RSS

Autorių archyvai: dino

Games for May

Prieš penkiasdešimt penkerius metus, 1967 m. gegužės 12 d., „The Pink Floyd“ surengė savo pirmąjį konceptualų koncertą pavadinimu „Games for May – kosminio amžiaus atsipalaidavimas pavasario kulminacijai“, Londono Karalienės Elžbietos salėje. Tai buvo pirmasis erdvinio garso roko koncertas. Dėka jų savadarbio, proto-kvadrafoninio įrenginio „Azimuth Co-ordinator“, muzika skambėjo puikiai.

Be savo ankstyvųjų dainų ir neseniai baigtos pirmojo albumo „The Piper at the Dawn“ medžiagos, grupė taip pat pristatė visiškai naują, specialiai šiam renginiui parašytą dainą: „See Emily Play“ (dar žinoma kaip „Games For May“).

Tuo metu šios dainos žodžiai buvo šiek tiek kitokie. „See Emily Play“ buvo įrašytas „Sound Techniques“ Chelsyje, ir neilgai trukus tapo pirmuoju Floyd‘ų hitu.

Prieš pasirodymą, jo metu ir po jo buvo galima išgirsti keletą garso efektų: paukščių ir kitų gamtos garsų koliažą, kuris taip pat skambėjo salės fojė prieš koncertą. Be to, Rogeris mėtė bulves į didelį gongą, aišku, Nikas taip pat kapojo malkas scenoje, o kažkoks vyras (apsirengęs kaip admirolas) dalino publikai narcizus. Buvo daugybė gėlių ir spalvotų burbulų, kurios gamino mašina,kurią valdė Rikas. Minėtas „Azimuto koordinatorius“ buvo pavogtas iškart pasibaigus pasirodymui. Nepaisant to, šis koncertas yra svarbus ankstyvojoje grupės istorijoje. Daug vėliau pasklido gandai, kad koncertą įrašė EMI profesionaliais (daugiatakiais) įrašymo įrenginiais, tačiau Peteris Dženeris tuos gandus neigė. Nors kai kurie lankytojai matė, kad salėje buvo įrašymo įranga, tačiau jokių tikrų įrodymų nebuvo.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 12 gegužės, 2022 Archeologija

 

Ozzy Osbourne confirms his new album is finished

The followup to 2020’s ‘Ordinary Man’ is due out this year

The followup to 2020’s ‘Ordinary Man’ was expected to be released before the end of April according to a financial statement issued by Sony at the end of last year.

Last December, Osbourne’s producer and guitarist Andrew Watt said he and his bandmates were “about halfway through” recording the new album. The new band, Watt explained, features Osbourne on vocals, himself on guitar and Robert Trujillo (Metallica) on bass, with the late Taylor Hawkins (Foo Fighters) and Chad Smith (Red Hot Chili Peppers) sharing drumming duties.

In recent weeks, Smith has also confirmed that Guns N’ Roses’ Duff McKagan, Eric Clapton, Josh Homme and Pearl Jam’s Mike McCready also feature. He claims Ozzy also tried to get Jimmy Page to contribute but “I don’t think he plays anymore”.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 19 balandžio, 2022 trumpai tariant

 

DEEP PURPLE albumui „Machine Head“ – 50 metų

Vieno iš kertinių hard ‘n’ heavy albumų sukūrimą lydėjo neįtikėtinos aplinkybės, jau seniai tapusios rokenrolo legenda. Esmė ta, kad ši istorija iš tikrųjų įvyko.

1971 m. gruodį,atvykę į Montrė, muzikantai ketino įrašyti diską vietinio kazino scenoje vietoj studijos, kad garsas būtų kuo „gyvesnis“. Šiame kazino prieš numatytą įrašo sesiją su savo grupe koncertavo Frenkas Zappa. Deep Purple vaikinai stebėjo šį pasirodymą. Įpusėjus koncertui vienas žiūrovų paleido raketą į lubas ir senovinę medinę salę per kelias minutes apėmė ugnis. Sudegė didžiulis architektūrinis kompleksas. Naujo DP disko įrašymo vieta pavirto pelenais.

Grįžę į viešbutį, muzikantai stebėjo virš Ženevos ežero sklindančius gaisro dūmus ir Janas Gilanas, įkvėptas reginio, ant servetėlės parašė naujos dainos žodžius. Pavadinimą  „Smoke on the Water“ pasiūlė Rodžeris Gloveris, sakydamas, kad jį susapnavo. Ričis Blekmoras iš pradžių dėl pavadinimo suabejojo, sakydamas, jog toks pavadinimas „tiktų  narkomanams…“, o ne hard roko gabalui. Tačiau vėliau pavadinimą patvirtino ir Ričis, sukūręs patį žinomiausią rifą pasaulyje ir tai tapo tikru hard roko himnu. Disko įrašymui teko persikelti į pastatą, pavadintą „Paviljonu“. Tačiau iš netrukus rokerius išvijo policija, iškviesta kaimynų skundo dėl garsios muzikos. „Mentai pradėjo laužtis į duris“, – prisiminė Blekmoras, – bet mes neatidarėme, kol nebaigėme „Smoke…“ įrašymo“. Teko nuomotis tuščią, šaltą „Grand Hotel“ viešbutį, kuriame ir buvo baigtas įrašas.

 Būgnai buvo įrengti koridoriuje. Viešbutyje pūtė skersvėjai, fonavo stiprintuvai, bet kūrybinis procesas nesustojo: albumą atidaro kolosalus, greitas „Highway Star“ su galingu vokalu, sklindančiu į stratosferą, genialiais solo gitaros ir Hamondo vargonų pragrojimais, primenančiais J.S. Bacho stilių. Vienas iš centrinių albumo numerių tapo „Lazy“ su savo fenomenaliomis improvizacijomis ir Purple nebūdinga lūpine armonikėle. Įrašą užbaigė „Space Truckin“ – viena „rifiškiausių“ dainų.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 24 kovo, 2022 Archeologija

 

Aš – Ozis(22)

 „Bičiai, jūs ne jokie juodukai!”

Man vis dar nesisekė su priešinga lytimi. Net kai pirmasis mūsų albumas tapo auksiniu, kažkaip nesutikau gražių merginų. „Black Sabbath“ buvo bachūrų grupė. Į mus skrido cigaretės ir alaus buteliai, o ne nėriniuoti apatiniai. Mes net juokavome, kad jei į mūsų koncertus atėjo “groupies”, tai tik „dvipaketės“, kurias galima dulkinti tik uždėjus ant galvos du plastikinius maišelius, kad nesimatytų jų veidų. Vieno paketo akivaizdžiai nepakako. Atvirai kalbant, daugeliu atvejų buvau patenkintas „dvipaketėm“. Merginos, kurios po koncerto norėjo mane įvilioti į lovą, dažniausiai būdavo trijų ar net keturių paketų. Vieną naktį Niukaslyje maniau, kad susidūriau su penkių pakuočių (ji buvo tokia “graži”, kad turėjau panaudoti visus penkis maišelius). Naktis pasirodė bombinė. Jei mano atmintis manes nepaveda, buvo patvarkyta džino jūra.

   Nepaisant viso to, aš ir toliau ieškojau progos pasidulkint. Viena iš vietų, į kurias eidavau medžioti, buvo „Rum Runner“ – naktinis klubas Birmingemo Broad gatvėje. Tonio mokyklos bičiulis ten dirbo apsauginiu. „Rum Runner“ buvo populiari vieta (po metų ”Duran Duran” vaikinai kurį laiką ten grojo), todėl buvo šaunu turėti ten pažįstamą žmogų, kuris galėtų  įleisti į klubą be jokių klausimų.

Vieną vakarą, netrukus po sutarties pirmam albumui pasirašymo, aš  išėjau su Toniu į „Rum Runner“. Tai buvo prieš susitikimą su Patriku Mienu, o tai reiškia, kad neturėjom pinigų. Atvarem naudotu Tonio „Ford Cortina“. Šiaip ar taip, tai buvo sena lūžena. Albertas mus pasitinka prie durų, kaip įprasta, apsauginiai atkabina virvę, kad mus įleistų, ir pirmas dalykas, kurį matau, yra tamsiaplaukė džekė, dirbanti rūbinėje.

– Kas ji? – klausiu Alberto.

-Telma Raili, – sako jis.

– Graži. Be to, ji yra protinga. Bet išsiskyrusi ir su vaiku, tad būk atidus.

Man buvo iki lempos. Ji buvo graži ir aš norėjau su ja pasikalbėti. Taigi, aš padariau tai, ką visada dariau, kad pakabinti džekę: aš „apsidolbinau“. Tačiau tą naktį nutiko kažkas nuostabaus, nes sena taktika prisigerti iki samonės netekimo nenuvylė: nusitempiau Telmą į šokių aikštelę. Tonis šoko su jos drauge. Paskui visi kartu nuvažiavome pas Tonį į namus su jo „kortina“; visą kelią ant galinės sėdynės liežuviu ir rankomis aktyviai ieškojau prieigos prie Telmos.

Kitą dieną Tonis metė Telmos draugę, o mes su Telma toliau susitikinėjome. Ir kai atmosfera namuose Lodž Roud, 14 tapo nepakeliama, mes išsinuomojome butą virš skalbyklos Edžbastone, prabangiame Birmingemo rajone. Maždaug po metų, 1971-ais, mes oficialiai susituokėme. Galvojau, kad taip ir turi būti: sutaupiau truputį babkių, susiradau merginą, vedžiau, apsiraminau ir pradėjau dažniau eiti į pabą. Kaip klydau! Likus keliems mėnesiams iki mano vestuvių, „Black Sabbath“ pagaliau ėmėsi užkariauti Ameriką. Pamenu, kad prieš išvykimą Patriko Mieno tėvas mums paskambino: jis sukvietė mus į Londono ofisą ir pasakė, kad būsime „britų muzikos ambasadoriai“, todėl mums reikia gerai elgtis. Mes tik linktelėjome ir nekreipėme dėmesio į jo žodžius.

Tiesą sakant, stengiausi per daug neatsukti alko čiaupų … kol dar neatvykau į oro uostą. Tačiau aš nežinojau, kad oro uostuose yra barų… ir negalėjau atsisakyti malonumo „paimti ant smūgio“ nervų nuraminimui. Kai paskelbė apie įsodinimą į lėktuvą, aš jau buvau gatavas kaip šikna. Paskui mes sužinojom, kad tuo pačių lėktuvu skrenda grupės „Traffic“ bičai. Negalėjau patikėti, kad Stivas Vinvudas skrenda su manimi tuo pačiu reisu. Pirmą kartą gyvenime pasijutau kaip tikra roko žvaigždė.

Nepaisant išgerto alkoholio kiekio, skrydis į JFK oro uostą man truko amžinybę. Žiurėjau pro iliuminatorių ir galvojau: „Kaip šis šūdas išsilaiko ore?“. Paskui skridome virš Manheteno, kur buvo statomas WTC (Pasaulio prekybos centras) ir nusileidom, kai jau leidosi saulė. Prisimenu, kad buvo šiltas vakaras ir nieko panašaus dar nebuvau patyręs. Žinote, vakaras Niujorke turi savitą kvapą. Man jis žiauriai patiko. Tiesą sakant, iki to laiko aš buvau atsijungęs. Lėktuvo palydovai tiesiogine to žodžio prasme išėmė mane iš kėdės, o vėliau aš išsitesiau ant trapo laiptų.

Kai pasiekiau pasų kontrolę, man prasidėjo pagirios. Mano galva tiesiog sprogo, tad neprisiminiau, ką ant bajerio parašiau vizos formoje. Skiltyje „religija“ parašiau „satanistas“. Vaikinas paima iš manęs formą ir pradeda skaityti. Perskaitęs iki pusės, jis sustoja ir žiūri į mane nuobodžia veido išraiška.

– Satanistas, sakai? – stiprus akcentas išduoda Bronkso gyventoją.

Staiga mane išmuša prakaitas: „O, šūdas …“

Neturėjau jokio šanso paaiškinti, nes jis deda antspaudą ir šaukia: “Kitas!“. “Sveiki atvykę į Niujorką!“ skelbia užrašas virš jo galvos. Pasiimam bagažą nuo juostos ir atsiduriam eilėje laukiančiujų taksi. Bi…s žino, ką visi šie verslininkai ( kiekvienas su kostiumu, su kaklaraiščiu ir lagaminais) mąstė, stovėdami šalia plaukoto, neprausto ir „gatavo“ Birmingemo gyventojo, kuris ant kaklo nešioja vandens čiaupą, senus dvokiančius džinsus su žodžiais „Peace & Love“ ir „pacifku“ ant vienos klešnės bei šūkiu „Black Panthers – Rules!“, o ant kitos – juodo kumščio, juodujų panterų, ženklą.

Mums taip stovint ir laukiant, pro šalį pravažiavo didžiulis geltonas automobilis, kuris turėjo būti devyniolikos ar dvidešimties durų.

   – Žinojau, kad čia didelės mašinos, – sumurmėjau. – Bet ne tiek.

   – Tai limuzinas, debile! – pasakė Tonis.

     Prieš išvykdami iš Anglijos įrašėme antrą albumą. Jis buvo gatavas praėjus vos penkiems mėnesiams po „Black Sabbath“ išleidimo, o tuo sunku patikėti, atsižvelgiant į šių dienų albumų įrašymo tempą. Iš pradžių jis turėjo vadintis „Warpiggers“, o tai reiškė raganos vestuves ar panašiai. Tada pakeitėme pavadinimą į „WarPigs“, o Gizeris parašė galingus dainų tekstus apie mirtį ir sunaikinimą. Nenuostabu, kad merginų į mūsų koncertus su tokiu repertuaru buvo neįmanoma pritraukti. Gizerio nedomino saldžios popsinės meilės dainuškos. Net jei pasitaikydavo tekstai tipo „berniukas sutiko merginą“, tai visada buvo netikėtumo elementas. Paimkime, pavyzdžiui, gabalą „N.I.B.“ iš pirmojo disko, kur vaikinas pasirodo esąs velnias. Gizeriui patiko rašyti tos dienos tema, pavyzdžiui, apie Vietnamo karą. Jis visada laikė ranką ant pulso, tas mūsų Gizeris.

    Albumo įrašymui vėl atsidūremė „Regent Sound“ studijoje puikiajame Soho rajone. Prieš tai kelias savaites repetavome buvusiam svirne, priklausančiam „Rockfield Studios“ Pietų Velse. Studijos nuomavimo laikas anuomet buvo vertas didelių turtų, tad nenorėjome užsiimti šūdo malimu, žinodami, kad skaitiklis tiksi. Baigę įrašinėti, persikėlėme į „Island Studios“, Noting Hile, kad sumiksuotume gatavą medžiagą. Ir tada Rodžeris Beinas suprato, kad pagal disko skambėjimo limitą trūksta kelių minučių muzikos. Prisimenu, per pertrauką jis išeina iš aparatinės ir sako:

     – Klausykit, vaikinai, jums reikia dar ką nors pridėti iki pilno metražo. Ar galite ką nors suimprovizuoti?

     Žiurint į paruoštus sumuštinius visiems tekėjo seilės, bet Tonis visgi užsiėme naujais akordais, Bilas sugrojo keletą ritmų, o aš sudainavau melodiją. Gizeris sedėjo studijos kampe ir parašė dar vienos dainos tekstą.

    Po dvidešimties minučių turėjome dainą „The Paranoid“, kuri dienos pabaigoje tapo tiesiog „Paranoid“. Su geriausiomis dainomis visada taip: jos atsiranda iš niekur, kai niekas per daug nesistengia. Įdomu tai, kad „Paranoid“ netilpo nei į vieną, nei kitą kategoriją: tai buvo pankiška daina, nors pankas prasidėjo po daugelio metų. Galvojom, kad „Paranoid“ niekam tikęs gabalas, lyginant su tokiais hitais kaip „Hand of Doom“ ir „Iron Man“ ir kitomis sunkiomis kompozicijomis. Tačiau ši daina „kabino“. Eidamas namo iš studijos ją visą kelią dainavau.

– Telma! – sakau grįžęs į Edžbastoną. – Mes atrodo įrašėme singlą.

Ji pažvelgė į mane taip, lyg norėtų pasakyti: „Na, gerai! Nagi, skiesk toliau!“ Juokinga, ane? Jei kas nors būtų mums tada pasakęs, kad žmonės šios dainos klausys po keturiasdešimties metų ir kad vien Amerikoje bus parduota per keturis milijonus albumo kopijų, būtume nusijuokę tam žmogui į akis. Tačiau faktas yra tas, kad Tonis pasirodė esąs vienas geriausių sunkiųjų akordų kūrėjų roko istorijoje. Kaskart, kai būdavome studijoje, mes visada prašydavom jį pavaryt kokį savo naujausią rifą. Ir tada Tony „pavarydavo“! Kažką panašaus į „Iron Man“ stilių ir mes visi „baldelinom“*.

 Bet „Paranoid“ buvo kažkas tokio!

 Praėjus dviem sekundėms po gabalo išklausymo, „Vertigo“ firmos bosai visą albumą pavadino „Paranoid“. Ir visai ne dėl to, kad „War Pigs“ galėtų įskaudinti amerikiečių jausmus dėl Vietnamo, bent jau aš taip manau. Ne, juos tiesiog „užvedė“ mūsų trijų minučių daina, nes manė, kad ji pateks į radiją, o tokių grupių kaip mūsų eteryje niekada nebuvo. Ir labai gerai, kad albumas gavo tą patį pavadinimą kaip ir singlas, tai palengvino jo reklamą muzikos parduotuvėse.

Bosai neklydo. „Paranoid“ pateko tiesiai į ketvirtą JK singlų vietą ir leido mums koncertuoti „Top Of The Pops“ su Clifu Ričardu ir kitais. Bėda buvo tik su plokštelės viršeliu, paruoštu dar iki pavadinimo keitimo, o dabar jau praradusio prasmę. Ką bendro su paranoja turi keturi rožiniai vaikinai, laikantys skydus ir mojuojantys kardais? Berniukai buvo rožinės spalvos, nes tariamai tai buvo karo kiaulių spalva, tačiau be žodžio „War Pigs“ ant viršelio jie atrodė kaip gėjai, bandantys fechtuoti.

 – Tai ne gėjai – kalavijuočiai, Ozzy, – pasakė man Bilas. – Jie paranojiški gėjai – kalavijuočiai.

   Pasirodymas „Top Of The Pops“ tada buvo pats svarbiausias įvykis mano gyvenime. Kai augau Astone, visa Osbornų šeima kas savaitę susėsdavo prie televizoriaus žiūrėti laidos. Net mano mamai patiko. Mano tėvai neteko žado, kai sužinojo, kad mane rodys per teliką. Tuomet „Top Of The Pops“ kiekvieną savaitę žiūrėdavo penkiolika milijonų žmonių, o „Pan’s People“ šokėjai ir toliau tarp pasirodymų tobulino savo hipiškus šokius.

 Buvo puiku, žmogau.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 12 vasario, 2022 Archeologija

 

Aš Ozis (21)

Kai sužinojau, jog yra praktikuojančių okultistų, aš tuo nepatikėjau. Keistuoliai juodais rūbais ir baltu makijažu kabinėjosi prie mūsų po koncertų, kviesdami mus į juodąsias mišias Londono Haigeito kapinėse. Aš jiems atsakydavau: „Paklausyk, biče, dvasios, kurias aš garbinu, vadinasi viskis, šnapsas ir džinas“. Kartą satanistų chebra pasiūlė mums sugroti Stounhendže. Mes juos pasiuntėm kuo toliau, o jie pažadėjo mus prakeikti. Kas per šūdas! Tais laikais Anglijoje net buvo aukščiausias raganius, vardu Aleksas Sandersas. Aš niekad nebuvau su juo susitikęs – ir niekada nenorėjau.

Pasakysiu paslaptį: kartą mes nusipirkom Uidži lentelę (Ouija board) ir surengėm nedidelį spiritinį seansą. Įvarėm viens kitam siaubo iki apsišikimo. Vėlai naktį, velniažin kelintą valandą, Bilas skambina man ir sako:

– Ozi! Man atrodo mano namuose vaiduoklis!

-Tai pardavinėk bilietus į šou!- atsakau jam ir dedu ragelį.

Visas šis šėtoniškas maskaradas tarnavo mums kaip puiki nemokama reklama. Liaudis tiesiog ėjo iš proto. Tą dieną, kai diskas “Black Sabbath” pasirodė, buvo parduota penki tūkstančiai jo kopijų, o gale metų pasaulyje buvo parduota netoli milijono egzempliorių. Mes iš nuostabos trynėm akis. Net Džimas Simpsonas tuo netikėjo. Vargšas, negalėjo su tuo susitvarkyti. Jo ofisas buvo Birmingeme, toli nuo Londono, kuris buvo visų įvykių centras. Jis turėjo viskuo rūpintis pats, kadangi tvarkė ir kitų grupių reikalus ir nesamdė sau padėjėjo. O dar buvo “Henry’s House Blues”. Todėl jis pradėjo mus erzinti. Pirma, mes negaudavom pinigų. Jis mūsų neapgaudinėjo – jis buvo vienas sąžiningiausių žmonių šou biznyje, bet „Philips“ laiku nešmokėdavo honorarų, o Džimas ne iš tų žmonių, kuris nuvažiuos į firmą ir sukels skandalą. O dar Amerika – mes norėjom ten nuskristi, netgi nedelsiant, o tai reiškia, kad turėjom kaip reikiant pasiruošti tam, t.y. nepersistengti su ta velniava, kuri mus lydėjo. Mes nenorėjom išgarsėti kaip Meisono šeimos gerbėjai. Už tai mus pakabintu už kiaušų.

Netrukus Londono šou biznio rykliai pajuto kraują vandenyje – sužinojo apie mūsų nesutarimus su Džimu. Ir pradėjo apie mus sukti ratus. Jie tikriausiai matė degančius neonine šviesą milžiniškus svarų sterlingų ženklus! Mūsų pirmas albumas atsiėjo maksimum 500 svarų, reiškia, uždarbis buvo astronomiškas!  Pirmuoju paskambino Donas Ardenas. Mes nieko apie jį nežinojom apart jo slapyvardžio – Mr. Big. O vėliau mes išgirdome istoriją, kad jis gali pakabinti žmogų aukštyn kojomis iš penkto savo kabineto Karnaby gatvėje aukšto arba užgesinti cigarą ant lankytojo kaktos. Be to, jis pareikalavęs, kad pinigai pagal sutartis būtų jam asmeniškai atnešti rudos spalvos popieriniuose maišuose. Jis pelnė blogą reputaciją Didžiojoje Britanijoje dėl savo agresyvios, kartais nelegalios verslo taktikos, dėl kurios jis buvo pavadintas „Mr. Big “,„ Jidiš krikštatėviu “ ir „ Meyer Lansky of Pop “.  (1966 m. Ardenas ir būrys jo „gorilų“ atvyko į impresarijaus Roberto Stigvudo biurą, kad „jį pamokytų“ už tai, kad išdrįso su kai kuriais menedžeriais aptarti vadovybės pakeitimą. Šis incidentas smarkiai nuskambėjo 60-jų britų šou biznyje. Ardenas grasino išmesti Stigvudą per langą, jeigu jis kada nors kišis į jo biznį – red.info).

Na, mes šiek tiek myžtelėjom, kai važiavom į Londoną pirmą kartą susitikti su juo. Kai mes išlipom stotyje, mūsų jau laukė melynas rols-roisas. Man niekad neteko važiuoti rols-roise.  Sėdėjau ant galinės sėdynės kaip Anglijos karalius ir galvojau: „Prieš trejus metus skerdykloje valiau skrandžius, o vėliau Vinson Grin kalėjime dalinau šunų maistą pedofilams. Pažiūrėk, kur dabar esu “. Donas turėjo reputaciją žmogaus, kuris iš bet ko galėjo padaryti pasaulinio lygio žvaigždę, bet ir naudodamasis proga nulupdavo nuo jo septynias skūras, nesugalvodamas kažkokių ypatingų finansinių kombinacijų Bernio Medofo stiliumi. (Bernis Medofas, amerikiečių finansistas, žinomas savo labdaringumu. Už finansines machinacijas nuteistas 150 metų kalėti).

Paprasčiausiai, blet*, Donas nemokėdavo ir baigta. Būtų taip: „Donai, tu man skolnas limoną* paundų. Ar galėčiau gauti savo babkes?“ O jis į tai:“ Ne,negali!”. Pokalbio pabaiga. O jeigu jūs turėsit drąsos ateiti į ofisą asmeniškai paprašyti pinigų, tikėtina, kad jus  išveš “greitukė”. Tik mes nenorėjom, kad iš mūsų kažkas darytų garsenybes. Mes praktiškai jais buvom. Bet nepaisant šito, sėdėjom Dono ofise ir klausėmės jo kalbų. Jis buvo nedidokas žmogėnas, bet kietai sudėtas ir pavojingas kaip piktas rotveileris. Ir labia garsiai kalbėjo. Pačiupo telefono ragelį, susijungė su sekretore ir taip riktelėjo, kad, rodos, visa planeta sudrėbėjo. Pokalbio pabaigoje mes atsistojom, sakydami, jog buvo malonu susipažinti, bla-bla-bla, nors nei vienas iš mūsų nenorėjo turėti su juo reikalų. Kai mes išėjom iš kabineto, jis pristatė mus kažkokiai džekei*, ant kurios visa laiką rėkė kalbėdamas telefonu.

– Čia Šeron, mano dukra – suniurzgė jis – Šeron, palydėk vaikinus iki mašinos, gerai? 

Aš plačiai jai nusišypsojau, o ji neramiai pažvelgė į mane. Tikriausiai manė, kad esu pamišęs, stovėdamas priešais ją basas, su pižama ir vandens čiaupu ant kaklo. Bet tada, kai Donas, pukšėdamas dingo už savo kabineto durų, aš suskaldžau kažkokį bajerį* ir ji nusišypsojo. Aš vos nenukritau ant grindų. Tai buvo gražiausia išdykusios moters šypsena, kokią esu mates savo gyvenime. Pavymui ji vėl nusijuokė. Jaučiausi laimingas ir norėjau, kad ji tai darytų vėl ir vėl.

   Aš vis dar gailiuosi dėl to, kaip mes pasielgėm su Džimu Simpsonu. Manau, jis tiesiog neišlaikė išbandymo. Po tiek metų nesunku pasakyti, ką Simpsonas turėjo ir ko neturėjo daryti, tačiau jei jis suprastų, kad mes peraugome jo galimybes, jis galėtų mus perparduoti kitai firmai arba patikėti mūsų valdymą tarpininkui. Jis neturėjo pakankamai ryžto tai padaryti. O mes taip svajojome vykti į valstijas ir tęsti savo karjerą, tad nenorėjome laukti, kol šis vaikinas “išigimdys”.

Galų gale mus perėmė kažkoks gudrutis, vardu Patrikas Mienas, truputi vyresnis už mus. Jis pradėjo prodiuserinį lupikavimą kartu su savo tėvu kaskadininku televizijos laidoje „Danger Man“, o vėliau dirbo pas Doną Ardeną, iš pradžių vairuotoju, o vėliau kurjeriu tokiose grupėse kaip „Small Faces“ ir „Animals“. Kitas buvęs Dono Ardeno pakalikas Vilfas Painas dirbo su Patriku. Man šis Vilfas labai patiko, priminė komiksų banditą: neaukštas, stiprus kaip betono luitas, be to, jo didžiulis ciniškas snukis kaip iš filmo. Manau, kad jis „metė pointus“*, nors, pasakysiu atvirai, jei jis norėtų ką nors atjungti, galėjo gauti gerą smūgį. Painas ilgą laiką buvo asmeninis Dono asmens sargybinis ir tuo metu, kai mes vienas kitą pažinojome, jis dažnai lankydavosi Brikstono kalėjime, aplankydamas neseniai įkalintus brolius dvynius Krėjus, garsius gangsterius… Šis Vilfas buvo tinkamas bičas. Mes iš jo dažnai pasijuokdavom.

  – Ar žinai, kad esi išprotėjęs? –  jis dažnai klausdavo manęs.

Patrikas nebuvo panašus nei į Doną ar Vilfą ir net į savo tėvą. Jis buvo malonus, kalbus, visada ramus ir greitas, damos taip ir trindavosi šalia jo. Jis visada vilkėjo kostiumus, vairavo „Rolls-Royce“, nešiojo ilgus plaukus, bet ne per daug. Nė pas vieną vaikiną nesu matęs tiek deimantinių žiedų ant pirštų. Tikrai daug išmoko iš Dono Ardeno. Visus vadovėlinius triukus Patrikas naudojo prieš mus: buvo limuzinas su vairuotoju, vakarienė su šampanu, nenutrūkstami komplimentai ir apsimestinis netikėjimas, kad mes dar nesame multimilijonieriai. Jis pažadėjo, kad jei su juo pasirašysime sutartį, turėsime automobilių, namų, merginų, tiesiogine prasme viską. Užteks paskambinti ir pasakyti. Jis pasakojo mums vaikiškas pasakas, bet tokias, kuriomis norėjome tikėti. Apskritai tame buvo šiek tiek tiesos. Šou verslas yra įprasta pinigų uždirbimo sritis. Kai vyksta išpardavimai, viskas zašibis*, bet kai tik kažkas sustoja, tai liejamas kraujas ir prasideda teismai.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 23 sausio, 2022 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: