RSS

Mėnesio archyvas: liepos 2013

Trumpai tariant…

Londono „Beatles Coffee Shop“ kviečia lankytojus

beatles coffee shopŠi maloni kiekvieno bitlomano širdžiai įstaigėlė yra netoli „Abbey Road“ įrašų studijos. Važiuojant metro reikia išlipti St. John‘s Wood sustojime.

mapČia galima įsigyti įvairių bitlomanams mielų suvenyrų – rūbų, žaislų ir kitų niekučių. Be abejo, jums pasiūlys ir karštų bei šaltų gėrimų bei užkandžių. Šios jaukios įstaigėlės savininkai Ričardas ir Airin Porter papasakos apie Bitlus viską, kas jus domins, juolab, kad Ričardas 20 metų dirbo gidu, rengdamas ekskursijas po „bitlišką“ Londoną. 2000 metais buvo išleista jo knyga „Guide to The Beatles London“, kurią taip pat galima čia įsigyti. Svečiai, išleidę daugiau kaip 20 svarų, gaus pageidaujamą gėrimą nemokamai. Tam reikia turėti specialų flajerį, kurį galima nusiskanuoti ir iš šio puslapio. „Beatles Coffee Shop“ dirba pirmadieniais- penktadieniais nuo 7 ryto iki pusės aštuonių vakaro, šeštadieniais nuo 8 iki 19.30, o sekmadieniais nuo 9 iki 19.30. Benai, varom į Londoną!

flyer

 

 

 

Los-Andželo „Morrison Hotel Gallery“ pristatyta nauja Patty Boyd fotografijų paroda.

Nežinantiems – Patty Boyd buvo Džordžo Harisono, paskui Eriko Kleptono žmona. Ekspozicija pavadinta „Patty Boyd: Newly Discovered“ ir pristato unikalias, plačiajai publikai dar nerodytas fotografijas, tame tarpe su Džordžu Harisonu, Eriku Kleptonu ir Bitlais. Ankstesnę parodą, pavadinta „Through the Eye of a Muse“, turėjo laimės pamatyti Dublino, Sidnėjaus, Toronto ir Maskvos gyventojai.

patty boyd

„Aš buvau nustebinta ir laiminga, kai savo archyve suradau naujas nuotraukas kolekcijai“,- papasakojo Patti apie naują ekspoziciją. „Boyd buvo pačiame meilės ir muzikos uragano sukūryje ir ji visą tai įamžino nuotraukose“,- sakė galerijos bendrasavininkas Timotis Vaitas.

patty&george

Pasak jo, Patti sugebėjo kilsterėti paslapties šydą į tą pasaulį, kurio negalėjo pamatyti joks kitas fotografas. Be to, Boyd, buvusi manekenė, kartodavo, jog jai smagiau laikyti kamerą, negu žiūrėti į ją. „Aš fotografuoju viską – gėles, vaikus, žmones. Paprasčiausiai man patinka fotografuoti. Man patinka įamžinti viską, ką matau“. Ji pažymėjo, jog fotografuodavo visus, kuriuos sutikdavo, visus, kurie ateidavo į jos gyvenimą. Ji net neįsivaizdavo, kad jos fotografijas pamatys daugybė žmonių. „Man labai patikdavo fotografuoti. Tai tapo aistra“.

eric clapton

„Metallica“ būgnininkas Larsas Ulrichas, aistringas „Deep Purple“ fanas, užsidegęs noru savo mylimai grupei padėti tapti „Rock and Roll Hall of Fame“ nariais.

lars ulrich

Atsakydamas į klausimą, kodėl jo mylima grupė, „Smoke on the Water“ kūrėjai, dar nėra joje, jis atsakė: „Jūs turit suprasti, kad daug žmonių užsiima atranka, o ir „Deep Purple“ niekad nemėgo kritikai, ypatingai Amerikoje, todėl jų įtaka labiau jautėsi Europoje. Bet tai tik laiko klausimas,- geriau anksčiau, negu vėliau. Mes jau praradom vieną grupės narį. Tas faktas, kad „Led Zeppelin“ ir „Black Sabbath“ jau ten, o DP dar ne, yra rimta šios organizacijos klaida. Bet mes juos įvesim. Aš prie to dirbu“. Šiais metais „Deep Purple“ buvo tarp kandidatų, bet juos aplenkė Rendis Niumanas ir disko-karalienė Donna Summer.

Kaip rašo muzikinis žurnalas „Rolling Stone“, du likę gyvi „The Doors“ muzikantai – būgnininkas Džonas Densmoras ir gitaristas Robis Krigeris – pareiškė norą susiburti drauge.

krieger-densmore

Neseniai palikusio šį pasaulį grupės klavišininko Rėjaus Manzareko atminimo koncertą, kaip sakė Krigeris, muzikantai sugros iki metų pabaigos. „Surengsim prabangias išlydėtuves. Nežinau, ar tai bus kažko pradžia ar pabaiga“,- pasakė gitaristas. Jis taip pat prisipažino, kad prasidėjęs daugiau kaip prieš dešimt metų bylinėjimasis tarp Densmoro ir likusių dviejų „The Doors“ narių buvo „labai kvailas sumanymas“. „Jeigu tave traukia į teismą, tai tu „užvažiuoji“ su dvigubai didesniu ieškiniu, tikėdamasis, kad priešininkas atsisakys savojo. Tai iš tiesų buvo kvaila. Mes turėjom blogiausius pasauly advokatus“,- pasakė Krigeris. Dar jis pasiūlė muzikantams palaukti, kol nurims ažiotažas po naujos Densmoro knygos „The Doors Unhinged“ pasirodymo,  kurioje buvęs būgninikas atskleidžia konflikto esmę. Kaip sakė Krigeris, jis spėjo perskaityti tik pusę knygos. Po Džimo Morisono mirties likę grupes muzikantai nutarė tęsti karjerą, įrašydami du albumus „Other Voices“ ir „Full Circle“, kuriuose vokalo partijas atliko Manzarekas ir Krigeris. 1978-ais metais buvo išleistas albumas „An American Prayer“, kur Morisono skaitomoms eilėms, įrašytoms anksčiau, buvo sukurta originali „The Doors“ muzika.

 An American Prayer Kelis kartus grupė surengė koncertus įvairioms iškilmingoms progoms, pvz., pažymint grupės įvedimą į Rokenrolo Šlovės Salę,- tada vokalisto vietą užėmė Edis Vedeis iš „Pearl Jam“. Konfliktas tarp muzikantų prasidėjo 2000-aisiais, kai Manzarekas ir Krigeris pradėjo gastroliuoti, neatsiklausę Densmoro. Kad išvengtų teisminio ieškinio, jie pasivadino „The Doors of the 21st Century“. Be to, Densmorui nepatiko, kad „The Doors“ muzika buvo naudojama reklaminiuose klipuose. Todėl Densmoras padavė juos į teismą, bet sulaukė ir atsakomojo ieškinio. Ar verta buvo laukti dar vienos mirties, kad susitaikytų buvę kolegos?

Garsus visoje visatoje garsios visoje visatoje grupės frontmenas Mikas Džageris, ruošiasi pasiūlyti ranką ir širdį!  

Mick+Jagger+L+WrenScott

Rokerio, kuris kitą savaite švęs savo 70-jį tortadienį, išrinktąja tapo žinoma mados pasaulyje stilistė ir dizainerė L‘Wren Scott. Mikas sugalvojo „ženytis“… Šautuvas dar nesurūdijo, parakas nesudrėko, kulipkos paruoštos šaut! Pasklido kalbos, kad tai ne pirmas Džagerio  bandymas „apžieduoti“ išrinktąją. Mikas ir Scott kartu gyvena jau dešimt metų ir per tą laiką jis nekartą siūlė jai tekėti už jo, bet ji visad atsisakydavo. Džagerio kolegos net praminė ją „Tai kada gi?“. Bet dabar musėt pati L“Wren „prisirpo“. Jeigu viskas klostysis pagal Miką, tai bus trečioji rokerio santuoka. Vien vaikų su  keturiom moterim priperėta net septyni! Priešpaskutinė jo moteris – brazilų modelis Lučiana Gimenez, su kurią Mikas turėjo trumpą, bet aistringą meilės aferą po kurios atsirado sūnus Lukas.

mick+

Gi Miko išrinktąjai tai pirma santuoka – jai yra 46-ri. Pats Džageris savo norą tuoktis aiškina tuo, kad jis labai vertina šeimyninius santykius.

Džono Lenono Ferrari parduotas aukcione

Pirmas Džono Lenono automobilis Ferrari buvo parduotas aukcione Bonhams už 359 tūkstančius svarų. Ekspertai prognozavo, kad 1965 metų modelis Ferrari 330GT 2+2 Coupe bus parduotas maždaug už 180-220 tūkstančių. “Daily Telegraph” primena, kad tai buvo pirmas Džono įsigytas automobilis. Kai 65-jų vasarį Lenonas išlaikė vairavimo egzaminą, jo namus atakavo tuntai autodilerių. Tuomet Džonas išsirinko Ferrari. Su šia mašina jis nuvažiavo 20.000 mylių ir 1967 metais nutarė ją parduoti.

lennon's ferrari

Aukcionas vyko Čičesteryje, šiųmetinio Goodwood Festival of Speed metu. Automobilis buvo išstatytas su visais dokumentais, patvirtinančiais jo autentiškumą ir jo istoriją, tarp kurių buvo ir Lenono susirašinėjimai su firmos atstovais. Leidinys pažymi, kad susidomėjimas buvo didžiulis: pirkėjų buvo iš Amerikos, Australijos ir Kinijos.

“Pink Floyd:Behind The Wall”  

new_pf_book   Rudenį, tiksliau spalio 2 dieną, dienos šviesą išvys nauja knyga apie legendinę grupę – „Pink Floyd: Behind The Wall“. Knyga pristatoma kaip „pirma iliustruota grupės istorija, pradedant 1965 metais ir iki šių dienų“. Leidėjas pareiškė:“ Knyga papasakos visą Pink Floyd istoriją, analizuos jų įrašus, taip pat knygoje bus pristatyta pilna grupės diskografija. Skaitytojai sužinos grupės įkūrimo ir albumų įrašų istoriją, gastrolių ir koncertų aprašymą, taip pat visų sunkių teisminių, kaip viešų, taip ir paslėptų nuo visuomenės dėmesio, ginčų paslaptys. Knygoje yra daugiau kaip 250 iliustracijų, tarp kurių – koncertinės ir užkulisinės fotografijos, reta atributika ir koncertiniai posteriai, marškinėliai, vokai, leidimai į užkulisius bei bilietų šaknelės“. Visas šitas malonumas kainuos apie 40 svarų, bet portalas Amazon siūlo alternativią kainą – 19.40 svarų.

early pink floyd

Atidarom pinigines?

Praha kviečia „Pink Floyd“ fanus

scarfe_in_prague Liepos 24-ą dieną Prahoje atidaroma dailininko-karikatūristo Džeraldo Skarfo, žinomo „Pink Floyd“ gerbėjams iš jo darbų albumui „The Wall“, paroda. Ekspozicija bus rodoma „Kampa Museum“ galerijoje iki spalio 13 dienos. Paroda turėjo būti atidaryta birželio mėnesį, bet, kaip žinia, tuo metų Europa kentėjo nuo potvynių. Atslūgus vandeniui, štai jums prašom, puiki paroda. Tautiečiai, tame tarpe ir aš su pačia, smarkiai pamėgom tiek Prahą, tiek Čekiją, tiek čekus už gerą alų, knedličkus ir zmrzlinkas. Jūs suprantat apie ką aš čia… Ekspozicija išties puiki: bus pristatyta daugiau kaip šimtas dailininko darbų, kuriuose puikūs piešiniai su „The Wall“ tematika, žinomų politikų, UK karališkosios šeimos, kino ir muzikos grandų, tokių kaip Vudis Alenas, Madona, Mikas Džageris ir kt. karikatūros.

Benai, o gal į Prahą?…

 

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo liepos 21, 2013 Uncategorized

 

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (18 dalis)

Prie mūsų namelio durų ištisai stoviniavo kažkoks automobilis. Žurnalistai ir fotoreporteriai atsirasdavo pačiais netikėčiausiais momentais. Mama įvairiais būdais bandė mėtyti pėdas…

real love

Vieną dieną, po ilgų pasivaikščiojimų po Paryžių, pavargę grįžom į viešbutį. Recepcijoj kartu su kambario raktais gavom žinutę nuo Astrid. Kokiu būdų mūsų vokiška draugė sužinojo mūsų buvimo vietą – neaišku, bet taip atsitiko, kad ji tuo metu irgi buvo Paryžiuj. Kartu su savo drauge leido trumpas atostogas ir labai norėjo susitikti su mumis. Paskambinom jai. Šis skambutis buvo pradžia pačios beprotiškiausios mūsų atostogų nakties.(…) Kiekviename bare, kuriame mes lankėmes, liejosi alkoholis, ir kuo daugiau, tuo geriau… Kai virš miesto stogų pasirodė pirmi saulės spinduliai, mes vis dar uliavojom kažkokioj knaipėj šalia mėsos sandėlių. Aplink sukosi mėsininkai baltais chalatais, suteptais krauju. Oras buvo tirštas nuo stiprių prancūziškų papirosų, o mes „užsitaisydavom“ iki kruminių. Hamburge buvom įpratę prie vokiško šnapso. Kai išgerto alkoholio kiekis pasiekė kritinę ribą ir vos apvertėm liežuvius, nusprendėm, kad jau gana, tad netvirtom kojom pasukom link Astrid namų išgerti kavos. Šiaip ne taip siaurais laiptais, beveik keturiom užlipom į patį laiptinės viršų ir prie pat buto durų suvirtom, netekę jėgų. Pradėjom isteriškai juoktis ir bandyti atrakinti duris, kai pagaliau pavyko tai padaryti, suvirtom į nedidelį avangardo stiliumi įrengtą kambarį. Išsitiesę ant kilimo, išgėrėm kavą ir atidarėm dar vieną butelį degtinės. Kai iš jo buvo išsiurbtas paskutinis lašas, gulėjom su Džonu it paralyžuoti – nebuvo net kalbos, kad tokiam stovyje galėtume grįžti į viešbutį. Ko gero, net nesugebėtumem susistabdyti taksi, tad likom pas Astrid, kad pijokysčių likučius panaikintų miegas. Tačiau kambary stovėjo tik viena viengulė lova,- nepatikėsit, bet visi keturi suvirtom į tą lovą kaip sardinės skardinėj ir iš karto atsijungėm. Dauguma vyrų nepatikėtu tokia staiga užgriuvusia laime, bet Džonas buvo visiškai gatavas, tad mūsų nekaltybei pavojus neiškilo.

cynthia lennon

Po šių puikių atostogų grįžom į Londoną ir Džonas netrukus išvažiavo gastrolių. Vėl turėjau pratintis prie vienišės gyvenimo ir pačiai spręsti kylančias problemas, bet Džonas man pažadėjo, kad susiras kokį butą Londone, tas pažadas suteikė vilčių, kad pagaliau būsim visi kartu.

john and jules1)Vakarų fronte buvo be permainų, kai staiga vieną dieną į mano gyvenimą įsiveržė nelabasis „džentelmenų iš spaudos“ pavidalu. Yla iš maišo išlindo labai greitai: ponams knietėjo sužinoti Džono civilinį statusą ir ar jis yra vaiko tėvas. Telefonas namuose būdavo įkaitęs iki raudonumo, mes su mama jautėmės it apgultyje. Prie mūsų namelio durų ištisai stoviniavo kažkoks automobilis. Žurnalistai ir fotoreporteriai atsirasdavo pačiais netikėčiausiais momentais. Mama įvairiais būdais bandė mėtyti pėdas… Pamenu, kartą net norėjo išpilti ant kelių įkaitusių galvų kibirą šalto vandens… „Taip, tai aš ponia Powell, ne, man atrodo, ponai, kad įvyko klaida. Mano dukra Sintija čia negyvena ir, jeigu ištekėtų ir pagimdytu vaiką, aš pirma apie tai sužinočiau. Džonas Lenonas? Ponai turi omeny vieną iš tų Bitlų? Jūs norit mane suklaidinti, pasakodami apie kažkokius ryšius tarp mano dukters ir jo; man labai gaila, bet niekuo negaliu ponams padėti“.

3134300

Kai prasidėdavo ši sumaištis ir buvo naudojamos karinės gudrybės, aš guldydavau vaiką į vežimėlį ir per galines duris išeidavau į lauką, o mama tuo metu laikė frontą. Greitai pasileisdavau pagrindine gatve su viltim, kad grįžusi rasiu ramybę. Kartą aplink pradėjo lakstyti fotoreporteriai, o per atstumą bučiavo teleobjektyvų vamzdžiai. Laimei, pakeliui buvo daržovių parduotuvėlė į kurią ir įlėkiau, pridususiu balsu aiškindama savininkams, į kokią situaciją pakliuvau. Jie pasirodė puikūs ir supratingi žmonės, ir kartu su vežimėliu įstūmė mane į kažkokias pagalbines patalpas. Ir pačiu laiku, nes vienas fanatikas – fotoreporteris, kuris persekiojo mane nuo pat namų, tą pačią sekundę įlėkė į parduotuvę įkandin manęs.(…) Pasakė, kad jam žinoma, jog aš esu čia, ir jam reikia užduoti man porą klausimų, ir jis paliks mane ramybėje. „Ponas kažką painioja. Ponas matė ponios Powell sesę-dvynę, kuri dažnai pas mus apsiperka“ – išsisuko iš padėties savininkai. Man pavyko išvengti kontaktų su spauda ir buvau savimi patenkinta, tačiau sekančios dienos laikraščiai tiesiog mirgėjo mano fotografijomis. Skaitytojai sužinojo viską apie „slaptas“ Džono Lenono vestuves ir kitas nesąmones, bet jau nieko negalima buvo padaryti.

terror

Mano „slaptas“ gyvenimas, kurį gyvenau paskutiniu metu, ėjo į pabaigą. Buvau laiminga ir jutau palengvėjimą. Pagaliau nereikėjo vaidinti ir galėjau gyventi, kaip visi žmonės. Važiuodamas eilinį kartą į Londoną, Džonas paėmė mane su savim. Tuo metu jis susidraugavo su vyruku, vardu Bobas Frimanas* ir jo žmona. Bobas buvo fotografas ir darė nuotraukas „The Beatles“ albumų viršeliams. Kai vieną vakarą su Džonu užsukom pas juos, per pokalbį kažkuris iš mudviejų užsiminė, kad ieškom buto. Bobas labai mums padėjo, lyg tarp kitko pasakydamas, kad nedidelis butas išnuomojamas vienu aukštu virš jų. Jeigu mus domina, jis galėtų sužinoti nuomos sąlygas. Buvom su Džonu septintam danguj! Niekad prieš tai negyvenom tokiame „svinguojančiame“ mieste kaip Londonas** ir dar tame pačiame name, kur gyveno draugiška „dūšia“. O dar toji „dūšia“ pažinojo Londoną kaip savo kišenę,- juk tai nuostabu! Apžiūrėjom butą ir nusprendėm, kad yra puikus. Mūsų naujas adresas dabar skambėjo taip: Emperor‘s Gate, šalia Cromwell Road, Kensingtone.

beatlemaniaGyventi savo nuožiūra buvo nuostabu. Malonus jaudulys apimdavo žinant, kad pirmą kartą gyvenime turi šlamančių pirkti kilimus ir kitus daiktus, kad pati gali rinktis spalvą, pirkti porcelianą, indus ir puodus, tai yra viską, kas reikalinga paversti butą tikrais namais. Į Londoną persikėlė ir kiti vaikinai. Tai buvo labai protingas sprendimas: Brajanas išsirinko sau elegantiškus apartamentus Knightsbridge, naujame name, kuriame dar buvo laisvų butų. Sužinoję apie tai, Polas, Ringo ir Džordžas taip pat panoro ten gyventi. Nutarta ir akimirksniu padaryta. Tais laikais pinigai pradėjo plaukti kaip vanduo – nieko nuostabaus, net dvi Bitlų dainos buvo britų čartų viršuje, o trečia kaip tik tuo momentu buvo kuriama.*** Brajanas imponavo savo kaip menedžerio sugebėjimais, švietė tarsi žvaigždė, lengva ranka imdavosi bet kokios užduoties, tuo pat metu buvo labai kuklus, bet, nepaisant visų savo puikių savybių, turėjo labai komplikuotą charakterį. Buvo dosniausias bičas pasaulyje, rūpinosi kitais ir kartu buvo labai draugiškas ir nedrąsus, bet…kai kartą Džonas nepakluso jo prašymui, jis pasielgė kaip kaprizingas vaikas, baisiai supyko ir net pradėjo trepsėti kojytėm. Pamenu, tokiais momentais jam iš akių tekėjo ašaros. Bet…Džonas irgi buvo geras „fruktas“: niekas nesugebėdavo taip įsiutinti Brajano, kaip Džonas. Atrodė, kad mano vyreliui buvo džiugu ir linksma, kad gali rodyti savo viršenybe, įvaryti Brajanui pykčio priepuolį ir jausti malonumą iš to. Nepaisant šių susikirtimų, Džonas jį labai vertino kaip grupės menedžerį ir gerbė kaip Džuliano krikštatėvį.(…)

Julian-and-John-julian-lennon-26743214-603-800

Mūsų namo galas ribojosi su metro tuneliu ir naujai pastatytu oro uosto pastatu, taigi, vienintelė prieiga prie jo buvo iš priekio. Pradžioje neatkreipėm į tai dėmesio, tik tada, kai Bitlų fanai sužinojo, kur mes gyvenam, prasidėjo košmaras. Buvom panašus į gyvūnus, uždarytus narve. Įvairių formų, matmenų, plaukų spalvos, religijų, tautybės merginos sėdėdavo ant laiptų, vedančių į namą, bet kuriuo paros metų ir bet kokiu oru, laikydamos rankose užrašų knygeles autografams. Vėl prasidėjo apgultis. Visas šitas jovalas siaubingai manę nervino.(…) Mus kurtino isteriškas spiegimas, į mus tiesėsi dešimtys rankų, kurios čiupinėjo mane ir Džoną, draskė jo rūbus. Vargšas Džulianas dingdavo su savo vežimėliu iš akių, kai kaimenė isteriškų mažamečių apsupdavo jį, kad pamatytų vaikelį iš arti. Nieko nebuvo matyti, tik jurą sijonėlių, užpakaliukų ir kojų, aptemptų visų vaivorykštės spalvų pėdkelnėmis.

beatlemania2

– Ak, Sintija, leisk paglostyti, leisk padaryti tavo ir Džulianuko nuotrauką. O kur yra Džonas, Sintija, brangioji, gal jis gali ateiti ir mums pamojuoti ranka? Jam nieko nereikia sakyti, norim tik pažiūrėti į jo nuostabų seksi veidelį.

Praeiviai sustodavo ir su nuostaba žiūrėjo į šį keistą vaizdą. Dariau viską, kad suteikčiau truputį džiaugsmo toms merginoms, laukdama progos greičiau pabėgti. Dažnai kaimynai pamiršdavo uždaryti lauko duris, tuomet laiptinėje rasdavo ordas nepilnamečių su miegmaišiais ir termosais, pasiruošusių pralesti ilgą naktį, kad nors akimirkai pamatyti savo dievaitį.

beatle_mania

* Robert Freeman buvo vienas paklausiausių madų fotografų Londone. Jis darė viršelį antram Bitlų albumui „With the Beatles“. Bitlų biografas Filipas Normanas teigia, kad ne Frimanas surado butą Sintijai ir Džonui, o čekų kilmės daktaras Valteris Strachas, Liverpulio firmos „Bryce Hanmer“ valdybos narys. Londono filialas aptarnavo šou biznio pasaulį ir su jais bendradarbiavo Brajanas Epstainas. 1963-jų pabaigoje, Strachas gavo užduotį surasti Bitlams gyvenamąją vietą, taip pat jo žinioje buvo grupės finansų priežiūra. Bajanas, Ringo ir Džordžas apsigyveno prie Williams News, o Polas apsistojo pas savo naujos draugės, aktorės Jane Asher tėvus, Wimpole Street. Iki pat Polo susitikimo su Linda Eastman, Džein buvo oficiali Polo nuotaka.

 

** „Svinguojantis Londonas“ ( „The Swinging London“) – tai 60-jų Londonas. Jo simboliu buvo Bitlų ir į juos panašių grupių muzika, rūbai iš garsių butikų Carnaby Street, garsus modelis Twiggy, mini sijonai ir „modai“. Žinoma, tai buvo tik aksesuarai,- kalba ėjo apie visiškai naują, jauną kultūrinę-socialinę formaciją, kuri nustatė savo elgesio modelį.

 

*** Sintija šiek tiek painioja faktus: trečias Bitlų singlas „From Me To You“ pasiekė čartų viršūnę 1963-jų pabaigoje, o įvykiai, kuriuos aprašo Sintija, įvyko vėliau. Galbūt, ji turėjo omeny dainą „She Loves You“, kuri žaibiškai pakilo į 1-ją vietą tą rudenį.

McCARTNEY HARRISON LENNON STARR

 

 

 

 

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo liepos 14, 2013 Uncategorized

 

Poeto mirtis

1971-jų vasario pradžioje Morisono advokatas Maksas Finkas iš kažkur sužinojo, kad jo garsųjį klientą kėsinasi nužudyti arba sužaloti kalėjime. Ir jis patarė Džimui išvažiuoti iš šalies.

Pabėgimui buvo pasirinkta Prancūzija, šalis, su kuria nebuvo pasirašyta ekstradicijos sutartis dėl kriminalinių bylų su seksualine potekste. Po mėnesio Džimas Morisonas persikėlė į Paryžių ir išsinuomojo ten butą. Prisistatydavo Džeimsu Duglasu arba Duglasu Džeimsu. Vasario 14-tą, anksčiau už Džimą, į Paryžių atskrido jo draugė Pamela. Ji apsigyveno „George V“ viešbutyje ir ten susitiko su buvusiu meilužiu Žanu de Breto, žinomu lėbautoju ir narkodileriu. De Breto šeima, kurios genealoginis medis skaičiuoja 700 metų, valdė visus Šiaurės Afrikos laikraščius, leidžiamus prancūzų kalba.

jim+pam

Džimas atskrido po keturių savaičių. Iki jam pasirodant, Pamela su Žano de Breto pagalba susipažino su vietine bohema. Jis ją supažindino su aktore Elizabet Larivje, vietinėje bohemoje žinomos kaip Zozo. Ji turėjo didelį butą dešiniajam Senos krante ir Pamela sužinojo, kad šeimininkės pakankamai ilgai nebus Paryžiuje. Taigi ji susitarė su Larivje, kad Morisonas išsinuomos jos apartamentus. Kovo viduryje, Džimas persikėlė į šį butą Botreli gatvės Nr.17, penktame aukšte. Nors butui reikėjo kosmetinio remonto, tačiau buvo buržuazinės prabangos pavyzdys. Kambariuose elegantiški židiniai ir parketo grindys, sienas puošė gipso bareljefai, o vonioje, skleidžiančioje Paryžiaus vandentiekio kvapą, stovėjo bide. Rytais saulė šviesdavo į Džimo kambarį ir jis perstumdavo seną, aptrauktą oda stalą arčiau didelio lango, o po pietų traukdavo paskui saulę į kitą kambarį. Tik atvažiavęs į Paryžių, Džimas „parišo“ su alkoholių, bet po mėnesio vėl pradėjo gerti ir daug rūkyti.

jim+beer

Tuo pat metu Pamelai irgi atsirado problemų: jai reikėjo heroino, o jos pagrindinis tiekėjas de Breto tuo metu buvo Londone. Džimas nenorėjo, kad Pamela pirktu narkotikus gatvėje, sakydamas, kad „gauti narkotikų – vyrų darbas“. Vakarais visą narkotinę Paryžiaus bohemą galima buvo užtikti „Rock and Roll Circus“ – didžiulėje, primenančioje amerikietiškas šokių sales, diskotekoje, kuri buvo įsikūrusi De Sen gatvėje. Sienos buvo papuoštos anglų roko žvaigždžių, dėvinčių juokdarių rūbus, atvaizdais. „Cirke“ visuomet buvo tiršta nuo „auksinio jaunimo“ ir prancūzų kino žvaigždžių. Stipriai veikiantis kinų heroinas „China White“ buvo atvirai parduodamas salės pakampėse. Viename iš Džimo sąsiuvinių, išspausdintų po jo mirties, buvo parašyta: „Galų gale kiniški kvaišalai tave pribaigs“.

bohema

Vieną birželio vakarą Džimas ir jo draugas Alanas Ronejus, su kurio jie kartu mokėsi Kalifornijos universitete (UCLA), užklydo į pačią Monmartro viršūnę. Gatvėje grojo afrikiečiai muzikantai ir Džimas stabtelėjo jų pasiklausyti. Tolumoje, pačiame miesto centre, jis pastebėjo didelę žalią kalvą ir paklausė Alano, kas tai yra. Alanas paaiškino, kad tai Per-Lašezas, žinomos Paryžiaus kapinės, kuriuose palaidoti įžymus žmonės: Šopenas, Balzakas ir Edit Piaf. Džimas primygtina reikalavo tuoj pat nuvykti ten, tačiau dėl siaubingų kamščių kelione taksi truko valandą laiko. Kai pagaliau jie pasiekė tikslą, kapinių vartai jau buvo uždaryti.

Père-Lachaise entrée principalePo kelių dienų abu vis dėlto sugrįžo į tą vietą ir ilgai vaikščiojo tarp senų antkapių. Ronejus pasakė, kad ši vieta jam nemaloni. Džimas nesutiko su juo ir prisipažino, kad jam priešingai, patinka ši grėsminga kapinių ramybė pačiame miesto centre ir jis nori būti palaidotas būtent čia, Per-Lašeze.

 

Pradžioje mėnesio Džimas ir Pamela išvažiavo kelioms dienoms į Londoną. Alanas, kuris ten nuvyko anksčiau, rezervavo jiems numerį viešbutyje „Cadogan“. Pamela tą pačią dieną dingo, tikriausiai nuvyko į Čelsį, kur Kito Ričardso, „Rolling Stones“ gitaristo, užmiesčio name buvo apsistojęs Žanas de Breto. Tuo metų de Breto „pasodino“ ant adatos buvusią pop-žvaigždę Marian Feitful, kuri dėl balto kaifo metė muzikinę karjerą. Vėliau savo memuaruose ji rašė: „Žanas buvo siaubingas žmogus, iš tų, kurie visur pralenda. Jis turėjo romaną su Talita Getti (amerikiečių miliarderiaus Polo Gečio jaunesniojo žmona), bet taip išėjo, kad mes su juo tapom meilužiais. Man patiko, kad viena Žano akis buvo geltona, o kita žalia, ir jis visada turėjo daug heroino. Mus jungė seksas ir narkotikai. Jis buvo tikras prancūzas ir tikras aukštuomenės žmogus. Aš jam buvau įdomi tik tuo, jog anksčiau susitikinėjau su Miku Džageriu“.

in paris

Kartą naktį, kai Džimas ir Alanas važiavo taksi Kings Road‘u, Alanas papasakojo Džimui, kad Oskaras Vaildas buvo suimtas tame pačiame „Cadogan“ viešbutyje už homoseksualizmą, vėliau mirė Paryžiuje. „Būk atsargus, nepakartok jo istorijos“,- tyčiojosi Ronejus. Džimas nereagavo, tarsi nieko negirdėjo. Grįžęs po kelių dienų į Paryžių, Džimas visiškai negalėjo dirbti. Jis vėl nuėjo į Amerikiečių ligoninę: jis smarkiai priaugo svorio daug valgydamas ir gerdamas. Išskyrus standartinius patarimus mesti rūkyti ir vartoti alkoholį, Morisonui paskyrė antispazminį preparatą. Akivaizdu, kad šalutinis šių tablečių poveikis buvo labai stiprus. Visas jo sąsiuvinio puslapis, pradėtas Paryžiuje, buvo prirašytas: „Viešpatie, padėk man“.

jim

 

Kartą, birželio vidury, Morisonas išėjo pasivaikščioti po Paryžių. Miestas skendėjo žalumoj. De Anžu krantinėje jis atsisėdo ant parapeto ir pradėjo rašyti pastabas apie Šarlį Bodlerą, kuris kadaise gyveno name priešais. Netoliese buvo nebrangi įrašų studija, kurioje Džimas planavo padirbėti. Jis valandai arendavo perklausos kambarį, norėdamas perklausyti savo eilėraščių įrašus. Prieš išeidamas, Džimas susitarė su darbuotoju, kad netrukus grįš padirbėti. Nuėjęs į „ Kafe de Flor“, jis smarkiai „paėmė“ ir išeidamas pastebėjo šalia kavinės du gatvės muzikantus, akivaizdžiai amerikiečius, bandančius kiek užsidirbti. Apsirengę kaubojais, jie parodijavo „Crosby, Stills, Nash and Young“ dainas. Po to, kai muzikantai sugrojo „Marrakesh Express“ ir niekas jų nesušelpė pinigais, Džimas prisistatė ir pasiūlė jiems išgerti. Jis papasakojo apie įrašų studiją ir pakvietė juos kartu pagroti kelias dainas. Po valandos trijulė jau buvo studijoje. Džimas elgėsi iššaukiančiai ir garso operatorius erzino tai, kad jis buvo girtas. Paprastai jie įrašinėdavo klasikinę muziką, todėl pareiškė Morisonui, kad „jis ir du priedurniai, kuriuos jis atsivedė su savim“, turi pusvalandį, ne daugiau. Morisonas veltui bandė priversti juos ką nors pagroti: hipis-gitaristas buvo šiek tiek kompetentingas muzikoje, bet antras – išprotėjęs iš laimės vokalistas (tik pagalvokit – dirbti studijoje su pačiu Džimu Morisonu!), buvo visiškai beviltiškas. Vaikinai nesugebėjo pagroti net paprastos melodijos. Džimas pasakė: „Pabandom dar šitą. Aš ją pats parašiau“. Džimas turėjo omeny kūrinį „Orange County Suite“, kuris buvo išmestas mažiausiai iš dviejų „The Doors“ albumų. Tekstas buvo panašus į girto žmogaus kliedesius, bet šios dainos neįkainuojama vertė yra ta, jog tai buvo paskutiniai Morisono žodžiai, įrašyti prieš dvi savaites iki jo mirties. Džimas atidavė hipiams visus savo pinigus, kurie buvo likę atsiskaičius su studijos savininkais, po ko garso operatorius įteikė Džimui dežutę su kasete. Jis drebančia ranka užrašė ant viršelio savo naujos gatvės grupės pavadinimą – „Jomo and the Smoothies“.

jimdoor

Dabar niekas negali tiksliai pasakyti, kas atsitiko Morisono bute Botreli gatveje ankstų  liepos trečios rytą. Tik du žmonės – Pamela ir Žanas de Breto buvo tragiškos Džimo Morisono mirties liudininkais, bet ir jie netrukus mirė. Galima tiksliai pasakyti tik tai, kad tikros roko žvaigždės mirties priežastys kruopščiai saugomos. Niekas nebuvo suinteresuotas, kad kiltų skandalas, todėl dėka vietinės valdžios buvo nustatyta diagnozė, kuri visus tenkino,- įprastas širdies priepuolis, vietoj labiau teisingo, bet nelabai priimtino – heroino perdozavimas. Džimo draugė Pamela turėjo kelias atsitikimo versijas: vieną policijai, antrą – Alanui Ronejui ir trečią – savo draugams Kalifornijoje. Žanas de Breto po trijų dienų pristatė savo įvykio interpretaciją, prieš tai skubiai išvažiuodamas į Maroką, kur jautėsi saugus. Vietinis roko kritikas Erve Miuleris paskelbė savo spekuliacijas šia tema: neva Morisonas mirė dieną anksčiau, klubo „Circus“ tualete. Sumuojant panašius, kartais absurdiškus ir niekuo nepagrįstus pasakojimus, buvo bandoma atkurti paskutinių Morisono gyvenimo valandų istoriją.

jim+pam

Jeigu tikėti kaimynais, Morisonas anksti ryte buvo tiesiog pasiutęs. Pagautas pykčio, jis su trenksmu atidarė buto duris ir išėjo į koridorių, bet kažkas įtraukė jį atgal į butą ir užtrenkė duris. Po metų moteris, kuri gyveno vienu aukštu aukščiau, papasakojo Zozo, kad tą naktį, kai mirė jų draugas, ji pabudo nuo baisaus triukšmo. Ji pradarė duris, kiek tai leido padaryti grandinėlė, ir pamatė „mesje Duglasą nuogą ir garsiai rėkiantį laiptinėje“. Pamela sakė, kad tą vakarą jie su Džimu buvo kine. Šiltą vasaros vakarą, jie pasivaikščiojo prie senos miesto sienos, kur įsėdo į taksį ir Sen-Antuano gatveje pavakarieniavo viename iš tų vėlai veikiančių kinų restoranų. Džimas išgėrė truputį alaus ir pirmą valandą nakties jie grįžo į savo butą. Džimas blogai jautėsi. Kad numalšintų skausmą visame kūne, jis gėrė viskį tiesiai iš butelio. Sėdėdamas prie stalo ties atverstu sąsiuviniu, jis niekaip negalėjo susikoncentruoti. Pamela kreditine kortele padarė kelis heroino „takelius“ ant veidrodžio ir jie pradėjo uostyti narkotiką per susuktą vamzdeliu banknotą. Džimas įjungė kino projektorių ir paleido juostą su jų kelionėmis. Pamela pasakojo, kad jie dainavo žiūrėdami filmą apie kelionę į Ispaniją, Maroką ir Korsiką. Džimas vėlai vakare pagrojo jai kelias senas „Doors“ dainas, tarp kurių buvo ir „The End“. Tarp dainų jie vėl uostė heroiną.

love me two timesKaip pasakojo Pamela, Džimas staiga pradėjo atsikosėti kraujais negalėdamas sustoti. Trečią nakties jis paprašė dar vienos dozės prieš miegą. Kai Pamela atsijungė, Džimas dar nemiegojo. Maždaug po valandos ji pabudo. Džimas gulėjo šalia jos ir smarkiai krenkštė,- atrodė, kad jis dūsta. Jam jau taip buvo ne kartą atsitikę, tad Pamela bandė jį gaivinti. Tai ne iškarto pavyko,- ji smarkiai daužė jam per veidą tol, kol jis nepradėjo atsigaudinėti.

Atsikėlęs iš lovos, Morisonas jautė stiprų skausmą, todėl nulingavo į vonią. Kas iš jų paleido vandenį, Pamela nepamena, ir Džimas sėdo į vonią. Ji grižo į lovą ir vėl atsijungė. Staiga pabudo nuo baisaus vaitojimo, išpilta šalto prakaito. Morisonas vis dar gulėjo vonioj: jį pykino ananaso gabalais ir krauju. Po kelių minučių jis pasakė, kad jam geriau ir ji gali eiti į miegamąjį. Ji atsigulė, bet prieš užmiegant pasirodė, kad Džimas ją pašaukė. Maždaug po valandos ji vėl pabudo. Morisono nebuvo šalia ir ji nuėjo į vonią, bet duris buvo užrakintos iš vidaus. Ji pradėjo belstis ir šaukti Džimą vardu, bet niekas neatsakė. Pusę septynių ryto ji paskambino Žanui, kuris nakvojo pas Marian Feitful. „Man reikia eiti,- pasakė Žanas. „Skambino Pamela Morison. Aš tau viską papasakosiu vėliau. Aš greitai grįšiu“. Po pusvalandžio jis jau buvo pas Pamelą. Ji buvo beveik apalpusi ir kažką nerišliai murmėjo. Breto ją nuramino, išdaužė vonios stiklą, pasuko raktą ir įėjo į vidų…

last photos of jim morrison paris

Jie rado Morisoną sedintį vonioje. Veidas buvo kruvinas, ant krūtinės dvi didelės violetinės mėlynės. Vanduo buvo tamsiai raudonas. Vėliau Pamela sakė, kad „pirmą kartą per daugelį mėnesių, Morisonas atrodė ramus. Jo galva buvo šiek tiek pakreipta į kairę, o lūpose sustingo šypsena. Veidas buvo toks ramus…Jeigu ne visas tas kraujas…“ Pamela pabandė jį gaivinti, kalbėjo su juo. Ji įlipo į kruviną vonią. Breto, įvertinęs situaciją, pradėjo aiškinti Pamelai, kad artimiausiu laiku išvažiuos iš miesto, nes policija turi jo dosjė ir kaltina narkotikų platinimu. (Breto ir Feitful tą pačią dieną išskrido į Maroką. Jis pasakė Pamelai, kad jo šeima turi ryšius Maroke ir ten jis bus saugus.)

Džimo kūne nebuvo rasta smurto žymių, o pagal tų laikų prancūziškus  įstatymus, skrodimą darydavo tik įtarus žmogžudystę. De Breto pasakė, kad greitai atvažiuos policija ir ji turi atsikratyti narkotikų. Tokiu atveju medicinos ekspertui bus galima pasakyti, kad Džimas turėjo problemų su širdim.

Tuo metu Alano namuose suskambo telefonas. Skambino Pamela. Ji išsigandusiu balsu pasakė: „Alanai, Džimas be sąmonės. Jis kraujuoja. Tu gali iškviesti greitąją pagalbą? Juk žinai, kad aš nekalbu prancūziškai. Jis miršta“. Ji pradėjo verkti ir padėjo ragelį. Alanas apsirengė ir paskambino į greitąją, pasiėmė savo amerikietišką pasą ir išvažiavo į Botrelį gatvę.

pamela susan courson morrison

 

9.30 jis buvo vietoj. Prie namo stovėjo gaisrinis automobilis (paprastai pirmas skambutis apie nelaimę pasiekdavo miesto kovos su gaisrais departamentą), greitoji pagalba, policija ir nedidelis būrys žioplių. Pamela pasitiko jį prieangy: „Alanai, mano Džimas negyvas. Aš noriu pabūti viena. Prašau, palikit mane“. Gelbėtojų brigada atvyko anksčiau, ištraukė Džimo kūną iš vonios ir paguldė jį ant grindų, bandydami daryti širdies masažą. Kai gydytojai suprato, kad tai beprasmiška, Morisoną nunešė i miegamąjį ir padėjo ant lovos, uždengę kūną antklode. Atvažiavo policijos inspektorius ir pradėjo tardyti Alaną: „Kaip jus susipažinot su ponu Duglasu Morisonu? Jis vartojo narkotikus?“ Inspektorius buvo nusiteikęs skeptiškai. Jis apžiūrėjo butą ir pasakė, jog poetai negyvena tokioj buržuazinėj aplinkoj: „Jeigu jis iš tikrųųu buvo poetas, tai kaip galėjo sau leisti gyventi tokioj vietoj?“ Vėliau pridėjo, kad tuo atveju, kai medicinos eksperto ataskaita bus įtikinama, policija išduos mirties liudijimą ir leidimą laidoti. Priešingu atveju bus pradėtas tyrimas.

Jim Morrison and Pamela Courson

Pamela pasakė Alanui, kad nuleido visus narkotikus į klozetą. Ji nuėjo į miegamąjį su sąsiuviniu, kuriame buvo Morisono poema „Amerikietiška Malda“, ir padėjo jį į Džimo darbastalio stalčių. Kitus popierius pradėjo deginti židinyje. Viskas, kur buvo Džimo vardas, pavirto pelenais. Ji sunaikino viską, kas galėjo liudyti apie jo areštus Amerikoje. Paskui ji su židinio žarstekliu išlaužė Zozo kambario duris ir išėjo iš ten apsivilkusi prašmatniais audinės kailiais: „Dabar jie mano. Vis tiek Zozo niekad negrąžins man pinigų, kuriuos mes sumokėjom už butą į priekį“. Alanas vos ne vos įtikino ją, kad ji ir taip turi daug problemų,- tik tada Pamela pakabino kailinius tualete.

Netrukus pasirodė medicinos ekspertas, nedidelio ūgio, kresnas, vidutinio amžiaus vyras su juodu krepšiu rankose. Pagal taisykles, Alanas turėjo dalyvauti apžiūrint kūną, bet šis atsisakė. Į kambarį įėjo Pamela –  jos išvaizda bylojo, kad ji yra transo būsenoje. Ji paėmė gydytoją už rankos: „Sere, čia mano nuostabus vyras“, – pasakė ji angliškai pamišėlio balsu. Kūno apžiūra buvo atlikta labai greitai. Daktaras išėjo iš kambario ir paprašė Aleno išversti, ką pasakė Pamela. Jis paklausė apie velionio amžių ir buvo labai nustebęs, kai sužinojo, kad jam tik 27. „Aš norėjau parašyti penkiasdešimt septyni“. Ekspertas paklausė, ar Džimas vartojo narkotikus ir gavo neigiamą atsakymą. Alanas pabandė papasakoti apie kosulio priepuolius, bet daktaras jį sustabdė: „Gerai. Viskas aišku,- pasakė jis. – Nuneškit šį pažymėjimą į jūsų rajono registratūrą ir ten jūs gausit mirties liudijimą“. Po to jis pareiškė užuojautą Pamelai ir išėjo.

Apie vidurdienį Ronejus ir Pamela nuėjo paimti mirties liudijimo. Moteris, kuri tuo momentu buvo ofise, pavartė dokumentus ir pasakė, kad jų prašymas nurodyti liudijime, jog mirtis buvo natūrali, atmestas. Ji surinko kažkokį numerį ir padavė ragelį Alanui. Policijos prefektas liepė Pamelai per dešimt minučių grįžti namo. Po pusvalandžio atsirado policija. Jie rado Pamelą miegamajame, sėdinčia šalia vyro ir laikančią jį už rankų. Policininkai greitai apžiūrėjo kambarį ir, laimei, švieži pelenai nepatraukė jų dėmesio. Inspektorius Beri, atlikęs apžiūrą, jautė kažką negero. Jis pareikalavo dar kartą apžiūrėti kūną. Po dvidešimties metų viename interviu jis pasakė, kad jo manymu Džimas Morisonas mirė nuo narkotikų perdozavimo.

last photos of jim morrison paris-1971

 

Nuo Džimo mirties praėjo jau dvylika valandų. Dar vienas gydytojas, atvykęs apie šeštą valandą, po apžiūros pasakė, kad jo manymu yra keista, kad toks jaunas žmogus, iš pažiūros pakankamai sveikas, mirė tokiu būdu. Alanas papasakojo apie kosulio priepuolius ir kad Džimas smarkiai gėrė. Ekspertas pasakė, kad tokiu atveju jam nieko nelieka, kaip parašyti, kad misteris Morisonas mirė nuo širdies smūgio. Pamela neišlaikė ir pravirko balsu ir jai prasidėjo nervinis priepuolis. „Valiumą!“- rėkė ji,- man reikia valiumo! Tuoj pat!”. Alanas pasakė, kad visi vaistai, buvę namuose, nuleisti į tualetą. Pamela pradėjo niokoti baldus ir nusiramino tik tada, kai rado kelias piliules savo rankinėj. Po to ji tarė, kad nori kremuoti Džimą, o pelenus išsklaidyti. Ronejus paaiškino, kad Prancuzijoje tai nepriimtina ir prieš kremaciją turi padaryti skrodymą. Jis papasakojo Pamelai apie Per-Lašezą ir pasiūlė palaidoti Džimą ten, šalia Šopeno, Saros Bernar, Moljero ir Debiusi. Pamela sutiko. Ji pradėjo raustis Džimo rūbų kišenėse ir dėti visus rastus pinigus į stikline vazą.

 

poet

 

Tą pačią dieną policijos nuovadoje inspektorius Beri išdavė jiems mirties liudijimą (mirties laikas buvo nurodytas 14 valandų 30 minučių) ir leidimą laidoti. Pirmadienį, po antros nakties, praleistos šalia kūno, gendančio nuo karščio, Pamela sutiko, kad laidotuvės vyktu kuo greičiau. Alanas susitarė, kad Morisoną palaidotu Per-Lašez kapinese, primindamas, jog Džimas buvo garsus amerikiečių poetas. Pirma vieta, kurią jiems pasiūlė, buvo šalia garsaus rašytojo Oskaro Vaildo. Alanas buvo šoke ir paprašė Džimą palaidoti kitoje vietoje. Vietą rado kitoje kalvos puseje, šalia memorialo, skirto fašistinio teroro Paryžiuje aukoms. Laidotuvės buvo paskirtos kitą dieną, liepos septintą. Pirmadienį po pietų į butą atvyko laidojimo brigada. Džimo kūną aprengė per dideliu jo kūnui kostiumu ir paguldė į per mažą jo ūgiui medinį karstą, patį pigiausią tuo metų buvusį laidojimo biure. Pamela surinko visas fotografijas, kurias turėjo su savim ir padėjo jas į duobę…

 

Pamela Courson mirė 1974 balandžio 25 dieną…

 
Parašykite komentarą

Publikavo liepos 8, 2013 Uncategorized

 

Trumpai tariant…

Kuom dabar Lietuvoje maitinami laisvos šalies piliečiai? Pirmininkavimu. Man tai primena tokį kadaise gyvavusį komuniagų lozungą: „Partija naš rulevoj! (Partija mūsų vairininkas)“. Kur ji mus nuvairavo, visi žinom. Na, o „perestrojkos“ laikais buvo populiarus toks posakis: „Partija, daj porulitj! (Partija, duok pavairuot)“. Ar jaučiat, kokia laimė mus aplankė? Mums davė pavairuot! Todėl visi kiti įvykiai, nesusiję su „vairavimu“, liko už borto (ar už kėbulo). Tuo tarpu pas kaimynus lenkus koncertavo vienas iš Bitlų – seras Polas Makartnis. Kodėl ne Lietuvoj? Juk čia ir alus skanesnis, ir litvinais nieks nevadina.  Tūlas masiulis pasakytų, jog esam laisvi ir sienos kaip ir atviros – čiuožk į visas 18 pusių, gali ir „nakum“. O todėl, kad „babkės“ įmerktos į „eurosojuznikų“ subinlaižiavimą ir jokių čia koncertų, „pšimac“. Ką gi, teks pasitenkinti ta informacija, kuri po koncerto buvo publikuota lenkų spaudoje ir vis dar laisvam Internete.

welcome paul

Taigi, liepos 22-ą dieną, šeštadienį, pirmą kartą lenkų istorijoje Varšuvoje koncertavo Polas Makartnis. Afišos, skelbiančios šį įvykį, buvo iškabintos visame mieste, o “Narodowy“ stadionas ant Vislos kranto pasitiko muzikantą didžiuliu (kiekviena raidė buvo 80 metrų aukščio) užrašu „Witaj, Paul“. Prieš pat koncertą žiūrovams buvo dalinamos skrajutės su prašymu po dainos „All My Loving“ sudainuoti „Happy Birthday“, o dainoje „Hey Jude“ vietoj „Jude“ dainuoti „Paul“.

sveiki

Koncertas prasidėjo keliolika minučių po devintos, išėjęs į sceną Polas Makartnis buvo sutiktas galingom ovacijom. „Czešč polacy, dobry wieczor Warszawo!”, – lenkiškai kreipėsi į žiūrovus. “Labai gailiuosi, kad negaliu pasakyti daugiau lenkiškai, jūsų kalba man labai sunki. Ši akimirka man labai jaudinanti ir džiaugsminga“, – pasakė Polas ir staiga išgirdo visą stadioną dainuojant „Happy birthday to you, Paul“. „Nepamiršot!“, – neslėpdamas džiaugsmo pasakė ex-Bitlas, prieš kelias dienas atšventęs savo 71-jį gimtadienį.

fly

Koncerte Varšuvoje Polas atliko apie 40 dainų – daug klasikinių Bitlų dainų bei dainą iš savo naujo albumo „Kisses on the Bottom“. Daug kūrinių Makartnis atliko solo – tik su akustinė gitara. Dainą „Here Today“ Polas dedikavo Džonui Lenonui, o kitą – „Something“, kurią Frenkas Sinatra pavadino „geriausia, kada nors parašyta meilės daina“- kitam bičiuliui, Džordžui Harisonui, mirusiam 2001 metais. Prieš atlikdamas „Something“, Polas papasakojo istoriją apie tai, kaip kartą viešėjo pas Džordžą ir šis jam pagrojo pastarąją dainą su ukulele…  Koncertuodamas Varšuvoje, Polas dažnai keitė instrumentus: koncertą pradėjo grodamas savo „firmine“ bosine gitara „Hoefner“, vėliau sėdo prie fortepijono, o paskui koncertą tęsė su elektro – bei akustine gitaromis.

power

Pagrindinė koncerto dalis baigėsi daina „Hey, Jude“, kurios metu žiūrovai pakėlė į viršų plakatus su užrašais „Hey“ ir „Paul“ ir dainavo kartu su Polu. Makartnis nuskubėjo į užkulisius ir netrukus grįžo, pratęsdamas koncertą pirmuoju „narkotiniu“ Bitlų kūriniu „Day Tripper“. Nuostabiąją  „Yesterday“, kaip dažnai būna per jo koncertus, dainavo visas stadionas. Koncertą baigė trys trumpi kūriniai iš albumo „Abbey Road“: „Golden Slumbers“, „Carry That Weight“ ir „The End“.

in warsaw

Seras Polas, neseniai atšventęs savo 71-jį gimtadienį, buvo puikios formos, nors ir atgrojo 3-jų valandų koncertą. „Nenorim, bet jau turim baigti. Jūs buvot fantastiški, esam labai jums dėkingi!”- atsisveikino su žiūrovais Polas Makartnis.

fans

Koncertas Varšuvoje buvo turo po Europą pradžia. Polą lydėjo 31 sunkvežimis su garso aparatūra, pirotechnika, lazeriais ir kitais “pribambasais”. Ir pabaigai apie tai, kas tūlam tautiečiui galbūt labausiai rūpi: bilietų kainos svyravo nuo 242  iki 1100 zlotų. Kaip pastebėjo vienas žurnalistas: “Tai vistiek pigiau, nei Biberis Džastinas. Į jo koncertą bilietas kainavo 1500 zlotų”.

live

Vieni roko dinozaurų tęsia muzikinę karjerą, o kai kas jau galvoja ir apie pensiją. Buvęs “Pink Floyd” muzikantas Rodžeris Votersas prabilo apie karjeros pabaigą. Viename paskutinių britų muzikinio žurnalo “Classic rock” numerių buvo įšspausdintas interviu su šiuo garsiu muzikantu. Interviu jis išsitarė, kad koncertinis turas “The Wall Live” gali tapti jo paskutiniu turne.

Roger Waters The Wall Live 2011 (103)

Votersas sakė: “Taip gali atsitikti. Aš ne didis daininikas ar artistas, todėl man svarbi idėja. Reikia žiūrėti tiesai į akis: aš nekoncertuosiu, kai man bus 90. Kita vertus, aš vis labiau noriu rašyti naują muziką. Aš džiaugiuosi, aukodamas gitaristo laisvę groti viską, ką užsimanai, vardan politinio šou sukūrimo, galinčio jaudinti žmones.

Roger-Waters-The-Wall-2

Tūkstančiai vaikų visame pasaulyje vis dar laukia savo tėvų, kurių jie taip ir nesulauks. Aš praradau savo tėvą per Antrajį pasaulinį karą. Man buvo tik keturi mėnesiai, bet žaizdos taip ir neužgijo. Šioje “The Wall” šou versijoje bus mažiausiai dėmesio skirta mano asmeniniam praradimui. Dabar aš suaugęs ir galiu nuo jo laikytis per distanciją, kad dainos įgautų universalesnę reikšmę”.

Roger-Waters-The-Wall-Liv-007

roger

Šou “The Wall Live” startavo 2010 metais ir su nedidelėm pertraukom tęsiasi iki šių dienų.

double love peace

Dar vienas iš Bitlų, Ringo Staras vėl kviečia savo fanus ir visus geros valios žmones paminėti jo gimtadienį akcija “Peace and Love at Noone”. Video laiške, patalpintame jo oficialiame saite, Ringo sako: “Jūs žinot, kad vėl atėjo tas laikas. Sekantį sekmadienį, septinto mėnesio septintą dieną bus mano gimtadienis. Ir aš dar kartą prašau Jūsų: vidurdienį, kur bebūtumėt, jeigu galėsit, prašau, ištarkit “Love and Peace, Love and Peace, Love and Peace”. Kur Jūs bebūtumėt. Bus šaunu!”.

ringo birthday

A propos. Turiu idėją – įkuriam ringoitų sektą ! Dalyviai, kaip krišnaitai, vaikščiotų gatvėmis ir dainuotų “Love and peace, love and peace, peace and love, peace and love”. Arba galime ją pavadinti “Septintos dienos Septinto mėnesio adventistai”. Didelių įsipareigojimų nebūtų – nei keliais vaikščioti, nei rimbais plakti, nei badu save marinti ar pelenais galvą barstyti. Tereiktų tik kiekvienais metais  liepos septintąją sudainuoti “Love & Peace.” Registracija pradedama :)…

Linksmų švenčių! Meilės ir Taikos Jums, bičiuliai.

 
Parašykite komentarą

Publikavo liepos 3, 2013 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: