RSS

Mėnesio archyvas: sausio 2021

Aš – Ozis (8)

Taip aš tapau Džonu-įsilaužėliu. Negalėjau prisiversti dirbti gamykloje. Pati mintis apie Harį, jo auksinį laikrodį bei du svarus į savaitę buvo man nepakeliama. Ir tik įkalinimas Vinson Grine privertė mane išmokti šią pamoką. Viena valanda šioje sušiktoje vietoje tai jau daug, nekalbant apie tris mėnesius, kuriuos skyrė teisėjas. Kaliūzėje pas kažką paklausiau, ką turėjo galvoje prižiūrėtojas, kalbėdamas apie mano ilgus plaukus ir dušo kambarį. Likusią sąvaitės dalį aš maldavau duoti man žirkles, aš taip nenorėjau atrodyt kaip merga! Rytais, duše rankom užsidengdavau savo kiaušus, o subine atsiremdavau į sieną, kad koks ištroškėlis nedrioksteltų man tarp šiknaveidų. Taip buvau prigąsdintas. Jei, neduokdie, iš rankų išsprūsdavo muilas, net nebandžiau jo pakelti ir nors akimirkai pasilenkti. Bet aš bijojau ne tik būti išdulkintas. Ten, jei kam prikiaulinai, galėjo tave ir pribaigti. Muštynės būdavo kasdien, o aš mušdavausi kaip paskutinė boba. Aš pasielgiau kaip Birčfild Roud mokykloje: per pasivaikščiojimą kieme pastebėjau kelis ambalus ir bjauriausius niekšus ir išsidirbinėjau prieš juos, kol jie nepradėjo žvengti.

Čia buvo mano išsigelbėjimas.

Viduje kalėjimas atrodė taip, kaip aš ir įsivaizdavau: uždaromų durų garsai, raktų žvangėjimas, atskiri aukštai zekams*, bet kiekvienas su balkonu virš pagrindinės salės. Mane laikė malolietkų* skyriuje. Virš mūsų sėdėjo suaugę nusikaltėliai, laukiantys teismo arba nuosprendžio. Žudikai, prievartautojai, bankų plėšikai – taip sakant, visuomenės grietinelė. Jėga, jie į kamerą galėjo įsinešti viską – alų, cigaretes ir kitą šūdą. O pats einamiausias buvo tabakas, bet koks. Rūkymas padėdavo prastumti laiką, aršiausią žmonių, sėdinčių už grotų, priešą. Net apseilėta nuorūką ten kainavo turtus. Laiką leidom prie tatuiruočių darymo.

Vienas bičas man įrodė, kad jas galima daryti be normalios adatos ir tušo. Šratinuku man ant rankos nupiešė kentą* iš serialo „Šventasis“,- aš buvau šio serialo fanatas. Vėliau pradurdavau odą su agrafke*, kurią buvau pavogęs siuvykloj. Skysčiu, kuriuo šveisdavo kepimo skardas, paryškindavau tatuiruotę. Po Vinson Grin piešimas ant mano kūno vyko konvejeriu. Kad pakelčiau sau nuotaiką per rytinius pasisėdėjimus ant puodo, aš išsitatuiravau smailikus ant kelių. Kalėjime išmokau skaldyti degtukus. Ten degtukai buvo deficitinė prekė ir bičai išmoko iš vieno degtuko daryti keturis. Jie skaldė degtuką su žiogeliu. Atsimenu, tada pagalvojau: „ Kodėl šie genialūs žmonės netapo milijoneriais?“

Ryškiausią prisiminimą apie Vinson Grin man paliko Bredlio, žinomo recidivisto-pedofilo, pasirodymas – jis sėdėjo viršutiniame aukšte. Ant jo kameros durų buvo didžiulis užrašas: „Instrukcija 43“. Tai reiškė, kad jo kamerą buvo saugoma ištisą parą, bijant, kad kiti zekai jo neuždubasintų*. Nuteistieji būtų Bredlį pakorę ant šviestuvo. Bet ir prižiūrėtojai jo taip pat nekentė. Jis buvo supakuotas už 17 nusikaltimų, susijusių su vaikų tvirkinimu, tame tarpe ir savo. Prižiūrėtojai padarė viską, kad jo gyvenimas taptų pragaru. Kartą mačiau, kaip vienas galiūnas su gyvatės tatuiruote ant veido dubasino Bredlį, o prižiūrėtojai užsisukę tylėjo. Jau po pirmo smūgio jam lūžo nosis. Kraujas, snargliai ir gabaliukai kremzlės nubėgdavo jam į burną, o jis pats staugė iš skausmo.

Kaliūzėj mane paskyrė dalinti maistą. Kaliniai prieidavo su padėklais, padalintais į sekcijas, o aš dėliodavau bjaurią skystą žirnių buizą ar kokį kitą šūdizmą, kuris buvo meniu. Kai prieidavo Bredlis, budintis prižiūrėtojas man sakydavo:

-Osbornai! Daug jam neduok!

Ir aš jam beveik nieko neduodavau.

Bredlį į valgyklą lydėdavo apsauga, kad pakeliui jam nieko neatsitiktų, bet tai nevisad jam padėdavo. Pamenu, po keliolikos dienų priverstinio bado streiko, Bredlis kreipėsi į vaikiną, kuris dalino avižinę koše:

-Ar aš galiu paprašyti šiek tiek dar?

Dalintojas tik pasižiūrėjo į jį, panardino giliau į katilą sunkų, kalėjminį samtį ir vožė juo į snukį. Niekada nepamiršiu šito garso. CHRRUUUST!!!  Bredlio nosis, kuri dar nebuvo užgijusi po buvusio užpuolimo, vėl buvo sudaužyta. Jis baubė nesavu balsu, verkė, blaškėsi kaip užguitas šuva, o apsauginis spyrė jam į subinę ir liepė neužlaikyti eilės. Kietuma! 

Po šio įvykio Bredlis atsisakė išėiti iš kameros. Bet tai pridarė problemų prižiūrėtojams, kurie pagal vidaus instrukciją, turėjo kasdien apieškoti jo kamerą. Be to, rytais turėjo būti išvalytas šikanas ir išplautos grindys. Kai kalėjimo viršininkas sužinojo, jog Bredlis nenori eiti į valgyklą, pakilo kipišas*. Aš kaip tik tuo momentu buvau virtuvėje ir prižiūrėtojas liepė man ir kitam zekui :

-Tu ir tu! Paimkit šitą kraugeri į dušą! Ir gerai jį atgremžkit!

Negaliu pasakyti, kiek jį pūdė kameroj, bet susidarė toks įspudis, kad jis iš jos neišėjo keletą dienų. Kibiras, atstojantis klozetą, buvo apverstas, visur plaukiojo šūdai ir myžalai. Pats Bredlis buvo iki ausų šiose srutose. Mes jį išvilkom iš kameros ir pakišom po lediniu dušu. Paskui šveitėm jį šepečiais, kuriais šluoja pasivaikščiojimo kiemą. 

Jo snukis buvo ištinęs ir juodas, nosis sulaužyta, jis verkė. Dienai baigiantis man pasidarė jo net gaila. O sakė, kad pedofilai zonoje gyvena puikiai. Tai netiesa, patikėkit. Man kėlė nuostabą, kodėl jis nenusižudė. Gal jis sumyžo, o gal neturėjo po ranka skustuvo.  Baigiantis mano „kadencijai“ Vinson Grine, vieną dieną suku ratus pasivaikščiojimų kieme. Ir staiga pamatau korešą*.

-Ei, Tomi!- šaukiu aš.

 Tomis atidžiai žiūri, šypsosi ir eina arčiau. Norėdamas sušilti, jis mosikuoja rankomis ir rūko.

  – Ozi? Po velnių, žmogau, ar čia tikrai tu?

  Tomis dirbo su manimi Digbeto skerdykloje. Jis buvo vienas tų, kurie surišdavo karvę, į  kurią aš šaudžiau iš pneumatiniu pistoleto. Jis manęs klausia, kiek aš gavau, aš jam pasakau, kad tris mėnesius, tačiau už darbą virtuvėje ir pagalbą Bredliui man sutrumpino perpus, iki šešių savaičių.

-Už puikų elgesį – sakau. – O tu čia kiek?

-Keturi – atsako jis ir pučia dūmus.

-Savaitės?

 -Metų.

– Jomajo*, Tomai, ką tu padarei? Apiplėšei karalienę?

-Apiplėšiau porą kavinių.

-Kiek paėmei?

-Nė cento. Tik cigaretes, kažkiek šokolado plytelių ir kita smulkmę.

-Ketveri metai už cigaretes ir šokoladus?

-Čia ne pirmas mano įkalinimas. Teisėjas sakė, kad nepadariau išvadų.

-Aš apakęs, Tomi …

Tuo pačiu momentu apsauginis švilpia ir liepia mums judintis.

-Pasimatysime kada nors, Ozi!

-Taip, iki, Tomi!

Mano senis pasielgė protingai, kai kadaise nemokėjo už mane baudos. Po to, ką pamačiau Vinson Grine, niekada nesėsiu. Į tardymo izoliatorių – galbūt, į cypę – niekada. Nors, turiu prisipažinti, porą kartų buvau arti to.

Aš nesididžiuoju savo įkalinimu – kas buvo, tas. Todėl aš neapsimetinėju kaip kai kurie, tipo, nieko nebuvo. Jei ne šios šešios savaites zonoje, nieks nežino, į kokį dar šūdą būčiau įmynęs. Gal būčiau pakartojęs mano draugo Pato, su kuriuo kartu vogėm obuolius, likimą. Jis nuriedėjo žemyn. Susidėjo su bloga chebra. Narkotikai, manau. Nežinau detalių, niekada neklausiau. Kai aš sėdau, mūsų keliai išsiskyrė ir aš nenorėjau kištis į tamsius reikalus. Bet kaip ten bebūtų, aš net dabar norėčiau susitikti su juo, išlenkti taurelę kitą ar panašiai.

Jis nebuvo blogas žmogus. Žmonės mėgsta kabinti šunis ant kitų, bet manau, kad Patrikas Merfis buvo normalus bičiulis. Jis tiesiog suklupo porą kartų. Pagaliau jis tapo pagrindiniu kaltinimo liudytoju, o tai reiškė, kad bausmė bus sumažinta už didesnės žuvies įdavimą. Po paleidimo jis pakeitė pavardę ir buvo perkeltas į Sautendą ar kitą kokį šūdiną  muchosranską*. Policija jį saugojo visą parą. O jo žmona, nelaukdama, kol bus paleistas, reikalavo skyrybų. Patas nuėjo į garažą, užvedė automobilį, sodo laistymo žarną sujungė su išmetimo vamzdžiu, o kitą galą įkišo į saloną ir laukė, kol CO atliks savo darbą. Jam buvo šiek tiek daugiau kaip trisdešimt. Kai išgirdau šitas naujienas, paskambinau jo seseriai Meri. Paklausiau, ar jis nebuvo apsinešęs, kai tai darė. Ji pasakė, kad alkoholio pėdsakų policija nerado. Taigi Patas tai padarė blaiviam prote, šaltakraujiškai.

Aš išėjau 1969-jų  viduržiemį. Jomajo, bičiuli, koks buvo šaltis! Prižiūrėtojai  mane užjautė ir aš gavau iš jų seną, prasmirdusį naftalinu paltą. Ant stalo buvo padėtas krepšys su mano daiktais (piniginė, raktai, cigaretės). Prisimenu, tada pagalvojau: „Koks jausmas būtų, jeigu reikėtų susigrąžinti daiktus po trisdešimties metų, tarsi laiko mašina mane perkeltų į kitą dimensiją?“ Sutvarkius formalumus, pirmiausia atsidarė durys, tada spygliuoti vartai  ir aš galėjau išeiti į lauką. Dabar  esu laisvas žmogus, atsėdejes kalėjime, be to, niekas manęs neišdulkino į užpakalį ir net nemušė.

Tai kodėl buvau taip velniškai prislėgtas?

  * Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 23 sausio, 2021 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: