RSS

Mėnesio archyvas: rugpjūčio 2020

Aš – Ozis (2)

Pokario gyvenimas, beje, buvo ne ką geresnis. Kai paryčiais tėvas grįždavo namo iš „General Electric“ gamyklos, mano mama Lilian ruošdavosi į pirmą pamainą „Lucas“ gamykloje. Ir taip kiekvieną šūdiną dieną, jokios, ble, įvairovės. Tarp kitko, nei vienas iš jų neūždavo. Mano motina buvo katalikė, bet ne fanatiška: Osbornai į bažnyčią nevaikščiodavo, nors aš kuriam laikui buvau užsirašęs į sekmadieninę anglikonų mokyklą. Kitaip galėjai pablūsti iš nuobodulio, o ten ant chaliavos duodavo arbatą ir sausanius. Biblinių istorijų tyrimas ir kūdikėlio Kristaus piešiniai nepadarė manes geresniu. Aš abejoju, ar pastorius didžiuotųsi savo buvusiu mokiniu, skant.

Sekmadienis man buvo pati siaubingiausia diena. Aš buvau iš tų vaikų, kurie visada ieškodavo pramogų, bet Astonas tam nebuvo tinkama vieta. Nieko, tik pilkas dangus, ant kiekvieno kampo pabai ir visur išsekę žmonės, sunkiai dirbantys prie suknisto konvejerio. Bet darbo liaudis turėjo savo pasididžiavimą. Kai kurie komunalinių namų sienas puošdavo akmens plytelėmis, tarsi norėdami juos paversti sumautu Vindzoru. Tik griovių su vandeniu ir pakeliamų tiltų tetrūko! Dauguma namų stovėjo sulipę į krūvą ir ten, kur baigdavosi vieno namo mūras, prasidėdavo kito tinkas. Pypėc, kaip be ryšio!

Aš buvau ketvirtasis šeimoje vaikas ir pirmas berniukas. Vyresniąsias seses pavadino Džin, Airis ir Džilian. Nežinau, kada mano gimdytojai turėjo laiko užsiimti šiais reikalais –   nespėjau aš apsižvalgyti, kai pas mane atsirado du broliai: Polas ir Tonis. Taigi, Lodž Roud 14 augo šeši vaikai! Durdomas!  Kaip jau sakiau, tais laikais namai neturėjo kanalizacijos, tad prie lovos paprastai statydavo kibirą. Pagaliau, vyresnioji Džin „gavo“ atskirą miegamąjį priestate, galukiemy. Kiti ir toliau dalinosi kibiru, kol viena iš seserų  išaugo ir ištekėjo. Tada sekanti „pagal stažą“ užimdavo jos vietą.

Aš stengiausi nesipainioti seserims po kojom (jos pastoviai ėsdavosi tarpusavy, kaip tai dažnai būna pas mergas), kad negaučiau „iš avalynės“. Bet mano vyresnioji sesutė Džin visada rūpindavosi manim ir buvo man tarsi antra mama. Ir šiai dienai mes susiskambinam sekmadieniais. Tiesa, nežinau, ką būčiau daręs be Džin – aš buvau itin nerviškas bičas. Kas sekundę įsivaizduodavau, kad atsitiks kokia nors nelaimė. Įkaliau sau į galvą, kad jei eidamas namo užminsiu koja tarp trinkelių, tai mano mama mirs. O kai dieną tėvas miegojo po naktinės pamainos, aš pagalvodavau, kad jis mirė ir stumdavau jį įsirėmęs į šoną, kad įsitikinčiau, jog jis dar kvepuoja. Isivaizduojat, kaip džiaugėsi mano senis! Mano galvoje sukosi įvairios mintis. Praktiškai, aš nuolat buvau kuo nors išgąsdintas.

Ir pats pirmas prisiminimas yra susijęs su baime. 1953-jų, liepos antroji – karalienės Elžbietos įžengimas į sostą. Reikia pasakyti, kad mano senis „baldielino“ nuo amerikiečių komiko Elo Džolsono (beje, lietuvio, gimusio Seredžiuje): tėvas dainuodavo namiškiams jo dainas, pasakodavo humoreskas ir rengdavosi kaip jis.

Elas Džonsonas garsėjo tuo, kad parodijavo negrus. Šiandien už tokį nepolitkorektiškumą jį, ko gero, linčiuotų. Kaip ten bebūtų, tėvas paprašė tetos Vajoletos pasiūti jam du juodai-baltus menestrelio kostiumus, kuriuos jis ir aš turėjom dėvėti per karūnavimo iškilmes. Visiškas pypėcas! Teta Vajolet dar nuo saves atbogino du cilindrus, o pilnam komplektui – dvi baltas peteliškes ir lazdeles raudonai-baltais dryžiais. Kai tėvas nusileido į apačią juodai išsitepęs veidą, man realiai nunešė stogą!

– Ką jūs jam padarėt? Grąžinkit man tėtį!

Užsikišau tik tada, kai man paaiškino, jog tai tėvas išsitepė batų tepalu. Tada namiškiai užsimanė nugrimuoti ir mane. Aš vėl pradėjau psichuoti ir rėkt. Nu, nenorėjau aš, kad mano veidą išteptų šitu šlykštalu. Aš galvojau, kad visiems laikams liksiu juodas.

– Ne! Neee! Neee!

– Nemyžk, Džonai,- ryktėlėjo tėvas.

Vėliau paaiškėjo, kad tarp mano giminaičių apsčiai trenktų. Močiutę iš tėvo pusės turėjo uždaryti į durnamį. Na bet ir bujojo seniukė! Mane nuolat “dusindavo”, nors aš ir neduodavau tam pagrindo. Niekad nepamiršiu, kaip ji mane lupdavo per šikną. Antroje vietoje yra teta Edna, jaunesnioji mamos sesuo. Ji užsilenkė, tiksliau pasiskandino kanale. Ją paleido iš durnamio, o ji nutarė „pabūti“ po vandeniu. Kuo ilgiau. Močiutė iš mamos pusės irgi nebuvo dovana. Išsitatuiravo mano senelio inicialus A.U. – Arthur Unitt. Kiekvieną kartą ją prisimenu, kai per teliką rodo afigienas mergas su nakolkėm. Kol esi jauna ir laisva kaip paukštis, tai atrodo prikolnai, bet patikėkit man, blet, nieko prikolno nėra, kai baba liūliuoja anūkus, o ant bicepso puikuojasi  išblukes durklas ir dvi suglebusios gyvatės. O vat jai buvo dzin mano babulytei. Aš ją labai mylėjau. Užsilenkė ji 99-ties. Kai aš pradėjau gert, močiutė lupdavo mane susuktu laikraščiu „Mirror“ per subinę sakydama:“ Rišk su alkoholiu! Pasidarysi storas! Nuo taves neša kaip nuo sušiktos alaus statinės!“ 

Palyginus su šiais giminaičiais, mano tėvai buvo pakankamai normalūs. Tėvas buvo griežtas, bet niekad manes nemušė ir neužrakindavo sandeliuke, kur buvo laikoma anglis. Nieko panašaus! Jeigu aš prisidirbdavau, tai pati baisiausia bausmė, kuri manes laukė – niuksas per sprandą. Užtat tėvas bardavosi su mama ir, kaip vėliau paaiškėjo, keldavo prieš ją ranką. Mama padavė jį į teismą, bet man tada apie tai nieko nesakė. Aš dažnai girdėdavau riksmus, bet nesuprasdavau, kas vyksta. Maniau, bardavosi dėl pinigų. Žinot, taip jau surėdytas pasaulis, neišeina nuolat veblenti: „Taip, mieloji! Suprantu, pakalbėkim apie jausmus, siusi-pusi, joksel-moksel…“ Žmonės, tvirtinantys, kad niekad nepakėlė balso, gyvena, ble, kitoj planetoj! O tais laikais būti vyru ir žmona buvo visai nepaprasta. Net neįsivaizduoju, kaip reikia atarti naktinėj pamainoj, ryte atsisveikinti su žmona visai dienai ir rezultate neturėti nors kiek padoresnių babkių. Mano senis buvo taikingas, paprastas ir senamadiškas žmogus. Jis užleisdavo vietą moterims autobuse, padėdavo senutėi pereiti gatvę. Jis buvo malonus ir man jo labai trūksta. Dabar aš pradėjau suprasti, kad jis buvo truputi hipochondriku ir galbūt aš paveldėjau šitą jo bruožą. Tėvas nuolat skųsdavosi skaudančia koja, bintuodavo ją,  bet niekad neidavo pas gydytoją. Paniškai bijojo daktarų, kaip ir dauguma jo amžiuje. Niekada dėl ligos neimdavo laisvos dienos. Jegu pasijaustų labai blogai, kad reiktų likti namie, štai tada jau reiktų ruoštis pakasynoms.

Vienas dalykas, kurio aš nepaveldėjau iš jo – mano aistra blogiems įpročiams. Tėtis įkaldavo porą bokalų alaus, bet niekada neapsinešdavo. „Meikson Staut“ – štai ką jis mėgdavo labiausiai. Ateidavo į darbininkų klubą pasitūsavoti su darbo kolegomis ir grįždavo namo dainuodamas: „Show me the way go home“. Ir viskas! Niekad nemačiau jo apsivėmusio arba ropojančio apmyžtom kelnėm. Tik gerai nusiteikusį. Kartais sekmadieniais jis imdavo ir mane į pabą. Aš žaisdavau gatvėje ir girdėdavau, kaip jis plyšojo dainas. Tada aš pagalvojau: „Jomajo! Limonadas, kurį geria tėvas, tikriausiai afigienas!”. Aš turėjau lakią vaizduotę. Ilgai sukau galvą, kokio skonio yra alus, o kai pagaliau paragavau, pagalvojau: „Kas per šūdas! Tėtis tikrai šito negertų!“. Tačiau greitai paaiškėjo, kad „po alučio“ žmogus jaučiasi šiek tiek kitaip, o aš dėl to, kad „jaustis kitaip“, buvau pasiruošęs viskam. Aštuoniolikos aš susileisdavau bokalą per penkias sekundes.

Mūsų šeimoje ne tik tėtis mėgo išgėręs dainuoti. Mama ir sesės neatsilikdavo. Džin atsinešdavo Čako Berio ir Elvio Preslio plokšteles, visi išmokdavo tekstus, o šeštadienio vakarais organizuodavo nedidelius šeimyninius koncertus. Sesės atmintinai išmoko kelis Everly Brothers gabalus. Ir vienoj tokioj tūsavonėj aš pirma kartą išstojau kaip vokalistas. Aš sudainavau Klifo Ričardo hitą „Living Doll“. Aš net nesapnavau apie dainininko karjerą, nes į tokį gyvenimo posūkį nebuvo atsižvelgiama. Aš buvau įsitikinęs, kad norint užkalti babkių, tu, kaip visi Astone, turi eiti į gamyklą. Arba ant smūgio patvarkyti banką. Kito varianto nebuvo.

Aš turėjau įgimtą potraukį nusikaltimams ir net radau bendrininką. Bičo vardas buvo Patrikas Merfis ir mes gyvenom toj pačioj gatvėj. Mūsų šeimos draugavo – Merfių vaikai, kaip ir visų normalių katalikų vaikai (skirtingai nei aš), lankė katalikišką mokyklą. Viskas prasidėjo nuo to, kad mes su Patu eidavom vogti obuolių. Visai ne pardavimui. Mes juos čiupdavom nesirinkdami todėl, kad buvom alkani. Jei pasitaikydavo supuvę – trizna buvo garantuota. Netoli buvo nuošali vietelė, kur Triniti Roud susiliedavo su kita gatve ir be jokio vargo galėjau persisvėręs per tvorą prisikišti pilną užantį obuolių. Kartą, kai aš užsiropščiau ant tvoros ir majačinau ten it koks „nėščias“ kontrabandistas, mane pastebėjo šeimininkas ir užsiundė ant manes du siaubingus volfhaundus. Jie puolė iš užpakalio ir aš kritau žemyn galva. Akimirksniu po akim išaugo juodulys. Kai visame grožyje parėjau namo, tėvuks pasiuto ne juokais. Buvau nuvežtas ligoninėn. Nepaisant to, su Patu mes ir toliau tūsavojom. Po obuolių atėjo eilė stovėjimo automatų švarinimui. Dar vėliau buvo smulkios vagystės parduotuvėse. Mano gymdytojai turėjo šešias alkanas burnas. Žmogus daro įvairius negerus dalykus tik tam, kad prisikišti pilvą. Asmeniškai man tai nėra priežastis didžiuotis, aš ne iš tų, kurie sako: „Dabar aš šokolade, babkių užtenka, kam knistis praeityje…“. Kiekvienas turi savo gyvenimo mokyklą.

Paskui mes sugalvojom tokį bajerį: varžybų dieną prie Aston Villa stadiono imdavom puse šilingo už mašinos „saugojimą“. Tais laikais ratų niekas nerakindavo ir mes turėdavom progą padurnavoti viduje. Bandėm užsidirbti gyvenimui plaudami mašinas. Sumanymas buvo genialus, bet sykį mums šovė mintis vienam lochui nušveisti mašiną ant ponto metaliniu šepečiu. Nespėjo ratai pradžiūti, kai nusilupo dažai. Bičas realiai apsivožė.

Nepaisant tokių įdomių patirčių, nebuvau šunsnukis. Man labai norėjosi patekti į vieną iš vietinių gaujų. Pamenu mūsų „zabovas“: eidavom gatvė prieš gatvę, mėtydavom vieni į kitus akmenis, o iš šiukšlių konteinerių darydavomės skydus. Na, kaip tikri senovės graikai prieš romėnus. Buvo smagu, kol kažkas neužvažiavo priešui į tablo ir aukos kruvinu veidu neišvežė greitukė. Žaisdavom karą. Patys gaminom bombas. Už vieną pensą prisipirkdavom krūvą petardų, iškratydavom iš jų paraką, sulenkdavom vieną  varinio vamzdelio galą, per vidurį darydavom skylę, į vidų supildavom paraką, o kitą galą užspausdavom. Įkišdavom petardos dagtį į skylę, telikdavo tik uždegti degtuką ir nešti muilą. Ir ant greičio.

Jeblynkšt!

Cha-Cha-Cha…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 16 rugpjūčio, 2020 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: