Tada supratau, kad jeigu netapsiu to „klubo“ nare, mūsų santuoka labai greitai sugrius,
taigi, pasidaviau Džono karštiems įkalbinėjimams ir „paėmiau“ LSD…
Džiazmenų tarpe žmogų, kuris savo grojimu „nedera“ prie likusių muzikantų, vadina „nejaučiančiu bliuzo“- šis posakis labai tiko man. Džonas vis dar kažko ieškojo, kai tuo metu aš galvojau, kad gyvenime jau viską, ko norėjau, pasiekiau. Mane apimdavo nerimas, matant kokiu greičiu viskas aplinkui keičiasi, o man nepavykdavo pasiekti idilijos mūsų santykiuose su Džonu. Draugai ir svečiai, kurie lankydavosi pas mus, labai greitai rasdavo bendrą kalbą ir bendras vizijas su Džonu. Jeigu anksčiau Džonas mėgo privatumą, tai dabar jį apsėdo vakarėlių organizavimo manija. Džonas po įrašų sesijos, po to praleidęs kelias valandas naktiniame klube, grįždavo namo su įvairaus plauko individų šutve, kurie pakeliui prisijungdavo prie kompanijos. Visi tie tipeliai būdavo baisiai apsirūkę arba po geros dozės narkotikų. Nei aš, nei Džonas su niekuo iš tos gaujos nebuvom pažįstami. Visi tie žmonės turėdavo vienintelį tikslą – „paimti“ pas mus LSD. Kiaurą naktį jie ūždavo, gerdavo, garsiai klausėsi muzikos, „narkošinosi“, siaubdavo sandėliuką su maistu ir gėrimais, ir siautėjo po visą namą. Kitą rytą rasdavau ant grindų gulinčias būtybes stiklinėm akim – visi laukė, kada juos pavaišins pusryčiais.
Tada supratau, kad jeigu netapsiu to „klubo“ nare, mūsų santuoka labai greitai sugrius, taigi, pasidaviau Džono karštiems įkalbinėjimams ir „paėmiau“ LSD – kartu su juo ir mūsų artimiausių draugų „chebra“. Nenorėjau to, bet maniau, kad taip išgelbėsiu mūsų santykius. Galvojau, kad Džonas irgi panašiai galvoja. Jis priminė seną pijoką, kalbanti su abstinentu ir bet kokia kaina bandanti jį įtikinti ir papasakoti visus džiaugsmus, kuriuos galės patirti, išgėręs alkoholio. Taip sakant, pasiekti bendrą supratimą. „Trip“ ‘o metu Džonas buvo fantastiškas. Jeigu savo narkotinės kelionės metu jis atrasdavo laimę ir „praplėsdavo sąmonę“, tai man šie bandymai nepatiko. Nekęsdavau nei sekundės tos būsenos. Priminė pragarą žemėje. Valios praradimas, nesugebėjimas adekvačiai elgtis ir mąstyti – man tai buvo baisus išgyvenimas. Haliucinacijos sukeldavo panišką baimę. Apimta siaubo, pro ašaras žiūrėdavau į Džoną su viltim, kad jis padės man ištrūkti iš spąstų, kuriais tapo mano protas, tačiau vietoj mylimo vyro mačiau bjaurų šliužą arba didžiulę pabaisą, aštriais kaip skustuvas dantimis: pabaisa prunkšdama žvelgė į mane tuščiom akiduobėm. Visą tą laiką Džonas kartojo, kaip smarkiai mane myli ir niekad manęs nepaliks. Iš viso to supratau, kad einu iš proto ir jau niekad nebūsiu normali. Tai buvo siaubingas ir sukrečiantis išgyvenimas, aš pasijutau saugi tik tada, kai narkotiko poveikis baigėsi- palengvėjimą atnešė mintis, kad kankinimas tuoj pasibaigs.
Praėjus kelioms savaitėms po šios „kelionės“ supratau, kad kiekvieną minutę tų haliucinacijų, kurias sukėlė LSD, kovojau, kuomet kiti vaizduodavo, kad gauna naudos iš tokių bandymų ir paprasčiausiai leidžia įvykiams eiti savo vaga. Jie visiškai paklusdavo narkotikams, patirdami nežemiškų vizijų grožį. Mano įgimtas savisaugos instinktas neleido priimti kažko neįprasto, nenatūralaus. Nesutikau su mintim, kad narkotikai yra saugūs. Labai daug aplink mačiau beprotybės, labai daug pasikeitusių, nuasmenintų žmonių, kad patikėčiau narkotikų saugumu. Manau, tos substancijos naikina natūralias žmogaus savisaugos jėgas, naikina individualybę, o juk šių dviejų savybių dėka nesam avinų banda. Narkotikai žmogų atriboja nuo visuomenės, ir pagaliau jis išnyksta kaip asmenybė. Kartą mane apėmė baisi depresija- atsisėdau ant palanges ir pagalvojau, kad šaligatvis taip arti ir galėčiau laisvai nušokti… Staiga kažkas pašaukė mane vardu ir ištraukė iš apatiško miego…
Mano bloga nuojauta dėl mūsų su Džonu bendro gyvenimo labai greitai pradėjo virsti realybe. Nepaisant mano pastangų, dažnai skausmingų, ir pasiaukojimo iš Džono pusės, kuris troško visiško tarpusavio supratimo, jaučiau, kad mus skirianti siena nuolat auga… Džonas tolo nuo manęs, bet aš ėjau paskui jį, tikėdamasi, kad gal mane paguos ir palaikys. Tačiau jis ignoravo mane ir traktavo kaip nepageidaujamą svečią…
Tą pašėlusį gyvenimo tarpsnį į mūsų gyvenimą įsiveržė vienas jaunas graikas, kurį mums pristatė Džonas Dunbaras, atstumtasis Marian Feitful vyras. Jis labai gyrė mūsų naują pažįstamą Alexis Mardas* – angeliško veido, angeliškų blond plaukų ir saldžios šypsenos. Džonui jis padarė kolosalų įspūdį ir mano vyrelis tikėjo kiekvienu jo pasakytu žodžiu. Netrukus Aleksis smarkiai įtvirtino savo poziciją Bitlų stovykloje. Jo dėka patyrėm daug naujų įspūdžių ir svarbiausia – jis mus supažindino su meditacija. Jogas Mahariši Maheši ** tuo metu buvo Londone, skaitydamas paskaitas apie savo išrasta Transcendentines Meditacijos metodą.
Aleksis jau anksčiau girdėjo šį išminčių ir pasiūlė vaikinams apsilankyti jo paskaitoje ir pamatyti jį savo akimis. Turiu pripažinti, kad nukreipdamas Bitlų dėmesį į Mahariši, jis atitraukė jų dėmesį nuo narkotikų. Kita vertus, jis neįtarė, kad Bitlų susidomėjimas meditacija bus toks milžiniškas. Mahariši atsirado tinkamu laiku, tinkamoj vietoj. Tuometinis mūsų gyvenimas lėkė tokiu pasiutusiu greičiu, tokioj ypatingoj siurrealistinėj aplinkoj, kad jeigu nebūtų atsiradę kažkas, kuris visą tai sustabdytų, pabaiga būtų buvus tragiška.
Brajanas gi tuo metu visiškai nerodė jokių savo puikiųjų menedžerio savybių: Bitlai buvo pavargę nuo koncertų ir vienintelis jo planuojamas žingsnis buvo naujos plokštelės išleidimas. Grupės sėkmė tirpo ir kiekvienas norėjo eiti savo keliu… Jie nustojo koncertuoti ir Brajanas Epsteinas nebuvo jiems toks reikalingas, kaip anksčiau. Atrodė, jog Brajanas išnaudojo visas savo galimybes ir jeigu nepasiūlys nieko naujo ir neprivers vaikinų vėl kartu dirbti, viskas pasibaigs. Taigi, netrukus jis pristatė savo naują idėją – įkurti kompaniją „Apple“ ***. Jis pasiūlė vaikinams investuoti pinigus į parduotuvių tinklą, kažką panašaus į Woolworth – butikai „Apple“, plakatai „Apple“, plokštelės „Apple“. Brajanui reikėjo nukreipti savo energiją į naują veiklą ir esu įsitikinusi- jis jautė, jog praranda „The Beatles“. Nors ir entuziastingai klausėsi vaikinų pasakojimų apie Maharešį, tačiau neparodė savo susidomėjimo juo. Linksėjo galva, šypsojosi, bet pats tame nenorėjo dalyvauti. Kai prisimenu tuos laikus, darau išvadą, kad jį dažnai aplankydavo liūdesys, matant vaikinus po šešių metų bendro darbo tvarkančius savo gyvenimą be jo. Turėjo- kaip ir aš- suprasti, kad tai pabaigos pradžia…
* Alexis Mardas pasirodė Bitlų aplinkoje 68-jų vasarą- jis buvo vienas iš tų tipelių-aferistų, kurie tais metais gausiai naudojosi grupės pinigais ir vogė juos įvairiais būdais. Mardas buvo įvairių visiškai nereikalingų ir nenaudojamų elektroninių gadget‘ų „išradėjas“ ir turėjo aibė idėjų, kurios su Bitlų pinigų pagalba turėjo sukelti „revoliuciją“ kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, vadovaudamas „Apple“ elektronikos padaliniui, jis „įkūrė“, kaip jis pats sakė, „XXI amžiaus“ įrašų studiją. Įkurtuves taip ir nebuvo atšvęstos, nes studijos…nebuvo, nors buvo išlupti nemenki pinigėliai. Jį 1969 metais atleido naujas Bitlų menedžeris Alanas Klainas, darydamas „generalinį valymą“ firmoje.
** Jogas Mahariši Makeši pirmą kartą pasirodė Anglijoje 1967 metais ir po 10 metų galėjo pasigirti tūkstančiais savo „Dvasinio Apsivalymo“ doktrinos pasekėjais. Iš tiesų Bitlus su juo supažindino Harisono žmona Patti, kuri „įsiliejo“ į jo judėjimą 67-siais. Jogas žadėjo visiems „vidinę ramybę“, „suvokimo sublimaciją“ ir t.t. ir pan., ir visą tai meditacijų dėka. Bitlai paprašė privačios audiencijos ir Mahariši pakvietė juos į savo rezidenciją Banglore, Velse. Taip prasidėjo keistas ryšys tarp Bitlų ir indų filosofijos atstovų. Tiesą pasakius, šį filosofija buvo pristatoma sinkretiškai ir vulgarizuotai. Į Banglorą kartu su Bitlais važiavo Džein Ašer, Mikas Džageris ir Mariana Feitful, tuometinė Miko draugė. Po trumpo „filosofijos“ kurso buvo sukviesta spaudos konferencija, kurios metu Bitlai pareiškė, kad nutraukė narkotikų vartojimą. Po kelių dienų rezidencijoje suskambo telefonas. „Kažkurio momentu viename iš kambarių suskambo telefonas“,- prisimena vienas iš tų „transcendentinių“ kursų dalyvis,-„labai ilgai niekas nepakėlė ragelio. Pagaliau Polas Makartnis pasakė, kad kas nors pakeltu ragelį. Tokių neatsirado, tad jis pats atsiliepė. Girdėjau kaip sakė: „Taip, taip…“. Po to išgirdau kaip jis suriko: „O, dieve, ne – tai neįmanoma!“. (Londone mirė Brajanas Epsteinas).
*** Kompanija „Apple“ buvo įkurta 68-jų vasarą, jos misija buvo atlikti jaunųjų talentų mecenato vaidmenį, o taip pat tai buvo leidybinė firma, kultūrinių renginių organizatorė, užsiimanti filmų kūrimu, plokštelių, madingų rūbų ir t.t. gamyba. Firma rezidavo Wigmore Street, bet vėliau persikėlė į atnaujintą (už kosminius pinigus) pastatą Savile Row – rajone, garsėjančiame savo liuksusinėmis rūbų siuvimo firmomis. Bitlų norai ir siekiai buvo platūs ir kilnūs, tačiau iki bankroto privedė betvarkė firmos viduje, jos darbuotojų, dažnai atsitiktinių, nekompetencija, bei pačių vaikinų nerūpestingumas dirbant su finansais (pvz. „Apple“ butike, kuris buvo Baker Street, prekės buvo paprasčiausiai išdalintos). Kaip vėliau žurnalistams sakė Polas: „Bitlams nusibodo būti prekeiviais“. Reorganizacijai, panaudojant „stiprios rankos“ metodą, o vėliau likviduojant firmą, vadovavo naujas menedžeris Alanas Kleinas, kaip vėliau paaiškėjo, finansinis sukčius ir vagis. Po grupės iširimo visi finansiniai ginčai dėl „Apple“ turto, deja, persikėlė į teismą ir ten sulaukė epilogo…