RSS

Mėnesio archyvas: kovo 2016

Trumpai tariant

Stingas ir Piteris Gebrielis anonsavo bendrą koncertinį turą “Rock Paper Scissors“. Stingas ir Gebrielis šią vasarą visą mėnesį praleis kartu – jų laukia bendras koncertinis turas Šiaures Amerikoje. Gastrolės prasidės birželio 21-ą Ohio‘s Nationwide Arena, o pasibaigs Edmontone. Lietuvon šie puikūs atlikėjai neužsuks, kita vertus, o kam? Ne muzika čia rūpės – lietuvaičiai bus užsiėmę artėjančiais rinkimais… Tai ne pirmas toks bendras koncertinis bendradarbiavimas – 80-siais jie dalyvavo ture Amnesty International. Duodamas interviu Associated Press, Stingas palygino „Rock Paper Scissors“ su bendromis jo ir Polo Saimono gastrolėmis. „Mes irgi keisdavomės muzikantais, dainomis, kartu dainavome. Klausytojams labai patiko“.

Mirė vienas iš grupės „Jefferson Airplane“ įkūrėjų Polas Kantneris. Apie tai leidiniui SF Gate papasakojo jo draugė Sintija Bouman. Kantneris mirė, eidamas 74-uosius… Leidinys pažymi, kad Kantneris su grupe buvo taip vadinamo „San-Francisco Sound“ pradininkais. „Jefferson Airplane“ užgimė, kai Kantneris, gitaristas Martis Balinas ir vokalistė Signi Toli Anderson pradėjo kartu muzikuoti. Vėliau prie jų prisijungė gitaristas Jorma Kaukonenas, bosistas Džekas Kesidis ir būgnininkas Skipas Spensas. Sėkmė aplankė naują grupę, kai ją paliko Signi Anderson ir atėjo nauja vokalistė Greis Slik (kuri per labai trumpą laiką spėjo permiegoti su visais grupės vaikinais…) Grupė įrašė garsius hitus – „Somebody To Love“ ir „White Rabbit“, o pirmi penki albumai tapo „auksiniais“. Vėliau grupė transformavosi į „Paul Kantner & Jefferson Starship“, o dar vėliau liko tik „Jefferson Starship“. 1984 Kantneris paliko grupę ir pavadinime liko tik „Starship“, bet tai jau kita istorija…

Praėjus kelioms dienoms žiniasklaida pranešė, kad tą pačią dieną kaip ir Polas Kantneris – sausio 28-ą – mirė pirmoji „Jefferson Airplane“ vokalistė Signi Anderson. Jai, kaip ir Polui Kantneriui, buvo 74. Signi grupėje dainavo tik metus – kaip jau buvo minėta, po albumo „Jefferson Airplane Takes Off“ ją pakeitė Greis Slik. Likę grupes muzikantai taip atsiliepė į šį pranešimą: „Mus paliko mūsų puikioji ledi. Manom, kad jie su Polu atsibudo debesyse ir pasakė vienas kitam: „Ei, o ką tu čia veiki? Kuriam grupę!“ . „Prie jų iškart prisijungė trečias – Spenseris!“,- parašė Martis Balinas, turėdamas omeny būgnininką Spenserį Draideną, mirusį 2005 metais. Būtent Martis Balinas pakvietė Greis Slik į „Jefferson Airplane“. Po metų jai gimė vaikas, todėl supratusi, jog su vaiku ant ranku negalės gastroliuoti, Signi paliko grupę. „Aš mažai buvau sutikęs tokių stiprių žmonių kaip Signi“,- parašė savo „bloge“ Jorma Kaukonenas. „Mūsų kelio pradžioj ji buvo mūsų auklėtoja ir proto balsas. Ji niekad nesiskųsdavo, buvo linksma. Lai angelai tau gieda, sese“.

signi_anderson

„Led Zeppelin“ muzikantai buvo iškviesti į teismą apklausai. Džimis Peidžas, Robertas Plantas ir Džonas Polas Džonsas buvo apklausti dėl jų garsiausios dainos „Stairway To Heaven“  plagiato byloje. Kaip pranešė Bloomberg, muzikantai po vieną buvo kviečiami į Los-Andželo teismą vykstant ikiteisminiam tyrimui dėl plagijavimo. Vyrukai kaltinimus dėl plagijavimo atmėtė. Dingstis kviesti juos teisman buvo amerikiečių grupės „Spirit“ gitaristo Rendi Kalifornija giminių ieškinys grupei „Led Zeppelin“ ir leidybinei kompanijai „Warner Music“, teismui pateiktas 2014 gegužę. Kaip sakė ieškovų advokatas, dainos „Stairway To Heaven“, išleistos 1971 metais, įžanga panaši į „Spirit“ dainos „Taurus“, parašytos trimis metais anksčiau. Abi grupės susitiko 1968 metai, kai dar niekam nežinomi „Led Zeppelin“ apšildė gerai Amerikoje žinoma grupe „Spirit“. Ieškovai reikalauja sumokėti dalį autorinių honorarų iš dainos pardavimo pelno, kuris siekia daugiau kaip pusę milijono dolerių. Taip pat jie primygtinai reikalauja atstatyti teisingumą, pavadindami incidentą su autorinėmis teisėmis „rokenrolo istorijos falsifikacija“.

Sulaukęs 74 metų, mirė grupės „Earth, Wind & Fire“ lyderis Morisas Vaitas. Vasario 3d. miegodamas mirė Morisas Vaitas, vienos sėkmingiausių XX amžiaus grupių įkūrėjas ir vokalistas. Nuo 1992 metų jis kovojo su Parkinsono liga. Grupė labiausiai išgarsėjo „disko“ epochos metu, puikūs gyvi muzikantų pasirodymai surinkdavo pilnas sales disko ir funky stilių fanus.

Igi Popas daugiau nebeįrašinės muzikos. Vokalistas paskelbė, kad artimiausiu metu išleis savo paskutinį albumą. Garsus rokeris, gyvenantis Amerikoje, paskelbė apie savo muzikinės karjeros pabaigą. Igi paskelbė, kad šiuo metu įrašomas albumas „Post Pop Depression“ taps paskutiniu jo gyvenime. „Aš jaučiu, kad po jo viską baigsiu. Tokios mano mintys. Aš tai jaučiu širdimi. Tai mano intuicija“,- žurnalistams papasakojo dainininkas. Jis papasakojo, kad vaikystėje svajojo tapti žvaigžde. Toks jausmas jam atsirado, kai važiuodamas su tėčiu automobiliu, per radiją išgirdo legendinį Frenką Sinatrą. Igi Popas (tikras vardas Džeimsas Osterbergas-jaunesnysis) gimė 1947 metais Mičigane. Daugelis kritikų jį vadina pankų judėjimo pradininkų ir krikštatėviu.

Džono Lenono garbana aukcione Entertainment & Music Memorabilia parduota už 35$ tūkstančius. Kaip pranešė Examiner, tai naujas pasaulio rekordas. Kaip papasakojo organizatoriai, lotą nusipirko Polas Freizeris, žinomas kolekcionierius. Taip pat pažymima, kad garbana pirmą kartą per 50 metų „grįš“ į Didžiają Britaniją ir ji yra didžiausia iš visų kada nors pasiūlytų pardavimui. Bitlų albumas „Yesterday and Today“ su labai retu, taip vadinamu „mėsininko“ viršeliu (apie šią istoriją aš buvau rašęs), buvo parduotas už 125.000$, kas taip pat yra rekordas negrotam albumui be Bitlų autografų. O štai Dezo Hofmano nuotrauka su visų Bitlų parašais buvo parduota už 42,500$. Prabėgus kelioms dienoms po aukciono, Polas Freizeris pareiškė, kad garbaną pardavinės dalimis. Už 1,37cm bus prašoma 399 svarus. Tokiu pat būdu Freizeris parduoda Elizabet Teilor, Maiklo Džeksono, Džordžo Vašingtono ir kitų garsių personų garbanas. Aš jau rašiau apie vieną kolekcionierių, kuris turi nepanaudotą tualetinio popieriaus ritinėlį, kuriuo nepasinaudojo Bitlai. Žmogus pardavinės popierių po vieną lapelį. Business is usual, skant.

Pardavimui išstatytą Bitlų plokštelę pavadino „šventuoju Graliu“. Diskas buvo pagamintas 1962 metais HMV parduotuvėje Londone ir įteiktas Džordžui Martinui. Vėliau Martinas ją grąžino Brajanui Epstainui, šis savo ruožtu 1963 metais ją atidavė Lesui Magvairui iš grupės „Gerry & The Pacemakers“. Ant plokštelės Brajanas užrašė, kad „Till There Was You“ – Paul McCartney & The Beatles įrašas, o „Hello Little Girl“ – John Lennon & The Beatles. Daugelį metų raritetas gulėjo Magvairo namo palėpėje. Dabar muzikantas padovanojo diską anūkei, kuri nori pirkti namą. „Tikiuosi, kad šis daiktas „išeis“ už gerą kainą“,- pasakė Magvairas. Kai kurie žinovai nedrąsiai paskelbė pradinę, 10 000 svarų disko kainą. Tačiau, kaip sakė kiti žinovai, tai toks retas daiktas, kad nustatyti jo kainą neįmanoma. Manau, anūkei pinigėlių už parduotą diską užteks ir namui, ir baldams ir dar liks santechnikai.

2016022620331127

 „The Rolling Stones“ nemokamai koncertuos Kuboje. Koncertas įvyks kovo 25 dieną Ciudad Deportiva arenoje ir bus nemokamas. Po incidento Buenos – Airese, kai vagys užpuolė automobilį, vežantį pinigus po grupės koncerto, buvo sustiprinta muzikantų apsauga. Jie vaikšto po vieną, akylai saugomi ginkluotų apsauginių komandos. Pernai Mikas Džageris lankėsi Havanoje ir po to žiniasklaidoje pasklido kalbos apie būsimą Rolingų koncertą Kuboje. 2016 pavasarį The Rolling planuoja pradėti naujos, 25-os diskografijoje plokštelės, įrašų sesijas. „Akmenys“ jau rieda 54 metus: vyriausiam jų, Čarliui Votsui – 74, jauniausiam, Roni Vudui – 68 metai.

2016030111395601

„Uriah Heep“ albumui „Salisbury“ sukako 45 metai. 1971-jų vasarį Anglijoje pasirodė antras šios populiarios grupės albumas – kūrybinio bendradarbiavimo tarp Keno Henslio ir Miko Bokso vaisius. Jeigu pirmame albume Henslis pasirodė kaip puikus aranžuotojas, tai šį kartą jis užsirekomendavo kaip didžiausios dalies muzikinės medžiagos autorius. Šiame diske Henslis pirmą kartą sudainavo pagrindinę vokalinę partiją garsioje mistinėje baladėje „Lady In Black“. Tarp puikių plokštelės kompozicijų ypatingą vietą užima 17-os minučių simfoninis opusas „Salisbury“, įrašytas su 24-ių muzikantų orkestru. Sukurti tokio formato kompoziciją Keną Henslį įkvėpė „Deep Purple“ klavišininko Džono Lordo ir Deep Purple diskas „Concerto for Group and Orchestra“. Albumo pavadinimas susijęs su miestu Solsberi, kuris yra 200 km į vakarus nuo Londono. Salisbury Plain lygumoje yra karinis poligonas, o taip pat garsusis Stonhendžas. Albumo viršelis primena tos epochos pacifistines nuotaikas – jame pavaizduotas britų armijos tankas „Chieftain“. Mikas Boksas prisimena: „Viršelis – tiesioginė pasekmė to laikmečio ir hipių judėjimo, vaizduojantis kažką tokio galingo kaip tankas, kas naikina kažką nuostabaus kaip gėlė. „Salisbury“ pagrindas buvo parašytas „Fox & Hounds“ pabe, Čisvike, kur mes “paėmem” daug alaus, kurdami ir aptardami būsimą albumą. Pamenu, kai mes įrašinėjom pūtikus ir atėjo laikas mano gitariniam solo su “wah wah” efektu, pamačiau, kaip visi akademiniai muzikantai su siaubu numetė ant grindų savo ausines, ir net šiandien galima plokšteleje išgirsti spragtelėjimą, “iššokusį” iš “Marshall” stiprintuvo, kurio garso rankenėlė buvo atsukta ties žyma “10”.

1976-jų kovo 5 dieną išėjo „Slade“ albumas „Nobody’s Fools“. Metais anksčiau grupės muzikantai nutarė gastroliuoti ir kurti muziką Amerikoje, todėl šis albumas gavosi toks melodingas ir daugiaplanis. Kaip sakė grupės lyderis Nodis Holderis, „Anglijoje mes pradėjom perrūgti, o Valstijose mus veikė įvairūs muzikiniai stiliai, ypač soul. Niujorkas tiesiog knibždėte knibždėjo idėjomis. Laisvu nuo gastrolių metu mes eidavom į studiją daugiau eksperimentuoti su nauja medžiaga.  Klipą, kurį galit pamatyti, režisavo Briusas Goversas, kuris vėliau režisavo garsujį „Queen“ klipą „Bohemian Rhapsody“.

AC/DC vokalistas nutraukė gastroles USA. Muzikantai atidėjo 10 koncertų Amerikoje dėl sveikatos problemų, iškilusių Brajanui Džonsonui.  Gydytojai jam rekomendavo tuoj pat nutraukti pasirodymus, priešingu atveju jis gali visiškai prarasti klausą. Nepaisant šių rimtų problemų, grupės vadai žada ateityje pasikviesti kitą vokalistą ir grąžinti klausytojams skolą. Paskutiniu metu grupę persekioja nesėkmės: 2014 metais ją paliko vienas iš įkūrėjų gitaristas Malkolmas Jangas, kuriam diagnozavo demenciją. 2015 grupė atsisveikino su būgnininku Filu Radu, kuris buvo nuteistas už narkotikų laikymą ir grasinimą nužudyti.

1974-jų kovo 8 dieną išėjo albumas „Queen II“. Antras grupės albumas buvo suskirstytas į Baltają ir Juodają puses, kas pasak Fredžio Merkurio, atspindėjo gėrio ir blogio kovą. Albumas alsuoja gotika ir „fantasy“ atmosfera, jame susijungė Queen‘iška pompastika ir muzikinių sprendimų grakštumas. Šiame albume išsikristalizavo Kvinų stilius: daugiasluoksnės vokalinės partijos ir daugybė gitarinių miksų vėliau tapo firminus Queen įrašų ženklu. Nepaprastas, gotikinio stiliaus albumo viršelis – fotografo Miko Roko nuopelnas. „Aš Kvinus mačiau kaip mitinius, fantastinius padarus, prerafaelitų pasaulio chimeras. Fredis iškart pasakė, kad jie norėtu viršelyje palaikyti albumo koncepciją: Baltoji ir Juodoji pusės. Koncertinio turo metu jie laikėsi tos koncepcijos, rengdamiesi tik baltai ir juodai“. Brajanas Mejus šį albumą vadina geriausiu jų diskografijoje.

Queen_II

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo kovo 25, 2016 Uncategorized

 

Ozzy Osbourne: „Lemmy buvo mano herojus“

lkoob1
Ozis Osbornas – vienas iš nedaugelio muzikantų, pažinojusių Lemį nuo pat jo karjeros pradžios grupėje „Hawkwind“. Jie kartu gastroliavo per pirmąjį Ozio koncertinį turą Amerikoje, kartu rašė tokius hitus, kaip „Mama, I‘m Coming Home“, „See You On The Other Side“ ir „I Don‘t Want To Change The World“ (kuris, beje, laimėjo „Grammy“). Abu rinko karinius artefaktus ir prisiminimus apie karą. Sužinojęs apie Lemio Kilmisterio mirtį, Ozis parašė prisiminimus apie savo seną draugą…
„Nuo tada, kai aš išgirdau baisią naujieną, mane persekiojo prisiminimai apie kartu praleistą laiką. Lemis buvo šaunus bičas, mano geriausias draugas. Aš vis dar šoko būsenoje. Likus dviem dienom iki jo mirties aš jam skambinau, bet nesupratau ne vieno jo žodžio. O dieną prieš mirtį aš gavau žinią iš jo menedžerio: „Lemis išeina, jis nori matyti savo draugus“. Mes su Šeron jau išeidinėjom iš namų, kai gavom naują pranešimą: Lemis mirė. Aš pasijutau labai blogai ir pagalvojau: „Nieko sau!“

Tikriausiai jis kurį laiką kankinosi, juk vis dėl to jam buvo 70 metų. Iki paskutinio atokvėpio jis gyveno rokenrolinį gyvenimą, bet prarasti draugą vis tiek yra baisiai liūdna. Mes labai ilgai draugavome ir dažnai juokaudavom – kuris pirmas atiduos galus. Kartą Lemis pasakė: „Kam gyventi iki 90-ties, jeigu gyvenimas nemielas? Tai mano gyvenimas ir aš noriu jį praleisti linksmai“. Su tokiu gyvenimo būdu – cigaretes, alkoholis ir visa kita – jis žinojo, kad vargu ar trauks tiek daug. Toks gyvenimo būdas neleis traukti iki 99. Tiksliau, taip būna labai retai. Daugelis mūsų sudeda lastus anksčiau.

Mes susipažinom tada, kai jis dar grojo „Hawkwind“. Anglijoj mes repetavome toje pačioje bazėje. O kai Lemis surinko „Motorhead“, jie patapo roko piratais. Aš prisimenu savo pirmą Amerikos koncertinį turą: „Motorhead“ mus apšildė. Buvo linksma, kasdien „tūsai“. Pamenu, paklausiau Lemio: „Tu kada nors miegi?“ Jis sako: „ Na, nelabai“. Klausiu: „Kada paskutinį kartą miegojai?“ Jis sako: „Tuoj pasakysiu. Prieš dešimt, ne, dvylika dienų“. Aš jam: „Na, tu pavarai! Man po dviejų dienų stogas važiuoja ir lipu ant sienų“. O jie prisitaikė. Jis ilgą laiką buvo tūsų karalius, velnio monstras. Mes dažnai kartu gastroliavome; štai jie nulipa nuo scenos, šlaputėliai nuo prakaito, sulipa į autobusą ir važiuoja į sekantį miestą. Į dušą net neužeina. Mes grodavom koledžuose, visur, kur tik mus kviesdavo. Jų raideriai buvo tokie: dėžė „Jack Daniel‘s“ ir dėžė šnapso. Mano žmona Šeron organizuodavo jų gastroles ir klausdavo Lemio, kiek jiems mokėti. Bet jų raideris buvo brangesnis už jų honorarus! Jie mito degtine, apelsinų sultimis, gazuotu vandeniu ir visur vaikščiodavo su burbono buteliu rankoj. Aš neįsivaizduoju, kaip jie gerdavo šitą brudą?! Aš tik kartą gyvenime „pasikroviau“ Jack Daniel‘s ir pasakiau: „Ne, tai ne man“. Tais laikais aš irgi drūčiai pavarydavau, bet iki jų man buvo toli gražu… Žodžiui „tūsas“ jie davė visai kitokią reikšme: jų tūsai virsdavo katastrofomis ir globaliniais kataklizmais. Vienas jų gitaristas tiesiog nušoko nuo proto. Jie rijo baisų mėšlą, kažkokius amfetaminus ir panašų šūdą. Pastoviai akys ant kaktos ir nepaeina…

Buvo laikas, kai Lemis gyveno mūsų namuose. Pamenu tą dieną, kai jis atsibastė: man buvo pragariškas „pachmielas“, degė „šachtos“, tiesiog norėjosi nušliaužti po uola ir padvėsti. Jis pabeldė į duris ir, kai įleidau jį vidun, aš išsigandau: jis buvo panašus į prakeiktą vaiduoklį, pelenų spalvos veidu. Galima buvo pagalvoti, kad jis 500 metų pragulėjo po prakeiktu antkapiu. Ir štai jis žiūri į mane ir sako: „Fuck you! Tikiuosi, aš neatrodau taip šūdinai, kaip tu“. Aš galvoju: „Jeigu, kad jį kur, Lemis Kilmisteris man taip sako, tai geriau jau aš eisiu atgal į lovytę“. Taip ir padariau.

Iš tiesų, buvo ne tik tūsai. Mes su Lemiu labai daug kartu dirbom. Atsimenu, jis man rašė kažkokį tekstą. Aš atėjau pas jį į namus ir buvau priblokštas: ten buvo daugiau kariškų suvenyrų ir artefaktų, nei kokiam muziejuje. Aš dovanodavau jam kardus ir durklus. Jis turėjo tokį hobį. Labiausiai jį domino Antrasis pasaulinis karas. Bet jis buvo protingas kolekcininkas ir labai domėjosi istorija. Taigi, rodau jam savo dainą. Jis puikiai rašė dainų tekstus, todėl aš paprašiau: „Ar gali su tuo padirbėti?“. O dar aš jam atnešiau kažkokią knygą apie Antrą pasaulinį, apie kokį tai generolą. Jis man sako: „Grįžk po dviejų valandų“. Aš grįžtu, o jis ne šiaip parašė tekstą – jis parašė tris variantus!. Paskui sako: „Tiesa, knyga šūdas“. Aš sakau: „Kokia knyga?“ –„Kurią tu atnešei“. Per valandą jis perskaitė tą prakeiktą knygą! Aš sakau: „Tu tyčiojiesi?!” O jis: „Tau tekstas patinka?“ Berods, tai buvo „Mama, I‘m Coming Home“. „Nieko, normalu“- sakau. „O kaip tau šitie variantai?“ Jis parašė tris dainos teksto variantus!.. Mes kartu parašėm dainą „See You On The Other Side“ – aš sugalvojau idėją, o jis parašė žodžius. Dar jis parašė „Hellraiser“, „Desire“ ir „I Don‘t Want To Change The World“. Aš jam atnešdavau dainą ir galvodavau: „Na, ir ką, kad tave, tu su šituo padarysi?“ O jis tik – paukšt! ir vienu prisėdimu parašo penkiolika priedainių. Kai aš rašydavau tekstą, maksimumas, ką aš pagimdydavau, buvo: „Ji priėjo prie durų“, – ir viskas, šakės. O jis eiles rašė it laiškus draugams. Ir išeidavo ne šiaip gerai, bet, kad jį perkūnas, velniškai gerai!

Šiaip negalėjai pasakyti, kad Lemis buvo toks geras mokslinčius. Žmonės klausosi mūsų muzikos, žiūri, kaip mes atrodom, ir galvoja: „Kas čia po perkūnais per valkatynas?! Jie užsiima niekais. Beverčiai padarai“. Bet tai netiesa. Nors Lemis ir atrodė kaip senas prasigėręs baikeris, bet skaitė daugybę knygų. Jį daug kas domino. Jis buvo labai protingas. Per mūsų pirmą turą jis turėjo tokį prieštvaninį languotą lagaminą: ten buvo pora triusikų, pora kojinių, visa kita – knygos. Kai jis gyveno pas mus, tai tris dienas prakiurksojo bibliotekoje. Aš naktį einu pro jį į šikaną, o jis skaito šitas velnio knygas.
Jis buvo labai artimas mūsų draugas. Labai ištikimas. Jeigu jam kažkas nepatikdavo, jis tiesiai šviesiai sakydavo: „Tai mane siutina“. Bet taip atsitikdavo labai retai. Jis turėjo puikų humoro jausmą. Paskui Lemis įsimylėjo Kaliforniją ir išvažiavo gyventi ten. Jis gyveno netoli „Rainbow“ baro ir pėsčias (mašinos jis nevairavo) vos ne kasdien ten eidavo. Taip jis gyveno paskutinius 25-30 metų. Tame bare yra kėdė, ant kurios kabo lentelė: „Lemio kėdė“. Jis visada sėdėdavo ant tos pačios kėdės. Patapo tikru vietiniu.

Prieš kelis mėnesius aš jį mačiau „Roxy“ klube. Ten grojo mano draugas Bilis Morisonas ir aš atėjau su juo pagroti. Kaip ir turėjo būti, Lemis sėdėjo bare. Nežinau, ar jis gėrė, ar šiaip sėdėjo. Jis buvo labai sublogęs, bet gyveno jam įprastą gyvenimą ir buvo pasiruošęs viskam. Aš jo paklausiau: „Kaip jautiesi? Su inkstais nėra problemų?“ Jį šitas klausimas tiesiog šokiravo – juk niekas negalvoja: „Kitais metais aš mirsiu“. Aš apskritai nesuprantu, kaip jis taip ilgai ištempė. Aš manau, kad jam gyvybės įkvėpdavo koncertai. Buvo dėl ko keltis iš lovos. Pernai balandį mes su juo sugrojom keletą koncertų Pietų Amerikoje. Mano Šeron paskui sakė: „Nuvažiuok pas Lemį. Jis labai sublogo, atrodo kaip lavonas“. Aš jam ištisai rašydavau sms‘us, sakydavau: „Jeigu tau ko reikės, skambink“. Neseniai knisausi telefone ir radau jo pranešimą: „Ačiū už rūpestį“.

Aš siaubingai jo ilgėsiuos. Muzikos biznyje atsirado didžiulė skylė. Jis buvo asmenybė ir nuostabus draugas. Man jau dabar jo trūksta. Aš niekad jo nepamiršiu. Vargu, ar kas pamirš. Jis buvo puikus vaikinas, geras žmogus, mano geriausias draugas. Tiesiog nuostabus bičas! Aš laimingas, kad tu buvai mano gyvenime. Telaimina tave Dievas, Lemi.

Lemmy Kilmister
1945.12.24 – 2015.12.28

Vaizdai iš Lemio laidotuvių

funerallegendLemmy-Kilmister-funerallkfOzzy-Osbourne-and-Sharon-OsbourneLKil

 
2 Komentaras

Publikavo kovo 5, 2016 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: