RSS

Mėnesio archyvas: spalio 2012

Mano gyvenimas su Džonu 4-ji dalis

Grįžę po atostogų į koledžą, tapom neišskiriama pora. Tuo metų Džonas neturėjo daug draugų, tačiau tie, kuriuos turėjo, buvo labai artimi. Man atėjo išbandymų metas: jo draugai žiūrėjo į mane, kaip man atrodė, atlaidžiai. Paprasčiausiai nebuvau jam tinkama mergina ir šviesios ateities jie mums nepranašavo. „Ji iš už vandens ir neatrodo kaip Bridžit Bardo ( ji buvo Džono merginos idealas). Išvis ji nėra faina, ką jis joje rado?“. Aišku, niekas šito garsiai nesakė, bet visos jų mintys buvo parašytos jų veiduose. Aš buvau įsitikinusi, jog jie manęs į savo ratą nepriims. Daug kritikos Džono adresu girdėjau ir iš savo draugų: “Tau gal galvoj negerai, juk jis trenktas, turėsi su juo daug vargo, kam tau to reikia?“. Iš visur tik ir sklido nepritarimo balsai, bet ačiū Dievui, niekas nemėgino griauti mūsų meilės, nežiūrint to, kiek tiesos buvo jų žodžiuose. Mylėjom vienas kitą ir tai buvo svarbiausia.

     Pietaudavom pačiame toliausiame valgyklos kamputy, kad niekas mums netrukdytų. Prie mūsų staliuko dažnai prisėsdavo du Džono draugai iš mokyklos, kuri buvo netoli mūsų koledžo,- Polas ir Džordžas. Mokyklinė uniforma labai juokingai kabojo ant jų kūnų – abu buvo labai liesi. Polas buvo senas Džono draugas, su Džordžu susipažino ganėtinai neseniai. Pamenu, jie visada kalbėdavo su baisiu užsidegimu, bet ne apie mokyklą, o tik apie muziką, gitaras ir naujausias Chuck Berry, Bo Diddley ir Buddy Holly dainas. Polas mokėjo groti gitara, o Džordžas aistringai mokėsi akordų. Atnešdavo mums  keptų bulvyčių su kepta žuvim, marias entuziazmo ir kalbėdavosi baisiai ilgai. Iš pradžių nedalyvavau jų pokalbiuose, jaučiausi svetima. Prieš tai niekad negirdėjau tų vardų, kuriuos jie iššaudavo vienų iškvėpimu. Jeigu jie kalbėtų apie Frenką Sinatrą- o‘kei, arba apie Čaikovskį – dar geriau, bet kas, po velnių, yra Bo Diddley? Neturėjau nė mažiausio supratimo apie jį, tačiau netrukus buvau priversta įšklausyti trumpą rock&roll kursą ir papildomai buvau pamokyta, kaip du studentai gali pragyventi su dviem šilingais visą dieną. Kas dėl Džono, tai jis visuomet buvo bepinigis. Gitaros stygos buvo brangios, o cigaretės sudarydavo gan didelę studento išlaidų dalį. (…)

      Į kiną eidavom pakankamai dažnai, tiksliau, kai turėjom monetų. Baisiai mėgom filmus, bet svarbiausia, kelias valandas galėjom sėdėti prisiglaudę vienas prie kito. Jeigu neturėjom pinigų kinui, eidavom į artimiausią kinų restoranėlį, kur tapom žymūs tuo, kad sėdėjom ištisas dvi valandas su vienu bendru kavos puodeliu. Tos knaipės savininkai užjautė porelę „biednų“ studentėlių; susėsdavom viens prieš kitą, po stalu laikydamiesi už rankų ir žiūrėdami viens kitam į akis, apkvaitę nuo meilės. Pasaulis tuo metu galėjo sugriūti,- ir tegul, jis mums nerūpėjo. Taip sėdint, Džonas daug pasakojo apie save. Norėjau sužinoti, kodėl jis toks, kodėl rengiasi kaip koks „teddy boy“, juk sprendžiant pagal tai, iš kur jis kilęs ir kaip buvo auklėjamas, aiškiai turėjo priklausyti viduriniajam sluoksniui.

       Džonas paaiškino, jog apsirengęs taip (kaip jis išsireiškė) „aštriai“, turi daugiau šansų negauti į galvą nuo chuliganėlių. Jeigu esi apsirengęs panašiai kaip jie, yra mažesnė galimybė gauti į dūdą, nei tuomet, kai nešioji klasiškus rūbus ir ant nosies moksliuko akinius. Šiaip Džonas nebuvo drąsuolis, bet įsiutęs sugebėdavo kovoti taip pat veiksmingai, kaip ir jo priešai, ką jis ne kartą buvo įrodęs. Kitą vertus, visada ir įvairiais būdais bandydavo išvengti susirėmimo. Kuomet mes susidūrėm su gauja Liverpulio chuliganėlių, supratau Džono strategiją – išgyvena tik prisitaikėliai.

      Dar anksčiau supratau, kad gyvenimas su Džonu nebus rožėmis klotas. Neturėdamas artimųjų palaikymo, jis tapo maištininku ir aš turėjau kentėti jo dažnus, niekuo nepagrįstus užsipuolimus. Čia pasaulis atrodo gražus ir rožinis, tačiau po sekundės Džonas pašėlsta ir aš turiu atlaikyti įvairiausių kaltinimų laviną,-  ir kad esu neištikima, ir kad per ilgai žiūriu ar per daug bendrauju su kitos lyties atstovais. Džono pavydas ir agresija tapdavo nepakeliami, būdavo, iš pykčio net drebėdavau ir susijaudindavau iki tokio laipsnio, jog paniškai bijodavau kitą rytą eiti į paskaitas. Toji mano keista meilė Džonui privedė prie to, jog tapau visiškai nuo jo priklausoma ir 75 atvejais iš 100 jaučiau keistą nerimą. (…) Kažkas visgi mane laikė: galvojau- jeigu iškentėsiu, tai sugebėsiu atstatyti jo tikėjimą žmoniškumu, ir jeigu jis patikės bent vienu žmogumi, tai ras kelią į dvasinę ramybę ir susitaikys su pasauliu savo ir mano labui,- šito norėjau labiausiai.

      Nors ir turėjau daug progų nutraukti mūsų santykius, negalėjau priimti galutinio sprendimo. Visada buvau jam ištikima. Kai nebuvom kartu, tūnodavau namie ir žiūrėdavau su mama televizorių arba iki paryčių ruošiausi paskaitoms. Mano viešas gyvenimas sukosi tik aplink Džoną. Iš mūsų pasimatymų jis mane išleisdavo namo tik paskutiniu traukiniu, įšvykstančiu į Hoylake. Įlipdavau į vagoną, pilną girtuoklių ir įtartinų tipų. Dažnai būdavau vienintelė tokiu laiku važiuojanti moteris – kitos buvo atsargesnės. Tos kelionės būdavo košmariškos. Ieškojau vietos kokiam kampelyje, išsitraukdavau didžiulį laikraštį arba knygą ir slėpdavausi už jų, stengdamasi nepatraukti dėmesio į save. (…)

 
Parašykite komentarą

Publikavo 27 spalio, 2012 Uncategorized

 

CD vs LP: pralaimėtas karas

 Džiaugiuosi, kad kompaktas prakišo. Taip jam ir reikia. Mes buvom apkvailinti: kompaktai tarsi iš metalo padaryti atrodė amžini. Labai greitai supratom – tai paprasto plastiko gabalas. Garso kokybę galėjo nulemti riebių pirštų atspaudas, o nuo smulkaus įbrėžimo šokinėdavo, praleisdamas ištisus fragmentus, arba žagsėdavo kaip užstrigęs robotas. Panaudojęs kelis nesudėtingus pirštų judesius, galėjai pasigaminti aibę kopijų, atimdamas iš jo nekaltybę ir išskirtinumą. Sutinku, audiofilai (išskirtinai švaraus garso apologetai)džiūgavo ir kaifavo nuo išgryninto garso. Tačiau pažvelkim tiesai į akis: visi tie „filai“ (kuo jie bebūtų)- tai taip vulgaru! Kompaktuose viskas buvo taip miniatiūriška, taip sterilu ir taip prieinama! Vien tas faktas, kad jie užleido savo pozicijas nematomam priešui – „pumpavimui“ iš interneto, daug ką pasako. Pažiūrėkit į bet kurio „supermarketo“ muzikos skyriaus lentynas: išskyrus DVD ir retos žemo lygio vietinės pop-produkcijos, nieko nerasi. Krachas! Žodžiu, kompaktai – šlamštas, kuriuos pražudė pelė ir klaviatūra ant darbo stalo.O tuo tarpu tas, kurį jie bandė nugalėti, ne tik išgyveno, bet ir po truputį grįžta į savo vietą melomanų lentynose. Taip, jūs atspėjot – tai senas, geras draugas vinilas! Ar pamenat, kaip klausydavomės plokštelių? Uždedi ją ant guminio grotuvo disko, atsargiai nuleidi adatėlę ant juodo apskritimo, prieš tai nustatęs greitį…ir…

Pamenat tą nuostabu elektrostatinį traškesiuką? It kepamas ant petelnios nugarinės šmotas. Ir tas mielas bėgančios takeliu adatos garsas. O po to garso sprogimas- toks gyvas ir šiltas, tarytum iš dinamikų išsiveržė tikra rokenrolinė vaivorykštė!.. Kas be ko – buvo ir dulkių, ir įbrėžimų, bet tai buvo lengvas priminimas, jog „Demons and Wizards“ jūs klausotės anaiptol ne pirmą ir netgi ne dešimtą kartą. Tiesa, kas dvidešimt minučių jums trumpam nutraukdavo malonumą ir reikėdavo apversti plokštelę… Neslėpsiu, kartais ir tonarmas elgdavosi it pasiutęs kojotas, lėkdamas į disko centrą, bet jo sutramdymui buvo naudojama izoliacija ir sovietinis metalinis rublis (neturint po ranka sidabrinio „dolco“), lipdomas ant galvutės. Tačiau visa kita buvo nepriekaištinga, ar ne? Vinilas buvo stangrus ir elastingas. Jeigu jo nekiši į orkaitę ir nedaužysi kūju (arba kaip mano bičiulis – nepjaustysi ant jo lašinių), jis galėjo atlaikyti visas jaunatviškos kasdienybės negandas, pradedant netikėtai išsiveržusiu skrandžio turiniu bei „Gamzos“ lašais ir baigiant sportbačių atspaudais ant blizgančio paviršiaus…(Jums taip nebuvo?? Netikiu!) O prisimenat, kaip nuostabiai jie buvo apipavidalinti? Apie tai galima parašyti rimtą traktatą! Geriausi fotografai, dailininkai, dizaineriai su meile ir atsidavimu kurdavo plokštelių vokus, kiekvienas piešinys ar fotografija turėjo savo, kartais net užkoduotą, prasmę. Stormas Torgersonas, Endis Vorholas, Rodžeris Dinas, Maiklas Kuperis – be jų ir daugelio kitų „Pink Floyd“, „Yes“, „Rolling Stones“ etc. albumai būtų praradę daug savo emocinio potencialo. Pamenat „Bitlų“ garsujį „Seržantą Pipirą“? Viduje buvo posteris, kurį iškirpus galėjai pasigaminti ženkliuką – „blyną“. Arba „Jethro Tull“ albumas „Stand Up“, kurį atskleidus, Džonas Andersonas ir Co atsistodavo prieš tave. O skandalingas Džimio Hendrikso „Electric Ladyland“? Turiu jo „kastruotą“ CD kopiją… Neduokdie…

 

Gaila, bet per paskutinius du „fastfudo“ dešimtmečius vinilas buvo nustumtas giliai į spintą arba iškeliavo vingiuotais mainų-dovanų-pardavimų keliais ir mus pavergė fašistinis CD rėžimas. Tačiau dabar, kai šis bjaurus formatas agonizuoja, juodas vinilinis bičiulis lėtai įslenka į melomanų sąmonę ir garbingiausias kolekcijų vietas. Nesu pirmas, kas apie tai suprato – dar 1998 metais garbusis „New York Times“ raportavo apie vinilo sugrižimą. Vinilas tai kažkas realaus – jis jums garantuoja išskirtini melomano statusą, apie jus šnibždėsis vaikėzai – „Krūtas bičas!“, Antakalnio turgelyje jūs būsit ypatingai gerbiamas, jeigu po pažastim pasikišit „The Doors“ plokštelę. Nieko nėra nuostabaus tame, jog „atrasit“ kokią nors grupę MySpace, ar ne? Tai tik įrodo, kad mokate „guglinti“, bet tikras roko kareivis, būdamas „geroj“ Europoj (suprask, ne Lietuvoj), paskutinį euro grašį atiduos už vinilą, rastą nuošaliam „sekondhende“. Ten gali rasti tokius lobius, nuo kurių kaipmat nuneš stogą! Ir joks skaitmeninis „remasteruotas“ mp3 su 320 bitreitu niekada nebus jo vertas. Ir žinot kas už jo stovi? Žmonės. Ne avatarai, o žmonės su jų aistrom, prietarais ir keistais muzikiniais skoniais, kurių tarpe atrasit daug draugų. Ir malonumų. Ir dėmesio. Netgi moterų tarpe.

Reziume.

 Ar išgelbės vinilas muzikos industriją? Ne, ji pasmerkta. Tačiau šitame šaltame, bedvasiame, technologiniame-virtualiame pasaulyje, kur draugai tik „nikai“ „geimerių“ forume, vinilas gali išgelbėti jūsų sielą ir vėl pasijusite žmogumi. Ištraukit į dienos šviesą voratinkliais apaugusias dėžes, gal jose rasit pamirštą vinilą? Jūsų grotuvas seniai jo laukia.

 

 

Mane dažnai aplanko keistas sapnas: esu pas Dievo pavaduotoją kultūros reikalams. Anas rūsčiu veidu klausia: “Kur padėjai, niekadėjau, savo vinilų kolekciją?“. Ką jam atsakyt? Tyliu…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 23 spalio, 2012 Uncategorized

 

Mano gyvenimas su Džonu. 3-ji dalis

 

                                             AUGANT SU „BEATLES“

       Po to atmintino vakarėlio mudu su Džonu pradėjom susitikinėti kiek įmanoma dažniau. Jis gyveno kartu su teta Mimi Sultone, aš- elegantiškam Liverpulio rajone. Turbūt nepatikėtumėt, perskaitę tai, ką aš parašiau apie Džoną, bet gilėjant mūsų pažinčiai, jis kaskart mane stebindavo. Tas ilgas atostogas praleidom susitikinėdami, keliaudami ir kartu miegodami taip dažnai, kiek galėjom. Išlaidos, susijusios su mano kelionėmis į Liverpulį, labai apsunkino mano biudžetą, o mamai, kuri iki tol demonstravo šventą ramybę, pradėjo pabosti dukra-skrajūnė.

       Maždaug tuo pat metu Džonas labai susibičiuliavo su kolega iš savo grupės Stiuartu. Šis buvo labai jautrus  ir talentingas vaikinas, išsiskiriantis iš visų studentų. Stiuartas, kaip ir aš, buvo susižavėjęs Džono asmenybe, tad netrukus atsidūrė pastarojo įtakoje, kaip, beje, ir daugelis Džono draugų. Būtent į Stiuarto butą, tiksliau miegamąjį, pabėgom su Džonu po tų istorinių išgertuvių pabe,  kuriame pasirodėm pasauliui kartu. Nesukau sau galvos dėl to, kad nuėjom į lovą. Viskas įvyko kažkaip natūraliai. Nei jis, nei aš tuo nesirūpinome. Labai norėjom vienas kito. Nuo tos akimirkos mūsų abipusis atsidavimas tapo nepamatuojamas. Nors ir žiūrėjome į savo santykius labai rimtai, neturėjom žalio supratimo, kuo tai viskas baigsis. Gyvenau šia diena, ne rytdiena. „Rytoj“ mums neegzistavo. Mano praeitis, dabartis ir ateitis tapo viena ištisa akimirka, kuri buvo pilna mylimo žmogaus.

       Džono vaikystė buvo gana liūdna. Kai buvo mažas, jo tėvas paliko namus. Džono mama buvo išties fantastiška moteris, turėjo nuostabų humoro jausmą, kurį paveldėjo ir sūnus. Tačiau svarbiausia buvo jos muzikalumas. Fredis, Džono tėvas, buvo jūreivis – jo ilgios kelionės buvo lemtingos laimingai prasidėjusiai santuokai. Ilgainiui Fredis pradėjo visai nesirodyti šeimoje ir paliko Džuliją vieną su mažu vaiku. Džulija, jauna, graži ir talentinga, suprato, jog turi pradėti gyventi savarankiškai, tad buvo nutarta palikti mažąjį Džoną tetos Mimi globai.

      Mimi rūpinosi juo taip, kaip rūpinasi savo tikru vaiku mama, nežiūrint netgi to, kad Džonas paauglystėje tapo tikru maištininku ir jo visiškas autoritetų nepaisymas sukeldavo konfliktus mokykloje. Džonas kariavo su visu pasauliu ir visais žmonėmis. Mokytojai buvo apimti nevilties ir sakė, kad pagrindinis jo bruožas yra tyčiojamasis iš silpnesnių. Dažni Mimi vizitai mokykloje po kiekvieno Džono išsišokimo duodavo efektą: grasinimai, kad jos sūnėnas bus ištrenktas už blogą elgesį iš mokyklos, ačiū Dievui, ir likdavo tik grasinimais.

       Nors buvo akivaizdu, jog Džonas negalėjo būti nominuotas „Inteligentiškiausio Jaunojo Anglo“ kategorijoje, vienas protingas mokytojas pastebėjo jo įgimtus gabumus bei intelektą ir būtent šis pedagogas pasiūlė pabandyti laimę Liverpulio menų koledže. Džoną priėmė. Tačiau prieš tai jam buvo paskirtas pokalbis, į kurį jis nuėjo pasipuošęs kostiumu, baltais marškiniais ir ryšėdamas dėdės Džordžo (Mimi vyro, kuris prieš kelis metus staiga mirė nuo širdies smūgio) kaklaraištį. Taigi, teta Mimi pajuto didžiulį palengvėjimą.

       Paūgėjęs Džonas pradėjo dažniau matytis su mama Džulija – jie tapo labai artimais draugais. Ji išmokė Džoną skambinti gitara,- pati grojo bandža ir gerai dainavo. Džonas didžiavosi mama ir tuo, jog buvo jam daugiau tarsi vyresnė kolegė, su kuria buvo lengva bendrauti. Kartą jis man pasakojo, kad motina jį įmdavo pasivaikščioti, užsimaukšlinusi ant galvos ne skrybėlaitę, o trumpikes ir akinius be stiklų. Gatvėje sustabdydavo kokį praeivį ir rimtu veidu pradėdavo krapštyti akį per stiklą, kurio nebuvo! Abu su Džonu turėjo identišką humoro jausmą. Judviejų laimė pasibaigė netikėtai ir tragiškai. Kartą, pasisvečiavusi pas Mimi, Džulija išskubėjo į paskutinį autobusą. Stotelė buvo už kokių 200 metrų nuo namų ir reikėjo pereiti plačią, intensyvaus judėjimo gatvę. Deja, Džulija jos neperėjo… Ji žuvo po automobilio, kurį vairavo nedėmesingas vairuotojas, ratais. Nuo tos tragiškos sekundės Džonas labai pasikeitė – pasijuto dvasiškai vienišas ir piktas ant viso pasaulio. Jo ciniškumas ir agresyvumas tapo jo apsaugine kauke. Paguoda buvo tik muzika ir tapyba…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 17 spalio, 2012 Uncategorized

 

Mano gyvenimas su Džonu 2-ji dalis

       Pagaliau pavyko mano bandymai su akiniais – per paskaitas buvau inteligentiška „akiniuotė“, o likusią dienos dalį tai nusiimdavau juos, tai vėl grąžindavau atgal.

       Nuostabiausia buvo tai, jog Džonas pirmą kartą  atkreipė į mane  dėmėsį, kuomet mes kalbėjomės apie akinius. Kartą grupiokai sumanė pasitikrint akių aštrumą ir pasirodė, jog mes su Džonu turim panašų regėjimo defektą. Šis istorinis atradimas leido mums įžengti į naują mūsų bendravimo lygį. Iš tiesų ledas buvo pralaužtas, tačiau nė vienas iš mūsų nerodė noro žengti sekantį žingsnį. Labiausiai dėl to pergyvenau aš. Galvojau tik apie tai, ar jis pasirodys paskaitose? Ką pasakysiu? Tai buvo baisu. Nežinojau, ką daryti.

Mama buvo įsitikinusi, jog kažkas negerai: pasikeitė bendravimo maniera, netgi kiek sublogau. Į paskaitas kaip visuomet išeidavau anksti, tačiau griždavau vėlai. Mano pasiaiškinimai sukeldavo siaubą. „Mamyt, turiu išeiti iš namų anksčiau, todėl kad reikia paruošti dažus, o vakare noriu nueiti į papildomą užsiėmimą“. Iš tiesų leisdavau laiką šaltuose koledžo koridoriuose, tikedamasi sutikti Džoną. Mano draugė Filis sakė, jog aš išprotėjau. Tai buvo tiesa, tačiau tokio mano elgesio priežastis buvo stipri aistra tam, kas atrodė nepasiekiamas. Tokia mano dvasios būklė man baisiai patiko, jaučiau smarkų emocijų pliūpsnį.

        Tokia ši veršiuko meilė diena iš dienos augo. Artėjo vasaros atostogos ir visus užvaldė laisvės nuotaika.  Vienas kolegų pasiūlė prieš atostogas surengti „cementovkę“ su šokiais. Koledžo vadovybė leido mums šiam tikslui išsinuomoti mažiausią patalpą – mažas plotas mums neturėjo reikšmės, visi tiesiog degte degė dalyvauti vakarėlyje. Kažkas atsinešė grotuvą ir plokšteles su naujausiais hitais. Susimetėm alkoholiui ir nustatėm vakarėlio datą.

        Prisipažinsiu, labai laukiau šio vakarėlio ir maniau, jog nors trumpam pamiršiu Džoną. Buvau tikra, kad jis nepasirodys, nes ramūs studentų vakarėliai nebuvo jo stilius. Su Fil galvojom, jog šis “tūsas“ mane prablaškys ir pralinksmins prieš semestro pabaigą. Taip ir atsitiko – linksminausi iš širdies. Ir staiga kojos tapo kaip želė, veidas pasidarė raudonas kaip bijūnas, negalėjau rasti kampelio, kur pasislėpti… Jis atėjo! Tai, apie ką svajojau visą šį laiką, tapo košmaru. Šioje situacijoje visiškai pasimečiau ir buvau įsitikinusi, kad visi aplinkui mato, kas parašyta mano veide. Žinoma, nieko nedomino mano emocijos: visi smagiai leido laiką! Pagaliau sugebėjau suimti save į rankas ir prisijungiau prie linksmybių bei pokalbių, jaučiausi vis laisviau po kiekvienos išgertos dozės alkoholio. Tada dar nemokėjau protingai gerti, tad pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Saulė švietė, grojo puiki muzika ir tai, ko labiausiai geidžiau, pagaliau įvyko. Džonas pakvietė mane šokiui, o aš vos nekritau negyva. Bingo! Vėliau stebėjausi, kad buvau tokia atsipalaidavusi ir rami išoriškai, tačiau viduje visiškai pamečiau kontrolę. Šokom laisvai (tokį šokį vadindavom „bambatryniu“),  labai arti viens kito – aš bandydama išlaikyti šiokią tokią distanciją, o Džonas, jaučiau, buvo truputi sutrikęs. Viskas kartu paėmus atrodė pakankamai gražiai ir tuo pat metu beviltiškai. Kolegos su nuostaba žiurėjo į tokią netipišką porą.

        „Party“ ėjo į pabaigą. Atėjo momentas vėl sugrįžti į realybę, tačiau Džonas pasivėdėjo mane į šalį ir paklausė ar aš „imama“. Jo klausimas buvo toks netikėtas, jog akimirksniu atsakiau: „apgailestauju, bet aš susižiedavusi su tuo vaikinu iš Hoylake“. Jo veidas ištįso, bet greitai sureagavo- “aš juk neprašau tavo rankos, tiesa?“. Supratau, kad sugadinau visą reikalą. Palaidojau visus šansus… Bet Džonas su savo draugais pradėjo mus su Filis įkalbinėti kartu su jais išlenkti po taurelę artimiausiam pabe. Atrodo, pavojus praėjo, tačiau drėbėjau iš baimės nuo minties, į ką aš veliuosi, ir klausimo, kur eisim iš pabo?

         Buvau taip susižavėjusi Džonu, tad nusprendžiau – kaip bus, taip. Pasidaviau likimo valiai su viltim, kad viskas bus gerai.

         Pabas, į kurį atėjom, tiesiog plyšo per siūles nuo žmonių, rodos, visiems vienu kartu kilo ta pati idėja „dasimušti“. Kiekvienas, kas turėjo akis, galėjo pastebėti ir pagalvoti, kas yra bendro tarp to pamišėlio Džono ir kaip ten ją.. koks ten jos vardas? – ta Sintija „iš už vandens“. Situacija tapo varginanti. Su Filis stebėjomes, kaip galėjom atsidurti šioje neiprastoje kompanijoje, be perstojo naikinančioje alkoholį. Buvo toks šurmulys, jog negirdėjau savo žodžių, bet tuo pat metu jaučiausi nuostabiai. Supratom, ką buvom praradę: tik mokslai ir nė trupučio linksmybių, todėl virtom neįdomiom panelėm.

        Mus vaišino daugybe gėrimų, taigi mes neatsilikom nuo visų ir staiga pajutau, kad esu lengvai apgirtusi- nieko nuostabaus, juk nuo pat ryto nieko nevalgiau. Džonas buvo draugų apsuptyje ir staiga pagalvojau, kad aš čia niekam nereikalinga ir pats laikas tyliai dėti į kojas. Bandėm su Filis irtis per minią link durų, kai staiga išgirdau Džono balsą, perrėkiantį šurmulį: „Nežinojot, kad panelė Powell buvo tuomet vienuolė?“. Visi atsisuko į mane, tad turėjom sugrižti.

       Štai taip prasidėjo beprotiškas mano gyvenimo tarpsnis, neįtikėtinas  gimimas žvaigždės, kuri vėliau krito ant mano galvos, o paskui ir ant kaklo… Žvaigždės, kurios kritimas po aštuonerių metų ir mane kaip vėzdo kirtis bloškė į žemę!

 
Komentarų: 1

Publikavo 8 spalio, 2012 Uncategorized

 

(Not) Too Old To Rock‘n‘Roll…Too Young To Die

 

Nesvarbu, kada aš mirsiu, svarbiausia tai, jog žinau kelią į pragarą…“ Angus Young (AC/DC)

 

Ar vis dar jautiesi jaunas? Viskas dėl muzikos, kurios kasdien klausaisi. Taigi išsiaiškinkim, kaip rokas padeda mums išlikti sveikiems ir pilno proto.

Bene prieš tris metus Amerikos „konservų“ partijos nariai pradėjo reikšt nepasitenkinimą dėl tarp vidutinio amžiaus vyrų atsiradusios tendencijos rengtis ir elgtis kaip 25-čiams. Atsakau- paranoja! Visą nugyventą amželį ir aš, ir mano draugai taip ir darėm! Ir kas, velniai rautų, norės savę laikyti „žmogumi amžiuje“? Kas nori bindzenti gyvenimo keliu it vaikščiojanti „Viagros“ reklama? Norintys- žingsnį pirmyn!! Nė vieno. Ko dar mūsų amžiaus vyrams laukti iš gyvenimo, išskyrus tokius viliojančius dalykus, kaip tavo etato naikinimas (ne)mylimame darbe, erektalinė disfunkcija ir urologo pirštas tavo prostatoje?

Galbūt už berniukiškų emocijų slypi daugiau nei mada? Prieš kelis metus viena Harvardo mokslininkė sugalvojo tokį eksperimentą: iš senelių prieglaudos „išsinuomojo“ keletą šios įstaigos gyventojų ir apgyvendino apleistame vienuolyne. Ten kiek sugebėdama atkūrė  praeito amžiaus 50-jų pasaulį: muzika, TV laidos, rūbai, buitiniai prietaisai, žodžiu, visas tematinis „džiurasikas“. Eksperimento eigoje mokslininkė stebėjo, jog jos bandymo objektai, būdami šioje nostalgiškoje aplinkoje, tampa labiau motyvuoti (nekenčiu šito žodžio!) ir guvūs, negana to, daugelio individų savijauta gerėjo, kitaip tariant, jie jaunėjo. Kuomet eksperimentas pasibaigė, visi šie procesai pradėjo regresuoti.

Jeigu mokslininkai teisūs, tuomet karta, subrendusi praeito amžiaus 70-jų antroje pusėje apskritai turi „eiti ratais“ ir daryti salto atgal! „Aerosmith“, Bob Dylan, „Crosby, Stills, Nash & Young“, „Deep Purple“, „The Rolling Stones“, „AC/DC“- visi jie, kai aš rašau šias eilutes, važinėja po pasaulį ir taip pat, kaip ir prieš 30 metų, stato ant ausų stadioną po stadiono!

Roko nauda-ekonominė, socialinė ir pan.- ir šiandien dar yra ginčų objektas , tačiau vienas, du, penki reunion‘ai taptų svaria pensijine programa pagyvenusiems rokeriams. Praėjo tie laikai, kai ramią senatvę garantavo autoriniai honorarai už perleistus CD. Manau, priežastis to, kad senos komandos vis dar surenka klausytojų minias, slypi tame, jog daugelis jų roką groja kiečiau, nei triskart jaunesni muzikantai. Kas galėjo pagalvoti, kad „Rolingai“ ir „AC/DC“ ne tik išgyvens iki 2012, bet ir sugebės leisti albumus bei surinkti pilnas sales? Galima bet ką sakyti apie Polo Rodžerso ir „Queen“ aljansą, bet liežuvis neapsiverčia pasakyti, jog tai, ką jie šiandien groja – šlamštas. Kaip tada suprasti, jog dauguma šių žmonių vis dar kartu su mumis ir groja geriau, nei visuotinio roko pripažinimo ir suklestėjimo laikais? Žinoma, labai svarbu yra tai, jog su Betės Ford klinikos pagalba jie nulipo nuo adatų ir nugalėjo priklausomybę nuo įvairiu chemikalų, tačiau pagrindinė priežastis slypi jų muzikoje.

Man patinka įvairūs muzikos stiliai, bet didžiausią kaifą patiriu nuo garsaus gitarinio roko. Vadinkit ją hard roku, heavy metal, punk ar hardcore – esmė ne pavadinime, o tame, jog ji ne tik jaudina,  bet ir jaunina. Jeigu jaučiuosi prislėgtas, geras hard roko gabalas kelia nuotaiką ir keičia fizinį būvį, skatina endorfino ir testosterono protrūkį. Tai ne atsitiktinumas, kad šio pasaulio galingieji iš visų jėgų stengėsi uždrausti triukšmingą muziką. Platonas laisvu nuo filosofinių traktatų rašymo ir sekso su berniukais-vergais metu iškėlė mintį, jog muzika turi būti kontroliuojama valstybės. Viduramžiuose bažnyčia draudė naudoti tritonį, pavadindama jį „šėtono muzika“, o  prasikaltusiam muzikantui grėsė susitikimas su šventąja inkvizicija! Vargšai Richardas Vagneris ir Tonis Ajomis  būtų supuvę bažnytiniuose rūsiuose! Kolonizacijos epochoje vergvaldžiai draudė mušti būgnus, o sovietinės „socializmo priešų“ medžioklės laikais grupės turėjo derinti savo repertuarą „с вышестоящими органами“. Artimai pabendravus su šiais „organais“, Sibiras atrodė gana arti…Turintys valdžią „tovariščiai“ norėjo (ir nori) viską pajungti savo kontrolei – juk jie visada žinojo, kad galingoje muzikoje yra kažkas pavojingo…

Viskas paprasta: jeigu jūs didžiąją  gyvenimo dalį sėdit ant savo brangaus užpakalio (juk savas!) ir auginate hemorojų iki kokoso dydžio, valgote kas papuola, iki nuospaudų nutrinate pirštus, minkydami „vyrišką organą“ t.y. TV pultelį, jūsų kūnas reaguos adekvačiai: jis pradės tinti ir streikuoti, kol pagaliau visai subliukš. Jeigu jūs skaitysite geltoną spaudą ir reguliariai spoksositė į mėšlą, kurį jums bruka tautinė TV, tas pats likimas ištiks ir jūsų smegeninę. Ir jeigu jūs klausysite James Blunt ir Dido – jūs pradėsite regresuoti, kūnas pavirs kisieliumi, o senėjimo procesas greitės! Aš nesiūlau griežtos “Slayer” ar “Motorhead” dietos, tačiau tik įgimta roko muzikos jėga atskyrė rock‘n‘roll‘o kartą nuo tėvų kartos. Žodžiu, kasdien bent dvidešimt minučių, skambant „AC/DC“, šokinėkit po visą butą neskaičiuodami sudaužyto porceliano, darykit salto ir tapsit lieknesni, patirsit mažiau stresų ir daugiau žmonių norės su jumis užsiimti seksu! Tai tiesa – aš pats apie tai kažkur skaičiau.

Pasaulyje eina į pabaigą gamtiniai ištekliai, vietos planetoje mažėja, gresia globalinis atšilimas (ar atšalimas), čia dar Fukusima driokstelėjo – rimtų problemų pakanka. Tad eidamas į koncertą, už kurio bilietą sukišau 100 Lt , aš tikrai žinosiu, kad ten man niekas nespaus smegenų ir nepamokslaus, ir aš galėsiu netrukdomas kratyti plaukų likučius ir barstyti pleiskanas! Mano smegenys reikalauja laisvės, ir tai ne todėl, kad aš neskaičiau Sartro ar Hesse, o todėl, kad aš kiekvieną dieną skaitau prakeiktus laikraščius! Jūs sakysit- eskapistinės fantazijos? Ir dar kokios! Nes mūsų pasaulyje, kuris darosi vis labiau Dievo pamirštas, tik ir lieka svajonė kur nors pabėgti. Šis pasaulis ganėtinai nenormalus, kad jame nebūtų rock and roll‘o.

Ačiū ir labos nakties.

Artwork by Sebastian Kruger

 

 

 
Komentarų: 1

Publikavo 5 spalio, 2012 redaktoriaus zodis

 
 
%d bloggers like this: