RSS

Mėnesio archyvas: gruodžio 2016

Mėnesio albumas

Kaip galėjo pastebėti mano svetainės skaitytojai, jau kurį laiką rubrikoje „Mėnesio albumas“ bandau aptarti plokšteles, kurios įnešė savo indėlį į populiarios muzikos istoriją. Ne tik Bitlai ir Rolingai diktavo muzikos madas 60-70-siais. Tai buvo auksinė roko muzikos epocha, dabar vadinama „classic rock“.

                                                                           RockDinozauras

 

Buffalo Springfield

1967, Monterey, California, USA --- Buffalo Springfield's Dewey Martin, David Crosby, Richie Furay, and Stephen Stills (L-R) jam during their set at the Monterey Pop Festival. --- Image by © Henry Diltz/Corbis

 

Amerikiečių folkroko grupė iš Los-Andželo, 1966 metais padėjusi pamatus kantri roko atsiradimui. Trumpai gyvavusi, tačiau jos muzika turėjo įtaką Kalifornijos muzikinei scenai. Grupės muzikantai Stivenas Stilsas, Nilas Jangas, Ričis Fiurei po grupės iširimo sukūrė savo komandas arba sėkmingai dirbo kaip soliniai atlikėjai. Garsiausios jų sukurtos grupės – „Crosby, Stills, Nash & Young“, „Poco“ ir „Loggins & Messina“. Vėliau grupė Poco „pagimdė“ kantri roko gigantus – Eagles, joje grojo Rendis Meisneris ir Timotis B. Šmitas.

Grupės kūrimosi stadijoje muzikantai gyveno Los-Andžele, Faintein aveniu, kurioje tuo metu buvo keičiama asfalto danga. Sunkioji technika, kuri lygino asfaltą, ant šono turėjo užrašą – „Buffalo Springfield“. Kažkuris iš vaikinų pasiūlė taip pavadinti grupę ir taip į istoriją įėjo sunkioji kelių technika…

1966-jų gruodį debiutinis albumas buvo paruoštas. Likus kelioms dienoms iki diskų štampavimo mašinos paleidimo Stilsas pamatė, kaip policija išvaiko demonstrantus, protestavusius prieš klubo „Pandora‘s Box“  uždarymą. Šio įvykio įkvėptas jis parašė dainą „For What It‘s Worth“, kuri turėjo didelį rezonansą ir netrukus užėmė aukštą vietą čartuose, todėl dar neišleisto disko dainų sąrašas buvo skubiai pataisytas. Daina užėmė albume garbingą pirmą vietą.

 

America

 

UNITED KINGDOM - APRIL 30: BBC STUDIO Photo of Dan PEEK and David DICKEY and Gerry BECKLEY and Dewey BUNNELL and AMERICA, L-R: Gerry Beckley, David Dickey, Dan Peek, Dewey Bunnell - performing on TV show (Photo by David Warner Ellis/Redferns)

60-ųjų pabaigoje koledžo absolventai Diu Banelis, Denas Pikas ir Džeris Beklis susipažino viename Londono pabų. Jų tėvai tarnavo amerikiečių karinėje bazėje Britanijoje, tad gimtinės ilgesį vaikinai sumanė išlieti savo dainose. Taip gimė folkroko grupė „America“. Po metų repeticijų, vaikinai vienoje Londono įrašų studijų įrašė debiutinį albumą. 71-jų rudenį pasirodė pilotinis albumo singlas su daina „A Horse With No Name“, kuris pakilo į trečią vietą anglų čartuose. Ši daina ir visas albumas stilistiškai buvo panašus į Nilo Jango, hipių eros bardo, kūrybą.

Po triumfo Anglijoje, grupė keliauja į gimtąją Ameriką, kur sulaukia nė kiek nemažesnės sėkmės. Pavasarį pirmas jų singlas tvirtai „apsigyvena“ Amerikos čartų viršūnėse, nuversdamas patį Nilą Jangą su jo hitu „Heart of Gold“. Ilgą laiką grupės prodiuseriu buvo pats Džordžas Martinas, dar vadinamas „penktuoju“ Bitlu.

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 18 gruodžio, 2016 Uncategorized

 

Mėnesio albumas

Wings – “Wild Life“

image

Trečias Polo Makartnio solinis albumas ir pirmas, pažymėtas grupės „Wings“ vardu, buvo išleistas prieš 45 metus. Šį kartą Polas nusprendė suburti roko grupę: „Mes pasitarėm su Linda ir tapo akivaizdu, kad reikia surinkti komandą“,- vėliau pasakojo Polas. Pirma mintis, atėjusi Polui į galvą – tai turi būti super-grupė, tačiau visos pastangos tokią „sukalti“ buvo tuščios. Jis bandė prikalbinti Eriką Kleptoną, dar ką nors. Žvaigždės, susiburiančios į grupes, pilnos savų ambicijų, todėl tokios komandos nebūna ilgaamžės. Paieškos prasidėjo Niujorke: buvo perklausyta daug muzikantų ir pagaliau Polas išsirinko būgnininką Denį Seivelą ir gitaristą Hju Makrakeną. Vėliau į Wings atėjo gitaristas Denis Leinas, kurį Polas pažinojo dar 60-jų pradžioje – jis grojo garsioje prog-roko grupėje The Moody Blues.

paul-mc-cartney-the-wings_0

Žinodamas, kad roko grupė – tai ištisos gastrolės ir nenorėdamas ilgam skirtis su žmona, Makartnis padarė iš jos muzikantą- išmokė ją groti klavišiniais. Taip pat Linda antru balsu pritardavo vyrui, dažnai paleisdama „gaidį“, kas sukeldavo sarkastiškų juokelių bangą muzikos kritikų gretose. Grupės pavadinimą sugalvojo Polas. Kai  Linda gimdė dukrą Stelą, buvo kilusi mirties grėsmė ir Lindai, ir naujagimiui. Polas buvo šalia ir karštai meldėsi už jas. Besimeldžiant jo vaizduotėje atsirado sparnai. Nieko neliko kito, kaip pavadinti grupę Wings.

Albumas buvo įrašomas Abbey Road studijoje. Garso inžinieriumi buvo Alanas Parsonsas, tas pats, kuris po metų padės Pink Floyd įrašyti jų garsujį „Dark Side of the Moon“. Dainos buvo įrašytos per savaitę – penkios iš aštuonių be jokių dublių, pirmų bandymų. Alanas Parsonsas pasakojo, kad Polas prašė palikti jas būtent taip, natūraliai skambančias.

Kitoje plokštelės voko pusėje yra nedidelė albumo anotacija, kurią parašė ponas Klintonas Hariganas. Štai ką jis parašė: „…Po to, kai Polas, Linda ir Denis kartu pagrojo Ram‘e (solinis Makartnio albumas – Dino past.), jie išsiskirstė atostogų. Maki grįžo į Britaniją ir kaimo ramybėje sukūrė visą „pundą“ dainų. Kai atėjo laikas įrašinėti, jis paskambino Deniui Leinui, vaikinui iš Birmingemo, ir paklausė, gal jis atvažiuotų pagroti. Šis sutiko, atsivežė savo ištikimą gitarą ir tada jis, Maki ir Denis Seivelas (kuris stebuklingai atvyko iš Valstijų, atsiveždamas savo žmoną, kuri vėl buvo girta) pradėjo darbą. Jie truputi parepetavo, padainavo kelias senas dainas, parašė keletą naujų dainų ir nuvyko į didelio miesto studiją. Per tris dienas jie įrašė visas dainas, o po dviejų savaičių albumas buvo gatavas. Jų muzika po šiuo voku. Įsikirtot?“.  1990 metais Polas prisipažino, kad mistiškas „Klintas Hariganas“ – tai jis.

Praėjus dviems mėnesiams po albumo išleidimo, penki muzikantai patraukė į koncertinį turą, lydimi žmonų, vaikų, draugių ir šunų. Visi sutilpo į furgoną, o aparatūra buvo sukrauta į nedidelį sunkvežimį, kurį vairavo du technikai, atsakingi už jos pajungimą. Marichuanos kvapas, sklindantis pro furgono langus, nudriskusi muzikantų išvaizda – visa tai buvo labiau panašu į keliaujantį čigonų taborą. Polas vairavo furgoną, šalia sėdėjo Trevoras Džonsas – turo menedžeris, kuris buvo atsakingas už koncertų organizavimą ir viešbučio suradimą.

Vakarais vykdavo koncertai, po kurių vaikinai pasidalindavo pinigus už koncertą, pernakvodavo ir traukė toliau. „Tai buvo nuostabus laikas, – prisimena Denis Seivelas, – viskas buvo natūralu. Visi puikiai sutardavom – Polą vadinom „Džimis Makas“, aš buvau „Didelis Denis“, Leinas buvo „Mažasis Denis“, o Lindą visi vadino „misis Mak“. Dar buvo Henris Makalahas, gitaristas, kuris grodavo puikius gitarinius solo. Tiesa, dar mes valgėm daug „fish & chips“. Polas Makartnis viename interviu labai šiltai atsiliepė apie šį turą: „Tai buvo mūsų Magical Mystery Tour kelionės versija. Mes norėjom viską pradėti nuo balto lapo ir suburti grupę, kaip tai darė visi“.

 

Fresh Cream

 cream-fresh-cream

1966-jų birželio vienuoliktą dieną žurnalas Melody Maker išspausdino straipsnį apie „sensacingą naują grupę“. Džekas Briusas, naujosios grupės Cream vokalistas ir bosistas išsiaiškino, kad naujieną nutekino jo senas antagonistas, o dabar grupės kolega, būgnininkas Džindžeris Beikeris. Kleptonui, kuris grupėje gavo pagrindinio gitaristo etatą, šis straipsnis irgi pagadino nervus. Jis dar formaliai „tarnavo“ Džono Majalo grupėje Bluesbreakers ir ši naujiena galėjo jį palikti be honoraro. Cream menedžeris Robertas Stigvudas įkyriems žurnalistams prisipažino: taip, grupė egzistuoja, ji yra super ir debiutuos liepą. Taip lygiai prieš 50 metų prasidėjo bliuz-roko legendos Cream istorija. Cream išsilaikė 28 mėnesius, sugrojo 280 koncertų, studijoje praleido viso 50 dienų ir pardavė 35 milijonus savo albumų.

 

Debiutinį albumą ėmėsi prodiusuoti grupės menedžeris Robertas Stigvudas, kuris apie muzikos prodiusavimą žinojo tiek pat, kiek ir patys muzikantai. Muzika buvo įrašinėjama „gyvai“ – kiekvieną kompoziciją pragrodavo porą kartų, o vėliau iškart įrašydavo. Kaip prisimena Erikas Kleptonas: „Mes paprasčiausiai linksminomės ir rimtai į tai nežiūrėjom. Aš turiu omeny, kad didžiausią laiko dalį mes kvailiodavom, pagerdavom, ir, kaip sakoma, „tiesiog gerai pasisėdėdavom“. Suprantat, mes buvom vaikai. Todėl muzika albume gavosi gyva ir spontaniška, tikras „fresh cream““. Įrašų sesija pasibaigė rugsėjo pradžioje, bet albumo pasirodymas leidybinės firmos buvo sulaikytas iki gruodžio. Matyt mislijo, kad per Kalėdas bus pats pirkimas. Išėjus albumui, Erikas viename interviu pasakė: „Aš nesu patenkintas. Albumas galėjo būti geresnis. Mes taip ilgai su juo dirbom, o per tą praleistą laiką mes smarkiai patobulėjom kaip muzikantai. Aš nelabai patenkintas šiuo kūriniu“.

10313866_394992080638697_8703075662071077185_n

Albumas buvo labai populiarus Anglijoje, bet, nežiūrint to, Cream ir toliau koncertuodavo pabuose ir kaimo šokių salėse. Apčiuopiamam rezultatui reikėjo užkariauti Ameriką…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 11 gruodžio, 2016 Uncategorized

 

Trumpai tariant

Žurnalo Rolling Stone internetinis puslapis paskelbė interviu su Rodžeriu Votersu, kuriame pasakojama apie jo naują albumą, koncertinį turą ir atskleidžia naujausias smulkmenas apie Pink Floyd. Rodžeris parašė elektroninius laiškus Meisonui ir Gilmorui, ir, anot Voterso, „jie sutiko trumpam rejunionui“. Spalio 6-ą dieną Votersas, Gilmoras ir Meisonas savo feisbuko paskyroje patalpino pranešimą apie misijos „Moterų flotilija Gazai“ palaikymą. Jachta su 13 aktyvisčių ketino pralaužti Gazos sektoriaus blokadą, bet buvo sulaikyta izraeliečių pakrantės apsaugos pareigūnų. „Ši istorija mane labai jaudina,- sakė Votersas. – Aš pažistu šias moteris ir viena jų, Meirid Magvair, yra Nobelio premijos laureatė“. Kur įvyks tas susijungimas korektiškai nutylima, juk Votersas toks neprognozuojamas… Tame pačiame interviu Votersas papasakojo apie būsimą naują albumą ir  koncertinį turą. „Naujasis turas vadinsis „Us & Them“,- papasakojo Votersas, – ir jis apie tai, kad mums visiems reikia susikabinti rankomis ir suprasti paprastus dalykus, apie kuriuos aš „buchtelinu“ paskutinius 40 ar 50 metų – „Sienų statymas tai ne atsakymas“. Dabar tai ypač aktualu, kai keli išprotėję maniakai kalba apie nacionalinį išskirtinumą, ir kai viskas gali būti sunaikinta ir paversta dulkėmis. Ir nebeliks buvusio gyvenimo…

Metallica grįžta į trash‘ą. Prieš kelis metus, kai grupė kūrė naują albumą „Death Magnetic“, Larso Ulricho iPod‘e buvo išsaugota 1650 garso failų – studijiniai džemai, soundcheck‘ai ir, žinoma, gitariniai rifai, kurių pagalba ir kuria muziką kvartetas. „Mes įrašinėjom viską, ką grojom, – pasakojo Ulrichas. – Vėliau aš perklausydavau įrašus ir patikusius žymėdavau, pavyzdžiui „gabalas No.723 skamba kietai“. Iš šitų „skutelių“ muzikantai pradėjo lipdyti savo pirmą dvigubą diską „Hardwired… To Self-Destruct“.

„Vaizdelis perklausius visus trekus gan niūrus ir albume daug „raw shit“. Atvirai pasakius, medžiaga pakankamai agresyvi,- atvirauja Larsas. – Todėl, kad tai mūsų  bepročio Džeimso Hetfildo smegeninės kūdikis“. Viena daina skirta mirusiam Motorhead atamanui Lemiui. „Be jo įtakos nebūtu ir Metalikos,- tesia Larsas. – 81-jų vasarą aš važinėjau paskui Motorhead po visą Ameriką, o grįžęs su Džeimsu nutarėm suburti komandą“.

Albumas buvo įrašinėjamas Metalikos „štabe“ San-Rafaelyje. Darbas prasidėdavo apie 9 valandą ryto, iškart po to, kai Larsas ir Džeimsas nuveždavo savo vaikus į mokyklą. Sesija baigdavosi apie trečią dienos, kai ateidavo laikas pasiimti vaikus iš mokyklos. Visiems Metallica nariams virš 50, bet jokių išėjimo į pensiją požymių nematyti. „Vienintelis klausimas – ar atlaikys mūsų kūnai,- juokiasi Ulrichas. – Morališkai mes pasiruošę jums groti dar kokį šimtuką metų“.

Rodui Stiuartui suteiktas riterio vardas. 71-ių rokmenas pagaliau papildė sąrašą 1149-ių, kuriems šis titulas buvo suteiktas anksčiau. Titulas Stiuartui suteiktas už pasiekimus meno srityje ir labdaringą veiklą. 2013 metais, duodamas interviu Radio Times, Rodas skundėsi, kad jo draugai ir bendraamžiai – Tomas Džonsas, Mikas Džageris, Eltonas Džonas ir Polas Makartnis jau gavo šį titulą. Dabar jo oficialus titulas – Seras Roderikas. Trumpinti šį titulą spaudoje ar TV ir vadinti jį Rodu griežtai draudžiama.

Bobui Dilanui paskirta Nobelio literatūros premija. Premija buvo paskirta už „naujų poetinių formų sukūrimą tradicinėje amerikietiškoje dainoje“. Robertas Alenas Cimermanas gimė Minesotoje 1941 metais. Savo debiutinį albumą jis išleido 1962, o viso per savo karjerą jų buvo virš 30. Jis apdovanotas devyniais „Grammy“, „Auksiniu Gaubliu“ ir „Oskaru“ už dainą „Things Have Changed“, kuri skambėjo filme „Vunderkindai“. 2010 žurnalas Rolling Stone suteikė jam antrą vietą geriausių 20 amžiaus muzikantų sąraše. Savaime aišku, pirmi tam sąraše Bitlai.

Ozis Osbornas nori, kad jo laidotuvėse skambėtų Bitlų muzika. Šią žinią paskelbė Birmingham Mail. „Iš tikrujų, man dar reikia laiko apsispręsti, bet tikriausiai tai bus kažkas iš „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“, arba „Revolver““… (Mano manymu, puikus pasirinkimas. Prieš kokį 20 metų panašią mintį ir aš turėjau. Tačiau dabar ne apie mane – Dino past.)

„Tai nebus kažkas „tipo mano geriausi gabalai“, jokių laimingų tralialia, aš juk miręs!“,- sakė Ozikas. Toliau jis papasakojo, kad gyveno ne „pačioj krūčiausioj vietoj“ ir dažnai galvodavo apie tai, kaip iš ten išnešti muilą. „O paskui, kartą per radiją leido „She Loves You“. Mano sūnus visada klausia manes: „Į ką tai buvo panašu, kai atsirado Bitlai?“. Mano atsakymas skamba maždaug taip: „Isivaizduok kad tu eini miegoti viename pasauly, o paskui pabundi kitame, ir tokiame nuostabiame, jog tai priverčia tave jaustis laimingu, kad tu gyveni jame“.

 

The Rolling Stones — «Blue & Lonesome»

Pagrindinė planetos roko grupė, gimusi iš meilės bliuzui ir pradėjusi savo karjerą bandymais jį groti, išleido albumą, kuriame išskirtinai Čikagos 50-60-jų bliuzai. Be abejo, tai grįžimas, skant, prie šaknų, bet ir puikus marketinginis manevras, žinant, kad jau praėjo 11 metų po jų paskutinio albumo. Nereikėjo kankintis, kuriant naujas dainas ir leisti dienas studijoje, šlifuojant naują medžiagą.

Tačiau ir idealus marketingas čia nepadėtų, reikėjo sukurti nedidelį stebuklą. Vakariniame Londone Rolingai iš Marko Noflerio (buvusio Dire Straits boso) išsinuomuoja studiją ir per tris dienas įrašo puikų albumą. Praktiškai „gyvai“, susėdus rateliu aplink mikrofoną. Toje „jam session“ jiems patalkino „baltojo bliuzo karalius“ Erikas Kleptonas, kuris toje pačioje studijoje įrašinėjo savo diską. Jo intarpai yra patys švelniausi plokštelėje: Rolingai senai nerodė tokios laukinės, šiurkščios energijos, palyginus su 90-jų albumais. Kai kurie kritikai kalba, jog Rolingai bandė atkartoti savo pirmųjų albumų skambėjimą, kai jie naiviai manė, kad jie tikra bliuzinė komanda. Nesąmonė- jie bandė groti kaip tikri bliuzmenai, bet realiai nemokėjo ir negalėjo. Taip, kaip ir lietuviško tipo „bliuzmenai“, nuo Balbieriškio ar Zizėnų, kurie, kaip žinia nėra Čikagos priemiesčiai.

Dabar gi, naujos skaitmeninės eros antrajame dešimtmety,  Mikas & Co. subliuzavo. Ir „padarė“ visus.

Deep Purple Goodbye?

Turiu dvi žinias – įtariat kokias? Atspėjot. Pradėsiu nuo geros.

Hard roko veteranai ir Rokenrolo Šlovės Salės eksponatai Deep Purple išleidžia savo 20-ąjį, jubiliejinį albumą „InFinity“.  2017-jų pradžioje albumas turėtu pasirodyti ir Lietuvoje.

Bloga žinia – po albumo išleidimo rengiamas atsisveikinimo turas „The Long Goodbye tour“. Anoniminiai, bet gerai informuoti šaltiniai pakuždėjo, kad „highway star“ mažina apsisukimus ir gastrolių intensyvumą, juolab, kad šią vasarą Peisas, nepakeičiamas DP būgnininkas turėjo mikroinsultą. Kitiems dviems nepakeičiamiems nariams – bosistui, dainų kūrėjui ir prodiuseriui Rodžeriui Gloveriui bei vokalistui Janui Gilanui –  kartu sudėjus jau 142 metai, tad visi klausimai kaip ir atpuola…

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 4 gruodžio, 2016 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: