RSS

Mėnesio archyvas: gruodžio 2014

Merry Christmas

Ozzy - Natal

Linksmų Kalėdų!

Merry Christmas everybody!

 
Parašykite komentarą

Publikavo 24 gruodžio, 2014 Uncategorized

 

Archeologija. Jeff Lynne: vyriausiasis elektrikas


Džonas Lenonas yra pasakęs: „Kurti muziką tampa vis sunkiau – Džefas Linas jau viską parašė“.
Jeff Lynne – žmogus tamsiais „Aviator“ akiniais, „Elektrikų“ siela ir kuklus birmingietis, kuris 70-siais roko muziką pagražino styginiais ir puikiom melodijom. Ir nors prieš jį daug kas eksploatavo klasikinę muziką, jo dėka „sympho“ rokas skamba būtent taip.

elo

Džefas buvo tas žmogus, su kuriuo konsultavosi ir Bitlai, ir Bobas Dilanas, jis kūrė Bitlų “Antologiją“, jo kūrybinėje sąskaitoje galybė hitų, tarp jų ir tokie šedevrai, kaip „Free As A Bird“. Šiandien jo plaukai tapo trumpesni, barzda tvarkingesnė ir tik juodi akiniai išduoda muzikantą, kompozitorių, prodiuserį ir „Electric Light Orchestra“ bosą Džefą Liną.
70-siais „ELO“ muzika skambėjo viso pasaulio radijo stotyse, jų albumai tapdavo multi-platininiais, o daugelis dainų tapdavo hitais abiejose Atlanto pusėse. 1978 metais nebuvo komandos, populiaresnės už juos. Tais pačiais 78-siais grupė išvyko į grandiozinį koncertinį turą Amerikoje: scena buvo panaši į kosminį laivą, iš kurio į žiūrovus krito 525 tūkstančių vatų šviesų srautas; norint pervežti visą šitą turtą teko samdyti 15 sunkvežimių. Ir tai ne tik gastrolių metų – studijoje, kad pasiektų norimą skambėjimą ir tiksliai atkurtų tuos garsus, kurie gimdavo Džefo galvoje, buvo kviečiamas styginis orkestras (ne mažiau kaip 40 muzikantų) ir tiek pat choristų.


Kartą vienas žurnalistas parašė, kad dėl galingų priedainių, puikaus prodiuserio darbo ir kiekvienam žmogui suprantamų tekstų, susidaro įspūdis, kad būtent taip ir būtu skambėjusi Bitlų muzika su sąlyga, kad Bitlai gertų alų, o ne rūkytų žolytę. Džonas Lenonas kartą pasakė:“ Rašyti muziką tampa vis sunkiau – Džefas Linas jau viską parašė“.
„Nuo13 metų svajojau būti muzikos prodiuseriu. Kai aš išgirdau Rojaus Orbisono dainą „Only The Lonely“, mane kankino vienintelė mintis:“ Kaip jie tai daro? Iš kur jie žino, ką groti?“. Po to aš apie nieką kitą, išskyrus muziką, nenorėjau galvoti“,- pasakoja Džefas. Penkiolikos metų jis meta mokyklą ir pradeda groti grupeje „The Nightriders“, bet tuo pat metu turėjo užsidirbti duonos kąsniui, nes muzikavimas svarukų nenešė. „Aš dirbau sandėlyje ir ten galėjau įlisti į kokį kampelį, kad pusvalandį pagročiau gitara. Aštuoniolikos tapau profesionaliu muzikantu ir šios grojimo pamokėlės man smarkiai padėjo“. Pirmą kartą jis išgirdo „The Beatles“ 63-siais:“ Mane parklupdė daina „Please, Please Me!”. Singlas „Love Me Do“ man nelabai patiko – ten tik du akordai. Bet „Please, Please Me“ buvo visai kitokia, ji manė pakirto iki sielos gelmių“.

Grupė „The Nightriders“ netrukus mutavo į „The Idle Race“ ir 1968 įrašė pirmą albumą. Tuo pat metu Abbey Road studijoje dirbo Bitlai, įrašinėdami savo „Baltajį Albumą“. „Man net sapne neprisisapnavo, kad aš kada nors dirbsiu su Džordžu Harisonu. Man tada atrodė, kad aš susitikau su dangaus gyventojais. Bet aš žinojau, kad esu neblogas muzikantas ir galėsiu užsidirbti pragyvenimui. 67-siais man pasiūlė pereiti į kitą Birmingemo grupę „The Move“, bet aš atsisakiau. Man atrodė, kad aš skolingas vaikinams iš „Idle Race“, nes jie mane išgelbėjo nuo siaubingos prievolės dirbti fizinį darbą. Tačiau šios grupės albumai nebuvo tokie populiarūs, todėl, kai vėliau „The Move“ vokalistas Rojus Vudas vėl pakvietė mane, aš sutikau. Mes su Rojumi kelis mėnesius aptarinėjom naują grupės koncepciją , kuri pakeis „The Move““,- toliau pasakoja Linas.

1972 metais „ELO“ įrašė debiutinį albumą: „Labai didelę įtaką man padarė Bitlų daina „I Am The Walrus“, kurioje yra labai ryškios violončelės partijos. Pas mus buvo dvi violončelės, kurios tikrai pagerino mūsų skambėjimą. Bet aš niekad nesakiau, kad mes perėmėm estafetę iš Bitlų. Mane visą laiką kaltina tuo, bet aš to nesakiau. Taip sakė Rojus Vudas. Jis visam gyvenimui užkrovė man atsakomybę už tuos žodžius!“,- nusijuokia Džefas. Pirmi „Electric Light Orchestra“ koncertai buvo kiek „netvarkingi“. „Viskas buvo blogai. Pirmą koncertą mes grojome Kroidone. Tai buvo siaubas, košmaras. Rojus per savaite išmoko groti violončele, kad įrašytume mūsų pirmą singlą „10538 Overture“, ir tada mums pavyko viską sklandžiai įrašyti, bet scenoje jis ilgai keisdavo instrumentus, nes grojo fagotu ir obojumi. Be to, dėl prastos aparatūros ir blogos salių akustikos mes ne visada girdėjom, ką grojam. Prieš pasirodymą, kad nuimtume stresą, mes „padarydavom čierką“. Viename koncerte, kaip čia pasakius, „padariau klaidą“… Tai buvo Liverpulyje, per trečią mūsų pasirodymą. Aš išgėriau ir užsimaniau į tualetą. Už scenos kabojo didele užuolaida, kuri dalino patalpą į dvi dalis. Aš užėjau už jos ir paprašiau mūsų „roady“ Filą atnešti kibirą. Jis atsitempė didelį kibirą. Aš grojau bosu ir toje dainoje turėjau groti „atvira“ styga. Taigi, viena ranka aš grojau, o su kita…dariau „reikalą“ į kibirą. Aš nekaip negalėjau baigti, o Filas per anksti patraukė kibirą ir aš jam apvariau ranką. Bet daugiau aš taip nedariau“.

Po pirmo „ELO“ albumo grupę paliko Rojus Vudas: „Mes su Rojumi negalėjom dirbti kartu, juk grupėje negali būti du bosai. Jis subūrė komandą „Wizzard“, o aš tapau vieninteliu „elektrikų“ autoriumi ir prodiuseriu. Po pusės metų mes įrašėm antrą albumą, kuriame buvo Čako Berio daina „Roll Over Beethoven“. Ji pateko į topus ir buvo labai populiari Amerikoj, taigi, mes atsidūrėm pusiaukelėje į triumfą“.

50-siais, kai Džefas su tėvais gyveno Birmingemo priemiestyje, jis turėjo gyvenimo svajonę kada nors nuvykti į Ameriką. Pradėjus muzikanto karjerą, ši jo svajonė pradėjo ėmė pildytis. „Kai grojau „The Idle Race“, mes turėjom kontraktą su „United Artists“ kompanija, kurios logotipe buvo pavaizduotos gatvės su palmėmis“,- tęsia pasakojimą Džefas, – pamenu aš vis pagalvodavau:“ Dieve, kaip aš noriu ten būti!“. Pirmą kartą mes patekom į Ameriką 1974 metais, kai „apšildėm“ mūsiškius „Deep Purple“. Šie vaikinai koncertuodavo stadionuose, talpinančiuose ne mažiau 10 tūkstančių žmonių. Žiūrovai spoksojo į mus, į mūsų violončeles ir stebėjosi:“ Kas čia, po velnių, yra?“. Bet mes jiems patikom“.

„ELO“ menedžeriu buvo Ozio Osborno uošvis Donas Ardenas, roko muzikos biznyje vadinamas „roko Al Kapone“. Jo firminis posakis buvo:“ Nėra kūno – nėra bylos“. Nežiūrint visų Dono neigiamų savybių, jis daug prisidėjo prie „elektrikų“ sėkmingo kelio į roko muzikos viršunę. „Jis turėjo savotišką reputaciją ir aš nežinau, ar jis buvo geras menedžeris, ar blogas. Studijoje aš visad galėjau dirbti kiek noriu. Jis padėjo mums prasimušti ir už tai aš jam dėkingas. Jis turėjo trūkumų. Dėka jo dukros Šeron, kuri organizuodavo turus Amerikoje, mes po kurio laiko pradėjom groti stadionuose 20.000 žmonių. Kartą mes važiavom Sunset bulvaru Los-Andžele ir aš pamačiau labai didelį reklaminį skydą “ Sveiki atvykę, ELO“ ir aš pagalvojau:“ Velnias, tai malonu!“. Įrašų kompanija apgyvendino mus Continental Hyatt House(jame apsistodavo „Led Zeppelin“,“The Who“ , per šio viešbučio langą Kitas Ričardsas išmetė televizorių – Dino past. ) ir ant jo fasado irgi puikavosi didžiulis plakatas. Štai tada aš pajutau, kad mes kažką pasiekėm. Po šių gastrolių mes darėmės vis populiaresni“.

Kaip ir kitos garsios komandos, „elektrikai“ smagindavosi Amerikoj pagal pilną programą. „Mes irgi turėjom „groupies“. Kartą po koncerto Vašingtone prezidento sūnus Čipas Karteris pakvietė mus kitą dieną apsilankyti Baltuosiuose Rūmuose. Turėdavom ir smagesnių nuotykių: po vieno koncerto grįžę į viešbutį gerai „paūžėm“ ir nežinau kodėl išdaužėm visus kambario baldus. Surinkom juos į vieną krūva kambario vidury, norėdami padegti. Bet paskui pažiūrėjom į tą krūvą ir supanikavom. Pamenu, kažkas tarė:“ Gal mums dingti, kol dar naktis?“, bet mes nepabėgom. Kitą rytą matėm, kaip Šeron Osborn apmoka sąskaitą – tai buvo 10.000 dolerių grynais. Mes susikuždėjom:“Velnias, nieko sau!“ ir iškart dingom, kad niekas mūsų nepastebėtų. Daugiau mes taip nedarėm“.

Per vieną interviu Džefo paklausė, kaip jam pavykdavo suvaldyti 7 grupės narius per gastroles, kad visi būtų patenkinti. „Grupėje buvo dvi stovyklos: mes, t.y. rokeriai ir muzikantai, grojantys styginiais. Mes normaliai sutardavom, bet stygininkų buvo kitoks mentalitetas. Jie nebuvo rokeriai, jie visi gavę akademinį išsilavinimą. Nors aš ir nenorėjau, bet teko imtis frontmeno vaidmens ir išvairuoti įvairiuose situacijose. Po dviejų ar trijų turne man tai atsibodo. Aš norėjau būti namie ir kurti, bei įrašinėti muziką. Tokį mano nenorą vadovauti mes kompensuodavom specialiaisiais efektais. Į kiekvieną kvailą ir absurdišką idėją aš atsakydavau:“ O taip, pabandom!“. Mūsų violončelininkas Maikas Edvardsas sugalvojo susprogdinti scenoje savo violončelę. Beje, ji kartais sprogdavo, o kartais ne. Berods 78-siais mes pradėjom vežiotis su savimi sceną, panašią į kosminį laivą – tai buvo Dono Ardeno idėja. Kosminis laivas buvo fantastiškas! Koncerto pabaigoje jis skleidė garsus, tartum dirbtu raketiniai varikliai. Tais pačiais metais Vemblio stadione mes grojom Karališkajai šeimai – Gločesterio hercogui ir hercogienei“.

“Po 16 metų darbo su „ELO“ man pabodo triukšmingi koncertai ir nesibaigiančios gastrolės. Troškau užsiimti kuo nors kitu. Taigi, palikau grupę ir pradėjau dirbti prodiuseriu. Aš įrašinėjau su Deivu Edmundsu ir kartą mes vakarieniavom restorane. Išeidami iš restorano atsisveikinom, bet Deivas, paėjęs kokius 10 metrų staiga atsisuko ir riktėlėjo: „Tiesa, Džefai, Džordžas Harisonas klausė, ar nesutiktum padirbėti su jo nauju albumu?“. Per dvi vakarienės valandas jis nesugebėjo man to pasakyti?! Žinoma, kad aš sutikau!. Aš nuvažiavau į jo Friar Park dvarą ir išsigandau Džordžo namo, kuriame buvo 120 kambarių. Didumu jis buvo panašus į kažką tarp sodybos, pilies ir rūmų. Bet Džordžas sugebėjo padaryti taip, kad aš atsipalaiduočiau. Jis pasakė:“ Klausyk, prieš pradėdami nuvažiuokim į Australijos „Formula-1“ Gran-pri ir ten suprasim, ar tinkam viens kitam“. Aš pasakiau:
“ Gerai, važiuojam“. „Puiku. Po dviejų savaičių susitinkam Havajuose“. Kartą vakare mes su Džordžu rūkėm ir išgėrinėjom, o jis ir sako:“ Mums su tavim reikia suburti savo komandą“. Aš paklausiau, ką dar į ją pakviesim. „Bobą Dilaną“,- sako, o aš sakau, kaip dėl Rojaus Orbisono?. Jis pritarė, o paskui abu sugalvojom dar pasikviesti Tomą Petį. Aš negalvojau, kad tai tikrai įvyks…Taip atsirado „The Travelling Wilburys“.

Neseniai Džefas įrašė du albumus – senų dainų „Long Wave“ ir iš naujo įrašė bei sumiksavo garsiausius „Electric Light Orchestra“ hitus albume „Mr. Blue Sky“. „Kai aš prodiusavau originalus, aš turėjau mažai darbo studijoje patirties. Dabar aš turiu 30 metų patirtį, bet ir technologijos nuėjo 30 metų į priekį. Pabandžiau perrašyti „Mr. Blue Sky“ ir ji pradėjo skambėti žymiai geriau. Tą patį aš padariau su dar 17 dainų. Taip gavosi albumas“.

„Aš negaliu ilgai būti už studijos ribų. Manes reikia ieškoti ten ir iš studijos išvesti jėga. Studijoje aš atsijungiu nuo visko. Aš įeinu į ją, uždarau paskui save duris, atsisėdu prie pulto ir galvoju:“ O-o-o, tai gyvenimas… tai laimė!“.

Gruodžio 30 dieną Džefas Linas švęs 67-jį gimtadienį.

.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 21 gruodžio, 2014 Uncategorized

 

Mano gyvenimas su Džonu. Pabaiga

Prabėgo beveik dveji metai, kai šiame puslapyje buvo publikuoti pirmieji Džono Lenono žmonos Sintijos pasakojimo apie jųdviejų spalvingą, kupiną netikėtų posūkių gyvenimą fragmentai. Ir štai šiandien, prieš kelias dienas paminėjus Džono mirties metines, užverčiam paskutinį Sintijos knygos puslapį. Neturiu tikslo skrupulingai narplioti visus knygos pliusų ir minusų, bei jos literatūrinę vertę. Tačiau istorija, papasakota žmogaus, išgyvenusio tuos puikius laikus šalia vieno iš garsiausių to laikmečio muzikanto, pažadino daug jausmų ir prisiminimų.
                                                                                                                                                                                                                                                                     Dino

Nekaltinau nei Džono, nei Joko.
                                                                                                                                                                                                                                    Supratau jų meilę.

 

+++

Kai tik atsidūrėm Italijoj pono Bananini viešbutyje, stengiausi elgtis taip, kad Džulianas ir mama gerai pailsėtų. Paslėpiau savo nerimą tolimiausiam atminties kamputyje ir elgiausi kaip Neronas, kuris grojo lyra, kai prieš jį degė Roma. Gyvenau šia diena, negalvodama apie ateitį.

(…) Antrą mūsų atostogų savaitę susipažinau su mergina iš Lankaširo, kuri dirbo mūsų viešbutyje. Ji buvo labai linksma ir energinga ir labai stebėjosi, kodėl aš taip liūdnai leidžiu atostogas. Kartą ji pasiūlė man nueiti į miestą ir pamatyti vietos naktinį gyvenimą. Tą vakarą jaučiausi prastai – skaudėjo gerklę ir nuotaika buvo bjauri. Atsakiau savo naujai draugei ir lyg tarp kitko pasakiau, kad vienos neisim, nes būsim lengvas grobis italams, mėgstantiems gnaibyti merginoms užpakalius, o aš šito nekenčiau. Mergina mane įtikino, kad nebusim vienos – kartu su mumis eis Bananinio sunūs Robertas. Taigi problema su užpakaliukais buvo išspręsta.

Kai grįžom ankstų rytą, pastebėjau prie viešbučio stovintį – ką jūs galvojat? – taip, tai buvo Aleksis. Ko gero, jis pagalvojo, kad šiąnakt turėjau puikią atostogų intrigėlę, kitaip sakant „nuėjimą į šoną“. Kai jis pamatė mane, jo veidas ištįso. Aleksis atvyko su ultimatumu. Paklausiau, kas atsitiko ir išgirdau kažką, kas mane tiesiog „įmūrijo“ į grindis: „Džonas skiriasi su tavim ir pasiima Džulianą. Pasiuntė mane tau pranešti apie jo sprendimą. Jis pasiims Džulianą, o tu turėsi grįžti į Liverpulį“. Tai, ko labiausiai bijojau įvyko; galvojau tik apie tai, kaip žiauriai ir iš pasalų Džonas pasielgė. Labai gerai pažinojau Džoną ir šis jo žingsnis manęs nenustebino – pasielgė taip iš baimės. Aš buvau už tūkstančių kilometrų ir jis galėjo negalvoti apie atsakomybę už savo žingsnius, o atsiduoti naujai meilei. Jis priėmė sprendimą ir sudegino visus tiltus. Kol buvau Italijoje, Joko įsikėlė į mūsų namus parodydama visam pasauliui savo ketinimus. Pagaliau Džonas rado giminingą sielą.(…)

0282

Nekaltinau nei Džono, nei Joko. Supratau jų meilę. Buvau psichiškai pasiruošusi tam, kas įvyko. O jų meilė buvo tokia aistringa, kad jie nieko nematė aplink save. Jų meilėje nebuvo vietos skausmui ir nelaimei. Reikėjo kuo greičiau ištrinti juos iš atminties. Joko neatėmė iš manęs Džono, nes jis niekad man nepriklausė: visad buvo nepriklausomas ir laisvas, ir darė tai, kas jam labiausiai patiko. Grįžusi iš Italijos, tą pačią dieną buvau nuvežta su Džulianu į motinos butą centriniam Londone. Nepraėjo ne valandos, kai į duris pabeldė. Duris atidarė motina ir girdėjau kaip kažkas įteikė mamai laišką. Ant valdiško voko buvo mano pavardė ir, kai jį atidariau, nepatikėjau savo akimis – viduje buvo šaukimas į teismą skyrybų byloje dėl svetimavimo. Tai buvo paskutinis lašas: puikiai žinojau šią Džono taktiką – geriausia gynyba yra puolimas. Tačiau negalėjau patikėti, kad būsiu šios atakos objektu. Net negavau šanso dar kartą apie viską pakalbėti su Džonu. Mano pirma mintis buvo – prašyti vyrą audiencijos. Kad tai įvyktų, turėjau oficialiai kreiptis į jį per Piterį Brauną ir gauti leidimą susitikti firmos Apple ofise. Piteriui buvo baisiai nesmagu atsidurti tokioje situacijoje ir jis pažadėjo, kad padarys viską, kas jo galioje. Kadangi neturėjau nieko, kas man padėtų, motina paskambino mano broliui, kuris tuo metu dirbo ir gyveno Libijoje. Jis atskrido į Angliją pirmų lėktuvu, kad padėtų susirasti gerą advokatą. Tokį netrukus radom.

Mūsų namuose Veibridže buvo organizuotas susitikimas tarp manęs, Džono ir Joko. Susitikimas tapo neregėtu nervų tampymu ir neatnešė jokių rezultatų. Džono kaltinimai dėl mano svetimavimo sukėlė mano reakciją – pareikalavau tą pačią dieną skyrybų. Persikėliau kartu su motina ir Džulianu į Veibridžą, o Džonas su Joko išsikėlė į Ringo butą.

The+Beatles+1375241_10151933138834539_1366

Džonas sugriovė šeimą vardu „The Beatles“ ir tai, ką jis padarė, visus šokiravo ir sukėlė sąmyšį. Tačiau buvo aišku, kad likęs trejetas kaip nors išgyvens be Sintijos, bet be lyderio – ne. Dar vykstant teismui mane nustebino vieną gražią, saulėtą popietę pas mane apsilankęs Polas. Buvau sujaudinta jo paguodos žodžių ir dar labiau sujaudino jo padovanotos purpurinės rožės ir jo žaismingas pasiūlymas apie mūsų su juo bendrą ateitį:“ Klausyk, Sin, turiu idėją. Gal mes apsiveskim?“. Tai buvo tik pokštas – jis bandė tokiu būdu pakelti man nuotaiką. Pradėjom abu juoktis, įsivaizdavę, kaip į tai reaguotų pasaulis. Kai važiavom į Veibridžą, Polas sukūrė nuostabią dainą „Hey Jude“ ir pasakė, kad tai dovana Džulianui. Niekada to nepamiršiu: pasijutau svarbia, mylima ir pamiršau, kad esu palikta ir vieniša. Polas suteikė man viltį ir visą gyvenimą busiu jam už tai dėkinga.

The+Beatles+00317623_lg

Tais bitliškais, beprotiškais ir laukiniais laikais buvo daug aukų – Stiuartas, Bajanas, daug žmonių buvo išnaudota ir palikta. Reikėjo būti stipriam, kad nepaslystum ir nepasiduotum tai beprotybei. Nors ir buvau pirma, kuri turėjo išeiti prieš Bitlams išyrant, galiu tik padėkoti Dievui, kad davė man tiek vidinės jėgos išgyventi ir atlaikyti tą šoką, ir nusivylimą, kurį patyriau subyrėjus mano santuokai. Turėjau gyvenimą, kurio man pavydėjo milijonai. Pažinau žmones, kuriuos mylėjau ir kuriais žavėjausi. Mačiau, kaip gyvena kita visuomenes dalis ir kaip daug jos narių mirė, stengdamiesi žaibišku greičiu suprasti gyvenimo prasmę. Savo pasakojimą norėčiau pabaigti apeliuodama į sveiką protą tų, kurie norėtų teisti darbus, jausmus, sėkmę ir neišvengiamas klaidas tų keturių jaunų vaikinų, kurie dar tik turėjo mokytis gyventi ir atrasti kūrybos paslaptis ir staiga pamatė, kad prie jų kojų guli visas pasaulis. Mano gyvenimas šalia jų buvo mokykla, pamoka, kuriuos niekad nepamiršiu. Jaučiuosi dvasiškai praturtėjusi ir išmintingesnė. Pabaigai galiu pasakyti: dėkui jums už nuostabiausius prisiminimus; kaip sakoma „Permainų Knygoje“ – aš ant nieko nepykstu.

„A Twist Of Lennon“ by Cynthia Lennon, June 29th 1978

 


Vertėjo žodis

Po Džono žūties nebuvo oficialių laidotuvių, kuriose Bitlai galėtų atsisveikinti su savo draugu. Vienas amerikiečių laikraščių patalpino slaptai darytą foto – joje Dakota (namas kuriame gyveno Džonas ir kur jis buvo nušautas), apsiverkusi, išbalusiu veidu Sintija, ją už rankos prilaiko Ringo, o šalia Džulianas. Taip pasibaigė visa epocha… Dabar 75-ių metų Sintija gyvena Maljorkoje, buvo keturis kartus ištekėjusi. Ji visada buvo paprasta mergina iš Liverpulio ir jos knygoje tiek daug šilumos, meilės ir nostalgijos seniems laikams apie kuriuos mažai žino tie, kurie negyveno 1966-68-aisiais. 2006 metais pasirodė antra Sintijos knyga „Mano vyras Džonas“.

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 12 gruodžio, 2014 Uncategorized

 

Džimo Morisono interviu

Yra dvi dienos, kurias aš menu su ypatinga pagarba, viena iš jų – diena, kai gimė Džimas Morisonas ir buvo nušautas Džonas Lenonas. Tai gruodžio 8- oji…

1453448_758429604173400_1684221110_n
Džimo Morisono vardas visada buvo siejamas su hipių judėjimu. Vyravo nuomonė, kad Morisonas buvo hipizmo veliava, psichodelinės muzikos pranašas. Dabar, kai apie jį mes žinom daugiau nei tais legendiniais 60-siais, mes su nuostaba atrandam, kad po išoriniu „vėliavos“ ir „pranašo“ imidžu slepiasi protingo, gilaus ir nuo hipizmo pakankamai nutolusio žmogaus siela.
Šiandien, Džimo gimtadienio proga, noriu jums priminti interviu, įvykusią 1970-jų gegužes 8 dieną vienoje Kanados radijo stočių. Šiame pokalbyje atsiskleidžia netikėti neeilinio žmogaus charakterio bruožai.
– Džimai, tavo naujausias eilėraščių rinkinys prasideda žodžiais: “Žiūrėk į tai, ką tu myli“. Ką myli šiandieninis jaunimas?

– Aš negaliu kalbėti jų vardu, bet galiu lažintis, kad tai tie patys dalykai, kurie visada darė įtaką asmenybei: gyvenimo džiaugsmas, savirealizacija, laisvė. Kai aš mokiausi koledže, revoliucija buvo neįmanoma. Tada būti jaunu nereiškė nieko. Per praėjusius penkis metus jaunimas aiškiai suprato valdžios ir įtakos jėgą, kurią jie įgijo, kai jų yra daug. Tai įspūdinga!

– Visuomenei visais laikais reikėjo didvyrių. Jauni kaip visada jų ieško?

– Karas Vietname nepagimdė nei vieno herojaus. Ateity, aš manau, jais taps politiniai veikėjai, mokslininkai arba informacijos srities ekspertai. Tai bus žmonės, turintys intelektualinį visuomenės gyvenimo principų suvokimą.

487533_621341147882247_1995275497_n

– Jūs vertinat hipių judėjimą kaip reakciją į modernizaciją?

– Tiksliai! Bakchiško (Bacchus – graikų vyndarystės ir ekstazės dievas) tipo, bet labai naivus. Hipių gyvenimo būdas – smulkiaburžuazinis fenomenas. Jis gali egzistuoti tik mūsų visuomenėje – duonos ir žaidimų visuomenėje. Ankstesnės kartos turėjo gyventi pasaulyje, kuriame buvo pasauliniai karai, ekonominės krizės. O per paskutinius 10-15 metų pas visus atsirado pakankamai pinigų, kad galėtų gyventi ekscentriškai.

– Kaip ir daugeliui, Vudstokas man padarė didžiulį įspūdį, bet koncerto metu aš klausdavau savęs: kam visa tai? Kas tai, tavo nuomone?

– Aš ten nebuvau. Tik mačiau filmą ir bendravau su žmonėmis, kurie dalyvavo tame festivalyje. Išeina, kad aš gavau informaciją iš antrų arba net trečių lūpų. Negaliu sau leisti komentuoti tų įvykių, bet… Jie buvo nuostabūs, visi tie žmonės! Kalbant apie publiką, tai ji mane nuliūdino. Šie gerai atšerti žmonės painiojosi savo vystykluose.

– Džimai, kas tau suteikia malonumą?

– Menas. Man didžiausias malonumas – bandyti suteikti formą realybei. Muzika man – poilsis ir didžiulis džiaugsmas. Ir aš noriu kada nors parašyti ką nors svarbaus, tinkamo gyvenime.

– Tai bus knyga iš filosofijos srities?

– Filosofija man ne tokia įdomi kaip anksčiau. Tą dieną, kai aš supratau, kad pasaulyje niekas negali paaiškinti, kas iš tiesų vyksta, aš praradau susidomėjimą šiuo mokslu. Manding, poezija – aukščiausias menas. Tai, kas mus, žmones atskiria vienus nuo kitų – tai kalba.

The Doors and Little Boy on Sidewalk

– Šiandien mes negalim kalbėti apie gyvenimą, nepaminėdami sekso. Atsirado taip vadinama „nauja moralė“…

– Kaip jos nepavadintum, ji egzistuoja. Kai aš mokiausi licėjuje ir vėliau universitete, kas buvo visai neseniai, seksas buvo tam tikras tabu. Jeigu jūs spėjote, kad mergina tuo užsiima, tai akimirksniu atsirasdavo tema, kuri buvo labai aptarinėjama vaikinų persirengimo kambaryje. Dabar gi jaunimas laisvesnis…

– Permainos įvyko žaibiškai, įvertinus tai, kad Amerika visada buvo šalis su griežtais puritoniškais papročiais.

– Seksualinės energijos prievartinis slopinimas ir spaudimas visais laikais buvo geriausias kontrolės būdas totalitarinėse sistemose. Jeigu visų seksualiniai impulsai būtu laisvi, kiek žmonių ateitu į darbą? Pasakykim atvirai: amerikiečiai pirmi atskrido į menulį tik dėka savo seksualinės energijos pažabojimo. Mes ją nukreipėm sukurti kažkokį mechanizmą, kad vėliau užmestume jį ant mėnulio.

– Ką tu gali pasakyti apie vyro ir moters vaidmens atskirtį šiuolaikinėje visuomenėje?

– Mūsų istorijoje buvo daug momentų, kai moterys užimdavo vyraujančią padėtį. Kvaila apie tai kalbėti dviem žodžiais, bet man atrodo, kad moters įtaka mūsų gyvenime yra jaučiama vis smarkiau. Jau neliko neatrastų žemių, o medžioklė ir žūklė – ne pagrindinis vyrų užsiėmimas. Gyvenime atsiranda daugiau vietos moteriškam pradui.

– Tai tave tenkina?

– Taip, žinoma! Moterys geresnės už vyrus. Pas jas teisingi gyvenimo principai.

– Tu studijavai kinematografiją ir kartą parašei: “Kinas sukurtas vyrų, kad patenkintų vyrus“. Paaiškink…

– Kas daro filmus? Kas juos išleidžia į mases? Iš vienos pusės, tai tik noras pabrėžti dominavimą gyvenime, kaip atsvara moteriškajam principui priimti gyvenimą tokį, koks jis yra.

– Džimai, tavo paskutinėj knygoj yra eilutės: “Suskirstymas į aktorius ir žiūrovus – pagrindinis mūsų laikų įvykis“. Bet ar taip nebuvo visada?

– Visada, bet kai atsirado masinės informavimo priemonės, tai pasireiškė ypač ryškiai. Kodėl dauguma žmonių jaučiasi bejėgiai, norėdami pakeisti savo ateitį? Aš manau, tai labai liūdnas faktas. Vidutinis pilietis bet kuriuo atveju turi būti visuomenės dalimi. Mes visi turim tokį jausmą, kad įtakoti dabartinius įvykius neįmanoma, juolab juos stabdyti.

– Ar reikia būti drąsiam, kad gyventum savaip, savo stiliumi?

– Stilius – tik gyvenimo dalis. Pakankamai svarbi, bet mane labiau jaudina, kokiu būdu daugybė žmonių gali gyventi ramiai ir taikiai, kai pasaulyje tiek daug neteisybės. Jie apsimeta, kad tai jų nejaudina.

292255_630013437015018_268052001_n

– Kaip gi spręsti tokias rimtas problemas?

– Žinot, dabar dar per anksti. Norint pašalinti bet kokį sunkumą, reikia rasti kelis atakos kampus. Ir dar matyti pasaulį kaip visumą.

– Ir vėl cituoju: “Žiūrovas – nykstantis gyvūnas“. Tu neprieštarauji pats sau?

– Aaa, jūs vis apie tą beprotybę? Man atrodo neįtikėtina, kad tokia daugybė gyvų sutvėrimų gali valandomis sėdėti ir valandomis spoksoti į beprasmius paveikslėlius. Televizorius – geriausia mašina masinei hipnozei.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 7 gruodžio, 2014 Uncategorized

 

Archeologija

Pergrėbstant savo archyvą, į akis krito įdomus ir juokingas dokumentas, pavadintas „Užsienio muzikinių ansamblių ir atlikėjų, kurių kūryboje yra ideologiškai ir morališkai kenksmingų kūrinių, anotuotas sąrašas“. Po grėsminga žyma „Tarnybiniam naudojimui“ buvo toks tekstas:

ustanovka

 

Neblogai, ne? Visa ši nesąmonė buvo skirta diskotekų organizatoriams, kad jie žinotu kokią muziką leisti šokiuose, o kokios – ne. Remdamiesi kliedesių pilnais straipsniais komjaunuoliškuose laikraščiuose, kiti komjaunuoliški veikėjai sukurpdavo kitą „briedą“ – juoduosius atlikėjų sąrašus.

Gražu? O tai buvo vos prieš 30 metų. O dar prieš dvidešimt metų, 1965-siais, už tokios muzikos klausymąsi ir platinimą, ilgus plaukus ir kliošines kelnes galėjai būti iškviestas į KGB. Kas, beje ir nutiko man, ramiame provincijos miestelyje vardu Alytus. Bet tada buvo visai nejuokinga…

P.S. Manau dar ne visi pamiršo rusų kalbą ir problemų su tekstu nebus. O žalią jaunimėlį, kuris tos kalbos „nicht verstehen“, pasisodinkit šalia savęs ir išverskit, kokie Pink Floyd buvo ištvirkėliai ir sadistai; bliuzmenai Canned Heat – homoseksualistai. O saldusis Hulio Iglesias – neofašistas.

Gero vakaro.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 1 gruodžio, 2014 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: