RSS

Mėnesio archyvas: vasario 2020

Ken Hensley: Kraujas ant asfalto

Namas ant kalvos

Iš visų vietų, kuriose aš gyvenau, labiausiai išskirčiau Los-Andželą – su savo magnetine trauka, unikaliu žavumu, bet kartu nešantis nusivylimą. Ir tai yra, ko gero, jo neatskiriamas bruožas. Los-Andželo įrašų studijos, Los-Andželo įrašų studijų technikai… rodos, jų  laikrodžiai kitaip tiksėjo! Žiaurus nusivylimas ištiko mane repeticijose. Kai mes įrašinėjom  mano naują plokštelę „Eager To Please“, aš nepajėgdavau ištraukti žmonių iš lovų iki dvyliktos – pirmos valandos dienos. Buvo labai sunku motyvuoti žmonės „arti“. Baigėsi tuo, kad aš pradėjau dirbti su muzikantais iš Liverpulio: būgnininku Vorenu „Bagsu“ Pembertonu, grojusiu pas Screaming Lord Sutch, ir bosistu Marku Klarku. Motyvuoti juos nebuvo jokių problemų. Bet gyventi ten man patiko – LA puiki vieta muzikiniam bizniui. Ten viskas blizga ir užburia, todėl išlikti produktyviam nepaprastai sunku.

Kam aš ten važiavau? Palikęs gimtajį kraštą, savo namą, mylimą pagalvę… Neturiu supratimo. Ėmiau ir nuvažiavau. Galvojau, kad tai bus puikus komercinis žingsnis. Ten labai sunku neprarasti ryšio su realybe. Aš iki šios dienos myliu LA, bet gyventi ten nenorėčiau. Las Vegase tu aiškiai supranti, kad visa tai – absoliuti klastotė, o Los-Andžele viskas lyg po šydu.

Grįžtant prie temos: po pusės metų, iškart po disko įrašymo, aš pardaviau namą Vakariniame Holivude (kuris net nebuvo įrengtas) ir grįžau atgal į Angliją. 

Vardan meilės ar vardan pinigų?

Kai aš pradėjau groti gitara, mano noras būti Elviu Presliu vis labiau augo ir tvirtėjo, aš jaučiau ryžtą, kurio manyje  iki tol nebuvo. Aš manau, mes visi sugebam pasiekti daugiau, nei stengėmės pasiekt. Nemokėdamas groti iš natų, jau nekalbant apie „F“ akordą, aš pradėjau pirmiausiai „dirbti“ prie didžiulio tėvų veidrodžio, staipydamasis įvairiomis pozomis! Dėka Berto Vidono (Bert Weedon) akordų knygelės ir keleto pamokų Stivendžo Berniukų Klube, aš pamažu savarankiškai išmokau vedžioti pirštus grifu ir „apturėjau“ didžiulį pasitenkinimą!!   

Kiekvienoje veikloje reikalingi atsidavimas ir disciplina – pirmo aš turėjau perteklių ir visai mažai antro! Čia yra du niuansai… pirmas –  aš tikrai labai norėjau įvaldyti instrumentą taip, kad mano eilės virstų muzika, antras – nors aš supratau, kad grojant galima užsidirbti pinigų, aš negalvojau, jog kada nors būsiu tinkamas šiam darbui. Todėl pagrindinė priežastis, dėl ko aš mokiausi groti, buvo mano meilė muzikai. Ir netrukus aš pirmą kartą išbandžiau laimę ir sugrojau publikai… ne dėl ko kito, o tik iš pomėgio muzikai ir meilės jai! Aš labai gerai atsimenu tą dieną ir šio pasirodymo fotografija daugelį metų buvo talpinama įvairių kompiliacijų kompaktuose!! 

Man buvo vienuolika, o gitarą aš turėjau tik keletą mėnesių, bet mes su bičiuliu Džonu Holingsvortu pasinaudojom proga sugroti rašiklių gamybos fabrike, kur dirbo mano močiutė. Pamenu, dainą baigiau ne kartu su Džonu ir grupe, o dar kurį laiką čirpinau kaip kvailys, kol supratau kas vyksta… Ar auditorija suprato? Aš net neatsimenu, ar ten buvo auditorija… bet, manau, turėjo būti!

Kaip ten bebūtų, tuo metu mano futbolininko karjera tapo tik mažu epizodu istorijoje, aš jau grojau Stivenedžo bei Darbininkų klubuose ir labai rimtai planavau tapti roko žvaigžde! Amerikietiška pop muzika dar dominavo angliškoje scenoje, bet aplinkui virte virė energija, ir daug vaikinų su užsidegimu mokėsi valdyti muzikos instrumentus. Aš iki šiol neįsivaizduoju, kodėl viena iš mano komandų vadinosi Ken & His Cousins (kaip ir neįsivaizdavau, kas tos kuzinos!), vėliau buvo Kit & The Saracens, grupė, su kuria grojom Berniukų klube. Šie vaikinai buvo mokyklos bičiuliai, komanda, iškovojusi lokalinį populiarumą, grupės sudėtis buvo sukomplektuota, bet aš įtikinau jų menedžerį (taip, jie turėjo menedžerį!), kad aš  geriau už jų gitaristą groju gitara… Į ką jis man atsakė:“ Mums nereikalingas gitaristas, bet jeigu tu groji vargonais, tai gali prie mūsų pasijungti rytoj!“ 

Be problemų… klavišiniai buvo mano kraujyje, juk mama buvo gabi estrados pianistė, o močiutė kompetetingai grojo smuklės melodijas. Taigi nuvažiavau į Londoną su savo „Gretch Tennessean“ gitara ir pakeičiau ją į „Farfisa“ vargonus. Grįžau namo ir su užrištom akim išmokau mažorinius ir minorinius akordus. Tai užėmė visą naktį, bet sekantį vakarą aš pirmą kartą grojau su Kit & The Sarecens! Vėliau buvo ansamblis The Jimmy Brown Sound. 1965 metais buvo bandymas prasimušti į soul sceną, kuri buvo labai populiari Anglijoje. Kartais tekdavo „apšildyti“ amerikiečių soul atlikėjus, tokius kaip Artūras Aleksanderis, kai jie lankėsi Britanijoje. Tada šioje soul nišoje buvo keletas puikių komandų: Zoot Money‘s Big Roll Band, George Fame & The Blue Flames, Chris Farlowe & The Thunderbirds. Visi jie grojo nuostabioj „andegraundinej“ ir pakankamai respektabilioj scenoj Londone. Viena iš populiariausių aikštelių buvo klubas Flamingo, Soho rajone. Jis buvo rūsyje ir ten galėjai mėgautis geriausiu ritm-n-bliuzu Europoje. Ir kur viena-dvi dozės „spido“ buvo norma…     

Iki paryčių mes sukom ratus Londono gatvėmis, kol nepasibaigdavo „spido“ veikimas, o paskui eidavom… dar kur nors. Buvo linksma, todėl kad kiekvieno kišenės buvo tiesiog prigrūstos „spidų“, o jeigu būdavo policijos reidas, tai blogiausiu atveju galėjo išversti tavo kišenių turinį ant grindų!

Kai man sukako devyniolika metų, aš buvau vienintelis profesionalus muzikantas komandoje. Turiu omenyje, kad aš nesimokiau mokykloje ir vienintelis darbas, kurį aš kada nors turėjau, buvo atsitiktiniai uždarbiai, kurių imdavausi, kai smarkiai reikėjo pinigų. Kartą, Stiveneidže aš padėjau statyti tvorą, kuri ten vis dar stovi! Gal jiems vertėtų pervardinti ją į… ne, tiek to! Buvo sunku, bet aš buvau labai kryptingas ir žingsnis po žingsnio (su pergalėm ir atsitraukimais) pasiekiau šiokio tokio progreso.

Grojant su Gods

The Gods buvo tikra grupė. Skirtingais laikais joje grojo Li Kersleikas, Polas Niutonas, Gregas Leikas, Mikas Teiloras, Džonas Glaskokas ir jo brolis Brajanas, žmonės, kurie vėliau grojo Uriah Heep, Emerson, Lake & Palmer, The Rolling Stones ir Jethro Tull. Tai buvo nuostabūs laikai ir man pasisekė, kad aš ten buvau! Tada buvo mažiau grupių ir dar mažiau taip vadinamų profesionalių kolektyvų, tačiau yra viena aplinkybė, kurios negalima nepaminėti: galiu jus patikinti, kad jeigu ne Polas Niutonas vyresnisis (mūsų bosisto tėvas), mes nebūtum galėję egzistuoti. Jis organizuodavo mums koncertus ir be jo palaikymo grupė būtu išsibėgiojusi.

…labai sunku…labai alkanas…

Kartą mes surengėm perklausą Grinforde ir ten atėjo vienas vaikinas. Jis buvo labai jaunas. Atėjo, įnešė savo 50-ties vatų Marshall‘ą, atidarė dėklą, išsiėmė Les Paul gitarą ir visa kita… jis neturėjo jokios reputacijos. Paprasčiausiai iš vakaro pateikė prašymą perklausai ir mes jam skyrėm laiką. Niekada nepamiršiu, kaip nuo to momento, kai jis paėmė pirmą natą, aš buvau absoliučia sužavėtas. Garsu. Natomis, kurias jis grojo, triukais, kuriuos jis išdarinėjo. Aš žinojau, kad tai gitaristas, su kuriuo aš noriu groti. Jo vardas buvo Mikas Teiloras.

Su juo The Gods virto bliuzine grupe. Vienintelė problema su Miku buvo tai, kad jis buvo labai drovus ir niekad neišeidavo į priekį, sugroti solo arba pajudėti, ar dar ką nors… jis tiesiog stovėjo ir grojo savo nepaprastai stilbinantį gitarinį solo. Bet mes nesiparinom. Tai buvo kieta. Kieta mums visiems.

Mes atgrojom kelis koncertus, išsikovojom sėkmę universitetinio jaunimėlio tarpe, kartą Lidse apšildėm The Who prieš koncertą, bet netrukus, aš galvoju, 67-jų birželį Mikas išėjo į John Mayall‘s Bluesbreakers, ir, žinoma, iš ten papuolė į Stones. Maždaug tuo metu, kai mirė Brajanas Džonsas, 1969-jų liepą. 

Tuo metu aš neturėjau ne grašio, todėl gyvenau grupės mini-vene. Karts nuo karto man leisdavo prisiparkuoti prie kurio nors iš vaikinų namų, tuomet galėjau išsimaudyti vonioje ir užlaikyti salyginą švarą. Kiti vaikinai gyveno su savo tėvais… o aš net negalėjau užeiti per Kalėdas namo pas savo šeimą. „Sėdėjau“ ant abejotinos dietos, į kurią įėjo šaltos keptos pupos, kartais nedidelis kiekis sūrio ir nereguliariai vienas-du bananai, bet užtat aš dariau ką norėjau ir absoliučiai nesiruošiau darbintis nuolatiniam dieniniam darbui!!  Mes grojome visose pagrindiniuose Londono klubuose, įskaitant rezidentavimą  Marquee klube, įrašėm kelias sesijas BBC ir su mumis netgi „džemavo“ Džimis Hendriksas…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 23 vasario, 2020 bendra, Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: