RSS

Mėnesio archyvas: sausio 2018

Steppenwolf: debiutas

Mūsų laikais viskas labai greitai keičiasi: kas pusmetį, jei ne dažniau, keičiasi automobilių, mobiliakų, telikų, fotokamerų modeliai. Kas keturi metai Seime išdygsta nauji bambukai.  1968 metais technika atsinaujindavo rečiau – Kinijoj vyko ne industrinė, o „kultūrinė revoliucija“ ir pirmininkas Mao buvo užimtas chunveibinų gamyba, o ne liaudies ūkio kėlimu. Todėl mus pasiekdavo pačios svarbiausios prekės – kiniški termosai, sportbačiai ir skėčiai. Tačiau šiandien ne apie tai – ši svetainė nėra politinė tribūna.

Na, o roko muzikoje vyko ryškūs pokyčiai. Atsirasdavo daugybė naujų grupių, kurios išleisdavo puikius albumus. Kai kurios sugebėdavo per metus įrašyti ir išleisti net porą diskų. O dabar? Padoriai skambančios grupės, kuri kasmet išleistų du albumus, nerasi nei su žiburiu. Šiandien šio traktato herojė  – grupė Steppenwolf. Išleidusi debiutinį albumą, grupė  netrukus pagimdė sekantį kūdikį – albumą „The Second“.

Komandos nepakeičiamu lyderiu ir įkūrėju tapo Džonas Kejus, kurio tikras vardas buvo Joachimas Fricas Krauledatas. Gimė jis 1944 metais Tilžejė, o po karo, kai Prūsija atiteko sovietams, jo šeima persikėlė į Hanoverį. Ten vaikinas ir užsikrėtė rokenrolu. Persikelti arčiau savo kumyrų jam pavyko 1958m., kai šeima apsigyveno Toronte. Ten, būdamas 21-ių, „įstojo“ į vietinę grupę „The Sparrows“. Grupė daug koncertavo ir buvo populiari Kanadoje. Tačiau šūkis „Love & Peace“ kaip magnetu traukė pas kaimynus į Kaliforniją, kur netrukus „Sparrows“ ir atsidūrė. Po kiek laiko likimas suvedė Džoną Kejų su „Dunhill Records“ menedžeriu Gabrieliu Mekleriu, kuris pasiūlė surinkti naują komandą ir įrašyti albumą. Ilgai nesvarstęs, Džonas į naują kolektyvą paėmė du draugus iš „Sparrows“ – būgnininką Džerį Edmontoną ir klavišininką Goldi Makdžoną. Kitas vakansijas užėmė 17-metis gitaristas Maiklas Monarchas ir bosistas Raštonas Moreve.

Tuo metu taip kietai grojančią komanda vargu bau ar būtum radęs: “Mes su Džeriu nutarėm, kad svarbiausia mūsų muzikoje – galingas ritminis pagrindas. „Smok jiems stipriau ir varyk toliau“ –  tokiu principu mes vadovavomės. Aš maniau, kad sunkioji muzika gali priversti žmones rimtai mąstyti“,- prisimena Džonas. Istoriją, susijusią su grupės pavadinimu, žino kiekvienas besidomintis roko muzika. Pats Džonas Kejus Hermano Hesės romano nebuvo skaitęs, bet trumpas ir energingas vardas labai tiko sunkiajam bliuzui, kurį grojo vaikinai. Debiutiniame albume, kurį Steppenwolf įrašė per rekordinę keturių dienų sesiją, girdėti visos pagrindinės grupės stiliaus charakteristikos: grubus, pasunkintas bliuz-rokas, „tematinė“-narkotinė lyrika, kimus Džono vokalas – vienas charizmatiškiausių ir išraiškingiausių to laikmečio vokalistų.

Stipriausia albumo daina, dabar jau tapusi klasikiniu hitu – „Born To Be Wild“. Ja parašė Džerio Edmontono brolis, Denisas, pasivadinęs „Mars Bonfire“. Dar didesnis populiarumas atėjo, kai daina nuskambėjo kultiniame filme „Easy Rider“ ir tai leido Steppenwolf  išsiveržti į kontrkultūros lyderių gretas. Visi Vakarinės pakrantės baikieriai svajojo pasitūsinti su grupės muzikantais. Bekompromisis Steppenwolf rokas 60-jų pabaigoje simbolizavo neramius socialinius ir politinius procesus vykstančius Amerikoje. Beje, dainoje „Born To Be Wild“ pirmą kartą nuskambėjo terminas „heavy metal“. Tiesa, kai kurie metalistai nesutinka su tuo ir sako, jog pirmą kartą šis terminas atsirado 1964 metais Viljamo Berouzo knygoje „Nova Express“.

Po aštuonių mėnesių grupės fanai gauna dar vieną dovanėlę – albumą nesudėtingu pavadinimu – „The Second“. Palyginus su debiutiniu albumu, čia atviresni tekstai ir brandesnė muzikos atlikimo technika. Jeigu pirmojo albumo hitas „The Pusher“ buvo iš esmės antinarkotinė daina – prieš narkodilerius ir mirtiną prekę heroiną, tai čia atvirkščiai – stebina daina „Don‘t Step On The Grass, Sam“, propaguojanti „žolytės“ kultą ir išjuokianti nusiteikusius prieš šį narkotiką. Po šio albumo išleidimo grupėje prasideda muzikantų kaita: užgriuvęs populiarumas, nesibaigiančios gastrolės neigiamai veikė ne tik fizinę, bet ir psichinę vaikinų sveikatą.

1969 metais pasirodęs konceptualus albumas „Monster“ tapo labiausiai politizuotu grupės albumu. Jo tekstai bei politinis mesidžas ir šiais laikais skamba labai aktualiai. Puikios muzikos ir gilių tekstų pagalba paliečiama pati skaudžiausia to laikmečio tema – Vietnamo karas. Pats albumo pavadinimas duoda suprasti, jog dėl savo politikos Amerika pavirto į monstrą. Pacifizmas ir moralios politikos šūkiai tais laikais skambėjo itin radikaliai. Apie tai dainuojama titulinėje albumo dainoje, o kitoje – „Draft Resister“ arba „Pasipriešinęs šaukimui“ –  šlovinami vaikinai, kurie herojiškai pasipriešino šaukimui į armiją.

„Mano manymu, „Monster“ yra stipriausias albumas po „The Second“. Kaip visada, laikas buvo mūsų priešas ir albumą teko įrašinėti neįprastu būdu: vaikinai ateidavo su parašytomis dainomis, o aš turėjau parašyti tekstus ir vokalo partiją. Kadangi albumas buvo konceptualus, dainų tekstuose aš laikiausi tam tikros koncepcijos. Savo studijoje su tekstais ir melodijomis kartais užtrukdavau iki 3-4 ryto, o ryte eidavau į American Recorders studiją, kur įrašydavau savo vokalą, o vaikinai tuo metu įrašinėdavo muziką“,- viename interviu pasakojo Džonas Kejus. Tai buvo pirmas Steppenwolf albumas, kuris nepapuolė į „karštąjį“ albumų dešimtuką. 17-ji albumo vieta, atsižvelgiant į tą sudėtingą politinę situaciją, buvo visai neblogai.

Populiarumo viršūnėje, nualintas įtemptų įrašų sesijų bei gastrolių, 1972 metais per Šv. Valentino dieną kvintetas paskelbė apie veiklos nutraukimą. Semas Jortis, Los-Andželo meras, oficialiai paskelbė šią dieną „Steppenwolf Diena“. Po dviejų metų kolektyvas reanimavosi ir, įrašęs tris neblogus albumus, 76-siais vėl numiro. Džonas Kejus grįžo prie savo solinių projektų. Praėjus kuriam laikui pastebėjo, jog jo buvę kolegos gastroliuoja klubuose, vadindamiesi Steppenwolf vardu. Teko teisme kovoti dėl savo teisių. Po visų teisminių ginčų, 1980 metais, projektas „John Kay & Steppenwolf“ grįžo į sceną. Teko pakovoti dėl populiarumo ir reputacijos susigrąžinimo. Tam pasitarnavo Džono ir jo komandos organizuotas festivalis „Wolf Fest“.

1981 metais autokatastrofoje žuvo buvęs grupės bosistas Raštonas Morivas. Po dviejų metų netoli Santa-Barbaros autokatastrofoje žūsta buvęs grupės būgnininkas Džeris Edmontonas.

1994 metais, grupės gimimo 25-jų metinių proga, Džonas Kejus aplankė Rytų Vokietiją ir surengė triumfalinių koncertų seriją, susitiko su savo giminėmis ir draugais, kurių nematė nuo vaikystės. Tais pačiais metais išleidžiama jo knyga „Magic Carpet Ride“.

Steppenwolf  rengė koncertus iki pat 2017 metų, o Tenesyje kasmet vyksta festivalis „Wolf Fest“, į kurį iš visos planetos suvažiuoja grupės fanatai, kurie save vadina „Wolfpack“.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 21 sausio, 2018 Debiutas

 

Kodėl mums reikia vinilo?

Liaudies išmintis byloja:

 muzikos mėgėjai klausosi muzikos,

audiofilai gi klauso triukšmo pauzėse.

Kiekvienas vyras yra šiek tiek maniakas, turintis hobi ar savo ritualą. Kažkas domisi butelio turiniu, ugniniu vandeniu nuspalvindamas kasdienybės pilką rutiną, kažkas gyvena tik dėl penktadienio vakarėlio klube, kai galima viską ir iškart, kažkas spardo kamuolį futbolo aikštėj su vaikystes draugais, o dar kažkas sėdi prie Nemuno ar šiaip kokios balos, tikėdamas ištraukti bent jau pūgžlį. O dar yra ir taikus medžiotojai, ne, ne tie su „muilinėm“, o tie, kurie ankstų, lietingą rytą budi Antakalny ar Kauno urmo bazėse ir laukia. Laukia vinilų. Laukia, kada laimikis pats ateis jam į rankas. Paieška ir laukimas – labiausiai jaudinantis momentas šioje medžioklėje. Po kelių metų iš paprasto medžiotojo tampama jėgeriu.

Edisonas, Kro, Berlineris

Logiška, jog vinilinių plokštelių istorija neatsiejamai susijusi su garsą atkuriančios aparatūros vystymusi. 1877m. jaunas mokslininkas Tomas Edisonas užpatentavo savo išradimą – fonografą, įrenginį, leidžiantį įrašyti ir atkurti garsą. Galima įsivaizduoti jo džiaugsmą, kai eksperimentas – įrašyti per ruporą skambantį balsą ant aliuminio folijos – pavyko. Tada tai buvo iš tiesų fantastiškas atradimas. O juk jauną mokslininką į pažangą stūmė paprastas smalsumas! Dar dirbdamas telegrafe jis pastebėjo, kad nuskaitantys  informaciją aparato kontaktai, slysdami per perforacinės juostos skylutes, skleidžia skirtingų aukščių garsus.

Tais pačiais metais šioje Didžiosios Balos pusėje prancūzų poetas ir išradėjas Šarlis Kro, padavė Prancūzijos Mokslų Akademijai paraišką savo išradimui, panašiam į tą, prie kurio tuo pačiu metu dirbo Edisonas. Tačiau į paraišką niekas neatkreipė dėmesio ir ji pragulėjo stalčiuje iki gruodžio, kai atėjo žinia apie Edisono atradimą. Nesigilinant į smulkmenas reikia pripažinti, kad Kro metodas buvo techniškai pažangesnis.

Praėjo dar dešimt metų, kol pagaliau amerikiečių išradėjas Emilis Berlineris, remdamasis jau žinomais Edisono ir Kro atradimais, pasiūlė naują įrašymo ir atkūrimo metodą ir užpatentavo rekorderį bei gramofoną. Būtent Berlineris pasiūlė garso informacijos nešėjui suteikti apvalią disko formą. Pirmi diskų pavyzdžiai buvo gaminami iš ebonito. Vėliau diskai buvo gaminami iš celiulioido, kaučiuko bei iš… vabzdžių-parazitų išskyrų. Ši reta medžiaga, vadinama šelaku,  buvo naudojama plokštelių gamyboje XX a. pradžioje, bet dėl trapumo jos greitai atsisakyta.

Po Antrojo pasaulinio karo pasaulį išvydo vinilinės plokštelės, liaudyje vadinamos „ilgai grojančiomis“. Šių plokštelių skambėjimo trukmė buvo ilgesnė už jų pirmtakų. 1948m. kompanija „Columbia“, užimanti lyderio vietą plokštelių gamyboje, panaudojo naują įrašymo technologiją ir taip padidino disko skambėjimo laiką iki 30 minučių. Nenorėdama atsilikti, konkuruojanti firma RCA išleido nedūžtančią plokštelę. Ja galėjai mėtyti į sieną, tik reikėjo staigiai pasitraukti, nes ji kaip bumerangas grįždavo atgalios… Šis produktas buvo 175 mm dydžio ir skriejo 78 apsisukimų per minutę greičiu. Tokios plokštelės buvo skirtos muzikiniams automatams „Jukebox“, labai išpopuliarėjusiems Amerikoje. Jų dar ir dabar galima aptikti Amerikos baruose ir Londono pabuose.

Be vinilinių diskų buvo galima įsigyti ir popierinių! Jei tais laikais turėjote draugų Lenkijoje, galėjote Kalėdų proga gauti atviruką su Bingo Krosbio dainos įrašu. O jei pasisekdavo, gaudavai net „The Beatles“ įrašą. Esu matęs „plokšteles“, įrašytas ant… rentgeno nuotraukų. Žmogaus kaulų rinkinys lengvai šokiruodavo, bet turėdavai galimybę išgirsti sovietinės cenzūros uždraustą Elvio Preslio arba Little Richard rokenrolą. Tokia muzika buvo uždrausta ir, savaime suprantama, nebuvo publikuojama ar įvežama. Tačiau per „geležinę uždangą“ ši produkcija nedideliais kiekiais prasiskverbdavo diplomatų, artistų ir jūreivių lagaminuose. Muzikos mėgėjui šios brangenybės kainavo tuometinio studento stipendiją arba pusę eilinio komunizmo statytojo algos.

Juodasis auksas

Aš toks senas, kad prisimenu tuos laikus, kai visi aplinkui isteriškai pirko kasetinius „getoblasterius“ ir paprastesnius japonų CD-plejerius, be sąžinės graužimo išmesdami griozdiškas plokštelių kolekcijas į šiukšliadėžes. Blizgantys juodi diskai voliodavosi ant žemės, jais žaidė vaikai, ant jų pjaustydavo užkandą ir lašinius, auksarankiai darydavo iš jų įvairius daiktus. Mačiau iš Stasio Povilaičio plokštelės padarytą dailų laikrodį.

Vakaruose, kaip paprastai, situacija buvo visiškai kitokia: žmonės pirko stereo sistemas, vinilai stovėjo lentynose (blogiausiu atveju buvo ištremiami į rūsį) ir laukė savo valandos. Kartu su kas trečiu CD leidimu buvo išleidžiamas vinilas, DJ-ai ir toliau grojo muziką iš vinilinių plokštelių. Kai rinka susitraukė, vinilinių plokštelių industrija buvo palaikoma mažų entuziastų grupelių bei visiškai pamišusių ypatų, ieškančių pasakiškai raritetinių laimikių. Jie naršė atokiausius žemės rutulio kampelius, ieškodami ekstravagantiškų retenybių, apie kurias mažai kas girdėjo ir žinojo, nors jau buvo aišku, kad bastytis po svietą ir ieškoti plokštelių nėra prasmės – juodojo aukso ieškotojai jau spėjo išvežti visus originalius „first press“ albumų leidimus. Iš Mozambiko taip pat.

Kolekcininkas Endis Karti

Hosanna! Vinilas prisikėlė!

Klausimas, ar šiandien susidomėjimas vinilinėmis plokštelėmis toks aktualus, yra daugiau abstraktaus pobūdžio. Jį reikėtų formuluoti kitaip: ar man pačiam domėjimasis vinilu reikalingas? Ir kam? Publika, besidominčią vinilais ir juos perkančią, sunku apibūdinti kaip vieningą socialinę grupę. Mat meilė vinilui vienija labai skirtingus žmones. Juos galima būtų suskirstyti į dvi grupes. Pirmai grupei priskirčiau didelį stažą turinčius ir nieko išskyrus vinilą, nepriimančius kolekcionierius. Šių vinilo aistruolių vertybių skalė susiformavo seniai ir visam laikui. Jie daug matė savo gyvenime. Tai nejauni vyrukai, panašūs į Dostojevskio personažus, ir bendrauti su jais baisoka. Jie turi savo supratimą apie muziką ir jos privalumus. Jie tiksliai žino, kuriais metais ir kokia firma išleido bet kurios grupės albumą. Juos galima pamatyti Lietuvoje, „blusaturgiuose“ arba ten, kur susirenka vinilinių plokštelių kolekcionieriai. Juos sutiksi Vokietijoje plokštelių biržose – „Plattenbörsen“, Londono „charity“ parduotuvėse ir Amerikoje tose vietose, kur vyksta „garage sale“.

Kita grupė – žmonės, tik pradedantys klausytis vinilą, arba tie, kurie po ilgos pertraukos nusivylė CD formato diskais ir grįžo prie seno gero vinilo. Jie perka chaotiškai ir jiems nesvarbu, ką pirkti – norisi klausytis bet kokio stiliaus muzikos. Jie nieko nežino ir nenori žinoti apie retus diskus ir originalius leidimus. Jiems norisi paklausyti vinilinės plokštelės, ot šiaip, įdomumo dėlei. Yra ir visiškų naujokų: kartą man paskambino pažįstamas ir paprašė patarti, nuo ko jo anūkėliui pradėti rinkti vinilų kolekciją. Anūkas girdėjo senelio pasakojimą apie kadaise populiarias vinilines plokšteles. Patariau pradėti nuo klasikos – „The Beatles“. Po kiek laiko sužinojau, kad anūkas pradėjo taupyti pinigėlius kolekcijai rinkti. Tuomet supratau, kad vinilas nemirs.

Analoginiai narkotikai

Plokštelės visada turėjo savo kainą, ypač mūsų cenzūros nualintoje šalyje, inkorporuotoje į „broliškų tautų“ darinį. Tais laikais egzistavo liaudyje vadinamų „farcovščikų“ kasta. Pas juos už nerealią, lygią paprasto inžinieriaus algai, galima buvo nusipirkti užsienietiškų vinilų. Šiandien šie žmonės „gyvena“ Internete ir prekiauja plokštelėmis per Amazon, eBay ir panašius taškus. Jų veikimo principas paprastas: pvz., leidybinė kompanija ruošiasi išleisti naują „Pink Floyd“ muzikanto Rodžerio Voterso albumą. Paprastai prieš kelis mėnesius iki disko pasirodymo, jį pateikia albumą išankstinei prekybai, tad jūs ramia dūšia galite palikti paraišką ir užsakyti norimą kiekį sau. Jeigu jūs nespėjote paduoti paraiškos arba nusipirkti albumo per mėnesį nuo oficialios išleidimo datos, tai rizikuojate nebesuspėti jo nusipirkti už fiksuotą kainą. Paprastai vinilas išleidžiamas nedideliu tiražu ir sandėlis greitai ištuštėja. Taigi „nespėjau, bet labai norėjau“ atveju nusipirkti albumą bus problemiška ir piniginė dėl to kentės.

Lieka laukti papildomo tiražo, arba sulaukti naujo to paties albumo perleidimo po kelerių metų. Arba naršyti eBay, kur kainos dešimteriopai didesnės už pradinę. Supirkinėtojai puikiai išmano kainodarą ir seka visas naujienas, tad iškart užsako kelis albumo egzempliorius ir akimirksniu diskus pateikia parduoti. Dvigubai brangiau. Jeigu diskas neišpakuotas, autentiškoje pakuotėje, jo kaina kas mėnesį automatiškai auga. Elementaru, Vatsonai.

Terminus, kuriais įvertinamas vinilas, reikia žinoti, tačiau šiandien mes apie juos nekalbėsim. Jeigu jūs norit sužinoti apie savo vinilą kuo daugiau (ir, žinoma jo kainą), yra daug internetinių svetainių, kurios tuo užsiima. Žinant albumo išleidimo metus ir šalį, kurioje jis pagamintas, jūs lengvai galit sužinoti plokštelės istoriją. Nenustebkit, jei „Led Zeppelin III“, kurį jūs vakar pirkot, buvo prezidento Smetonos kolekcijoje. Taigi. Jeigu savo kelyje sutiksite žmogų, kuris jums pradės ilgą pasakojimą apie „first press“, „originalus“ ir kt., būkit su juo atsargus. Tai pavojinga vinilofilų veislė. Jūs rizikuojate likti be vakarienės (geriausiu atveju).

Brazilas Zero Freitas turintis kolekcijoje daugiau kaip 5mln. įrašų

 

Kas geriau?

Kaip skamba vinilas? Taip, jis skamba geriau už kompaktinį diską, bet ginčai apie tai nesibaigia ir šiandien. Šios kalbos kompaktų mėgėjų neįtikina. Beje, ne paslaptis, jog yra vinilų, kurie skamba visai neįdomiai – lėkštai ir blankiai. Viena iš priežasčių gali būti tai, kad jūsų 1919 metais pagamintam grotuvui „Elite of Phone“ laikas pakeisti adatą? Tačiau daugeliu atvejų senos vinilinės plokštelės, pavyzdžiui, su praeito amžiaus 50-60-jų džiazo muzikos įrašais šiuolaikinei išlavintai ausiai skamba tiesiog nuostabiai.

O kaip meniškai buvo apipavidalinami vinilinių plokštelių vokai! Geriausi fotografai, dailininkai ir dizaineriai su ypatinga meile ir kruopštumu kurdavo plokštelių vokus. Kiekvienas piešinys ar fotografija turėjo savo, kartais net užkoduota, prasmę. Stormas Torgersonas, Endis Vorholas, Rodžeris Dinas, Maiklas Kuperis – be jų ir daugelio kitų „Pink Floyd“, „Yes“, „Rolling Stones“ ir kiti albumai būtų praradę daug savo emocinio užtaiso. Pamenat „Bitlų“ garsujį „Seržantą Pipirą“? Viduje buvo posteris, kurį iškirpus galėjai pasigaminti ženkliuką – „blyną“, populiarų tarp hipių. Arba „Jethro Tull“ albumas „Stand Up“, kurį atskleidus Džonas Andersonas ir Co atsistodavo prieš tave. O skandalingas, davatkų prakeiktas ir cenzūros uždraustas Džimio Hendrikso „Electric Ladyland“ plokštelės viršelis?

Jimi Hendrix – Electric Ladyland

Uriah Heep

The Doors

Pink Floyd

Kompaktinis diskas to neturi: ar įmanoma mažoje dėžutėje įgyvendinti rimto menininko idėjas? Buvo bandoma klausytoją sudominti vidiniais spalvingais bukletais. Na ir kas? Paimkit į rankas „Bitlų“ albumą „Magical Mystery Tour“ ir atsiverskit – visa knygelė su puikiom nuotraukom iš filmo ir net komiksu tikrai patrauks jūsų dėmėsį. Ir tokių pavyzdžių galima pateikti labai daug.

 

Coda

Yra ypatinga „melomanų“ rūšis, kurie perka brangią aparatūrą, kad „pagautų“ idealų garsą. Bet, man regis, jie klausosi ne muzikos, o savo brangios aparatūros. Netgi nebūtina klausytis – svarbu turėti. Manęs kalbos apie „šiltą lempinį garsą“ nejaudina ir diskusijose šia tema aš nedalyvauju. Taip, vinilas skamba tikrai geriau nei kompaktas ar parsiustas iš Interneto platybių MP3, bet aš tikrai žinau, kad perku vinilą ne tik dėl garso. Kaip ir knygų pirkimas ne visada susijęs su skaitymu, taip ir plokštelių pirkimas nebūtinai susijęs su klausymusi. Mano lentynose stovi diskai, kurių aš klausausi gal tik kartą per metus, ir vinilai, kuriuos aš „užjoju“ iki skylių. Man malonu, kad jie yra, ir mano senukas grotuvas „Akai“ klausosi jų kartu su manim.

Igo Ukko (RockDinozauras)

Šis straipsnis gal ir nebūtu užgimęs – apie vinilą dabar rašo visi, kas netingi, tad mano planuose nebuvo ypatingo noro apie tai rašyti. Vinilas gyvas! Tuom viskas ir pasakyta. Tačiau pernai Lietuvoje saulės šviesą išvydo naujas, puikus žurnalas „Vintažo ženklai“. Šio, nors ir gliancinio, bet nuoširdaus leidinio redaktorė paprašė manęs išsakyti savo nuomonę apie vinilą. Jau kam kam, o vinilui tikrai galima suteikti „vintažinio“ vardą, todėl kai kurie mano pamąstymai buvo išguldyti straipsnyje, kurį ir pateikiau Jūsų teismui. Tiesa, čia man nepavyko atkurti to fantastiško straipsnio dizaino, kuris buvo pateiktas žurnale „Vintažo ženklai“, tad originalo verta pasiieškoti prekybos centruose…

Jei tektų vėl rašyti kažką panašaus, tai mano straipsnis būtų visai kitoks, todėl kai kuriose šio dublikato vietose leidau sau padaryti  lengvus pataisymus.

See you…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 10 sausio, 2018 bendra

 
 
%d bloggers like this: