RSS

Kategorijų archyvai: Uncategorized

Jethro Tull bosui – 70!

 Viena ryškiausių, savita ir ilgaamžiška grupė švenčia savo lyderio gimtadienį. Jethro Tull susikūrė Londono priemiestyje Lutone 1968 metais. Per savo gyvavimą išleido daugiau kaip 30 studijinių ir koncertinių albumų. Oficialiai gyvavo iki 2014 metų. 

Jethro Tull labiausiai atitinka progresyviojo roko stiliaus kanonus ir nors grupės muzikantai nesiekė kurti komercinės muzikos, dauguma jų albumų turėjo didelę komercinę sėkmę. Beje, grupės karjeros pradžioje, daugelis manė, jog Džetro Tall – tai grupės lyderio vardas. Janas Andersonas – vokalistas, visų tekstų ir didesnės dalies kūrinių muzikos  autorius, garsus fleitininkas, puikiai grojantis akustine gitara ir dažnai prodiusuojantis savo muziką. Nepaisant garbaus amžiaus, jis vis dar išleidžia albumus ir koncertuoja visame pasaulyje. Finansus, naujus projektus ir šiaip visokius reikalus, susijusius su Jethro Tull vardu, tvarko jis, Andersonas. Už savo literatūrinę veiklą yra dviejų universitetų habilituotas daktaras, o 2008 metais tapo Britų Imperijos ordino kavalieriumi.

Ką jis pats apie save galvoja? Roko menestrelis byloja:

„Fokusas yra tame, kad aš fleita grojau kaip soline gitara“.

„Mokykloje mano kaip lyderio savybės nebuvo pastebimos. Aš nenorėjau būti komandos kapitonu. Aš buvau vienišius. Būti grupėje – tai tas pats kaip žaisti futbolo komandoje. Aš neturiu menedžerio gyslelės ir nemoku valdyti žmonių, ar juos telkti. Bet kažkas turi tai daryti. Tokie žmonės kaip John Mayall, Frank Zappa ir Captain Beefheart dažnai tokį darbą atlikdavo gan brutaliai“.

„Jeigu tu dainų autorius, tau sunku dirbti su kitais. Reikalingas privatumas, netgi izoliacija, kad turėtum galimybę netrukdomas dirbti. Todėl manęs netraukia „tūsai“ ir audringas rokenrolinis gyvenimas. Aš nesijaučiau savo lėkštėje įvairiuose renginiuose ir man nepatikdavo kitų nevaldomas elgesys. Man lengviau nueiti į savo viešbučio numerį ir pagroti gitara, pasižiūrėti TV ir eiti miegoti. Ryte atsikelti ankstėliau ir vėl pagroti gitara“.

„Be abejo, yra daug puikių roko muzikantų, bet daugelis jų nuobodūs, kvaili ir kartoja vienas kitą. Aš džiaugiuosi, kad aš fleitininkas: roke mūsų visai nedaug, todėl aš galiu kilti į paviršių su giliu pagarbos jausmu sau. Šis skirtumas daro mane laimingu“.

„Aš nemanau, kad Jetro Tull roko grupė, ta prasme, kokia roko grupė yra Motorhead. Mūsų muzika – tai įvairių žanrų mišinys, dažnai suklaidinantis žmones. Ypač žurnalistus. Bet tai ir gerai, todėl kad aš pats dažnai būnu suklaidintas… Mes nebuvom tipiška roko grupė, kokia buvo The Who“.

„Mūsų arsenale folk-rokas, progresyvus rokas, klasikinis rokas, niekada nemirštantis rokas…jūs suprantat, žmonės tai vadina roku, bet aš – akustinis muzikantas. Aš groju fleita, mandolina, akustine gitara, o už manęs stovi vaikinai su gitaromis ir būgnais, kurie groja roką. Gal mūsų muziką galima būtų pavadinti akustinės muzikos ir roko mišiniu. Aš niekad nemėgau popso. Aš augau su juodu amerikietišku bliuzu, keltų folku, džiazu ir klasika. Didžiausią įtaką man turėjo folklorinė daugelio šalių kultūra“.

„Aš nežaidžiu golfo, nemėgstu žuvauti…aš iš tiesų labai nuobodus tipas, bet aš stengiuosi būti sąžiningas. Taigi, aš neatitinku roko žvaigždės imidžo. Tikriausiai aš nuobodžiausias žmogus iš tų, kurie groja muziką, nes aš ją tik groju. Muzika man ir darbas, ir hobis, ir aistra. Ir kažkodėl negalvoju, kad man reikia gyventi rokenrolo stiliumi“.

Happy birthday, Ian Anderson!

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo rugpjūčio 14, 2017 Uncategorized

 

Debiutas: Bee Gees

Albumas “Bee Gees’1st”, išleistas 67-jų liepą, iš tiesų nėra debiutinis. Tai buvo trečias vaikinų albumas, o pirmi du išleisti tik Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Mūsų laikais, ko gero, lengviau būtų gauti Šekspyro autografą, nei tuos du diskus. 70-aisiais daugelis mano draugų melomanų (jų tarpe ir aš) galvojo, jog broliai Gibai yra australai, bet taip nėra – jie yra šimtaprocentiniai anglai, gimę Meno saloje. Vėliau gyveno Mančesteryje ir tik 1958 metais visa šeima emigravo į Australiją.

Dainuoti broliai Baris, Robinas ir Morisas pradėjo dar gyvendami Anglijoje. Atvykę į Australiją taip pat naudojosi kiekviena galimybe iš dainavimo užsikalti kišenpinigių. Ir “prisidainavo” iki to, kad jais susidomėjo vietinis impresarijus Bilas Gudas. Jis supažindino brolius su vietiniu DJ Bilu Geitsu(!). Žinoma, tai nebuvo mums žinomas kompiuterių dievas. Tas Bilas Geitsas ir pavadino juos Bee Gees – pagal savo ir Bilo Gudo inicialus. Anaiptol ne “Brothers Gibb”, kaip buvo manoma. Broliai tapo labai populiarūs Sidnėjaus klubuose, tad ant mokyklos buvo “padėtas skersas”. Juolab, kad kišenpinigiai jau nebetilpo kišenėse.

 

 

Po kelių metų muzikavimo broliai suprato, kad Australija yra stabdys jų tolimesniam tobulėjimui ir laikas grįžti į Londoną, kuris jau svingavo ir patapo naujos jaunimo filosofijos, madų ir roko muzikos sostine. 67-jų pradžioje broliai pasikrovė į laivą ir išplaukė gimtinėn. Gimdytojai buvo smarkiai prieš tokį vaikinų sprendimą – tėvas net buvo paslėpęs jų pasus, bet paskui atlyžo ir net parašė laišką, kurį kartu su demo įrašais išsiuntė pačiam Bitlų menedžeriui Brajanui Epštainui. Šis, kaip dabar madinga sakyt, delegavo tuos įrašus jaunam firmos darbuotojui Robertui Stigvudui. Po kažkiek metų šis jaunasis darbuotojas pataps Bee Gees ir Cream prodiuseriu bei įrašų kompanijos bosu.

Laivas plaukė šešias savaites ir broliai, turėdami marias laiko, rašė dainas. Debiutinio albumo dainos „To Love Somebody“, „I Can‘t See Nobody“ ir kitos gimė laive, plaukiančiam Anglijon. Pagrindinis albumo hitas – „New York Mining Disaster 1947“ buvo parašytas po tragiškos katastrofos Velso miestelio Aberfan kasykloje. Sunku įsivaizduoti, kad tokio turinio kūrinys būtų parašytas šiais totalaus glamūro ir vyriškų sijonų laikais, tuo labiau įeitu į čartus. Didžėjai kasdien per radiją grojo „New York Mining Disaster 1941“ singlą, manydami, jog tai Bitlai, pasivadinę „BG“, išleido naują dainą. Tai irgi padėjo smarkiai stumtelėti dainą į britų čartų 12-ą vietą.

Albumas tikrai nustebins tuos, kurie laiko Bee Gees glamūriniais, blizgančius rūbus dėvinčiais ir spiegiančiais balsais dainuojančius popsą bičais. Jame daug nuoširdžių, įvairaus stiliaus dainų. Nepamirškim, kad diskas pasirodė praėjus vos mėnesiui po Bitlų „Sergeant Pepper‘s…“ ir jame daug psichodelikos. Debiutinis Bee Gees albumas susilaukė didžiulės sėkmės, užimdamas aštuntą vietą Britanijos čartuose. Pati grupė gavo tais laikais neįsivaizduojamą pasiūlymą iš Atlantic Records – 80.000 svarų sterlingų kontraktą su teise platinti visus grupės albumus.

Gerb. Redaktorė apsilankė prie Bee Gees namo Londone

„Bee Gees‘1st“ yra vienas tų nedaugelio albumų, kurie sėkmingai iššauna pirmą šūvį ir garantuoja grupei vietą aukščiausioje roko lygoje. Pirmiausia rekomenduočiau šį albumą ne disko muzikos gerbėjams, o visiems 60-jų pabaigos psichodelinės ir kitos rimtesnės muzikos mėgėjams.

 

 
Komentarų: 1

Publikavo liepos 15, 2017 Uncategorized

 

Roger Waters — «Is This The Life We Really Want?»

 

„Ar tai tikrai tas gyvenimas, kurio mes norim?“,- klausia Rodžeris Votersas savo naujame albume. „Ar tai ta muzika, kurios mes iš tavęs laukėm?“,- norisi užduoti jam klausimą. Atsakymas ko gero būtų nedviprasmiškas.

Lygiai prieš 25 metus pasaulis išvydo puikų eks- Pink Floyd lyderio albumą „Amused To Death“. Ir štai šiom dienom turim galimybę klausytis naują Voterso opusą. Tai konceptualus diskas-antiutopija, „The Wall“ su juo palyginus yra kabaretas vaikų auditorijai. Tai ne mano nuomonė – aš po pirmo albumo perklausymo (kaip ir po pirmos „čierkos“ samanės)  nesusidariau apie jį tvirtos nuomonės. Kas iškart „krenta į ausis“ – Rodžeris nuolat pirštu bado į šiuolaikinių politikų bukumą, o save pristato kaip viską pasaulyje keikiantį pranašą, apie viską turintį savo nuomonę. Jis dainuoja apie tai, kad dievai, nekreipdami dėmesio į žmonių kančias, maukia kaip batsiuviai, jis rimuoja pavadinimą „Wish You Were Here“ su Gvantanamo kalėjimu ir kalbasi apie skolų grąžinimą su teroristais jiems suprantama kalba. Visą tai skamba baisokai, bet jis yra vienintelis muzikantas, kurio žodžiai gali pasiekti paskutinius įtakingus 21-jo amžiaus politikų ausis.

Albumas iš tiesų kontraversiškas – užtenka paskaityti pirmus klausytojų ir kritikų atsiliepimus: “Jau iš pirmų albumo fragmentų buvo aišku, kad tai ne šedevras, kokiu buvo „Amused To Death“,- fragmentai, pristatyti prieš albumo išleidimą, ir buvo vieninteliai geriausi…“, „…mano jaunystės kumiras, šių laikų didis muzikantas išleido tikrą „lažą“ ir spjovė į veidą milžiniškai armijai savo gerbėjų. Vangiai, blausiai, nuobodžiai, nieko naujo ir įkvepiančio…“, „Kaip jis pats sakė, tai kūriniai, kurie neįėjo į ankstesnius albumus. Dabar aišku kodėl. Gėda. Deja…“, „Tokius Godričius (Neidželas Godričius – albumo prodiuseris, kuris prieš tai dirbo su Radiohead) reikia vyti toliau ir neprileisti per patrankos šūvį.“

Aš asmeniškai labiausiai pasigedau Deivido Gilmoro solinės gitaros, o kur ji  yra, tai skamba labai blankiai. Įrašant Amused To Death, buvo pakviesti net aštuoni gitaristai su Džefu Beku priešaky. Čia gi buvo keturi gitaristai, bet aš kažkaip jų neišgirdau… Trūksta ne tik gitaros, bet ir ryškių klavišinių. Nors puikių melodijų netrūksta, bet jos taip užmaskuotos, kad iškart ir nepastebėsi. Perkompresuotas garsas paverčia muziką monotonišku ūžesiu ir tenka smarkiai susikoncentruoti, kad ji nevirstų nepastebimu fonu. Potencialiai puikus albumas, gal net vienas geriausių Voterso darbų, buvo užmuštas šūdinu prodiusingu. Bet labiausiai man nepatiko šiame albume mušamųjų skambėjimas. Taip, Pinkai mėgo sausą garsą, bet jis kartu buvo ir pakankamai minkštas. O čia kiekvienas smūgis į būgną ir lėkštes –  it kuvalda per skardos lakštą. Klausydamas bet kurios grupės muzikos, visada pirmiausiai atkreipiu dėmesį į būgnininko darbą. Bet čia net nereikėjo ypatingų pastangų – mušamieji kaip įkyri musė lindo į ausis.

Nesinori daryti detalios albumo recenzijos, tad pirmas įspūdis – puiki demo-versija. Rekrutavus gerus muzikantus, vertėjo pasėdėti dar pusmetuką studijoj ir įrašyti kaip reikia. Gautųsi puikus albumas, gal net geresnis už „Amused To Death“.

P.S. Nenoriu primesti savo nuomonės apie šį albumą – kiekvienas, perklausęs jį, turės savo nuomonę.

Ir dar P.S. Prabėgus dviem savaitėm po pirmo pasymatymo, perklausiau visą albumą dar tris kartus. Radau daugiau pliusų… Po šešto karto pirksiu vinilą.

 
Parašykite komentarą

Publikavo birželio 23, 2017 Uncategorized

 

Mėnesio albumas

 

Paice Ashton Lord: Malice In Wonderland

 

Naujos grupės idėja atėjo į galvą Džonui Lordui ir Janui Peisui, kurie po Deep Purple iširimo 1976-aisiais (kai Ričis Blekmoras paliko grupę ir surinko komandą Rainbow), suprato, kad jiems kartu puikiai sekasi dirbti (per aštuonis metus grojimo vienoje geriausių pasaulyje grupių jie to nesuprato?). Į kompaniją pasikvietė Tonį Eštoną – vokalistą ir klavišininką, kuris dirbo su grupėmis Family ir Ashton, Gardner & Dyke. Gitaristo vietą užėmė Bernis Marsdenas. „Aš vos spėjau į šį traukinį“,- pasakojo Bernis. „Kartą buvau  Rainbow koncerte Hamersmite ir jų būgnininkas Kozi Pauelas man pasakė, kad Lordas renka naują grupę. Aš net skelbimo žurnale nepastebėjau. Kozi paėmė mane už rankelės ir atvedė pas Džoną. Tai buvo mano geriausias žingsnis, kurį aš kada nors padariau“. Vėliau prie naujos komandos prisijungė bosistas Polas Martinesas, grupė pūtikų ir bek-vokalistės. Vienu metu scenoje būdavo iki 11 žmonių ir nebuvo panašu, jog šis darinys gros roką a la Deep Purple. Po kurio laiko grupė išvažiavo į Miuncheną plokštelės įrašymui.

Pasirodžius albumui tapo neaišku, į kokią publiką orientuota PAL muzika. Bet tikrai ne hard roko mėgėjams. Tuo labiau ir ne DP fanams, kurie su nekantrumu laukė, „kas ce bus“…  Muzika labiau priminė amerikietišką „meinstrymą“, o kai pasijungdavo pūtikų sekcija, visa tai labai priminė grupę Chicago ar Blood Sweat & Tears, tik labiau „funky“.  Deep Purple fanai tikėjosi išgirsti ką nors kietesnio, o funky stiliaus mėgėjams Deep Purple pavadinimas nieko nesakė. Diskas patyrė komercinį fiasko. Nepaisant to, kad per koncertus Britanijoje buvo anšlagas, projektas Paice Ashton Lord, deja, buvo negyvybingas. Norėdami padėti Eštonui, kuriam vokalisto vaidmuo buvo per sunkus, Peisas ir Lordas bandė pasikviesti naująją roko žvaigžde Deividą Koverdeilą, bet šis jau organizavo savo Whitesnake ir… perviliojo pas save Bernį Marsdeną… Tuo pat metu su Toni Eštonu derybas vedė Uriah Heep. Šioms visoms perturbacijoms tašką padėjo nesėkmingas Tonio „nusileidimas“ nuo scenos koncerto metu – jis susilaužė koją.

78-jų pradžioje firma Paice Ashton Lord paskelbė bankrotą ir trenkė pradėtą darbą prie antro albumo. Po kelių mėnesių Džonas Lordas prisijungė prie Whitesnake, o Peisas jį „pasivijo“ 1979 metais. Ir pasaulį užvaldė Baltoji Gyvatė…bet tai jau kita istorija.

 
Parašykite komentarą

Publikavo balandžio 4, 2017 Uncategorized

 

Debiutas

Bob Dylan

Kai aš žiūriu naujienas, aš suprantu –  pasaulį valdo tie, kurie niekada neklauso muzikos.

Bobas Dilanas – muzikantas, dainų autorius, dailininkas ir rašytojas. Kultinė Amerikos folko ir roko scenos XX amžiaus 60-jų scenos figūra. Nemirtingų hitų „Blowin‘ in the Wind“ ir „Knockin‘ in the Heavens Door“ autorius, „country rock“ muzikos stiliaus pradininkas. Vienas iš kairiojo amerikiečių antikarinio judėjimo simbolių. Nobelio literatūros premijos laureatas.

Debiutinis Dilano albumas buvo išleistas 1962 metais. Jam pačiam tebuvo 20 metų ir šaukė jį tada Robertu Alenu Cimermanu. Albumą sudarė klasikinių bliuzo ir folko dainų „rimeikai“, bei dvi autorinės Dilano dainos. Tais pačiais metais muzikantas oficialiai pakeitė savo vardą ir tapo Bobu Dilanu. Albumas buvo akustinis, tačiau vėliau, sukeldamas dalies fanų pasipiktinimą, Bobas paėmė į rankas elektrinę gitarą.

Bobo dainos buvo kupinos aštrių socialinių temų, bent jau karjeros pradžioje. Džordžas Harisonas pasakojo, kad pirmą Dilano albumą Bitlai „užgrojo“ iki skylių. Plokštelė išmokė ketveriukę, jog dainų turinys – tai ne tik romantiški vyro ir moters jausmai. „Kai mes susitikom su juo pirmą kartą, mes turėjom apie ką padiskutuoti. Paskui parūkėm žolės“,- atviravo Harisonas.

Šiais metais pasirodė 38-asis Maestro albumas – trigubas diskas „Triplicate“.

The Grateful Dead

„Pasauly egzistuoja keli energetiniai centrai – Maču Pikču, Everestas ir Stounhendžas. Dar viena tokia vieta – čia, San-Franciske. Tai kanalizacijos šulinio dangtis, kuris yra Hait ir Ešberi sankryžoje“,- 1967-aisiais sakė Veivis Greivis, vienas iš art-grupės „Merry Pranksters“ narių. „Aš tuo įsitikinęs todėl, kad kartą apsirūkęs užmyniau ant šio dangčio ir pamačiau vaivorykštę virš Džerio Garsijos galvos“…

60-jų pabaigoje Grateful Dead, kaip ir Jefferson Airplane, bei dar kelios grupės, tapo amerikietiško psichodelinio roko pradininkais. Grupę 1965-aisiais surinko Džeris Garsija, o po pasirodymų Monterėjaus ir Vudstoko festivaliuose „nabašnikams“ teko garbė užimti svarbią vietą Amerikos tiek muzikinėje scenoje, tiek kontrkultūroje. Grupė žinoma savo unikaliu, eklektišku stiliumi, jungiančiu folko, bliugraso, bliuzo, kantri, džiazo ir psichodelinio roko žanrų elementus.

Kaip byloja legenda, Grateful Dead pavadinimas atsirado iš įvairių kultūrų padavimų, kurie pasakoja apie žmogų, palaidojusį numirėlį, ką visi kiti atsisakė tai daryti. Vėliau šis žmogelis papuola į bėdą ir „dėkingo numirėlio“ dvasia jį išgelbėja.

Karjeros pradžioje jie turėjo glaudžius ryšius su Keno Kizio komuna „Merry Pranksters“. Ši komuna organizuodavo hepeningus arba acid test‘us, kurių metu buvo dalinamas LSD25 narkotikas… Grateful turėjo ištikimų fanų komandą „Deadheads“, kurie ištisus metus lydėjo grupę jų gastrolių metu.

Grateful Dead yra vienintelė psichodelinio roko komanda, kuri dar ir šiandien važinėja su koncertais, nors po Džerio Garsijos mirties 1995 metais daugelis grupės fanų manė, jog tai grupės pabaiga. Nežiūrint didelio populiarumo, nei viena Grateful Dead kompozicija nepateko į hit paradų karštąjį dešimtuką. Tačiau keli koncertiniai albumai tapo „auksiniais“, beje, grupė išleido daugiausiai koncertinių albumų, nei bet kuri kita.
1992 metais Grateful Dead tapo Lietuvos jaunos, nepriklausomos valstybės krepšinio komandos rėmėjais Barselonos olimpiadoje ir papuošė komandą efektingais „Skullman“ marškinėliais.

Foreigner

Lygiai prieš 40 metų, kovo mėnesį, muzikos parduotuvėse pasirodė naujos grupės “Užsieniečiai” albumas. Albumo viršelyje, stilizuotame it tapybos paveikslas, grupės muzikantai pavaizduoti kaip keliautojai, ką tik atvykę traukiniu, kurį tolstantį dar galima pamatyti kitoje voko puseje. Trise stovi su lagaminais – užuomina į tai, kad trys grupės nariai yra svetimšaliai – Mikas Džonsas (grupės įkūrėjas), Janas Makdonaldas ir Denisas Eliotas londoniečiai. Ši “Užsieniečių” trijulė spėjo pasižymėti tokiose super grupese kaip “Spooky Tooth”, “King Crimson” ir “If”.

Taigi, 1977 metais išėjo pirmas “Foreigner” albumas ir iškart jie buvo pripažinti geriausia naujai pasirodžiusia grupe. Diskas šoktelėjo į ketvirtą Billboard čartų poziciją. Dauguma albumo dainų ir tokių hitų, kaip “Feels Like The First Time” ir “Cold As Ice”, buvo parašyti Miko Džonso ir grupės vokalisto Lu Gremo.

Nors grupė keturis kartus dalyvavo populiariame Redingtono festyvalyje Anglijoje, tačiau Amerikoje jie turėjo didesnį pasisekimą. Pirmi šeši “Foreigner” albumai tapo platininiais.

Styx

Grupė „Styx“, kartu su „Journey“, „Boston“, „Foreigner“, „Toto“ ir kitomis, buvo neatskiriama dalis fenomeno, pavadinto AOR (Album-oriented rock) arba, liaudiškai tariant, „stadioniniu roku“ (kai kurie muzikos kritikai AOR vadindavo „Adult oriented rock“) . Tomis pačiomis dienomis, kai gatvėse griaudėjo ką tik gimęs  pank rokas, jo antipodas, progresyvusis rokas galutinai komercializavosi. 70-jų pabaigoje, kai maištingas rokas tapo respektabiliu, Amerikoje susiformavo absoliučiai buržuazinis ir išskirtinai komerciškas muzikos stilius, kurį ir pavadino AOR. Ir nieko nuostabaus, kad karta, kuri užaugo su pank roku, žiauriai neapkentė Foreigner, Styx, Boston ir panašaus tipo grupių.

„Styx“ galima pavadinti amerikiečių atsaku į britų „Queen“. Visgi Stiksai skyrėsi savo poslinkiu į art ir folk roką, bei tipiškai amerikietišku „saundu“, kas dažnai juos nublokšdavo iki pigaus popso. 1971 metais grupė įrašė demo, kuris pateko į „Wooden Nickel Records“ menedžerių rankas. Ir tikriausiai jiems patiko. Tad greituoju būdu buvo pasirašytas kontraktas ir senas grupės pavadinimas „TW4“ buvo pakeistas į paslaptingai skambantį „Styx“. Debiutinis albumas išėjo 1972 metais ir jame skambėjo tiesmukiško roko, prog-roko ir art-roko mišinys. Po disko pasirodymo grupėje augo nesutarimai: vokalistas De Jangas norėjo eiti – kaip čia apibūdinus? – teatrališkai progresyviu keliu, o gitaristas Tomis Šo ir antras gitaristas Džeimsas Jangas norėjo groti aštresnę ir sunkesnę muziką. 1983 metais grupė iširo.

Stiksų atgimimas įvyko 1990-aisiais, tačiau po gastrolių komandos narių keliai vėl išsiskyrė. Antras reunion‘as įvyko 1995 metais, kuomet buvo išleistas albumas „Styx Greatest Hits“… bet dabar iškilo rimtos problemos grupės būgnininkui Džonui Panoco, kuris labai mėgo ugninį vandenį ir po metų užvertė apatines galūnes. 1997 metais grupę palieka dar du „Styx“ mohikanai – Denisas De Jangas ir Čakas Panoco…

XXI amžiuje pasirodė dar du šios grupės albumai, kurie nepadarė bangos ir tuom viskas pasibaigė…

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo kovo 25, 2017 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: