RSS

Mėnesio archyvas: birželio 2015

London calling (tęsinys)

Londonas tai tokia vieta, į kurią žmogus važiuoja tam, kad grįžtų liūdnesnis ir šiek tiek išmintingesnis.

Ši mano pasakojimo dalis smarkiai kontrastuos su pirmąja. Ji bus nostalgiška. Rokenrolinė mūza šį kartą įdėjo man į ranką plunksną su minoriniu nostalgijos rašalu.

Nuostabiausi gyvenimo momentai atsitinka netikėtai. Galbūt kurią nors akimirką ir pagalvodavai: „Kaip būtu gerai nuvykti ten…arba ten…“, bet greitai tokios mintys pasimiršta… bet lieka tūnoti pasąmonės kamputyje iki to laiko, kai norai staiga realizuojasi. Tada pagalvoji: „Blemba, taigi aš apie tai kadaise svajojau!”. Mano svajonė materializavosi po 47 metų… Kita svajonė, man nedavusi ramiai gyventi 69-ais praeito amžiaus metais – pabėgti į Ameriką, į Vudstoko festivalį. Šita mintis mirė, kaip ir pats festivalis… O į Londoną aš nuvykau, nors pats Londonas per tuos ilgus metus smarkiai pasikeitė…

Visas mano bagažas tilpo krepšyje ir užrašų knygelėje: nesu akropolių, ozų ir kitokių maximų maniakas, tad prieš kelionę dieną paskyriau, sudarydamas mane dominančių vietų sąrašėlį. Kaip tikriausiai supratot, šios vietos yra rokenrolinės. Pirmiausia pasidomėjau Barnsu – tai Londono rajonas, kuriame ruošiausi apsistoti. Pasirodo, jame savo laiku gyveno daug garsių rašytojų, aktorių ir politikų. Šią plačią sritį nutariau palikti menotyrininkams ir istorikams. Bet jame gyveno trys „Queen‘ai“: Brian May, Roger Taylor ir Freddie Mercury. Rodžeris Teiloras kadais gyveno toje pačioje gatvėje, kurioje rengiausi apsistoti. Dar Barnse yra garsi Olympic studija, kurioje įrašinėjo Rolingai, Bitlai, Džimis Hendriksas, „Led Zeppelin“ ir kiti žinomi muzikantai. Rinkdamas informaciją, sužinojau, kad šiame rajone 1977 metais autokatastrofoje žuvo „T.Rex“ lyderis Markas Bolanas, jo žūties vietoje yra memorialas.

Kitas įdomias man vietas planavau taip, kad kuo daugiau pamatyčiau, kuo mažiau pritrinčiau nuospaudų ir kuo mažiau išleisčiau svarukų. Nesu Seimo kelnių trynėjas, sponsorių su storom piniginėm neturiu (jau ko neišmokau gyvenime, tai prašyt pinigų ir juos skolintis), priėjimo prie eurosojuzo fondų ir projektų neturiu, todėl reikėjo visas išlaidas apskaičiuoti ir dar palikti truputį vinilų pirkimui. Supratęs, kad per dvylika vaikščiojimo dienų gali grėsti kojų amputacija, daug įdomių vietų teko sudėti (ateičiai) į kitą svajonių kuparėlį ir nustumti po lova. Tiesa, mano redaktorė ir gyvenimo ramstis nuramino ir pažadėjo išvyką pafinansuoti, duok jai Dieve sveikatos! Nepasakosiu, kaip teko su ne visai adekvačiais keleiviais skristi į Londoną – kas skrido pigiais Ryanair reisais, puikiai žino, ką turiu minty. Svarbiausia- aš skrendu į miestą, apie kurį tiek daug girdėjau ir svajojau.

Pirmą dieną nutarėm aplankyti vietas, kurios susiję su „Queen“ ir, žinoma, nuvykti į Marko Bolano memorialą. Barnsas – lyginant su Londono triukšmingu centru- stebina ramybe ir provincialumu. Nors lauke purškė lietutis, drąsiai iškeliavom, žinodami, kad per dieną oras gali keistis kas valandą.
Pirmoji mūsų piligriminio žygio vieta buvo namas, kuriame gyveno grupės gražuolis, visų Londono merginų numylėtinis, būgnininkas Rodžeris Teiloras. Tikslaus adreso nežinojom, tik turėjom gatvės pavadinimą ir internete rastą seną to namo nuotrauką. Aišku, per tiek metų namo išvaizda dažnai keitėsi , tad pasitelkę Šerioko Holmso dedukcinius metodus pagal architektūrines detales radom tą vietą, čia ir įsiamžinom.

Namas, kuriame gyveno Roger Taylor

Namas, kuriame gyveno Roger Taylor

Toliau patraukėm link St. Osmunds bažnyčios, kur 1976-jų gegužės 29 dieną „šliūbą“ ėmė „Queen“ gitaristas Brajanas Mejus ir jo išrinktoji Chrissie Mullen.

Saint Osmund Church

Saint Osmund Church

Įsiamžinom ir pasukom į Suffolk Road gatvę, kur 80-siais gyveno Brajanas. Čia savo SKAT‘o kario sugebėjimais sublizgėjo mano neįkainojama redaktorė: aš tikrai būčiau pasiklydęs gatvelių raizgalynėj, bet jos pėdsekio talentas mus atvedė ten, kur reikia. Pasižadėjau, kad tuo pačiu jai atsilyginsiu rudenį, jeigu ji pasiklys grybaudama Dzūkijos miškuose… Tvarkingas namelis niekuo nesiskyrė nuo kaimyninių, nieks mūsų neaplojo, tad padarę foto sesiją, nužygiavom iki Ferry Road gatvės, kur kadaise kambarį nuomojosi „Queen“ balsas ir siela Fredis Merkuris.

54 Suffolk Road

54 Suffolk Road

Vaikščiodami siauromis gatvelėmis, bandėm pajusti to laikotarpio atmosferą ir vis atrodė, kad štai iš už kampo pasirodys išstypęs Brajanas, šalia- kažką karštai pasakojantis Fredis, o iš paskos Rodžeris su Džonu. „Kur jie taip skuba?“,- pagalvojau lydėdamas juos žvilgsniu…

40 Ferry Road

40 Ferry Road

„Einam, parodysiu, kur jie repetuodavo“,- mane į realybę sugrąžino puikioji redaktorė. Namas, prie kurio atžygiavom, smarkiai skyrėsi savo architektūra nuo aplinkinių: iš kiemo pusės namas it kregždžių lizdais aplipdytas nedidelėmis lodžijomis, o į rūsį, kur buvo įrengta studija, veda atskiras įėjimas, kurį aš ir nufotografavau. „Dabar rūsy namo šeimininkai įsirengė barą“,- papasakojo visažinė redaktorė.

Čia repetuodavo būsimieji "Queen"

Čia repetuodavo būsimieji “Queen“

Kupini teigiamų emocijų, tęsėm kelionę. Kaip ir tikėjomės, „purškalas“, staigiai perėjęs į gūsingą lietų, netrukus baigėsi ir išlindo nedrąsi saulutė. Sekanti vieta – viena garsiausių tų laikų Londone įrašų studijų- Olympic, kurioje įrašinėjo mano idolai – Bitlai, Džimis Hendriksas, Rolingai, Led Zeppelin, „Deep Purple“.

11291891_10204256306587739_798063688_n

Bene pirmieji į studiją Olympic įžengė „The Rolling Stones“, kurie nuo 1966 iki 1972 čia įrašė pirmus šešis albumus. Džimis Hendriksas čia įrašinėjo albumus „Are You Experienced?“, „Axis: Bold As Love“, o dauguma trekų albumui „Electric Ladyland“ taip pat buvo įrašyta čia. Grupė „Procol Harum“ Olympic‘ą drebino savo mega-hitu „A Whiter Shade Of Pale“. Čia Queen‘ai įrašė dalį kultinio „A Night At The Opera“ albumo, čia gimė ir garsiausia Led Zeppelin visų laikų daina „Stairway To Heaven“. Šioje studijoje dirbo praktiškai visos žinomiausios to laikmečio britų grupės ir artistai, kurie turėjo milžinišką įtaką roko muzikos raidai. Bandžiau suskaičiuoti, kiek jų buvo – gavosi virš 120 atlikėjų. Nėra ką lyginti su „Abbey Road“ studija, kuri išgarsėjo Bitlų ir tos garsiosios sankryžos dėka.

11328872_10204256307187754_1888447140_n

Olympic inžinierius Dikas Svetenhemas šiai studijai sukonstravo pirmąjį pasaulyje profesionalų tranzistorinį mikšerinį pultą; ten buvo įrengtas pirmasis Anglijoje 4-ių takelių magnetofonas. 70-jų vidury Mikas Džageris dalyvavo kuriant ir įrenginėjant naują studijos dizainą. Vėliau architektas Robertsonas Grantas papildė (tvirtinama, kad pirmą kartą pasaulyje) studijos įrangą revoliucinėm naujovėm: specialūs mechanizmai akimirksniu galėjo pakeisti patalpos akustiką, įrašant roko muziką ar simfoninį orkestrą.

"Blind Faith" eina į Olympic studios

“Blind Faith“ eina į Olympic studios

2012 metais Olympic‘e pagerbti ir palydėti į „pensiją“ garsiausią Anglijos studiją susirinko žymūs muzikantai, inžinieriai, prodiuseriai, dirbę ten nuo 1966 iki 1987 metų,. Buvo surengta ekskursija po buvusią studiją, kurioje jau prasidėjo griovimo darbai. Susitikimo pabaigoje visi sudainavo ir įrašė Rolingų dainą, labai tinkančią tokiai progai – „You Can‘t Always Get What You Want“. Taip liūdnai pasibaigė šios unikalios įrašų studijos istorija… Dabar buvusios studijos ramybę dieną ir naktį saugo Birdman‘as, stebintis gatvę nuo stogo, mat vietoj studijos čia įrengtas kino teatras ir kavinė. Beje, tabloidai rašė, kad paskutiniu metu studijos archyvuose smarkiai padirbėjo „Led Zeppelin“ gitaristas Džimis Peidžas, ieškodamas retų grupės įrašų. Deja, nepavyko įeiti į vidinį kiemą ir ten viską iššniukštinėti (gal ten yra įėjimas į paslaptingus studijos archyvus?)…

Olympic studijas dabar saugoja Birdman

Olympic studijas dabar saugoja Birdman

Kaip tik tuo metu paskambino mūsų gidė Londone Gabi, tad nutipenom jos pasitikti į Barnso traukinių stotį, iš kur visai netoli buvo ir kelionės kulminacija – Marko Bolano memorialas. Ir čia vėl sublizgėjo mano puikioji redaktorė: bandėm vadovautis su GPS pagalba, bet kadangi aukštos išmaniojo „mobiliako“ technologijos rodė kelią visai priešinga kryptim, gerb. redaktorė ėmėsi iniciatyvos ir naudodamasi paprastu žemėlapiu atvedė mus į tą vietą, kur autokatastrofoje žuvo glam-rock‘o žvaigždė ir „T.Rex“ lyderis Markas Bolanas.

Marko Bolano memorialas

Marko Bolano memorialas

Medis, į kurį trenkėsi Marko draugės Glorijos Džons vairuojamas Mini 1275GT, yra prie pat gatvės, o į memorialą galima patekti tik per parką. Ką mes ir padarėm. Nepasakosiu apie šią tragediją, jį yra aprašyta Marko biografijose. Pasižiūrėkit nuotraukas – jos papasakoja viską. Nors šalia judri gatvė, bet šioje vietoje pajutau ypatingą aurą ir pradėjau šnabždėt: „Well you can tear a plane/ In the falling rain/ I drive a Rolls Royce/ ‘Cos it‘s good for my voice/ But you won‘t fool the children of the revolutuon…“. Su redaktore paskaitėm fanų iš viso pasaulio užrašus, pameditavom, pakalbėjom apie gyvenimo trapumą ir patraukėm link pabo. Juk proga.

11348812_10206290008427080_2127076280_n

Pirmą kartą gyvenime atsidūriau tikram anglų pabe, nors tas, į kurį užsukom, smarkiai skyrėsi nuo tų „myž…ių“, kurias teko pamatyti „tikrų anglų“ rajonuose. Didžiausia problema iškilo renkantis alų, bet paslaugus barmenas (pabmenas?) maloniai pasiūlė paragauti bet kurią rūšį. Paragavęs tris, pagaliau išsirinkau draugiškiausią mano gomuriui. Kadangi buvom trise, paragavom, kas kokį išsirinko. Skonio neatsimenu, ko gero kalti buvo įspūdžiai, kuriuos patyriau per prabėgusią parą, staiga atsidūręs Londone…

11263837_10206290006267026_1423196051_n

Galvojau apie rytdieną – mūsų laukė Abbey Road Crossing, garsiausia roko muzikos istorijoje perėja, visų pasaulio melomanų Meka…

P.S. Eidami iš pabo ant bažnyčios tvoros pastebėjom roko operos plakatą.

20150513402

Rokas gyvas! Long Live Rock’n’Roll!

Marko Bolano memoriale

11255160_10206290008107072_897547133_n

11262289_10206290007507057_1746479650_n

11267127_10206290007147048_841993311_n

11291787_10204256313787919_1209291571_n

11297674_10204256313387909_983496561_n

11349075_10204256312667891_1428378025_n 11269436_10206290005707012_1933674610_n11328876_10206290007267051_341019100_n

11355397_10204256315027950_1711371847_n

 

 
Komentarų: 1

Publikavo 28 birželio, 2015 Uncategorized

 

London calling

Jeigu jūs pavargot nuo Londono – jūs pavargot nuo gyvenimo
Samuel Johnson

Londonas (lot. Londonium, gezų žargone Londė), kaip rašydavo anglų kalbos vadovėliuose, „is the capital of Great Britain“, miestas su Big Benu, amžinu rūku ir „tea time“ penktą valandą vakaro. Pabėgusių oligarchų prieglobstis. Susideda iš pačių anglų, tūkstančių Juodojo valdovo palikuonių, indų, arabų, ateivių, lenkų, pakistaniečių ir kitų socialiai ir politiškai įvairių elementų. Kaip sako ksenofobiškai nusiteikę egzemplioriai, sąmokslo teorijų šalininkai ir kai kurie blaiviai mąstantys žmonės, žydai neįeina į daugumą ir jie nevaikšto Londono gatvėmis. Jie sau ramiai valdo pasaulį. Atskirti aborigeną nuo atvykėlių paprasta – vietiniai kalba tempdami „O“, o ne kaip kontinentiniai lenkai ar lietuviai „LAndon“.

Londono rezidentai sako jums "Welcome"

Londono rezidentai sako jums “Welcome“

Oras panašus į mūsiškį, tik niekad nepasitikėkit tuo, ką matot per langą: jeigu anglas ir jo vaikai eina trumpom rankovėm, jums vertėtų neiti be striukės. 2010 metais Britaniją aplankė tikra žiema- minus 6 laipsniai pagal Farenheitą arba 21 laipsnis šalčio pagal Celsijų. Pačiame Londone temperatūra nukrito iki „katastrofiškos“ atžymos – minus šešis šalčio. Jūs įsivaizduojat, koks tai siaubingas Sibiro šaltis londoniečiams, kur temperatūra žemiau nulio nukrenta tik pora kartų į metus! O dar oro drėgnumas 99% laikosi porą savaičių. Mokyklos užsidarė. Paskui pusė metro linijų. Po to nuostabusis Eurostar paskelbė per stoties radiją: „Ponai! Eikite namo!“. Pagaliau Hitrou oro uostas nutraukė visus skrydžius ir neišskridę keleiviai oro uoste įsirengė palapinių miestelį. Iš palinkėjimų, išsakytų įvairiom pasaulio kalbom oro uosto administracijai, valdžiai ir pačiam Viešpačiui, galima būtų sudaryti tarptautinių necenzūrinių žodžių žodyną. Tris tomus. Mėnesio topas buvo vienas Jungtinės Karalystės gyventojas, bandęs sniegą nuplauti vandeniu iš guminės žarnos.

winter-in-London

Londono transporto privalumus teko išbandyti pačiam: nuo autobusų iki metro. Garsieji dviaukščiai raudoni Londono autobusai tikra atrakcija. Bet pradėkim nuo bilieto kainos, kuri nėra maža. Už tokius pinigus (jeigu bilietas savaitinis), jūs nesėdėsit kaip anglų peras ištaigingame krėsle, skaitydamas rūpestingai atneštą „Times“ ir siurbčiodamas arbatėlę. Teks grūstis autobuse, kurio pusę užima laiptai, o lipdamas į antrą aukštą rizikuoji atsidurti vėl pirmame, jeigu vairuotojas afroanglas (ar angloafrikietis?) staigiai spustels akseleratorių. Nepaisant visų šių nepatogumų, autobusas yra geriausias aparatas judant mieste. Ir įsigytas nuolatinis bilietas nepadarys baisios skylės šeimos biudžete.
Anksčiau, kai mano koja dar nebuvo palietusi Londono asfalto, mieste važinėjo Routmaster‘iai be durų, bet kai kartą kažkoks jankis-turistas autobusui važiuojant visu greičiu iškrito ant šaligatvio ir miesto merija teisme prarado apvalią sumelę iš biudžeto, jų atsisakyta. Tiesa, vėliau šiuos autobusai imta naudoti, aptarnaujant turistinius miesto maršrutus, kur greitis- ne daugiau 10 km/val. Miesto folkloras tvirtina, kad 2012 metų Olimpiadai turėjo būti sukurtas naujas routerių dizainas su „Black Jack“ automatais ir „palydovėmis“.

london-buses-at-piccadilly
Garsieji Londono kebai baisiai patogūs, bet ir nepadoriai brangūs: nuvažiavus iš vieno miesto galo į kitą, reiks sumokėti kaip už toną naftos. Taigi visiems, nepriskiriantiems savęs elitui, į kebą geriau nelįsti. Žinia, jose iš magės neišgirsi rusiško popso, bet nulups nuo taves skūrelę neblogiau kaip Vilniuj.
Londono metro yra seniausias pasaulyje (pastatytas, praėjus dviems metams po vergovės panaikinimo šalyje). Garsėja savo siaurais tuneliais ir traukinių judėjimo schemomis, nuo kurių užkaista smegenys: vienuolika linijų, kurios dvejinasi, trejinasi ir penkinasi, o iš vienos platformos eina traukiniai iki keturių skirtingų atsišakojimų. Bet iškilus problemoms, galima kreiptis į uniformuotą tamsiaodį brolį-sesę, kuris viską paaiškins. Nesupratot jo dialekto? Įteiks jums traukinių judėjimo schemą. Net turint vidutinišką IQ (kaip mano), šioje raizgalynėje įmanoma susigaudyti. Po kelių dienų.
Jeigu vieną gražią dieną pradėsite Londone ieškoti iškabos „Metro“- patirsite nesėkmę, nes čia jis vadinamas „Underground“ (nepainioti su muzikos stiliumi), o vietiniai jį vadina „tube“. Pamatei iškabą su mėlyna juostele raudonam apskritime ir tokiu užrašu – čiuožk po žeme. Piko metu viename kubiniame vagono metre mėsos su riebalais daugiau, nei statistinėje kareiviškos „tušonkes“ skardinėje (taip vadindavo mėsos konservus sovietinėj kariuomenėj), kas, žinoma, labai užknisa. Sykį, tiksliau 2005 liepos 7 dieną, tuo pasinaudojo islamiški teroristai ir 60 žmonių, kaip jie sakė, „atvertė į teisingą tikėjimą“.

 
Londono rajonai

 
Londono rajonų specifika tokia, kad dauguma jų yra labai kontrastiški: toje pačioje gatvėje gali būti šiukšlynas ir socialiniai būstai, o už kampo- penkių miegamųjų namai, kainuojantys virš milijono angliškų pinigų. Centrinis Londonas – mėgiamiausia mylėtojų žiopsoti, kitaip vadinamų turistais, vieta. Lankytina dėl selfiukų prie Big Beno ir Karališkojo gvardiečio. Tam sugaišite dvi dienas. Jeigu į tas dvi dienas neįtrauksim Soho. O, Soho! Pragariško tūso ir smagybių oazė vidury depresijos ir nevilties! Čia galit sau rasti bet kurios orientacijos partnerį, „medžiagų“ ir ugninio vandens. Žinoma, už tonas naftos, bet vienoje vietoje. Tačiau reikia būti atsargiems, dorovės policija nemiega ir iškart prisistatys su daugybe nepatogių klausimų. Čia yra gatvė su barais, skirtais vokiečiams. Taigi, jeigu prie jūsų įžūliai kabinsis prakaituoti neaiškaus plauko ir neaiškaus odos atspalvio tipai, nesakykit, kad jūsų niekas neperspėjo…

vaizdas iš Regent parko

Vaizdas iš Regent parko

Jeigu jūs ieškot vietų, kur gyvena oligarchai ir  už dešimtis milijonų svarų parduodami namai – jums į West End‘ą. O jeigu jūs norit pamatyti arabų kvartalus, senus dokus ir „medžiagų“ pardavėjus, jums taip pat į ten. Bet jeigu jūs ieškote pačių gražiausių ir didžiausių šio miesto parkų, shoping-centrų ir pasiutusiai brangių butikų – jums vėlgi kelias į Vakarinį Londoną. Noting Hilas pasirodė ganėtinai nutryptas turistų ir panašus į nukaršusią damą, kuri storu grunto sluoksniu bando išlaikyti buvusią didybę , Kensingtonas itin judrus, bet demokratiškesnis, iš Čelsio (girdėjau pletkus) anglai jau traukiasi dėl rusų invazijos, Ričmondas balansuoja tarp oriai išlaikyto santūraus angliško puikavimosi prabanga ir to žlugdančio godaus pelno vaikymosi…
Tais senais laikais, kai Chruščiovas daužė batu į stalą SNO salėje, rytiniame Londono pakrašty buvo įsikūrę veikiantys dokai, socialiniai būstai ir lūšnos. Laikui bėgant dokai užsidarė, o socialiniai būstai buvo už pensus nupirkti iš vyriausybės gudrių indų-arabų. Gyvenimui, dauginimuisi ir verslui. Bet lūšnos liko. Dabar jos vadinasi „viktorianiškais terasiniais namais“, išnuomojamais už tūkstančius tonų naftos sostinės gyventojams ir svečiams.

ant Grinvičo kalvos

Ant Grinvičo kalvos

Pietryčių Londone yra Grinvičo parkas, per kurį praeina nulinis meridianas, nuo parko kalvų atsiveria puikus vaizdas į Kanarėlę, kitaip tariant į Canary Wharf, kuri yra Šunų Saloje (Isle of Dogs), Sitį ir miesto centrą. Grinviče mums “užrodė“ pabą su nuostabiu belgišku braškiniu alumi ir vinilinių diskų parduotuvėlė su kosminėmis diskų kainomis, į kurią aš buvau trumpam užsukęs. Bet apie tai antroje mano apžvalgos dalyje. Taigi, grįžkime prie Grinvičo: čia daug universitetų, daug jaunimo, kurio aprangos stiliai suteikia vilčių, kad žmonijai dar ne galas (studentija vis gi)… Grinvičas darosi madingas, jame apsigyvena vis daugiau meno ir kultūros žmonių, tad pelno mėgėjai nesnaudžia – viskas čia brangsta, brangsta…

belgiškas braškių alus

Belgiškas braškių alus

Šiaurės Londone apsilankyti nepavyko, bet esu tiek prisiklausęs apie jo privalumus ir trūkumus iš draugų, gyvenusių Londone, kad knieti papasakoti ir jums. Dauguma mano pašnekovų sakė, kad tai (atsiprašau už citatą) „Londono šikna“. Vienintelis pliusas – Kamdeno turgus, nuo kurio išneša smegenis. Geresnės akių dūmimo ir „dūros stūmimo“ vietos pasaulyje nerasi! „Medžiagos“ su įvairia įranga (uostymui ir rūkymui) parduodamos ant kiekvieno kampo, bet teisėtvarkos ranka pasieks tave dar nespėjus „pušeriui“ suvynioti tau skirtą prekę.

Camden

Camden

Kitas „nekošerinis“ rajonas – Pietų Londonas. Viename Interneto portalų kadaise buvo skelbimas: „Ieškau Londone vietos pašaudyti iš sportinio šautuvo. Naktinio Brikstono nesiūlyti“. 2003-2004 metais- vienas pavojingiausių Londono rajonų, 120% apgyvendintas afro-anglais , kuriame buvo dažnai pasišaudoma. Bet nuo tų laikų čia šiek tiek aprimo, nes atvažiavę lenkai tą gaivalą beveik išstūmė. Gyventi čia norės toli gražu ne kiekvienas, kuriam brangi psichinė ir fizinė sveikata. Tačiau šį rajoną verta aplankyti dėl vienos priežasties – Brikstono akademijoje dažnai koncertuoja metalinės grupės ir kiti neformalai, o bilietai kainuoja dvigubai pigiau, nei pas mus.

penktadienio malda

Penktadienio malda

Kažką papasakoti apie britų maistą man būtu kebloka: su redaktore dažniau rinkomės nevietinę virtuvę. Porą kartų vaišinomės italų picos restorane, tad drąsiai galiu pasakyti, kad maisto, kurį ragavom, jokiu būdu negali lyginti su maistu mūsų picerijose. Tai buvo aukštasis pilotažas! Ką valgo vietiniai? Tai vadinasi chow down – kaip aiškina anglų žodynas, tai yra greitas maistas (kitos šių žodžių reikšmės nesakysiu, nes gali perskaityti nepilnamečiai, o besidomintys anglų žargonų gali pasiskaityti patys). Maistas skubantiems ir laiko neturintiems proletarams skiriasi ne tik įvairove, bet ir spazminiu efektu , o viešųjų tualetų reikiamu momentu po ranka gali ir nebūti…


Garsūs Londono pabai siūlo tūkstančius įvairių alaus rūšių, nors didžioji dalis šio gėrimo labiau panaši į asilo siusiuką, bet užtat šį trūkumą atperka pabų aplinka. Yra pabai tik pagėrimui ir juose užkandai gausit tik fish & chips ar traškias kiaulės ausis. Gali pasitaikyti marinuoti kiaušiniai ir marinuoti svogūnai. Yra pabų, kuriuose duoda pašildytą maistą, kuris puikiai sunaudojamas prie alaus, bet jeigu su draugu vesit intelektualų pokalbį, atšalęs maistas įgaus š… skonį. Yra pabų, kuriuose maistas gaminamas, ir tai tikra šventė pilvui. Jeigu abejojate kokio nors patiekalo skoniu, drąsiai užsisakykite steiką – jis paprastai gaminamas iš žalios mėsos. Kitas klausimas – kokio šviežumo ir kokybės mėsytė. Būtinai pasakykit „well done“, t.y. gerai prakeptas.

Long live Staropramen beer!

Long live Staropramen beer!

Didžiausias anglų pabų trūkumas – pačios britų virtuvės skurdumas, kuris likusiems planetos gyventojams asocijuojasi su substancija, kurią aš kukliai paminėjau anksčiau. Sekmadieniais šeimynos tradiciškai traukia valgyti savo „sunday roast“- orkaitėj keptos mėsos su keptom bulvėm ir keptom daržovėm, papildyta garsiuoju Jorkšyro pudingu, kurio pavadinimas ir yra garsiausia dalis, nes tai iš nesaldžios tešlos keptos krepšelio formos „bulkutės“. Suvalgę savo „sandyrostą“, anglai oriai vedžioja savo šunis arba yra vedžiojami savo rėksmingų atžalų po parkus ir skverus.
Šviesi žvaigždutė britų cuisine padangėje yra patiekalas, vardu haggis, kuriuo pavadinimas tūlam turistui pažadina nuostabias asociacijas su pampersų industrija (ir neveltui). Daugumai turistų šis patiekalas sukelia negražius garsus pilve, nes ši valgoma child device forma yra pusžalis avies skrandis, prikimštas subproduktų ir didelės dozės svogūnų. Vardan teisingumo reikia pasakyti, kad šis produktas yra kilęs iš Škotijos, kur, išskyrus avis ir avižas, valgyt nekažiko yr. Todėl už Škotijos ribų reikia labai didelio atsidavimo ir stipraus skrandžio, kad šį kulinarinį stebuklą paragautum.
Mes tokių bandymų nedarėm, o netoli namų aptikom kromelį su čekiškų alum ir čekiška, mūsų skrandžiui friendly, užkanda prie alučio. Taigi vakarėlius leidom puikiai.

Ice-Rink-at-Westfield-London-1024x681
Nesu visokių akropolių ir maximų fanatikas, tačiau kadangi mano redaktorei staiga prireikė „kupalniko“, mat susiruošė į Ispanijos paplūdimius, teko apsilankyti keliose superkromeliuose. Bendram išsilavinimui: Londone nesuskaičiuojama galybė parduotuvių ir šopingo šventyklų mūsų mikrorajono dydžio. O visų mažų parduotuvėlių nesutalpintum visam Varėnos rajone. Tos, kuriose kainos kosminės, vadinasi butikai. Kitos, kuriose rasi visko- nuo degtukų iki įvairių ūkyje praversiančių rakandų, pigumu neturi konkurentų. Čia paprastai verčiasi indai, arabai ir lenkai, kartais lietuviai, ir jose galima nusipirkti normalaus, mūsų pilvui friendly maisto, o pas lietuvius dar ir pažįstamoj pakuotėj. Kainos irgi įvairios: pas indą už kilogramą agurkų mokėsi 1 svarą, o madingam skambiu pavadinimu shop‘e, kur apsipirkinėja snobai, ir visus penkis suplosi. Kokybė su kaina nesurišta ir po įvairiom etiketėm rasit tą patį produktą. Beje, įpakavimo rafinuotumas tiesiogiai proporcingas prekės kainai. Supermarketai skiriasi savo imidžu ir jų išdėstymas gerai koreliuoja su pragyvenimo lygiu šiame rajone. Ypatingas taupančiųjų džiaugsmas – Poundland, kur visos prekės kainuoja svarą. Jose parduodama viskas ir to „visko“ vienetas tekainuoja 1 anglišką svarą. Kokybė atitinka kainą, bet iki kinietiško šlamšto lygio nenusileidžia.
Kas dar? Tiesa, vos nepamiršau apie anekdotiškus angliško gyvenimo aspektus, kaip antai tradiciniai atskiri vandens čiaupai karštam ir šaltam vandeniui. Maišytuvo nėra, tad tikras britų džentelmenas visada savo sakvojaže nešiojasi asmeninį kaištuką, kuriuo jis užkiša kriauklę ir joje išmaišo vandenį iki reikiamos temperatūros ir energingai prausiasi. Tą sunku perprasti, reikia pamatyti gyvai.
Ir dar – norėdamas pereiti gatvę, žinok, kad yra šansas gauti bamperiu per kojas visai iš kitos pusės, nei į kurią žiūrėjai. Kai suvažinėtų turistų skaičius viršijo kritinę masę, ant asfalto prie perėjų pradėjo rašyti „Look Right“ ir „Look Left“. Ir dėl šios priežasties anglų kalbą mokytis būtina.

God bless you. Laukite tęsinio.

 
2 Komentaras

Publikavo 9 birželio, 2015 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: