RSS

Mėnesio archyvas: balandžio 2021

„L.A. Woman“ albumui – 50 metų

„The Doors“ santykiai su  firma „Elektra“ tapo dar labiau įtempti po “The Doors 13” albumo išleidimo. Firmos menedžeriai norėjo išlaikyti albumo paklausą tradiciniame kalėdiniame pardavime ir manė, kad koncertinis „Absolutely Live“ albumas bus geriau parduodamas. „Mes visai nenorėjome kurti šių albumų – nenorėjome turėti ką nors bendro su jais apskritai, – pasakojo Rėjus Manzarekas. Nepaisant to, albumas „13“, pavadintas pagal takelių skaičių, pasirodė esąs geros kokybės, su gerai parinkta medžiaga ir puikiai sukomponuotas. Tačiau reitinge jis užėmė tik 25 vietą ir nebuvo gerai parduodamas.

Tarsi protestuodami, „The Doors“ pradėjo repetuoti savo naujojo,  paskutinio pagal sutartį su „Elektra“,  albumo dainas. Dauguma dainų buvo parašytos anksčiau, tad viskas vyko gana greitai. Bet kai “Doors” pakvietė prodiuserį Polą Rotšildą į perklausą, jis visų nuostabai paskelbė, kad neišleis albumo, nes medžiaga, atlikimas ir bendras įspūdis žemiau nei vidutiniška. Polas Rotšildas apie tai pasakojo taip: „Grupė repetavo, bandydama įrašyti naują albumą. Nuėjau į keletą repeticijų, Džimui buvo ypač nuobodu … jis visiškai negalėjo susikaupti. Aš pasakiau: „Šis albumas žlugs. Klausykit, pavargau. Pirmą kartą per visus darbo studijoje metus užsnūdau prie pulto. Aš myliu jus, vaikinai ir aš myliu jūsų muziką, bet man atrodo, kad nieko daugiau negaliu pasiūlyti jums, o jūs – man. Noriu, kad ir jūsų, ir mano karjera tęstųsi. Kodėl jums nepabandyti prodiusuoti patiems?“.

 Vaikinai nusprendė tęsti be jo ir savo asistentu pakvietė garso inžinierių Briusą Botniką. Be to, buvo nuspręsta persikelti arčiau namų. „The Doors“ repeticijų kambarys biuro rūsyje buvo paverstas įrašų studija, o pultas ir magnetofonai – kitame aukšte. Manzarekas pasakojo apie albumo įrašymą: “Tai buvo grįžimas prie pagrindų. Mes atsinešėme mikrofonus ir įrašymo įrangą tiesiai į repeticijų salę. Užuot naudojęsi profesionalia studija, mes sakėm: „Įrašykime šį albumą toje pačioje vietoje, kur repetuojame, ir sulauksime spontaniško, „gyvo“ garso. Pasikvietėm bosistą Džerį Šefą ir ritmo gitaristą Marką Benno – mes dar niekada nenaudojome ritmo gitaros. Taigi, tuo pačiu metu įrašinėjo šeši muzikantai. Albumas „L. A. Woman“ buvo parašytas gyvai: Džimas dainavo, o mes grojome. Vėliau nepadarėme jokių suvedimų. Berods, aš prie dainos „L. A. Woman“ pridėjau fortepijoną … ir viskas. Visa kita yra „gyvas“ įrašas, tarsi grotume scenoje. Todėl tai skamba taip gaiviai“. Kai kurie vokalai buvo įrašyti studijos vonios kambaryje, todėl dainoje „Hiacinto namai“ yra tokia eilutė: „Matau, kad vonios kambarys švarus“. Po metų ši pastaba įgis kitokią, gąsdinančią prasmę…

Džimo balsas plokštelėje skamba pavargusiai ir skausmingai, beveik ties žlugimo riba – pabrėždamas tikro bliuzo atmosferą. „Pagaliau kuriu bliuzo albumą“, – entuziastingai pasakojo Džimas Morisonas draugams. Su entuziazmu dirbdamas prie naujojo albumo, Džimas visgi neatsisakė minties kurti filmą, tačiau šis projektas niekada neperžengė scenarijaus rašymo, pokalbių ir girtų kalbų ribų.

Anot Robio Krigerio, daina “The Wasp (Texas Radio and the Big Beat)“ skirta „naujajai muzikai“, kurią Džimas išgirdo, kai su šeima keliavo į Pietvakarius. Albumas baigėsi kompozicija „Riders On The Storm“ – bliuzine apokalipsės vizija. Idėja Morisonui kilo telefoninio pokalbio metu su vienu iš savo draugų, kai abu buvo gerai užsikaifavę. Briusas Botnikas garso takelį papildė perkūnijos ir riaumojančio traukinio garsais, o muzikantai taip pat sugalvojo pridėti arklių kanopų garsą ant geležinio tilto. Polas Rotšildas apie šią dainą kalbėjo neigiamai, pavadindamas ją „muzikiniu kokteiliu “. Po kiek laiko šis kurinys buvo pripažintas geriausiu visoje „The Doors“ karjeroje.

Albumas „L. A. Woman“ buvo išleistas 1971 m. balandžio mėn. ir buvo greitai išparduotas  ir, kas svarbiausia, sulaukė visiško kritikų pripažinimo. Įtakingiausias to meto žurnalas „Rolling Stone“, kuris anksčiau ne visada skelbė teigiamus straipsnius apie „Doors“ , rašė: „Tai nuostabiausias „The Doors “albumas bei geriausias metų diskas.“

    Morisonas buvo aiškiai išsekęs: narkotikai, alkoholis, virš jo kabantis nuosprendžio stresas ir bendras fizinis negalavimas padarė savo. Dalaso koncertas puikiai pavyko ir sulaukė milžiniško palaikymo, tačiau „Doors“ sceninė karjera baigėsi Naujajame Orleane.  Džiaugsmas truko tik dvidešimt keturias valandas, o kitą dieną, Naujajame Orleane muzika nustojo skambėti. Tame buvo kažkokia paslaptis. Galbūt Džimas iššvaistė visą savo energiją Dalase…  Manzarekas prisiminė: “Visi, kas ten buvo tą vakarą, tai matė. Džimas tiesiog … viduryje koncerto prarado visą energiją“. Pykdamas ant savęs,  ant silpnėjančio kūno, Džimas numetė mikrofono stovą ant grindų, kur stovėjo būgnai. Tai buvo paskutinis Morisono pasirodymas scenoje.

Rėjus prisimena: „Džimas išvyko į Paryžių, kai mes komponavom albumą ir dirbome maketuojant „L. A. Woman“. Mums liko pora dainų, kai jis pasakė: „Žinai ką, čia viskas klostosi puikiai, gal galėtum viską pabaigti pats? O mes su Pamela norėtume kuriam laikui nuvykti į Paryžių“. Mes pasakėme: “ Gerai, skrisk, atsipalaiduok ir neimk nieko į galvą. Rašyk poeziją “. Džimas labai norėjo nuvykti į Paryžių, pasinerti į menišką aplinką, pabėgti iš Los- Andželo nuo rokenrolo, spaudos, kuri nuolat vaikėsi sensacijų. „Geltonoji“ spauda tiesiogine to žodžio prasme medžiojo Džimą ir tai jį erzino. Jis labai pavargo. Jam atsibodo būti Karalium Driežu. Jis buvo poetas ir menininkas, ir nenorėjo, kad būtų vertinamas kaip „orgazminio roko karalius“. Jis manė, kad visi šie publikos suteikiami titulai visiškai prieštarauja tam, ką daro „Doors“ ir ką jis nori išreikšti.

Viena iš priežasčių, kodėl Džimas išvyko į Paryžių, buvo ta, kad jis nebegalėjo daugiau būti legenda, kurią jis pats sukūrė…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 19 balandžio, 2021 mėnesio albumas

 

Aš – Ozis (13)

–  Visų pirma, – sako Tonis, – mums reikalingas bosistas ir pavadinimas.

– Aš nepažįstu bosistų, – sakau,- bet žinau vieną bičą, vardu Gizeris, kuris groja ritmo gitara.

Tonis ir Bilas apsikeičia žvilgsniais, tada pažvelgia į mane:

– Gizeris Batleris? – klausia jie vienu balsu.

– Taip!

– Jis psichas! – sako Bilas. – Paskutinį kartą, kai jį mačiau, jis siautėjo „Midnight City“ klube.

– Taip yra todėl, kad Gizeris mano, jog jis yra roko žvaigždė, – pasakiau. – Taip pat jis nevalgo mėsos, o tai reiškia, kad gastrolės mums kainuos mažiau. Jis taip pat yra kvalifikuotas buhalteris.

– Ozis teisus, – linkteli Tonis, – Gizeris yra puikus bičas.

– Užeisiu rytoj pas jį ir sužinosiu, ar jis mums padarys garbę – pasakiau. Jam prireiks šiek tiek laiko išmokti groti bosu, bet ar tai sunku, a? Keturios sušiktos stygos ir visi reikalai.

– O pavadinimas? – klausia Tonis.

Mes žiūrime vienas į kitą.

 – Skiriam porą dienų apmąstymams – siūlau. – Nežinau kaip jūs, bet aš turiu nuošalią viečiukę, kur sunkiu metu ieškau įkvėpimo. Ji niekada manęs nenuvylė.

Po dviejų dienų aš pranešu:

– Yra!

Tonis ir Bilas žvelgia į mane, atsitraukę nuo savo lėkščių su kiaušiniais ir bulvėmis. Mes sėdime kažkokioj vėmalinėj Astone.

– Turiu omenyje grupės pavadinimą.

– Pirmyn! – Tonis mane drąsina.

– Taip. Aš vakar sėdžiu šikinyke ir …

– Čia tavo „nuošali viečiukė“?

Bilas žvengia ir jam iš burnos lekia sukramtyti kiaušinio su „Heinz“ kečupu gabaliukai.

-Blet, o tu galvojai, kad suknisto Babylono kabančiuose soduose? Taigi, sėdžiu ant puodo, suleidęs sardelę į sanmazgą…

Bilas sudejavo. 

-… ir žiūriu į lentyną priešais mane. Mama ten laiko skardinę talko, suprantat, ką turiu omenyje? Ji mėgsta tokius dalykus. Aš užeinu į tuliką po to, kai ji išsimaudo, tai ten viskas blizga kaip Kalėdų senelio oloje. Bet kokiu atveju, tai pigūs sušikti talko milteliai, tokie juodi ir balti žirniai skardinėje …

 – „PolkaTulk“ – sako Tonis  („PolkaTulk“ yra pigių talko miltelių prekės ženklas- red.)

– Būtent! „PolkaTulk“! – Aš žiūriu į vieną, paskui į kitą ir laikau pauze. – Na, zašibis*?

– Aš neįvažiuoju – Bilas sako pilna burna. – Ką bendro turi mūsų grupė su senomis tavo mamos dvokiančiomis pažastimis?

– „Polka Tulk Blues Band“ – skelbiu. Taip mes vadinsimės! Prie stalo stojo tokia tyla, kad rodos girdėjosi kaip iš keturių puodelių arbatos kyla garai.

– Ar kas turit geresnių idėjų? – paklausė Tonis.

 Tyla.

– Tada tvarkelė! – sako jis. Mes vadinsimes „ Polka Tulk Blues Band “, pagal Ozio mamos dvokiančias, neplautas pažastis.

– Ei! – sakau. – Rišk bazarą*! Niekas nemėtys bajerių apie senas ir dvokiančias mano mamos pažastis!

Bilas vėl pratrūksta juokais, kiaušinio gabalėliai ir padažo lašai vėl skrieja iš jo burnos.

– Jūs abu esate gyvuliai! – sakau .

Turėjome pasirinkti ne tik grupės pavadinimą, bet ir aptarti  klausimą dėl būsimo sudėties išplėtimo. Galiausiai priėjome išvados, kad dalykai, kuriuos norime groti, turėtų būti „purvinas“, sunkus „deep south“  valstijų bliuzas, kuris geriausiai grojamas su daugybe instrumentų, todėl būtų idealu į šį reikalą pajungti saksofonininką ir muzikantą, grojanti slaid gitara. Tonis pažinojo saksofonininką Alaną Klarką, o mano mokyklos korešas* Džimis Filipsas mokėjo groti slaid gitara.

Tiesą sakant, mes norėjome nukopijuoti „Fleetwood Mac“ sudėtį, nes antrasis jų albumas „Mr. Wonderful“ mus sužavėjo. Tonis kaifavo nuo jų gitaristo Piterio Grino grojimo. Kaip ir Klaptonas, Grinas šiek tiek grojo su „John Mayall & The Bluesbreakers“, o dabar pats yra roko stabas. Atrodė, kad norėdamas padaryti karjerą, gitaristas turi groti populiarioje grupėje, ją palikti ir suburti savo grupę. Mūsų laimei, Tonis iškrito iš rikiuotės susižeidęs ranką, kai jo dar nebuvo spėjusi pasigrobti kokia garsi grupė. Kažkas pralaimi, kažkas randa.

Tą savaitgalį mes susitikome pirmojoje repeticijoje „Six Ways“ kultūros namuose, viename iš seniausių ir purviniausių Astono rajonų. Iškilo viena problemėlė: vos girdėjome savo garsiakalbius,  toks triukšmas buvo greitkelio A34 sankryžoje, esančioje šalia klubo. Reikalą apsunkindavo lengvieji automobiliai ir sunkvežimiai, kurie važiuodavo neseniai pastatytu betoniniu žiedu. Tais metais Astone liejosi tiek betono, kad mes vos nepradėjom pirkti žieminių „ušankių“ ir vienas kitą vadinti „товарищ“. Po velnių, Astone ir taip buvo pakankamai pilkumos, tai kodėl, blet, reikėjo, kad kraštovaizdis būtų dar niūresnis?!

Norėdamas šiek tiek pagyvinti aplinką, nuėjau prie „Six Ways“ naktį, susivertes porą bokalų alaus, apsiginklavęs dažais aerozolinėje skardinėje ir padariau keletą „pagražinimų“. Ant sienos šalia žiedo parašiau: „Geležinė bedugnė“. Dievas žino, kas tada buvo mano galvoje.

Repeticijos praeidavo gerai, atsižvelgiant į tą faktą, kad niekada nedainavau normalioj grupėj. Tiesą sakant, vaikinai tiesiog improvizavo, o Tonis linktelėdavo galva, kada aš turėjau įstoti. Jei kalbėsime apie tekstus, tai aš pavarydavau tokių perlų, kokie kitam ir į galvą neateitų. Gizeriui taip pat buvo sunku. Tada bosinei gitarai neužteko pinigų, tai jis iš savo „Telekasterio“ išspausdavo viską, ką galėjo, nes bosinių stygų negalima buvo įtempti ant įprastos gitaros. Grifas neatlaikytų. Iš pradžių Tonis nepatikliai žiūrėjo į Gizerį, bet, kaip paaiškėjo, jis pasirodė esąs nuostabus bosistas. Natūraliai gimęs talentas. Būtent jis iš mūsų visų labiausiai priminė roko žvaigždę.

Pirmąjį koncertą sugrojome Karlailyje dėka senų Tonio ryšių su “Mythology”. Tai reiškė, kad mes senu, surūdijusiu ir apdaužytu Tonio busiuku turėjome nuvažiuoti du šimtus mylių autostrada M6. Be to, normalus asfaltuotas kelias galėjo pasibaigti kiekvieną minutę – kelininkai nespėdavo visur pakloti asfalto. Mūsų automobilio pakaba mirė kartu su dinozaurais ir mums įvažiavus į posūkį, turėjom užtikrinti pusiausvyrą, kad posparniai nesuplėšytu padangų. Netrukus įsitikinome, kad tokia pusiausvyra praktiškai neveiksminga, o bjauri deginto kaučiuko smarvė prasiskverbdavo į busiuko vidų. Iš ratų lėkė kibirkštys ir girdėjosi baisus džergesys, palaipsniui išmušantis didžiulę skylę kėbule.

-Gerai, kad tu šarini* suvirinime – pasakiau Toniui.

 Antroji problema buvo priekinio stiklo valytuvai – jie visiškai neveikė. Tai yra, jie šiek tiek dirbo, bet pradėjo pilti lietus taip, kad kažkur netoli Stafordo valytuvai “numiro”. Tonis buvo priverstas pasitraukti į kelio pakraštį, o mes su Biliu iškišom vieną virvės galą pro langą, pririšome jį prie valytuvo, o kitą virvės galą įtraukėm vidun pro kitą langą. Tai leido mums rankiniu būdu valyti priekinį stiklą: aš traukiau vieną galą, kitą – Bilas ir taip visa likusį kelią iki suknisto Karlailo. Bet marinuoti šias aštuonias valandas buvo verta, nes kai atvykome į vietą, negalėjau atitraukti akių nuo mūsų pirmąjį pasirodymą reklamuojančios skrajutės:

C.E.S. Promotions turi garbė pakviesti

į kasmetinį jaunimo balių

County Hall Ballroom, Karlailas

1968 m. Rugpjūčio 24 d., Šeštadienis, 19:30 – 23:30

Nauja grupė iš Birmingemo

„Polka Tulk Blues Band“ (su buvusiu „Mitologijos“ nariu)

Taip pat programoje „Creeque“.

Šokiai be pertraukų (įėjimas: 5 / -)

– Štai po paraliais!- pagalvojau. Pagaliau tai įvyko.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 4 balandžio, 2021 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: