RSS

Mėnesio archyvas: vasario 2015

Archeologija: Ypatinga diena su Humble Pie

Mano draugas Gintas turi taisyklę: kasmet vieną dieną paskirti „Humble Pie“ muzikai. Tai teisingas žingsnis: dozė kokybiško roko, paleisto visu garsu, ne vienam senam roko maniakui nepakenkė. Taigi, kas yra tie „Humble Pie“ ir su kokiu padažu juos valgyt?

humble-pie-650-430

Palikęs „Small Faces“, su kuriais pradėjo muzikanto karjerą, Stivas Meriotas susibėgo su buvusiu „Herd“ frontmenu Piteriu Fremptonu ir suaudė mintį suburti naują grupę. Kiek parepetavus, gimė naujas projektas (taip britai ir jankiai vadina kokią nors idėją, kuri normaliam žmogui net į galvą neateitų) – „Humble Pie“. Šią, pakankamai normalią (muzikine prasme) idėją palaikė bosistas Gregas Ridlis (eks-„Spooky Tooth“) ir būgnininkas Džeris Širlis (eks-„Valkyrie“). Pirmosios ketveriukės, kuri iškart gavo „super grupės“ vardą, įrašų sesijos vyko Merioto namuose Esekse 1969-jų pradžioje.

Pasirašę kontraktą su firma „Immediate“, muzikantai išleido singlą „Natural Born Boogie“, įėjusį į geriausių britų singlų dešimtuką ir užtikrinusį debiutiniam albumui „As Safe As Yesterday“ sėkmę. Maždaug po pusmečio į rinką buvo paleistas antras albumas „Town & Country”. Didžiausią albumo dalį sudarė akustiniai gabalai, tad publika jį priėmė pakankamai šaltai. Grįžę po gastrolių Amerikoje, kur buvo pristatomas pirmas grupės albumas, vaikinai sužinojo, kad jų įrašų kompanija „Immediate“ bankrutavo. Grupė pasisamdė kitą menedžerį Di Entonį, kuris padėjo pasirašyti kontraktą su „A&M“. Būtent šis tipelis privertė vaikinus groti daugiau kietesnių gabalų, o ne akustiką, kurią labai mėgo Framptonas. Kas iš to išėjo, seni melomanai puikiai žino: grupės saundas įgavo Merioto mėgiamą sunkujį rhytm-and-blues‘ą, o Fremptono vaidmuo tapo antraeiliu. Šiuos naujus vėjus klausytojai išgirdo netrukus, trečiame albume.

humble-pie_1758649

Koncertinė grupės veikla buvo susieta su Amerikos kontinentu, kur „Humble Pie“ koncertuodama praleido ne vienus metus. 1971-aisiais, kai buvo surengtas turas palaikyti albumą „Rock On“, vaikinai koncertavo garsioje „Fillmore West“ saleje San-Franciske, kur buvo įrašytas ir vienas geriausiu roko muzikos istorijoje koncertinių albumų „Performance: Rockin‘ The Filmore“. Muzikantai buvo kupini noro užkariauti Ameriką, tačiau Fremptoną užvaldė sunkusis boogie-blues muzikos stilius ir jis paliko komandą, nusprendęs, kad geriau bus užsiimti soline karjera. Jį pakeitė buvęs „Bakerloo“ ir „Colosseum“ gitaristas Deivas „Klemas“ Klempsonas, su kuriuo buvo įrašytas pats sunkiausias ir, ko gero, komerciškai pats sėkmingiausias grupės albumas „Smokin“.
Tai buvo penktas albumas grupės diskografijoje ir, kaip daugelis melomanų ir muzikos kritikų tvirtina,- populiariausias.

Visgi Amerika buvo užkariauta ir be Fremptono – albumas „Smokin‘“ pakilo į šeštą albumų čartų vietą. Grupės lyderio vietą užėmė Stivas Meriotas, kuris dabar galėjo įgyvendinti planus groti labiausiai jam patinkančią muziką– bliuzą su soul priemaišom. Albumo „Smokin‘“ sėkmę galima paaiškinti ir tuo, kad grupė daug gastroliavo po Ameriką. 1970-jų pradžioje daug britų grupių „šukavo“ Ameriką, užkariaudami fanus ir uždirbdami „dolcus“. Garsiausios jų – „Led Zeppelin“, „The Rolling Stones“ ir „The Who“- turėjo savo ištikimų klausytojų armiją. Bet ir „Humble Pie“ turėjo vietas, kur jų labai laukė atvykstant su koncertais. Tai buvo salės ir stadionai Rytinėje ir Vakarinėje pakrantėje, kuriuose pastoviai būdavo anšlagai.

51OL8ls4S0L

Ir čia nebuvo nieko keisto: jeigu nežinotum, kad grupėje groja vien muzikantai – britai, tai pasiklausęs jų muzikos gali tvirtinti, jog jie groja kaip tikra jankių grupė, užaugusi besiklausant soul ir Motown Records plokštelių. Nors, lyginant su soul muzika, gana keistai skamba kai kurie jų gabalai tipišku heavy-metal stiliumi. Ne veltui žurnalas Rolling Stone pirmo albumo „As Safe As Yesterday“ muziką pavadino „heavy-metal“ (pirmą kartą panaudodami šį terminą). Nusiraminkit, metalistai, tai buvo ne grynakraujis metalas, bet jo priemaiša.

Stivas Meriotas pats asmeniškai albumą prodiusavo, norėdamas labiau paryškinti rhytm‘n‘blues skambėjimą. Studijoje jis turėjo ultra šiuolaikinį (tais laikais) 24-ių kanalų mikšerinį pultą ir su užsidegimu ėmėsi darbo. Tačiau nuo pastovios įtampos jis psichiškai išseko. Kaip tuomet rašė žurnalas New Musical Express: “Įtemptas darbas įrašų studijoje, „Humble Pie“ lyderį Stivą Meriotą privedė prie nervinio išsekimo. Gydytojai jam rekomendavo poilsį“. Po albumo „Smokin‘ “ sėkmės grupės populiarumas pradėjo po truputi blėsti. 1973 metais išleistas dvigubas albumas „Eat It“ vos vos „ištraukė“ iki 13-os vietos, o sekantis diskas – „Thunderbox“ net nesugebėjo užsikabinti už Top 40. 1975-ais pasirodęs albumas „Street Rats“ apskritai patyrė fiasko: jis „įsitvirtino“ 100 čarto vietoje, bet ir joje ilgai neišbuvęs, dingo.

Tokia padėtis atvedė prie logiško finalo – grupės iširimo. Džeris Širlis įkūrė komandą „Natural Gas“, Klempsonas ir Ridlis susikooperavo su puikiu būgnininku Kozi Pauelu ir komandą pavadino „Strange Brew“. Na, o Meriotas organizavo projektą „Steve Marriott‘s All-Stars“, po kurio sekė dar keli projektai, kurie, deja ypatingos sėkmės neatnešė.

1980 metais Stivas bando reanimuoti „Humble Pie“ ir skambina savo buvusiems kolegoms, bet pasirodo, kad Ridlis nutolo nuo muzikos, o Klempsonas užsiėmęs kituose projektuose. Idėją palaikė vienintelis Širlis, tad teko kviestis kitus muzikantus: roko-veteraną Bobą Tenčą, grojusį su Fredi Kingu, Džefu Beku ir Van Morisonu, bei Entonį Džonsą, sesijinį bosistą iš Amerikos. Šia sudėtimi po „Humble Pie“ vėliava jie išleido porą albumų ir jau planavo gastroles, bet, nelaimei, Stivas susižeidė ranką ir turas neįvyko. Antras bandymas atgaivinti „Humble Pie“ įvyko 1991 metais, kai Meriotas su savo buvusiu kolega Piteriu Fremptonu pradėjo kurti ir įrašinėti naują medžiagą. Deja, jų planams vėl nebuvo lemta išsipildyti – balandžio 21 dieną Stivas žuvo liepsnose, kai nuo neužgesintos cigaretes sudegė jo namas.

1996 metais Meriotas gavo pomirtinį apdovanojimą „Ivor Novello“ už „reikšmingą indėlį į britų muziką“ ir pateko į „100 visų laikų geriausių vokalistų“ sąrašą.

 
Komentarų: 1

Publikavo 21 vasario, 2015 Uncategorized

 

Archeologija: ZZ Top parodė Teksasą visai Amerikai


Kai atėjo laikas parodyti visai Amerikai, ką sugeba sena, gera komanda iš Vienišos Žvaigždės valstijos, buvo priimtas vienintelis teisingas sprendimas: paimti visą Nojaus arką su savimi. „Atnešti Teksasą žmonėms“ – tokia buvo pagrindinė muzikantų misija, rengiant 1976-jų turą po visą Ameriką. Ir reikia pasakyti, kad jie sėkmingai ją įvykdė. 35-ių tonų scena, atkartojanti valstijos formą ir visas zoologijos sodas Teksaso gyvūnų, kuriuos jie vežiodavosi su savimi: buivolas, ilgaragė karvė, krūva barškuolių ir tarantulų ir šeši grifai, visi vardu Oskaras… Muzikantai net nenumanė, kad planuotas 33 dienų turas pavirs alinančiomis pusantrų metų trukmės gastrolėmis. Apie tas gastroles prisimena patys muzikantai ir aptarnaujančio personalo komanda.

Bilis Gibonsas (gitara, vokalas): „Šis turas buvo panašus į lenktynes – kiekvienas sekantis koncertas turėjo būti kietesnis už buvusį. Atrodė, kad su kiekviena savaite scena tampa vis didesnė, apšvietimas dar ryškesnis, o specialieji efektai vis įdomesni.

ZZ TOPP And Crash

Ralfas Fišeris (jojikas ir dresuotojas): „Aš buvau kantri muzikos ir vesternų fanatikas, kovojau su buliais per rodeo ir dar linksminau publiką rodeo metu. Maždaug prieš metus iki prasidedant turui į mano persirengimo kambario duris pabeldė ir pasakė, kad ZZ Top menedžeris Bilas Hemas nori su manim pakalbėti. Aš paklausiau:“ ZZ kas?“. Aš supratimo neturėjau, kas jie tokie. Bilas Hemas buvo jų menedžeris ir idėjinis Worldwide Texas Tour įkvepėjas. Kai po dviejų dienų aš susitikau su Hemu, pirmas klausimas, kurį jis man uždavė, buvo toks: “Ar tu gali dresuoti buivolus?“. Aš pasakiau, kad galiu. Jis pasakė:“ Tu priimtas“. Jis norėjo, kad scenoje būtų tikras buivolas ir karvė – Teksaso Longhornų veislės. Aš buvau atsakingas už tuos gyvulius. Taigi, arendavau specialų keltuvą su dviem platformom ir mokiau gyvulius užeiti ant jų ir tuo pačiu keliu grįžti. Kelis mėnesius kiekvieną dieną ir bet kuriuo paros metu mes jiems įjungdavom trankią roko muziką ir pratindavom prie ryškios šviesos. Aš padegdavau šalia jų fejerverkus, mosuodavau vėliavom, žodžiu darydavau viską, kad koncerto metu gyvūnams nebūtu jokių netikėtumų.“

Dasti Hilas (bosinė gitara, vokalas): „Mes turėjom šešis ar aštuonis vilkikus įrangos pervežimui, ant kurių šonų buvo nupieštas panoraminis dykumos vaizdas, autostrada jie važiuodavo išsirikiavę tam tikra tvarka, kad susidėliotų pilnas vaizdas. Scenoje už mūsų nugarų ant didelės drobės buvo nupieštas Šventos Elenos kanjonas iš Big-Bendo Nacionalinio parko. Scena buvo Teksaso valstijos formos ir, kad žiūrovai viską gerai matytų, ją teko pakreipti šešiais laipsniais žemyn. Dėl scenos nuolydžio mes turėjom tobulinti vaikščiojimą ant pirštų galiukų. Vaikščioti ja į viršų ir į apačią nebuvo sunku, bet darant judesius į šonus reikėdavo pasisaugoti, kad neišsisuktum čiurnos.“

Maiklas Pristas ( dailininkas-grafikas): „Bilo Hemo kompanijos Lone Wolf logotipu buvo vilkas, kaukiantis menulio fone. Pirmoji mano užduotis buvo nupiešti ant faneros lakšto pilnatį. Idėja buvo tokia: išmokyti tikrą vilką tupėti prieš fanerinį mėnulį ir laikas nuo laiko kelti snukį ir kaukti. Bet sunkumas buvo tame, kad vilkų neįmanoma dresuoti, todėl mes radom vokiečių aviganį, o dresuotojas turėjo jį išmokyti kaukti. Taigi, kol mes statėm dekoracijas, dresuotojas baksnodavo šuniui pagurklį ir pats kaukdavo ant jo. Šuo baisiai norėjo jam įtikti, bet niekaip negalėjo suprasti, ko iš jo norima.“

Turas prasidėjo 1976-jų gegužės 29 dieną Šiaurės Karolinoje, Vinston – Seilem mieste. Pagrindinę žvaigždę apšildė Elvinas Bišopas, „Lynyrd Skynyrd“ ir „Point Blank“. Po to, kai „apšildytojai“ baigė setą, reikėjo greitai papuošti sceną dekoratyviniais akmenimis, kaktusais, karvių kaukolėm ir visais kitais Teksasui būdingais atributais. Prieš pat ZZ Top pasirodymą sceną gaubė tamsa, tad Pola Helen, atsakinga už rekvizitus, turėjo spėti pastatyti ant scenos piramidę, pilną barškuolių, ir staigiai dingti, neatsitrenkus į sceną tamsoje einančius muzikantus. O dar Ralfas turėjo nuvesti buivolą ir karvę į platformą, kuri buvo virš muzikantų, 12 metrų aukštyje. Per kiekvieną koncertą salėje sėdėjo gyvūnų apsaugos aktyvistai, kurie stebėjo, kaip elgiamasi su gyvūnais.

Maiklas Pristas: „Mano pieštas mėnulis buvo pastatytas viduryje tamsios scenos. Planas buvo toks: iš pradžių prožektoriaus šviesa nukreipiama į mėnulį ir staugiantį „vilką“, o Bilis Gibonsas turėjo pradėti koncertą. Viskas ėjo pagal planą – šuo atsitūpė, kur reikia ir pakėlė snukį. Bet juk jo nepavyko išmokyti staugti, todėl teko leisti įrašą. Tuo pat momentu iš lėto didėjo apšvietimas ir virš Šventos Elenos kanjono pradėjo kilti saulė. Tai atrodė fantastiškai! Paskui Bilis paėmė kitą natą ir ją išgirdęs vienas iš grifų išskleidė sparnus ir pradėjo jais smarkiai mojuoti. Kiti trys grifai lyg pagal komandą pradėjo daryti tą patį. Vaikinai nervinosi, kad jiems grojant, kuriam iš grifų užeis noras supikiruoti jiems ant galvų. Visas šis vaizdas gniaužė kvapą ir kai prožektoriaus šviesa apšvietė grifus, sklandančius palubyje, auditorija tiesiog sprogo!“

Bilis Gibonsas: „Kartą Ričmonde vienas stambus grifas sugalvojo paskraidyti. Mums grojant, jis pradėjo sukti ratus po arenos kupolu. Ir tada pasirodė Ralfas. Jis buvo išmokęs grifą pastebėti jo baltą kaubojišką skrybėlę. Bet tarp žiūrovų buvo masė žmonių su baltom kepurėm – grifas suko ratus, nežinodamas kur nutūpti. Mes turėjom nutraukti koncertą. Tada Ralfas išėjo į sceną ir šaukdamas paukštį, sušvilpė. Grifas kaip mat nutūpė Ralfui ant skrybėlės ir koncertas tęsėsi.“

Dasti Hilas: „Pas mus buvo šeši grifai ir visus juos vadino Oskarais. Šeštas Oskaras labiausiai nekentė manęs. Grifai apskritai bjaurūs paukščiai. Kartą man teko eiti šalia jo ir jis bandė mane apdergti.“

Ralfas Fišeris: „Patys pavojingiausi gyvūnai buvo barškuolės. Vieną kartą mes leidom vienai pabėgti ir su dideliu triukšmu ja gaudėm. Tai buvo gera reklama! Sekančią dieną laikraščiai pasirodė su antraštėmis: “Barškuolė pabėgo per ZZ Top koncertą!“.

Maiklas Pristas: „Po šou Atlantoje paaiškėjo, kad kažkas tyliai pelnosi iš mūsų koncertų. Pasirodo, vienas vaikinas vežiodavosi savo automobilyje šilkografinės spaudos stakles ir kasdien gamino marškinėlius su ZZ Top logo. Bilas Hemas jį pagavo ir nutempė į savo kabinetą, iš ten pasigirdo rimto ginčo garsai. Staiga viskas nutilo ir duryse pasirodė besišypsantis Bilas, šalia jo stovėjo tas bičas. „Ponios ir ponai, leiskit jums pristatyti mūsų naują merčandaizingo menedžerį“.

Ralfas Fišeris: „Finalinis koncertas įvyko 77-jų gruodžio 31 dieną. Po viso turo aš jaučiau vaikinams pagarbą: jie buvo tikri džentelmenai, visada sąžiningi ir atviri. Aš niekad nemačiau, kad jie vartotų narkotikus. Jie dirbo savo darbą ir, reikia pasakyti, kad dirbo puikiai!“
Per pusantrų metų ZZ Top sugrojo 89 koncertus, sumušdami visus tų laikų rekordus. Koncertuose apsilankė daugiau kaip milijonas žiūrovų. Dėl problemų su gyvūnų išvežimu iš šalies buvo atsisakyta turo į Europą. Scenos dizaineriai Bilas Narumas ir Maiklas Pristas tapo paklausiais dekoratoriais visame Teksase. Ralfas Fišeris vadovauja savo gyvūnų dresavimo mokyklai, o vienam iš grifų pernai sukako 45 metai, bet jis vis dar filmuojasi kine ir reklaminiuose klipuose.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 7 vasario, 2015 Uncategorized

 

Archeologija: Aphrodite’s Child

accol

1960-ji. Ameriką ir motulę Europą užvaldė pasiutiški (kai kurie dievobaimingi piliečiai vadino juos šėtoniškais) rokenrolo ritmai. Europos kultūros lopšyje Graikijoje jauni graikai padėjo į šalį numylėtąjį buzukį ir paniro į naujas sroves – big-bitą ir garažinį roką. To dešimtmečio pradžioje Graikijoe išplito masinis turizmas, tad Atenuose atsirado daugybė grupių, grojusių turistams iš Vakarų šviežiausius Amerikos ir Anglijos hitus.

Mūsų herojus, jaunas Demis Rusos dalyvavo keliuose kolektyvuose ir – kas įdomiausia – tada jis ne dainavo, o grojo bosine gitara ir triūba. Kartą grodamas grupėje „We Five“ turėjo pavaduoti pagrindinį vokalistą, kuris sumanė padaryti pertrauką parūkymui. Taigi, jam leido sudainuoti ir gabalas, kurį jis atmintinai žinojo, buvo… tas, nuo kurio savo karjerą pradėjo šimtai gitaristų Lietuvoje – Animals‘ų „House of the Rising Sun“. Kas neįsikerta, lietuviškai jis vadinosi „Trakų pilis“. Publika audringai reagavo į jo neįprasto tembro balsą. Nuo to momento Demis tapo pagrindiniu vokalistu.

181305_big

Koncertuodamas turistų lankomiausiose vietose, tokiose kaip Hiltono viešbutis, jis susipažino su geriausiais Atėnų muzikantais, kurių tarpe buvo Evangelos (Vangelis) Papatanasiu, grupės „Forminx“ lyderis. Jie susidraugavo ir nutarė suburti grupe, į kurią dar buvo pakviesti Anargiros „Silver“ Kuluris ir būgnininkas Lukas Sideras. Kadangi Vangelis buvo tarp jų geriausias muzikantas, grupė buvo pavadinta jo vardu – „The Papathanassiou Set“.

Savo pirmas kompozicijas jie įrašė firmos Phonogram studijoje ir šis pirmas singlas susilaukė puikių atsiliepimų (ir pardavimų) Paryžiuje ir Londone. 68-jų pradžioje juos pakvietė dirbti į Londoną, tačiau jie susidūrė su britų biurokratais – Anglijoje gauti darbo vizą tais laikais buvo sudėtinga. Bet ir pačioje Graikijoje prasidėjo „linksmi laikai“: valdžią paėmė karinė chunta – „juodieji pulkininkai“, kurie, slėpdamiesi po kovos su „komuno-anarchine“ grėsme lozungais, iš tiesų labiausiai bijojo pažangaus mąstymo graikų ir kovojo su „itin liberalių“ pažiūrų studentija ir didžiujų miestų inteligentija. Į juodąjį sąrašą papuolė ir roko muzika. Buvo vykdomos masinės represijos ir net kankinimai, tad su ilgais plaukais ir gitaromis geriau buvo nesirodyti. Buvo paskelbta masinė mobilizacija ir į jos girnas pateko grupės gitaristas Kuluris. Likę muzikantai irgi buvo tinkamo tarnauti armijoje amžiaus, todėl buvo nuspręsta „tepti slides“ į Prancūziją (kas greituoju būdu ir buvo padaryta), nors galutinis ir geidžiamas vaikinų kelionės taškas buvo Anglija. Bet vaikinam buvo lemta užstrigti Paryžiuje…

acpromonew

Tuo metų Prancūzijoje prasidejo visuotinis transporto darbuotojų streikas, kurį suplanavo CŽV, norėdama nuversti nepaklusnųjį Prancūzijos prezidentą Šarlį de Golį. Priminsiu, kad panašus scenarijus buvo sėkmingai realizuotas 1973 metais Čilėje, kai toks streikas atvedė į valdžią karinę chuntą ir buvo nuverstas bei nužudytas prezidentas Salvadoras Aljendė. Kišimasis į Prancūzijos vidaus reikalus sukėlė darbininkų ir studentų kovą prieš kapitalizmą. Šalyje tvyrojo chaosas, bohemiškas Paryžius „pasipuošė“ barikadomis, bet čia jau kita istorija…

May-68.-6th-arrond-Boulevard-Saint-Germain.-Students-hurl-projectiles-against-the-police.-Bruno-Barbey

Tomis sunkiomis dienomis vaikinams labai padėjo Philips Records prodiuseris Pjeras Sbero, kuris organizavo kontrakto pasirašymą su įrašų kompanija Mercury Records. Šios kompanijos HR-menedžeris Lu Raizneris pasiūlė grupės pavadinimą – „Aphrodite‘s Child“, kuris puikiai atitiko grupės pasirinktą progresyvinio roko stilių. Netrukus buvo įrašytas pirmas „Afrodites Vaikų“ singlas „Rain And Tears“, kuris naujos grupės fanus pasiekė 68-jų gegužę. Demis Rusos su draugais norėjo būti panašus į to laiko populiarias grupes – „Procol Harum“ ir „Moody Blues“, kurios į roko muziką įnešė klasikinės muzikos elementus. Daina „Rain And Tears“ buvo perdirbinys „Kanon und Gigue in D-Dur fur drei Violinen und Basso Continuo“, sukurto žinomo vokiečių vargonininko ir baroko muzikos kompozitoriaus Johano  Pachelbelio. Kitas perdirbinys buvo daina „I Want To Live“ – klasikinio XVIII amžiaus prancūzų romanso „Plaisir d‘Amour“ nauja versija.

Šios dainos iškart tapo populiariomis ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje, singlai buvo parduoti milijoniniu tiražu. Sekantis žingsnis buvo albumo išleidimas, kurio repertuaras susidėjo iš originalių meilės baladžių, sugrotų madingu psichodeliniu stiliumi, kurį vėliau kritikai pavadins „art-roku“ ir „prog-roku“. Tokiam roko muzikos stiliui puikiai tiko Denis‘o balsas. Tikros sėkmės grupė susilaukė, kai 1972 metais buvo išleistas albumas „666 – The Apokalipse Of St. John“. Įrašinėjant šį albumą prie grupės pagaliau prisijungė iš „čebatų“ grįžes Kukuris.

Visą muziką albumui parašė Vangelis, specialiai pakviestas aktorius Kostas Feris skaitė monologus, o garsi graikų aktorė Irene Papas atliko patį erotiškiausią albumo kurinį – „Infinity“. Šis albumas buvo pripažintas konceptualiausiu darbu roko muzikoje. Darbas studijoje truko beveik metus ir deja, kai plokštelė pasirodė rinkoje, grupė jau buvo iširusi. Muzikantai išsiskyrė ir nuėjo savo keliais: Demis Rusos tapo saldžiu šlagerių atlikėju, Vangelis tęsė savo karjerą kaip kompozitorius ir muzikos filmams kurėjas. Beje, grupės „Yes“ lyderis Džonas Andersonas buvo sužavėtas jų albumu ir pakvietė Vangelį užimti klavišininko Riko Veikmano vietą, tačiau šis atsisakė. Tiesa, vėliau keliai juos visgi suvedė į projektą „Jon and Vangelis“, taip buvo sukurta keletas albumų. Paskutinis „Aphrodite‘s Child“ narys, būgnininkas Lukas Sidras, tęsė karjerą kaip kompozitorius ir prodiuseris.

Ir štai prieš kelias dienas, eidamas 69-sius, metus mirė Demis Rusos. Dabar jis linksmina Hado gyventojus ir kūrikus, žinovai tikina, kad ten kompanija linksmesnė…

kinopoisk.ru

 
Parašykite komentarą

Publikavo 1 vasario, 2015 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: