RSS

Kategorijų archyvai: Uncategorized

Debiutas: Bee Gees

Albumas “Bee Gees’1st”, išleistas 67-jų liepą, iš tiesų nėra debiutinis. Tai buvo trečias vaikinų albumas, o pirmi du išleisti tik Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Mūsų laikais, ko gero, lengviau būtų gauti Šekspyro autografą, nei tuos du diskus. 70-aisiais daugelis mano draugų melomanų (jų tarpe ir aš) galvojo, jog broliai Gibai yra australai, bet taip nėra – jie yra šimtaprocentiniai anglai, gimę Meno saloje. Vėliau gyveno Mančesteryje ir tik 1958 metais visa šeima emigravo į Australiją.

Dainuoti broliai Baris, Robinas ir Morisas pradėjo dar gyvendami Anglijoje. Atvykę į Australiją taip pat naudojosi kiekviena galimybe iš dainavimo užsikalti kišenpinigių. Ir “prisidainavo” iki to, kad jais susidomėjo vietinis impresarijus Bilas Gudas. Jis supažindino brolius su vietiniu DJ Bilu Geitsu(!). Žinoma, tai nebuvo mums žinomas kompiuterių dievas. Tas Bilas Geitsas ir pavadino juos Bee Gees – pagal savo ir Bilo Gudo inicialus. Anaiptol ne “Brothers Gibb”, kaip buvo manoma. Broliai tapo labai populiarūs Sidnėjaus klubuose, tad ant mokyklos buvo “padėtas skersas”. Juolab, kad kišenpinigiai jau nebetilpo kišenėse.

 

 

Po kelių metų muzikavimo broliai suprato, kad Australija yra stabdys jų tolimesniam tobulėjimui ir laikas grįžti į Londoną, kuris jau svingavo ir patapo naujos jaunimo filosofijos, madų ir roko muzikos sostine. 67-jų pradžioje broliai pasikrovė į laivą ir išplaukė gimtinėn. Gimdytojai buvo smarkiai prieš tokį vaikinų sprendimą – tėvas net buvo paslėpęs jų pasus, bet paskui atlyžo ir net parašė laišką, kurį kartu su demo įrašais išsiuntė pačiam Bitlų menedžeriui Brajanui Epštainui. Šis, kaip dabar madinga sakyt, delegavo tuos įrašus jaunam firmos darbuotojui Robertui Stigvudui. Po kažkiek metų šis jaunasis darbuotojas pataps Bee Gees ir Cream prodiuseriu bei įrašų kompanijos bosu.

Laivas plaukė šešias savaites ir broliai, turėdami marias laiko, rašė dainas. Debiutinio albumo dainos „To Love Somebody“, „I Can‘t See Nobody“ ir kitos gimė laive, plaukiančiam Anglijon. Pagrindinis albumo hitas – „New York Mining Disaster 1947“ buvo parašytas po tragiškos katastrofos Velso miestelio Aberfan kasykloje. Sunku įsivaizduoti, kad tokio turinio kūrinys būtų parašytas šiais totalaus glamūro ir vyriškų sijonų laikais, tuo labiau įeitu į čartus. Didžėjai kasdien per radiją grojo „New York Mining Disaster 1941“ singlą, manydami, jog tai Bitlai, pasivadinę „BG“, išleido naują dainą. Tai irgi padėjo smarkiai stumtelėti dainą į britų čartų 12-ą vietą.

Albumas tikrai nustebins tuos, kurie laiko Bee Gees glamūriniais, blizgančius rūbus dėvinčiais ir spiegiančiais balsais dainuojančius popsą bičais. Jame daug nuoširdžių, įvairaus stiliaus dainų. Nepamirškim, kad diskas pasirodė praėjus vos mėnesiui po Bitlų „Sergeant Pepper‘s…“ ir jame daug psichodelikos. Debiutinis Bee Gees albumas susilaukė didžiulės sėkmės, užimdamas aštuntą vietą Britanijos čartuose. Pati grupė gavo tais laikais neįsivaizduojamą pasiūlymą iš Atlantic Records – 80.000 svarų sterlingų kontraktą su teise platinti visus grupės albumus.

Gerb. Redaktorė apsilankė prie Bee Gees namo Londone

„Bee Gees‘1st“ yra vienas tų nedaugelio albumų, kurie sėkmingai iššauna pirmą šūvį ir garantuoja grupei vietą aukščiausioje roko lygoje. Pirmiausia rekomenduočiau šį albumą ne disko muzikos gerbėjams, o visiems 60-jų pabaigos psichodelinės ir kitos rimtesnės muzikos mėgėjams.

 

 
Komentarų: 1

Publikavo on liepos 15, 2017 Uncategorized

 

Roger Waters — «Is This The Life We Really Want?»

 

„Ar tai tikrai tas gyvenimas, kurio mes norim?“,- klausia Rodžeris Votersas savo naujame albume. „Ar tai ta muzika, kurios mes iš tavęs laukėm?“,- norisi užduoti jam klausimą. Atsakymas ko gero būtų nedviprasmiškas.

Lygiai prieš 25 metus pasaulis išvydo puikų eks- Pink Floyd lyderio albumą „Amused To Death“. Ir štai šiom dienom turim galimybę klausytis naują Voterso opusą. Tai konceptualus diskas-antiutopija, „The Wall“ su juo palyginus yra kabaretas vaikų auditorijai. Tai ne mano nuomonė – aš po pirmo albumo perklausymo (kaip ir po pirmos „čierkos“ samanės)  nesusidariau apie jį tvirtos nuomonės. Kas iškart „krenta į ausis“ – Rodžeris nuolat pirštu bado į šiuolaikinių politikų bukumą, o save pristato kaip viską pasaulyje keikiantį pranašą, apie viską turintį savo nuomonę. Jis dainuoja apie tai, kad dievai, nekreipdami dėmesio į žmonių kančias, maukia kaip batsiuviai, jis rimuoja pavadinimą „Wish You Were Here“ su Gvantanamo kalėjimu ir kalbasi apie skolų grąžinimą su teroristais jiems suprantama kalba. Visą tai skamba baisokai, bet jis yra vienintelis muzikantas, kurio žodžiai gali pasiekti paskutinius įtakingus 21-jo amžiaus politikų ausis.

Albumas iš tiesų kontraversiškas – užtenka paskaityti pirmus klausytojų ir kritikų atsiliepimus: “Jau iš pirmų albumo fragmentų buvo aišku, kad tai ne šedevras, kokiu buvo „Amused To Death“,- fragmentai, pristatyti prieš albumo išleidimą, ir buvo vieninteliai geriausi…“, „…mano jaunystės kumiras, šių laikų didis muzikantas išleido tikrą „lažą“ ir spjovė į veidą milžiniškai armijai savo gerbėjų. Vangiai, blausiai, nuobodžiai, nieko naujo ir įkvepiančio…“, „Kaip jis pats sakė, tai kūriniai, kurie neįėjo į ankstesnius albumus. Dabar aišku kodėl. Gėda. Deja…“, „Tokius Godričius (Neidželas Godričius – albumo prodiuseris, kuris prieš tai dirbo su Radiohead) reikia vyti toliau ir neprileisti per patrankos šūvį.“

Aš asmeniškai labiausiai pasigedau Deivido Gilmoro solinės gitaros, o kur ji  yra, tai skamba labai blankiai. Įrašant Amused To Death, buvo pakviesti net aštuoni gitaristai su Džefu Beku priešaky. Čia gi buvo keturi gitaristai, bet aš kažkaip jų neišgirdau… Trūksta ne tik gitaros, bet ir ryškių klavišinių. Nors puikių melodijų netrūksta, bet jos taip užmaskuotos, kad iškart ir nepastebėsi. Perkompresuotas garsas paverčia muziką monotonišku ūžesiu ir tenka smarkiai susikoncentruoti, kad ji nevirstų nepastebimu fonu. Potencialiai puikus albumas, gal net vienas geriausių Voterso darbų, buvo užmuštas šūdinu prodiusingu. Bet labiausiai man nepatiko šiame albume mušamųjų skambėjimas. Taip, Pinkai mėgo sausą garsą, bet jis kartu buvo ir pakankamai minkštas. O čia kiekvienas smūgis į būgną ir lėkštes –  it kuvalda per skardos lakštą. Klausydamas bet kurios grupės muzikos, visada pirmiausiai atkreipiu dėmesį į būgnininko darbą. Bet čia net nereikėjo ypatingų pastangų – mušamieji kaip įkyri musė lindo į ausis.

Nesinori daryti detalios albumo recenzijos, tad pirmas įspūdis – puiki demo-versija. Rekrutavus gerus muzikantus, vertėjo pasėdėti dar pusmetuką studijoj ir įrašyti kaip reikia. Gautųsi puikus albumas, gal net geresnis už „Amused To Death“.

P.S. Nenoriu primesti savo nuomonės apie šį albumą – kiekvienas, perklausęs jį, turės savo nuomonę.

Ir dar P.S. Prabėgus dviem savaitėm po pirmo pasymatymo, perklausiau visą albumą dar tris kartus. Radau daugiau pliusų… Po šešto karto pirksiu vinilą.

 
Parašykite komentarą

Publikavo on birželio 23, 2017 Uncategorized

 

Mėnesio albumas

 

Paice Ashton Lord: Malice In Wonderland

 

Naujos grupės idėja atėjo į galvą Džonui Lordui ir Janui Peisui, kurie po Deep Purple iširimo 1976-aisiais (kai Ričis Blekmoras paliko grupę ir surinko komandą Rainbow), suprato, kad jiems kartu puikiai sekasi dirbti (per aštuonis metus grojimo vienoje geriausių pasaulyje grupių jie to nesuprato?). Į kompaniją pasikvietė Tonį Eštoną – vokalistą ir klavišininką, kuris dirbo su grupėmis Family ir Ashton, Gardner & Dyke. Gitaristo vietą užėmė Bernis Marsdenas. „Aš vos spėjau į šį traukinį“,- pasakojo Bernis. „Kartą buvau  Rainbow koncerte Hamersmite ir jų būgnininkas Kozi Pauelas man pasakė, kad Lordas renka naują grupę. Aš net skelbimo žurnale nepastebėjau. Kozi paėmė mane už rankelės ir atvedė pas Džoną. Tai buvo mano geriausias žingsnis, kurį aš kada nors padariau“. Vėliau prie naujos komandos prisijungė bosistas Polas Martinesas, grupė pūtikų ir bek-vokalistės. Vienu metu scenoje būdavo iki 11 žmonių ir nebuvo panašu, jog šis darinys gros roką a la Deep Purple. Po kurio laiko grupė išvažiavo į Miuncheną plokštelės įrašymui.

Pasirodžius albumui tapo neaišku, į kokią publiką orientuota PAL muzika. Bet tikrai ne hard roko mėgėjams. Tuo labiau ir ne DP fanams, kurie su nekantrumu laukė, „kas ce bus“…  Muzika labiau priminė amerikietišką „meinstrymą“, o kai pasijungdavo pūtikų sekcija, visa tai labai priminė grupę Chicago ar Blood Sweat & Tears, tik labiau „funky“.  Deep Purple fanai tikėjosi išgirsti ką nors kietesnio, o funky stiliaus mėgėjams Deep Purple pavadinimas nieko nesakė. Diskas patyrė komercinį fiasko. Nepaisant to, kad per koncertus Britanijoje buvo anšlagas, projektas Paice Ashton Lord, deja, buvo negyvybingas. Norėdami padėti Eštonui, kuriam vokalisto vaidmuo buvo per sunkus, Peisas ir Lordas bandė pasikviesti naująją roko žvaigžde Deividą Koverdeilą, bet šis jau organizavo savo Whitesnake ir… perviliojo pas save Bernį Marsdeną… Tuo pat metu su Toni Eštonu derybas vedė Uriah Heep. Šioms visoms perturbacijoms tašką padėjo nesėkmingas Tonio „nusileidimas“ nuo scenos koncerto metu – jis susilaužė koją.

78-jų pradžioje firma Paice Ashton Lord paskelbė bankrotą ir trenkė pradėtą darbą prie antro albumo. Po kelių mėnesių Džonas Lordas prisijungė prie Whitesnake, o Peisas jį „pasivijo“ 1979 metais. Ir pasaulį užvaldė Baltoji Gyvatė…bet tai jau kita istorija.

 
Parašykite komentarą

Publikavo on balandžio 4, 2017 Uncategorized

 

Debiutas

Bob Dylan

Kai aš žiūriu naujienas, aš suprantu –  pasaulį valdo tie, kurie niekada neklauso muzikos.

Bobas Dilanas – muzikantas, dainų autorius, dailininkas ir rašytojas. Kultinė Amerikos folko ir roko scenos XX amžiaus 60-jų scenos figūra. Nemirtingų hitų „Blowin‘ in the Wind“ ir „Knockin‘ in the Heavens Door“ autorius, „country rock“ muzikos stiliaus pradininkas. Vienas iš kairiojo amerikiečių antikarinio judėjimo simbolių. Nobelio literatūros premijos laureatas.

Debiutinis Dilano albumas buvo išleistas 1962 metais. Jam pačiam tebuvo 20 metų ir šaukė jį tada Robertu Alenu Cimermanu. Albumą sudarė klasikinių bliuzo ir folko dainų „rimeikai“, bei dvi autorinės Dilano dainos. Tais pačiais metais muzikantas oficialiai pakeitė savo vardą ir tapo Bobu Dilanu. Albumas buvo akustinis, tačiau vėliau, sukeldamas dalies fanų pasipiktinimą, Bobas paėmė į rankas elektrinę gitarą.

Bobo dainos buvo kupinos aštrių socialinių temų, bent jau karjeros pradžioje. Džordžas Harisonas pasakojo, kad pirmą Dilano albumą Bitlai „užgrojo“ iki skylių. Plokštelė išmokė ketveriukę, jog dainų turinys – tai ne tik romantiški vyro ir moters jausmai. „Kai mes susitikom su juo pirmą kartą, mes turėjom apie ką padiskutuoti. Paskui parūkėm žolės“,- atviravo Harisonas.

Šiais metais pasirodė 38-asis Maestro albumas – trigubas diskas „Triplicate“.

The Grateful Dead

„Pasauly egzistuoja keli energetiniai centrai – Maču Pikču, Everestas ir Stounhendžas. Dar viena tokia vieta – čia, San-Franciske. Tai kanalizacijos šulinio dangtis, kuris yra Hait ir Ešberi sankryžoje“,- 1967-aisiais sakė Veivis Greivis, vienas iš art-grupės „Merry Pranksters“ narių. „Aš tuo įsitikinęs todėl, kad kartą apsirūkęs užmyniau ant šio dangčio ir pamačiau vaivorykštę virš Džerio Garsijos galvos“…

60-jų pabaigoje Grateful Dead, kaip ir Jefferson Airplane, bei dar kelios grupės, tapo amerikietiško psichodelinio roko pradininkais. Grupę 1965-aisiais surinko Džeris Garsija, o po pasirodymų Monterėjaus ir Vudstoko festivaliuose „nabašnikams“ teko garbė užimti svarbią vietą Amerikos tiek muzikinėje scenoje, tiek kontrkultūroje. Grupė žinoma savo unikaliu, eklektišku stiliumi, jungiančiu folko, bliugraso, bliuzo, kantri, džiazo ir psichodelinio roko žanrų elementus.

Kaip byloja legenda, Grateful Dead pavadinimas atsirado iš įvairių kultūrų padavimų, kurie pasakoja apie žmogų, palaidojusį numirėlį, ką visi kiti atsisakė tai daryti. Vėliau šis žmogelis papuola į bėdą ir „dėkingo numirėlio“ dvasia jį išgelbėja.

Karjeros pradžioje jie turėjo glaudžius ryšius su Keno Kizio komuna „Merry Pranksters“. Ši komuna organizuodavo hepeningus arba acid test‘us, kurių metu buvo dalinamas LSD25 narkotikas… Grateful turėjo ištikimų fanų komandą „Deadheads“, kurie ištisus metus lydėjo grupę jų gastrolių metu.

Grateful Dead yra vienintelė psichodelinio roko komanda, kuri dar ir šiandien važinėja su koncertais, nors po Džerio Garsijos mirties 1995 metais daugelis grupės fanų manė, jog tai grupės pabaiga. Nežiūrint didelio populiarumo, nei viena Grateful Dead kompozicija nepateko į hit paradų karštąjį dešimtuką. Tačiau keli koncertiniai albumai tapo „auksiniais“, beje, grupė išleido daugiausiai koncertinių albumų, nei bet kuri kita.
1992 metais Grateful Dead tapo Lietuvos jaunos, nepriklausomos valstybės krepšinio komandos rėmėjais Barselonos olimpiadoje ir papuošė komandą efektingais „Skullman“ marškinėliais.

Foreigner

Lygiai prieš 40 metų, kovo mėnesį, muzikos parduotuvėse pasirodė naujos grupės “Užsieniečiai” albumas. Albumo viršelyje, stilizuotame it tapybos paveikslas, grupės muzikantai pavaizduoti kaip keliautojai, ką tik atvykę traukiniu, kurį tolstantį dar galima pamatyti kitoje voko puseje. Trise stovi su lagaminais – užuomina į tai, kad trys grupės nariai yra svetimšaliai – Mikas Džonsas (grupės įkūrėjas), Janas Makdonaldas ir Denisas Eliotas londoniečiai. Ši “Užsieniečių” trijulė spėjo pasižymėti tokiose super grupese kaip “Spooky Tooth”, “King Crimson” ir “If”.

Taigi, 1977 metais išėjo pirmas “Foreigner” albumas ir iškart jie buvo pripažinti geriausia naujai pasirodžiusia grupe. Diskas šoktelėjo į ketvirtą Billboard čartų poziciją. Dauguma albumo dainų ir tokių hitų, kaip “Feels Like The First Time” ir “Cold As Ice”, buvo parašyti Miko Džonso ir grupės vokalisto Lu Gremo.

Nors grupė keturis kartus dalyvavo populiariame Redingtono festyvalyje Anglijoje, tačiau Amerikoje jie turėjo didesnį pasisekimą. Pirmi šeši “Foreigner” albumai tapo platininiais.

Styx

Grupė „Styx“, kartu su „Journey“, „Boston“, „Foreigner“, „Toto“ ir kitomis, buvo neatskiriama dalis fenomeno, pavadinto AOR (Album-oriented rock) arba, liaudiškai tariant, „stadioniniu roku“ (kai kurie muzikos kritikai AOR vadindavo „Adult oriented rock“) . Tomis pačiomis dienomis, kai gatvėse griaudėjo ką tik gimęs  pank rokas, jo antipodas, progresyvusis rokas galutinai komercializavosi. 70-jų pabaigoje, kai maištingas rokas tapo respektabiliu, Amerikoje susiformavo absoliučiai buržuazinis ir išskirtinai komerciškas muzikos stilius, kurį ir pavadino AOR. Ir nieko nuostabaus, kad karta, kuri užaugo su pank roku, žiauriai neapkentė Foreigner, Styx, Boston ir panašaus tipo grupių.

„Styx“ galima pavadinti amerikiečių atsaku į britų „Queen“. Visgi Stiksai skyrėsi savo poslinkiu į art ir folk roką, bei tipiškai amerikietišku „saundu“, kas dažnai juos nublokšdavo iki pigaus popso. 1971 metais grupė įrašė demo, kuris pateko į „Wooden Nickel Records“ menedžerių rankas. Ir tikriausiai jiems patiko. Tad greituoju būdu buvo pasirašytas kontraktas ir senas grupės pavadinimas „TW4“ buvo pakeistas į paslaptingai skambantį „Styx“. Debiutinis albumas išėjo 1972 metais ir jame skambėjo tiesmukiško roko, prog-roko ir art-roko mišinys. Po disko pasirodymo grupėje augo nesutarimai: vokalistas De Jangas norėjo eiti – kaip čia apibūdinus? – teatrališkai progresyviu keliu, o gitaristas Tomis Šo ir antras gitaristas Džeimsas Jangas norėjo groti aštresnę ir sunkesnę muziką. 1983 metais grupė iširo.

Stiksų atgimimas įvyko 1990-aisiais, tačiau po gastrolių komandos narių keliai vėl išsiskyrė. Antras reunion‘as įvyko 1995 metais, kuomet buvo išleistas albumas „Styx Greatest Hits“… bet dabar iškilo rimtos problemos grupės būgnininkui Džonui Panoco, kuris labai mėgo ugninį vandenį ir po metų užvertė apatines galūnes. 1997 metais grupę palieka dar du „Styx“ mohikanai – Denisas De Jangas ir Čakas Panoco…

XXI amžiuje pasirodė dar du šios grupės albumai, kurie nepadarė bangos ir tuom viskas pasibaigė…

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo on kovo 25, 2017 Uncategorized

 

Trumpai tariant

Black Sabbath atgrojo atsisveikinimo koncertą savo gimtinėje

16 tūkstančių talpinančioje Genting arenoje heavy metal pionieriai sugrojo paskutinį atsisveikinimo turo „The End“ koncertą. Ar tai išties bus jų paskutinis koncertas, parodys laikas. Nepaisant Ozio Osborno žodžių, jog tai tikrai pabaiga, Aiomis ir Batleris pasiruošę apsvarstyti galimybę įrašyti dar vieną albumą. Tačiau gastrolių daugiau nebus: Tonis Aiomis yra prižiūrimas medikų ir turi dažnai duoti kraują „analizams“, Ozis nors ir sako, kad jau trys metai kaip negeria, kiekvieną dieną darosi širdies kardiogramą. Batleris, kuris visada buvo vegetaras, dabar patapo veganu. „Mes savęs daugiau nežudom, – sako Ozis. – Fiziškai yra labai sunku atlaikyti ilgas gastroles. Neįsivaizduoju, kaip atlaiko tie velniai „Rolling Stones“. Aš tiek metų buvau nevaldomas – šiandien pats nesuprantu, kaip aš sugebėdavau „tūsintis“, prisipumpavęs tiek „Jack Daniel‘s“ ir surijęs krūvą visokio šlamšto“. “Dabar mes turim savo lėktuvus ir geriausius numerius superiniuose viešbučiuose, bet dabar jokių moterų ir jokių narkotikų, – šypsosi Gizeris Batleris. – Nulipi nuo scenos, išgeri puodelį arbatos ir eini miegot.“

Baigiantis koncertiniam turui charakteringu pavadinimu  „The End“, Ozis davė interviu vienam britų leidiniui.

Tu gimei po Antrojo Pasaulinio karo. Ar vis dar domiesi tuo periodu?

Aš gimiau 48-siais. Kaip ir visi anglų vaikai, aš žaisdavau slėptuvėse nuo bombų. Viskas, kas susiję su tuo laikotarpiu, mane labai domina. Hitleris tikrai buvo trenktas, jeigu galvojo, kad valdys pasaulį. Jis bandė užimti Rusiją – tai yra tas pats, kaip įveikti keturias laiko zonas. Net turints 3 milijonus kareivių – tai tikra beprotystė.

Pernai vyko plati diskusija, kad Hitleris turėjo mikropenį?

Turėjo ką?

Mikropenį.

Ot, apie tai neskaičiau. Aš visada galvojau, kad jis buvo gėjus. Tada homoseksualizmas buvo nusikaltimas. Kai jis važiuodavo į savo rezidenciją Berhtesgadene, jo tarnai kaskart tikrindavo patalynę, bet jokių dėmių nerasdavo. Jis tikrai neužsiminėdavo seksu su Ieva Braun.

Juokinga, kad žmonės tuo domisi po 70-ties metų.

Na, jie niekad nepasakys, kad jis turėjo didele varpą. Jie geriau pasakys: „ Kam tu nužudei žmogų, Karlai“ (frazė paimta iš serialo“Walking dead“ – Dinorock). Cha-cha-cha!

Kai kurios grupės, pvz. The Who, važinėja į atsisveikinimo gastroles, o po kelių metų vėl sugrįžta. Black Sabbath ne iš tokių?

Mes tikrai užbaigsim Birmingeme. Mes neatgimsim „gerbiamai publikai prašant“. Mes tiek metų murkdėmės šūde, tai skęsdami, tai išplaukdami, todėl norisi viską pabaigti švariems ir aukšta nata.

Ką galvoji apie Sabbath, prisimindamas senus laikus?

Na, mes buvom smulkmė. Įkūrėm grupe. Pasiekėm sėkmę, o paskui menedžeris pabėgo su mūsų pinigėliais. Mes gi pradėjom karjerą, kad pinigėlius skaičiuotume. Pradėjom ir viskas. Pirmus 10 metų buvo sunku. Paskui man nučiuožė stogas. Pradėjom karą su vagim menedžeriu. Paskui ėmėmės juristų. Galų gale „dubasinomes“ tarpusavyje. Reikėjo nešti muilą.

Tu jau vieną kartą buvai išėjęs į pensiją 90-jų pradžioj, bet vėl grįžai. Kaip čia išėjo?

Žinai, aš vis dar „tūsinuosi“ ir užsiimu autodestrukcija. Nesmarkiai. Bet, skirtingai nei tais smagiais laikais, dabar nuo kai ko atsisakau. Dabar aš nebegeriu ir nesinarkošinu. Bet šiaip, turėdamas 67 metus, vis dar neblogai „uždegu“.

Ką veiksi po atsisveikinimo turo?

Dirbsiu solo. Jeigu sąžiningai – dar apie tai rimtai negalvojau.

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo on kovo 11, 2017 Uncategorized

 

Trumpai tariant

Paviešintos iki šiol neskelbtos nuotraukos iš „All You Need Is Love“ įrašų sesijos

1963 metais fotografas Devidas Magnusas buvo pakviestas padirbėti su Bitlais ir gavo puikią progą padaryti daug unikalių grupės nuotraukų. Kai 1967 metais iš EMI Studio1 Bitlai visam pasauliui transliavo savo kvietimą mylėti, Deividas Magnusas plušėjo ir užfiksavo daug puikių momentų. Tos nuotraukose įamžintos akimirkos  viešumoje skelbiamos tik dabar.

2017012518285015

2017012518284475

2017012518283898

2017012518283221

2017012518281611

2017012518281130

2017012518275670

Du buvę Bitlai susitiko studijoje.

2017022109335520

Seras Polas Makartnis ir Ringo Staras pirmą kartą po ilgo laiko susitiko Džo Volšo, buvusio Eagles gitaristo, studijoje, kur įrašinėjamas Ringo albumas. Ringo savo Twiterio paskyroje parašė Polui: „Ačiū tau, kad atėjai ir sugrojai. Puikus grojimas bosu. Myliu tave, seni, peace & love!“. Ringo Staro prodiuseris patvirtino, kad naujas albumas pasirodys 2017 metais.

Filas Kolinzas koncertuoja kartu su sūnum.

Filas Kolinzas grįžta į sceną su serija koncertų, pavadintų „Not Dead Yet“. Visuose  koncertuose dalyvaus jo sūnus Nikolasas. Birželio mėnesį Londono Hyde Park‘e suplanuotas grandioziškas Kolinzo koncertas, po kurio seks gastrolės Europoje. 15- metis būgnininkas Nikolasas Kolinzas, legendinio „Genesis“ drumerio sūnus sakė, jog pirmas koncertas su tėvu sukėlė jam daug teigiamų emocijų. „Aš stengiuosi būti panašus į tėvą, pasiekti jo lygį“,- pasakojo Kolinzas-junior, – tačiau labiausiai mane įtakoja Led Zeppelin būgnininkas Džonas Bonemas“.

2017012922283924

Mokslininkai tikina, kad šunys mėgsta regi ir soft roko stiliaus muziką.

„Šunys, kaip ir žmonės, gali turėti individualius skonius, tačiau regis ir soft rokas labiausiai veikia pozityvius pokyčius šunų elgsenoje“,- tvirtina Glazgo universiteto profesorius Nilas Evansas. „Vėliau mūsų augintiniams mes galėsime sudaryti specialų šunišką „pleilistą“,- patikino SPCA bendrijos atstovė Džili Mendes Fereira. Long Live Bobas Marli, Fleetwood Mac, Kansas ir Steely Dan!

Au-au.

Du legendinių Pink Floyd įkūrėjai anonsavo parodą „Pink Floyd: Their Mortal Remains“.

Buvau jau rašęs apie šią parodą, kuri bus atidaryta Londone, Viktorijos ir Alberto muziejuje gegužės 13-ą. Rodžeris Votersas ir Nikas Meisonas per spaudos konferenciją plačiau papasakojo apie artėjantį įvykį. „Aš buvau parodoje, skirtoje Deividui Boviui šiame muziejuje, ir gavau puikią dozę gerų emocijų. Tačiau man pasirodė, kad mes nepasieksim jos lygio. Pirmiausia, mes neturim tiek kostiumų, kiek jų turėjo deividas“,- juokavo Nikas Meisonas.

Vyriausioji muziejaus kuratorė Viktorija Bruks papasakojo, kad paroda skirta Pink Floyd pirmojo singlo „Arnold Lane“ išleidimo 50-mečiui. Vienas įdomiausių eksponatų – lazda, su kuria mokytojai lupdavo Rodžerį Votersą Kembridžšyro mokykloje. Savaime suprantama, parodoje dalyvaus garsioji Pink Floyd kiaulikė bei personažai iš „The Wall“ albumo ir filmo.

Grupės „enfant terrible“ Rodžeris Votersas sakė, kad daugelis nekreipia dėmesio į politinį grupės kūrinių aspektą: „Mes dažnai rašėm apie politiką, nors dauguma galvoja, kad mūsų dainos apie narkotikus. Pvz., The Wall įgauna įdomų skambėjimą paskutinių pono Trampo pareiškimų apie sienų statymą kontekste. Mūsų albumas buvo apie sienų statymo pavojus. Šio pasaulio galingieji pamiršo apie tai, kad reikia siekti supratimo, atvirumo ir gerumo“.

Nikas Meisonas nukreipdamas kalbą nuo politikos ir sušvelnindamas politinę Rodžerio kalbą, pasakė: “Ak, taip, aš ne per seniausiai girdėjau, kad Trampas pasakė, jog reikia statyti sieną tarp JAV ir Meksikos, o už ją sumokės Pink Floyd“. Atsakydamas į klausimą, kodėl paroda rengiama būtent dabar, Meisonas atsakė paprastai: „Pirma, grupė švęs 50-metį, antra, mes esam tokiam amžiuj, kad ilgai čia nebebūsim“.

Albumas „The Dark Side Of The Moon“ yra sėkmingiausias roko istorijoje diskas – kiekvieną savaitę jo parduodama 10 tūkstančių egzempliorių.

 

Naujienos iš Anapilio.

geoff-nicholls-cropped-671x377

Būdamas 69-ių mirė Black Sabbath klavišininkas Džefas Nikolsas. Apie tai savo Facebook paskyroje paskelbė BS gitaristas Tonis Aiomis. Džefas dalyvavo įrašant albumą „Heaven & Hell“, bet koncerto metu jo beveik nesimatė – jis buvo patrauktas į scenos gilumą. 2004 metais jį pakeitė Riko Veikmano, grupės Yes klavišininko sūnus Adamas Veikmanas.

Sausio 31 dieną mirė vokalistas, multiinstrumentalistas, grupių King Crimson, Roxy Music, UK, Uriah Heep, Asia, Wishbone Ash narys Džonas Vetonas. Jam buvo 67 metai. Vetonas savo karjerą pradėjo Mogul Thrash ir Family grupėse, vėliau prisijungė prie King Crimson, su kuria įrašė 3 albumus. 1975 metais Uriah Heep sudėtyje dirbo įrašant albumus Return To Fantasy ir High & Mighty. Po to sekė labai komerciškai sėkmingi metai su grupe Asia. Vetonas taip pat išleido tris solinius albumus, kurie buvo pakankamai populiarūs.

Britų kompanija išleidžia vinilinius diskus su pelenais.  

794d84b26dee4b2985b6f167802391a8

Apie tai pranešė leidinys „Nerdist“, užduodamas klausimą: kaip jūs norėtumėt, kad jus prisimintų? Kai nustos groti paskutinė jūsų gyvenimo daina? Ar būti palaidotam ir pamirštam, kaip nevykęs solinis albumas; ar būti gražiai „įpakuotam“, kaip platininis diskas; ar tikėtis, kad jūsų klausysis kaip legendinį muzikantą?  Firma Andvinyl kaip bazinį pasiūlymą gali išleisti 30 plokštelių su jūsų pelenais. Įrašo trukmė kaip standartinio vinilinio albumo – 24 minutės. Plokštelėje galima įrašyti pranešimą arba pamėgtą dainą. Disko apipavidalinimas standartinis – bus nurodytas jūsų vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos. Įsiamžinimo kaina, sakyčiau, visai prieinama – 3 tūkstančiai angliškų pinigų. Už atskirą pinigėlį bus galima užsisakyti puikų voko apipavidalinimą ir originalią muziką, padidinti įrašo trukmę bei užsisakyti jūsų albumo distribuciją garsiausiose parduotuvėse visame pasaulyje. Analogiška paslauga galioja ir naminiams gyvūnams.

ashes-vinyl-615x343

Teko girdėti, kad eilė dar nedidelė, o biednesnių šalių piliečiams yra daug nuolaidų, tad kiekvienam save gerbiančiam tautiečiui vertėtų pagalvot apie šį puikų šansą įsiamžinti… Kita vertus, šiuo atveju nereiktų sukti galvos, kur tave pakas arba kur padės pelenus. Ir peleninis vinilas visad po ranka, lentynoje, šalia Bitlų, Cepelinų ir Eisidisų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 
2 Komentaras

Publikavo on vasario 24, 2017 Uncategorized

 

Debiutas

Rough Diamond

Neapdorotas Deimantas

1976 metais „Uriah Heep“ vokalistui Deividui Baironui paaštrėjo problemos su alkoholiu, o kartu ir pablogėjo santykiai su kolegomis. Galbūt likę grupės muzikantai dar kiek būtų galėję pakęsti jo išsišokimus, bet paskutinį tašką padėjo incidentas su albumu „High & Mighty“, kuris Deividui reikalaujant buvo įrašytas be prodiuserio. Prieš tai išleistas albumas „Return To Fantasy“ buvo blogai parduodamas Amerikoj.

louie-rentrock-pinkpop-1024x698

Manoma, jog Bronze Records bosas ir „Uriah Heep“ menedžeris Džeris Bronas sukiršino grupės vaikinus su jų vokalistu, tad, pasibaigus koncertiniam turui Ispanijoje, jis buvo išmestas iš grupės. Kenas Henslis, grupės klavišininkas ir dainų autorius, tomis dienomis duodamas interviu sakė, kad Baironas yra klasikinis pavyzdys žmogaus, kuris nepripažįsta klaidų ir tiesos ieško butelyje. Džeris Bronas tėškė pareiškimą, jog Baironas konfliktuoja su kitais komandos nariais ir dėl „Uriah Heep“ interesų jis buvo „atleistas“. Tai buvo perkūnas iš giedro dangaus – visi žinojo, kad Henslis „uosto“, bosistas Geris Teinas „sėdi ant adatos“, o Mikas Boksas geria ir koncerto metu jam lūžta ranka. Bet nukentėjo Baironas…

Palikęs „Uriah Heep“, Baironas su ex- „Colosseum“ ir „Humble Pie“ gitaristu Klemu Klempsonu, ex-„Wings“ būgnininku-karatistu Džefu Britonu surinko komandą „Rough Diamond“. Pasirašiusi kontraktą su Island Records, grupė išleido vieną albumą ir surengė sėkmingas gastroles. Plokštelė buvo neblogai perkama, tačiau kritikai gadino muzikantams nervus, vadindami juos „lūzerių” ir “buvusių”, kvintetu. Menedžmentu užsiėmė pats Baironas ir viskas sekėsi gerai iki tol, kol iš jo šį darbą perėmė samdytas menedžeris. Buvo nutrauktos kelios sutartys dėl koncertų, o vėliau tas žmogelis visai dingo, pasičiupęs visus grupės pinigėlius, skirtus promoušenui. Baironui nieko neliko, kaip tik paskelbti apie grupės iširimą.

Jis ir toliau dirba ir įrašinėja kaip solistas, bet tai jau kita istorija…

1985 vasario 28 dieną, jis buvo rastas miręs savo bute Redinge. Mirties priežastimi buvo širdies smūgis. Jis buvo metęs gerti: kraujyje alkoholio nebuvo rasta, juo labiau, policija jo namuose nerado ne lašo alkoholio. Skrodimas parodė, jog jo kepenys buvo visiškai sunaikintos…

Scorpions

Kaip ir daugelį pokarinės Vokietijos paauglių, Klausą Maine ir Rudolfą Šenkerį „auklėjo“ muzika ir su ja susiję atributai, kuriuos su savimi atsinešė amerikiečių kareiviai: Elvis Preslis, kramtoma guma, džinsai, odinės striukės ir rokenrolas. 60-jų pradžioje Bitlai padarė Didžiają Big-Byto Revoliuciją, o prabėgus keliems metams, Klausas ir Rudolfas pradėjo groti savo grupėse. Jų muzika turėjo būti   kietesnė, juolab, kad tuo metu atsirado Yardbirds, Pretty Things ir Spooky Tooth, grupės, kurios sugalvojo stilių, vėliau pavadintą hard rock‘u.

Jaunesnysis Rudolfo brolis Michaelis, nepaisant jauno amžiaus, buvo puikus gitaristas, tad pradžioje 1970-jų jis kartu su Klausu Maine palieka Hanoverio komandą Copernicus. Nauja grupė, į kurią jie „įstojo“, vadinosi grėsmingai – Scorpions.

1972 metais naujieji vokiečių hard roko gigantai išleidžia debiutinį diską „Lonesome Crow“. Tačiau muzikos šiame albume negaliu pavadinti sunkiuoju roku, kurį Skorpai pradėjo groti vėliau. Gal vaikinai dar negalvojo, kad grojimas –  tai galimybė užkalti neblogą pinigą, todėl ir grojo jiems tuo momentu patikusią muziką. Albume kokių tik stilių neišgirsi: tai ir bliuzas, ir hardas, ir art-rokas. Instrumentinė albumo pusė yra svarbiausia, todėl Maine balsas tame fone kažkaip pasimeta. Diskas yra niūrokas, o tokį įspūdį dar sustiprina įvairūs garsiniai efektai. Labiausiai albume sužibo 13 minučių kompozicija „Lonesome Crow“, kurioje daug įdomių novatoriškų idėjų. Gal šis albumas nėra kažkoks ypatingas šedevras, bet, manau, prieš 45 metus jis buvo puikus grupės, kuri jau virš penkiasdešimt metų neša hard roko vėliavą, debiutas.

 
Parašykite komentarą

Publikavo on vasario 12, 2017 Uncategorized