RSS

Mėnesio archyvas: gruodžio 2013

Linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų!

mistress for christmas

Merry Christmas and a Happy New Year!   

Nollaig Shona Dhuit!

Nollaig Chridheil Huibh!

God Jul og Godt Nyttеr!

Eg ynskjer hermed Dykk alle ein God Jul og Godt Nyttеr!

Feliz Navidad y Prуspero Ano Nuevo!

Frohe Weihnachten und Frohes neues Jahr!

Joyeux Noël et Bonne année!

Feliz Natal e um Feliz Ano Novo!

Buon Natale e felice l’anno nuovo!

Llawen Nadolig a blwyddyn newydd dda!

 

 

 

 
Komentarų: 1

Publikavo 23 gruodžio, 2013 Uncategorized

 

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (24 dalis)

                                                                               Daugiausiai džiaugsmo mums atnešdavo Kalėdos.  

                                                                              Įsivaizduokit… esat turtuoliai ir galit nusipirkti, ką

                                                                             tik panorėsit…

    Dėl Džono darbo ypatumų man tekdavo savaitėmis leisti dienas mūsų namuose, prižiūrint Džulianą ir stebint personalą. Tarp mudviejų su Džonu dažnai kildavo problemų dėl skirtingo požiūrio į gyvenimą. Aš visa širdim stengiausi paversti mūsų namus jaukių lizdeliu išskirtinai mano šeimai. Paprastai Džonas miegojo iki antros po pietų, pakirdęs suvalgydavo pusryčius-pietus ir išvažiuodavo į miestą – kurti tą savo muziką ir susitikinėti su storais šou biznio rykliais. Vienintelis laikas, kai tikrai buvom kartu, buvo atostogos. Ir puikiausiu to įrodymu buvo mūsų išvyka į Saint Moritz‘ą slidinėti. Šią išvyką mums pasiūlė Džordžas Martinas ir Džiudė; jis buvo tikras džentelmenas, o ji – tikra dama. Tai buvo tobula pora. Iš visos mūsų kompanijos tik Džiude mokėjo slidinėti, o visi kiti turėjo pradėti mokymąsi nuo abc‘lės. Mūsų instruktoriumi buvo šveicaras, kuris labai mylėjo ne tik slides, bet ir dailiąją lytį. Po pirmos linksmos pamokos visi grįžom į viešbutį persirengti ir ko nors išgerti „dėl apetito“. Su Džonu kaip tik ruošėmės persirengti, kai staiga iš kaimyninio kambario išgirdom juoką ir spygčiojimą. Tų garsų autorius buvo Džiudė.

– Džonai, Sintija, ateikit greičiau čia ir pažiūrėkit į Džordžą,- šitoj vietoj tartum sprogo juoko užtaisas. – Ach, Džordžai, atrodai kaip beprotis!

Įbėgom į kambarį ir pamatėm Džordžą Martiną, stovintį ant slidžių su juodais apatiniais  ir išskėstomis rankomis it šokėja, prieš atlikdama „pas de deux“. Staiga jis išsilenkė dar daugiau ir, neišlaikęs pusiausvyros, griuvo. Kiekvieną kartą, prisimenant šias atostogas, man prieš akis stoja toks vaizdas: visa mūsų gauja po smagiai praleistos dienos triukšmingai įbėga į viešbučio svetainę, kur fotelyje su kančios atspaudu veide ir gipsu ant kojos sėdi vargšas Džordžas Martinas…(…)

in st.moritz

Labai gerai prisimenu mūsų atostogas Taityje, kur mes išvažiavom kartu su Džordžu ir Pati. Norėjom išvažiuoti kur nors labai toli, kur mūsų nerastų nei fanai, nei žurnalistai. Jachta – tai išeitis! Viskas buvo paruošta iš anksto. Mūsų kelionę stebėjo pykti nykštukai-gandonešiai su savo fotoaparatais ir rašikliais. Radijo stotys „gyvai“ transliavo kelionės eigą: kur tuo momentu esame, kur ruošiamės keliauti… Atrodo, žurnalistai žinojo daugiau, nei mes patys.(…)

tahiti

Taitis būtų buvus nuostabi vieta, jei ne musoninių liūčių sezono metas ir bičas, kuris nežinojo, kuri jachta yra mums išnuomota. Taigi, iš pradžių mus palydėjo į vietinį barą prieplaukoje, kuriame buvo pilna įmitusių tarakonų ir prašė palaukti, kol mūsų netikėlis ieškos jachtos. Buvo vidurnaktis, lietus pylė kaip iš kibiro ir visi norėjom grįžti namo.(…) Buvom sušalę, sulyti ir išvargę, bet štai į barą įžengė „mūsų žmogus Taityje“, kartu su juo vaikinas, kalbantis australietišku akcentu. Jis mums prisistatė kaip būsimas jachtos virėjas. Mums buvo paaiškinta, kad ką tik buvo pasirašyta sutartis su jachtos savininku.

– Šiandien, ponai, miegosite jachtoje, o ankstų rytą išplaukiam, tada susipažinsit su visa įgula.

Tuo momentu mums buvo visiškai tas pats – buvom pasiruošę atsigulti bet kur, tik ne gatvėje tarp tų tarakonų. Virėjas nuvedė mus krantine, o mes akimis ieškojm mūsų išsvajotos jachtos. Kai pagaliau ją pamatėm,  tikrai nebuvom apstulbinti – tai buvo sena žvejų lajba. Buvom pakviesti į denį, užgriozdintą kažkokiu šlamštu, ir palydėti į ankštą kajutę. Mums ištįso veidai, nuotaika visiškai subjuro, bet buvom taip pavargę, kad protestuoti jau neturėjom jėgų. Sumurmėjom kaži kokius padėkos žodžius ir griuvom į savo ne itin liuksusines lovas. Tuojau pat užmigom, nepaisydami liūties šniokštimo ir nedžiaugsmingos ryto perspektyvos.

in tahiti

Ryte lietų pakeitė uraganas. Nepaisant to, virėjas ir taitiečių įgula pasirodė sutartu laiku. Jūreiviai nekalbėjo angliškai, tačiau su virėju susišnekėdavo, tad mums buvo pranešta, kad po valandos išplaukiam. Mes visi pirmą kartą gyvenime atsidūrėm jūrinėj jachtoj – akivaizdu, jog nieko nežinojom nei apie buriavimą, nei apie jūrą. Tačiau tikrai žinojom, kad kruizas į kaimyninę salą bus itin sunkus. Vienas Dievas žino, kaip tie žmonės sugebėjo iškelti bures, nepaskandindami mūsų valties.(…) Mes, sausumos žiurkės, apsirengę šiltom striukėm ir kombinezonais, pažaliavusiais, primenančiais šėlstančios jūros spalvą, veidais, stverdavomės už bet kokio daikto, kad neiškristume už borto. Suriaumojo skleidžiantis bjaurią smarvę variklis ir mūsų titanikas, tai guldamas ant borto, tai kildamas ant bangos ir staiga krentantis į šėlstantį sūkurį, pradėjo tolti nuo saugios pakrantės, išsileidęs, kaip man tada atrodė, į mūsų paskutinę kelionę…

– Džonai, aš labai bijau. Mes juk paskęsim. Daugiau nepamatysiu savo Džulianuko. Džonai, jau nebegaliu, padaryk ką nors, mes tuoj nuskęsim! Pasakyk šiems žmonėms, kad mes norim grįžti!

Degalų smarvės ir užliejančių denį bangų negalėjau pakęsti, tad pasislėpiau kajutėje.(…) Pastebėjau, kad Džonas buvo patenkintas šiuo nuotykiu. Tačiau mano pusryčiai iškeliavo į pirmą po ranka pasitaikiusią talpą – mano skrybėlę. Kaip toliau vyko mūsų kelionė – neprisimenu, kai  atsigavau, atrodžiau tragiškai. Skrybėlė iškeliavo už borto,  kažkur link kylančios saulės, išplukdydama mano rūpesčius ir nerimus. Tuo tarpu jūra virto ramiu tvenkiniu ir danguje pagaliau pasirodė saulė. Kai apsipratau su pokyčiais, suvokiau, kad štai leidžiam fantastiškas atostogas. Buvom laisvi kaip paukščiai, niekas mums netrukdė ir nepersekiojo. Maistas nebuvo itin rafinuotas: bulvės, bulvės ir dar kartą bulvės, paruoštos įvairiais būdais – tai buvo mūsų virėjo vienintelis ir ypatingas meniu. Po šios kelionės mes su Džonu tikrai priaugom po porą kilogramų. O Pati ir Džordžas sklendė meilės padebesiuose, kiekviena proga girdami mums vienas kito privalumus. Sykį Džordžas pasivedė Džoną į šalį, kad pasigirtų savo išrinktosios privalumais ir superine išvaizda. „Džonai, bičiuli, juk tikrai ji yra fantastiška? Tik pažvelk į ją, juk tikrai ji panaši į Bridžit Bardo?“…   Nepaisant visų nesklandumų, galiu tvirtai pasakyti, kad šios atostogos buvo puikiausios ir laimingiausios mūsų gyvenime.

2013112319215725

Kelionė į Taitį turėjo mums kainuoti krūvą pinigų, bet tada apie pinigus nebuvo kalbama. Ir pas Brajaną, ir pas Bitlus jų tada buvo it Arktyje ledo. Viską pirkdavom mokėdami čekiais, niekada nemokėjom grynais; Džonas niekada su savim nesinešiodavo grynųjų. Daugiausiai džiaugsmo mums atnešdavo Kalėdos. Įsivaizduokit, kad esat tokie turtingi, jog galit pirkti ką tik norit. Dvi pačios garsiausios parduotuvės Londone atverdavo savo duris po darbo valandų specialiai Bitlams ir jų šeimoms, kad jie, niekieno netrukdomi, galėtų apsipirkinėti šventėms. Tai priminė Ali Babos klaidžiojimą keturiasdešimties plėšikų lobynuose.

christmas

Per Kūčias Džordžas, Pati, Ringo ir Mo atvažiuodavo pas mus į Veibridžą, apsikrovę kalnais gražiai įpakuotų dėžučių. Gurkšnodavom gėrimus, kalbėdavomės, klausydavomės plokštelių iki pusiaunakčio, kai pagaliau mus apimdavo pašėlusio džiaugsmo nuotaika, atidarant dėžutes su dovanomis. Tuo metu buvom panašūs į vaikus, šaukiančius „ooch“ ir „aach“, kai prieš mūsų akis pasirodydavo dar vienos atidarytos dėžutės turinys. Apsikabindavom ir bučiuodavomės, skambant šūksniams „Linksmų Kalėdų!” ar eiliniam šventiniam tostui.(…) Džonas klūpojo vidury mūsų svetainės, rėkdamas ir juokdamasis iš džiaugsmo; visur mėtėsi krūvos popierių ir pakuočių, nuostabios, įvairių dydžių ir formų dovanos. Būdavo labai sunku išrinkti dovanas mūsų bičiuliams, tačiau džiugino šūksniai :“ Sintija, fantastika! Visada apie tai svajojau!”. Visgi sunku buvo patikėti, kad šie jausmai tikri, žinant, kad apdovanotieji turi viską, ką galima nusipirkti už pinigus. Todėl didžiausią pasisiekimą turėjo originalios dovanos. Kažkuriais metais visiškai nesugalvojau dovanoms jokios koncepcijos, kai staiga vienoj parduotuvėj pamačiau du nuostabius, virš metro aukščio, raižytus angelus. Matyt, anksčiau jie puošė bažnyčią, o kai juos padovanojau Džordžui ir Pati, mačiau, kad ši dovana sukėlė jiems tikrą džiaugsmą. Norėdama padovanoti Džonui simpatišką, neeilinę dovaną, pirkau paauksuotą, prisukamą paukštelį narve. Gražiai suvyniojau dovaną į popierių, palikusi išorėj žaislo prisukimo mechanizmą. Prieš įteikdama paukštelį Džonui, prisukau mechanizmą – mechaninis paukštelis pradėjo garsiai čiulbėti. Džono veide atsirado nuostaba. Nors paukščiai nebuvo jo mėgiamiausi gyvūnėliai, Džonui ši dovana labai patiko.

george in asher

Džordžas ir Pati pagaliau apsisprendė gyventi kartu ir Ešeryje, netoli Ringo, Mo ir mūsų, pirko namą, aptvertą aukšta tvora. Tai buvo mums visiems nuostabus šeimyninio gyvenimo tarpsnis: dešimtimis pirkdavom ir parduodavom prabangius automobilius, įsirenginėjom baseinus, keisdavom viską, ką panūsdavom pakeisti. Tai buvo beprotiško ekstravagantiškumo laikai. Didžiulių pinigų, talentų ir emocijų laikai, bet, jeigu kalbėsim apie mane – netrukus man turėjo prasidėti smarkios permainos. Į blogąją pusę.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 15 gruodžio, 2013 Uncategorized

 

Šamano Keliones

jim

Kartą Džimas neatėjo į koncertą „Whisky a Go-Go“ klube. Ka gi, būna. Pirmą setą vietoj jo dainavo Manzarekas, bet prieš antrąjį jau pradėjo kauptis skandalo debesys. Klubo šeimininkai klausė, kodėl dainininkas daro pravaikštas, tad vaikinai gretai pristatė Džimą iš viešbučio „Alta Cinegra“, kur jis, būdamas giliame „down“ ‘e nuo LSD, „ilsėjosi“. Už rankelių įvedė į klubą ir pusiau sąmoningą išstūmė į sceną. Narkotinės haliucinacijos ir muzika susijungė į visumą. Džimo viduje įvyko trumpas sujungimas: nelaiminga vaikystė, prarasta meilė, tuštuma ir vienatvės skausmas – viskas sprogo it pūlinys, aptaškydamas buvusius salėje. Karalius-driežas atsiskaitė už viską.

the doors

Tą vakarą „Whisky a Go-Go“ klube daina The End nustojo būti meilės daina ir pavirto į dainą apie mirtį; Džimas, nepasitaręs su Rėjum, Robiu ir Džonu, improvizavo savo kūrinio tema apie žudiką, atėjusį į namą, apžiūrintį kambarius, kur miega brolis ir sesuo. Po to žudikas kyla laiptais į tėvo ir motinos miegamuosius…

Po koncerto Manzarekas, gindamas Morisoną nuo rėkiančio klubo savininko Filo Tanzinio, bandė aiškinti mitą apie karalių Edipą ir siuntė Tanzinį pas graikus, o šisai savo ruožtu siuntė Rojų pas Edipą, bet iš tiesų graikai čia nieko dėti. Per tas kelias minutes scenoje Morisonas susidvejino ir viena jo dalis it bekūnė dvasia persikėlė į tėvų namus. Tai jis tyliai pakilo laiptais. Tai jis buvo žudikas ir išniekintojas. Tai jis, iškankintas vienatvės ir sielvarto, staiga grįžo į praeitį, kai tėvui turėjo sakyti „sere“ ir trumpai kirptis.

jim

Didžiulė gyvatė su sidabrine oda, gyvatė iš jo vaikystės prisiminimų, įšliaužė į jo mintis ir vizijas, sumaišė dabartį ir praeitį, ir ten pasiliko. Žmogus, kurio viduje gyvena toks monstras, jaučiasi išsigimėliu ir niekingu juokdariu. Sąmonės susidvejinimas ir susitrejinimas, gilus pasinėrimas į save, dingimai iš studijos, pabėgimai į dykumą, eksperimentai su regėjimu, kurio ryškumą ir skaidrumą galima keisti tablečių ir alkoholio pagalba – šį įvairių būdų ir triukų rinkinį jis buvo įvaldęs jau 65-ais metais, kai psichodelija dar nebuvo visuotiniu ir madingu stiliumi. Jis galėjo gražioje merginoje pamatyti siaubingą padarą, popkorno pardavėjuje – serijinį žudiką, o dideliame mieste – dykumą. Visa Amerika su jos milijonais gyventojų, su visom jos arizonom ir techasais atrodė šiam nepripažintam poetui ir atstumtam meilužiui tarsi Anapilis vardu L‘Amerika su stūksančiais dangoraižiais-antkapiais ir susipynusiais diržais-haivėjais. Tėvai jam buvo monstrai, žudikai, prievartautojai, bandantys apdergti jo amžiną sielą. Girtuoklystė išlaisvindavo jo protą, išsilaisvinęs protas gimdė košmarus, o košmarai reikalavo dar daugiau alkoholio. Gyvenimo ratas… perpetuum mobile.

jm

Morisonas 65-jų vasarą gyveno Kalifornijos Venecijoje, palėpėje su puikiu vaizdu į įlanką, kurio jam galėtu pavydėti penkių žvaigždučių viešbučio gyventojai. Nuo stogo jis matė žydrą vandenyną, baltą smėlį, keturias palmes plonais, laibais kamienais ir ovaliais lapais. Pūtė vėjas, kilo saulė, tolumoje virš vandens plaukė vešlūs, balti debesys. Jis valgė pupas juodaodės Olivijos bare, gėrė alų iš skardinės, stovėdamas ant tiltelio, grakščiai permesto per kanalą. Kanalu plaukė antys. Pusiau nuskendusi valtis slėpė savo pirmagalį krūmuose. Diena geso ir vakaro saulė, kraujuodama tarsi mergina, sulaukusi „keistų dienų“, vaizdingai leidosi į juodą vandenį ir riedėjo į kitą Žemės pusę…

džimis

Kiekvienas daiktas turi kitą pusę ir nėra tokios būsenos, iš kurios nebūtų įmanoma pereiti į kitą. „Tripas“ neribotas. Alkoholikas, narkomanas ir poetas Morisonas gerai žinojo šią tiesą. Jis dingdavo ne tik prieš koncertą, bet ir po jo; ne tik iš motelio kambario, bet ir iš kavinės ar baro. Apie jo dingimus sklandė gandai, bet jis neskubėjo jų aiškinti. Tikrai yra žinoma, kad jis su dviem draugais Filu ir Feliksu surengė ekspediciją į dykumą, kur jie tikėjosi rasti mažus, apvalius pejotlio kaktusus, kurių pagalba meksikiečiai indėnai iššaukdavo vizijas. Tų kaktusų skonis baisiai bjaurus, bet Morisonas šito galėjo nežinoti. Užtai galėjo žinoti, kad anglas džentelmenas, rašytojas ir Los Andželo gyventojas Oldos Hakslis 54-jų gruodį tuo pačiu tikslu buvo susiruošęs į dykumą, bet susirgo ir kelionę atšaukė. Stebimas bičiulio gydytojo Hemfrio Osmundo sugalvojo „paišdykauti“ su meskalinu. Kam, po perkūnais, trenktis į dykumą kokių tai kaktusų, jei galima „paskraidyti“ vietoje?

1968 - Cleveland Public Auditorium (08) George Shuba

Toliau žinios apie trijų draugų kelionę skiriasi. Viena versija byloja, kad iki dykumos jie nenuvažiavo: viename parkinge Feliksas bjauriai iškeikė meksikiečius ir du „mačos“ kaip obuolius „sudubasino“ tris pejotlio medžiotojus – Džimiui teko nešti kudašių ir slėptis mašinoj. Kita versija byloja, kad Džimis iššoko iš mašinos, norėdamas pabučiuoti gražią merginą meksikietę. Jis tik palietė jos lūpas ir įšoko į važiuojantį auto, bet meksikiečiai su savo dranduletais juos pasivijo ir vėlgi sudubasino. Pagal trečią, visiškai fantastišką versiją, kaifo ieškotojai susikivirčijo dykumoje šalia rastų kaktusų, kaip konkistadorai šalia rastų aukso klodų; Morisonas, grįžęs į Veneciją, visiems pasakojo, kad užmušė Filą, o kūną išmetė į išdžiūvusios upės vagą. Ten tas kūnas pūva iki šiol. Ši istorija atrodė tuo efektingiau, kuo dažniau pats Filas, žiauriai Morisono nužudytas, pasirodydavo gatvėse ar baruose. Bet Morisonui ši aplinkybė neturėjo didelės reikšmės, nes savo fantazijose jis Filą tikrai pasiuntė pas protėvius. Apie mėlynes, kurios puošė  Džimo veidą, pasakojo daugelis, tad muštynės dykumoje nebuvo fantazija…

live

Paskutinę 65-jų naktį Doors grojo pievelėje priešais Stju Krigerio, Robo tėvo, namą. Krigeriai turėjo svečių. Stju jau senai atleido sūnui jo mokyklinius „eksperimentus“ su hašišu. Paketėlius su substancija tėvas dažnai rasdavo įvairiose, kaip tada Robiui atrodė, saugiose slėptuvėse… Be to, Stju nupirko grupei už 250 dolcų vargonus „Vox Continental“, dėl kurių jau ilgą laiką svaigo Manzarekas. Tą vakarą jokios psichodelijos ir jokių niūrių, juodų dainų Doors negrojo, tik lengvą, kalifornietišką soft-roką. Jie sugrojo instrumentinį „The Chantays“ gabalą „Pipeline“, kurį 60-jų pradžioje žinojo kiekvienas kalifornietis. Tuo metu, kai visi svečiai su šampano taurėmis sveikino vieni kitus su Naujais metais, Morisonas juokdamasis išmetė 25 centų monetą į viršų ir, sugavęs ją burna, prarijo. Taip paprastai – paėmė ir prarijo. Ne iš šio ne iš to. Kam jis tai padarė ir ką norėjo tuo pasakyti Naujųjų metų naktį?…

Jo primerkta dešinė akis vis dar seka mane. Akis ironiška, o tankioj barzdoj įsipainiojęs šypsnys. Nesikankink, drauguži! Nesikankink, ieškodamas prasmės. Šamanas pats nežino, kam tai daro, tai iš kur tau žinoti? Daugelyje jo poelgių nėra prasmės. Visiškai. Tai ir yra laisvė. Netikit? Tai susiraskit jį vienoje iš kavinukių Kretoje, toje pačioje, po tentu, kur aš jį mačiau pernai. Ten, pačiame kamputyje prie gėlių vazono.  “Kožako” atlape įsegtas ženkliukas-blynas ir ant jo parašyta “Mr. Mojo R”. Paklauskit, ką norit žinoti. Jis jums pasakys…

in paris

Marga minia benamių vaikų, apsirūkiusių muzikantų, barzdotų bitnikų ir nepripažintų poetų, klajojančių po Kalifornijos paplūdimius ir kavines, atrasdavo sau naują meilės pasaulį, naują Edeną. Iki tol jis buvo akylai saugomas ir valdžios paslėptas nuo smalsių akių, paskelbtas draudžiama zona, aptvertas spygliuota taisyklių ir draudimų viela. 60-jų saulėtoje Kalifornijoje gelių vaikai Edemą paėmė šturmu ir atėjo palaima. Laisva meilė tapo visuotine. Bet ar ji daugiau duodavo ar daugiau sunaikindavo? Jau minėtas ilgšis britų džentelmenas Oldos Haksli, 60-jų laisvų „kelionių“ pirmtakas, bene trisdešimt savo gyvenimo metų tyręs narkotikų įtaką psichikai ir svajojęs apie Kitokį Pasaulį, perspėdavo, jog „nereikia išleisti sekso katino iš maišo“. Bet kas šioje frikų ir nenormalių klajoklių minioje klausė apdairaus britų džentelmeno?

freaks

Morisonas įsimylėdavo visas sutiktas merginas. Jis jų visų norėjo. Neabejotinai. Juk pats gyvenimas pražysta moteryse. Jis mylėjo šias nuostabias būtybes ilgais, krentančiais ant įdegusių pečių plaukais, šias meilės deives mažomis, stangriomis krūtimis, švelniai apvalėjančiomis po marškinėliais su užrašu „Make Love Not War“. Jis jautė gyvenimą kaip meilės okeaną ir malonumo sodą, kuriame ant smėlio išmėtyti deimantai, o medžiuose gyvena mažos, juokingos beždžionėlės. Nusiritęs žemyn, praradęs gimtuosius namus, atsisakęs niekingos karjeros ir nesąmoningo darbo, jis atrado tą skaidrų, persmelktą auksinės šviesos pasaulį, kuris vadinasi Meilė. Kiekviena  gatvė, kuria jis ėjo, buvo Love Street ir kiekvienai sutiktai merginai jis norėjo sakyti „Hello, I Love You“.

2roses

Džimas buvo didis seksmenas, kuris beatodairiškai dulkinosi. Ne karys, ne lakūnas, ne milijonierius ir ne politikas, o roko grupės lyderis, rėkiantis karštus žodžius, dejuojant gitarai ir trenkiant būgnams. Jis buvo to laikmečio herojus, į kurį įsimylėdavo merginos. Klubo scena paversdavo jį geidžiamu, o šlovė – gražiu. Jis buvo naktinis Sanset-Stripo karalius, o gandai apie jį sklido hipių bendruomenėse ir šeimose, pliažuose ir baruose. Merginos pasakodavo viena kitai apie gražuolį aptemptomis odinėmis kelnėmis, naktimis dainuojantį savo eiles mažame, tamsiame klube. Pamela visą tai žinojo ir girdėjo. Ji žinojo apie jį tai, ko nežinojo niekas kitas. Ką? Mes niekad nesužinosim. Jo švelnumas? Jo silpnumas? Jo baimė prieš Driežą, kuriuo jis dažnai pavirsdavo, nes pavirsti tuo, kas tave gąsdina, yra geriausias būdas išvengti košmaro? Jo meilė jai, kuriai jis surasdavo puikius, negirdėtus ir neegzistuojančius žodžius?

 
Parašykite komentarą

Publikavo 8 gruodžio, 2013 Uncategorized

 

Trumpai tariant

Led Zeppelin fanai, taupykite pinigus! 2014 metais žadama išleisti remasteruotus grupės albumus ir dar nepublikuotos medžiagos. Visa tai bus publikuojama box-set pavidalu, skirtu kiekvienam LZ albumui. Neseniai savo interviu, duotame radio stočiai Team Rock Radio, Džimis Peidžas sakė, jog paskutiniu metu neišlįsdavo iš studijos, naršydamas LZ archyvus, o remasteringas jau baigtas ir jis turės ypatingą raziną: “Kiekvienas albumas buvo remasteruotas ir su kiekvienų albumu išeis lydimasis diskas”,- pasakojo Peidžas. “Pavyzdžiui, Led Zeppelin III – tai bus analoginio albumo remasteringas. Aš žinau, kad visi taip daro. Bet aš padariau daugiau– aš taip pat remasteravau visas darbines šio albumo versijas, įrašytas tuo metu. Kiekviename albume bus įvairios versijos, štai yra “Since I’ve Been Loving You”,- tokia, kokia ją visi pažista, bet egzistuoja ir kitos versijos, jos, aišku, neapdirbtos, bet nemažiau dramatiškesnės, nemažiau “cool”. Čia tik mažas niuansas, tačiau tai bus visas diskas kaip priedas prie “Led Zeppelin III”. Jie bus vienoje dėžėje, kaip ir visi kiti”. Peidžas pasakė, kad 2014 metais  ištisai bus leidžiami tokie skirtingi box’ai. Paminėjus sklindančius gandus apie naują medžiagą, jis sakė:” O,taip! Bet kaip nebūtų keista, nenorėčiau dabar atidengti visų kortų”.

on stage

Naujas, dar nepublikuotų “liverpulio ketveriukės” dainų albumas Amerikoje parduodamas rekordiniais tiražais. Kaip rašo “Billboard”, albumas “On Air – Live At The BBC Vol. 2” užėmė septintą vietą tarp geriausiai parduodamų albumų Amerikoje. Per pirmą savaitę buvo parduota 37.000 šio albumo kopijų. Į naują rinkinį įėjo 63 trekai, iš kurių 37 – anksčiau nepublikuotos Bitlų dainų versijos, o likusieji 23 – grupės muzikantų interviu. Šio albumo prodiuseriai Kevinas Hauletas ir Maikas Hitlis dirba su nauju “slaptu projektu”. Apie tai Hauletas pareiškė interviu žurnalui Billboard. Apie smulkmenas jis nepranešė. “Kai kas yra, bet mums dar uždrausta apie tai kalbėti. Jeigu jūs dirbat su Bitlų projektais, turit būti labai apdairus. Tai visiškai slapta”,- sakė jis. Keli leidiniai iškėlė versiją, kad tai gali būti projektas “Beatles Capitol Albums, Vol.3”.

on-air-live-at-the-bbc-volume-2

“Abba” gali vėl trumpam atgimti, kad atšvestų dainos “Waterloo”, kuri laimėjo Euroviziją 1974 metais, 40-jį jubiliejų. Naujų gandų bangą sukėle Agneta Faltskog, duodama interviu vokiečių leidiniui Welt am Sonntag. “Žinoma, mes galvojam apie tai. Atrodo, kažkas turėtų būti suplanuota šiam jubiliejui paminėti. Bet negaliu pasakyti, kas. Objektyvios priežastys, dėl kurių negalėsim pasirodyti scenoje – amžius. Negaliu įsivaizduoti, kaip mes galėsim pasirodyti su ramentais”,- juokavo 63-jų dainininkė. Tačiau Bjornas Ulveusas ir dabar yra aršus reuniono priešininkas ir norėtų, kad publika juos atsimintų kaip “jaunus ir gražius”.

abba

“Eagles” patvirtino savo šešių dienų turą Britanijoje ateinančių metų gegužę ir liepą. Jie pasirodys su savo History Of Eagles Show ir tai gali būti jų paskutinis vizitas šioje Atlanto pusėje. Po to, kai Glenas Frėjus neseniai paskelbė:” Aš negaliu tvirtinti, kad tai mūsų paskutinis pasaulinis turas, bet gali būti ir taip”. Donas Henlis prisipažino, kad šiek tiek pakeitė roko veteranų koncertų grafiką. “Taip bus mažiau dramatiška ir jokių after-party ir vakarėlių po koncertų. Mes dirbsim labai profesionaliai. Pagrindinis dėmesys bus skirtas  stabiliai aukštai pasirodymų kokybei kas vakarą. Kai mes gerai pasirodom ir dovanojam džiaugsmą mūsų fanams, tai ir patys patiriam malonumą. O daugiau mums nieko ir nereikia”. Šiais metais į grupę sugrįžo Bernis Lidonas ir, kaip sakė Henlis, tik bloga savijauta neleido prie jų prisijungti Rendi Maisneriui. Taigi, tautiečiai, gyvenantys Anglijoje, galės pamatyti ir išgirsti šią puikią grupę ir kartu su jais dainuoti “Hotel California”. Juolab, kad pamatyti juos kur nors arčiau Lietuvos šansų nėra. Bilietai jau parduodami, taigi galiu paskelbti koncertų datas:

28 gegužes: Birmingham LG Arena
31gegužes:  Glasgow Hydro
4 birželio:    O2 Dublin
16 birželio: London O2
23 birželio: Leeds First Direct Arena
25 birželio: Manchester Phones 4u Arena

eagles

Gremas Nešas („Crosby, Stils & Nash”) viename interviu pasakė, kad Deividas Gilmoras dirba su medžiaga naujam albumui. Prieš kelias savaites Deivido žmona Poly Semson parašė Tviteryje:” Krosbis ir Nešas gieda tiesiog kaip paukščiai”( šie abu ponai koncertavo su Gilmoru kaip “back” vokalistai – past. Dino), ir, pasirodo, neatsitiktinai – Nešas prasitarė, kad jie su Krosbiu dainuoja naujuose Deivido projektuose. Jis nurodė ir adresą, kur trijulė šiuo metu dirba – Deivo namuose, Braitone. Tai gal sulauksim naujo “Pink Floyd” gitaristo albumo? Juolab, kad praėjo jau 7 metai nuo puikaus albumo “On The Island” pasirodymo.

crosby-nash-gilmour

“Pink Floyd” enfant terrible Rodžeris Votersas pareiške žurnalo Rolling Stone reporteriui, kad baigė įrašinėti “demo” savo naujam albumui. Rodžeris pasakė: “Aš baigiau demo-įrašą ir turiu 55 minutes medžiagos – tai dainos, bet su teatro elementais. Aš nenoriu iš anksto daug pasakoti, taigi pasakysiu tik tiek, jog tai labai panašu į radijo pjesę. Joje yra personažai, kalbantys tarpusavyje, tai istorija apie senį ir vaiką, kurie bando suprasti, kodėl žudomi vaikai”. Jis paaiškino, kad siužetas remiasi tuo, kad senelis bando nuraminti anūką, kuriam prisisapnavo baisus sapnas. Paklaustas apie albumo promo-turą, jis sakė, kad dabar jis jaučiasi kaip narkomanas “lomkės” metu, nes ir grandioziškas “The Wall-Live” buvo tarsi narkotinė kelionė. “Iš tiesų, kasdienis išėjimas į sceną buvo nuostabus jausmas, nors tai pareikalavo milžiniškų pastangų, bet mes turėjom nuostabią komandą ir visi 180 žmonių kiekvieną vakarą dirbom drauge, tai buvo jaudinanti patirtis. Aš nesugebėsiu padaryti kažko įspūdingesnio. Pradėkim nuo to, kad aš negyvensiu amžinai – dabar man 70. Reikia įvertinti šį faktą, kai tu darai kažką grandioziško, kaip mano paskutinis turas, tačiau pagalvojus, kaip sunku sugalvoti sau kitą tinkamą užsiėmimą tokiame amžiuje, tai pati mano veikla ir yra savotiškas atlygis už visus vargus”.

RW TheWall TOUR 2010

Polas Makartnis parašė atvirą laišką Vladimirui Putinui su prašymu paleisti Greenpeace aktivistus, suimtus už naftos platformos užėmimą. “Gerbiamas Vladimirai, viliuosi, kad šį laišką Jūs skaitysite, būdamas geros sveikatos. Aš rašau Jums apie 28 Greenpeace aktyvistus ir du žurnalistus, įkalintus Murmanske. Manau, Jūs nebusit prieš, jeigu aš paliesiu šią temą. Mano draugai rusai pasakoja, jog kai kuriuose Jūsų šalies sluoksniuose protestuojančiuosius piešia kaip Rusijos priešus, vykdančius Vakarų valstybių valią, kaip žmones, grasinančius platformos personalui, dirbančiam Arktijoje. Aš Jums rašau, kad patikinčiau Jus: Greenpeace, kurį aš pažįstu, be abejonės, jokia antirusiška organizacija. Jie visą laiką erzina tai vieną, tai kitą vyriausybę! Ir tuo pat metu jie niekada ir niekur neima pinigu iš jokių vyriausybių ar korporacijų. Visų pirma, tai absoliučiai taikūs žmonės. Aš tikrai žinau, kad pagrindinis principas, apibrėžiantis visą jų gyvenimą – nesmurtiniai metodai. Kaip aš pastebiu, Jūs ir pats sutinkat su tuo, kad jie ne piratai – su tuo, rodos jau visi sutinka. Ir kas svarbiausia – jie nestato savęs aukščiau įstatymo. Jie sutinka atsakyti už tai, ką jie padarė de facto. Tai nejaugi nėra tokio problemos sprendimo, kuris atneštų naudą visiems?”,- klausia seras Polas. “Žinoma, aš suprantu, kad teismai ir Rusijos Prezidentas veikia nepriklausomai vienas nuo kito. Ir visgi aš užduodu sau klausimą, ar Jūs negalit panaudoti savo įtakos, kokia ji bebūtų, tam, kad suimtieji grįžtu pas savo šeimas?”,- rašo Makartnis. Jis pacitavo savo dainos “Back In The USSR” eilutę, kuri, jo žodžiais tariant “buvo parašyta tada, kai apie Jūsu šalį buvo visai nemadinga sakyti gerus dalykus: “Aš taip ilgai čia nebuvau, kad sunkiai pažinau šią vietą./ Kaip tai puiku – grižti namo!(Been away so long I hardly knewthe place/ Gee, it’s good to be back home) Ar negalėtumėt Jūs padaryti taip, kad taip atsitiktų ir Greenpeace belaisviams?”.

paul Kaimynineje šalyje, jeigu paliečiami valstybės interesai, jokie laiškai nepadės. O čia naftos platforma, reiškia “money, money”, taigi valstybės interesas (tiksliau, vieno iš jos sūnų interesas), todėl ir verdiktas yra:”Kaltas!”. Taip kad, mielas Polai, tavo laiškas įdomus tik tavo autografu laiško apačioje, kurį galima atskirai nuo viso laiško teksto įdėti į rėmelius ir pakabinti ant sienos. Tokia pas juos „панимаш“ valdžios vertikalė.

P.S. Sankt – Peterburgo teismas už užstatą išleido visus 30 Greenpeace aktyvistų.

Music Week išspausdino labiausiai „piratuojamų“ šiuolaikinių atlikėjų „reitingą“. Pirmoje šio gėdingo sąrašo vietoje atsidūrė Bitlų įrašai, pirmaujantys su milžiniška persvara. Taškai buvo skaičiuojami, įskaitant audiofailus, įkrautus per serverius ir torentus. Štai kaip atrodo „vogtų dainų“ top-10 (skliausteliuose – nelegaliai „perpumpuotų“ takelių skaičius):

  1. The Beatles (187687)
  2. Fleetwood Mac (72984)
  3. Bob Marley (60024)
  4. Led Zeppelin (59011)
  5. Cliff Richard (56576)
  6. Stevie Wonder (45496)
  7. Jimi Hendrix (44093)
  8. Elvis (40794)
  9. ABBA (35193)
  10. The Rolling Stones (34444)

Polas Makartnis pripažino, kad klasikiniame „The Beatles“ albume „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“ yra įrašyti garsai, kuriuos girdi tik šunys. Kalbėdamas apie legendinę 1967-jų plokštelę, muzikantas BBC žurnalistui patvirtino „šunišką teoriją“, apie kurią buvo tiek daug spekuliacijų nuo pat pirmų disko išleidimo dienų.

martha my dear„Aš manau, kad vinilas yra pati geriausia iš visų žinomų garsinių laikmenų. Jis paprasčiausiai geriau skamba. Aš paklausiau savo garso inžinierius, kame vinilo paslaptis, ir jie paaiškino, kad yra labai aukštų ir labai žemų dažnių, kurių mes negalim girdėti. Prieš daug metų mes išsikalbėjom su Džordžu Martinu ir ištisas valandas galėjom kalbėti apie šiuos dažnius“,- tęsė Polas. „Yra dažniai virš to lygio, kurį mes girdim, bet juos girdi šunys. Ir štai tokį aukštą garsą mes įrašėmė „Seržante Peperyje“. Jeigu jūs kada nors grosite šį vinilą, pasekit savo šuns elgesį“. Šis garsas, kurį minėjo Polas, vadinasi „begarsis švilpukas“ – tai labai aukšto dažnio garsas, maždaug 15-os kilohercų, kurio negirdi žmogus, bet kurį puikiausiai jaučia šuo. Šis garsas yra „užkoduotas“ po dainos „A Day In The Life“, besibaigiant albumui.

201104261151209046

Dokumentinio filmo premjera apie Džimįo Hendrikso, vieno garsiausių ir geriausių visų laikų gitaristo gyvenimą, įvyko spalio 5-ą USA. Filmas „Jimi Hendrix – Hear My Train A Comin‘“ prasideda nuo Džimio pasirodymo Monterėjaus festivalyje 1967 metais. Būtent čia jis grojo „Wild Thing“, kuriuos metu padegė savo gitarą. Šis elgesys smarkiai šokiravo publiką, tačiau filmo kūrėjai pabrėžia, kad gyvenime jis buvo labai kuklus ir ramus bičas. Kaip sakė filmo režisierius Bobas Smetonas, tai pirmas filmas, kuris pasakoja apie visą Džimio gyvenimą, pradedant jo gimimu Sietle 42-is iki mirties Londone 1970 metais.

JMH

„The Beach-Boys“ lyderis Brajanas Vilsonas pripažino Polą Makartnį geriausiu šiuo metu gyvenančiu muzikantu ir geriausiu daininku iš tų, kuriuos jam teko girdėti. Žurnalo The Aquarian reporteris, klausdamas Brajano Vilsono, ką šiuolaikinėje muzikoje jis vertina labiausiai, „The Beach-Boys“ vokalistas atsakė:“ Ach, tai sunkus klausimas. Žinot, aš galvoju – tai Polas Makartnis. Todėl, kad jis, ko gero, pats talentingiausias iš žinomų man muzikantų ir jis visada dovanoja žmonėm kažką naujo ir nuostabaus“. Vilsonas prisipažino, kad iš pradžių labai „kompleksuodavo“ dėl savo dešinės ausies kurtumo, bet būtent ši fizinė negalia davė muzikantui impulsą parašyti genialią muziką albumui „Pet Sounds“ (daugelio nuomone tapusio svarbiausia gaire populiarioje muzikoje). „Dėl kurtumo aš jaučiausi nepilnavertišku ir manau, kad darbas kuriant „Pet Sounds“ tapo mano neįgalumo super-kompensacija. Savo ausį aš visiškai kompensavau“. (Polas Makartnis yra ne kartą sakęs, kad, jo manymu, albumas „Pet Sounds“ yra geriausias; šis albumas savo ruožtu jį paskatino sukurti albumą „Sgt.Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“…)   

 

BrianWilson-PaulMcCartney

 

 

 

 

 

 

 

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 1 gruodžio, 2013 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: