RSS

Mėnesio archyvas: gegužės 2018

Creedence Clearwater Revival

1958 metais ne kiekviena mokykla galėjo sau leisti turėt savo rok-bendą. San-Francisko priemiestyje, El Čerite tokia mokykla buvo Portola Junior High School. Ir šios mokyklos šokiuose grojo chebra, vardu The Blue Velvets. Ją įkūrė pametę galvas dėl rokenrolo šios mokyklos mokiniai Džonas Fogertis ir Dagas Klifordas. Su mamos pagalba Džonas kreditan nusipirko gitarą Sears Silvertone, kuri kainavo neįtikėtinus tais laikais 80 žalių. Namo rūsyje jis įrengė repeticijų kambarį ir ten savarankiškai mokėsi groti. Laisvu nuo mokyklos ir gitarinių akordų kalimo laiku dirbo laikraščių „išmėtytoju“ ir, užsidirbęs 88 dolcus, atidavė skolas kreditoriams ir mamai. Jo bičiulis Dagas „kankino“ įtaisytą ant gėlių stovo  būgną. Senukas būgnas turėjo atlaikyti ypač skausmingas kančias – jo skūrą Dagas „lupo“ savadarbėmis lazdelėmis, padarytomis iš biliardo lazdų.

Nepatenkinti dueto skambėjimu pasikvietė Dago draugą – Stju Kuką. Dagas ir Stju gimė beveik tuo pačiu laiku, tik kelių valandų skirtumu, ir buvo neišskiriami draugai, net mokykloje sėdėjo viename suole. Tad nenuostabu, kad Stju atsirado grupėje šalia savo draugo. Dagas kelis metus mokėsi skambint klasikiniu fortepijonu, kas visai netrukdė jam klausytis rokenrolo per radijo stotį KWBR. (Malonumo klausytis „Radio Luxembourg“ transliacijų vietiniai roko maniakai neturėjo). Vaikinai nepraleisdavo progos pagroti, ar tai būtų šokiai mokyklose, ar vakarėliai, ar „jomarkai“. Iki 1961 metų jaunoji grupė taip nušlifavo savo meistriškumą, kad atsirado noras padaryti rimtą įrašą. Tiesa, pirmą įrašą jie padarė akompanuodami juodaodžiui dainininkui Džeimsui Pauelui ir dainelė „Beverly Angel“ net tris savaites skambėjo vietos radijuje.

Džonas turėjo vyresnį brolį – Tomą, kuris buvo vedęs ir kaip muzikantas ir vokalistas bandė daryti karjerą. Jis turėjo neblogą „rokenrolinį“ balsą, keliantį ekstazę spiegiančių merginų tarpe, tad pakvietimų turėjo daug ir iš įvairių grupių. Bet netrukus geras gyvenimas baigėsi: dvi grupės, kuriose jis dainavo, baigė karjerą. Nieko kito neliko, kaip pasiprašyti į jaunesniojo brolio grupę – tuo laiku Džonas dar nedainavo, o Blue Velvets grodavo daugiausiai instrumentinę muziką. Tomas gi buvo vietinė vokalo žvaigždė. Grupė persivadino į Tommy Fogerty & The Blue Velvets ir netrukus tapo populiari Šiaurės Kalifornijoje.

„Kartą mes turėjom pirmi groti viename šou Friske“,- prisimena Džonas,- per saundčeką mes pabandėm savo gabalą „Born On The Bayou“ paversti bliuzu Led Belio stiliumi. Kai apšilimo laikas baigėsi, vienas iš salės darbuotojų riktelėjo: „Varykit nuo scenos, nevykėliai!“. O aš jam atgal: „Pasimatysim po metų, šunsnuki, ir pažiūrėsim, kas iš čia varys!“.

Vieną vakarą vaikinai žiūrėjo TV ir sužinojo, kad San-Franciske yra įrašų kompanija Fantasy, kurioje „popigiai“ galima padaryti įrašą. Po kelių mėnesių atkaklių bandymų vienas iš firmos bosų Maksas Vaisas susidomėjo jaunais muzikantais ir pasiūlė jiems kontraktą. Jis įkalbėjo muzikantus pakeisti pavadinimą, nes The Blue Velvets, jo manymu, skambėjo senamadiškai. Buvo pasirinktas The Visions vardas ir įrašytas singlas. Dar nespėjus jam pasirodyti pardavime, Ameriką apėmė bitlomanija. Fantasy savininkas sumanė tuo pasinaudoti ir vietoj to, kad nuskristų į Angliją ir pasirašyti kontraktą su kokia nors grupe, grojančia „mersey-beat“ stiliumi, jis išleido jau įrašytą singlą. Eilinį kartą pavadinimas buvo pakeistas ir komandą gavo naują vardą – The Golliwogs. Tokia pravarde buvo vadinamos lėlės-monstrai ir tris metus grupė gyveno su šiuo vardu. Įdomu, kokiomis asociacijomis vadovavosi tas žmogus, duodamas tokį keistą pavadinimą jaunai grupei…

Kai vaikinams sukako 25 metai, The Golliwogs buvo leista groti baruose ir kitose pavojingose vietose. Kaip tik tuo metu Džonas Fogertis pradėjo dainuoti: stengdamasis kompensuoti menką stiprintuvų ir kolonėlių galingumą, jis rėkdavo visa gerkle, taip sukurdamas „firminį“ būsimujų Kridensų skambėjimą. Stju tuo metu jau grojo bosine gitara, o Tomas paėmė į rankas ritminę gitarą.

Baigę mokyklą, Dagas ir Stju įstojo į koledžą, o Džonas įsidarbino klerku toje pačioje Fantasy firmoje. Tomas, reikia manyti, popino vaikus… Vakarais jie repetuodavo naujas dainas, kurias pradėjo rašyti Džonas Fogertis. Bet tokiam nerūpestingam gyvenimui staiga atėjo galas – Dagas ir Džonas buvo paimti į šlovingą Amerikos kariuomenę. Stju gi išsisuko – jo tėvelis buvo juristas ir norėjo, kad sūnus eitų jo pėdomis. Puikiai žinome, koks komfortiškas ir sotus yra Amerikos lojerių gyvenimas…

Ir štai bitlomaniją pakeitė „meilės vasara“,  „gėlių vaikai“ ir psichodelija. Vaikinai jau buvo pakankamai suaugę ir čia pakilo klausimas – ką daryti toliau? Buvo pasirinkta muzika. Stju pardavė mašiną, kurią koledžo baigimo proga jam padovanojo tėvas, ir kartu su Dagu arendavo nedidelį „ružavą“ namą, kur grupė repetavo ir „tūsinosi“. Tomas metė darbą ir padarė įnašą į bendrą grupės katilą, kuris buvo skirtas kreditoriams, dažnai aplankantiems juos su sunkia ginkluote. Akivaizdu, kad katilas greičiau tuštėdavo, nei buvo daromi įnašai, tad ateidavo kiti sužvėreję kreditoriai su dar sunkesniais pabūklais. Nors dabar vaikinai už koncertus gaudavo daugiau banko bilietų, jų vis tiek nepakakdavo su visais atsiskaityti.

67-jų rudenį broliai Vaisai, firmos Fantasy savininkai, sugalvojo uždaryti nerentabilią kompaniją. Ją išgelbėjo vienas jos darbuotojų, Solas Zencas, išpirkdamas iš brolių akcijas. Zencas įdėmiai stebėjo San-Francisko muzikinį gyvenimą ir žinojo apie grupę keistu pavadinimu. Džonas, kaip buvęs firmos darbuotojas, pažinojo jį ir netrukus gavo iš naujos valdžios pasiūlymą pasirašyti kontraktą. Bet vėl su sąlyga – pakeisti pavadinimą. Vaikinai su džiaugsmu sutiko – jie nekentė vardo, kurį jiems davė buvusi valdžia. Buvo siūlomi įvairus pavadinimai – Muddy Rabbit, Gossamer Wump ir Credence Nuball & The Ruby (Credence Nuball buvo Tomo draugas). Buvo nutarta prie vardo pridėti dar vieną raide „e“, kas toks (-ia) buvo Ruby neaišku, bet dabar jau ir nesvarbu – atsirado žodis clearwater iš alaus reklamos. Revival, kaip sakė Džonas ‚ „buvo svarbiausia dalimi“, po 10 nesėkmingų metų scenoje turėjusi pakelti vaikinų tikėjimą ir optimizmą.

Prasidėjo rimti darbai studijoje, įrašant debiutinį albumą. Vieną iš albumo dainų – Suzy Q –  San-Francisko radijo didžėjai pradėjo sukti eteryje dar albumui nepasirodžius prekyboje. Reikalas tame, kad tokia ypatingą meilę ir palankumą grupė užsitarnavo, palaikydama didžėjų streiką, sugrodama labdaringą koncertą ir dalyvaudama kituose renginiuose.

Jau debiutiniame albume susiformavo firminis Kridensų stilius ir skambėjimas, nors kai kuriuose fragmentuose dar buvo girdėti psichodeliniai sąskambiai bei efektai, panašūs į tuos, kuriuos Bitlai naudojo Seržanto Peperio albume. Vėlesniuose albumuose, kur grupė pajunta savo jėgą ir ypatingą „swamp-rock“ stilių, tokių efektų jau nesigirdi – garsas ir stilistika bus tradiciški, atitinkantys „paprastų vaikinų iš Pietų“ įvaizdį. Po šio albumo CCR tampa žinoma ir populiari visame pasaulyje. Kridensų muzika pralaužė sieną ir į Lietuvą. Tai buvo viena iš komerciškai sėkmingiausių Amerikos grupių, kurios septyni singlai ir du albumai 1960-70 metais pabuvojo čartų Hot 10 sąrašuose. Nežiūrint tokios sėkmės, patys muzikantai vos netapo „konteineriniais“. Visi muzikantų pinigai atiteko Fantasy firmai ir jos savininkui Solui Zencui. Džonas Fogertis kaltino menedžerį, tačiau ir pats buvo kaltas, kad pasirašė patį katastrofiškiausią kontraktą per visą roko muzikos istoriją, o vėliau atsisakė kompanijos pasiūlymo pakeisti kontrakto sąlygas, tuo savo veiksmu prarasdamas 50 milijonų dolerių. Negana to, jis dar leido Solui Zencui „prasukti“ pinigus per ofšorus. Bankrutavus ofšoriniam bankui, visų grupės muzikantų pinigai sudegė, bet „išrinktos tautos“ atstovas ir jo asistentai spėjo pinigėlius pervesti į saugesnius bankus. Šveicariškus.

1978 metais prasidėjo teismo procesas ir po penkių metų vaikinai gavo kompensacijas, tačiau jos greitai išgaravo – reikėjo sumokėti skolas. Kišenėje liko centai. 2004 metais kompanija Fantasy buvo parduota ir jau kita kompanija išmokėjo grupei autorinius pinigėlius. Jų negavo tik Tomas Fogertis – jis jau buvo miręs… Po CCR karjeros pabaigos Solas Zencas ir Fantasy Records padavė į teismą Džoną Fogertį, teigdami, kad jo solinis 1985 metų hitas „Old Man Down The Road“ iš esmės yra 1970-jų dainos „Run Through The Jungle“ plagijavimas. Visos autorinės teisės tuo metu priklausė Zencui. Džonas buvo iškviestas į teismą, gitara sugrojo abi dainas ir laimėjo bylą. Deja, tuo bylinėjimasis nesibaigė: Džono albume „Centerfield“ buvo dar dvi dainos, prie kurių prikibo Zencas – „Mr. Greed“ ir „Zanz can‘t dance but he‘ll steal your money“. Pastarosios pavadinimą reikalauta pakeisti į „Vanz Can‘t Dance“.

Galima įvairiai vertinti Solą Zencą ir visą tą istoriją: be abejo, jis buvo godus „žulikas“, bet tuo pat metu buvo puikus prodiuseris. Jis turėjo gerą uoslę komerciniuose reikaluose. Jis iš tiesų išvedė Kridensus į žmones, nors po to juos ir apvogė. Jis davė jiems šlovę mainais į pinigus.

Šalia muzikinio biznio jis prodiusavo filmus ir darė tai profesionaliai. Jo prodiusuoti filmai „Skrydis virš gegutės lizdo“, „Amadeus“ ir „Anglas ligonis“ gavo „Oskarus“.

O Džonui Fogerčiui reikėjo gerai pagalvoti, prieš pasirašant tokį tragišką kontraktą.

Iš visos šios istorijos galima daryti išvadą – ir Amerikoje vagia. Kas nesugeba vogti, tas graibo aktores už minkštų vietų. Džiugu, kad mes puikiai perimam pavyzdį iš peraugusios jaunesnės sesės.

Štai tokia gavosi keista traktato pabaiga.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 25 gegužės, 2018 Debiutas

 

Quicksilver Messenger Service

 Labiausiai už viską šios grupės nariai mėgo parūkyti žolę, pagroti savo malonumui ir būti nepriklausomais nuo jokių kontraktų. Jie grojo muziką, kuri labai patiko hipiams. Grupės istorija prasidėjo 1965 metais Los-Andžele , kur greitai tapo viena žinomiausių komandų, grojusių   psichodelinį roką. Nors ir buvo labai populiari, bet neturėjo tokio komercinio pasisiekimo, kaip Jefferson Airplane, ar Grateful Dead. Vaikinai, kaip ir priklauso  tikriems hipiams, neturėjo ambicingų planų įrašyti kuo daugiau diskų, ar užkariauti muzikinius čartus. Kaip sakė gitaristas Geris Dankanas: „Mes norėjom kaifuoti, groti savo muziką ir užsidirbti pakankamai pinigų marihuanai“. Pinigų žolei, reikia manyti, jie uždirbdavo pakankamai, nes porą metų vaikinai ištisai koncertavo.

Pirmoji grupes sudėtis buvo tokia: vokalistas Dino Valenti (tikras vardas Česteris Pauersas), gitaristas Džonas Sipolina, gitaristas Džimas Miurejus, būgnininkas Gregas Elmoras, bosistas Deividas Freibergas ir dar vienas gitaristas Geris Dankenas. Dar net bendroms repeticijoms neprasidėjus, Dino Valenti buvo areštuotas už marihuanos laikymą ir įkištas už grotų. Sunku pasakyti, kaip būtų evoliucionavusi grupės muzika, jeigu Dino nebūtų patekęs į kalėjimą: juk tai jis 1962 metais, kaip sakydavo sovietmečiu, „harmonizavo“ dainą  „Hey Joe“, kurią 1966 metais fantastiškai sugrojo Džimis Hendriksas. Kitą jo parašytą dainą „Get Together“ grojo kas tik netingėjo, bet išpopuliarino ją 1967 metais grupė The Youngbloods. Taigi, puikus autorius dėl nepažabotos meilės žolei trims metams buvo išjungtas iš aktyvaus muzikinio gyvenimo… „Quicksilver Messenger Service“ sudėtis nebuvo pastovi – karts nuo karto kuris nors iš muzikantų buvo uždaromas į cypę už marihuanos laikymą. Tik du gitaristai – Džonas Sipolina ir Geris Dankanas kažkaip sugebėdavo likti laisvėje.

1967-jų birželį QMS dalyvauja garsiame Monterejaus festivalyje, po kurio koncertuoja Vakarų pakrantėje stambiuose muzikiniuose renginiuose. Su įvairiom garsiom grupėm groja salėse, kurių šeimininkai su mielu noru priima roko muzikantus. Metų pabaigoje įrašų kompanijos Capitol Records agentams pagaliau pavyksta įkalbėti vaikinus pasirašyti kontraktą. Iš visų geriausių San-Francisko grupių jie ir Steve Miller Band buvo paskutiniai, paimti į vergovę. Norėdami išspausti iš naujokų kuo daugiau žalių, kompanijos bosai tremia muzikantus į įrašų studiją, kur, deja, žlunga muzikos verslo plėšikų kalėdiniai lūkesčiai-   prieš pat Kalėdas debiutinis albumas nebuvo įrašytas. Parduotuvėse jis pasirodė tik sekančių metų balandį. 1968-ais buvo parašytos dvi kompozicijos kultiniam filmui „Revolution“ bei įrašytas pusiau koncertinis diskas „Happy Trails“. Daugelio muzikos kritikų šis albumas buvo pripažintas geriausiu grupės diskografijoje.

Iš karto po šio albumo išleidimo QMS palieka gitaristas Geris Dankenas ir, persikėlęs į Niujorką, kartu su išėjusiu iš kalėjimo Dino Valenti  pradeda įrašinėti naują albumą. Dankeno vietą užima garsus anglų studijinis muzikantas Niki Hopkinsas. Sekančiais 1970 metais į Quicksilver Messenger Service sugrįžta sūnūs paklydėliai Dankenas ir Valenti. Ypatingą aktyvumą rodė Dino, kuris bandė nukreipti kolegas nuo ilgų instrumentinių improvizacijų į tradicinį dainų formatą. Tačiau Valenti diktatas, apsunkintas narkotinių problemų, neprisidėjo prie geros atmosferos komandoje ir liaudis pamažu išsibėgiojo. Per trumpą laiką pasišalino Sipolina, Hopkinsas, o Freibergas buvo suimtas už narkotikų laikymą. 1972 metais grupė įrašo du blankius, nesėkmingus albumus ir oficialiai paskelbia apie veiklos pabaigą. Vėliau QMS kelis kartus bandė reanimuotis, net įrašinėjo albumus, kurie, deja, nebuvo perkami, o į koncertus susirinkdavo mažai klausytojų. Tad grupė vėl užsikonservuodavo…  iki kito prisikėlimo.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 11 gegužės, 2018 Debiutas

 
 
%d bloggers like this: