RSS

Mėnesio archyvas: gegužės 2014

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos prisiminimai (27 dalis)

Po filmo „How I Won The War“ Džonas visiškai pakeitė savo išvaizdą. Dabar ant jo nosies ilsėjosi apvalūs plonais vieliniais rėmeliais akiniai. Man atrodė, kad jie nepuošė Džono veido. Mano vyras dabar atrodė kaip visiška pop-žvaigždės priešingybė. Džonas bandė eksperimentuoti su kontaktinėm linzėm, bet su jomis buvo rizikinga scenoje- įsiaudrinę fanai mėtydavo į Bitlų pusę įvairius daiktus, dažniausiai vaisių želė. Neretai scenoje jis gaudavo skaudų smūgį tiesiai į veidą, tai kėlė pavojų, nešiojant linzes. Džonas pamilo savo naujus akinius, nepaisant to, kad jie atrodė bjauriai. Tačiau jie buvo jo individualumo išraiška. Tą pačią akimirką paplito akinių „Lenono stiliuje“ mada.

Filmuojantis su Džonu turėjom šiek tiek daugiau laiko pabūti kartu, bet grįžę į Angliją, supratom, kad to laiko vis tiek bus mažai. Mūsų laukė Džono kelionė į Japoniją*. Džulianas paaugo tiek, kad galėjau jį imti su savim atostogų į užsienį, kai Džonas būdavo „trasoje“, taigi, motinėlė su sūnum išlėkė i Italiją. Džonas atsiuntė iš Japonijos labai ilgą laišką. Labai ilgėjosi mūsų ir namų. „Prašau tavęs Sin, padaryk ką nors, kad mes galėtume pabūti dviese, kai grįšiu. Padaryk taip, kad su mumis nebūtu tavo mamos ir Dorotės.“ Kai Džonas grįžo, sutikimas buvo žymiai šiltesnis, nei anksčiau. Manau, mano vyras todėl taip smarkiai mūsų pasiilgo, kad mes per daug neėmėm į galvą ir ilsėjomės užsienyje. Matyt, tada jis pagalvojo apie mūsų santuoką ir mudviejų santykius. Aš taip pat dažnai mąstydavau apie ją. Labai norėjau, kad jis didžiuotųsi manim.

Peržiūrėdama mūsų nuotraukas spaudoje, supratau, kad atrodau ne visai taip, kaip turėčiau. Gražių, „išsilaisvinusių“, besisukančių šalia Bitlų moterų vaizdas privertė mane kritiškiau pažvelgti į tas nuotraukas ir savo atvaizdą veidrodyje. Norėjau suprasti, koks mano bruožas sukėlė abejonių savo išvaizda. Pagaliau, panaudojusi atmetimo metodą, supratau. Nosis. Pastebimą „romėnišką“ nosį paveldėjau iš savo tėvo, brolis nosį „gavo“ iš mamos- jo nosis buvo daili, nedidelė, moteriška. Netrukus mano nosis tapo obsesija: žiūrėdama į savo fotografijas, svajojau tik apie vieną – kaip atsikratyti tos kupros. Padariau sprendimą, kurio niekad nesigailėjau. „Džonai, ruošiuosi su savo nosim eiti pas plastikos chirurgą. Jaučiuosi siaubingai su tuo savo šnipu. Ką apie tai galvoji?“. Džonas neturėjo nieko prieš: „Jeigu po to būsi laimingesnė, prašom, darykis tą operaciją. Bet jeigu tavo nosį jie suš…, pas mane su ašarom neik…“ Ilgai nesvarsčiau, o nuėjau pas chirurgą ir užsirašiau operacijai. Visą laiką galvojau tik apie vieną dalyką – apie naują, gražią nosytę, kuri bus mano naujoji „aš“. Buvau giliai įsitikinusi, kad mano esybė pasikeis. Į gerąją pusę. Gulėdama vienoje Londono klinikų, gavau puokštę nuostabių raudonų rožių. Joje buvo kortelė: „Sintijai, taipogi žinomai kaip „Nosis“. Bučkiai nuo Džono ir Džuliano.“

Tas momentas, kai mano nauja nosis pasirodė pasauliui, mane labai išgąsdino. Jaučiau, kad mano tuštybė bus nubausta. Tikrai taps pajuokos objektu draugų ir pažįstamų tarpe. Tačiau, kai nuėmė tvarsčius, mane apėmė džiaugsmas. Džonui irgi patiko mano nauja išvaizda. Nedidelis patinimas aplink akis ir nosį darė mane panašia į azijietę – Džonas pripažino, kad man tai labai tinka. Nei Džulianas, nei pažįstami nieko nepastebėjo, tad turėdavau juos provokuoti klausimais: “Ar nepastebi, kaip pasikeičiau?“ – „O, taip, tie nauji akiniai tau labai tinka.“ Arba: „Ar apsikirpai plaukus?“,- tai buvo dažniausiai kartojami klausimai. Plastikos chirurgas tikrai padarė puikų darbą ir aš dabar turėjau gražią nosytę.

1967-jų vasarą gimė Bitlai-filosofai. Reguliarus narkotikų vartojimas atvėrė jų protus ir kūnus naujo pobūdžio egzistavimui. Buvęs „She Loves You“, arba „vaikinas sutinka merginą“ imidžas išnyko, kaip lengvas miglos debesėlis. Viskas buvo fantastiška, visi aplinkui buvo fantastiški, bet su sąlyga, kad visi būtų „ant tos pačios bangos“, tai yra, veikiami tų pačių „praplečiančių sąmonę“ narkotikų. Džonas buvo įsitikinęs, kad kiekvienas turi patirti džiaugsmą, plintantį iš gilaus savojo gyvenimo pažinimo, sutarimo su savuoju „aš“, pripažinimo, kad kūnas ir protas sudaro integralinę visatos dalį. Jaučiausi tada, it gyvenčiau po vienu stogu su kažkuo, kas ką tik išrado religiją.

Taip, tai buvo religija, atsiradusi su dirbtinų, pragaištingų ir naikinančių protą substancijų pagalbą. Tai buvo panašu į Volto Disnėjaus filmuką, kuriame augalų augimo ir žydėjimo procesas parodytas su dideliu pagreičiu. Artistiniai ir kūrybiniai Bitlų talentai vystėsi būtent tokiu būdu. Psichodelinės** ir haliucogeninės LSD savybės buvo įkomponuojamos į jų muziką, suteikdavo jai nepakartojamų ir specifinių bruožų – muzikos ir žodžio pagalba Bitlai kūrė savo pasakiškas ir spalvingas vizijas. Džonas atrado, kad LSD stimuliuoja jo kūrybą, suteikdama įvairius stimulus: jo sąmonė prisipildydavo apreiškimais ir haliucinacijomis po kiekvienos narkotinės „kelionės“. Jis būdavo panašus į mažą vaiką. Jo entuziazmas gyvenimui ir meilei vėl siekdavo apogėjaus, laužydamas visus barjerus, ribojančius protą; mano vyras atsikratė įkalinimo jausmo, kurį atnešė šlovė. Buvo smagu matyti visus tuos pasikeitimus. Stresus, fanatizmą ir blogą nuotaiką pakeitė meilė ir supratingumas. Povas išskleidė savo puikią uodegą ir jos akinančios spalvos užpildė viską aplinkui. Tai ypač atspindėjo naujos mados drabužiai, pakeitę konservatyvius kostiumus ir kaklaraiščius. Atrodė, kad visas jaunimas it gyvatė nusimetė seną odą, visi buvę suvaržymai, stabdymai ir normos buvo sulaužyti. Bitlai ir Rolingai nesąmoningai tapo tos spalvotos revoliucijos vedliais.

John & Mick

John & Mick

Su dvasiniais pasikeitimais visuomenėje pasikeitė ir mūsų šeimyninis gyvenimas. Kai vaikinai įrašinėjo „Sergeant Pepper“, Džonas leido perdažyti mūsų „Rolls-Royce“a, šį papuošė ypatingos spalvos ir savotiški piešiniai: Džonas šiam darbui pasamdė specus iš firmos, kuri meniškai apipavidalindavo jachtas ir kempingo priekabas. Mūsų „ratai“ staiga tapo garsūs visame pasaulyje!

John' wheels

 

* Bitlai gastroliavo Japonijoje 1966-jų vasarą. Prieš tai, birželio 26-ą, jie pabuvojo Hamburge, aplankydami pažįstamas vietas ir draugus. Savo draugams ir bičiuliams jie organizavo vakarėlį, o Džonas ir Polas surengė naktine ekskursiją į gerai jiems žinomas seniai lankytas vietas. Tada vaikinai susitiko ir su Astrid, kuri, kaip paaiškėjo, metė fotografės amatą ir pradėjo dirbti lesbiečių bare. Bitlai surengė privatų koncertą savo draugams, o dainą „Roll Over Beethoven“ sugrojo specialiai Horstui Fišeriui, buvusiam „Star Club“ apsauginiam, kuris tuo metu sėdėjo kalėjime… Panašu, kad šio koncertėlio įrašas guli kažkur giliai firmos „Parlophone“ seife…

** 1967-68jų „narkotinė revoliucija“ buvo vienas iš šalutinių hipių ideologijos produktų. Anglijoje narkotikų vartojimas tapo vienu iš „svinguojančios“ jaunimo subkultūros atributų. Haliucinogenų „dvasiniu tėvu“ buvo 1963 metais miręs anglų rašytojas Aldous Huxley (jis taip pat buvo žodžio „psychodelic“ autorius ir LSD, narkotiko, sintetizuoto 1943 metais Šveicarijoje, karštas propaguotojas). Paskutiniais savo gyvenimo metais Hakslis kartu su amerikiečių psichiatru, LSD „vyriausiuoju šamanu“ Timočiu Liriu skelbė „trumpesnio kelio į Dievą“ teoriją. Kalba ėjo apie greitesnį pasiekimą to, ko per ilgas meditacijas, maldas, badavimus ir dvasines pratybas siekė mistikai. Kaip aiškino Hakslis, abu keliai – „natūralus“ ir narkotinis- yra vienodi, o LSD ir kiti panašūs haliucogenai yra kažkas, ką galima pavadinti „dvasiniu maistu“, gebančiu pajungti nenaudojamą smegenų potencialą. Ši ideologija vulgariausioj formoj užvaldė jaunimo judėjimą Vakaruose; ji taip pat turėjo didelę (nors ir neilgam) įtaką Bitlams. Su narkotikais buvo susiję daug skandalų ir aferų, tarp kurių – Brajano Džonso, „The Rolling Stones“ gitaristo, mirtis, taip pat kitų dviejų Rolingų – Miko Džegerio ir Kito Ričardso, kurie buvo apkaltinti marihuanos vartojimu – teismo procesas. 1967 liepos 24 dieną „The Times“ išspausdino kreipimąsi, kurį pasirašė daug žinomų kultūros veikėjų, jame buvo reikalavimas legalizuoti marihuaną (Londone LSD dozė tuo metu kainavo 1 svarą). Be jokios abejonės, Bitlų plokštelė „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“, geriausias visų laikų roko albumas, kertinis akmuo roko muzikos vystymosi kelyje, buvo visas „aptekęs“ narkotikais… Sena, konservatyvioji karta aršiai kovojo su „naujosios revoliucijos“ apraiškomis, pvz. ultrakonservatyvi amerikiečių organizacija „The John Birch Society“ paskelbė, kad Bitlai yra „pasaulinės komunistinės konspiracijos“ dalis, muzika iš „Seržanto Pipiro“ – „smegenų skalbimo išraiška“.

P.S. Šiandien, ko gero, Bitlus išvadintų „Kremliaus agentais“ (past. DINO)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 11 gegužės, 2014 Uncategorized

 

Aerosmith išduoda paslaptį

Rašydami apie Aerosmith, žurnalistai dažnai primena vaikinams jų senas nuodemėles ir žinomus „pletkus“, kaip antai: jog jų dantys įstatyti, nes jų pačių supuvo nuo kokaino, kad įrašo „Draw The Line“ originalas buvo rastas Džo Peri dėžutėje nuo sausainių ir taip toliau, ir panašiai. Ir devyniais atvejais iš dešimties jų nedomina nei muzika, nei muzikantai, kurie ją kuria.

Įsivaizduoju- prieš mane sėdi du muzikantai, dažnai vadinami Toxic Twins: gitaristas Džo Peris ir- kaip visuomet akinantis- Stivenas Taileris. Taileris sloguoja ir čiaudi į eukalipto aliejumi iškvepintą nosinę. Džo Peris atrodo kaip kiečiausias rokmenas: ryte, kai jis įėjo į viešbučio, kuriame apsistojo, vestibiulį, vietinė publika buvo šokiruota jo įšvazdos. Plaikstėsi juodi plaukai, juodas apsiaustas, o juoda lazda darė jį dar panašesnį į Drakulą.

The_Toxic_Twins_by_timescarz

„Aš jau nebeturiu jėgų tildyti žurnalistus,- pradeda Taileris, numesdamas į šoną žurnalą, kurio viršelyje puikuojasi „Aerosmith“,- kai jie neturi apie ką rašyti, jie pradeda juodinti visus ir kiekvieną. Paprastai jie išvolioja muzikantus purve, o straipsnio pabaigoje juos reabilituoja: „Hey, jie buvo garsūs, vėliau tapo narkomanais, bet išsigydė ir vėl tapo garsiais!“ Toks scenarijus. Ir narkotikai žurnalistams yra pagrindas, atskaitos taškas“,- svarsto Stivas, atsisukęs į linksintį Perį. „Koks skirtumas, ar nuo skardžio nulėks mašina su girtais muzikantais, kurie jums abejingi? Svarbu tai, kad nepaisant amžiaus, mes vis dar rašom savo dainas. Velniai rautų visas šias klišes, tipo, Džo Peris, kuriam virš šešiasdešimt ir Taileris, panašus į Džiagerį“.

aerosmith

„Man patinka klausimai tokiam stiliuj, kaip: „Dainos „Janie‘s Got A Gun“ ir „Uncle Salty“ skirti tam pačiam socialiniam reiškiniui- tėvų ir vaikų konflikto ir pamestų vaikų problemai. Jums iš tikrųjų buvo taip svarbu atkreipti visuomenės dėmesį į šią problemą?“ Pasijungia Peris: “Mes visi suprantam, kad žurnalas bus geriau parduodamas, jeigu ten parašys: “Muzikantai miršta nuo narkotikų!” arba “Grupė prisikėlė iš numirusių ir jos albumai parduodami milijoniniais tiražais!“. Matot, aš manau, kad skaitytojai protingesni, nei apie juos mano žurnalistai, ir kad jie tikrai nori žinoti, kodėl Stivenas Taileris rašo dainas šita ir kita tema. Bet mes išliekam realistai ir suprantam, kad žmonės mėgsta riebius pletkus…“ „Ei, vaikine, mes niekam nedraudėm rašyti apie narkotikus ir aš apskritai nedarau iš to problemos,- keičia temą Taileris,- tik norėtųsi, kad straipsniai būtu šiek tiek originalesni…“

aerosmith

„Manau, pasaulinis pripažinimas ar albumų pardavimų apimtis nuo mūsų nepriklauso,- svarsto Peris,- mūsų reikalas rūpintis įrašo skambėjimo kokybe. Rezultatas turi mums patikti ir tuo pačiu gerai parsiduoti, o tai nėra lengva. Buvo laikai, kai mes stengėmės nedirbti su samdytais autoriais (jiems dainas rašė Diana Voren ir Desmondas Čaildsas – Dino past.),- sako Džo,- nes kartais dėl jų papuldavom į nemalonias situacijas. Žinot, kartą su Stivenu susėdom tuščiam kambary su baltu, švariu popieriaus lapu ir tuščia kasete įrašams, ir velniškai ilgai bandėm kurti dainas naujam albumui. Mes gerai žinom savo stipriąsias ir silpnąsias vietas, be to, mums šis procesas patinka- malonu įsitikinti, jog mes patys galim rašyti klasiškas dainas. Jeigu dirbi su tinkamais žmonėmis, tai per vieną valandą gali padaryti naują, kokybišką dainą. Tai su niekuo nepalyginamas jausmas.“

Steven+Joe

Steven+Joe

„Aerosmith“ – tai fankas, o ne heavy metal,- įsiterpia Taileris.-„Tai baltųjų muzika, bet ritmiškai mes nepanašūs į kitas grupes. Paprasčiausiai, mumyse daugiau fanko, drauguži. Juk negalima visą laiką rašyti tik šitas kvailas balades! Man jos patinka todėl, kad aš mėgstu dainuoti geras dainas, bet anksčiau ar vėliau žmonės pasakys tau: “Ir tai viskas?…“ Kartą, įrašinėdami albumą, mes pasodinome Džojų Kramerį ant didžiulės senos daržinės stogo. Todėl jo būgnai skambėjo taip gerai ir garsiai. Visada, seni, reikia sugalvoti ką nors naujo. Priežastis, dėl kurios mes taip ilgai neskęstam, slypi mūsų ilgoje istorijoje ir mūsų universalume. Mes turim gerbėjų armiją, kurie žino kiekvieną mūsų albumą mintinai ir mes niekad jų nepamiršdavom.“
Gerbėjų armija, kurią mini Taileris, tikri hard rock‘o fanai, kurie buvo ištikimi grupei 70-jų pabaigoje, kai grupei sekėsi švakai. Sklandė įvairūs gandai, dauguma jų buvo apie Stiveną Tailerį, kuris neva po trijų sudainuotų dainų krisdavo iš nuovargio ant scenos grindų, arba apskritai pamiršdavo, kur yra scena. Tai buvo laikai, kai jo garsūs ilgi šaliai uždengdavo slaptą kišenę, kurioje laikė receptus vaistams. Kiti muzikantai buvo ne ką geresni: paklauskit Kramerio apie mašinas, kurias vaikinai sudaužė avarijose, ir jis paklaus jūsų, kurią iš dešimties jūs turit omeny. Gitaristas Bredas Vitfordas prisipažino, kad buvo alkoholikas, bosistas Tomas Hamiltonas turėjo rimtų problemų su atmintim, o Peris slėpdavo nuo Tailerio „skrutkes“ ir gėrė viską, kas pakliūdavo po ranka. *

Aerosmith Live!

Aerosmith Live!

„Mes gastroliuosime kiek įmanoma ilgiau- mes gastroliuojanti komanda ir turim porą milijonų ištikimų fanų ir dar porą milijonų, kurie apsilanko mūsų koncertuose, taigi, jie visi perka albumus. Ir jeigu mes jau nesugebėsim jų sudominti savo muzika, tai atsigręšim ir pasakysim: “Mums buvo smagu“. Bet patikėk, mes nepasitrauksim iš žaidimo, nepabandę įtikinti žmonių savo teisumu“.
Tokioms žvaigždėms, kaip „Aerosmith“, atsisakyti pagrindinių pirmųjų puslapių herojų ir stadioninių koncertų headliner‘ių statuso būtų sunku. Velniškai sunku įsivaizduoti, kad jų lėktuvas daugiau nepakils… „Po galais, lėktuvas reikalingas, kai vyksti į tokias globalias gastroles, kaip mūsų,- sako Taileris.- Daugelis šito nesupranta, bet jeigu turi lėktuvą, tai gali gyventi Sietle, koncertuoti Los-Andžele, o vakare grįžti namo. Mes turim galimybę likti toje pačioje vietoje porą savaičių ir normaliai gyventi, o ne kiekvieną vakarą spoksoti į medžių siluetus pro autobuso langą. Be to, ne taip pavargsti. Juk labiausiai iškankina ne kasvakariniai koncertai, o šitos prakeiktos kelionės iš vietos į vietą.“

Tyler+Perry+Plane

Tyler+Perry+Plane

Įdomu, ar galvoja „Aerosmith“ palikti sceną, ar juos persekioja vaiduokliai tų, kurie kadaise paliko sceną? „Tai pats košmariškiausias dalykas pasaulyje, bičiuli,- atsiliepia Stivenas,- prisiekiu. Vaikinai į kuriuos mes lygiuodavomės ir su kuriais dalinomės scena, dabar dirba „makdonaldsuose“. Žinau, jie daro tai, ką sugeba, bet kaip, velniai griebtų, jie leido, kad taip atsitiktų?… Aš žiūrėdavau programas tipo „Kur jie dabar?“. Ten rodo vaikinus, kuriuos aš pažinojau! Tai nepakeliama, aš nenoriu su tuo sutikti. Aš negalėčiau šito ištverti!“- sarkastiškai meta Taileris,- Kam tada reikėjo kurti grupę, jeigu paskui nuolankiai išeitum? Kam reikėjo taip daryti? Neįvyko sandėris su šiuo leiblu – ieškok kito. Mums juk pavyko! Ką, jie sustorėjo? Kodėl? Juk mes- ne. Ką, jie mažai gavo? Kodėl, po velniais? Aš į tai žiūriu kitaip. Tau pasisiekė, tu užsiimi veikla, kurią myli, groji geruose klubuose… Ir visa tai dėka tų, kurie nori klausytis tavo muzikos. Galbūt šiuolaikiniai paaugliai ir nesugeba suprasti, kodėl kažkas kažkam kažką skolingas. Jeigu kalbėsim apie grupes-nevykėles, gali tai vadinti likimu, nesėkme, ar dar kaip nors, bet aš tau pasakysiu- velniop jas! Tu gali prieštarauti, atsieit, aš neturiu teisės taip sakyti, bet aš galvoju kitaip. Aš norėčiau joms pasakyti- paklausykit mūsų dainų, naudokit jas kaip pavyzdį, spjaukit į visą tą jūsų seną mėšlą, nes neaišku, su kuo jus grįšit kitą kartą!“

joeandsteve

Su kuo (ir kada) „Aerosmith“ grįš kitą kartą, belieka tik spėlioti. Bet šįkart jie bus pas mus. Ir tai yra gerai.
* Anksčiau, dalyvaudamas Australijos TV laidoje, Taileris prisipažino, kad, prieš atsikratydamas priklausomybės, kokainui jis išleido maždaug 6 milijonus dolerių. „Realu būtu sakyti apie 5-6 milijonus dolerių. Taip pat galima pasakyti, kad savo nosim aš įtraukiau pusę Peru, na, jūs suprantat, tai yra tas, ką mes darėm. Kokainas sugadino man gyvenimą, atėmė vaikus ir buvo visų skyrybų kaltininkas“. 2003 metais jam buvo diagnozuotas hepatitas C, 2009-ais jis gydėsi nepriklausomybę nuo narkotikų. Gydymas buvo sėkmingas.

Aerosmith today

Aerosmith today

 
Komentarų: 1

Publikavo 4 gegužės, 2014 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: