RSS

Autorių archyvai: dino

Creedence Clearwater Revival

1958 metais ne kiekviena mokykla galėjo sau leisti turėt savo rok-bendą. San-Francisko priemiestyje, El Čerite tokia mokykla buvo Portola Junior High School. Ir šios mokyklos šokiuose grojo chebra, vardu The Blue Velvets. Ją įkūrė pametę galvas dėl rokenrolo šios mokyklos mokiniai Džonas Fogertis ir Dagas Klifordas. Su mamos pagalba Džonas kreditan nusipirko gitarą Sears Silvertone, kuri kainavo neįtikėtinus tais laikais 80 žalių. Namo rūsyje jis įrengė repeticijų kambarį ir ten savarankiškai mokėsi groti. Laisvu nuo mokyklos ir gitarinių akordų kalimo laiku dirbo laikraščių „išmėtytoju“ ir, užsidirbęs 88 dolcus, atidavė skolas kreditoriams ir mamai. Jo bičiulis Dagas „kankino“ įtaisytą ant gėlių stovo  būgną. Senukas būgnas turėjo atlaikyti ypač skausmingas kančias – jo skūrą Dagas „lupo“ savadarbėmis lazdelėmis, padarytomis iš biliardo lazdų.

Nepatenkinti dueto skambėjimu pasikvietė Dago draugą – Stju Kuką. Dagas ir Stju gimė beveik tuo pačiu laiku, tik kelių valandų skirtumu, ir buvo neišskiriami draugai, net mokykloje sėdėjo viename suole. Tad nenuostabu, kad Stju atsirado grupėje šalia savo draugo. Dagas kelis metus mokėsi skambint klasikiniu fortepijonu, kas visai netrukdė jam klausytis rokenrolo per radijo stotį KWBR. (Malonumo klausytis „Radio Luxembourg“ transliacijų vietiniai roko maniakai neturėjo). Vaikinai nepraleisdavo progos pagroti, ar tai būtų šokiai mokyklose, ar vakarėliai, ar „jomarkai“. Iki 1961 metų jaunoji grupė taip nušlifavo savo meistriškumą, kad atsirado noras padaryti rimtą įrašą. Tiesa, pirmą įrašą jie padarė akompanuodami juodaodžiui dainininkui Džeimsui Pauelui ir dainelė „Beverly Angel“ net tris savaites skambėjo vietos radijuje.

Džonas turėjo vyresnį brolį – Tomą, kuris buvo vedęs ir kaip muzikantas ir vokalistas bandė daryti karjerą. Jis turėjo neblogą „rokenrolinį“ balsą, keliantį ekstazę spiegiančių merginų tarpe, tad pakvietimų turėjo daug ir iš įvairių grupių. Bet netrukus geras gyvenimas baigėsi: dvi grupės, kuriose jis dainavo, baigė karjerą. Nieko kito neliko, kaip pasiprašyti į jaunesniojo brolio grupę – tuo laiku Džonas dar nedainavo, o Blue Velvets grodavo daugiausiai instrumentinę muziką. Tomas gi buvo vietinė vokalo žvaigždė. Grupė persivadino į Tommy Fogerty & The Blue Velvets ir netrukus tapo populiari Šiaurės Kalifornijoje.

„Kartą mes turėjom pirmi groti viename šou Friske“,- prisimena Džonas,- per saundčeką mes pabandėm savo gabalą „Born On The Bayou“ paversti bliuzu Led Belio stiliumi. Kai apšilimo laikas baigėsi, vienas iš salės darbuotojų riktelėjo: „Varykit nuo scenos, nevykėliai!“. O aš jam atgal: „Pasimatysim po metų, šunsnuki, ir pažiūrėsim, kas iš čia varys!“.

Vieną vakarą vaikinai žiūrėjo TV ir sužinojo, kad San-Franciske yra įrašų kompanija Fantasy, kurioje „popigiai“ galima padaryti įrašą. Po kelių mėnesių atkaklių bandymų vienas iš firmos bosų Maksas Vaisas susidomėjo jaunais muzikantais ir pasiūlė jiems kontraktą. Jis įkalbėjo muzikantus pakeisti pavadinimą, nes The Blue Velvets, jo manymu, skambėjo senamadiškai. Buvo pasirinktas The Visions vardas ir įrašytas singlas. Dar nespėjus jam pasirodyti pardavime, Ameriką apėmė bitlomanija. Fantasy savininkas sumanė tuo pasinaudoti ir vietoj to, kad nuskristų į Angliją ir pasirašyti kontraktą su kokia nors grupe, grojančia „mersey-beat“ stiliumi, jis išleido jau įrašytą singlą. Eilinį kartą pavadinimas buvo pakeistas ir komandą gavo naują vardą – The Golliwogs. Tokia pravarde buvo vadinamos lėlės-monstrai ir tris metus grupė gyveno su šiuo vardu. Įdomu, kokiomis asociacijomis vadovavosi tas žmogus, duodamas tokį keistą pavadinimą jaunai grupei…

Kai vaikinams sukako 25 metai, The Golliwogs buvo leista groti baruose ir kitose pavojingose vietose. Kaip tik tuo metu Džonas Fogertis pradėjo dainuoti: stengdamasis kompensuoti menką stiprintuvų ir kolonėlių galingumą, jis rėkdavo visa gerkle, taip sukurdamas „firminį“ būsimujų Kridensų skambėjimą. Stju tuo metu jau grojo bosine gitara, o Tomas paėmė į rankas ritminę gitarą.

Baigę mokyklą, Dagas ir Stju įstojo į koledžą, o Džonas įsidarbino klerku toje pačioje Fantasy firmoje. Tomas, reikia manyti, popino vaikus… Vakarais jie repetuodavo naujas dainas, kurias pradėjo rašyti Džonas Fogertis. Bet tokiam nerūpestingam gyvenimui staiga atėjo galas – Dagas ir Džonas buvo paimti į šlovingą Amerikos kariuomenę. Stju gi išsisuko – jo tėvelis buvo juristas ir norėjo, kad sūnus eitų jo pėdomis. Puikiai žinome, koks komfortiškas ir sotus yra Amerikos lojerių gyvenimas…

Ir štai bitlomaniją pakeitė „meilės vasara“,  „gėlių vaikai“ ir psichodelija. Vaikinai jau buvo pakankamai suaugę ir čia pakilo klausimas – ką daryti toliau? Buvo pasirinkta muzika. Stju pardavė mašiną, kurią koledžo baigimo proga jam padovanojo tėvas, ir kartu su Dagu arendavo nedidelį „ružavą“ namą, kur grupė repetavo ir „tūsinosi“. Tomas metė darbą ir padarė įnašą į bendrą grupės katilą, kuris buvo skirtas kreditoriams, dažnai aplankantiems juos su sunkia ginkluote. Akivaizdu, kad katilas greičiau tuštėdavo, nei buvo daromi įnašai, tad ateidavo kiti sužvėreję kreditoriai su dar sunkesniais pabūklais. Nors dabar vaikinai už koncertus gaudavo daugiau banko bilietų, jų vis tiek nepakakdavo su visais atsiskaityti.

67-jų rudenį broliai Vaisai, firmos Fantasy savininkai, sugalvojo uždaryti nerentabilią kompaniją. Ją išgelbėjo vienas jos darbuotojų, Solas Zencas, išpirkdamas iš brolių akcijas. Zencas įdėmiai stebėjo San-Francisko muzikinį gyvenimą ir žinojo apie grupę keistu pavadinimu. Džonas, kaip buvęs firmos darbuotojas, pažinojo jį ir netrukus gavo iš naujos valdžios pasiūlymą pasirašyti kontraktą. Bet vėl su sąlyga – pakeisti pavadinimą. Vaikinai su džiaugsmu sutiko – jie nekentė vardo, kurį jiems davė buvusi valdžia. Buvo siūlomi įvairus pavadinimai – Muddy Rabbit, Gossamer Wump ir Credence Nuball & The Ruby (Credence Nuball buvo Tomo draugas). Buvo nutarta prie vardo pridėti dar vieną raide „e“, kas toks (-ia) buvo Ruby neaišku, bet dabar jau ir nesvarbu – atsirado žodis clearwater iš alaus reklamos. Revival, kaip sakė Džonas ‚ „buvo svarbiausia dalimi“, po 10 nesėkmingų metų scenoje turėjusi pakelti vaikinų tikėjimą ir optimizmą.

Prasidėjo rimti darbai studijoje, įrašant debiutinį albumą. Vieną iš albumo dainų – Suzy Q –  San-Francisko radijo didžėjai pradėjo sukti eteryje dar albumui nepasirodžius prekyboje. Reikalas tame, kad tokia ypatingą meilę ir palankumą grupė užsitarnavo, palaikydama didžėjų streiką, sugrodama labdaringą koncertą ir dalyvaudama kituose renginiuose.

Jau debiutiniame albume susiformavo firminis Kridensų stilius ir skambėjimas, nors kai kuriuose fragmentuose dar buvo girdėti psichodeliniai sąskambiai bei efektai, panašūs į tuos, kuriuos Bitlai naudojo Seržanto Peperio albume. Vėlesniuose albumuose, kur grupė pajunta savo jėgą ir ypatingą „swamp-rock“ stilių, tokių efektų jau nesigirdi – garsas ir stilistika bus tradiciški, atitinkantys „paprastų vaikinų iš Pietų“ įvaizdį. Po šio albumo CCR tampa žinoma ir populiari visame pasaulyje. Kridensų muzika pralaužė sieną ir į Lietuvą. Tai buvo viena iš komerciškai sėkmingiausių Amerikos grupių, kurios septyni singlai ir du albumai 1960-70 metais pabuvojo čartų Hot 10 sąrašuose. Nežiūrint tokios sėkmės, patys muzikantai vos netapo „konteineriniais“. Visi muzikantų pinigai atiteko Fantasy firmai ir jos savininkui Solui Zencui. Džonas Fogertis kaltino menedžerį, tačiau ir pats buvo kaltas, kad pasirašė patį katastrofiškiausią kontraktą per visą roko muzikos istoriją, o vėliau atsisakė kompanijos pasiūlymo pakeisti kontrakto sąlygas, tuo savo veiksmu prarasdamas 50 milijonų dolerių. Negana to, jis dar leido Solui Zencui „prasukti“ pinigus per ofšorus. Bankrutavus ofšoriniam bankui, visų grupės muzikantų pinigai sudegė, bet „išrinktos tautos“ atstovas ir jo asistentai spėjo pinigėlius pervesti į saugesnius bankus. Šveicariškus.

1978 metais prasidėjo teismo procesas ir po penkių metų vaikinai gavo kompensacijas, tačiau jos greitai išgaravo – reikėjo sumokėti skolas. Kišenėje liko centai. 2004 metais kompanija Fantasy buvo parduota ir jau kita kompanija išmokėjo grupei autorinius pinigėlius. Jų negavo tik Tomas Fogertis – jis jau buvo miręs… Po CCR karjeros pabaigos Solas Zencas ir Fantasy Records padavė į teismą Džoną Fogertį, teigdami, kad jo solinis 1985 metų hitas „Old Man Down The Road“ iš esmės yra 1970-jų dainos „Run Through The Jungle“ plagijavimas. Visos autorinės teisės tuo metu priklausė Zencui. Džonas buvo iškviestas į teismą, gitara sugrojo abi dainas ir laimėjo bylą. Deja, tuo bylinėjimasis nesibaigė: Džono albume „Centerfield“ buvo dar dvi dainos, prie kurių prikibo Zencas – „Mr. Greed“ ir „Zanz can‘t dance but he‘ll steal your money“. Pastarosios pavadinimą reikalauta pakeisti į „Vanz Can‘t Dance“.

Galima įvairiai vertinti Solą Zencą ir visą tą istoriją: be abejo, jis buvo godus „žulikas“, bet tuo pat metu buvo puikus prodiuseris. Jis turėjo gerą uoslę komerciniuose reikaluose. Jis iš tiesų išvedė Kridensus į žmones, nors po to juos ir apvogė. Jis davė jiems šlovę mainais į pinigus.

Šalia muzikinio biznio jis prodiusavo filmus ir darė tai profesionaliai. Jo prodiusuoti filmai „Skrydis virš gegutės lizdo“, „Amadeus“ ir „Anglas ligonis“ gavo „Oskarus“.

O Džonui Fogerčiui reikėjo gerai pagalvoti, prieš pasirašant tokį tragišką kontraktą.

Iš visos šios istorijos galima daryti išvadą – ir Amerikoje vagia. Kas nesugeba vogti, tas graibo aktores už minkštų vietų. Džiugu, kad mes puikiai perimam pavyzdį iš peraugusios jaunesnės sesės.

Štai tokia gavosi keista traktato pabaiga.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo gegužės 25, 2018 Debiutas

 

Quicksilver Messenger Service

 Labiausiai už viską šios grupės nariai mėgo parūkyti žolę, pagroti savo malonumui ir būti nepriklausomais nuo jokių kontraktų. Jie grojo muziką, kuri labai patiko hipiams. Grupės istorija prasidėjo 1965 metais Los-Andžele , kur greitai tapo viena žinomiausių komandų, grojusių   psichodelinį roką. Nors ir buvo labai populiari, bet neturėjo tokio komercinio pasisiekimo, kaip Jefferson Airplane, ar Grateful Dead. Vaikinai, kaip ir priklauso  tikriems hipiams, neturėjo ambicingų planų įrašyti kuo daugiau diskų, ar užkariauti muzikinius čartus. Kaip sakė gitaristas Geris Dankanas: „Mes norėjom kaifuoti, groti savo muziką ir užsidirbti pakankamai pinigų marihuanai“. Pinigų žolei, reikia manyti, jie uždirbdavo pakankamai, nes porą metų vaikinai ištisai koncertavo.

Pirmoji grupes sudėtis buvo tokia: vokalistas Dino Valenti (tikras vardas Česteris Pauersas), gitaristas Džonas Sipolina, gitaristas Džimas Miurejus, būgnininkas Gregas Elmoras, bosistas Deividas Freibergas ir dar vienas gitaristas Geris Dankenas. Dar net bendroms repeticijoms neprasidėjus, Dino Valenti buvo areštuotas už marihuanos laikymą ir įkištas už grotų. Sunku pasakyti, kaip būtų evoliucionavusi grupės muzika, jeigu Dino nebūtų patekęs į kalėjimą: juk tai jis 1962 metais, kaip sakydavo sovietmečiu, „harmonizavo“ dainą  „Hey Joe“, kurią 1966 metais fantastiškai sugrojo Džimis Hendriksas. Kitą jo parašytą dainą „Get Together“ grojo kas tik netingėjo, bet išpopuliarino ją 1967 metais grupė The Youngbloods. Taigi, puikus autorius dėl nepažabotos meilės žolei trims metams buvo išjungtas iš aktyvaus muzikinio gyvenimo… „Quicksilver Messenger Service“ sudėtis nebuvo pastovi – karts nuo karto kuris nors iš muzikantų buvo uždaromas į cypę už marihuanos laikymą. Tik du gitaristai – Džonas Sipolina ir Geris Dankanas kažkaip sugebėdavo likti laisvėje.

1967-jų birželį QMS dalyvauja garsiame Monterejaus festivalyje, po kurio koncertuoja Vakarų pakrantėje stambiuose muzikiniuose renginiuose. Su įvairiom garsiom grupėm groja salėse, kurių šeimininkai su mielu noru priima roko muzikantus. Metų pabaigoje įrašų kompanijos Capitol Records agentams pagaliau pavyksta įkalbėti vaikinus pasirašyti kontraktą. Iš visų geriausių San-Francisko grupių jie ir Steve Miller Band buvo paskutiniai, paimti į vergovę. Norėdami išspausti iš naujokų kuo daugiau žalių, kompanijos bosai tremia muzikantus į įrašų studiją, kur, deja, žlunga muzikos verslo plėšikų kalėdiniai lūkesčiai-   prieš pat Kalėdas debiutinis albumas nebuvo įrašytas. Parduotuvėse jis pasirodė tik sekančių metų balandį. 1968-ais buvo parašytos dvi kompozicijos kultiniam filmui „Revolution“ bei įrašytas pusiau koncertinis diskas „Happy Trails“. Daugelio muzikos kritikų šis albumas buvo pripažintas geriausiu grupės diskografijoje.

Iš karto po šio albumo išleidimo QMS palieka gitaristas Geris Dankenas ir, persikėlęs į Niujorką, kartu su išėjusiu iš kalėjimo Dino Valenti  pradeda įrašinėti naują albumą. Dankeno vietą užima garsus anglų studijinis muzikantas Niki Hopkinsas. Sekančiais 1970 metais į Quicksilver Messenger Service sugrįžta sūnūs paklydėliai Dankenas ir Valenti. Ypatingą aktyvumą rodė Dino, kuris bandė nukreipti kolegas nuo ilgų instrumentinių improvizacijų į tradicinį dainų formatą. Tačiau Valenti diktatas, apsunkintas narkotinių problemų, neprisidėjo prie geros atmosferos komandoje ir liaudis pamažu išsibėgiojo. Per trumpą laiką pasišalino Sipolina, Hopkinsas, o Freibergas buvo suimtas už narkotikų laikymą. 1972 metais grupė įrašo du blankius, nesėkmingus albumus ir oficialiai paskelbia apie veiklos pabaigą. Vėliau QMS kelis kartus bandė reanimuotis, net įrašinėjo albumus, kurie, deja, nebuvo perkami, o į koncertus susirinkdavo mažai klausytojų. Tad grupė vėl užsikonservuodavo…  iki kito prisikėlimo.

 
Parašykite komentarą

Publikavo gegužės 11, 2018 Debiutas

 

Pacific Gas & Electric

Jais žavėjosi Hendriksas ir Kleptonas, jie buvo kritikų garbinami,

jų koncertus šturmavo tuntai fanų. Bet… Dievulis sumanė įsikišti ir primažinti Pacifikų švytėjimo ryškumą…“

(Garis Šapiro)

Šios grupės prototipas atsirado praeitame amžiuje, 1966 metais, Los-Andžele. Savamokslis gitaristas Tomas Maršalas buvo subūręs komandą „Bluesberry Jam“. Būgnus joje daužė Čarlis Alenas ir darė tai visai padoriai. Tačiau po kiek laiko paaiškėjo, kad jis geriau dainuoja, nei būgnija, tad prie būgnų sėdo Adolfo de la Parra. Tuo etatiniai perstūmimai nesibaigė: su bliuzmenais iš populiarios komandos Canned Heat buvo susitarta apsikeisti būgnininkais ir Adolfo pakeitė Frenkas Kukas. Iš grupės James Gang atėjo gitaristas Glenas Švarcas ir sudėtį baigė sukomplektuoti bosistas Brentas Blokas. Taip 1967-ais atsirado naujadaras – grupė Pacific Gas & Electric Blues Band. Prieš pasirašant kontraktą pirmam albumui, pavadinimas buvo sutrumpintas iki PG&E.

Pirmas albumas furoro nesukėlė, bet kalbos apie naują grupę pasklido ir ją dažnai kviesdavo į koncertus ir festivalius. Naujokai puikiai sugrojo Majamio  muzikiniame festivalyje, kuriame dalyvavo  tokios roko žvaigždės kaip Canned Heat, Steppenwolf ir Iron Butterfly. Pacific Gas pasirodymas prieš 80.000 klausytojų auditoriją daugeliui ten buvusių nunešė stogą. Po šio festivalio apie vaikinus prakalbo  visas roko pasaulis – Džimis Hendriksas taip buvo sužavėtas jų grojimu, kad pakvietė juos pagroti savo gimtadienio fiestoj. Apie juos (ypač apie gitaristą Gleną Švarcą) labai gerai atsiliepė Erikas Kleptonas, Džimis Peidžas ir Džefas Bekas,- šie vyrukai neblogai nusimanė apie roką ir kaip jis turi skambėti. 68-jų gruodį  įtakingasis “New York Times” skyrė PG&E straipsnį, kuriame  pavadino juos “pačiu ryškiausiu talentu šalyje”.

Puikaus grupės šou festivalyje atgarsiai padėjo jiems pasirašyti kontraktą su Columbia Records, tad netrukus buvo išleistas dar vienas  albumas. Šis albumas taip pat perversmo nesukėlė, tačiau netrukus vyrukų antikarinė daina “Are You Ready“ perkėlė juos iš 159 čartų autsaiderių vietos į pirmą populiariausių grupių divizioną. Štai dabar jie sublizgėjo visu smarkumu, bet, deja, neilgam. Nors grojo daugybėje koncertų, plokštelės buvo parduodamos, dainos skambėjo iš radijo imtuvų, tačiau jautėsi artejančio lūžio nuotaikos. “Permainos grupėje prasidėjo įrašant “Are You Ready”,- vėliau rašys Blokas. – Mes grojom “Auksinio lokio” klube, kai Glenas staiga pareiškė, kad jis daugiau nebegali gyventi nuodėmingo roko muzikanto gyvenimo, todėl jis palieką grupę ir išeina šlovinti Dievą”.

Columbia Records nenorėjo prarasti vištos, kuri deda auksinius kiaušinius, ir pabandė įkalbėti Gleną pasilikti. Kaip vėliau paaiškėjo, jam buvo pasiūlyta 50.000 dolcų. Jis atsisakė. “Jie pasakė, kad yra pamišėlis. Taip, atsakiau“. Į grupę atėjo du naujokai – bosistas Frenkas Petričis ir gitaristas Kenis Uterbekas, kurį su savim atsivedė Frenkas.  Prasideda grandininė reakcija – keičiasi grupės sudėtis ir iš muzikantų, kurie pradėjo PG&E istoriją, lieka tik frontmenas Čarlis Alenas. Tradicinė roko formulė „gitara-bosas-mušamieji“ pakeičiama. Komandą papildo vargonai, perkusija, du saksofonai ir triūba. Skant, nedidele kapelija iš devynių dalyvių. Įtariu, ruošėsi grot šokiuose.

70-jų vasarą jie sugrojo koncertą federaliniame narkomanų reabilitacijos centre, Leksingtono kalėjime. Su jais buvo režisierius Lourensas Šileris, kuris suko dokumentinį filmą. Su šiuo filmu kilo daug neaiškumų dėl autorinių teisių, todėl jis buvo parodytas tik du kartus, o orginalios juostos vis dar dulka firmos Columbia archyvo lentynose. 1971 metais komunalinė kompanija “Pacific Gas & Electric” pateikė ieškinį dėl neteisėto prekybinio ženklo panaudojimo, todėl grupei teko naudoti abreviatūrą “PG&E”. Negana to, kažkokie ilgaplaukiai uzurpavo ir šitą pavadinimą, ir tik teismo nuosprendis privertė apsišaukėlius jo atsisakyti. Nepaisant viso to bruzdesio, grupė vis dar buvo pašėlusiai populiari Amerikoje. Jie grodavo ir tokiose vietose, kur „mišrios“ grupės pasirodymas (komandoje kartu buvo ir balti, ir juodi muzikantai) nebuvo geidžiamas. „Mums nepavyko organizuoti koncerto Šiaurės Karolinos universitete, todėl teko groti rednekų bare“,- pasakojo Uterbekas. – Ir šiems vaikinams nepatiko, kad juodi ir balti muzikantai groja kartu vienoje scenoje. Viskas baigėsi tuo, kad mūsų furgoną apšaudė. Dar po savaitės mes turėjome groti naktiniame klube Raleigh mieste, Šiaurės Karolinoje, bet mes taip išsigandom grasinimų, kad atsisakėm groti. Organizatorius, kurį mes taip pakišom, padavė mus į teismą ir kai mes grojom kartu su BB Kingu viename open-air festivalyje, jis atsiuntė savo advokatą ir krovikų brigadą, kad šie paimtų mūsų aparatūrą. Mes tuo metu kaip tik buvom scenoje, tad Čarlis, mūsų juodaodis vokalistas, kreipėsi į 30-tūkstantinę auditoriją: “Jie ruošiasi mus areštuoti ir jūs būsit bailių ir niekšelių gauja, jeigu leisit jiems tai padaryti“. Žinoma, tais laikais kapotis su policija troško kiekvienas ir aparatūra buvo išgelbėta. Per kraują.

„Mums labai patiko draugužis Jack Daniels ir mes jį gėrėm kaip vandenį“,- prisimena Uterbekas. – Čarliui nuo meilės alkoholiui ir kokainui tęsėsi psichozes priepuoliai ir porą kartų jis mus smarkiai išgąsdino. Kartą Čarlis uostė tol, kol nepasibaigė visas kokainas. Supratęs, kad atsargos baigėsi, jis išėjo į balkoną ir kelis kartus iššovė į ant kaimyninio stogo namo besideginančią grupės Coven solistę Džinks Douson“. Nesugebėdami daugiau sukurti ką nors reikšmingo (albumas „PG&E” buvo įrašinėjamas visus metus ir viršijo biudžetą net keturis kartus), jie visas jėgas skyrė gastrolėms, bet ir tas jiems nelabai sekėsi. „Mes buvom kelyje visą pusmetį, kai kažkokia prostitutė apvogė mūsų turo menedžerį, paimdama visus mūsų uždirbtus pinigus“,- pasakojo Uterbekas. „Čarlio pijokystės ir jo arogantiškas elgesys su žmonėmis atstūmė daug mūsų gerbėjų ir aš nutariau šokti iš skęstančio laivo“. 1973 metais pasirodė paskutinis albumas, kurio nei vienas egzempliorius nebuvo parduotas. Komanda pradėjo byrėti ir Columbia Records ištrenkė juos lauk. Pacific Gas & Electric degė ryškiai ir greitai – ir visiškai užgeso.

Gitaristas Glenas Švarcas tęsė krikščioniškų giesmių propagavimą per rokenrolo koncertus, baigdamas pamokslais apie pragaro ugnį, laukiančią visų nusidėjėlių. Kai pritrūkdavo krikščionybės rėmėjų ir maisto, jį galima buvo sutikti prie konteinerių.

Tomas Maršalas paprasčiausiai išnyko. Bet Uterbekas kartu su Brentu Bloku galų gale jį susirado –  jis buvo benamis. Policija jį rado gulintį stotelėje ir nuvežė į ligoninę. „Aš sužinojau, kad yra organizacija, kuri padeda muzikantams, turintiems priklausomybę. Bet po pokalbio su medikais paaiškėjo, kad dvasinė Maršalo būklė smarkiai pašlijusi ir jis atsisakė gydytis. Jie nieko negalėjo padaryti ir tik žiūrėjo kaip jis išeina iš centro“,- baigė pasakojimą Kenas Uterbekas.

Čarlis Alenas mirė būdamas 48-ių, po ilgų alkoholizmo ir uostymo metų.

 

 
Komentarų: 1

Publikavo balandžio 29, 2018 Debiutas

 

Trumpai tariant

 

Pašto ženklą papuoš Džono Lenono portretas

Šiais metais Amerikos Pašto tarnyba išleis Music Icon serijos pašto ženklą su Džono Lenono atvaizdu. Ten pat bus pavaizduotas taikos simbolis ir užrašas „USA Forever“.

Anksčiau Music Icon herojais tapo Džimis Hendriksas, Elvis Preslis, Džonis Kešas ir daugelis kitų. Beje, 1999 metais Amerikoje jau buvo išleistas pašto ženklas su Bitlais – ir tai buvo smūgis miegantiems anglams, kurie ženklą su Liverpulio ketveriuke išleido tik 2007-siais.

Eltonas Džonas baigia koncertinę veiklą

Britų žiniasklaida pranešė, kad Eltonas į varginančias gastroles daugiau nevyks. Tačiau pats Eltonas anonsavo atsisveikinimo turą. Jis yra vienas iš geidžiamiausių koncertinių asų. Pernai gastroliuodamas Pietų Amerikoje Eltonas pasigavo infekciją ir turėjo atšaukti devynis šou  Šiaures Amerikoje. Kaip 70-mečiui, surengtų pernai koncertų skaičius yra įspūdingas – 87 – puikus šou! Ir dar spėjo nusifilmuoti „Kingsman: The Golden Circle“ juostoje.

Nepublikuotos The Beatles fotografijos bus parduotos aukcione

1964 metais fotografas Maikas Mitčelas, kuriam tada buvo tik 18 metų, lydėjo Bitlus jų gastrolių metu Amerikoje. Jie buvo paveiksluojami koncertuose, spaudos konferencijose ir scenose Baltimorėje bei Vašingtone. Fotografuojama buvo prie natūralaus apšvietimo, nes jaunam Maikui buvo per  brangu pirkti blykstę. Viso buvo padaryta virš 400 nuotraukų . Buvo prognozuojama, kad už juosteles bus sumokėta apie 250 svarų sterlingų, o parduotos buvo už 253,2 tūkstančius svarų. Neblogas „dasidūrimas“ prie pensijos.

Sero Polo anūkas pastebėtas su aktorės Riz Vizerspun dukra

Porelė pastebėta Londono Mayfair rajone. Arturas Donaldas Makartnis ir Ava Filipp po pasivaikščiojimo buvo paparacių „palydėti“ į populiarų garsenybių centrą Sketch. Kas vyko po to, paparaciams nepavyko sužinoti.

Seras Polas pastebėtas visuomeniniame transporte

Polas Makartnis buvo patogiai įsitaisęs antros klasės traukinio vagone, išvykstančiame iš Čering-Kross stoties. Žmogus, kurio turtas įvertintas 780 milijonų svariukų, gali sau leisti važinėtis antros klasės vagone. Kartu su paprastais londoniečiais ir jų dviračiais. Vienas iš keleivių negalėjo patikėti tuo, ką matė: “Jis kalbėjo telefonu ir pasakė: „Aš ką tik įsėdau į traukinį. Aš dabar esu jame“. Aš pasižiūrėjau į jį ir supratau, kad tai Polas Makartnis“, papasakojo 27-metis Olis Vonas. Jo žodžiais tariant, seras Polas ramiai skaitė laikraštį. Kaip sakė sero Polo atstovas spaudai, Makartnis dažnai keliauja visuomeniniu transportu. Žinoma, kartais reikia išeiti į tautą. O Polas jau yra tai daręs. Kai buvo jaunas ir dar nebuvo seras.

 

Ringo Staras pabuvojo Bekingemo rūmuose

Pagaliau ir Ringo susilaukė savo šlovės akimirkos: jis gavo ilgai lauktą riterio vardą. Tai buvo antras Ringo apsilankymas rūmuose – daugiau kaip prieš 50 metų jis kartų su Džonu, Polu ir Džordžu turėjo progą, parūkius žolės rūmų tualete, priimti Britų imperijos ordinus. „Man šis apdovanojimas daug reiškia. Tai pripažinimas to, ką mes padarėm. Man buvo malonu priimti šį apdovanojimą. Aš šį medalį nešiosiu per pusryčius“. Ar pavyko jam užtraukti dūmą, spauda nepraneša. Visgi vienam rūkyti „skrutkę“ yra neįdomu.

Minske į ligoninę pateko Džo Linas Terneris

66-ių eks-Deep Purple ir Rainbow vokalistas Džo Linas Terneris (tikras vardas Džozefas Arturas Markas Linkvito) buvo hospitalizuotas Minsko ligoninėje. Diagnozė – miokardo infarktas. Baltarusijos sveikatos apsaugos ministerija paskelbė pranešimą, kuriuo sakoma, kad Džo Linas Terneris pristatytas į greitosios pagalbos ligoninę, dainininko sveikatos būklė įvertinama kaip stabili. Garsus rokeris Minske lankėsi kartu su žmona, juriste Maja Kozyreva. Pora gyvena Baltarusijoje nuo 2012 metų. Būtų visai netoli nuvažiuoti autografo.

 
Parašykite komentarą

Publikavo balandžio 16, 2018 trumpai tariant

 

The Move

 

Nuo pat pirmų naujo kolektyvo žingsnių, grupės muzikantai orientavosi ne tik į muzikinį Rolingų ir The Who stilių, bet ir į jų skandalingą sceninį įvaizdį. Jų sceninio veiksmo diapazonas buvo gan siauras: arba jie apsirengdavo kaip Prohibicijos laikų gangsteriai, arba jiems „raptum“ užeidavo naikinimo priepuolis. Scenoje nuo kirvio smūgių žūdavo televizoriai ir baldai, buvo plėšomi ir deginami Hitlerio ir tuometinio Rodezijos ministro-pirmininko Jano Smito portretai. Visa tai vaikinams padėjo užkariauti Londono roko underground‘o herojų vardą. Laikui bėgant The Move populiarumas augo, bet savo sceninio įvaizdžio grupė neatsisakė, o dar papilde veiksmą psichodeliniais šviesos efektais ir slaidų demonstravimu.

1967 į britų topus patenka dvi The Move dainos – I Can Hear Grass Grow ir Flowers In The Rain. Paskutinė buvo be perstojo sukama naujoje muzikinėje Radio One programoje. Bet didžiausią reklamą „Gėlėms lietuje“ padarė iššauktas politinis skandalas. Tik pasirodžius singlui, nepasitaręs su muzikantais grupės menedžeris Tonis Sekunda leido laikraštyje patalpinti karikatūrą, kurioje buvo pavaizduotas tuometinis ministras-pirmininkas Haroldas Wilsonas lovoje su savo sekretore. Vilsonas padavė grupę teisman ir laimėjo bylą, tad vyrukai turėjo sumokėti daug svariukų, kuriuos uždirbo jų daina. Menedžeris buvo išvytas, vaizdžiai tariant, Sekunda sudegė kaip „Sekundės“ bankas. Pažvelgus iš marketingo puses, šis skandaliukas visiškai save pateisino ir daina tapo klasikiniu hitu, o The Move pasiekė populiarumo viršūnę.

Po kiek laiko grupės lyderis Rojus Vudas vis dažniau ėmėsi vokalisto darbo ir nuo singlo Fire Brigade šios pozicijos niekam neatidavė. Po singlo Blackberry Way, kuris pakilo į pirmą britų čartų vietą, The Move pradėjo ruoštis gastrolėms Amerikoje, bet, grupę palikus bosistui Trevorui Bertonui, turne buvo neilgam laikui atidėtas. Taigi, tų pačių metų rudenį grupė pirmą ir paskutinį kartą koncertavo už Atlanto. Ten jie buvo laikomi užkietėjusia underground‘ine komanda, tad teko atsiauginti plaukus ir labai garsiai groti. Efektai nepadėjo: gastrolės patyrė finansinę katastrofą. Visas turas buvo fatališkai suplanuotas – koncertų buvo mažai, nebuvo tinkamos logistikos, todėl grupė po visą šalį keliavo treileryje. Tada ir prasidėjo rimti konfliktai tarp Rojaus Vudo ir vokalisto Karlo Veino.

Grįžę namo, vaikinai įrašo puikų albumą Shazam, bet jų nelaimei jiems priskiriamas naujas menedžeris – Piteris Volšas, žinomas kaip kabareto specialistas. Jis organizuoja grupės turą po Anglijos „kabakus“, kur renkasi atitinkama publika. Ši žinia labai patiko Karlui Veinui, mėgstančiam pasipuikuoti prieš klausytojus. Ko nepasakysi apie Rojų Vudą – jį šis sumanymas pribaigė… Vieną vakarą Rojus susikivirčijo su vieno kabako savininku ir tas pavadino jį „pediku“. Atsakydamas Vudas paleido į savininką stiklinę. Negana to, už scenos Karlas „užvažiavo“ ant Vudo. Po šio incidento The Move dvasia mirė… Karlas Veinas dar turėjo viltį surinkti seną sudėtį – pasikviesti atgal į komandą išėjusius Trevorą Bertoną ir Eisą Kefordą ir gelbėti The Move. O Rojus Vudas su nauju The Move nariu Džefu Linu pradeda kurti naują projektą:  Vudas ketino groti ambicingesnę muziką, panašią į Bitlų Strawberry Fields Forever, ar I‘m The Walrus dainas, ir subūrė paralelinį, eksperimentinį „susivienijimą“, vardu Electric Light Orchestra. Veinas pasiūlo Vudui sandorį – dirbti su nauja grupe, bet rašyti dainas The Move.  Tačiau šį pasiūlymą atmetė visi trys naujos grupės įkūrėjai- Vudas, Bivanas ir Linas. Tad The Move paliko pats Veinas.

1971 metais pagal kontrakto sąlygas The Move turėjo išleisti albumą. Ką vaikinai ir padarė, nors tų vaikinų liko tik trys iš penkių – Rojus Vudas, būgnininkas Bivas Bivenas (beje, pabuvojęs Lietuvoje su ELO) ir naujokas Džefas Linas. Po trumpo muzikavimo su ELO, Vudas nutarė palikti smarkiai progresuojantį Elektrinės Šviesos Orkestrą ir subūrė naują kolektyvą – Wizzard.

 
Parašykite komentarą

Publikavo balandžio 9, 2018 Debiutas

 
 
%d bloggers like this: