RSS

Kategorijų archyvai: Uncategorized

Aš – Ozis (13)

–  Visų pirma, – sako Tonis, – mums reikalingas bosistas ir pavadinimas.

– Aš nepažįstu bosistų, – sakau,- bet žinau vieną bičą, vardu Gizeris, kuris groja ritmo gitara.

Tonis ir Bilas apsikeičia žvilgsniais, tada pažvelgia į mane:

– Gizeris Batleris? – klausia jie vienu balsu.

– Taip!

– Jis psichas! – sako Bilas. – Paskutinį kartą, kai jį mačiau, jis siautėjo „Midnight City“ klube.

– Taip yra todėl, kad Gizeris mano, jog jis yra roko žvaigždė, – pasakiau. – Taip pat jis nevalgo mėsos, o tai reiškia, kad gastrolės mums kainuos mažiau. Jis taip pat yra kvalifikuotas buhalteris.

– Ozis teisus, – linkteli Tonis, – Gizeris yra puikus bičas.

– Užeisiu rytoj pas jį ir sužinosiu, ar jis mums padarys garbę – pasakiau. Jam prireiks šiek tiek laiko išmokti groti bosu, bet ar tai sunku, a? Keturios sušiktos stygos ir visi reikalai.

– O pavadinimas? – klausia Tonis.

Mes žiūrime vienas į kitą.

 – Skiriam porą dienų apmąstymams – siūlau. – Nežinau kaip jūs, bet aš turiu nuošalią viečiukę, kur sunkiu metu ieškau įkvėpimo. Ji niekada manęs nenuvylė.

Po dviejų dienų aš pranešu:

– Yra!

Tonis ir Bilas žvelgia į mane, atsitraukę nuo savo lėkščių su kiaušiniais ir bulvėmis. Mes sėdime kažkokioj vėmalinėj Astone.

– Turiu omenyje grupės pavadinimą.

– Pirmyn! – Tonis mane drąsina.

– Taip. Aš vakar sėdžiu šikinyke ir …

– Čia tavo „nuošali viečiukė“?

Bilas žvengia ir jam iš burnos lekia sukramtyti kiaušinio su „Heinz“ kečupu gabaliukai.

-Blet, o tu galvojai, kad suknisto Babylono kabančiuose soduose? Taigi, sėdžiu ant puodo, suleidęs sardelę į sanmazgą…

Bilas sudejavo. 

-… ir žiūriu į lentyną priešais mane. Mama ten laiko skardinę talko, suprantat, ką turiu omenyje? Ji mėgsta tokius dalykus. Aš užeinu į tuliką po to, kai ji išsimaudo, tai ten viskas blizga kaip Kalėdų senelio oloje. Bet kokiu atveju, tai pigūs sušikti talko milteliai, tokie juodi ir balti žirniai skardinėje …

 – „PolkaTulk“ – sako Tonis  („PolkaTulk“ yra pigių talko miltelių prekės ženklas- red.)

– Būtent! „PolkaTulk“! – Aš žiūriu į vieną, paskui į kitą ir laikau pauze. – Na, zašibis*?

– Aš neįvažiuoju – Bilas sako pilna burna. – Ką bendro turi mūsų grupė su senomis tavo mamos dvokiančiomis pažastimis?

– „Polka Tulk Blues Band“ – skelbiu. Taip mes vadinsimės! Prie stalo stojo tokia tyla, kad rodos girdėjosi kaip iš keturių puodelių arbatos kyla garai.

– Ar kas turit geresnių idėjų? – paklausė Tonis.

 Tyla.

– Tada tvarkelė! – sako jis. Mes vadinsimes „ Polka Tulk Blues Band “, pagal Ozio mamos dvokiančias, neplautas pažastis.

– Ei! – sakau. – Rišk bazarą*! Niekas nemėtys bajerių apie senas ir dvokiančias mano mamos pažastis!

Bilas vėl pratrūksta juokais, kiaušinio gabalėliai ir padažo lašai vėl skrieja iš jo burnos.

– Jūs abu esate gyvuliai! – sakau .

Turėjome pasirinkti ne tik grupės pavadinimą, bet ir aptarti  klausimą dėl būsimo sudėties išplėtimo. Galiausiai priėjome išvados, kad dalykai, kuriuos norime groti, turėtų būti „purvinas“, sunkus „deep south“  valstijų bliuzas, kuris geriausiai grojamas su daugybe instrumentų, todėl būtų idealu į šį reikalą pajungti saksofonininką ir muzikantą, grojanti slaid gitara. Tonis pažinojo saksofonininką Alaną Klarką, o mano mokyklos korešas* Džimis Filipsas mokėjo groti slaid gitara.

Tiesą sakant, mes norėjome nukopijuoti „Fleetwood Mac“ sudėtį, nes antrasis jų albumas „Mr. Wonderful“ mus sužavėjo. Tonis kaifavo nuo jų gitaristo Piterio Grino grojimo. Kaip ir Klaptonas, Grinas šiek tiek grojo su „John Mayall & The Bluesbreakers“, o dabar pats yra roko stabas. Atrodė, kad norėdamas padaryti karjerą, gitaristas turi groti populiarioje grupėje, ją palikti ir suburti savo grupę. Mūsų laimei, Tonis iškrito iš rikiuotės susižeidęs ranką, kai jo dar nebuvo spėjusi pasigrobti kokia garsi grupė. Kažkas pralaimi, kažkas randa.

Tą savaitgalį mes susitikome pirmojoje repeticijoje „Six Ways“ kultūros namuose, viename iš seniausių ir purviniausių Astono rajonų. Iškilo viena problemėlė: vos girdėjome savo garsiakalbius,  toks triukšmas buvo greitkelio A34 sankryžoje, esančioje šalia klubo. Reikalą apsunkindavo lengvieji automobiliai ir sunkvežimiai, kurie važiuodavo neseniai pastatytu betoniniu žiedu. Tais metais Astone liejosi tiek betono, kad mes vos nepradėjom pirkti žieminių „ušankių“ ir vienas kitą vadinti „товарищ“. Po velnių, Astone ir taip buvo pakankamai pilkumos, tai kodėl, blet, reikėjo, kad kraštovaizdis būtų dar niūresnis?!

Norėdamas šiek tiek pagyvinti aplinką, nuėjau prie „Six Ways“ naktį, susivertes porą bokalų alaus, apsiginklavęs dažais aerozolinėje skardinėje ir padariau keletą „pagražinimų“. Ant sienos šalia žiedo parašiau: „Geležinė bedugnė“. Dievas žino, kas tada buvo mano galvoje.

Repeticijos praeidavo gerai, atsižvelgiant į tą faktą, kad niekada nedainavau normalioj grupėj. Tiesą sakant, vaikinai tiesiog improvizavo, o Tonis linktelėdavo galva, kada aš turėjau įstoti. Jei kalbėsime apie tekstus, tai aš pavarydavau tokių perlų, kokie kitam ir į galvą neateitų. Gizeriui taip pat buvo sunku. Tada bosinei gitarai neužteko pinigų, tai jis iš savo „Telekasterio“ išspausdavo viską, ką galėjo, nes bosinių stygų negalima buvo įtempti ant įprastos gitaros. Grifas neatlaikytų. Iš pradžių Tonis nepatikliai žiūrėjo į Gizerį, bet, kaip paaiškėjo, jis pasirodė esąs nuostabus bosistas. Natūraliai gimęs talentas. Būtent jis iš mūsų visų labiausiai priminė roko žvaigždę.

Pirmąjį koncertą sugrojome Karlailyje dėka senų Tonio ryšių su “Mythology”. Tai reiškė, kad mes senu, surūdijusiu ir apdaužytu Tonio busiuku turėjome nuvažiuoti du šimtus mylių autostrada M6. Be to, normalus asfaltuotas kelias galėjo pasibaigti kiekvieną minutę – kelininkai nespėdavo visur pakloti asfalto. Mūsų automobilio pakaba mirė kartu su dinozaurais ir mums įvažiavus į posūkį, turėjom užtikrinti pusiausvyrą, kad posparniai nesuplėšytu padangų. Netrukus įsitikinome, kad tokia pusiausvyra praktiškai neveiksminga, o bjauri deginto kaučiuko smarvė prasiskverbdavo į busiuko vidų. Iš ratų lėkė kibirkštys ir girdėjosi baisus džergesys, palaipsniui išmušantis didžiulę skylę kėbule.

-Gerai, kad tu šarini* suvirinime – pasakiau Toniui.

 Antroji problema buvo priekinio stiklo valytuvai – jie visiškai neveikė. Tai yra, jie šiek tiek dirbo, bet pradėjo pilti lietus taip, kad kažkur netoli Stafordo valytuvai “numiro”. Tonis buvo priverstas pasitraukti į kelio pakraštį, o mes su Biliu iškišom vieną virvės galą pro langą, pririšome jį prie valytuvo, o kitą virvės galą įtraukėm vidun pro kitą langą. Tai leido mums rankiniu būdu valyti priekinį stiklą: aš traukiau vieną galą, kitą – Bilas ir taip visa likusį kelią iki suknisto Karlailo. Bet marinuoti šias aštuonias valandas buvo verta, nes kai atvykome į vietą, negalėjau atitraukti akių nuo mūsų pirmąjį pasirodymą reklamuojančios skrajutės:

C.E.S. Promotions turi garbė pakviesti

į kasmetinį jaunimo balių

County Hall Ballroom, Karlailas

1968 m. Rugpjūčio 24 d., Šeštadienis, 19:30 – 23:30

Nauja grupė iš Birmingemo

„Polka Tulk Blues Band“ (su buvusiu „Mitologijos“ nariu)

Taip pat programoje „Creeque“.

Šokiai be pertraukų (įėjimas: 5 / -)

– Štai po paraliais!- pagalvojau. Pagaliau tai įvyko.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 4 balandžio, 2021 Uncategorized

 

Aš – Ozis (11)

 Gizerio kompanijoje ne kartą susidūrėme su tokiais žmonėmis, kaip Robertas Plantas. Man atrodė, kad Gizeris visus pažįsta. Jis sukosi tarp šaunių vaikinų, lankėsi šauniuose vakarėliuose, vartojo „tinkamus“ narkotikus, draugavo su reikšmingais žmonėmis. Džiaugiausi, kad dalyvauju ir pratinuosi prie naujo gyvenimo. Mus vargino tik vienas dalykas: mūsų grupė „Rare Breed“ buvo visiškas vėmalas. Palyginti su mumis, „Hobbstweedle“ grojo kaip „The Who“. Kai atėjau į grupę, buvo sakoma, kad „mes eksperimentuojame“. Mes turėjome superinį scenos rekvizitą ir stroboskopus, tarsi norėtume tapti antraisiais „Pink Floyd“. Akivaizdu, kad tame nebuvo nieko blogo – vėliau noriai pasidariau „cheminį“ smegenų praplovimą, besiklausydamas „Interstellar Overdrive“. Bet mes žaidėme kitoje lygoje… „Pink Floyd“ koncertavo turtingiems koledžo vaikučiams, o mes, blet*, buvome  jiems visiška priešingybė. Bet kuriuo atveju „Rare Breed“ trypčiojo vietoje – tiek Gizerio, tiek mano nuomone. Kiekviena repeticija buvo nesibaigiančios diskusijos apie tai, kur turėtų būti solo bongais. Blogiausia, kad pas mus grojo tipelis, kurį pravardžiavom  „Plyta“ ir kuris bandė atrodyti kaip hipis iš San Francisko.

-Plyta – bambukas*! – sakau aš Gizeriui.

-Tu ką? Jis normalus bičas.

– Ne, Plyta – mudakas*!

-Ramiai, Ozi.

-Vyt jį nxuj*!   Ir taip toliau.

Aš neturėjau trinties su likusiais grupės chebrantais*. Bet kai tik scenoje pasirodydavo „Plyta“, aš, blemba, pasiusdavau. Buvo aišku, kad ilgiau tai negali tęstis. Galų gale net Gizerį tai užkniso. Vienintelis koncertas, kurį atsimenu iš tų laikų, berods su „Rare Breed“, nors galėjome groti ir kitu vardu, ir su kitais žmonėmis (sudėtis kas minutę keitėsi), įvyko per Kalėdas Birmingemo gaisrinėje. Tarp žiūrovų buvo du ugniagesiai, vienas kibiras ir kopėčios. Mes uždirbome pinigų šešioms pintoms alaus su limonadu. Tačiau tas pasirodymas man turėjo ypatingą prasmę, pirmą kartą pajutau scenos baimę. Jomajo*, kaip aš tada dėjau į kelnes! Sakyti, kad prieš koncertą jaudinausi, yra tarsi sakyti, kad jei sprogs atominė bomba, tai šiek tiek skaudės.

Kai išeidavau į sceną, mane užklupdavo sušiktas paralyžius. Prakaitas liejosi, burnoje sausra kaip per mormonų vestuves, kojos medvilninės, širdis dreba, rankos dreba – visas komplektas. Galvojau apsimyšiu. Niekada to nejaučiau gyvenime. Prieš vieną pasirodymą, atsimenu, išlenkiau bokaliuką, kad šiek tiek atvėsčiau. Nepadėjo. Būčiau išgėręs dvidešimt, jei turėčiau pinigų. Viskas baigėsi tuo, kad aš iššvokščiau keleta gabalų, kol garsiakalbis užlūžo ir mes nešėm iš ten muilą. Tėvukas nieko nesakė apie perdegusi dinamiką, tik paėmė veikiantį garsiakalbį iš radiolos ir įdėjo ten sudegusį. Pažadėjau sau, kad nupirksiu jam naują dinamiką, kai tik rasiu normalų darbą. Ir turėčiau jį susirasti, nes, sprendžiant iš koncerto gaisrinėje, muzikos srityje, vargu ar ką nors pasieksiu. Po kelių dienų nusprendžiau visam laikui parišti su vokalu. Prisimenu, kaip pabe kalbėjausi su Gizeriu:

 – Man gana, bičiuli, tai tik laiko švaistymas.

Gizeris raukia kaktą ir minko pirštus. Tada dusliu balsu sako:

-Man pasiūlė paaukštinimą darbe. Būsiu trečias buhalterijoje.

 – Taigi viskas aišku, tiesa?

 – Taip sakant.

 Baigėme alų, paspaudėme rankas ir išsiskyrėme į skirtingas puses.

 – Iki pasimatymo, Gizeri.

– Laikykis, Ozzy Zig.

…Tuk-tuk …

Atitraukiu užuolaidą svetainėje ir ant laiptelių pamatau keistą ilgaplaukį vaikiną su ūsais. Kas tai, deja vu? Bet ne. Nepaisant plaukų ir ūsų, tai nėra Gizeris. Atrodo labiau kaip bomžas. Netoliese stovi kitas tipas. Taip pat su ilgais plaukais, “king size” dydžio ūsais virš viršutinės lūpos. Šiek tiek aukštesnis ir šiek tiek man primena … Ne, neįmanoma … Tai ne jis… Už jų kieme – senas mėlynas autobusiukas su didele surūdijusia skyle sparne ir vos pastebimu užrašu šone: „MITOLOGIJA“.

– Džonai! Ar atidarysi?

– Ateinu!

Praėjo keli mėnesiai, kai aš palikau „Rare Breed“. Man stuktelėjo dvidešimt ir aš praradau bet kokią viltį tapti dainininku ir išsiveršti iš Astono. Na, turiu aš aparatą ir kas iš to. Nieko man neišeis! Aš įtikinėjau save, kad nėra prasmės bandyti, viskas žlugs. Taip kaip šulėje* arba darbe – ko tik nesiimčiau, galiausiai viskas buvo be ryšio. „Geras iš tavęs daininykas!- kartodavau.- Ir groti nemoki. Ko tu, biče, tikėjaisi?“. Aš net kalbėjau su motina apie grįžimą į gamyklą. Ji turėjo man pasakyti, kas iš to sumanymo išeis. „Rigway Music“ savininką paprašiau nukabinti mano skelbimą. Ozis Zigas – kas per debiliška kličkė* ! Čia Gizeris buvo teisus. Todėl aš nustebau, kai devintą valandą vakaro, antradienį, prieš mane stovėjo du ilgaplaukiai bičai. Gal Gizerio družbanai*? Ką bendro jie turi su “Rare Breed”? Kažkokia nesamonė! 

Tuk-tuk… tuk-tuk… Atidarau duris. Nepatogi pauzė. Pagaliau tas, žemesnio ūgio ir bomžiškos išvaizdos, klausia:

-Tai tu… Ozis Zigas?

Nespėjau aš atsakyti, kaip tas, aukštesnis pasilenkė ir atidžiai į mane pasižiurėjo. Aš akimirksniu jį pažinau ir apstulbau. Jis irgi mane pažino ir piktai suniurzgė:

-Kad tave kur! Čia tu?

Netikiu savo akim. Ant slenksčio stovi Tonis Aiomis, gražuolis iš Birčfild Roud mokyklos, metais už mane vyresnis, tas pats, kuris per Kalėdas į mokyklą atsinešė elektrinę gitarą ir pridarė tiek triukšmo, kad mokytojai sužvėrėjo. Nemačiau jo penkis metus, bet kai ką apie jį girdėjau. Baigęs mokyklą, jis Astone tapo žmogum – legenda: visi vaikai jį pažinojo ir jeigu norėjo groti grupėje, tai tik su Toniu. Deja, apie mane jis buvo kitos nuomonės.

-Eime, Bilai!,- sako Tonis bomžiškajam tipui. – Tik sugaišom laiką.

-Palauk,- sako bomžiškasis. – Kas čia per tipas?

-Štai ką tau pasakysiu: jis joks Ozis Zigas ir joks dainininkas. Šitą idiotą vadina Oziu Ozbornu. Valinam* iš čia!

– Palaukit minutelę,- įsikišu. Iš kur jūs žinot adresą? Iš kur girdėjot apie Ozį Zigą?

– „Ozis Zigas ieško grupės“,- sako Bilas ir gūžčioja pečiais.

– Aš juk dar prieš mėnesį sakiau jiems, kad jie nuimtu tą sušiktą skelbimą!

– Na, tai eik ir pašnekėk su jais, šiandien jis dar kabėjo.

– „Ringway Music“?

– Vitrinoj.

Apsimetu abejingu.

– Toni! – sako Bilas. Gal duodam jam šansą? Man atrodo, jis normalus bičas.

– Šansą? Jam?! – Tonis ryškiai praranda kantrybę. – Jis mokykloj buvo klounas. Aš negrosiu grupėje su trenktu kretinu!

Nieko protingo nesugalvoju, stoviu nuleides galvą.

-Ubagai nesirenka,- šnabžda Bilas. Priešingu atvėju mūsų čia nebūtų, tiesa?

Bet Tonis prunkštelėjo ir nuėjo prie autobusiuko. Bilas purto galvą, lyg sakytu: „Atleisk, seni, nieko čia nepadarysi“. Taip viskas ir pasibaigtų, jeigu nepastebėčiau Tonio dešinės rankos. Ko gero, ji nukentėjo per nelaimingą atsitikimą.

-Jomajo, Toni! Kas tavo pirštams, biče?

   Pasirodo, ne tik mane išmesdavo iš darbo kaip šiukšlę. Kai aš nuodijausi garais gamykloje ir gadinau klausą, derindamas automobilinius signalus, Tonis mokėsi metalo apdirbimo paslapčių – buvo šaltkalvio mokiniu. Vėliau jis man pasakojo, kad visas mokslas buvo apie metalo suvirinimą. O suvirinimas – tai itin pavojingas mėšlas. Didžiausias pavojus glūdi ultravioletiniame spinduliavime, kuris gali pradeginti odą ir akis. Galima pakratyti kojas nuo elektros šoko arba apsinuodyti antikoroziniu šūdu, kuriuo apdirbami metalo lakštai. Taigi, dieną Tonis virino, o vakarais su grupe „Rocking Chevrolets“  važinėdavo iš vieno klubo į kitą, ieškodamas sėkmės. Jis buvo talentingas, o nuo to, kad nuolat „šlifuodavo“ Čako Berio, Bo Didli ir Edi Kokraino gabalus, pradėjo varyt su gitara kaip kalės vaikas. Pagaliau jį pastebėjo kažkoks agentas ir pasiūlė profesionaliai groti Vokietijoje. Tonis nusprendė trenkti darbą gamykloje. Pagalvojo, štai ji, sėkmė.

 O čia šikna… Paskutinę darbo dieną jam nurodė pakeisti vaikiną, kuris nepasirodė darbe. Plieninį lakštą prieš suvirinant reikia supresuoti ir supjaustyti – būtent tai turėjo padaryti Tonis. Iki šios dienos nežinau, kas ten įvyko: ar Tonis nelabai gerai mokėjo dirbti presavimo staklėm, ar pastarosios buvo sugedę, ar dar kas nors. Taigi, šis didžiulis, sukruštas presas nukirto jam dviejų dešinės rankos pirštų – vidurinio ir bevardžio- pagalvėles. Tonis buvo kairiarankis ir šiais pirštais ėmė akordus. Net šiandien aš sudrebu nuo minties apie tai. Įsivaizduokit, kaip tai turėjo siaubingai atrodyti: klanai kraujo, šūksniai, žmonės karštligiškai ieško ant grindu pirštų. Ligoninėje Toniui pasakė, kad jis niekad negalės groti. Kelis mėnesius iš eilės jis lankėsi pas visokius specialistus, bet visi tvirtino tą patį: „Mesk iš galvos rokenrolą, sūneli! Pamiršk, susirask kitą užsiėmimą!”. Nabagas, matyt ne kartą pagalvodavo spjauti į muziką. Tai jam buvo taip pat baisu, kaip man peršauta gerklė.   

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 7 kovo, 2021 Uncategorized

 

Aš – Ozis (10)

Nuo to momento, kai nuvilnijo gandas, jog aš įsigijau nuosavą aparatą, aplink mane sukosi aibė įvairių lopų. Pirmoji grupė, iš kurios gavau pakvietimą, buvo chebra*, pasivadinusi „Music Machine“, kurioje vierchas* buvo toks Mikis Brizas. Žodis „ambicijos“ – tai ne apie mus. Svajonių viršūnė mums buvo – groti pabuose ir gauti už tai babkes* alui. Bet tam reikėjo bent kiek mokėti groti. O mes neturėjom laiko mokytis: visą laiką mes praleisdavom pabuose, kalbėdami apie tai, kai vieną kartą pradėsim grot aludėse ir gauti pinigus. Jei neklystu, taip ir neįvyko ne vieno „Music Machine“ koncerto.

Po kelių mėnėsių stagnavimo mes pagaliau kažką padarėm: pakeitėm pavadinimą. Apie „Music Machine“ liko tik prisiminimas – dabar mes vadinomes „The Approach“. Ir tai buvo viskas. Daugiau niekas nesikeitė. Iš pradžių mes be galo ilgai derindavom instrumentus, o paskui aš cypiančiu balsu dainavau. Kiti beviltiškai bandė prisiminti kokio kaverio akordus. Aš juokaudavau, kad darbas skerdykloje man pravertė: aš galėdavau klasiškai „papjauti“ bet kokį gabalą, pavyzdžiui „(Sittin‘ On) The Dock Of The Bay“.     

Tarp mūsų: aš jau galėdavau teisingai intonuoti ir kai pereidavau į aukštesnes natas, langų stiklai neduždavo, o vietiniai katinai neturėjo noro su manim poruotis. Ir tai jau buvo šis tas. Technikos trūkumą aš kompensuodavau entuziazmu. Aš būčiau išjudinęs publiką. Su sąlyga, kad bus pasirodymai.  Tačiau „The Approach“ vaikinai sunkiai ruošėsi repeticijoms, jau nekalbant apie koncertus. Todėl įdėjau savo skelbimą į „Ringway Music“ vitriną. Parduotuvė buvo moderniausiame neseniai atidarytame „Bull Ring“ prekybos centre Birmingeme. Nuo pat pradžių šis prekybos centras buvo tarsi spyglys aky, o ten patekti galėjai tik per požemines perėjas, kur smirdėjo šlapimu ir buvo pilna banditų, dilerių ir kitų sukčių. Bet kam tai rūpi. „Bull Ring“ tapo nauja senų draugų susitikimo vieta, todėl visi ten eidavo. O labiausiai „centrinė“ vieta buvo muzikos parduotuvė „Ringway Music“, kur buvo parduodamos tokios pat prekės, kaip ir pas Džordžą Klėjų. Visi iš pažiūros „krūtesni“ paaugliai tūsinosi prie įėjimo: rūkė cigaretes, traiškė traškučius, diskutavo apie naujausius įrašus. “Taigi pakanka prisijungti prie šio judėjimo ir viskas pradės suktis“, – pagalvojau. Todėl parašiau skelbimą. Ir po kelių savaičių pas mane atėjo Gizeris.

Šis Gizeris anaiptol nebuvo toks paprastas vaikinas, kaip galėtumėte pagalvoti. Pirma, jis nesikeikė. Jis valandų valandas sėdėdavo skaitydamas knygas apie kinų poeziją, apie senovės graikų karus ir panašiai, velniškai rimtus dalykus. Ir jis nevalgė mėsos. Kartą man matant jis pabandė, kai mes buvome įstrigę per gastroles Belgijoje ir mirėm badu. O kitą dieną, suvalges hot dogą, atsidūrė ligoninėje. Na, nelindo jam mėsa. O tai reiškia, kad seni geri šoninės sumuštiniai buvo skirti ne jam. Kai sutikau jį, jis švampė daug žolės. Kai ateidavom, tarkime, į klubą, jis iškart imdavo pezėti apie kirminių pragraužtas skylutes sąmonės virpėjime ir panašiai. Ir kažkas buvo ne taip su jo humoro jausmu. Aš visada išsidarinėdavau prieš jį, išbandydamas jo savitvardą ir nenorą juoktis, tai mane dar labiau užvesdavo ir mes lūždavom juoku valandų valandas.

Gizeris grojo ritmo gitara „Rare Breed“ chebroj ir jam neblogai sekėsi. Svarbiausia, kad jis puikiai įsipaišydavo į vyraujančias madas su savo ilgais plaukais a la Jesus Christ ir Gajaus Fokso ūsais. Jis galėjo sau leisti superines manatkes*, šis Gizeris. Baigęs mokyklą, jis gavo tikrą buhalterio-praktikanto darbą gamykloje. Ten mokėjo varganus centus, bet vistiek gaudavo daugiau nei aš, nepaisant to, kad buvo metais jaunesnis. Ir jis praktiškai viską leido ant skudurų. Jei kalbėtume apie madą, Gizerio drabužiuose nebuvo sąvokos „kraštutinumas“. Į repeticijas jis ateidavo geltonai žaliais kliošais* ir batais ant sidabrinės platformos. Pažvelges į jį, paklausiau: „Ką, po velnių, tu dėvi?“ Aš jums pasakysiu paslaptį –  aš ir pats nebuvau konservatorius drabužių klausimais. Mano marškiniai buvo pižamos viršus, o vietoj karolių nešiodavau ant kaklo virvelę su karšto vandens čiaupu. Aš jums sakau, kad turėjot pafantazuoti, kad atrodytumėte kaip roko žvaigždė be pinigų! Turėjau pasitelkti smegenis. Aš niekada nedėvėjau batų, net žiemą. Visokie džiumbrai* klausė, iš kokios „Burdos“ aš semiuosi įkvėpimo savo šmotkėms*. Aš jiems atsakau: aš esu elgeta ir niekada, ble, nesiprausiu.

Žmonės manė, kad aš pabėgau iš durnamio. O pažvelgę į Gizerį, jie iškart pagalvodavo: „Aš lažinuosi, kad šis groja grupėje“. Tam jis turėjo viską. Vaikinas buvo superinteligentiškas, tikrai jis galėjo atidaryti savo firmą su iškaba ant durų „Geezer & Geezer Ltd“. Bet didžiausią įspūdį man padarė jo tekstai. Jie buvo nuostabūs: įspūdingi tekstai apie karus, superherojus, juodąją magiją ir apskritai apie tokius dalykus, kurie netilpo mano smegeninėj. Kai jis pirmą kartą man juos parodė, aš pasiūliau:

– Gizeri, mes turime rašyti dainas ir naudoti tavo tekstus. Jie šaunūs!

Susidraugavom mes su Gizeriu. Niekada nepamiršiu, kaip vieną dieną 1968-ųjų pavasarį ar vasaros pradžioje mes vaikščiojome po „Bull Ring“, o čia staiga iš niekur, priešais mus išdygsta plaukuotas, aukštas, aptemptomis kelnėmis vyras ir pliaukšteli Gizeriui per petį:

– Kad tave kur, Gizeri Batleri!

Tas atsisuka ir sako:

– Robai! Kaip einasi, seni?  

 – Et, žinai… Galėjo būti ir blogiau.

– Robai, susipažink, čia Ozis Zigas. Ozi, čia Robertas Plantas. Kažkada dainavo „Band Of Joy“.

– Kaip gi,- sakau, pažindamas veidą.

– Mačiau tave vienam koncerte. Superinis vokalas, senuk.

– Ačiū,- Plantas apakina mus žavinga, plačia šypsena.

– Gerai. Ką dabar veiki? – klausia Gizeris.

– Gavau darbą.

– Šaunu. Kokioj grupėj?

– „The Yardbirds“.

– Oho! Sveikinu, seni! Tai jau kažkas. Ar jie kartais neišsiskyrė?

– Taip, bet ar prisimeni gitaristą Džimį Peidžą? Jis ir bosistas nori tęsti. Jie turi sutartis dėl pasirodymų Skandinavijoje, tad dar ne laikas išsibėgioti.

– Na, puiku! – sako Gizeris.

– Tiesa, aš dar nenusprendžiau, pasirašyti ar ne, – Plantas gūžčioja pečiais.

– Žinai, čia pas mane kažkas išsiperėjo: subūriau savo komandą.

– O! Super! Kaip vadinatės?

 – „Hobbstweedle“.

   Vėliau, kai Plantas išėjo, aš klausiu Gizerio, ar jam nepavažiavo stogas.

 – Ar jis tikrai nori pasiust velniop grupę su Džimiu Peidžu dėl kažkokio „Hobbs‘ šudo“?

Gizeris gūžteli pečiais.

– Na, gal jis bijo, kad nieko neišeis. Bet prisijungs prie jų, jei pavadinimas bus pakeistas. Jie ilgai neišsilaikys pasivadine „The New Yardbirds“.

– Šiaip tai skamba geriau nei tie suknisti „Hobbstweedle“.

– Kas tiesa, tai tiesa.

Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 14 vasario, 2021 Uncategorized

 

Aš – Ozis (6)

Sekantis darbas buvo mažiau ambicingas. Važinėjau į autodalių gamyklą netoli Astono, kur turėjau aptarnauti ofigenai didelį įrenginį detalėms nuriebinti. Man atnešdavo pilnas pintines strypų, spyruoklių, svirčių ir kitokio šlamšto, kurį išpildavo į specialią talpą ir plaudavo su chemikalais. Putojantys chemikalai buvo nuodingi ir apie tai perspėdavo lentelė, kabanti virš talpos: „Pavojus gyvybei! Draudžiama dirbti be apsauginės kaukės! Nesilenkti virš talpos!“. Aš pasidomėjau, kas taip putoja talpoj ir kažkas mane apšvietė: dichlormetanas. Susimasčiau: „Hm, įdomu, gal pavyks pagauti kaifą?“. Kitą kartą nusiimu kaukę, sekundėlei pasilenkiu virš putojančios vonios. Jioopt… Man taip kalė į durnę, it būčiau priuostęs klijų. Tik šimtą kartų stipriau! Dabar kiekvieną rytą įkvėpdavau garų: išeidavo žymiai pigiau, nei išvyka į pabą. Pradėjau nuo dviejų kartų į dieną, paskui uostydavau kas penkias minutes. Bet atsirado kliūtis: po kiekvieno seanso mano veidą dengdavo sluoksnis juodų riebalų nuo garų. Cecho draugams staigiai dašuto, kame šaknys. Per arbatos pertraukėlę visi spokso į mano juodą snukį. 

– Ka, vėl kapsteisi vonioj? Tau gyventi nusibodo, bič?

Aš įjungiu durniu ir klausiu:

– Ką yra? 

  – Ozi! Užsilenksi!

 – Todėl aš be kaukės ir nedirbu, juk parašyta, kad draudžiama.

Po kelių savaičių kaifo galvoje buvo visiškas bardakas, aš striksėjau po cechą ir blioviau dainas. Negalėjau nieko padaryti, tai buvo stipriau už mane. Ir štai kartą aš kažkur pradingau. Mane surado šalia vonios apsidolbinusį.

– Iškvieskit jam greitają! Ir kad šito idioto aš čia daugiau nematyčiau! – plyšojo meistras.

Gimdytojai pasiuto, kai sužinojo, kad mane vėl išpirdolino iš darbo. Aš ir toliau gyvenau su tėvais ir jie tikėjosi, kad aš įnešiu savo dalį sąskaitų padengimui. Jie nekreipė dėmesio į tą faktą, jog daugiausia laiko aš nebūdavau namie. Pagaliau mama susitarė su savo bosais ir išsirūpino man darbelį automobilių gamykloje “Lukas”, kur galetų prižiūrėti savo dalbajobą* sūnų.

– Tai bus stažuotė, Džonai,- pasakė mama. – Kiekvienas tavo bendraamžis duotų ranką nukirsti, kad tik gauti tokį šansą. O tu įgysi naujų įgūdžių ir tapsi profesionaliu klaksonų derintoju.

 Vos neapsivožiau. Klaksonai?

Tais laikais tipiškas darbininko mąstymas atrodė taip: gauni abile kokį išsilavinimą, eini mokiniu į gamyklą, paskui tau duoda patį nešvariausią darbą ir tu didžiuojiesi tuo, nors tai yra tik purvinas darbas. Ir taip arsi iki grabo lentos. Purvinas darbas – tai viskas, ką tu turi. Didžioji dauguma Birmingemo gyventojų nesulaukia pensijos, miršta tiesiog cechuose. Reikėjo iš ten valinti, kad nebaigčiau taip, kaip visi. Bet kaip ištrūkti iš Astono? Bandžiau emigruoti į Australiją, tik štai bėda, neturėjau nė penso bilietui. Net bandžiau eiti savanoriu armijon, bet manęs nepaėme. Uniformuotas vaikinas pažiūrėjo į mano snukį ir sako:

– Man gaila, bet čia armija, o ne cirkas!

Todėl teko sutikti ir eiti dirbti į automobilių gamyklą. Savo korešui Patui pasakiau, kad dirbsiu muzikos biznyje.

– Kaip tai muzikiniame biznyje?

– Būsiu derintojas – atsakiau miglotai.

– Ko derintoju?

– O koks tau, ble, skirtumas?

Pirmą dieną meistras atvedė mane į garso nepraleidžiančią patalpą. Mano užduotis buvo tokia: turėjau paimti klaksoną nuo konvejerio, įdėti jį į prietaisą, panašų į šalmą. Paskui buvo pajungiama srovė, ir atsuktuvo pagalba klaksonas buvo derinamas, kol nepasigirsdavo kažkas: „Ba! Bu! Ui! Er! Bi-ip!“. Ir taip 900 kartų per dieną, tokia buvo dienos norma. Viskas buvo apskaitoma, tam kiekvieno klaksono derinimo pabaigoje reikėdavo paspausti specialų skaitiklio mygtuką. Į patalpą buvo įgrūsti dar penki darbininkai, reiškia, tuo pat metu švilpė, cypė ir mūkė penki signalai – nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro. Kai aš išeidavau iš šitos velnio vietos, ausyse buvo toks ūžesys, kad aš negirdėdavau savo minčių.

Štai kaip atrodydavo mano diena: paimt klaksoną. Prijungti laidus. Pasukti atsuktuvą. Ba! Bu! Ui! Er! Bi-ip! Padėti klaksoną ant konvejerio. Ir vėl iš naujo. Kai aš dirbau, mama su pasididžiavimu žiūrėjo į mane per stiklinę pertvarą. Tačiau praėjus kelioms valandoms, šis triukšmas varydavo mane iš proto. Man norėjosi ką nors uždobti. Ir aš pradėjau spausti skaitiklio mygtuką du kartus po kiekvieno suderinto klaksono, galvodamas, kad mane greičiau išleis namo. Dariau viską, kad tik greičiau ištrūkčiau iš šitos prakeiktos būdos. O kai supratau, kad numeris praėjo, pradėjau spausti tris kartus. Paskui keturis. Paskui penkis. Taip tęsėsi kelias valandas, kai staiga girdžiu kokį tai šnypštimą retransliatoriuje ir stabdomo konvejerio girgždesį. Kažkas su piktumu šaukia į megafoną: „Osbornai! Pas meistrą, tučtuojau!”.

Jie norėjo sužinoti, kaip stebuklingai man pavyko ant smūgio padaryti 500 klaksonų per dvidešimt minučių. Sakau, turi būti kažkas negerai su skaitkliu. Jie, sako, nesam pirštu daryti, bet jei kalba eina apie skaitiklį, tai kažkas negerai jį aptarnaujančiam kretinui. Ir jei tai pasikartos, jie mane išpirdolys ir bus baigta. Ar aš supratau? „Taip, supratau“,- grįžtu niūrus į savo būdą: 1) paimti klaksoną 2) pajungti laidus 3) pasukti atsuktuvą 4) ba! bu! ui! er! bi-ip! 5) padėti klaksoną ant konvejerio 6) paspausti mygtuką. Po kelių mėnesių buvimo šiame durnamy nutariau pakalbėti su Hariu, kuris dirbo šalia manęs.

– Ilgai čia dirbi? – klausiu.

– Ko-o-o? Ką ten šnabždi, sūneli?

– Ilgai čia dirbi?!!! – šaukiu. Haris neabejotinai prarado klausą nuo kasdienio klaksonų bipinimo.

– Dvidešimt devynis metus ir septynis mėnesius – pareiškia šypsodamasis.

-Tu ką? Prikolini? Velniškai ilgai, Hari!!!

– Žinai, kas maloniausia?

Aš keliu aukštyn rankas ir purtau galvą.

– Po penkių mėnesių gausiu auksinį laikrodį. Už 30 metų darbo stažą.

 Trisdešimt metų šitoj skylėj! Net užsimaniau, kad rusai numestų ant šitos vietos bombą ir sulygintų viską su žeme.

– Jeigu taip užsinorėjai šito laikrodžio, reikėjo jį „pasiskolinti“ pas juvelyrą. Net jeigu tave ir parištų, atsėdėtum dešimt kartų trumpiau, nei tu smirsti šitoj skylėj.

– Ką sakai, sūneli, pakartok?

– Nieko.

– Ką-ą-ą?

– Nieko!!!

Mano kantrybė trūko. Aš numečiau atsuktuvą, išėjau iš būdos, praėjau pro mamą ir tiesiai nuo gamyklos vartų nudrožiau į pabą. Taip pasibaigė mano pirmas darbas muzikos biznyje.

Pati idėja susirasti darbą muzikos biznyje atrodė idiotišku pokštu. Tai buvo visiškai neįmanoma: taip pat sėkmingai aš galėjau svajoti apie astronauto arba kaskadininko karjerą. Arba išdulkinti Elizabet Teilor. Bet nuo to momento, kai aš šeimos vakarėlyje sudainavau „Living Doll“, dažnai pagalvodavau apie grupės įkūrimą. Kurį laiką net gyriausi, jog esu grupės „Black Panthers“ nariu. Nesvarbu, kad mano grupė buvo tuščias gitaros futliaras, ant kurio aš rastais mūsų sandėly emulsiniais dažais užtepliojau: BLACKPANTHERS.

Visa tai vyko mano vaizduotėje. Dar aš sakydavau žmonėms, kad turiu šunį vardu Hush Puppy („HushPuppies“ – Amerikos kompanija, gaminanti patogius batus. Ozis turėjo omenyje šios įmonės minkštus zomšinius batus- vertėjo pastaba). Iš tiesų, aš radau šitą batą šiukšliadėžėj ir pririšau prie jo pavadėlį. Paskui klajojau Astono gatvėmis su tuščiu gitaros futliaru, suklypusiu batu ir įsivazdavau save bliuzmenu iš Misisipio.

O praeiviai laikė mane visišku dunduku. Visą laiką, kai nebuvau užsiėmęs įsivaizduojama grupe ir šuniu-batu, tūsinausi su teddyboys‘ais. Man nepatiko jų mados: ilgi paltai, batai storais padais ir kitos nesąmonės. Bet aš mylėjau muziką, kurią jie užsisakydavo muzikiniuose automatuose. Kelias savaites visur dainuodavau hitą „Hey Paul“. Senos melodijos yra jėga!

Po to žavėjausi modais: patiko nešioti aptemptus moherinius kostiumus. Paskui persiorientavauį į rokerius: odinės striukės, sukniedyti diržai. Taip aš ir blaškiausi šen ir ten, ieškojau nuotykių, dariau viską, kad tik nedirbčiau gamykloje.

O paskui atsirado bitlai. Staiga ketvertas apkirptų liverpudelių užtvindė eterį. Iš paskutinės algos nusipirkau jų antrą diską „With The Beatles“…

 

* Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 29 lapkričio, 2020 Uncategorized

 

Pusė amžiaus roko-operai «Jesus Christ Superstar»

Istorijoje yra tik vienas muzikos kūrinys, kurį galima pavadinti roko opera – tai „Jėzus Kristus superžvaigždė“, kuriame operos, klasikinės instrumentinės muzikos ir roko bruožai yra beveik viename lygyje. Kitų kompozitorių skirtingu metu sukurta muzika, kurią jie vadina „roko opera“, iš tiesų yra tik pompastiškas piktnaudžiavimas šia sąvoka. Tokį įžūlumą galima atleisti tik grupei „The Who“, kuri savo menedžerio siūlymu pavadino albumą „Tommy“ irgi, greičiausiai, iš visiško pižoniškumo…

Jesus Christ Superstar sukūrė kompozitorius Andrew Lloyd Webber ir poetas Timas Rice, buvęs advokatas, rokeriškai nusiteikęs autorius, bandęs rašyti dainas roko grupėms. Katalikų mokykloje augintas Raisas nuo pat vaikystės domėjosi klausimu: kodėl Judas Iskarijotas tapo išdaviku ir kokios jo poelgio priežastys? Pagal pirminį planą būtent Judas turėjo tapti pagrindiniu roko operos veikėju, tačiau kūrybinio proceso eigoje šis svoris proporcingai  buvo padalintas tarp Jėzaus ir Judo.

T. Raisas: „Nuo pat vaikystės mane kankino mintis – ką aš daryčiau, jei atsidurčiau toje pačioje situacijoje, kurioje atsidūrė Poncijus Pilotas ir Judas iš Iskarijoto. Iš kur jie galėjo žinoti, kad Jėzus įgys dieviškąjį statusą ir dėl to amžinai bus prakeiktas? “.

Daugeliu atžvilgių opera seka Evangelija, tačiau kai kurias svarbias detales autoriai interpretuoja labai laisvai: visų pirma Judas pristatomas kaip ieškantis mąstytojas, bandantis apsaugoti Jėzų ir Izraelio žmones nuo pavojaus, kuris kiltų Kristaus karūnavimo atveju, o tai reikštų neišvengiamą romėnų neramumų slopinimą bei masinį kraujo praliejimą. Biblijoje Judas yra daug paprastesnis: kai Judas piktinasi, kad brangusis aliejus buvo išleistas Jėzui, yra komentaras, kuriame teigiama, kad Judas tai pasakė ne todėl, kad jam rūpėjo vargšai, o todėl, kad jis buvo vagis, su savimi nešiodavęs medinę dėžę viskam, kas  buvo suaukojama.

Judo vaidmenį ryškiai įkūnijo Murray Head‘as, dainuodamas savo partijas kimiu, išraiškingu balsu, tačiau opera didžiąja dalimi pavyko Jano Gilano, atlikusio Jėzaus vaidmenį, dėka. „Deep Purple“ vokalistas, kurio balsas turėjęs unikalią tembrinę estetiką, diapazono platumą ir sugebėjimą išlaisvinti galingą, išraiškingą riksmą – jam nebuvo lygių hard- rock‘e.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į puikų Bario Deneno, giedojusio Piloto arijas, ir Maiko d’Abo, kuris vaidino karalių Erodą, darbą.  Beje, Erodas naudoja šiuolaikinius terminus, būdingus šou verslo agentui, taigi, šiuolaikinių aspektų operoje buvimas priverčia suprasti, kad daug tų problemų, kurios egzistavo prieš 2000 metų, išliko iki šių dienų.

Arčiausiai teminės roko formos buvo „The Beatles“, sukūrę roko albumo žanrą, kurį vienijo viena idėja, o po „Pepper“ ir „Abbey Road“ buvo galima tikėtis roko operos pasirodymų, tačiau grupė išsiskyrė. Webberis ir Rice’as padarė kažką išskirtinio, kovodami su amerikietiškais miuziklais, kur dažnai dominavo prastas vokalas ir primityvi muzika. Jie tarė naują žodį muzikinio teatro istorijoje. Čia nebuvo jokių miuziklams būdingų pokalbių scenų.

E. L. Webberis: „Niekas nenorėjo girdėti apie„ Jesus Christ Superstar “ pastatymą teatre. „Blogesnės įdėjos nesugalvosi“, – mums sakė vienas prodiuseris. Taigi, mes su Timu nusprendėme išleisti operą kaip muzikinį albumą. Tarp mano gyvenimo akimirkų, kuriomis labiausiai didžiuojuosi, buvo mano stabo Dmitrijaus Šostakovičiaus apsilankymas spektaklyje. Jis pasakė, kad norėtų pats parašyti ką nors panašaus ir gyrė mane už tai, kaip roko dalis dera su styginiais ir pučiamaisiais“.

T. Rice: „Dirbdami prie albumo, sutrumpinome ir modernizavome tekstą. Muzika pasirodė rokiškesnė ir energingesnė, daug labiau skirta jaunesnei auditorijai. Visa tai mums davė albumas. Iš pradžių to nesupratome, nes Endriu rašė ne albumui, o teatrui. Bet pasirodė dar geriau, dar prieš pastatymą sulaukėme didžiulio atgarsio, o kai pagaliau užlipome į sceną, visi dalyviai jau žinojo ir tekstą, ir muziką “.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 30 spalio, 2020 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: