RSS

Mėnesio archyvas: gruodžio 2012

Su Naujaisiais!

Mieli bičiuliai! Adminas sveikina Jus su Naujaisiais 2013 metais ir, nepaisant ne visiems priimtino ir laimingo skaičiaus, linkiu Jums daug laimės ir malonaus skaitymo!

putin

Reklama
 
2 Komentaras

Publikavo gruodžio 29, 2012 Uncategorized

 

Albertas Goldmanas “Džono Lenono gyvenimai“

Knygos fragmentai.  Antroji dalis. John live

(…) Kai limuzinas sustojo prie Dakotos, laikrodis rodė 10:50. Pirma iš mašinos iššoko Joko, iš paskos Džonas, laikydamas rankose magnetofoną ir kelias kasetes. Kai pro Čepmeną praėjo Joko, jis šūktelėjo jai: „Labas!”. Po to prie jo prisiartino Džonas ir pažiūrėjo į jį sunkiu žvilgsniu. „Jis užfiksavo mane savo atmintyje“,- vėliau pasakys Čepmenas. Visą praėjusią naktį Čepmenas meldėsi tai Dievui, tai velniui – pirmojo jis prašė, nukreipti nuo jo pagundą, o velnio prašė suteikti jam jėgų atlikti užduotį. Dabar, pačiu kritiškiausiu momentu, jis išgirdo, kaip vidinis balsas jam kartojo: „Padaryk tai…padaryk tai…padaryk tai!“. Žengęs du žingsnius į priekį, jis išsitraukė revolverį ir atsistojo į kovinę padėtį, šiek tiek sulenkęs kojas per kelius ir taikydamasis viena ranka, atrėmęs ją į kitos delną. Jis neištarė nė žodži, viską pasakė revolveris. Du pirmi šūviai pataikė Lenonui į nugarą ir atsuko jį veidu į žudiką. Dvi sekančios kulkos smigo į petį, trečia- į sieną.

Ištuštinęs būgną, Čepmenas pažiūrėjo į alėją, tikėdamasis pamatyti gulintį Džoną Lenoną, tačiau nieko nepamatė. Tarsi būtų buvęs rūke-  net nepastebėjo, jog jo auka atidarė laiptinės duris ir žengė per penkis laiptelius, vedančius į portje kabiną, prieš kurią ir krito veidu į priekį.

John Lennon

Dūžtančio stiklo ir žingsnių garsas užklupo jauną naktinį sargą Džėjų Heistingsą skaitantį žurnalą. „Prie įėjimo, svyruodamas ir  siaubingos grimasos perkreiptu veidu, pasirodė Džonas“,- prisimena Heistingsas. Paskui, klykdama „Džoną nušovė!“, įlėkė Joko. Sekundės dalį Heistingsas manė, jog tai pokštas, bet paskui pamatė, kaip Džonas krito ant grindų, magnetofonas ir kasetės iškrito jam iš rankų ir su triukšmu trenkėsi į grindis. Heistingsas paspaudė policijos iškvietimo mygtuką ir puolė prie Džono. Jis nuėmė Lenonui sudaužytus akinius, suraižiusius jam nosį, ir apklojo jį savo uniforminiu švarku. Po to nusiplėšė savo kaklaraištį , norėdamas panaudoti jį kaip žgutą, bet  suprato, jog tai beviltiška – Džono žaizdos buvo siaubingos. Kraujas trykšte tryško iš burnos ir krūtinės. „Akys buvo atvertos, bet žiūrėjo į tuštumą, jį pradėjo pykinti kraujo krešuliais“. Joko spiegė, kad reikia skambinti daktarui. Heistingsas pašoko ant kojų, nubėgo prie telefono, surinko 911 ir grįžo prie Lenono, kuždėdamas: „Viskas tvarkoje, Džonai, su tavim viskas bus tvarkoje“.john lennon dead

Antrąjį šios scenos liudininką-  portje Chose Perdomo- apstulbino šis reginys. Nesutvardydamas ašarų, jis suriko Čepmenui: „Kaip tu galėjai nužudyti tokį žmogų?!“. „Nebijok, Chose“,- atsakė Čepmenas it prasikaltęs mokinys. Staiga portje pagalvojo, kad jis beprotis. „Tu nors žinai, ką tu padarėi?“,- šaukė jis. „Nebijok“,- pakartojo Čepmenas ir taip pat, kaip Holdenas Kofildas, metė ant žemės revolverį. Chose, nuspyręs revolverį, maldavo; „Prašau! Išeik!“. “Atleisk man Chose,- tyliai pasakė Čepmenas,- bet kur man eiti?“.(…)

(…)Po kelių akimirkų Džėjus Heistingsas išbėgo į gatvę, norėdamas pasekti žudiką, tačiau pastebėjo tik storą, vienplaukį ir be palto jauną žmogų, stovintį po gatvės žibintu ir skaitantį knygą. 72-ąją gatvę užplūdo sirenų garsai. Prie namo privažiavo dvi patrulinės mašinos su raudonai-baltais švyturėliais ant stogų. Čepmenas buvo nusivilkęs paltą ir nusiėmęs kepurę, kad parodytų, jog jis beginklis. Jis pakėlė rankas už galvos, pridengdamas akis alkūnėmis.

Yoko Ono And David Geffen

Pirmieji į įvykio vietą atvažiavo patruliai Tonis Palma su savo porininku Herbu Frauenbergu ir Stivas Spairo su Pitu Kalenu. Iššokę iš automobilių, jie nusitaikė į Džėjų Heistingsą ir liepė stoti prie sienos. “Tai ne jis! -sušuko Chose,- jis čia dirba. Tai tas vyrukas”. Ir jis parodė į Čepmeną, stovintį vartų šešėlyje. Spairo išsitraukė revolverį ir suriko: „Nejudėt! Rankas prie sienos!“. „Prašau, nemuškit manęs! Prašau jūsų!“,- pradėjo maldauti Čepmenas. Atsigręžęs į namo duris, Spairo pastebėjo trijų kulkų pėdsakus ant stiklinio stogelio virš durų. Tuo momentu portje riktelėjo, kad Čepmenas buvo vienas. Patrulis vėl stūmė Čepmeną prie sienos. Žudikas pradėjo verkšlenti: „Aš viską padariau vienas! Prašau, nemuškit manęs!“.

Po poros sekundžių du patruliai jau buvo viduje. Pamatęs vyrą, gulintį veidu žemyn, ir šalia verkiančią moterį, Palma, kuris supratimo neturėjo, kas yra nukentėjusysis, apsuko sužeistąjį ir pamatė, kad sužeidimas labai sunkus. „Viskas buvo raudona nuo kraujo,- prisimena Palma. Jis pasakė porininkui: „Imk jį už kojų ir nešam jį iš čia!“. Jie užsikėlė Džoną ant pečių ir, išnešę jį į gatvę, paguldė  ant galinės  privažavusio patrulinio automobilio sėdynės. „Greitai į ligoninę!,- įsakė Palma sėdėjusiam mašinoje patruliui Džeimsui Moranui. Kai mašina pajudėjo, Moranas atsisuko atgal ir paklausė: „Tu žinai, kas tu toks?.“ Džonas negalėjo kalbėti. Jis sudejavo ir linktelėjo galva, tarsi pasakydamas „taip“.Mark Chapmen under arrest

Vairuotojas, įjungęs sireną, nulėkė Devintąja aveniu Ruzvelto vardo ligoninės pusėn, kur sužeistojo jau laukė „Greitosios pagalbos“ brigada, gavusi pranešimą per radiją.Tuo metu Stivas Spairo įstūmė surakintą antrankiais Čepmeną ant kito patrulinio automobilio galinės sėdynės. Sėdęs prie vairo, neslėpdamas nevilties, suriko: „Tu žinai, ką tu padarei? Žinai?!”. „Atleiskit man. Aš nežinojau, kad jis buvo jūsų draugas“,- vaidindamas naivuolį, pasakė Čepmenas. „Beprotis!“- švystelėjo mintis Spairo galvoje.

Kai Lenoną atvėžė į intensyviosios terapijos skyrių, pulso jau nebuvo. Dvi kulkos, pataikiusios į nugarą, pramušė plautį ir išėjo per krūtinę. (Vieną rado užstrigusią jo juodame odiniame švarke). Trečia kulka sutrupino jam kairįjį petį ir išėjo kiaurai. Ketvirta taip pat pataikė į petį, bet rikošetu smigo į krūtinę, kur perskrodė aortą ir kvėpavimo takus. Medikų brigada darė viską, kad išgelbėtų Džoną. „Jo neįmanoma buvo išgelbėti,- pranešė daktaras Stivenas Lynas, „Greitosios pagalbos“ vadovas.- Jis turėjo tris skyles krūtinėje, dvi nugaroje ir dar dvi kairiajame petyje, ir prarado maždaug 80% kraujo ”.

Oficialia mirties priežastimi buvo nurodytas šokas, sukeltas stipraus kraujavimo. Neoficialiai kai kurie medicinos personalo atstovai sakė, kad galbūt būtų buvę geriau, jeigu Lenoną būtų palikę gulėti vietoje ir sulaukę medikų atvykimo. Be to, visi medikai buvo nustebinti jo itin blogos fizinės būklės.

Mark Chapman mugshot

…Joko į ligoninę atvėžė Tonis Palma, kuris pagaliau sužinojo, jog sužeistasis buvo Džonas Lenonas. Jis prisimena, kad nuvedė Joko į kambarį, kur buvo telefonas. Ji iškarto paskambino Devidui Gefenui, kuris tuoj pat atvyko. „Kažkas nušovė Džoną!,- murmėjo ji.- Tu gali tuo patikėti? Kažkas jį nušovė.“. Tuo metu į kambarį įėjo daktaras Lynas. „Kur mano vyras?,- puolė prie jo Joko.-Aš noriu būti kartu su vyru. Jis labai norėtų , kad aš būčiau su juo. Kur jis?“. Daktaras pasakė: „Pas mus labai blogos naujienos. Nepaisant visų mūsų pastangų, jūsų vyras mirė. Jis mirė nesikankindamas“.

Patruliai Palma ir Frauenbergas nuvežė Joko į Dakotą, pakeliui užsukę į „Otel Pjer“ viešbutį, kur buvo buvo apsistojęs Gefenas. Atvažiavę į Dakotą, jie įėjo į vidų per atsarginį įėjimą. Atsidūrusi savo bute, Joko stvėrė telefoną. Vėliau ji pareiškė, kad paskambino trims žmonėms, kuriems Džonas būtų norėjęs, kad būtų pranešta pirmiems: sūnui Džulijanui, tetai Mimi ir Polui Makartniui.

(…)Antroje kitos dienos pusėje dokumentas, kurį sudarė keturi puslapiai, pasirašyti Džono Lenono maždaug likus metams iki mirties-1979-jų spalio 29 dienos- buvo išsiųstas juristams patvirtinimui. Džonas savo turtą padalino tarp Joko ir vaikų. Testamento sąlygos, paskelbtos plačiajai visuomenei, niekam nesukėlė nuostabos, bet visi buvo tiesiog šokiruoti to, kaip Joko pasielgė su jo palaikais. Pirmiausia, Joko nusprendė, kad iškilmingų laidotuvių nebus. Vyks tylus atsisveikinimas prie karsto. Dar baisesnis pasirodė jos sprendimas kremuoti kūną, nepaisant to, jog gyvam Džonui kėlė siaubą kremavimo praktika. Vieną kartą jis net norėjo parašyti protesto dainą šia tema.

goodbye

Visus reikalus, susijusius su kremavimu, ji pavedė buvusiam FTB darbuotojui Duglasui Makdugalui. Nuvykęs į kremavimo vietą, jis pasinaudojo gudrybe, panašia į tą, kurią dažnai praktikuodavo „Bitlai“, norėdami po koncerto pasprukti nuo gerbėjų minios. Jis pervežė Džono kūną į Frenko Dž.Kempbelo koplyčią, kur buvo išduotas fiktyvus sertifikatas apie kremavimą. Į katafalką  įkėlė tuščią urną ir visi žurnalistai, besitrinantys netoliese,  puolė paskui katafalką. Tuo tarpu Makdugalas įkėlė kūną į kitą katafalką, kuris nuvažiavo link Fernklifo laidojimo kontoros Harsdeile, į šiaurę nuo Niujorko.

Tą patį vakarą Makdugalas pasirodė „Studio One“, laikydamas rankose nedidelį paketą, perjuostą ryškia juosta, kad nesukeltų  minios, susirinkusios prie pastato, įtarimų. „Kas tai?,- paklausė Fredas Simanas (Džono padėjėjas). „Tai,- atsakė saugumo karininkas,- yra tai, kas liko nuo garsiausio pasaulyje roko muzikanto“. Fredas užsiėmė burną, pajutęs pykinimą, bet nieko nepasakė ir po akimirkos jau skambino Joko. „Nešk pelenus į viršų“,- įsakė ji. Bet jis negalėjo prisiliesti prie urnos ir paprašė, kad urną nuneštų kas kitas. Vėliau Fredą iškvietė į miegamąjį – ten rado Joko, besikalbančią telefonu. Ji davė ženklą pakišti urną po lova, tuomet Simanas nutraukė jos pokalbį ir pareiškė: „Aš noriu išeiti atostogų“. „Gerai,- atsakė Joko,- aš matau, kad tau sunkiai sekasi. Gali truputį pailsėti, tik žiūrėk, nepridaryk kvailysčių“.

near Dakota

Tuo metu, kai visas  pasaulis gedėjo, Dakotoje virė gyvenimas: Joko paliko sūnų draugams, o pati užsiėmė savo karjera. Išleidęs paskutinį atodūsį, Džonas suteikė žmonai galimybę, apie kurią ji svajojo visą gyvenimą: pakilti į patį hit-paradų viršų. Ir ji nesiruošė praleisti tokio šanso. Antradienį, dar nepraėjus parai nuo Džono nužudymo, ji išslydo iš Dakotos vakarienei su Devidu Gefenu, Kelvinu Kleinu ir Stivu Rubelu, buvusiu „Studio 54“ menedžeriu, kuris neseniai buvo paleistas iš kalėjimo už mokesčių nuslėpimą. Visą vakarą Gefenas buvo puikios nuotaikos (vėliau draugams jis pasigyrė, kiek pinigų jam uždirbo Joko). Tačiau ne tai buvo pagrindinė puikios nuotaikos priežastis: po Džono mirties albumas “Double Fantasy“, kurį mažmenininkai jau pradėjo grąžinti didmenininkams, staiga tapo sensacingu super hitu- per kelias valandas buvo parduota šeši milijonai kopijų. Negana to, prieš pasirašant kontraktą su Džonu, Gefenas apdraudė Lenono gyvybę gana apvalia sumele.(…)

WHY

(…)1980-jų gruodžio 14 dieną, sekmadienį, visas pasaulis atidavė savo paskutinę pagarbą Džonui Vinstonui Ono Lenonui. Antrą valandą Niujorko laiku buvo paskelbta dešimties minučių trukmės tyli malda. Centriniame parke susirinko 100 tūkstančių žmonių; radijas ir televizija nutraukė kitas transliacijas ir milijonai žmonių visame pasaulyje stebėjo, kaip didžiulė minia, skambant iš daugybės garsiakalbių sklindančiai dainai „Give Peace a Chance“,  sustingo, pakėlusi į viršų du pirštus. Tylą trikdė tik grėsmingas kabančių danguje malūnsparnių,  grūste prigrūstų  žurnalistų ir policininkų su žiūronais, zvimbimas.(…)

central park 14.12.1981

(…) Po kiek laiko Joko įsikūnijo į geradario vaidmenį,  apie kurį visad svajojo. Ji pradėjo aukoti pinigus labdaringoms akcijoms ir visuomeninėms organizacijoms, apmokėjo išlaidas, susijusias su memorialo Centriniame parke planavimu, ir mainais į milijoną dolerių gavo leidimą suteikti šiam memorialui „Strawberry Fields“ pavadinimą. Iškilmingas memorialo atidarymas įvyko 1985-ųjų spalio 15 dieną ir šalia Yoko stovėjo Niujorko meras Edvardas I. Kohas.(…)

silent vigil

(…) Bet ne tik tai buvo jos sėkmės rodiklis: nemažiau svarbus buvo faktas, jog ši moteris staiga vėl tapo laiminga. Semas Havadtojus, vengrų kilmės antikvarinių daiktų dileris bei jos meilužis (beje, ne vienintelis) dar Lenonui esant gyvam, daug dėmėsio skyrė jai ir pildė bet kokį  norą. Prabėgus metams po Džono mirties, Joko Ono ir Semas pasikvietė Joko draugę Marni Hi kaip vienintelį svečią Kalėdinės vakarienės. Vakarieniaujant Marni pastebėjo, kad jos draugė smarkiai pasikeitė: Joko spinduliavo mandagumu ir žavesiu, būdingu aukštuomenės damai. Kas dėl Semo Havadtojaus, tai šis visiškai pakeitė savo imidžą: Joko privertė jį nešioti Džono rūbus, padarė jam šukuoseną kaip Lenono- tai labai šokiravo Dakotos gyventojus, garsenybes, pažinojusius Džoną, tokius kaip Rudolfas Nurijevas ir pan. Paversdama Semą Džono klonu, ji skyrė jam ištikimo tarno vaidmenį. „Jie man priminė besimeilinančius kačiukus,- prisimena Marni.- Aš niekad nemačiau jos tokios laimingos. Beje, krito į akis, kad ji seniai nevartoja narkotikų. Ji atrodė tiesiog puikiai!”.

strawberry fields

 
Parašykite komentarą

Publikavo gruodžio 22, 2012 Uncategorized

 

Albertas Goldmanas “Džono Lenono gyvenimai“

    

Knygos fragmentai. Pirmoji dalis.       

1980-ųjų spalio viduryje, Markas Čepmenas, storas, akiniuotas jaunuolis vaikišku veidu, dirbęs apsauginiu vasaros stovykloje Vaikiki-Bič, perskaitė straipsnį „Eskvairo“ žurnale. Straipsnio „Džonas Lenonas. Kur tu?“. paantraštė skelbė: „Bitlo, kuris du dešimtmečius praleido ieškodamas Meilės ir Nušvitimo, o rado karves, palydovinę televiziją ir nekilnojamą turtą Palm-Biče, paieška“.John

Žurnalistas Lorencas Šeimsas, gavęs sunkiai įvykdomą užduotį ištraukti į dienos šviesą tuo metu patį didžiausią nuo Gretos Garbo laikų atsiskyrėlį, nesugebėjo prasiveržti per „Mažino liniją“, kuria pastatė Lenonai. Neturėdamas galimybės rašyti apie žmogų, su kuriuo nė karto nebuvo susitikęs, Šeimsas pradėjo postringauti apie Džono turtą: jo akcijas, fermas, karves, prašmatnius dvarus. Tas, kurį milijonai laikė „kartos sąžine“, iš tiesų buvo „keturiasdešimtmetis biznesmenas, valdantis 150 milijonų turtą…turintis gerus advokatus, padedančius paslėpti nuo mokesčių pinigus…trumpai tariant buvo vaikinas nedarantis klaidų ir kuriantis muziką“. Greičiausiai Šeimsas aprašydavo Joko, o ne Džoną.(…)

screamin'

Likdamas savo žmonos šešėlyje, Džonas pats išprovokavo tokius užsipuolimus. Ir jis turės sumokėti už šią painiavą, nes Markas Devidas Čepmenas ieškojo „garsios aukos“. Tad, perskaites straipsnį „Eskvaire“, jis žinojo, ką nužudyti. Būdamas niekinga asmenybe, pasiruošęs bet kokia kaina išgarsėti , Čepmenas, atsidūręs Atikos kalejimo žmogžudžių kameroje, pradėjo vesti derybas dėl knygos išleidimo, filmų kūrimo, straipsnių rašymo. Jis norėjo, kad jo vaidmenį filme sukurtų Timotis Hatonas, o jo leidėju būtų Rupertas Merdokas.(…)

outside dakota

Čepmenui buvo nesunku nuslėpti savo esmę. Ir nors standartiniai psichologiniai testai atskleidė jo labai aukštą agresyvumo lygį, niekas iki pat Džono Lenono mirties neįtarė jokiu jo beprotybės požymių, graužiančių jį iš vidaus nuo pat vaikystės. „Markas buvo atsidaves krikščionis“,- pasakojo vienas jo viršininkų. „Jis atsisakė buvusio gyvenimo tarp hipių, lydimo amfetaminų, barbituratų, marihuanos ir LSD, būdamas septyniolikos, kada prieš jį pasirodė Jėzus: jis įėjo į kambarį, kur sedėjo Markas ir priklaupė ant kairio kelio. Akimirksniu Markas tapo pavyzdingu jaunu krikščioniu, dėvinčiu juodas kelnes, baltus marškinius ir kaklaraištį. Jis pradėjo trumpai kirptis ir ant kaklo nešiojo didelį medinį kryžių“.(…)

1980-jų spalio 17 dieną, perskaites straipsnį „Eskvaire“ skirtą Lenonui, Čepmenas paemė bibliotekoje Entonio Foseto knygą „Džonas Lenonas: diena iš dienos“. Pradėjęs skaityti, jis supyko: Džonas Lenonas, pasirodo, yra veidmainys, kuris ragino gyventi taikoje ir meilėje, o pats gyveno kaip milijonierius. Markas pradėjo įrašinėti į magnetofoną „Bitlų“ albumus, o vėliau iškreipdavo jų skambėjimą, keisdamas greitį. Labiausiai jis megdavo klausytis tokios muzikos tamsiame kambaryje, sėdėdamas lotoso pozoje ir dainuodamas: „Džonai Lenonai aš tavę nužudysiu, tu bjaurus veidmaini!“.(…)two virgins?

(…)  Praejus keturioms dienoms po išejimo iš darbo, jis nuėjo į ginklų parduotuvę ir nusipirko trumpavamzdį 38 kalibro „čarter armz“ revolverį, kuriuo dažnai naudojasi detektyvai ir kurį lengva paslėpti. Kuomet jam paskambino iš įdarbinimo agentūros ir pasidomėjo, ar jis nenorėtų įsidarbinti, jis atsakė, jog jau turi darbą, kurį reikia atlikti. Spalio 27-ą dieną jis nusipirko bilietą į vieną pusę ir pasakė savo žmonai Glorijai: “Aš važiuoju į Niujorką, kad viską pakeisčiau“. Vėliau paaiškėjo, jog jis neturėjo leidimo nusipirkti šovinių ginklui, tad išskrido į Atlantą pas savo draugą Deiną Rivsą, kuris dirbo šerifo padėjėju. Šis parūpino jam leidimą ir padėjo nupirkti penkias sprogstamąsias kulkas.(…)

(…)Tuo metu Džonas vėl pradėjo piktnaudžiauti kokainu. Daugelis tų, kurie bendravo su juo paskutinias dienas, atkreipė dėmėsį į jo liguistą išvaizdą – juodi maišai po akimis ir ištįsęs, išblyškęs veidas.Kokainas pradegino jam nosies pertvarą ir jis buvo priverstas sutikti operuotis. Deja, operacijos jam padaryti jau nebespėjo. Džono nuotaiką pablogino Joko, reikalaudama, kad Džonas padėtų jai Kalėdoms išleisti solinį singlą.(…)american citizen

(…)Gruodžio 7 dieną, sekmadienį, apie vienuoliktą ryto Markas Devidas Čepmenas stovėjo gatvėje priešais Dakotą ir laukė, kada Džonas Lenonas išeis per duris. Jis nenustygo vietoje, tad, pavaišinęs portje kava, pasišalino. Antroje dienos puseje, palikes YMCA (Jaunimo krikščioniška asociacija) bendrabutį, septynioms dienoms išsinuomojo kambarį „Sheraton-center“ Septintojoje Aveniu. Čia jis sudėjo savo drabužius į dėžes, išsitraukė Bibliją, pasą ir kasetes su „Bitlų“ ir Todo Randgreno įrašais. Čepmenas pavakarieniavo restorane, o vėliau, kaip savo mėgiamo Selindžerio romano „Rugiuose ties bedugne“ herojus Holdenas Kofildas, pakvietė pas save į kambarį prostitutę. Su moterim Čepmenas elgesi taip, kaip ir Holdenas Kofildas: jis su ja pasikalbėjo, padarė jai masažą ir paprašė padaryti jam, o vėliau, trečią valandą nakties,  neturėjęs su ja lytinių santykių, palydėjo ją iki lifto.

Pirmadienį ryte Čepmenas pabudo apie vienuoliktą valandą ir šiltai apsirengė. Prieš išeidamas iš kambario, išdėstė ant stalo savo „brangenybes“: Doroti iš kino filmo „Ozo šalies burtininkas“ fotografiją, Todo Randgreno kasetę, naująjį Testamentą (pirmam puslapy jis užrašė „Holdenas Kofildas“, o šalia Jono evangelijos -„Gospel According To John“- užrašė „Lenonas“), negaliojantį pasą, vieno iš YMCA vadovų rekomendacinį laišką ir savo nuotraukas. Po to nusiledo į apačią, nusipirko knygą „Rugiuose ties bedugne“ ir tituliniame lape užrašė frazę: „Tai mano pareiškimas“. (Iš pradžių jis buvo sumanęs po nužudymo tylėti, o jo vardu kalbės Selindžerio romanas).

the dakotaVėliau jis nuėjo prie Dakotos, laikydamas rankose knygą minkštais, raudonais viršeliais ir išvakarėse pirkta plokštele „Double Fantasy“. Priėjęs prie įėjimo, pasiteiravo portje, ar nebuvo pasirodęs Džonas Lenonas ir gavęs neigiamą atsakymą, pakvietė papietauti Džudę Stain, vieną iš budėjusių prie Dakotos Lenono fanių. Užėjęs į „Dakota coffee shop“, jis užsisakė hamburgerį, du bokalus alaus ir pradėjo jai pasakoti apie savo kelionę į Tokiją. in studio

Grižęs į savo postą, išsikalbėjo su Polu Gorešu, fotografu-mėgėju iš Nju-Džersio, kuris laukė progos nufotografuoti Džoną Lenoną. Tuo metu už Dakotos sienų Džonui Lenonui tęsėsi įprasta diena. Prieš fotosesiją žurnalui „Rolling Stone“, kurią ruoše fotografė Eni Leibovic, Džonas užšoko į kirpyklą ir apsikirpo, paprašęs palikti ilgus plaukus, tik priekyje smarkiai patrumpinti. Pirmą valandą dienos Džonas davė savo paskutinį interviu. Apsirengęs raudonais marškinėliais, mėlynu megztiniu ir juodu odiniu švarku, jis „Studio One“ susitiko su didžėjumi Deivu Šolinu. Penktą valandą Džonas turėjo važiuoti į įrašų studiją, tačiau paaiškėjo, kad Lenono automobilis kažkur užtrukęs, tad Šolinas pasisiūlė pavežėti jį ir Joko savo limuzinu.

Lennon & Chapman the last autograph

Trijulei išėjus pro duris, prie jų prišoko Polas Gorešas ir Markas Čepmenas. Storas fanas su akiniais raginiais rėmais tylėdamas ištiesė garsiam muzikantui pasirašyti plokštelę. Džonas maloniai pasilenkė ir parašė: „Džonas Lenonas 1980 metai“. Kol Džonas pasirašinėjo, Gorešas atsuko savo fotoaparatą į garsųjį profilį, paimdamas į kadrą blyškų it mėnulis Džono veidą ir kvailai besišypsantį Čepmeną antrame plane. „Na kaip, ar tiks?,- paklausė Džonas, gražindamas albumą. Čepmenas, apstulbes nuo Džono buvimo, atsisuko į garso operatorių ir paklausė: „O jūs ėmėt iš Lenono interviu?“. Kai mašina pajudėjo, Čepmenas priejo prie Gorešo ir paklausė: „Pasakyk, tu  pameni, ar aš fotografijoj buvau su skrybele ar be? Aš norėčiau, kad be“.  Sutemus, likę fanai išsiskirstė, prie pastato liko tik besikalbantis Čepmenas ir Gorešas.(…)

 
Parašykite komentarą

Publikavo gruodžio 14, 2012 Uncategorized

 

Kalėdos, artėja Kalėdos!!!

Sveiki bičiuliai, ar laukiat Senio su raudona nosim ir apšerkšnijusiais ūsais? Aš jau sulaukiau- gavau visą glėbelį vyriškų žaislų.

Su artėjančiom!

 

Picture 006

 
Parašykite komentarą

Publikavo gruodžio 13, 2012 Uncategorized

 

Džimis Morisonas ir Džonas Lenonas: gyvenimas ir mirtis

john in new-yorkŠiandien, gruodžio 8-tąją, sukanka 32 metai, kai buvo nušautas Džonas Vinstonas Lenonas, ir lygiai prieš 69 metus gimė Džimis Duglas Morisonas. Šiuolaikinės kultūros istorijoje ši diena pažymėta kaip diena „X“. Toks netikėtas dviejų garsių praeito amžiaus roko muzikantų tragiškos ir laimingos dienos susikirtimas… Manoma, jog Morisonas buvo psichodelinės filosofijos roko muzikoje pradininkas, o Lenonas… Lenonas – tai yra Lenonas.free at last

Keista, jog dar niekam nešovė į galvą mintis senelio Plutarcho biografinių  diadų pavyzdžiu parašyti Džono ir Džimio, garsiausio rok-anglo ir žymiausio rok-amerikiečio gyvenimo aprašymą. Gyvendami tais pačiais laikais, būdami tame pačiame šou biznyje, jie sukosi nesusikertančiose orbitose ir net nė karto nestovėjo vienoje scenoje. Beje, kyla natūralus klausimas – ar jie buvo pažįstami asmeniškai? Manau, kad ne. O ar reikėjo jiems šios pažinties? Vėlgi manau, kad ne. Morisonas tikriausiai įsivaizdavo Lenoną kaip suburžuazėjusį išsišokėlį, Lenonas gi savo šlovės metais išvis niekuo nesidomėjo, išskyrus savo Joko (gyvendamas Amerikoje, Džonas aktyviai rėmė taikos idėjas ir Vietnamo karo fone tapo ypač nemėgiamu federalinių tarnybų).  Lenonui atsikrausčius į Ameriką, Džimio jau nebebuvo gyvųjų tarpe. Taip šios ryškios asmenybės ir figūruoja: vienoje epochoje, viename roko panteone, tik skirtinguose jo kampuose.jim morrisons autograph

Ką pasakyti apie Morisoną? Gyveno, kūrė, dainavo, „chuliganavojo“, mirė. Gerai atrodė, nepaisant to, kad gyveno siautulingą gyvenimą, pilną alkoholio ir narkotikų. Liko milijonų gerbėjų atmintyje. Buvo Laisvas, o tai buvo ir yra svarbiausia. Jo nepalietė nei “buržuazinė amerikietiška svajonė“, nei „Pasaulinis Blogis“.

džimis menturoj

 

 

 

Lūžio metais  abiems tapo 1970-eji: dramatiškai išsiskiria „Bitlai“, Morisonas gi pradeda savo kelią link Le cimetière du Père-Lachaise… Džonas Lenonas žuvo, praėjus devyneriems metams po Džimio Morisono mirties. Gerai pamenu, kaip apie Lenono tragišką žūtį pranešė „gebelsinė“ programa „Vremia“, tuomet nelepinusi tarybinio žiūrovo pasakojimais apie užsienio žvaigždžių gyvenimą. Diktorius apibūdino Džoną kaip iškilų kovotoją už taiką ir aktyvų pacifistinio judėjimo veikėją. Išties, dėl trumpo susižavėjimo maoistine ideologija Džonas galėjo turėti šiokį tokį tuometinės tarybinės valdžios pripažinimą, ko niekada negalėjo ( ir jam į tai buvo nusiš…) tikėtis filosofas, girtuoklis ir chuliganas Džimis Morisonas. Tas pripažinimas įgavo minutinio nekrologo pavidalą programoje „Vremia“… Vėliau įvairios „komsomolkos“ ir kiti komjaunuoliški smegenų plovimo įrankiai „apsiveršiavo“ straipsniais, kuriuose maniakas Čepmenas buvo vadinamas CŽV agentu. „Lenonas norėjo paviešinti paslaptį apie naujas CŽV masinio sąmonės poveikio technologijas!“- rėkė antraštės…

gruodžio 9-ji prie dakotosSkirtingai nuo Lenono, „Mr. Mojo Rising“ gyvenimui (mirčiai?) pasirinko dailininkų ir poetų miestą Paryžių, kur diena prasidėdavo ir baigdavosi su geriausiais draugais- Džeku Denielsu ir Mr. Brownsugar‘u. Su jų pagalba Džimis ritosi į beprotybę… Apie tai byloja jo „Paryžiaus dienų“ eilėraščiai ir dienoraštis, kurį rašė iki pat savo mirties. Lenoną nužudė išorinės šlovės perdozavimas, Morisoną – vidinė destrukcija, kuriai tašką padėjo narkotikai. Džimio Morisono paskutiniam gyvenimo etapui geriausiai tiktų Josifo Brodskio eilės:  „Человек мостовой…вниз по темной реке уплывая в бесцветном пальто, чьи застежки одни и спасли от распада“.

šalia morrison's hotel

Džimis Morisonas buvo palaidotas Per-Lašez kapinėse; šios kapinės mums gerai  pažįstamos iš fotografijų sovietmečio istorijos vadovėliuose, ypač gerai įsiminėm tvorą, prie kurios buvo sušaudyti Paryžiaus komunarai… Morisono kapas tapo gerbėjų iš viso pasaulio ritualinio lankymo vieta ir Paryžiaus merijos valdininkų galvos skausmu.

Džono Lenono atminimas įamžintas kur kas geriau: ne tik Liverpulyje, bet visose vietose,  kurios siejamos su Lenonu ar „Bitlais“, steigiami muziejai. Viskas, prie ko prisilietė Džonas, įgyja didelę piniginę vertę – laiškai, piešiniai, asmeniniai daiktai, diskas „Double Fantasy“, kurį Džonas pasirašė žudikui likus pusantros valandos iki šūvių – viskas buvo parduota aukcione.

RHA-808-1

Jie bandė pakeisti pasaulį… Pasaulis nesikeičia. Ir tikriausiai nesikeis niekad…

… A very Merry Xmas

                                     And a happy New Year

                                                                          Let‘s hope it‘s a good one

                                                                                                                   Without any fear

 
Parašykite komentarą

Publikavo gruodžio 8, 2012 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: