“Dark Side Of The Moon“ švenčia jubiliejų

Neabejoju, kad Dark Side of the Moon jūs klausėtės daugybę kartų ir atmintinai žinot ne tik kiekvieną teksto eilutę ar melodiją, bet ir kiekvieną garsą- širdies ar laikrodžio dūžį, kiekvieną kasos aparato spustelėjimą ir dar daug kitų keistų ir įdomių mus supančių garsų, radusių vietą šiame diske. Bet kiek daug jūs iš tiesų žinot apie šį progresyvinio roko šedevrą, kuris šį mėnesį švenčia savo 40-ies metų jubiliejų? Albumo koncepcijos pagrindą sudaro tvirtinimas, kad šiuolaikinis gyvenimas tiek prieš keturiasdešimt metų, tiek dabar, yra kelias į beprotybe, tačiau individas visomis jėgomis tam priešinasi. Beprotybė pagimdo albumus apie beprotybę, o albumai apie beprotybę sukelia nesveiką norą rinkti apie juos įvairius smulkius faktus ir faktelius.

„Diskusija, kuri lėmė albumo atsiradimą, įvyko prie virtuvės stalo mano namuose Kamdene“- prisimena būgnininkas Nikas Meisonas. „Tai buvo gan keista: juk mes kasdien matemės studijoje, tačiau susikaupti ties nauju projektu reikėjo kitos aplinkos. Mes turėjom kelis nebaigtus kompozicijų iš ankstesnių įrašų sesijų fragmentus bei kelias naujas Rodžerio dainas. Streso tema buvo viena pagrindinių būsimo albumo temų, nors tuo metu jokio nerimo mes nejautėm. Atvirkščiai- tada buvo vienas stabiliausių mūsų gyvenimo laikotarpių. Tačiau nežiūrint tokio ramaus gyvenimo, mes surašėm visą sąrašą šiuolaikinio gyvenimo sunkumų ir įtampos faktorių, kurie turėjo mums nemenką poveikį: įtemptas darbo grafikas, kelionės, skrydžių baimė, pinigų pagunda, mirties baimė ir pagaliau protinė įtampa, besiribojanti su pamišimu… Apsiginklavęs šiuo sąrašu, Rodžeris išėjo tęsti darbo prie būsimų dainų tekstų“.

Ir štai šiandien, po 40-ies metų, mes galim smulkiau pastudijuoti šio albumo koncepciją. Pradėsim nuo disko viršelio- kaip žinia, grupės nariai šiam atributui skirdavo itin didelį dėmesį, tačiau šiuo atveju išsirinkti albumo viršelio dizainui prireikė vos trijų minučių. Stormas Torgersonas, kuris dirbo su jais ne pirmus metus, atnešė į Abbey Road studiją, kur „Pink Floyd“ įrašinėjo naują albumą, septynias albumo viršelio versijas. „Jie atėjo, užmetė akį į tuos darbus, pažvelgę vienas į kitą linktelėjo galvom ir pasakė, rodydami į prizmę „Šitas!“. Tai truko tris minutes“,- prisimena Torgersonas. Jokie įkalbinėjimai pažiūrėti kitus variantus jų neitikino:“ Viskas,- pasakė jie,- dabar mes einam dirbti toliau“. Vienintelis dalykas, kuris jiems nepatiko, buvo jų nuotrauka posteryje, tačiau ji ir liko tokia, kaip pirminiam variante. Dar vienas posteris, kuris vaizdavo piramides, pareikalavo ypatingų pastangų: dizaineris specialiai skrido į Egiptą, kad nufotografuotų piramides nakties metu.

Kurį laiką albumas turėjo darbinį pavadinimą „Eclipse (A Piece for Assorted Lunatics)“ dėl labai paprastos priežasties: 1972 metais grupė „Medicine Head“ buvo išleidusi albuma „Dark Side of the Moon“, tačiau šis albumas nepasiekė populiarumo, „Pink Floyd“ grįžo prie šio pavadinimo.

Nors dainos „Money“ pagrindą sudaro bliuzinė akordų seka,  jos stilistikai didele įtaką turėjo grupės „Booker T and the MGs“ kurinys „Glass Onions“. „Aš pagalvojau, kad mes galim įnešti į mūsų dainos skambėjimą kažką panašaus ir niekas net nepastebės, iš kur mes tai paemėm. Iš tiesų, keista, kai pagalvoji, kad mieli vaikinai iš Britanijos, studentai-architektai, staiga pradėjo domėtis fanku“,- sakė Deividas Gilmoras.

Kompozicijos „Speak To Me“, atidarančios albumą, autoriumi yra nurodytas tik Nikas Meisonas, dėl ko Votersas dažnai pareiškia, kad šis faktas jam kelia pasipiktinimą. Jis teigia, jog būgnininkas prie jos kūrimo mažiausiai prisidėjo. „Tai buvo kaip dovana ir tada niekas ypatingai neprieštaravo“.

„Us and Them“ buvo parašyta trim metais anksčiau ir turėjo įeiti kaip garso takelis režisieriaus Antonionio filmui „Zabriskie Point“. „Mes ją ruošėm filmo scenai, kur policija malšina studentų riaušes Kalifornijos universiteto kampuse,- sako Gilmoras.- Mes galvojom, kad ramios ir gražios muzikos bei vykstančios ekrane prievartos kontrastas ekrane atrodys įspūdingai. Mes taip ir nesupratom, kodėl Antonionis pareiškė: „Aaam-taai-neelaabai-geraai-šiam-epizooodui“.

Itin ausylūs melomanai pačioje kūrinio „Elipse“ pabaigoje, dešiniame garso kanale, gali išgirsti vos girdimus „Bitlų“ dainos „Ticket to Ride“ garsus. Matyt, kažkur fone grojo šis gabalas ir visai netikėtai papuolė į „Pinkų“ kompoziciją. Didysis ketvertukas jokių atskaitymų už šią dainą nereikalavo…

Bet štai sesijinė vokalistė Kler Tori užsiprašė ir po 30-ies metų gavo nemenkus autorinius už savo puikų indėlį į kompoziciją „The Great Gig in the Sky“. Ir ne tik autorinius, bet kai ką ir svaresnio – jos vardas, kaip kūrinio bendraautorės, bus minimas visada ir visose albumo kopijose, kurios pasirodys po 2005 metų. Šią privilegiją ji išsikovojo per teismą. Iškart po įrašų sesijos jai buvo sumokėta tik 30 svarų ir dar dvigubai tiek, nei buvo numatyta pagal tada galiojantį tarifą, nes įrašas buvo daromas sekmadienio vakarą. Kai biografas Džonas Harisas paklausė jos, kodėl ji taip ilgai delsė su teismo procesu, ji sakė: „Visus tuos metus žmonės klausė, ką aš manau daryti. Bet pasidomėjusi, sužinojau, kad procesas kainuos baisius pinigus; be to, jei aš imčiausi šio reikalo, mane apšauktu skandaliste. Ir kai aš užbaigiau karjerą, nutariau imtis šito darbo.“

Pirma mintis, kuri ateina į galvą išgirdus jos vokalą,- „taip gali dainuoti tik tamsiaodė!“, tačiau taip nėra. „Mes įsivaizdavom, kad tai turėtų būti kažkas panašaus į Madelin Bell arba Doris Troy ir nepatikėjom savo akim, kai į studiją įėjo balta moteris, panaši į namų šeimininke“,- pasakojo Gilmoras. „Bet kai ji pravėrė burną…Nors tai ir nebuvo visai tai, ko mes norėjom, bet ji išgavo tokį iš kojų verčiantį garsą, kad mes ją iškarto pamilom.“  Iš pradžių „The Great Gig in the Sky“ buvo atliekamas su religinių skaitymų fragmentais vietoj moteriško vokalo, o koncertuose buvo atliekamas kaip instrumentalas ir vadinosi „The Mortality Sequence“. Jam skambant, buvo paleidžiamas įrašas su „Laiško efesiečiams“ skaitymu ir fragmentas iš BBC tok-šou su teologu Malkolmu Mageridžu.

Kler Tori užduotis buvo kelias minutes dainuoti be žodžių. Votersas prisimena: „Kler atėjo pas mus į studiją ir mes jai pasakėm: „Šioje dainoje nėra žodžių, bet ji apie mirtį, tai sudainuok ką nors tokio“. Manau, mes įrašėm viską pirmu bandymu. Ir tada visi pasakė: „Nieko sau!… Tai būtų viskas. Štai tavo 60 svarų“. Pati Kler sako, kad bandymų buvo du su puse ir ji visą laiką galvojo, kad „Pink Floyd“ nepanaudos įrašo, kol nepamatė jau išleisto albumo parduotuvėje. „Aš atėjau, užsidėjau ausines ir sudainavau kažką tipo „Ooh-aah, baby, baby-yeah-yeah“, bet jie pasakė: „Ne, ne, mes šito nenorim. Jegu mums reiktų kažko tokio, mes pasikviestume Doris Troy“. Jie paprašė sudainuoti ilgesnes natas… Atsimenu, aš pagalvojau: „Aš visai, visai nežinau, ką daryti. Gal reikia jiems padėkoti ir išeiti? Bet paskui pagalvojau: „Gal įsivaizduoti, kad aš muzikos instrumentas?…“  Antras dublis išėjo gerai, bet man atrodė, kad tai, ką aš sudainavau, labiau primena katinų bliovimą per morčių. Aš palikau Abbey Road su tą mintim, kad šis eksperimentas nepavyko, kol parduotuvėje nepamačiau albumo su savo pavarde ant voko…“

Nuolankiam jūsų tarnui nuskilo laimė girdėti atliekant šį kūrinį gyvai dviejų skirtingų vokalisčių. Deja, tai nebuvo Kler Tori, bet kitos nei kiek nepagadino reikalo. Pirmą kartą tai buvo 1989 metais Maskvoje: tada jį atliko Rachel Fury ir pastatė visą „Olimpijskij“ salę ant ausų. Antrą kartą „Pink Floyd“ teko pamatyti Prahoje 90-iais. Bek-vokalistes buvo parinktos superinės: Sam Brown (pamenat simpatišką blondinę, kuri dainavo populiarią tuo metų dainą „Stop“?) ir dvi juodaodės vokalistės – Durga McBroom bei Claudia Fontane. Dainą jos atliko pasikeisdamos ir turiu pripažinti,- juodukės buvo geriausios, nors ir lyderiavo Sam Brown.

Idėja pakviesti Kler Tori priklausė albumo garso inžinieriui Alanui Parsonsui. Prieš darant įrašą Kler girdėjo tik vieną „Pinkų“ dainą – „See Emily Play“. „Jie nebuvo mano mylimiausia grupė. Jeigu man paskambintų kas nors iš „Kinks“, aš pašokčiau iki Mėnulio iš laimės“,- sakė Tori. Visą albumo miksavimą padarė Parsonsas ir buvo labai laimingas, kad grupės muzikantai jam netrukdė: „Jie labai žavėjosi „Monty Python‘s Flying Circus“ šou, kuris buvo transliuojamas per Anglijos TV ir eidavo jo pasižiurėti, tad man niekas netrukdė daryti juodraštinį miksą. Aš galėjau suteikti įrašui savo braižą.“ Jau ne vieną dešimtmetį jo ir „Pink Floyd“ santykiai yra šalti. Manyčiau, kad Alano Parsonso kaip atlikėjo muzikinė karjera buvo sėkminga iš dalies ir dėka darbui su „Dark Side..“.

Butlegas su visomis būsimo albumo kompozicijomis dienos šviesą išvydo žymiai anksčiau, nei originalus albumas. Dar 1972-jų sausį „Pink Floyd“ bandė atlikti „Dark Side“ gyvai, tačiau sugedo magnetofonas ir įrašą teko nutraukti po „Money“. Vėliau problemos buvo išspręstos ir koncertinis variantas buvo įrašytas bei perkeltas į vinilą,  kuris tapo labai populiarus. Tik po metų išėjo originalas, bet butlegą jau girdėjo daug žmonių.

Albume girdim daug įvairių balsų, dėl to galima „kaltint“ Rodžerį Votersą, kuris ėmė „interviu“ iš žmonių, sutiktų Abbey Road studijoje, kad įdomiausių pokalbių fragmentus įjungtų į albumą. Vienas iš balsų priklauso grupės „Wings“, kuri tuo metu studijoje įrašinėjo albumą, gitaristui Henriui Makalohui. Dainos „Money“ pabaigoje jis sako: „ Aš nežinau…aš tada buvau labai girtas“,- jis pasakojo apie konfliktą su žmona. Polo ir Lindos Makartni balsai taip pat buvo įrašyti, bet į albumą nepapuolė, kaip sakė Rodžeris-„jie nebuvo natūralūs“.

„Dark Side of the Moon“ iki šių dienų yra rekordininkas:  jis žurnalo Billboard Top 200 sąrašuose nepertraukiamai išbuvo 591 savaitę nuo 1973 iki 1988 metų. Prieš tai buvusį rekordininką Džoni Metiso albumą aplenkė keliais metais.  Jungtinėsė Valstijose buvo leista parduoti tik 15 milijonų albumo kopijų, bet iš tikrųjų buvo parduota žymiai daugiau. 1998-ais 15 kartų buvo pripažintas platininiu (platininis – 1 milijonas kopijų), tačiau marketingo sistema SoundScan suskaičiavo, jog parduota buvo apie 21 milijoną kopijų.

„Pink Floyd“, turėdami du ryškius lyderius, nustojo egzistuoti 1985 metais, kai Votersas paskelbė, kad palieka grupę ir kai sužinojo, jog grupė nutarė tęsti karjerą be jo, jis pradėjo teismo procesą. „Nei Devidui, nei Rikui, nei Nikui nereikėjo rašyti dainų tekstų.  Jie niekada negalės daryti to geriau už mane. Visa, ką rašo Devidas, tai antrarūšė rašliava“,- pareiškė jis 1987 metais.

Po kiek laiko Rodžeris ir nauja grupė pradėjo koncertuose groti „Dark Side of the Moon“,- „Floydai“ darė tą patį. 1994-ais Devidas

Pakvietė Votersą į turne: „Aš maniau, fanai apsidžiaugs. Bet mes beveik tikrai žinojom, kad jis nesutiks. Tačiau mūsų pasiūlymas tikrai nebuvo pokštas“,- sakė Gilmoras. 2005 metais klasikinė grupės sudėtis sugrojo mini-setą labdaringame muzikiniame maratone Live 8. Visos kalbos apie „Pink Floyd“ atgimimą po koncerto liko tik kalbomis…

Egzistuoja daugybė albumo kaver-versijų pradedant Phish ir „Dream Teatre“, kurie koncertuose atliko visą  „Pinkų“ albumą. „The Flaming Lips“ išleido studijinę versiją; taip pat yra bluegrass, a capella, styginio kvarteto versija, jau nekalbant apie reggae Dub Side of the Moon.

Albumas nominuotas Grammy apdovanojimui, bet apdovanojimas atiteko Alanui Parsonsui už geriausią garso režisūrą („Best engineered recording, non-clasical“).

Grupės muzikantai prisiekinėja, kad jie niekad nematė filmo „Ozo šalies burtininkas“, kai įrašinėjo albumą ir net nė karto apie jį nepagalvojo. Bet milijonai grupės fanų vis dar paleidžia filmą ir albumą sinchroniškai. Norit – pabandykit! (Legenda byloja, kad atlikus šį veiksmą, atsiranda emocinis ryšys tarp grojamos muzikos, filmo ir žiūrovo-klausytojo. Taip pat atsiranda daug panašumų tarp filmo siužeto ir dainų tekstų)

Linksmų švenčių!

 

Trumpai tariant…

Šį savaitgalį švęsime vieno iš garsiausių albumų „Dark Side Of The Moon“ 40-metį – 1973-jų kovo 24 dieną gimė šis puikus diskas. Daugelis info priemonių savo dėmesį skyrė šiam įvykiui. Žurnalas „Billboard“ savo puslapiuose patalpino straipsnį, kuriame analizuojama kiekviena albumo daina. Įdomia akcija sukaktuvės pažymėtos ir oficialiame „Pink Floyd“ puslapyje: albumo viršelio kūrėjas Stormas Torgersonas ir jo vizualaus dizaino studija „Storm Designs“ kasdien čia talpina variacijas garsiosios prizmės tema,  jau paskelbta keturiolika piešinių.  Artėjant jubiliejaus dienai visi piešiniai sudarys didelį šventinį posterį, kurį kiekvienas „Pink Floyd“ gerbėjas galės nusikopijuoti. O kovo 24-ą ruošiamas virtualus flash mob‘as – pasaulinis albumo klausymas, kuris prasidės vidurnaktį Grinvičo laiku ir tęsis visą dieną. Šios akcijos metu leidybinė firma EMI Music siūlo visiems grupės fanams siųsti savo atsiliepimus, įdomias nuotraukas ir prisiminimus apie grupę į „Tviterį“. Šios akcijos idėja tokia: kiekviena nuotrauka, komentaras ar prisiminimas, susijęs su albumu, dengs kažkurią dalį virtualaus mėnulio, rodydamas jo tamsiąją pusę.

Šis „Pink Floyd“ albumas tapo pirma anglų grupės plokštele, kuri žaibiškai pasiekė pirmą vietą oficialiuose Amerikos albumų čartuose ir sugebėjo juose išsilaikyti 741 savaitę – nuo 1973 iki 1988-jų metų.

Sunkaus roko profai „Deep Purple“ nebuvo šiais metais „užkonservuoti“ Rokenrolo Šlovės Salėje – juos nukonkuravo amerikiečių pop dainininkas Randy Newman ir disko deivė Donna Summer. Kyla klausymas: kaip šitų dviejų atlikėjų muzika siejasi su roko muzika? Jeigu pasiskelbėt Rokenrolo Šlovės sale, tai ir muzikantai turi būti atitinkami. Gilanas į šią žinią reagavo ramiai: „Aš visą gyvenimą kariavau su oficiozais ir manęs tai nejaudina. Galbūt šeima ir draugai norėtų tokio pripažinimo. Analizuojant šį faktą ir per daug aštriai nereaguojant, galiu pasakyti, kad tai panašu į Oskarų ar Grammy, ar kitų apdovanojimų Amerikoje ar Anglijoje įteikimą – šiuos apdovanojimus skiria ne fanai, o įtakingų žmonių kartelis. Būtent tie, kurie nusprendė, kad „The Monkees“ yra amerikiečių atsakas „Bitlams“.

Gera žinia yra ta, kad „Deep Purple“ įrašė naują diską „Now What?!“ ir balandžio 26-ą jis pasirodys viso pasaulio muzikinėse parduotuvėse! (deja, išskyrus Lietuvą). Albumą prodiusavo Bobas Ezrinas („Pink Floyd“, „Kiss“, Alice Cooper) ir jį sudaro 11, o kai kuriuose leidiniuose 12 kūrinių. Šio mėnesio pabaigoje bus išleistas pilotinis singlas „Hell to Pay“ ir digipakas „All The Time In The World“. Adminui nusišypsojo laimė klausytis pastarosios dainos: įvertinau 8-ais iš 10.

Naujas David Bowie albumas „The Next Day“ tapo lyderiu britų čarte ir tapo greičiausiai parduodamu šių metų albumu. Per pirmą savaitę buvo parduota 94 tūkstančiai kopijų. Paskutinį kartą jis svečiavosi čartų viršūnėje prieš dvidešimt metų su albumu „Black Tie, White Noise“. Pasak Bowie, kuriant dainas šiam albumui, jį inspiravo viduramžių Anglijos ir šiuolaikinė Rusijos istorija, o titulinė daina pasakoja apie neįvardintą tironą. Perklausęs visą albumą, adminas iš keturiolikos kompozicijų į savo grojaraštį įtrauktų šešias. Bet geras. Palyginti su jo paskutiniais darbais, šis albumas skamba rokenroliškai, be jo pamėgtų išsidirbinėjimų.

Dar vienas naujas (kabutėse) albumas – eilinis pinigų nusiurbimas iš Džimio Hendrikso gerbėjų kišenių. Ką naujo gali parašyti muzikantas, kuris mirė prieš 43 metus? Hendrikso sesuo Dženi nutarė, kad gali (atleisk man, Džimi) ir su tokiu Džonu Makdermotu bei buvusiu muzikanto prodiuseriu Edžiu Krameriu (ši trijulė nuo 1997 metų kontroliuoja Hendrikso albumų perleidimą) „pavarė“. Albumas (lyg patvirtindamas mano žodžius), vadinasi „People, Hell And Angels“ ir sudarytas iš 1968-1969 metais įrašytų kompozicijų, kurios įvairiu laiku buvo įtrauktos į įvairias kompiliacijas, tipo „The best…“, „The Very best…“, „The very very very best…“. Žodžiu, kaip sako mūsų kaime, „chebra prasisuko“.

Nepaisant šių neskanių reikalų, albumas startavo labai sėkmingai ir užėmė antrą žurnalo Billboard sarašo poziciją, eilinį kartą kilsterėjęs susidomėjimą Džimio Hendrikso kūryba ir automatiškai pakeldamas ankstesnių Hendrikso diskų pardavimą.

Jeigu pradėjom apie pinigus (ypač svetimus), tai šia nata ir tęsiam: „Bitlų“ vinilinis albumas „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“ su jų autografais bus pasiūlytas aukcione, kuris vyks kovo 30 dieną. Kažkam šviečiasi nebloga Velykinė dovana! Tiesa, kaina šiek tiek didesnė, nei kiaušiniai turguje prieš Velykas – manoma, kad viskas pasibaigs ties 30.000 „baksų“. Ekspertai tvirtina, kad plokštelę puošia geriausiai išsilaikę „Bitlų“ autografai. Aukcione taip pat žadama parduoti singlą „My Bonnie/The Saints“, kuris yra vienas rečiausių „Bitlų“ įrašų.

Roko scenos veteranas Alice Cooper sugalvojo įrašyti diską su savo mylimiausių muzikantų dainų koveriais. Kaip žurnalui Rolling Stone sakė Kuperis: „Į albumą įeis Džono Lenono, „The Doors“, Hari Nilsono, „The Who“, Džimio Hendrikso ir kitų dainos. Tai dedikacija „Holivudo vampyrų“ klubui, mano senajai alkoholinei kompanijai. Joje kadaise buvo Kitas Munas, Džonas Lenonas, Mikis Dolencas… Kai kurie jau nebegyvi, todėl mes paskyrėm jiems kelias dainas: „Revolution“, „Break On Through“, „My Generation“ ir „Foxey Lady““. Idėją palaikė prodiuseris Bobas Ezrinas, tad 2014 metais lauksim pasirodant albumo, skirto alkašams.

Dar vienų veteranų, grupės „Black Sabbath“ lyderis Tonis Ajomis nutarė sudalyvauti (atleisk jam Viešpatie, jis nežino ką daro!)… Eurovizijoje! Ši žinia pasirodė jo asmeniniame portale. Scenoje jis nestovės- ir tai gera žinia. Jis parašė dainą “Lonely Planet” Armėnijos atstovui Gorui Sudžianui, kuris yra grupės “Dorians” frontmenas. Kaip sakė Tonis, jam patiko armėno vokalas, o grupė “buvo nebloga”. Ilgai sukti galvą dėl dainos nereikėjo- tai buvo viena iš gitaristo parašytos dainos demo versija.

Ir kaip jau galėjote sužinoti iš mano ankstesnių rašinių, prieš 50 metų, kovo 22 dieną Britanijos parduotuves atakavo tuntai jaunų spiegiančių mergaičių, šluojančių lentynas, kuriose stovėjo pirmas “The Beatles” albumas “Please Please Me”. Ir vėl įdomios pinigėlių sumos: įrašų sesija “Bitlų” menedžmentui kainavo 400 svarų,- šių dienų kainomis tai maždaug 10.000 svarų. Visi muzikantai kaip profsąjungos nariai gavo 7 svarus ir 10 šilingų už kiekvienas tris su puse valandas darbo…

Pabaigai labai liūdna žinia: kovo šeštą mirė puikus gitaristas, vokalistas ir kompozitorius, buvęs grupės “Ten Years After” lyderis Alvin Lee. Gitara jis pradėjo groti būdamas 13 metų. Vudstoko festivalyje vienu įspūdingiausių buvo jo pasirodymas. 2009 metais žurnalas “Classic Rock” įtraukė jį į visų laikų geriausių roko gitaristų sąrašą.  RIP, Dear Friend…

 

Mano gyvenimas su Džonu 13-ji dalis. Džono Lenono pirmosios žmonos Sintijos prisiminimai

Netrukus sužinojau man paskirtą praktikos vietą, bet tai manęs nepradžiugino. Ta vieta buvo Garstono vidurinė mokykla, esanti  tuo metu chuliganiškiausiame rajone visame Liverpulyje. Joje mokėsi vaikai nuo dvylikos iki šešiolikos metų ir aš su baime pagalvodavau, jog didžiausia jų dalis bus būtent tie nevaldomi ir isteriški „Bitlų“ fanai. Jaučiausi vieniša – Džonas buvo Hamburge,  mama Kanadoje, o teta nelabai domėjosi mano pergyvenimais ir baimėmis.(…)

Kartu su kolegomis mokiau vyresnius vaikus, bet netrukus teko dirbti ir su pradinukais, kas man labiau tiko. Visos baimės kažkaip savaime išgaravo ir paskutiniai mokslo metai man baigėsi pakankamai sėkmingai. Džono laiškai ateidavo neįtikėtinai reguliariai: “Brangioji Sintija, gal galėtum, mylimoji, atsiųsti dainų tekstus iš „ A Shot of Rhytm and Blues“ plokštelės? Tai neturėtų ilgai užtrukti“. Taigi, paklusniai eidavau į parduotuvę, pirkdavau reikalingą diską, po to ilgas valandas praleisdavau prie grotuvo, įvarydama aplinkiniams isterijos priepuolius, nes plokštelę reikėdavo sukti daug kartų, kad dainų tekstai būtu surašyti tiksliai. Jeigu kuri plokštelė man patikdavo dėl gražių dainų tekstų, siųsdavau ją Džonui, manydama, kad mano įvertinimas įtikins ir jį.

Kai pagaliau Džonas grižo į Liverpulį, mus užgriuvo tragiški įvykiai. Stiuartas mirė nuo auglio galvoje vos dvidešimt vienerių metų.* Mes visi žinojome, kad jis baisiai kentėjo nuo nuolatinių galvos skausmų ir nei vienas gydytojas nesugebėjo tų skausmų numalšinti. Skausmai jį taip varė iš proto, jog kartą jis net bandė šokti per langą. Laimei, Astrid tuo metu buvo šalia ir spėjo jį sučiupti. Stiuartas mirė jai ant rankų, kai greitosios pagalbos mašina vežė jį į Hamburgo ligoninę.(…) Mane užplūdo prisiminimai – galvojau apie jų pirmus susitikimus, kurių iniciatoriumi buvo Stiuartas ir kaip jis laukdavo jos su balta rože rankose… Jie neturėjo jokių kalbos problemų. Tarp jų sužydėjo nuostabi meilė, kupina džiaugsmo, deja, ji buvo tokia trumpa… Prieš pat mirtį Stiuartas labai daug tapė ir, manau, jeigu būtų likęs gyvas, galbūt būtų garsus dailininkas.(…) Vaikinai, dar netikėdami tuo, kas atsitiko, išvažiavo į draugo laidotuves. Astrid buvo it šešėlis ir nors jos vidinė jėga veikė mus raminančiai, bet mes supratom, kad ji tuo momentų norėtų numirti kartu su juo…

Buvom labai sukrėsti Stiuarto mirties, bet turėjom susiimti ir gyventi toliau. Vaikinai turėjo trečią kartą išvažiuoti į Hamburgą, tikėdamiesi, kad dabar viskas bus kitaip, kita vertus, reikėjo dirbti ir užsidirbti. Hamburge turėjo dirbti pas tokį Manfredą, klubo „Star-Club“, kuris buvo tame pačiame Reeperbahn rajone, savininką. Jiems pasiūlė geresnį atlygį ir geresnį butą, kuris, palyginus su ankstesniuoju, atrodė it „liuks“ apartamentai. Džonas man parašė, kad ten net yra atskiras dušas.(…)

Kai „bitlai“ gyveno Hamburge, Astrid darė labai daug jų nuotraukų. Mėgo juos fotografuoti ir būtent ji pakeitė jų imidžą. Iš tiesų vaikinai nepakeitė savo fanams pažįstamos „kietuolių“ išvaizdos ir elgsenos, bet Astrid pabrėžė jų maištingą išvaizdą, aprengdama tamsiomis odinėmis kelnėmis ir odinėmis striukėmis. Būtent ji patarė vaikinams pakeisti šukuosenas, kurios tapo jų firminiu ženklu.(…) To laikotarpio juodai-baltose fotografijose „Bitlai“ atrodė gan niūrokai – niekada nesišypsojo į objektyvą. Man rodos, šypsodavosi tik Polas, nes buvo apsigimęs diplomatas. Pavojingose situacijose tiesiog išsinerdavo iš kailio, bet viską išspręsdavo taikiai, kitaip, nei Džonas, kuris nieko nedarydavo prieš savo valią. Džordžas, atvirkščiai, iš prigimties buvo ramaus charakterio džiūsna, visą dėmesį skirdavęs muzikai. Grojimas ir buvimas grupės nariu jam suteikdavo laimę ir visada pripažindavo Džono autoritetą. Kiekvienoj situacijoj Džonas buvo lyderis, nors jo niekas į tas pareigas nerinko.

Kai kontraktas Hamburge pagaliau pasibaigė, vaikinai grižo į Liverpulį, kur prisiekę grupės fanai pasitiko visą ketveriukę kaip didvyrius. Garsus muzikinis klubas „The Cavern“ garsėjo kaip džiazo klubas, tačiau Liverpulio „beat“ grupės tapo tokios populiarios, jog klubo savininkas Rėjus Makfolas suprato, kad jam būtų naudinga išnaudoti šį roko bumą. Grįžę į gimtąjį miestą, vaikinai gavo pasiūlymą surengti kelis koncertus šiame klube. Dar būdami Hamburge „Bitlai“, kaip akompanuojanti Toniui Šeridanui grupė, įrašė plokštelę „My Bonnie“ vokiečių prodiuseriui Bertui Kempfertui.(…) Singlą, kuriam prognozavo sėkmę, mažai kas girdėjo iki tol, kol „The Beatles“ netapo grupe numeris vienas Liverpulyje.

Nebuvo antro tokio klubo su tokia ypatinga atmosfera, kaip „The Cavern“. Buvo įsikūręs Mathew Street – siauroje, akmenimis grįstoje gatvelėje, pačiame prekybinio rajono centre. Čia buvo apstu sandėlių, sunkvežimių ir šiukšlių. Klubas buvo įrengtas vieno iš tų sandėlių rūsyje.

Koncertai, kurie vykdavo vakarais, susilaukė milžiniško atgarsio. Jaunimas, studentija, pardavėjai, darbininkai ir moksleiviai – visi nekantraudami būriavosi ant siauro šaligatvio, kad gautų dozę tokių garsų, kurių lig to momento negirdėjo. Tik pasigirdus pirmiems garsams, visa ši žmonių masė tapdavo vienu kūnu. Atrodė, kad sienos ir lubos kažkur nutoldavo ir pasilikdavo tik minia žmogiškų būtybių – įkaitintų iki raudonumo, rėkiančių iki užkimimo, pulsuojančių pagal ritmą, apimtų ekstazės ir išsikraunančių visas sukauptas emocijas. „Bitlai“ kiekvienam buvo numeris vienas. Sužadindavo publiką savo muzika, emocijomis ir seksualumu, pasiimdavo su savimi į kelionę, o kai kelionė pasibaigdavo, palikdavo juos ties visišku išsekimu. Nieko panašaus anksčiau nemačiau. Scena klube buvo nedidelė ir joje tilpdavo pianinas, stiprintuvai, mikrofonai ir būgnai. Konferansjė Bobas Vuleris, kompetentingas ir atsidavęs savo darbui vyriškis, pristatydavo publikai atskiras grupes ir darydavo tai ypatingai stilingai ir profesionaliai.(…)

* 1961 metais, per Kalėdas, Stiuartas atvažiavo į Liverpulį kartu su Astrid. Paaiškėjo, kad su galvos skausmais atsirado ir trumpalaikiai regėjimo praradimai bei apalpimai. Vietiniai specialistai rekomendavo peršviesti kaukolę, bet kadangi šios procedūros reikėjo ilgai laukti, porelė grižo į Hamburgą. Stiuartas netikėjo, kad tai yra rimta liga, manė, jog tai nuo per didelio darbo krūvio. 62-jų vasarį ir kovą galvos skausmai paūmėjo, tačiau vokiečių specialistai nieko nerado. Tuo metu jis daug tapė ir dažnai rašė Džonui laiškus. Viename laiške jis rašė, kad laukia vaikinų sugrįžtant į Hamburgą ir kad balandį bus atidarytas naujas klubas „Star-Club“. Jo savininku buvo Manfredas Vaislederis, impresarijus, biznesmenas ir gangsteris viename asmenyje.

Balandžio 10-ą Stiuartas pasijuto blogai ir Astrid iškvietė greitąją. Pakeliui į ligoninę Stiuartas mirė ant jos rankų. Tą pačią dieną Džonas, Polas ir Pitas išskrido į Hamburgą (Džordžas gripavo ir į Hamburgą kartu su Brajanu Epstainu atskrido po dviejų dienų). Skrodimas ir sudėtingi tyrimai parodė, kad Stiuarto smegenyse buvo auglys, be to, buvo deformuota kaukolė. Priežastis, ko gero, buvo muštynės, į kurias įsivėlė po grupės koncerto prieš tris metus. „Bitlai“ buvo nepaprastai prislėgti draugo mirties, o ypač Džonas – jis net paprašė Stiuarto motinos atiduoti jam bičiulio kaklaskarę, kurią jos sūnus nešiojo būdamas gyvas.

 

“Bitlomanija“. Pradžia

„The Beatles“ 60-aisiais sukėlė revoliuciją pop-muzikoje. Tūkstantį kartų girdėtas teiginys? Štampas? Be jokios abejonės, jog taip. Bet kaip kitaip pavadinti tą fantastišką ir stulbinantį reiškinį, vadinama „Bitlų“ fenomenu?

Šiais laikais, kai imidžą dažniausiai sukuria vadinamos masinės informacinės priemonės, pagamindamos vienadienes arba vienahites grupeles bei atlikėjus, „Bitlai“ nepavirto naftalininiu raritetu, o šiuolaikinėms taip vadinamoms „žvaigždėms“ toli iki jų talento ir artistiškumo, toli – kaip iki žvaigždžių kosmose. Netgi kai kurių pripažintų šiuolaikinių artistų pasiekimai nebūtų įmanomi be „Bitlų“, kurie prikėlė pop-muziką iš letargo miego, paversdami ją milžiniška industrija, darančia milijonus dolerių. Bet svarbiausia – paversdama ja Menu. Gyvendami pašėlusiu ritmu, sugebėdami koncertų grafikus derinti su įrašų sesijomis studijoje, kiek daugiau nei per septynerius metus „Bitlai“ įrašė ir išleido 13 puikių albumų.

Šiandien startuoju su straipsniu ciklu, skirtu „The Beatles“ diskografijai, juolab, kad laikas atskaičiavo ypatingą datą – 50 metų, kai buvo įrašytas ir išleistas pirmasis „Bitlų“ albumas „Please Please Me“. 1962-jų pabaigoje buvo išleistas pirmas singlas „Love Me Do / P.S. I Love You“, pakilęs į 17-ą britų topų poziciją.

Savo antrąjį singlą ‚Please Please Me / Ask Me Why“, „Bitlai“ pristatė 63-jų sausio 12 dieną  laidoje „Thank Your Lucky Star“- tai buvo tikra bomba, kurios sprogimo banga visiems laikams palaidojo nusistovėjusią pop-muzikos sampratą ir ant jos griuvėsių nedrąsiai pradėjo kaltis roko daigai.

Albumas „Please Please Me, Love Me Do and 12 other songs“ pirmas tikras, pažymėtas „The Beatles“ firminiu ženklu  produktas, šiandien gali pasirodyti labai naiviu. Tačiau būtent jis užsuko vieną iš didžiausios XX amžiaus beprotybės vardu bitlomanija, mechanizmą. Tais laikais buvo laikomasi tokio standarto: grupė ar atlikėjas išleisdavo singlą, vadinama EP (extended play), kuriame buvo dvi ne ilgesnės kaip dviejų minučių kompozicijos . Tokios plokštelės dažnai buvo tinkamos groti muzikos automatuose -„jukebox“ ir paprastai kainavo nedaug. Albumas arba LP (long play) buvo neprieinamas daugeliui „tyneidžerių“ dėl savo pakankamai aukštos kainos, tad siūlyti rinkai pirmą „Bitlų“ albumą šiame formate (plokštelė grojo 30-40 min.), kurį sau galėjo leisti tuometinės žvaigždės Frenkas Sinatra arba Elvis Presli, buvo gan rizikinga. Tačiau firmos „EMI“ specai gerai apskaičiavo – jauniausiam bitlui tuo momentu buvo 22 metai ir savaime aišku – plokštelę pirmiausia puls pirkti jaunimas.

Šis albumas su savo nepakartojamu draivu ir energetika iššovė į čartų pirmą vietą ir ten išbuvo 30 savaičių; iš karto ir visiems laikams pavertė „Bitlus“ pačia populiariausia visų laikų Britanijos rokenroline komanda. Nuo šio momento grupės populiarumas aplenkė prezidentų ir kosmonautų populiarumą, praktiškai kiekvienas singlas ar albumas viršija šešiaženklį parduotų egzempliorių skaičių.

1963-jų vasario 11 diena įėjo į „bitlų“ istoriją kaip greičiausia debiutinio albumo įrašymo sesija: 4 dainos jau buvo įrašytos singluose, kitos buvo dažnai grojamos per koncertus ir dėl jų ypatingų problemų neturėjo kilti, tad dešimt dainų iš keturiolikos buvo įrašytos per vieną dieną. Tokia skuba buvo dar ir dėl to, kad leidybinė firma norėjo kuo greičiau įšleisti naujos grupės albumą į rinką, kol jaunimas nespėjo susirasti kitų dievaičių. Džordžas Martinas buvo nustebintas tos energijos, su kuria „Bitlai“ kibo į darbą: “Jie ištisai grojo 12 valandų. Tai buvo efektingas nepertraukiamas pasirodymas – jie čiulpė ledinukus ir gėrė daug pieno, kad neužkimtų“. Kai vakare jie padarė trumpą pertrauką, Džordžas Martinas pasakė, kad albumo užbaigimui trūksta vienos dainos. Iš pradžių Polas siūlė „Besame Mucho“, tačiau vėliau  vaikinai nutarė, kad tai bus „Twist and Shout“. Po trijų savaičių pirmas „The Beatles“ albumas užėmė pirmą britų hit-parado vietą. Amerikoje albumas buvo pavadintas „Introducing…The Beatles“ ir išleistas firmos „Vee Jay“ liepos mėnesį.

Albumas buvo suvestas dviejų formatų – mono ir stereo, tačiau 1963 metais stereo albumai buvo pats mažiausias segmentas muzikos rinkoje. „Bitlai“ taip pat manė, jog mono įrašas yra optimaliausias, atskleidžiantis jų kūrybos niuansus.

I Saw Her Standing There  (Lennon/McCartney)

Per pirmąsias kelias debiutinio albumo sekundes Polui pavyko išreikšti visą jį perpildančią jaunatvišką energiją. Tai buvo klasikinis „Bitlų“ rock‘n‘roll‘as: Polo ir Džono duetas traukiantis jų firminį „uuuuuu“, bei visų laukiamas spiegimas prieš gitarinį pragrojimą, įtemptas ir tuo pat metu visiškai atsipalaidavęs grojimo stilius bei galingas akordas pabaigoje – tai buvo perversmas, revoliucija, vaikinai tarsi sakė “mes atėjom!“.

Misery   (Lennon/McCartney)

Nuo pat karjeros pradžios prodiuseris Brajanas Epstainas skatino vaikinus kuo daugiau rašyti savo kūrybos dainų ir netgi siūlyti jas kitiems atlikėjams. 1963-jų vasarį „The Beatles“ dar neturėjo hitų „gamintojų“ reputacijos, tad kolegos dažniau atsisakydavo jų kūrybos. Būtent tokia istorija nutiko dainai „Misery“: Džonas pasiūlė šią dainą Helenai Šapiro, su kuria jie kartu gastroliavo, bet šios menedžeris atsisakė tokios dovanos, taigi po savaitės „Bitlai“ patys ją įrašė. Šioje meilės dainoje, kurioje apdainuojamos nelaimingos meilės kančios, Polas su Džonu linksmai, kaip du mokinukai per pertrauką, smaginasi,- dar niekada daina apie nelaimingą meilę neskambėjo taip velniškai linksmai. Spausdintas dainos tekstas skambėjo taip: „You‘ve been treating me bad, misery“, vaikinai gi dainuoja apie kažką globalesnio:“ The world‘s been treating me bad, misery“.

Anna (Go To Him)   (Alexander)

Jeigu vaikinai būtų turėję daugiau laiko studijoje, jie, ko gero, būtų perrašę šios kompozicijos instrumentinę partiją, tačiau Lenono balsas, nesudrebėjo – Džonui patiko šis romantiško nusivylimo ir savimeilės mišinys (vėliau tapęs jo atpažinimo ženklu atliekant meiles dainas). Kompozicijos vos nesugadino Polo ir Džordžo „back‘ai“.

Chains   (Goffin/King)

1962-jų sausį, kuomet firmoje „Decca“ pirmą kartą vyko grupės perklausa, Džordžas Harisonas vos netapo pagrindiniu „Bitlų“ vokalistu. Po metų jį kiek „pažemino“ pareigose, tačiau Džordžas epizodiškai gaudavo galimybę parodyti savo vokalinius sugebėjimus, ką pademonstravo šioje,  Niujorko merginų grupės „Cookies“, dainoje.

Boys   (Dixon/Farrell)

Jeigu Džordžui ir buvo leista epizodiški, bet garbingi padainavimai, tai Ringo vokalinės partijos per visą grupės karjerą buvo itin simboliškos – jos buvo reikalingos tik tam, kad nuramintų jo gerbėjus. 60-jų merginų grupės „Shirelles“ hitą „Berniukai“ Ringo sudainavo pirmu bandymu ir su ypatingu entuziazmu, gal net ir nesuvokęs kai kuriu lyrikos plonybių. Ko gero, 1963 metais daugelis nustebo, kodėl Ringo dainuoja apie berniukus, o ne atvirkščiai (dabar kai kas nenustebtų …).

Ask Me Why   (Lennon/McCartney)

Palyginus su Polu, Džonui prireikė daugiau laiko išmokti visas dainų rašymo taisykles,- ši daina parodo Džono ankstyvojo periodo kūrybos techniką. Sudėtingas, neiškart atrastas ritmas dainos pradžioje ir daug kartų taisytas vidurys – visa tai įrodo, kad daina buvo kuriama akordas po akordo ir ne taip lengvai, kaip tai pavykdavo daryti Polui. Kruopštus Džono garbinamų Smoki Robinsono ir Arturo Aleksanderio muzikos studijavimas netrukus buvo atlygintas.

Please Please Me   (Lennon/McCartney)

Pirmą kartą ši daina nuskambėjo EMI studijoje per įrašų sesiją 62-jų rugsėjį ir, Džordžo Martino žodžiais tariant, „buvo ypač liūdinanti“. Jis pasiūlė vaikinams padirbėti su aranžuote, ką jie ir padarė, ir padarė taip gerai, jog daina pakilo į pirmą britų čartų poziciją. Ši guviai skambanti kompozicija su tada neįprasta lūpinės armonikėlės partija dainos pradžioje, užtikrinta Ringo grojimo technika, vidine kūrinio harmonija, demonstravo smarkiai padidėjusį vaikinų meistriškumą, palyginus su pirmomis įrašų sesijomis.

Love Me Do   (Lennon/McCartney)

Ant albumo viršelio buvo parašyta, jog ši daina yra debiutinė, tačiau taip nėra: per pirmą įrašų sesiją 62-jų rugsėjį vaikinai atliko dainą bene 15 kartų ir tik po to Džordžas Martinas buvo „beveik“ patenkintas. Grįžę į Londoną po savaites, vaikinai išvydo specialiai pakviesta būgnininką Endį Vaitą, kuris turėjo užimti Ringo vietą. Ringo, kuris neseniai pakeitė Pitą Bestą, pagalvojo, kad jo dienos grupėje suskaičiuotos…Vaitas sugrojo būgnų partiją, o Ringo be jokio entuziazmo pritarė jam tamburinu. Bet dėl nepaaiškinamų priežasčių pirmasis singlas išėjo visgi su Ringo  grojimu. O leidžiant albumą, Džordžas Martinas nusprendė panaudoti įrašą su Endžiu Vaitu. 63-jų pabaigoje buvo nuspręsta įrašą, kuriame groja Vaitas, ir toliau leisti singlo formatu.  Tad iki pat 1982-jų šio debiutinio įrašo su Ringo buvo neįmanoma nusipirkti…

P.S. I Love You   (Lennon/McCartney)

Šią dainą Polas parašė 1962-jų pradžioje ir ji stilistiškai primena „Love Me Do“. Dainos viduryje Polas pereina į viršutinį registrą, demonstruodamas savo vokalinius sugebėjimus. Prieš pakliūdama į albumą, ši daina buvo išleista singlo formatu.

Baby It‘s You   (David/Williams/Bacharach)

Galbūt Džonui nelabai sekėsi dainuoti savo dainas, bet su kitų atlikėjų kūriniais problemų nekildavo. Tai puikiai girdisi dar vienoje grupės „The Shirelles“ dainoje ir jį pradeda vadinti įdomiausiu grupės vokalistu.

Do You Want To Know A Secret   (Lennon/McCartney)

Šią dainą Džonas parašė, prisiminęs dainelę iš Disnėjaus filmuko, kurią jam vaikystėje dainuodavo mama. Džonas ją buvo davęs kitam atlikėjui,- Biliui Dž. Krameriui, Brajano Epstaino bičiuliui ir proteže, o albume ją dainuoja Džordžas Harisonas. „Aš maniau, kad daina tiks Džordžui, nes joje tik trys natos, o jis ne pats geriausias pasauly dainininkas“,- prabėgus keleriems metams komentavo Džonas.

A Taste Of Honey   (Scott/Marlow)

Hamburge ir Liverpulyje „Bitlams“ reikėjo groti kelias balades „širdžių pakaitinimui“, nes ne visa auditorija mėgo roką. Polas turėjo patirties atlikti tokio tipo dainas, tad jam ir teko demonstruoti išlavintą grupės skonį, dainuojant šią visame pasauly populiarią kompoziciją. Tačiau patys vaikinai nebuvo apie ją geros nuomonės – per koncertus Džonas nuolat keisdavo priedainio eilute „A Taste Of Honey“ į „A Waste of Money“.

There‘s A Place   (Lennon/McCartney)

Pamirškit istoriją apie tai, kad Džonas įniko į savianalizę, pradėjęs vartoti narkotikus. Paklausykit šios linksmos bit-dainelės žodžius ir jūs surasite pirmus savianalizės daigus: „Yra vieta, kur aš galiu nueiti, kai man liūdna. Tai mano vaizduotė ir ten aš nesijaučiu vienišas“. Niekas, net Bobas Dilanas nerašė tokių tekstų 1963-ais metais, tiesa, Džonas to nežinojo.

Twist And Shout   (Medely/Russel)

„Aš negalėjau dainuoti šito velniško gabalo, aš paprasčiausiai rėkiau!“,- prisimindavo Džonas pirmą šios dainos atlikimą per tą maratonišką įrašų sesiją vasario 11-ą. Vardan rokenrolo Džonas plėšė balso stygas ir taip iškankintas griežto įrašų studijos grafiko, bet, kaip ir naktinių koncertų Hamburge metu, laikėsi dėka tablečių ir alkoholio. Tik po metu Polas sudainavo stipresnį rokenrolą  „Long tall Sally“, o iki to momento „Twist And Shout“ buvo kiekvieno „Bitlų“ koncerto vinis. Pirmu bandymu, su puikiu vaikinų palaikymu, Džonas atliko šią dainą.

Pagal tuo metu vyravusias tradicijas, beveik pusė kompozicijų buvo svetimos, bet tai buvo puiki priemonė muzikiniam meistriškumui šlifuoti. Tokia kaimynystė buvo palanki „Bitlams“ – akivaizdu, kad tandemo Džonas – Polas dainos kokybiškai nė kiek nenusileidžia jau žinomiems hitams. Bandau klausti savęs, ką gi tokio jie padarė? Atrodytų, nieko ypatingo. Kaip ir visi reformatoriai, jie pasinaudojo visu geriausiu, kas tuo metu buvo pop muzikoje, ir sukūrė savo stilių. Puikus dainų kūrėjų talentas, vokaliniai duomenys padarė juos savo kartos, trokštančios ištrūkti iš pokario asketizmo ir įtvirtinti savo kultūrą, balsais.

 

Mano gyvenimas su Džonu 12-ji dalis. Džono Lenono pirmosios žmonos Sintijos prisiminimai

Porą kartų Džonas norėjo, kad likčiau pas jį ir neičiau nakvoti pas Astrid. Miegodavom ant jo viengulio gulto. Virš mūsų  nuo vieno šono ant kito vartėsi ir kažką murmėjo Džordžas…

„The Top Ten Club“, kuriame vaikinai grodavo vakarais, buvo „smūginė“ vietelė. Ten nebuvo nieko panašaus į Londono diskotekų intymumą.(…) Ryškios šviesos, sklindančios nuo lubų krito ant margos publikos. Nepilnamečiai, apsirengę pagal paskutinę madą, trynėsi šalia banditų, jūreivių ir bundesvero kareivių.(…) Dažnai kildavo muštynės – tokiais atvejais vokiečių policija, visiškai nepanaši į mūsų britų „bobbies“, išvaikydavo įsismarkavusius su specialiųjų būrių uolumu. Sulėkdavo kelios policininkų mašinos, savo kaukiančiomis sirenomis  keldamos baisų triukšmą; pareigūnų uniformos buvo labai panašios į esesininkų,- žodžiu, vaizdelis buvo šiurpus. Kiekviena avantiūra buvo kaip mat nuslopinama, beje, kaltininkams nesipriešinant. Baldai klube daugiau priminė gamyklos valgyklą, nei pasilinksminimo įstaigą. Įvertinus faktą, jog kasnakt kas nors būdavo sulaužoma, savininkui neapsimokėjo keisti interjero į prabangesnį. Štai tokioj atmosferoj ir tokiomis sąlygomis vaikinai kalė pinigą ir kaupė patirtį tais ankstyvais, „edukaciniais“ metais.

Patalpa, kurioje gyveno, skyrėsi nuo ankstesnės, kaip žemė nuo dangaus, ir buvo dar baisesnė skylė. Turėjo vieną bendrą kambarį apie tris su puse kvadrato. Pamenu, kad sienos buvo nudažytos kažkokia niūria ir šlykščia tamsia spalva; vienintelis langelis buvo mikroskopinio dydžio, tačiau ir per jį kaži ko nepamatytum, nes už jo buvo laiptinė, kuri vedė į klubą. Vaikinų gyvenimas buvo panašus į veislinių vištų: miegas-darbas, darbas-miegas, kažkurio momentu greitas valgis, kad nemirtų badu. Miegojo dviejų aukštų gultuose, kurie užėmė didesnę kambario dalį,- visa tai atrodė labai prastai. Nepaisant to, jie buvo laimingi kaip niekad. Vienintelis, kas nepritapo prie kitų, buvo Pitas Bestas. Iš tiesų, būgnais jis grojo gerai, tačiau savo charakteriu jis nekaip neprisitaikė prie kolegų. Nors ir neblogas draugas, tačiau buvo atsiskyrėlis, skiriantis sau mylimam daugiausiai laiko.(…)

Palyginus su vaikinais, aš gyvenau karališkai: puikiame kambaryje, viršutiniame Astrid tėvų namo aukšte. Kiekvieną vakarą važiuodavom su Astrid į Hamburgo centrą jos mažu automobiliu ir atvažiuodavom į klubą tuo metų, kai vaikinai pradėdavo savo naktinę pamainą. Didelėj estradoj nebuvo nieko, tik „Bitlai“, jų stiprintuvai ir instrumentai. Aprangai jie nekėlė jokių reikalavimų, o publika juo labiau. Iš jų buvo reikalaujama tik vieno – savo grojimu ir dainavimu turėjo įkaitinti liaudį. Alkoholis ir skatinamieji tapo įprastų reikalu jų naktiniame gyvenime. Galėjo be pertraukos groti valandą arba dvi, po to buvo penkiolikos minučių pertrauka. Be gėrimų ir miltelių  būtų kritę negyvi  nuo įtampos, nes groti turėjo iki trečios nakties, kol klubo neuždarydavo. Astrid, Dorotė ir aš sėsdavom arti estrados ir mus užgriūdavo muzika, kuri, reikia pripažinti, kiekvieną vakarą darėsi vis brandesnė. Stebino, kaip vaikinai susitvarko su įsisiautėjusia publika savo replikom, kurias laidydavo maišyta anglų-vokiečių kalba. Visa tai buvo daroma su didele doze pašaipos, kuri buvo adresuota bukiems prisigėrusiems vokiečiams, nesuprantantiems, kad iš jų šaipomasi. Vieną vakarą Džonui kažkas užėjo: krisdavo ant scenos grindų, apimtas isteriškų traukulių. Prieš tai buvo susipylęs į vidų tiek alkoholio ir miltelių, kad prarado savikontrolės jausmą. Jos liko tik tiek, kad dar sugebėjo groti gitara (nors tai galėtų daryti ir miegodamas). Ta įsimintina naktis baigėsi tuo, kad mano Džonas atsisėdo ant scenos krašto, siūbuodamas į šonus, ant kaklo užsidėjęs klozeto dangtį, vienoj rankoj laikydamas gitarą, o kitoje alaus butelį, nesuprasdamas, kas vyksta aplinkui.(…)

Kiekvieną laisvą valandėlę eidavom pas Džoną, įlįsdavom į vonią, kuri buvo įrengta viršutiniam aukšte, plepėjom ir mylėjomės. Porą kartų Džonas norėjo, kad likčiau pas jį ir neičiau nakvoti pas Astrid. Miegodavom ant jo viengulio gulto. Virš mūsų nuo vieno šono ant kito vartėsi ir kažką murmėjo Džordžas. Likęs trejetas irgi knarkė ir kažką per sapnus murkė. Mums būdavo labai sunku sulaikyti krizenimą ir nepažadinti tų „miegančių gražuolių“. Kambarėlyje buvo mažai vietos, kojinių kvapas anaiptol nepriminė parfumų kvapo, šalimais nebuvo nei tualeto, nei vonios, taigi matot, kaip stipriai aš turėjau mylėti Džoną.

Baimės ir pokyčiai

Tuo metų mūsų santykiai su Džonu buvo kuo puikiausi, bet tarp Polo ir Stiuarto tarsi katė perbėgo. Polas prikišdavo jam talento stoką ir tai, kad nešioja akinius nuo saulės, bet iš tikrųjų tai buvo tik pretekstas, kad įkasti kolegai. Stiuartas buvo labai jautrus, mėgo ramybę ir dažnai praleisdavo Polo kabinėjimąsi pro ausis, tačiau kartais reikalas baigdavosi muštynėmis. Viskas prasidėjo nuo dviejų asmenybių konflikto, o iš tiesų Polas duodavo laisvę savo nusivylimui: jam nusibodo groti ritmine gitara kartu su Džonu. Bet kokia kaina norėjo praplėsti savo įgūdžius, grojant bosine gitara.(…)

Stiuartas suprato, jog niekada nebus geras gitaristas ir blaivus protas jam kuždėjo grįžti prie pamirštos dailės. Kaip bebūtų, visas jo gyvenimas pasikeitė susitikus su Astrid. Jie buvo kaip du vandens lašai: panašiai rengdavosi, miegojo ir gyveno sau. Jau pati mintis, kad reikės grįžti į Angliją be Astrid buvo tokia absurdiška, jog penktasis „Bitlas“ tyliai ir ramiai paliko grupę.(…) Nusprendė likti Hamburge ir apsigyventi pas Astrid, jos mamos bute. Įstojo į vietinę Dailės akademiją – jam prognozavo puikią dailininko karjerą. Dailės profesorius Eduardo Paolozzi* labai susidomėjo jo darbais ir Džono draugo laukė rožinė ateitis.(…)

Po trumpų atostogų Liverpulyje, Džonas vėl grižo į Hamburgą. Dabar uždirbdavo tiek, kad galėjo padėti tetai Mimi ir iš pradžių viskas atrodė puikiai. Aš įsidarbinau Woolworth prekybos centre ir kai tik atsirasdavo laisva minutė, padėdavau Mimi namuose.(…) Be didesnių problemų išlaikiau egzaminus ir eiliniu išbandymu man turėjo tapti mokyklinė praktika, kuri kėlė nerimą ir baimę. Jaučiau baisų jaudulį vien pagalvojus apie tai, jog atsidursiu viena prieš visą klasę vaikų ir turėsiu juos išmokyti ko nors protingo. Didžiausias palaikymas man tuo metu buvo Džono laiškai, kupini meilės ir švelnumo.

* Eduardo Paolozzi buvo vienas iš Stiuarto mylimiausių teptuko meistrų dar nuo Liverpulio laikų. Laimingai susiklosčius aplinkybėms, Paolozzi  Hamburgo Dailės akademijos rektorato buvo paskirtas Stiuarto globėjų. Dar kurį laiką Stiuartas grojo su „Bitlais“ (nors jį ir kankino smarkūs galvos skausmai), pasidalindamas su Polu bosine gitara. Būtent tada Polas nusipirko naują, savo išvaizda primenančią smuiką „Hofner“ firmos gitarą, kuriai liko ištikimas ilgus metus. Tuo pat laiku Liverpulyje pradėjo atsirasti daugybė grupių, kurios grojo taip vadinamu „Mersey sound“ stiliumi, ir pradėtas leisti muzikinis žurnalas „Mersey Beat“, kurio puslapiuose buvo išspausdintas Džono Lenono straipsnis „Trumpas ekskursas apie abejotiną „Bitlų“ atsiradimą, paremtas Džono Lenono laiškais“. Taip „MB“ pradėjo plačiai informuoti apie „Bitlų“ nuotykius Hamburge ir jų karjeros pradžią Liverpulyje.