RSS

Mėnesio archyvas: lapkričio 2012

Mano gyvenimas su Džonu 6-ji dalis

Vieną dieną visa kompanija užėjom pas Stiuartą ir po trumpos įžangos jis mums pranešė apie savo sprendimą užsiimti muzika. Tuomet jis buvo Džono įtakoje ir noriai bendravo su juo įvairiausiomis temomis. Išgirdęs apie jo norą, Džonas davė jam pasiūlymą, kurį visi palaikė. Džordžas tada grojo soline gitara, o Polas ir Džonas- ritminėmis, taigi, jiems buvo reikalingas bosistas.

Stiuartas, žinant jo entuziazmą, galėjo puikiai pritapti prie jų kaip bosinis gitaristas. Tačiau tai reiškė, jog jis turėjo tuoj pat pradėti mokytis groti ir greitai viską išmokti. Stiuartas buvo septintam danguj nuo šio Džono pasiūlymo. Didžiausias uždavinys jam buvo, iš kur gauti gitarą. Net pati mintis, kiek tokia gitara gali kainuoti, vertė iš kojų, juo labiau studentą, gyvenanti iš ubagiškos stipendijos. Tačiau Stiuartas neėmė į galvą tokių smulkmenų. Užsidėjo sau ant kaklo skolų kilpą, surinko tiek, kiek reikėjo pirmai įmokai už naujutelaitę bosinę gitarą. Nuo šios akimirkos skolos prarado savo prasmę – jis turėjo tai, ko norėjo, ir buvo pasiryžęs turėti iš to naudą.

(…) Su Džono pagalba per rekordiškai trumpą laiką išmoko pagrindinius akordus. Kiekvieną laisvą akimirką pašvęsdavo grojimo technikos pratimams, sulaukdamas iš draugo pagyrimo žodžių. Tačiau buvo dvi problemos:  pirma- gitara jam buvo ryškiai per didelė, nes pats nebuvo iš milžinų, ir antra- nuo intensyvaus mokymosi pirštai kraujuodavo ir atsirasdavo pūslės. Pirštai gijo lėtai, o Stiuartas norėjo gerai groti tuoj pat! (…)

Baigiantis atostogoms, gavom egzaminų rezultatus. Buvom baisiai nusivylę: aš išlaikiau puikiai, tačiau Džonui nepasisekė. Neišlaikė dalyko, kurio labiausiai nemėgo. Kaligrafijos. Ir kas dabar? Sprendimą turėjo priimti direktorius ir švietimo valdininkai. Mes tik galėjom už jį laikyti „špygas“. Tačiau Džonui pasisekė-jam leido perlaikyti egzaminą po metų. Iki to laiko kartu su visais turėjo ruoštis diplominiam darbui. Kaip jau sakiau, Džonas turėjo didžiulę įtaką Stiuartui, tačiau ir jis įtakojo Džoną užsiimti tapyba, ką per ateinančius du metus jis nuoširdžiai darė. O aš užsirašiau į grafikos paskaitas. (…)Bėgant laikui įsitikinau, jog Džonas labai patrauklus  kitos lyties atstovėms. Merginos buvo tiesiog juo pakerėtos, tad perspektyva lekcijas lankyti atskirai neatrodė labai miela. Nors mūsų santykiai užsimezgė ne taip seniai, bet jausmai iš tiesų buvo stiprūs ir tuomet net neturėjau minties, jog galiu jį prarasti dėl kitos.

Rudens semestras prasidėjo didžiuliu šurmuliu. (…) Mes jau buvom visu kursu aukščiau (turint omenyje karjerą) ir šis faktas leido mums pasijusti labiau subrendusiais bei keldavo pasitikėjimą ateitimi. Mes jau nebuvom žali studentėliai. Kiekvieną laisvą minutę praleisdavau kartu su Džonu: meilės dienas keitė blogos nuotaikos dienos, kupinos pavydo ir smulkių konfliktų. Jo psichologine žaizda buvo labai gili,  nesuskaičiuojamus užsipuolimus keisdavo sarkastiško humoro protrūkiai. Grįždami iš pasisvečiavimo pas Mimi, užlipdavom į antrą autobuso aukštą ir, kaip įprasta, atsisėsdavom gale, nes Džonas negalėjo būti nerūkęs. Ir štai kartą priešais mus nieko blogo neįtardamas atsisėdo plikas žmogelis, grižtantis po sunkių dienos darbų, galbūt svajojantis apie ėriuko kepsnį, garuojantį ant pietų stalo. Džonas akmenine veido išraiška pradėjo labai atsargiai pirštu krapštyti jo plikę, kaskart akimirksniu atitraukdamas ranką, kai žmogelis pasikasydavo niežtinčią vietą. Kartojo tai tol, kol žmogelio veidas tapo purpurinis ir taip išvedė jį iš kantrybės, jog tas net pradėjo drebėti, nesuprasdamas, kas vyksta. O kaltininkas sėdėjo mįslinga veido išraiška, kuri nesikeisdavo net tada, kai jo auka žvalgėsi aplinkui, ieškodama, kas sukelia niežulį. Džonas švilpaudamas žiūrėjo pro langą, tarsi vaizdas už jo domintų labiausiai už viską. Daugiausiai, žinoma, pergyvenau aš ir, be abejonės, buvau aukos pusėje. Išlipdama iš autobuso lengvai atsidusau, tačiau per anksti: Džonas pradėjo antrą spektaklio dalį.(…) Kaipmat jo povyza groteskiškai pasikeitė it chameleono- staiga sumažėjo, susikūprino, išsuko rankas ir kojas tartum luošys, o veidas atrodė debiliškai. Džonas baisiai mėgo šokiruoti aplinkinius, bet mane visas šitas teatras išvesdavo iš kantrybės. Žinoma, kuomet šalia buvo jo draugai, vaidino žvaigždę.(…) Nors jo „bajeriai“ ir įvarydavo mane į stresą, iš tiesų visa tai buvo daroma labai subtiliai ir aukos nesuprasdavo, jog kažkas iš jų šaiposi. Savaime aišku, tuo metu buvo linksma ir nenuobodu.

Trečiam kurse mane dažnai erzino skrandžio skausmai. Bandžiau nekreipti į tai dėmesio, vildamasi, jog viskas susitvarkys savaime (panašiai elgdavausi, kuomet turėjau kitų problemų)- tačiau šį kartą nesusitvarkė. Su nerimu pastebėjau, jog dažnai dienai ar net dviems pradėjau atsiprašinėti iš paskaitų. Nuo to kentėjo mano darbai, o vieną dieną net turėjau praleisti labai svarbų užsiėmimą. Nenorėjau eiti pas gydytoją net tada, kai jausdavausi visai prastai, šventai tikėdama, jog gal  praeis savaime. Vieną gražią, saulėtą popietę su Džonu po paskaitų nutarėm aplankyti Stiuartą. Jo nebuvo, tačiau pas jį įleido kaimynai. Buvom laimingi, kad esam vieni du ir pradėjom aistringai ir beprotiškai mylėtis, kai staiga surikau nuo siaubingo skausmo. Ir atsitik tu man šitaip būtent tokiu momentu!  Niekada prieš tai nemačiau Džono tokio susirūpinusio. Mane apėmė panika- nuo ko, po velnių, užėjo tokie skausmai? Skausmas tuo metu nė kiek neaprimo ir man iš tiesų pasidarė baisu. Pakuždėjau Džonui, jog turiu kuo greičiau grįžti į namus pas motiną. Džonas ant rankų nunešė manę į stotį ir įnešė į traukinio vagoną. Kai pasiekėm namus, duris atidarė mama ir, tik pažiūrėjusi į mane, iškart nubėgo prie telefono:- „Alio, gydytojau, prašau kuo greičiau atvykti. Mano dukra labai blogai jaučiasi!“. Po pusvalandžio atvažiavo gydytojas ir, apžiūrėjęs mane, tučtuojau iškvietė greitąją. Su sirenomis buvau nuvežta į artimiausią ligoninę. Viskas atsitiko taip staigiai, jog aš praradau realybės jausmą. Atsimenu tik, kad prašiau motinos kontaktuoti su Džonu – jis turėjo žinoti kur esu ir kas man yra. Labiausiai rūpinausi juo, ne savim.

Ligoninėje man pranešė, jog tokie skausmai gali būti susiję su apendicitu ir aš turėsiu pasilikti dviem savaitėms tyrimams. Pagalvojau, kad dvi ilgos savaites tinginiavimo man apkars, juk nieko baisaus man nėra, tai tik apendicitas. Ligoninėj atsidūriau pirmą kartą gyvenime ir man labai patiko, ypač didelis kaifas buvo gulėti visą dieną lovoje be jokio kaltės jausmo. Labai norėjau, kad manęs visi gailėtų ir rūpintųsi, ypač Džonas, taigi įsijaučiau į ligonio vaidmenį, gulėjau ramiai, šalia ant staliuko gulėjo vynuogės ir šokoladas, o apendiksas lyg ir aprimo, tad į mano veidą grižo šypsena.

Džonui nelabai sekdavosi lankyti mane taip dažnai, kaip man norėjosi, ir pirmas jo apsilankymas mane labai nuvylė. Neapkenčiau, kad esam atskirti, dieną naktį laukiau, kada jis pagaliau ateis… Artėjo lankymo valanda, o aš buvau it nervų kamuolys: sėdėjau lovoj, pasipuošusi savo gražiausiais naktinukais, skruostai degte degė…(…) Kitų mano palatos pacientų draugai ir giminės sugužėjo tabūnais, su gėlių puokštėmis, vaisiais bei saldumynais. Veiduose matėsi įtampa ir viltis. Po pirmos lankytojų bangos viskas aprimo: ligoniai ir lankytojai šnabždėjosi tarpusavy. Sėdėjau nejudėdama, minutės bėgo, o Džono anei kvapo. Dar kiek ir būčiau pradėjusi bliauti, kai staiga pastebėjau pažįstamą galvą su kupeta plaukų, kažko ieškančiomis akimis. Akiniai akimirksniu atsidūrė ant nosies ir (eureka!) jų savininkas pagaliau pamatė mane. Pagaliau! Tiek daug norėjau jam pasakyti,- galėsim visą valandą būti kartu. Bet gi ne,- atspėkit, kas buvo drauge su išraudusiu iš susijaudinimo Džonu, bandžiusiu prasisprausti iki mano lovos? Ogi Džordžas visame savo gražume. Jie buvo juokinga pora, tik manęs juokas visai neėmė. Ir staiga pravirkau. Niekada nepamiršiu Džordžo veido išraiškos – vargšas vaikinas, atėjo drauge su Džonu jo prašymu, plačiai šypsodamasis ir še tau,- aš verkiu. Įsivaizduoju, ką pagalvojo: niekad nesuprasi tu merginų…

Kuomet Džonas pamatė mano reakciją, liepė Džordžui palaukti už durų, o pats puolė mane raminti. Negaišdami laiko, susikibom rankomis ir pradėjom bučiuotis, stengdamiesi, atsižvelgiant į sąlygas, elgtis padoriai. Kai pagaliau suskambo skambutis, skelbiantis lankymo pabaigą, Džonas atsisveikino su manim savo ir Džordžo vardu ir, prieš išvykstant traukiniui į Liverpulį, kartu su mano mama nuėjo valgyti keptų kiaušinių su skrudintom bulvytėm.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 24, 2012 Uncategorized

 

Plastmasių karai

Plastmasių karai. Antras epizodas: nauja viltis

UVERTIŪRA

Matydamas, jog savo pastebėjimais apie vinilą užkabinau jautrią temą ir žmonių, ne iš nuogirdų žinančius apie vinilines plokšteles ir kompaktus, susidomėjimą, nutariau parašyti šį traktatą ir supažindinti su tikrų profų nuomonėmis ir išvadomis.

Daugelis mūsų per savo gyvenimą turėjom ne vieną (sorry už rusicizmą) „vertuškę“ (liet.-grotuvas). Aš pirmą kartą susipažinau su šiuo technikos stebuklu būdamas bene šešerių, tačiau niekada prieš tai ir vėliau, jau būdamas melomanu su stažu, nesidomėjau šių aparatų technine puse. Visi tie hercai, decibelai ir vatai sukeldavo man nepilnavertiškumo kompleksą. Kai manęs kartais klausia, ar besidomėdamas muzika neišmokau groti kokiu instrumentu, paprastai atsakau, jog moku groti tik „ant nervų“ (svetimų). Taigi, jeigu kalbėsim apie audio techniką, esu visiškas profanas. Todėl pasiknisau savo archyvuose, kuriuose yra šiek tiek užsienio leidinių šia tema, ir bandysiu kiek įmanoma trumpiau ir paprasta kalba jums atpasakoti apie kompaktus, vinilus ir su kuo jie valgomi. Nesiruošiu būti ekspertu, nors šiais laikais tai įprasta: šoumenai „vairavo“ valstybę, verslo atstovai (dažniausiai smulkaus) vadina save direktoriais ir prezidentais, o „profkių“ absolventai sugeba dirbti „seimerių“ patarėjais bei politologais… Aš temoku uždėti diską, nuleisti ant jo adatą ir nustatyti garsą.

Taigi pristatau jums apžvalgą tema: „Plastmasių karai. Antras epizodas: Nauja viltis“. Atsiprašau, kad nenurodau šaltinių ir autorių – medžiaga surinkta iš įvairių metų įvairių leidinių ir ne visada autorius buvo nurodomas. Viskas, kas bus parašyta žemiau, „gruzins“ smegenis, iškels daug klausimų, bet tik tuo atveju, jeigu nežinai, kaip gaminami, tiražuojami ir remasteruojami vinilai, taigi nuo šio aspekto ir pradėsim.

Vos ne roko akmens amžiuje, arba priešskaitmeninėje epochoje, iš įrašų studijos, kurioje ką tik baigė įrašinėti naują albumą „Bitlai“, pasiuntinukas veždavo magnetinę juostą su įrašo originalu į gamyklą. Tokią juostą buvo įprasta vadinti master-tape. Gamykloje iš magnetofono garsas buvo nukreipiamas į stebuklingą prietaisą, kurio adata išpjaudavo takelius minkštame diske (jį vadindavo vaškiniu). Panaudojus galvanoplastines operacijas, buvo gaminamas metalinis atspaudas arba matrica, nuo kurios ir buvo daroma svarbiausia kopija – motininė matrica. Jos pagrindu iškepdavo daugybę matricų – „agentų Smitų“, kurios buvo siunčiamos į gamyklas bei kitas šalis. Iš šių matricų ir štampuodavo vinilinių diskų tiražus. Tai buvo idealus variantas, bet vėliau kapitalistai paskaičiavo, jog vaikyti konteinerius su matricomis po visą planetą yra nerentabilu, todėl į gamyklas siusdavo master-tape kopiją. Vietiniai inžinieriai pagamindavo kitas motinines ir tiražines matricas, kas jokiu būdu negerino garso kokybės. Vėliau vėl buvo paskaičiuota, jog ilgai saugoti „motinines matricas“ neapsimoka, todėl, jeigu reikėdavo išleisti papildomą tiražą, naujos matricos buvo gaminamos iš naujo, dažniausiai nenaudojant originalios master-tape. Dėl šios priežasties kolekcionierių tarpe labiausiai vertinami pirmi tiražai ir kuo plokštelės numeris mažesnis, tuo ji brangesnė. Akivaizdu, kad ji ir skamba geriausiai.

90-ųjų pradžioje, kuomet elektroninė technika padarė milžinišką žingsnį į priekį, pradėta naudoti DMM (Direct Metal Mastering) technologija, kuomet signalas buvo pernešamas tiesiai į metalinį diską. Nuo ko gi priklauso vinilo kokybė? Yra pora milijonu faktorių – kai išeisiu į pensiją ir turėsiu daug laisvo laiko, galėsiu juos visus išvardinti, tačiau kai kuriuos verta paminėti dabar:

#1. Atkūrimo greitis – 45 apsisukimų vinilai turi didelę persvarą prieš besisukančius 33 apsisukimų greičiu;
# 2. Tarpai tarp takelių – kuo platesni, tuo geriau.
# 3. Disko masė – storesni yra kokybiškesni.

Labai svarbi yra vieta, iš kurios auga gamybininkų rankos! Gamyklos įranga. Ypatingai svarbi tiražo kokybės kontrolė gaminant didelį tiražą- matrica susidėvi ir vinilai štampuojami vis blogesnės kokybės, todėl kontrolieriai privalo stabdyti procesą ir pakeisti matricą. Arba pakarti kurį nors iš darbininkų.

Vinilo cheminė sudėtis ir masės grynumas.

Spalvoti arba picture disc ne tokie kokybiški ir greičiau dėvisi.

Ir akivaizdu, jog didelę įtaką kokybei turi vinilų saugojimas tavo kolekcijoje. Visiškai netinkama vieta sandėliuke kartu su bulvėm arba po pagalve.

Tradiciškai geriausiais plokštelių gamintojais laikomi Britanija ir JAV. Antras ešelonas: Japonija, Olandija, Vokietija (VFR) ir sąrašo gale Kanada bei likusi Vakarų Europa. Pirmieji visas savo plokštelių gamyklas uždarė japonai, o prabėgus dešimtmečiui jų pavyzdžiu pasekė Europa ir Amerika.

Apie 2006-sius, kuomet ore pakvipo vinilų renesansu, kai kurie gamybiniai vienetai buvo atstatyti ir dabar rinkoje daug vinilinių diskų, ant kuriu nerasi šalies gamintojos pavadinimo. Daugelis kolekcionerių mano, jog jie gaminami Čekijoje. Šie tiražai smarkiai skiriasi nuo “old school’inių” ir turi savo pliusų bei minusų: senais gerais laikais vinilus gamino iš antrinių žaliavų, dabar gi jie gaminami tik iš chemiškai švarios masės, gaminamos tik masyvios, sunkios plokštelės. Šiuolaikiniai tiražai nėra dideli, todėl nuo vienos matricos štampuojamas nedidelis kopijų skaičius.

Jeigu su pliusais viskas aišku, tai apie minusus galima būtų parašyti visą knygą. Jei kas gerai sumokėtų – tai ir dvi. Nemokamai parašysiu apie kai kuriuos jų:

1. Sena, išėjusi į pensiją master-tape;
2. Juostos masteringas – pasitaiko ir neaiškios kilmės juostų;
3. Matrica nukopijuota iš CD (visiškai klinikinis atvejis!)
4. Ir dar velniažin kas…

21-ame amžiuje master-tape nėra kokybės garantas: jos susidėvi, išdžiūsta, jas suėda tarakonai. Geriausiu atveju tai būna vos ne kartu su mamutais amžiname įšale užkonservuota trečia kopija. Neretai šiuolaikinį vinilą puošia užrašas: „iš geriausiai išsilaikiusių šaltinių“, o tai gali reikšti, jog „geriausiai išsilaikęs šaltinis“ bus magnetinė kasetė, pirkta Zimbabvės turguje. Solidūs leidėjai dažnai garso įrašo šaltinį nurodo ant voko, arba voko viduje, todėl galima sužinoti masteringo autorių, leidimo datą ir pan. Deja, solidžių ir sąžiningų leidėjų ne tiek jau ir daug, gal šiek tiek daugiau, nei sąžiningų politikų. Gerą kokybę garantuoja tik specifiniai audiofiliniai leidiniai, tokie kaip Mobile Fidelity Sounds Lab arba Audio Fidelity.

Nenusibodo? Tada – attention! Programos vinis – vinilas prieš CD ekspertų akimis.

VINILAS PRIEŠ CD EKSPERTŲ AKIMIS.

Praeitame straipsnyje aš pernelyg aštriai užsipuoliau kompaktą ir dabar turiu pareigą atsiprašyti. Pabandykim prisikasti iki tiesos ne emociškai, o pasitelkus profų nuomonę. Pastaruosius bene tris metus dažnai girdžiu, jog vinilas šimtą kartų geriau už CD. Kas iš tikrųjų yra keista, kad taip dažnai sako personažai, kurie ne tik vinilo, bet ir normalaus CD neturėjo rankose (kiniečių produktas nėra normalus CD). Melomano atviravimai, kai apkabindamas tave per petį ir drebančiom rankom išpila tau ant kelnių alaus bokalą su žodžiais: “Seni, vakar klausiau „Black Sabbath – Paranoid“ kompakte ir vinile. Žemė ir dangus! Vinilas jėga! (atsiraugėjimas)“. Klausiu, koks vinilas, koks CD, kuris leidimas, ar testuotas ekspertų? Pasirodo, jog bičas naiviai sulygino penktą 1977m. olandų leidimą su trečiu remasteruotu egzemplioriumi. Galima sakyti, kad tai du visiškai skirtingi diskai, pvz. „Pink Floyd“ – „Dark Side Of The Moon“ turi net 11 oficialių remasteruotų CD versijų! Ką sakyti apie vinilinius variantus, kurių ir pats Liuciferis nesuskaičiuotų (jis man sakė, lyg bandė, bet greit atsibodo). Norint adekvačiai įvertinti vinilo ir CD akustinius sugebėjimus, turi būti vienodi skaitmeninis ir analoginis šaltiniai. Žurnalo „SOS“(Sound on Sound) rusiškoje versijoje radau įdomias schemas , kurios parodo su kokia technika reikia testuoti vinilą ir CD. Tai tipinės audio sistemos. Pirma schema paprastesnė, o kita jau su „pribambasais“ – naudojamų aparatų kaina turi būti maždaug vienoda ir to paties gamintojo. Paprastai žmonės šį testą atlieka namuose, turėdami kiniečių gamybos CD grotuvą už $300 ir vinilui skirta plejerį už $500, ir, tarsi būtų Albertas Einšteinas, tik prisirijęs acid, su aplombu daro gilias ir išmintingas išvadas… Žurnalo „SOS“ ekspertas, atlikęs šį eksperimentą, naudojo CD grotuvą už 3700 LT ir vinilui skirta grotuvą už 3900 LT.  Fonokorektorius buvo lempinis, kas iš esmės keičia garso kokybę.

Buvo atrinkti šių žanrų diskai: džiazas, metalas, klasikinis rokas, pank rokas, indi rokas ir elektroninė muzika.

Klasikinis rokas: „Rolling Stones“ albumas „Between the buttons“. Tiek vinilas, tiek CD su šia užduotim susidorojo beveik vienodai – tik vinile ryškiau skambėjo bosai.

Metalas: Džonas Zornas ir „Painkiller“ albumas „Burried Secrets“ – metalo ir džiazo „fjužinas“, todėl šis testas atstojo ir džiazą, ir metalą. Skambėjimas buvo visiškai vienodas.

Pank rokas: iš tiesu pank rokas geriausiai tinka vinilui. Jeigu neaišku kodėl – tu ne pankas (besidomintiems galėsiu kada nors paaiškinti). Pankus atstovavo „Ramones“ su albumu „All the stuff and more vol.1“. CD buvo remasteruota 2001m. versija, o vinilas – 1977m. antras leidimas. Ekspertas pabrėžė, jog kompaktas skambėjo garsiai ir agresyviai, na, o vinilas buvo linksmesnis, piktesnis ir draiviškesnis, žodžiu, pankiškesnis.

Indi rokas: šiam stiliui atstovavo grupė „Pixies“ ir albumas „Surfer Rosa“. Abiejų formatų diskai buvo 1988 metų originalai, tačiau teste dalyvavo ir audiofilinis, mano jau minėtos firmos „Mobile Fidelity Sound Lab“ vinilas. Standartinis CD skambėjo išties tragiškai ir jo atsilikimas nuo kitų dviejų buvo milžiniškas. Vinilas skambėjo gyvai ir šiltai. O ką gi audiofilinis MFSL? Ekspertui pritrūko žodžių ir jis parašė trumpai- „Fantastika!!“. Šis vinilas ir tapo nugalėtoju.

Verdiktas buvo toks: vinilas ne visada nugali, tačiau jis turi šiltesnį skambėjimą, geresni bosai, bet jeigu įrašas labai intensyvus, juntamas blogas instrumentų pasiskirstymas. Daugeliu atvejų paprastas klausytojas net nepastebės skirtumo. Ekspertas pabrėžė, jog tam, kad CD pagal garso gyvumą ir bosus susilygintu su vinilu, CD plejeris turi kainuoti bent tris kartus brangiau už vinilinį grotuvą.

Testas buvo atliekamas su šiais aparatais:

vinilų grotuvas Pro-Ject 1 – Xpression III Classic Piano Black (3900LT)*


kartridžas Goldring 1012 Gx (770LT)
fonokorektorius Pro-Ject Tube Box II (1500LT)


CD grotuvas Cambridge Azur 740C (3700LT)


stiprintuvas C.E.C. Amp 5300 R (nuo 6800LT)

skaitmeninis plejeris (nuo 3000LT)

akustika Vandersteen 1C (4750LT)

konverteris DAC (Digital to Analog Converter) nuo 1400LT


laidai XLO (400LT/ 1m)
laidai Nordost (500LT/ 1m)


*Kainos nurodytos litais pagal nustatytą lito ir dolerio kursą.

Ir pagaliau svarbiausias klausimas: ar gali senas vinilas konkuruoti su CD? Dažnai būna, kad CD nugali vinilą, bet nepamirškim vieno svarbaus šio klausimo aspekto – autentiškumo. Visi (tikiuosi) nori girdėti koks buvo garsas, o ne koks yra. Daugelis vinilinių albumų neišgyveno iki skaitmeninės eros, bet jie ir nebuvo tam skirti…

EPITAFIJA.

Vinilas tikrai nėra idealus – techniškai jo garsinis resursas yra mažesnis už CD. Kita vertus, norint pajusti visus CD niuansus, turi būti aukštos klasės aparatūra už žmonišką kainą. Vinilo resursas atsiskleidžia paprasčiau ir pigiau. Neabejotinai daug priklauso ir nuo pačio kompakto: po 90-ųjų Lietuvą užplūdo pigūs rusiški piratiniai CD. Kaip žinia, daugelis buvusių karo gamyklų Rusijoje buvo „prichvatizuotos“ ir jose atsirado nelegalūs kompaktų gamybos cechai. Ir štai sėdi koks neatsargiai padaręs „pochmielą“ praporščikas ir kepa kompaktus, kuriuose trūkdavo ištisų kompozicijų. Apie poligrafiją aš apskritai patylėsiu. Ar žinot, kokiu pavidalu tie kompaktai atkeliaudavo pas mus? Ant medinio baslio sumauta keli šimtai CD ir atskirai nuo jų – albumų viršeliai, kuriuos reikėdavo sukarpyti žirklėmis. Beje, popierius mažai kuo skyrėsi nuo tualetinio. Ir mes juos pirkdavom. O ką daryt? Kitokių dar nebuvo.

Kalbant apie grotuvus, čia irgi apstu niuansų: šiais laikais jie dažniausiai komplektuojami dalimis. Yra grotuvas, atskirai perkamas kartridžas su adata ir pagaliau fonokorektorius (geriausiai lempinis). Jeigu šeimos iždas neturi pakankamai aukso luitų, verta taupyti pasirenkant pigesnius (nebūtinai geros kokybės) variantus ir laukti, kada atvyks karavanai su auksu. Bet nepamirškit, kad aplink bujoja išmaniosios skaitmeninės technologijos (atskleisiu savo slaptą svajonę: laukiu kada atsiras išmanusis TV pultelis, kuris reaguotu į mano balsą, bo baigiu nutrinti pirštų galus) ir kompaktų visad bus daugiau, nei vinilų. Ir su tuo reikia susitaikyti.

Teisus yra kai kurie žmonės: kas geria alų, o kas klausosi Bethoveno. Jedem das Seine.


 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 17, 2012 Uncategorized

 

Mano gyvenimas su Džonu 5-ji dalis

Kaip jau minėjau, Džordžas ir Polas dažnai ateidavo į mūsų valgyklą. Jaunutis Džordžas buvo vos šešiolikos, Polui  buvo sukakę septyniolika, Džonui – aštuoniolika, o man devyniolika. Tikra vaikėzų gauja. Polas darė viską, kad atrodytu kaip studentas – vilkėdavo ilgą neperšlampamą lietpaltį, kurį užsisegdavo po pat kaklu,  kad paslėptų nekenčiamą mokyklinį švarkelį. Plaukus buvo užsiauginęs iki maksimalaus mokykloje leidžiamo ilgio ir su pavydu  apžiūrinėjo mūsų valgyklą; buvo aišku, kaip karštai laukė dienos, kada paliks mokyklą ir galės daryti tai, ką norės.

Paskutinis semestras ėjo į pabaigą, artėjo egzaminai ir ištisas dienas neturėjom ką daryti: koledžo vadovybė buvo įsitikinusi, jog jeigu mes per du metus nieko neišmokome, tai niekad nieko ir neišmoksim. Taigi gavom marias laisvo laiko, kad išnyktų priešegzamininis stresas. Tokiom dienom mes su Džonu išeidavom iš koledžo pastato už parankės ir lipdavom į autobusą, važiuojanti į Vultoną, ketindami vykti pas tetą Mimį. (…)  Dažnai mūsų idilija netikėtai nutrūkdavo: štai vaikščiojam, nekreipdami dėmesio į pasaulį, ir staiga mus į žemę nuleidžia šaižus švilpimas arba triukšmas už nugaros, o tai reiškė tik viena- tai Džordžas. „Sveikas Džonai, sveika Sintija“,-  greitai priartėdavo,-„Kur einat? Galiu eiti su jumis?“. Negalėjom tam išdžiūvėliui moksleivišku švarkeliu pasakyti, kad dingtų. Vargšas Džordžas! Iki tol neturėjo merginos ir nesuvokė, kaip reikia tokioj situacijoj elgtis, tad likusią šios nevykusios dienos dalį praleisdavom trise, nežinodami, ką čia dar nuveikus. Kitais kartais taip nuostabiai keistai atsitikdavo, kad Polas „neturėjo užsiėmimų“, tuomet visi kartu su gitaromis suvirsdavom į autobusą ir važiuodavom į namus pas Džono mamos draugą. Džonas davė jam pravardę Tvitčis. Jis buvo kelnerių vadovas vienam pabe ir dirbo labai neįprastom valandom. Džonas sugebėdavo iššnipinėti, kada namai bus tušti, tačiau šis sumanymas buvo įtartinas. “Kaip įeisim į tą namą?“- klausdavau Džono, o jo atsakymas mane glumindavo: “Nesuk sau galvos tokiom nesąmonėm, jis visada palieka atvirą sandėliuko langą“. Ir iš tiesų, langas buvo praviras tiek, kad vienas iš mūsų gaujos galėjo laisvai patekti į vidų ir atrakinti lauko duris. (…) Vaikinai įsitaisydavo ant grindų ir pradėdavo groti. Gražios melodijos nuvydavo šalin mano baimę, kad kas nors ateis,- nuostabios harmonijos bei muzikos magija tiesiog vertė mane pamiršti viską pasaulyje. Tas pats jausmas apimdavo ir vaikinus. Jie klausydavosi plokštelių, po to bandydavo atkartoti išgirstą muziką. Jaučiau, kaip manę traukia jų muzika, nors tada buvau dar visai „žalia“.Panašios sesijos paprastai trukdavo porą valandų. Tvitčio sandėliuko langu naudojomės intensyviai, viduje virdavomės arbatą, valgydavom sendvičius su sūriu ar dar su kuo nors, sutvarkydavom kambarį ir staigiai dingdavom. Vienos tokios „iškylos“ metu Džordžas išsipasakojo Džonui, ką apie mane jis galvoja: “Džonai, ji puiki, bet turi vieną trūkumą“. Po ilgos pauzės Džonas paklausė:“ “Kokį?“.„Turi arkliškus dantis“ – kiek pasvyravęs atsakė Džordžas...

Egzaminai mus užklupo netikėtai. Staiga visi surimtėjo: studentiškas nerūpestingumas peraugo į lengvą isteriją, sakyčiau, net į paniką. Visi atsidūrėm kryžkelėje. Jeigu nepavyks išlaikyti, liksim ant ledo, be kvalifikacijos ir beginkliai, vienui vieni žiauriame pasaulyje. Naktimis kramtydavom tą baisų žodį „fiasko“. Aplinkui tik ir girdėjosi- o, kad būtume neleidę tiek laiko tuščiai tame prakeiktame pabe, galėjome labiau pasiruošti, būtume…Tačiau buvo per vėlu skųstis, reikia užsimerkti ir bandyti… Po egzaminų pagaliau buvom laisvi, dingo rūpesčiai ir daugiau nieko neėmėm į galvą: juk dabar mūsų likimai buvo dievų rankose, taigi užsiėmėm tuo, kas mums labiausiai patiko – atostogavom. Vasaros atostogos pasibaigė, bet mums pranešė, jog egzaminų rezultatus sužinosime tik rugpjūtį, tad iki to laiko galėjom ramiai ilsėtis. Atostogų metų daug kartų kursuodavau iš Hoylake‘o į Liverpulį ir daug laiko praleisdavau su Džonu ir Stiuartu, kuris buvo išsinuomavęs butą dideliame name netoli mūsų koledžo ir mano brangiosios Junior Art School.

Viena dalis Stiuarto buto buvo didelis kambarys be jokių patogumų. Kampe, po dideliu, nešvariais stiklais langu be jokių užuolaidų buvo numestas dvigulis pripučiamas čiužinys, grindys buvo nusėtos įvairiaspalvėmis aliejinių dažų dėmėmis. Į akis krito daugybė molbertų, išstatytų visame kambaryje ir paveikslų – vieni buvo nebaigti, kiti baigti, bet nevykę. Kambarys priminė tipišką skurstančio dailininko dirbtuvę. Pirmą kartą pamačiusi visą šį vaizdą, pakraupau. Kaip galima buvo gyventi tokiom sąlygom? Aprūkusiam židinyje metėsi tuščios dėžutės nuo traškučių, lentynoje gulėjo krūva išspaustų aliejinių dažų tūtelių, sienas kambario šeimininkas papuošė afišomis ir puikiais eskizais, kuriuose anglimi štrichuotas nuogas modelis   (ji buvo vardu Džiun, pozavo mums mokykloje). Man labai norėjosi padaryti tvarką šioje skylėje- tikriausiai pabudo motiniškas instinktas. Pats Stiuartas atrodė kaip žmogus, kuriam trūko meilės ir rūpesčio- buvo labai lieknas ir visa jo povyza skleidė jautrumą ir švelnumą. Jam svarbiau už viską buvo menas, o patogūs ir gražūs namai neturėjo didelės reikšmės, jeigu buvo už ką nusipirkti dažų ir drobės. Tuomet buvo laimingas. Jo butas buvo jo tvirtovė, o nepriklausomybę ir laisvę kurti vertino labiausiai.

 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 10, 2012 Uncategorized

 

Kartą Pitery…

           Internetas yra geras dalykas- „paguglini“ ir bet kokia informacija kaip mat prieš tave. Tačiau…turiu archyvą, kuriame karts nuo karto irgi atrandu kokį nors raritetą. Štai ir dabar, besklaidydamas užrašus, netikėtai radau kelias senas nuotraukas ir programėlę iš pirmo Eltono Džono koncerto- vykusio tada dar TSRS, ir tada dar ne Sankt-Peterburge, o Leningrade. Nepasakosiu visų žygių, kuriuos darėme, norėdami gauti bilietus, pasakysiu tik tiek, kad juos padėjo gauti žmogus, išgyvenęs Leningrado blokadą (info nežiniukams- tai buvo per II-jį pasaulinį karą). Tokių žmonių tuomet buvo nedaug likę, tad jie buvo itin gerbiami…

Eltonui Leningrade leido koncertuoti su sąlyga, kad jis bus be savo grupės, tad jam talkino tik vienas jo bičiulis, Rejus Kuperis, grojantis perkusiniais instrumentais. Taigi, jie dviese atgrojo puikų, beveik akustinį koncertą. Kitą dieną visai netikėtai Eltoną Džoną sutikau vaikščiojantį Peterhofe (tai buvusi Rusijos carų rezidencija) ir man nuskilo laimė ne tik  jį nufotografuoti,  dar gavau ir autografą ant marškinėlių. Deja, autografas neišliko: žmogus, nesuprantantis jo milžiniškos vertės, bet labai mėgstantis švarintis, išskalbė marškinėlius… Beje, nuotrauka gavosi nelabai ryški, nes fotografuojant gyvą kumirą man labai drebėjo rankos…

          Dar viena reta nuotrauka – „Gintarėliai“, grojantys šokiuose vienoje Kauno mokyklų. Viena iš retesnių „Saulės Laikrodžio“ nuotraukų su a.a. Robertu Griškevičiumi ir visai nesena istorija – „Antis“ gyvai. Jas patalpinau skyrelyje “Fotogalerija“. 

P.S. Skyrelyje „Video“ galit pasižiūrėti filmą „To Russia with Elton“ apie Eltono Džono gastroles Leningrade.

 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 4, 2012 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: