RSS

Mėnesio archyvas: vasario 2013

Black Sabbath įrašinėja naują albumą

Kalbos apie naują „Black Sabbath“ albumą sklandė seniai. Po Ronnie James Dio mirties projektas „Heaven & Hell“ tapo našlaičiu, o Tony Iommi bei Geezer Butler, savaime suprantama, prarado darbą. Pasikalbėję su Oziku ir surūkę „kosiaką“, nutarė iškepti naują diską tokia pat sudėtim, kaip ir 1978 metais, kuomet buvo įrašytas jų paskutinis bendras su Ozzy darbas „Never Say Die!“. Vienintelis, kuris šios idėjos nepalaikė, buvo „Sabatų“ būgnininkas Bill Ward, mat jam nepatiko kontrakto sąlygos. Nauju grupės „mušiku“ tapo grupės „Rage Against The Machine“ narys Brad Wilk. Albumą žada prodiusuoti vienas garsiausių roko prodiuserių Rikas Rubinas, septynis kartus apdovanotas „Grammy“ statulėle, dirbęs su aibe grupių ir atlikėjų, tarp kurių – „Metallica“, „AC/DC“, „Slayer“, „Linkin Park“, „Red Hot Chili Perpers“.

rick rubin

Jau žinomi kelių dainų pavadinimai: „God Is Dead“, „Age Of Reason“ ir „End Of The Beginning“,- paskutinės dvi bus ilgiausios diske, trunkančios 8 minutes. Diską planuojama išleisti birželio mėnesį.

Gooood luck!!

 
Parašykite komentarą

Publikavo 24 vasario, 2013 Uncategorized

 

Mano gyvenimas su Džonu 11-ji dalis. Džono Lenono pirmosios žmonos Sintijos prisiminimai

              Buvau laiminga, kad vėl esu su Džonu. Gyventi mieste, kuriame tavęs niekas nepažįsta ir nežino tavo telefono numerio, būti laisvai nuo bet kokiu apribojimų,- tai buvo kažkas tokio…

 young georgeKai visai apsipratom su gyvenimu „solo“, staiga gavau žinią, kad vaikinai grįžta namo. Jų energijos protrūkis buvo viena iš priežasčių incidento, privertusio poną Košmiderį kreiptis į policiją, ko pasėkoje Polas ir Džordžas buvo uždaryti į cype. Jokių konkrečių kaltinimų jiems nebuvo pareikšta ir po dviejų dienų juos išsiuntė atgal į Angliją. Tiesą sakant, Džordžas buvo per jaunas, kad gautų leidimą dirbti Vokietijoje – vien šis faktas perbraukė visas perspektyvas ateityje gauti darbą šioje šalyje.

Vėliau Džonas pasakojo, kad dar prieš incidentą jie sulaužė pasirašytą su Košmideriu kontraktą ir grojo pas jo konkurentus „The Top Ten“ klube, kuris irgi buvo toje pačioje Reeperbahn gatveje.* Pagrindinė žvaigždė ten buvo Tonis Šeridanas, kuris labai patiko Džonui ir vaikinams. Kai turėjo laisvesnio laiko, dažnai nueidavo į tą klubą pasiklausyti šio dainininko. Kartą, jų nelaimei, salėje buvo skundikas, kuris ir įskundė juos Košmideriui. Dėl to pastarasis  ieškojo bet kokios priežasties išlieti ant vaikinų pyktį,- atsieit, už kontrakto sąlygų laužymą. Atkeršijo, suradęs menką kabliuką: vaikinai neatsargiai elgdamiesi su žvake (nes dažnai nebūdavo elektros) savo kambaryje padegė kažkokius senus rakandus. Valdžia reagavo žaibiškai ir po kelių dienų visą kompanija grįžo namo be penso – taip, kaip ir išvažiavo. Tačiau svarbiausia šioje istorijoje buvo tai, jog jų muzika neatpažįstamai pasikeitė ir tapo žymiai brandesnė.(…)

early beatles

(…) Vaikinai buvo suirzę ir labai pikti. Visas tas kvailas reikalas paliko nesmagius prisiminimus, juolab Hamburge „Bitlai“ jau tapo labai populiarūs. Po Hamburgo, kurį vaikinai pamilo, jo nepakartojamos atmosferos ir laisvės, Liverpulis atrodė kaip baisi skylė. Tačiau liverpuliečiai jų nepamiršo ir surengė jiems puikias sutiktuves: kur jie begrotų, buvo entuziastingai sutinkami šimtų fanų klubuose ir šokių salėse. Liverpulis dar nebuvo girdėjęs tokio brutalaus ir galingo muzikos skambėjimo, kuris dar labiau priartino šią ketveriukę prie būsimos šlovės. Mačiau, kad ir vaikinai pasiilgo gimtinės. Taip, jiems patiko Vokietijoje: tas klubinis gyvenimas, girtos, avantiūriškos naktys, alaus skardinės, kurias iš salės į sceną mėtydavo girti įtartini tipai, griežtai raginantys jas ištuštinti, dažnų muštynių metu skraidančios kėdės, skambant „Mackie Majcher“ melodijai… O taip, jie mylėjo Hamburgą! Kur daugiau jie galėjo patirti tiek nuostabių įspūdžių ir už tai dar gauti pinigų?

in the club

Bet kokia kaina norėjo ten sugrįžti ir patekti į „The Top Ten“ klubą, kuriam vadovavo Piteris Ekhornas – puikus ir sąžiningas žmogus.** Jis labai norėjo įdarbinti vaikinus pas save, bet policija juos išsiuntė namo. Eilinį kartą gelbėjo Alanas Viljamsas, kuris laišku kreipėsi į Vakarų Vokietijos konsulatą, aprašydamas tiesiog nuostabius muzikinius vaikinų talentus ir kaip negailestingai Košmideris juos išnaudojo (kas buvo teisybė). Pabaigoje Viljamsas paprašė išduoti vaikinams darbinę vizą, pažadėdamas sąžiningą darbą pas gerbiamą vokiečių biznesmeną Piterį Ekhorną. Pavyko.(…)

0242

Aš irgi turėjau priežastį džiaugsmui – gavau galimybę kartu su Dot aplankyti vaikinus Hamburge. Pirmą kartą gyvenime turėjom palikti Britų salas. Tolimiausias punktas, kuriame kadaise teko lankytis, buvo Londonas.(…) Džonas ir Polas baisiai apsidžiaugė, pamatę mus. Iki dviejų nakties grojo klube, tad buvo kiek nervingi, tačiau pareiškė, kad miego nenori. Milteliai ir alkoholis, kuriais save farširavo, neįtikėtinai užaštrino jų pojūčius, tad jie be perstojo plepėjo ir kvailai žvengė. Mes niekad nematėm jų tokiam stovyje, bet greitai supratom, kad be dirbtinų substancijų jie vargiai ar atlaikytų tą beprotišką gyvenimo tempą. Po dviejų savaičių Hamburge ir mes su Dot prie jų prisijungėm…

Kaip ir buvo sutarta, turėjau gyventi su Astrid ir jos mama Eims Buteller Strasse, o Dorotė su Polu – name ant vandens, kuris priklausė Rozai, klubo „klosett-frau“ ir vaikinų numylėtinei. Po vakarienes „Jūreivio Namuose“ mūsų porelės pasuko savais keliais. Labai baiminausi susitikimo su Astrid. Man atrodė, kad ji smarkiai lenkia mane visais aspektais: grožiu, talentu, išskirtinumu. Buvau nesava, kol neįėjau į jos namus: Astrid buvo labai graži mergina ne tik fiziškai – viskas joje buvo gražu. Rengėsi labai paprastai: džinsai, juodas megztinis ir juoda odinė striukė. Plaukai buvo trumpai pakirpti, putlios lūpos ir didelės akys, profesionaliai paryškintos makiažo. Iškarto ją pamilau, o kalbos barjero net nepajutau. Atrodė, kad mes esam daug metų pažįstamos.

1076

Tos dvi savaitės, praleistos Hamburge, atvėrė man akis.(…) Džonas man skyrė labai daug laiko. Labai mėgo vedžioti mane po miestą, verdantį gyvenimu uostą, šiek tiek primenantį Liverpulį. Vokiečių kalba ne taip smarkiai skyrėsi nuo mūsų „scouse“ dialekto ir aš pagalvodavau, kad liverpuliečiams nebūtų sunku išmokti jų kalbą. Manau, kad tas panašumas ir padėjo vaikinams taip greitai adaptuotis.(…) Džonas sumanė parodyti man kitus vietinio gyvenimo aspektus. Taigi, paėmęs manę už rankos, nuvedė į pačią vietinio Soho širdį kažkokioj siauroj „strasse“. Tai, ką ten pamačiau, mane tiesiog pribloškė! Kiekvienas namas turėjo tris aukštus, o pirmame aukšte buvo platūs langai, žiūrintys į siaurą gatvelę. Languose mačiau sėdinčias gatvės damas įvairaus laipsnio “negligee”, prekiaujančias savo grožybėmis ir taip profesionaliai, tarsi prekeiviai turguje. Einant pro šalį girdėjom, kaip jos garsiai kviečia potencialius klientus, kad šie įeitų ir įvertintų prekės kokybę. Šaukdamos jos glostė save įvairiose kūno vietose.(…) Džoną labai prajuokino mano veido išraiška, o mano reakcija į tuos vaizdelius buvo būtent tokia, kokios jis ir tikėjosi.(…) Kokia tai buvo patirtis! Gerai, kad mano mama nematė manęs tuo momentu! Tik pagalvok – dienos šviesoje!

crazy nights

* Iš pradžių Košmideris, žinodamas, kad „Bitlai“ planuoja pereiti į „Top Ten“ klubą, kaip spėja grupės biografai, parašė skundą dėl Džordžo Harisono. Policija deportavo jį iš Vokietijos dėl to, kad jam buvo tik 17 metų ir jis „buvo dar jaunas, kad grotų iki pusiaunakčio“. Džonas, Polas, Pitas Bestas ir Stju Satklifas tuomet perėjo į „Top Ten“, tačiau visi daiktai liko kambarėlyje už „Bambi“ kino salės ekrano, kuriame gyveno grodami Košmideriui. Kai po kelių dienų grįžo pasiimti savo daiktų, netikėtai sukėlė gaisrą. Visus areštavo, bet į Angliją deportavo tik Džordžą, Polą ir Pitą, kuris paliko savo būgnus Hamburge. Džonas ir Stju į Liverpulį grįžo patys,- pirmas keltu ir traukiniu, antras – lėktuvu, kurio bilietą nupirko Astrid šeima.

** Sintija neteisingai pateikia faktus, arba praleidžia svarbius įvykius, kaip pvz. gaisrą klube „Top Ten“ (29.11.1960), po kurio vaikinai liko „ant ledo“ ir puikią karjerą, kurią vaikinai padarė Pito Besto motinos klube. Ji nepaminėjo, kad 61-jų vasarį „Bitlai“ pirmą kartą grojo garsiame Liverpulio džiazo klube „The Cavern“ ir kad tuo metu jie gyveno labai vargingai. Kovo pabaigoje jie vėl grižo į Hamburgą,- kaip tik tuo metu labai pablogėjo santykiai tarp Polo ir Stiuarto, kuris norėjo tęsti studijas Vokietijoje ir vesti Astrid. Stju labai kentėjo nuo skausmų galvoje, kurį sukeldavo auglys (galvos traumos po muštynių pasekmės) ir nuo kurio jis vėliau mirė. Netrukus Stiuartas paliko „Bitlus“ ir Polas pradeda groti bosine gitara. Grupę tuo metu pastebėjo Bertas Kempfertas, vokiečių kompozitorius ir dirigentas, kuris pasiūlė vaikinams kontraktą su firma „Polydor“ – šioje kartu su Toni Šeridanu įrašė plokštelę „My Bonnie“.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 23 vasario, 2013 Uncategorized

 

Trumpai tariant…

Indijos Kalkutos  policija pasinaudojo „Bitlų“ populiarumu: klasika tapusio grupės albumo viršelį panaudojo propagandiniais-mokomaisiais tikslais.  Šio miesto policija inicijavo kampaniją saugumui gatvėse palaikyti, o jos dalis bus plakatai, kuriuose pavaizduota, kaip „Bitlai“ tvarkingai pereina gatvę prie Abbey Road įrašų studijos  .

traffik_kalkutta

Miesto valdžios manymu, tokia agitacija stimuliuos gyventojus laikytis eismo saugumo taisyklių ir primins apie būtinybę pereiti gatvę tik tam skirtoje vietoje. Užrašas plakate skelbia:“ Jeigu gali jie, kodėl negali tu?“.

„ Mums reikėjo sugalvoti įdomią ir pritraukiančią dėmesį idėją, ir mes nusprendėm panaudoti šiam tikslui pasaulinį „The Beatles“ populiarumą. Tegul tarnauja kilniam tikslui. Mes norėjom parodyti piliečiams, kad net Džonas, Polas, Džordžas ir Ringo perėjo gatve „zebru“, tai kodėl negali ir kiti?“- sako policijos atstovas Supratimas (koks tinkamas vardas!) Sankaras. „Apie kampanijos rezultatus mes galėsim pranešti ne anksčiau kaip po kelių mėnesių“,- pridūrė policininkas.

Tačiau Kalkutos inteligentija nusiteikusi pesimistiškai ir netiki, kad ši kampanija bus efektinga. „ Jos idėją supras kokie 2% labiausiai išsilavinusių žmonių. Užuot švaisčius pinigus šiems bigbordams, derėtų kelti vairuotojų ir pėsčiųjų kvalifikacinį lygį, daryti aiškius žymėjimus keliuose bei įrengti patogias kelių perėjas,“- mano Kalkutos gyventojas Sanjivas Kapuras.

Tuo tarpu mūsų šalies „nemylimi“ kaimynai tokius propagandinius triukus naudoja seniai.

rusija

Įgyvendinant šią puikią idėją pas mus, reikėtų kabinti šiuos plakatus prieš perėjas, kaip įspėjamuosius ženklus „kelių ereliams“, nes lietuviai pėstieji labiau civilizuoti.

Beatles-Helpking crimson

 
Parašykite komentarą

Publikavo 22 vasario, 2013 Uncategorized

 

Jimmy Page: „Man atrodo, kad Led Zeppelin vis dar egzistuoja“ tęsinys

   

Kokie jūsų pirmi prisiminimai, susiję su rock‘n‘roll‘u? Kai 50-jų pabaigoje ši muzika užvaldė šalį, Britanija dar buvo neatsigavusi po Antrojo Pasaulinio karo.

Aš nesu skaitęs Kito Ričardso autobiografijos, bet sprendžiant iš to, kaip apie ją pasakoja, mano istorija tokia pat: aš klausiausi tų pačių plokštelių ir iš jų mokiausi groti. Mūsų kartos žmonės buvo pirmi, kurių neėmė į karine tarnybą. Šios laisvės dėka mes galėjom daryti tai, kas mums buvo įdomu.

Jus turėjot laisvę, bet ne gerovę.

Mums nereikėjo pinigų, nebent nusipirkti gitarai. Gitara buvo svajonė, panašiai kaip „kadilakas“ ar daiktai nuo Džino Vinsento, jo grupės „Blue Caps“ ir Badžio Holy plokštelių viršelių. Badis Holis buvo čia atvažiavęs 1958-ais. Aš neturėjau pinigų nueiti į jo koncertą. Būčiau per vieną vakarą tiek daug sužinojęs. Bet užtat aš mačiau Džerį Lį Liuisą. Jis buvo tikras laukinis. Žinoma, jis pianistas, o ne gitaristas. Bet įkūnijo savyje tą pačią rokenrolinę sielą.

gene vincent

Jūs buvot vienintelis sūnus šeimoje. Jūsų tėvas buvo personalo menedžeris, o mama – sekretorė. Kokia jiems atrodė jūsų ateitis?

Manę domino biochemija, bet tuo pačiu beprotiškai traukė prie visko, kas buvo susiję su gitaromis. Kai mes persikėlėm į Epsomą, tuose namuose buvo gitara. Man atrodė, jog pats Dievas man ją atsiuntė. Tam rajone nebuvo gitaristų, bet vienas vaikinas iš mokyklos pasakė man: “Tempk čia instrumentą. Aš jį suderinsiu ir parodysiu tau porą akordų“. Visus kitus metus man užteko tų trijų akordų. Aš užėmiau svetainę ir įrengiau ten savo muzikinę studiją. Būdamas penkiolikos aš jau grojau grupėje. Kažkaip apie mane sužinojo ir netrukus aš pradėjau groti su muzikantais Londone.

Įdomu, kad pirmi trys genialūs britų gitaristai – Erikas Klaptonas, Džefas Bekas ir jūs –  išaugo tuo pačiu metų ir tame pačiame Londono priemiestyje, Surėjuje ir skirtingu metu grojo toje pačioje grupėje „The Yardbirds“.

Aš susipažinau su Eriku vėliau, nei su Džefu, tada, kai dirbau sesijiniu muzikantu. O Džefo sesuo mokėsi Dailės koledže ir išgirdo apie keistą vaikiną-gitaristą. Jos brolis buvo toks pats keistas vaikinas su gitara ir ji pagalvojo, kad mums vertėtų susipažinti. Ji buvo teisi. Džefas atėjo su savadarbe gitara ir mes su juo aptarėm solo gitaros partiją Delo Houkinso dainoje „My Babe“.

Rock Group "The Yardbirds"

Vėliau jūs prodiusavot puikų Džono Majalo ir „Bluesbreakers“  singlą „I‘m Your Witchdoctor“, kuriame grojo Erikas Klaptonas. Kuo jus nustebino Erikas?

Jo solo „Yardbirds“ dainoje „I Ain‘t Got You“ – tai kažkas tokio. Jis buvo pirmas mūsų tarpe, kuris suprato žodžio „tremolo“ reikšmę. Jis giliai supranta bliuzą, tai jam svarbiausia. Jis puristas, bet groja puikiai – gražiai, lyriškai.

Jūs žinote, kiek 60-aisiais buvo padaryta įrašų, kuriuose jūs grojote, kai dirbot sesijiniu muzikantu?

Ne. Kai singlai buvo naujovė, aš juos pirkdavau. Patys pirmi įrašai, kuriuose aš groju, pas mane yra. Vėliau pirkti singlus tapo beprasmiška. Aš dirbau su grupėmis arba kitais sesijiniais muzikantais, kurie bandė atkartoti tai, kas buvo čartuose, ypač rhytm&blues stilių. Aš grojau tą muziką ir jos dėka gyvenau.

Jūs dalyvavot soliniame Brajano Džonso projekte – 1967 metų filmo „A Degree Of Murder“ saundtreke. Kaip gerai tuo metu pažinojot „The Rolling Stones“ narius?

Aš susipažinau su Miku ir Kitu autofurgone pakeliui į bliuzo festivalį Birmingeme. Aš važiavau todėl, kad labai norėjau pamatyti Džoną Lį Hukerį.  Nebuvau taip gerai pažįstamas su Miku ir Kitu, kaip su Džefu, o Brajaną aš mačiau klube. Aš mačiau kaip jis groja gitara-slaidu. Tada bandžiau groti Elmoro Džeimso bliuzus, bet nelabai sekėsi. Ir staiga aš supratau, kad visas reikalas gitaros suderinime: Brajano gitara derėjo.

brian-jones

Aš buvau nustebęs, kai jūs pasakėt, kad niekada nebuvot susitikęs su Džimiu Hendriksu ir nebuvot jo koncertuose. Jūs tikriausiai vienintelis britų gitaristas, kuriam neteko pamatyti Hendrikso, kuomet jis buvo atvažiavęs 1966 metais.

Reikalas ne tame, kad aš nenorėjau jo pamatyti. Labai norėjau. Bet aš buvau užimtas studijoje ir gastrolėse su „Yardbirds“. Džefas man pasakojo apie vaikiną, kuris grojo „jam‘ą“ Londono Politechnikos institute ir visus pribloškė. Pamenu, kitą dieną po to, kai grįžau į Londoną iš gastrolių su „Led Zeppelin“, Hendriksas grojo Albert Hole (1969 vasario 18d.). Aš apsidžiaugiau ir pagalvojau:“ Aš noriu jį pamatyti“, bet paskui prisiminiau entuziastingus pasakojimus apie jo klubinius koncertus ir nutariau:“ Palauksiu sekančio karto“. Sekančio karto jau nebuvo. Aš jį mačiau tik vieną kartą, Niujorko klube „Salvation“. Mes ten buvom su draugais, o jis sėdėjo kitame salės gale. Aš norėjau prieiti ir pasakyti:“ Man gaila, kad aš nepatekau į koncertą Londone“. Bet neužilgo jis kartu su savo kompanija pakilo išeiti. Atrodė jis tada nelabai gerai. Aš pagalvojau:“ Prieisiu, kai bus tinkamas momentas“. Šis momentas taip ir neatėjo.

Hendrix

Vienas rečiausių įrašų, kuriame dalyvavote jūs – plokštelė „Live Yardbirds!“, pasirodžiusi 1971 metais, kurioje buvo įrašytas koncertas Niujorke. Jūs pasiekėt, kad leidybinė firma sustabdytu albumo išleidimą. Jūs planuojat perleisti šią medžiagą?

Paskutinius kelis metus aš knaisiojausi savo archyve ir radau šias juostas. Tada man norėjosi kartu su „Yardbirds“ padirbėti studijoje ir įrašyti pilnavertį albumą. Kai kurios dainos, kurias mes grojome gyvai, įrodo, kad mes ėjom teisingu keliu.

Bet leidėjas įrašė koncertą ir ant jo uždėjo baro lankytojų triukšmą ar futbolo sirgalių, kurie džiaugsmingąi  šaukia, kai kažkas įmuša įvartį, įrašą. Paskui, kai „Led Zeppelin“ tapo populiarūs, firma šį įrašą išleido. Norint panaikinti šiuos šauksmus, teks iš naujo suvedinėti įrašą.

Ar galima tą laiką , kurį jūs grojot „Yardbirds“ kartu su Džefu Beku ir po jo išėjimo, pavadinti repeticija tų idėjų, kurias jūs vėliau plėtojote „Led Zeppelin“ sudėtyje?

Tada aš grojau greitai ir agresyviai. „The Yardbirds“ sudėtyje aš galėjau realizuoti idėjas, kuriu negalėjau įgyvendinti būdamas sesijiniu muzikantu. Kai kurie mano atradimai buvo sėkmingi, kai kurie ne.

Pavadinimą „Led Zeppelin“ sugalvojo „The Who“ būgnininkas Kitas Munas 1966 metais, kai buvo įrašinėjamas Džefo Beko „Beck‘s Bolero“ ir jūs jį prodiusavot. Tačiau grupės sudėtis turėjo būti visai kita.

Sudėtis buvo planuojama tokia: John Paul Jones – bosinė gitara, Keith Moon – būgnai, Nicky Hopkins – klavišiniai ir mes su Džefu Beku gitaristai. Tai buvo nuostabi, uraganinė įrašų sesija. Tuo metu Kito santykiai su „The Who“ buvo nekokie. Jis pasakė:“ Mums reikia suburti grupę“. Buvo siūlomos įvairios vokalistų kandidatūros, tame tarpe ir Stivo Vinvudo. Greičiausiai apie tai Kitas papasakojo „Small Faces“ vokalistui Stivui Meriotui, o iš pastarojo apie planuojamą naują grupę sužinojo ir beprotis „The Who“ menedžeris Donas Ardenas. Jis pasakė Kitui:“ O su sulaužytais pirštais tu nenorėtum pagroti naujoje grupėje?“. Kito entuziazmas kaip mat išgaravo. O pavadinimą jis aiškino taip:“ Mes galim pasivadinti “Led Zeppelin“ todėl, kad grupė gali judėti tik žemyn, kaip švino dirižablis“. Aš pagalvojau, kad tai puikus pavadinimas.

Keith Moon

 Pakalbekim apie rifus.

Aš mėgstu kalbėti apie rifus. (Juokiasi.) Vienas mano mylimiausių – dainoje „Black Dog“ iš mūsų ketvirto albumo, jis yra labai keistas, lyg būtų grojamas prieš ritmą. Atrodytų, jog taip negalima groti, bet tai suveikė. Šį rifą sugalvojau ne aš, o Džonas. Jį buvo nelengva sugroti. Bet „Black Dog“ tai daugiau nei rifas,- tai sąšauka tarp rifo ir vokalo, visa tai, kas užtikrina dainos plėtojimą.

             Kokia puikių „Led Zeppelin“ rifų paslaptis?   

Rifas turi hipnotizuoti,- juk jį grosi vėl ir vėl.

dazed &confused

Jūs testuojate rifą, grojate jį daug kartų, kad įsitikintumėt, jog jis pavyko?

Tai, jog rifas pavyko, jauti instinktyviai. Ir kalba nebūtinai eina apie rifus. „Led Zeppelin“ laikais didžiausia mūsų muzikos dalis rėmėsi būtent rifais. Bet buvo ir kita, akustinė dalis. „Ten Years Gone“ buvo visiškai kitokia, ten gitarinės partijos uždėtos viena ant kitos. Tame ir yra grupės-ilgaamžės privalumas : tu važinėji į gastroles, įrašinėji albumus. Teoriškai mes galėjom groti bet ką. Mes galėjom realizuoti bet kokias idėjas – jeigu jos buvo vertingos ir turėjo prasmę.

Jūsų įžanga „Stairway To Heaven“ sugrota pirštais – tai besikartojantis ir hipnotizuojantis rifas. Tuo pat metu, tai daugiau nei rifas. Įžanga gavosi melodinga ir daugiasluoksnė.

Aš tai parašiau akustinei gitarai. Sėdėjau namuose ir eksperimentavau, kombinavau įvairius fragmentus. Sugalvojau dvieilį, perėjimą į solo ir finalą. Sumanymas buvo tame, kad nuolat augtų įtampa. Roberto teksto aš dar neturėjau, tik vokalinę melodiją, kuri derinosi prie mano gitarinių partijų.

Nuostabu, jog pabaigoje skamba tik Planto balsas. Grupė nueina nuo scenos. Paskutinis žodis lieka jam.

Iš pradžių paskutinis  žodis buvo ne jo. Aš sugalvojau dar vieną gitaros partiją finalui, panašią į pradinę, tik šiek tiek kitokią. Bet aš taip ir neįdėjau jos ten. Sakinys buvo užbaigtas. Aš pagalvojau: “Tegul Robertas padeda tašką“.

„Led Zeppelin“ karjera startavo sparčiai. Pirmas albumas buvo įrašytas per 36 valandas, antras tiesiog gastrolių metų. Kaip jums, kaip grupės lyderiui ir prodiuseriui, pavykdavo išlaikyti tokį produktyvumą?

Led Zeppelin I

Ties pirmu albumu mes dirbom metodiškai su nepriekaištingu efektyvumu, o antrame labiau norėjome atspindėti gastroliuojančios grupės energetiką. Mes negaišom laiko. Aš instinktyviai jutau, kokią muziką mes privalom groti. Aš norėjau apjungti viską- akustinę muziką, grojimą pirštais, bliuzą ir roką, rifus, kuriu aš mokiausi iš Čikagos bliuzmenų. Rifą dainai „Good Times Bad Times“ sugalvojo Džonas. Aš turėjau priedainį. Jis papildė būgnais ir bosu. Aš pagalvojau: “Jėga, iš mūsų tiesiog trykšta idėjos!”.

Jūs suformavot grupę, parinkot muzikantus. Ar jūs galit pasakyti, kad „Led Zeppelin“- tai jūsų grupė?

Be abejo. Tada ji buvo mano. Aš atsinešdavau medžiagą ir nuspręsdavau, ką su ja toliau daryti. Bet aš jau sakiau apie nepriekaištingą efektyvumą – prie pirmo albumo prisidėjo visi. Mes supratom, kokie mes geri. Ir mes iškarto brokuodavom viską, kas nors kiek buvo panašu į jau įrašytą medžiagą. Buvo viena išimtis:“ Tea For One“, kuri panaši į „Since I‘ve Been Loving You“. Bet tai buvo sąmoningas sprendimas, mes norėjom sugroti šį bliuzą kiek kitaip.

LedZep

Jūsų neužkabino pirma negatyvi spaudos reakcija?

Aš laukiai šito jūsų klausimo, juk jus „Rolling Stone“ korespondentas. (Juokiasi.) Taip, ant mūsų liejo pamazgas. Tada tai buvo skaudu. O dabar? Dabar man atrodo, kad recenzentai nieko nesuprato. Yra vienas argumentas jų pateisinimui – visi mūsų albumai nepanašūs vienas į kitą. Po „LZ“ ir „LZ – II“ pasirodė „III“: “ Kas čia dabar? Akustinės gitaros?“. Buvo daromos beprotiškos išvados:“ Jie mėgdžioja „Crosby, Stills And Nash“. Šie recenzentai blogai girdėjo pirmą albumą – ten taip pat buvo daug akustinės gitaros.

Recenzijos jus piktino?

Jos mane dar labiau skatino. Aš žinojau, ką mes sugebam. Mes visus paguldėm ant menčių San-Franciske, per pirmą koncertinį turą. („LZ“ apšildė vietinę įžymybę, grupę „Country Joe And The Fish“ 1969 metais). Kai mes žengėm į naujas teritorijas, visi pagalvojo, kad iš pelenų pakilo „The Yardbirds“.

Jūs norėjot, kad „Led Zeppelin“ taptų geriausia visame pasaulyje grupe?

Aš norėjau, kad mes taptume įtakinga grupe. Geriausia? Taip, į tokius dalykus žiūri biznesmenai. Mes visada surengdavom anšlagus. 1973 metais mes grojome Tampoje, Floridos valstijoje, kur į koncertą atėjo 55.000 žmonių, Atlantoje – 50 tūkstančių. Jeigu kriterijus būtų nustatytas pagal žmonių lankomumą, tada taip, mes buvom geriausi.

Jimmy&Robert

Jūsų pagrindiniai konkurentai, pagal parduotų plokštelių skaičių 70-ais buvo „The Rolling Stones“?

Aš ne iš tų, kurie po albumo išleidimo pradeda stebėti, kaip jis parduodamas. Jis išleistas. Tai svarbiausia. Jeigu kalbėsim apie koncertus,- taip, „Stones“ irgi surinkdavo stadionus. Jie man patiko. Čarlis ir Bilas buvo puiki ritminė sekcija. Kartą Miunchene, kai mes įrašinėjom Presence“, aš iškaulijau mums dvi dienas jų mobilioje studijoje. Miunchene mes buvom tris dienas ir vėliau, kai visi išvažiavo namo, aš pasilikau miksuoti ir suvedinėti įrašą. „Stones“ turėjo atvažiuoti įrašinėti albumą „Black And Blue“. Aš paskambinau Mikui: “Gal duosi man dar dvi dienas užbaigti pradėtą darbą?“. Jis atsakė: “Gerai“.

Mes apsistojome tame pačiame motelyje ir kai susitikom bare, jis paklausė: “Na, kaip sekasi?“. Aš atsakiau: “Skamba puikiai“. Aš turėjau su savim įrašą, tad nunešiau jam į kambarį ir įjungiau. Jis paklausė: „Čia tai, ką jūs per tris savaites įrašėt? Ta prasme, juodraštinis variantas?“. „Ne, sakau, viskas gatava. Ačiū už tas dvi dienas“. Šis sugebėjimas koncentruotis – jis čia (rodo pirštu į galvą). Aš negiriu savęs, tai absoliutus faktas.

         Pagaliau jus išleidot soundtrek‘ą, kurį parašėt žinomam Keneto Engero kultiniam filmui „Lucifer Rising“. Engeras jūsų muziką iš filmo iškirpo. Kas atsitiko?

Engerą atvedė pas mane, kai aš gyvenau Plamptone. Ten aš turėjau studiją, kurioje dirbau, kai ką įrašinėjau. Žiūrėjau „Lucifer Rising“ kinoteatre, kuriame rodė art-house filmus. Jis papasakojo, kad dirba su šiuo filmu ir jau yra nufilmuota 31 minutė. Aš pasakiau, kad turiu šiek tiek muzikinės medžiagos, tai tokia eksperimentinė pjesė, kurioje norėjau apsieiti be gitarų. Aš įmontavau muziką į filmuotą medžiagą ir ji nuostabiai tiko.

Jimmy-Pages-Lucifer-Rising

Įdomu, atsižvelgiant į tai, kam šis filmas skirtas.

Taip, Engerui labai patiko.

O paskui jis persigalvojo.

Mano namo rūsyje Londone buvo aparatas filmų montavimui, aš pagalvojau, kad verta jam duoti juo pasinaudoti. Moteris, kuri prižiūrėjo namą, aptiko jį su didele nepažįstamų žmonių kompanija vaikščiojančius antrame aukšte ir mandagiai paprašė juos palikti namą. Įsiplieskė skandalas. Manęs ten nebuvo. Jis peržengė ribą ir piktnaudžiavo mano svetingumu. Jis išėjo ir Džimio Peidžo muzika buvo iškirpta iš filmo.

lucifer-rising2

Garsėjat dar ir tuo, kad domėjotės okultizmu, visų pirma anglų mistikų Alisteriu Krouli. Jūs gyvenot jo namuose Škotijoje, Loch-Nese, ir kolekcionavot jo knygas bei su juo susijusius daiktus. Kuo Krouli jus taip traukė?

O kas mane trauke prie Dante Gabrielio Rosetti? Apie tai jūs manęs neklausiate, bet užtat klausiat apie Krouli. Ir čia visi pastato ausis ir laukia atviravimų. Trumpai tariant, aš perskaičiau Džono Saimondso knygą „Didysis žveris:Alisterio Krouli gyvenimas“. Man buvo keturiolika ar penkiolika metų. Apskritai knyga buvo parašyta tam, kad apjuodintų Krouli. Tada aš susidomėjau ir perskaičiau paties Krouli knygas. Tai ne vienintelis šaltinis iš kurio aš sėmiausi įkvėpimo.

Aleister_Crowley_in_Hat

Bet Krouliu jūs domėjotės ne šiaip sau.

Iš šitos musės išpūtė dramblį. Aš turėjau saiką, antraip aš su jumis dabar nekalbėčiau.

Jūs naudojot žodį „magija“ apibūdindamas „Led Zeppelin“ muziką. Ar jūs joje norėjote atspindėti kažką daugiau, nei natų ir akordų seką?

Iš to šaiposi ir manę neteisingai supranta, bet aš žinau, ką man tai reiškia. Niekas neabejoja tuo, kad muzika pažadina sąmonėje vaizdus. Ne tik mano, ne tik „Led Zeppelin“. Klasikinė taip pat. Žmonės kabinėjasi prie to, kas man pačiam patinka mano kūryboje ir iškraipo tai, parodydami neteisingu aspektu. Nemanau, kad dabar verta kelti šį klausimą. Tai, jog „Led Zeppelin“ ir šiandien turi savo klausytojus- tai ne kažkieno knygų nuopelnas. Visas reikalas muzikoje. Ir tikrai ne tame, kad „jie sunaikino viešbučio kambarį ir išmetė pro langą televizorių“. Grupė gyva ne legendų dėka, bet dėka muzikos. Kada legendos užsimirš, liks muzika.

Kenetas Engeras dar gyvas. Jūs susitaikėt?

Kaip nekeista, kai mes savo saite paskelbėm apie soundtrek‘o išleidimą, atėjo pasiūlymas perleisti filmą su mano muzika. Aš jį ignoravau.

Kuris jūsų mylimiausias „Led Zeppelin“ rifas?

Sunku atsakyti į tokį klausimą, tai tas pats, kaip paklausti „Kokia jūsų mylimiausia Zeppelin daina?“. Jos visos mylimos. Jos visos yra tų albumų sudėtinės dalys. (Pauzė.) Gal būt „Kashmir“. Aš žinojau, kad tai neeilinė gitarinė daina. Gitaros partijos ten yra, bet orkestras turėjo paryškinti tai, kas buvo grojama gitara. Orkestruotę darė Džonas Polas Džonsas, bet aš pasakiau: „Džonai, tūri būti taip.“ Aš girdėjau ir žinojau, kaip tūri būti. Kaip mes su Džefu Beku mokėmės tais laikais groti, kai vos ne vos galėdavom sugroti „My Babe“ gitaros solo? Mes mokėmės, klausydami muzikos per kolonėlės ir tarsi persikeldavom į kambarį, kur sėdėjo gitaristas, kurio mes klausėmės. Mus žavėjo jausmas, kad mes mokėmės groti taip, kaip tie garsūs muzikantai. Mūsų interpretacijos – mano, Džefo, Eriko,- atspindėjo tos muzikos sielą. Ir mes ją pagavom. Puiku girdėti tai savo muzikoje, suprasti, jog šauniai padirbėta.

Jūs vis dar rašot rifus?

Taip, rašau. Jie ateina pas mane iš niekur. Ar jūs žinot, kur jų šaltinis? Niekas to nežino. Vieną kartą aš groju viena, kitą akimirką – visiškai kita. Tame visas žavesys.

Grojant naują rifą, jūs klausiate savęs: „Ar tai gali susilyginti su „Whole Lotta Love“?

Ne. Todėl, kad vargu, ar taip gausis. (Juokiasi.) Bet tam, kad sužinotum, ar skanus pudingas, jį reikia suvalgyti. Turbūt man reikėtu išleisti albumą su visais tais susikaupusiais dalykais. Apibendrinti, parodyti mano šių dienų pasiekimus. Praeityje viskas buvo taip pat.

JP

Ką jūs grojate, kai namie imat į rankas gitarą?

Paprastai aš groju akustine gitara. Gamų aš niekad negrojau. Jeigu aš imuosi groti, tai groju ką nors pažįstamo, o paskui iš to darau kažką naujo. Atsidūręs muzikantų būryje, aš paprastai improvizuoju. Taip buvo su Džonu ir Džeisonu: pastarajam gimdavo idėja ir aš tuoj pat ją plėtojau. Gerai, kad aš turiu tokią dovaną.

Jūs ilgitės „Led Zeppelin“ ir galimybės su ja groti naujus rifus?

Tai buvo nuostabu. „Led Zeppelin“ grupė, kurioje daugelis muzikantų svajoja atsidurti. Mes buvom bekompromisės muzikos flagmanais,- ar aš ilgiuosi šito? Aš noriu, kad visiems būtų taip: šiuolaikinės grupės neturi tokios laisvės, kokią turėjom mes. Tada galima buvo surinkti grupę ir ilgai joje groti, kuriant savo muziką. Mes instinktyviai jautėm, kad taip ne tik galima, bet ir reikia daryti.

Ar jums atrodo, kad nauja roko muzika yra mažiau ambicinga?

Dabar daugiau apribojimų. Kūrybingoms ir originaliai mąstančioms grupėms trukdo apribojimai, jos negali sau leisti groti tai, ką grojome mes.

            Taisyklės, kurias jūs sulaužėt, vėl galioja?

Kai aš grojau su „Neil Christian And The Crusaders“, mes gavom kontraktą, bet įrašuose negrojom. Už mus grojo sesijiniai muzikantai. Etatiniai įrašų kompanijų prodiuseriai aprūpindavo juos dainomis, kurias rašydavo jų draugeliai. Muzikos kūrimas taip pat buvo reguliuojamas kontraktų. Tai buvo padėtis be išeities. O paskui atsirado „The Beatles“. Įrašų kompanijos pradėjo medžioti grupes, kurios pačios kurdavo. „Bitlų“ sėkmė iš dalies ir tame. Dabar gi atrodo, kad roko muzika grįžo į  padėtį, kuri buvo iki „Bitlų“. Muzikantams liepia vaidinti iš anksto parašytus vaidmenis. Bet tikra, gyva muzika gyvai skamba koncertuose. Ir dabar yra gerų grupių. Jeigu iš jų nenulipdys to, ko reikia prodiuseriams,- jos mūsų ateities viltis.

Yra dar viena problema: patys „Led Zeppelin“. Argi šiuolaikinė hard-roko grupė gali būti pranašesnė už jūsų pažangą? Ar „Led Zeppelin“ nustatė tokius aukštus standartus, kuriuos šiandien pasiekti sunku net jums patiems?

Aš tai pajutau 1983-aisiais, kuomet manęs paprašė važiuoti į turą su Eriku ir Džefu. Tada aš supratau, kad lyginant su jais, aš neturėjau solinės karjeros. Vienintelė nauja medžiaga buvo muzika filmui ir „Led Zeppelin“ dainos. Nebuvo prasmės kviestis vokalistą, kad sudainuotų „Stairway To Heaven“. Aš sugrojau instrumentinę versiją.

Kažkokia prasme „Led Zeppelin“ ir buvo jūsų solinė karjera. Jūs surinkot grupę, kad realizuotumėt savo roko, bliuzo ir gitarinių rifų ateities viziją.   

Taip ir yra. Bet ši idėja nepatiks kitiems grupės nariams. (Juokiasi.) Aš grupei atidaviau visą save, investavau viską, ką galėjau. Sunku pasakyti, ar aš pasielgiau teisingai, bet taip buvo.

ledzep

Kuo Džimis Peidžas, grojęs „Led Zeppelin“ dainas O2 stadione 2007-ais,  skiriasi nuo Džimio Peidžo, grojusio jas septyniasdešimtaisiais?

Žmogus keičiasi, bet pagrindiniai principai turi išlikti tie patys. 2007 metų Džimis Peidžas groja mėgaudamasis gyvenimu taip pat, kaip1957, 1967 ir žinoma 1977-aisiais. Žmonės suglumę: „Kodėl jis ir toliau negroja, tik uždirba pinigus iš grupės vardo?“. Todėl, kad aš šito nenorėjau. Aš buvau užsiėmęs muzika, kurią laikiau vertinga, ir to pakanka. Nei vienas iš „Led Zeppelin“ muzikantų, ir ypatingai aš, negalėtų pranokti „Led Zeppelin“ kaip grupės.

Led Zeppelin live at O2

Jums neatrodo keista, kad „Led Zeppelin“ vis dar vaidina svarbų vaidmenį jūsų gyvenime?

Kartais atrodo, kad grupė vis dar egzistuoja.

Jūs vis dar geriausios grupės gitaristas.

Viliuosi, jog vis dar geriausiai atlieku Džimio Peidžo partiją, nei kas nors kitas. Juk tai svarbiausia, tiesa?

Kol aš lieku geriausiu pasauly Džimių Peidžu, viskas gerai.


 
Parašykite komentarą

Publikavo 16 vasario, 2013 Uncategorized

 

Trumpai tariant…

Atvykusio į Londoną turisto laukia paslaugusis metro, kuris pristatys jį kur reikia. Tik mokėk pinigą, mokėk kalbą ir mokėk skaityti metro žemėlapį  (kuris, beje, neseniai buvo atnaujintas). Taigi, tūlam „Bitlų“ maniakui ar šiaip slampinėjančiam turistėliui, užsimaniusiam pereiti Abbey Road ta pačia „zebra“, kurią „Bitlai“ perėjo 1968 metais, tai padaryti nėra taip paprasta. Kodėl? Ogi todėl, kad juos dezorientuoja naujasis žemėlapis: sustojimas „Abbey Road“, pažymėtas šiame žemėlapyje, neturi nieko bendra su mūsų minima Abbey Road. Nabagas turistas, išlipęs šiame sustojime tikisi išvysti iki skausmo pažįstamą gatvę su įžymiąja perėja. Naivuolis! Jo akims atsiveria ne toks jau ir prabangus vaizdelis- nieko nuostabaus, juk jis išlipo 10 mylių toliau nuo „tikrosios“ Abbey Road!

abbey road kitaip

Tačiau „Bitlų“ gerbėjams buvo ištiesta pagalbos ranka: kad jie „nesusilochintų“ eilinį kartą, stoties operatoriai pakabino rodyklę, kuri įžymi dar ir tuo, kad į tekstą įtraukti paryškinti „Bitlų“ dainų pavadinimai. Ir kaip mat tuntai turistų rovėsi  nurodyta kryptimi, tad jeigu norėsit toje vietoje pereiti gatvę, teks prieš tris dienas užsirašyti į eilę. Malonios kelionės.

plakatas

 
Parašykite komentarą

Publikavo 12 vasario, 2013 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: