RSS

Mėnesio archyvas: spalio 2018

Jeff Lynne‘s ELO O2 arena, Londonas, 2018 m. spalio 18


Jeff Lynne yra viena iš labiausiai ilgalaikių bei paslaptingiausių figūrų roko pasaulyje. Formuodamas Electric Light Orchestra 1970-aisiais, jis pažadėjo tęsti Bitlų “I‘m The Walrus“ idėjas: rašė dainas pagal „simforoko“ prekinį ženklą,  sugebėjo sukurti puikių kūrinių su įdomiais „kabliukais“. 1976-1981 m. jo parašytos dainos pasiekė nepertraukiamą 15 ELO išleistų geriausių singlų karaliavimą. Džefas Lynas, britų spaudos pramintas „žmogumi su tamsiais  akiniais“, galėtų papasakoti daug įdomių istorijų iš savo ilgos muzikanto ir prodiuserio karjeros, bet jis pats mažai kalba –  už jį kalba jo sukurta nuostabi muzika. Ir praėjusį trečiadienį Londono O2 arenoje mes tai girdėjom.

Scenoje buvo ne tie „Elektrikai“, su kurių muzika augo dabartinių 50-60-mečių karta – tai buvo visiškai kiti muzikantai. Bet kaip jie grojo! Per trumpą pauzelę Džefas Lynas pasakė:“Aš nebūčiau šioje grupėje, jei nebūtų šios grupės“. Kiekviena daina skambėjo taip, kaip prieš daug metų iš radijo imtuvo ar vinilo skambėdavo tikri ELO. Daugiau kaip po 30 metų, kai tikras ELO „užgesino šviesą“, Džefas pagaliau išėjo iš savo namų įrašų studijos ir su nauja komanda užlipo į sceną… Kruopščiai atrinktos dainos išlaikė išbandymą laiku ir vis dar  jaudina gerbėjų širdis, todėl visi bilietai būna išpirkti. Kiekvienas koncerto elementas – ar tai būtų muzikinis atlikimas, ar šviesos, ar vizualiniai efektai – puikiai atitiko skambėjusių kūrinių dvasią. Šiaip iš prigimties pakankamai ramūs, anglai šėlo atsakančiai! Vienintelis dalykas, kuris nepatiko mano redaktorei – nebuvo vietos pašokti: parteris buvo užstatytas kėdėmis, o prie scenos neleido tvarkdariai. Tad išlieti susikaupusi adrenaliną galėjai smarkiai plodamas ir dainuodamas. Ypač adrenalinas viršijo normą, koncertui einant į pabaigą: „Don‘t Bring Me Down“, „Turn To Stone“ ir „Mr. Blue Sky“ pakėlė ant kojų sėdėjusius kėdėse. O Bethoveno 5-sios simfonijos įžanga, pereinanti į  Čako Berio „Roll Over Beethoven“, pastatė ant ausų visą salę. Po to paskutinis selfis su žiurovais. Viskas.

Redaktorės žodis:

Netikiu meile iš pirmo žvilgsnio, bet kai pirmąkart  išgirdau ELO  – o tai buvo jų„Twilight“ –  taip gimė , kaip aš sakydavau, „meilė iš pirmo gabalo ir visam gyvenimui“. Tada buvau, berods, dešimtoje klasėje ir nuo tada ELO man tapo- ir išliko iki šiol – grupė Nr.1. Mėgavausi jų muzika, kai šios grupės muzikantai koncertavo Vilniuje su G.Rinkevičiaus vadovaujamu simfoniniu orkestru. Tačiau jų tarpe, deja, nebuvo grupės lyderio Džefo Lyno: prieš daug metų jo ir kitų grupės muzikantų keliai išsiskyrė… Kartais sakydavau, kad didžiausia mano svajonė – pamatyti „elektrikus“ su Džefu Lynu. Ir štai didžioji svajonė pagaliau išsipildė (Justinai, Karole, Gabriele, dar kartą ačiū!).

Savo aplinkoj pažįstu ne vieną Deep Purple  faną, AC/D ar Queen mėgėją, sutikau ne vieną Depeche Mode bei Status Quo aistruolį, o jau apie „popsistus“ ir „metalistus“ išvis nekalbu …  Bet per visą savo gyvenimą sutikau tik vieną karštą Electric Light Orchestra gerbėją (dabar jau Amžiną Jam Atilsį…). Ir kai po truputį pildėsi 20 tūkstančių žiūrovų talpinanti  O2 arena, aš pasijutau, lyg būčiau tarp namiškių! Malonu buvo matyti šypsenas aplinkinių veiduose – juk tai susitikimas su muzika, su kuria jie augo, linksminosi, susitikinėjo, mylėjo…ir nesiskiria iki šiol. Koncertas pralėkė lyg akimirka…

Jei aš būčiau roko muzikos kritikas, vadinčiau Džefą Lyną roko muzikos Mocartu. O jei būčiau roko muzikos  Kristus, tai tarčiau jam: „ Tu esi  Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Šventovę , ir popso vartai jos nenugalės.

Bet aš tesu tik viena iš milijonų jo klausytojų, todėl su viltim sakau: See You, Jeff Lynne! See You, ELO! 

P.S. Po kelių dienų, norėdami atgaivinti koncerto dvasią, pasižiūrėjom pernai išleistą DVD „Wembley Or Bust“ ir galutinai suvokėm, kur teko laimė būti. Neabejingiems Džefo Lyno kūrybai rekomenduoju šį įrašą.


Fotogalerija

 

 

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 23 spalio, 2018 redaktoriaus zodis

 

London Calling: sugrįžimas (tęsinys)

 

Po higieninių-santechninių pamastymų sugrįžom į tikrovę ir patraukėm link kadaise labai garsios rokenrolinės vietos – klubo „Bag O‘Nails“. Tolimais laikais, kai Londonas pašėliškai svingavo, klubas buvo vieta, kur mėgo „tūsintis“ kūrybinė intelegentija ir muzikantai – Mikas Džageris, Erikas Kleptonas, Eltonas Džonas, „The Animals“, „The Who“, Džimis Hendriksas, „Small Faces“ bei daug kitų. Ir, žinoma, kultiniai Bitlai. Būtent čia Polas Makartnis susipažino su savo viso gyvenimo meile Linda Istman, o Džimis Hendriksas 1966 metais sugrojo savo pirmajį koncertą Londone. Tais laikais, jeigu jums atsibosdavo „žolė“, kuri karaliavo visose Soho klubuose (Džonui Lenonui tai labai nepatiko – žmonės be perstojo traukė „džointus“), ir tingėjot nueiti į pabą „Scotch St. James“, galima buvo paimti taksi arba paprašyti nuosavą vairuotoją nuvežti jus į „Bag O‘Nails“.

Šio klubo scena buvo svarbus etapas daugybei pradedančiujų, talentingų muzikantų. Čia buvo susitikimų vieta su garsiais prodiuseriais, gaudančiais būsimąsias žvaigždes. Kitiems tai buvo susitikimų su merginomis, kurios vėliau tapdavo žmonomis, vieta. Bitlai buvo nuolatiniai klubo lankytojai, o Polas Makartnis turėjo savo staliuką.

…Tai buvo 67-jų gegužes 15 diena: Brajanas Epstainas ištaisė iškilmingus pietus albumo „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“ išleidimo proga. Po šių pietų Polas su draugais nutarė pratęsti vakarėlį: “Tą vakarą, kai sutikau Lindą, aš buvau „Bag O‘Nails“e ir klausiausi Džordžo Feimo ir jo grupės „The Blue Flames“. Linda buvo su „The Animals“ vaikinais, su kuriais susipažino Niujorke per fotosesiją“. (Paul McCartney, ištrauka iš knygos: B.Miles, „Many Years From Now“). „Jie sėdėjo prie scenos už kelių žingsnių nuo mūsų staliuko. Pasirodymas baigėsi ir kai kurie jos draugų susiruošė išeiti, kiti nuėjo prie baro paimti gėrimų. Aš sėdėjau iš krašto ir, kai ji ėjo pro mūsų staliuką, aš buvau atsistojęs ir netikėtai pastojau jai kelią. Pasakiau: „Ak, atsiprašau! Labas. Kaip laikotės?“. Po to prisistačiau ir pasiūliau: „Mes ruošiames į kitą klubą, ar nenorėtumėt prie mūsų prisijungti?“. Aš jaudinausi, nes niekad anksčiau taip su merginomis nesusipažindavau“. Ji pasakė: „Gerai, nuvažiuojam dar kur nors“… „Mes šiek tiek paflirtavom ir aš jau buvau pasiruošusi grįžti pas savo draugus, bet Polas pasakė: „Mes važiuojam į kitą klubą. Nori su mumis?“. Aš pamenu, tą vakarą visi prie staliuko pasakojo, kad „Procol Harum“ šį vakarą gros viename klube. Po koncerto Polas pavėžėjo dailininką Dadly Edvardsą namo, o paskui mes nuvažiavom pas jį“. (Linda, „Many Years From Now“)…

Kiekvieną kartą, kai Londono padangėje sužibėdavo nauja žvaigždė, apie tai iškart sužinodavo visas pasaulis. Taip atsitiko ir Džimiui Hendriksui, kuris sugrojo savo debiutinį koncertą būtent šiame klube. Tąkart klubo lankytojai išgirdo tai, ko anksčiau negirdėjo ir nematė – šis koncertas pripažintas pačiu svarbiausiu iš „svinguojančių 60-jų“. „Tą vakarą,- prisimena Kitas Altemas, buvęs Džimio PR menedžeris,- Časas Čandleris iš „The Animals“ pakvietė mane pasiklausyti Hendrikso. Tai buvo pirmas jo gyvenime tikras koncertas. Koncerto metu Časas pasisuko į mane ir paklausė manes: „Na, ką tu galvoji?“. Aš pasakiau, kad nieko panašaus savo gyvenime negirdėjau.“ Po koncerto žinomas muzikinis prodiuseris Kitas Lambertas tikrąja tą žodžio prasme prasiveržė prie Džimio staliuko ir pasakė, kad jie būtinai turi įrašyti singlą. Praėjus keliems mėnesiams po šio įvykio, spalį, buvo įrašytas singlas „Hey Joe“,  išgarsinęs Jimi Hendrix Experience visame pasaulyje…

Taip mes su redaktore prisilietėm prie istorijos… Kaip vėliau sužinojom, šiame klube dažnai lankydavosi Mikas Džageris, kuris vėlai vakare pasistiprindavo, užsisakydamas savo firminį steiką su čipsais ir žirnių koše. Čia vienu metu galima buvo sutikti daug to laikmečio garsenybių, pamėgusių gyvenimo stilių, vadinamą „šampanas su ikrais“.. Dabar legendinis, kaip jį švelniai vadindavo, „Maišas“, veikia kaip private members club ir jo nariai turi tikrai karališkąsias privilegijas. Čia gamina itališkus patiekalus, o alkoholio kolekcijoje yra ne tik puikūs vynai, bet ir reti, 1811 metų konjakų egzemplioriai. O mūsų ekskursijos metu, deja, klubas buvo uždarytas – lentelė ant durų skelbė, kad lankytojai kviečiami atvykti vakare. Pasijutom šiek tiek pavargę nuo įspūdžių ir kitų rokenrolinių vietų lankymą atidėjom kitai dienai. Juolab, kad mūsų laukė skanios picos vienoje iš Grinvičo picerijų.

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 13 spalio, 2018 bendra

 
 
%d bloggers like this: