RSS

Autorių archyvai: dino

Trumpai tariant (special edition)

Prieš 50 vyko Monterey International Pop Music Festival

1967-jų vasarą, netoli San-Francisko, Monterėjuje įvyko pirmo istorijoje tokio tipo festivalio atidarymas. Festivalis tęsėsi tris dienas, į jį suvažiavo apie 200 000 melomanų ir hipių iš visos Amerikos ir užsienio. Vienas festivalio organizatorių, grupės The Mamas & The Papas narys Džonas Filipsas, kviesdamas visus vykti į San-Franciską, parašė dainą, kurią sudainavo Filipso draugas Skotas Makenzis. Netrukus daina tapo savotišku Meilės Vasaros himnu. Kaip byloja legenda, po trejų metų nuo šio festivalio žmonės matė Skotą Kalifornijos dykumoje, vaikštantį basomis ir bendraujantį su kaktusais. O rimtesnė tema šios dainos istorijoje yra ta, kad ji buvo tapusi neoficialiu „Prahos sukilimo“ himnu, kai 1968-ais Čekoslovakijos žmonės sukilo prieš komunistinį režimą.

Grįžtant prie festivalio, jame dalyvavo The Who, Jimi Hendrix Experience, The Animals, Dženis Džoplin su Big Brother & The Holding Co, Canned Heat, Grateful Dead, Moby Grape ir daug kitų garsių (ir nelabai) komandų. Anonsuojamas kaip „Muzika, Meilė ir Gėlės“, Monterėjaus festivalis ne tik pateisino savo pavadinimą, bet tapo tikru istoriniu įvykiu. Vienas iš pagrindinių festivalio bruožų – idėja „renkis kuo beprotiškiau“. Ten buvo galima pamatyti daug, švelniai tariant, keistų tipažų. Tačiau svarbiausia buvo roko muzika. Ir iki tol Monterėjaus Feirground Kaunty vykdavo garsūs džiazo festivaliai, todėl vietiniai buvo įpratę prie spalvingos minios klausytojų ir keistai apsitaisę šio renginio dalyviai niekam šoko nesukėlė ir psichiatrų pagalbos neprireikė.

Čia, Skaitytojui leidus, padarysiu geografinį (ir istorinį) šuolį į tuometinį Kauną. Įdomių personažų galėjai pamatyti vakarais, kai Laisvės alėja pavirsdavo savotišku podiumu. Nuo Centrinio pašto iki Soboro ir atgal kursuodavo Senamiesčio ir Centro stileivos. Tai buvo tikras galvos skausmas milicininkams ir draugovininkams! Madingiausi iš jų buvo Leščius ir Stankė. Leščius dar nebuvo užsiauginęs ilgų plaukų ir milicija jo dar negaudė… Mūsų su Džyza „kliošai“, deja, dar tik buvo siuvami pas vieną populiarų „Slobodkės“ siuvėją, todėl mes ir nedalyvavom tose eitynėse. O ir mano „topinis“ „klėtkavas“ švarkas iki kelių, mamos „rekvizuotas“ už „gerą“ elgesį mokykloje, kabojo spintoje. Bet tai buvo lyrinis nukrypimas mano jaunystės miestan, o tuo metu Monterėjuje…

June 1967, Monterey, California, USA — Janis Joplin with the guitarists of Big Brother and the Holding Company, on stage at the Monterey Pop Festival.

Lui Adlerio, Džono Filipso ir Bilo Grehemo organizuotas didžiausias roko festivalis pritraukė visą tuometinės muzikinės grietinėlę. Žiūrovai buvo pasitinkami su havajietiškomis orchidėjomis ir palydėti iki jų vietų, čia buvo galima gauti paketėlius su nuotaiką pakeliančiais purpurinės spalvos preparatais. Psichodeliniam festivalio pojūčiui palaikyti buvo parinktas ir atitinkamas šviesų šou. Organizatoriai norėjo į festivalį pakviesti Bitlus ir paskambino Polui Makartniui. Polas paaiškino, kad Bitlai jau nebekoncertuoja ir pasiūlė vietoj savęs Džimį Hendriksą. „Džonas Filipsas ir kiti aplankė mane Londone ir paklausė ar Bitlai bus Monterėjuje? Aš atsakiau, kad negalėsim ir rekomendavau Džimį Hendriksą. Jie nebuvo apie jį girdėję“,- viename interviu pasakojo Makartnis. – „Ar jis nieko?“,- klausė jie manęs. Aš jiems papasakojau apie koncertą, kurį aš mačiau ir pasakiau, kad jis buvo fantastiškas“. Taip Džimis pirmą kartą gavo progą koncertuoti gimtojoje Amerikoje, kuri anksčiau nesuprato jo talento. Beje, 1967 metais, kai buvo kuriamas Bitlų filmas „Magical Mystery Tour“, Hendriksas turėjo jame filmuotis, bet išvažiavo Amerikon.

Dar vieną įdomią istoriją papasakojo The Who vokalistas Rodžeris Doltris. Pasirodo, po scena, kur buvo repeticijų kambarys, Džimis Hendriksas, prieš pasirodymą miklindamas pirštus, sugrojo visą Bitlų albumą „Sergeant Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“, o visi, kas tuo metu buvo kambary, dainavo ir pritarė įvairiais mušamaisiais, pvz. šakutėmis, peiliais, batais ir švirkštais…

Bet ne viskas buvo taip idiliška: The Who lyderis Pitas Taunsendas susikibo su Hendriksu, ginčydamiesi, kas turi pirmas pasirodyti scenoje. Kiekvienas jų bijojo, kad varžovas spės parodyti visus savo sprogius sceninius triukus ir sekantis neturės kuo nustebinti žiūrovų. Anglams pasisiekė: The Who puikiai atgrojo, pabaigoje seto sulaužydami gitarą ir būgnus. Bet Hendriksas nenusileido anglų modams ir pasirodymo pabaigoje padegė savo gitarą. Buvo toks įspūdis, kad gitaros siela kaukdama pakilo į dangų…

Džimis Hendriksas ir Dženis Džoplin šiame festivalyje kūrė roko istoriją, nors iki festivalio Monterėjuje jie nebuvo žinomi. Abiejų pasirodymas nepaliko nė vieno abejingo ir buvo įamžintas D.A. Penebeikerio šiam festivaliui skirtoje kino juostoje. Taip Monterėjaus festivalis tapo savotiška preliudija didžiausiems roko festivaliams. Iki Vudstoko buvo likę du metai…

 

San-Franciskas  švenčia Meilės Vasaros 50-metį

Prieš pusę amžiaus Amerikos jaunimas sukėlė kultūrinę revoliuciją: dauguma kilo dėl muzikos ir uždraustų preparatų, protestavo prieš karą Vietname ir subujojusį 60-jų amerikietišką ortodoksalumą. Kiti „bujojo“, ba nebuvo vasarą kas veikti. Treti tiesiog dėl kompanijos (kaip tas, anot senos patarlės, vienos išskirtinės tautos atstovas, kuris dėl kompanijos net pasikorė)… Taigi visa tai išsiliejo į galingą judėjimą, įgavusį atgarsį visame pasaulyje ir paliko nepamirštamą paveldą. Kaip sakė grupės Grateful Dead gitaristas Bobas Veiras, kultūrinis sprogimas išsiveržė pro amerikietiškos visuomenės fasado plyšius  ir 1967-jų vasara tapo lūžio tašku rokenrolo istorijoje. Tai atsispindėjo ne tik muzikoje, bet ir kine, literatūroje ir dailėje. Pagaliau, žmonių protuose.

Dabar San-Franciskas tapo technologiniu centru ir nė kiek nepanašus į tą 70-jų miestą. Vis dėlto miestas tikisi naujo „svečių“ pliūpsnio su turistiniais doleriais ir labai rimtai žiūri į šią istorinę datą. Atidarytos jubiliejinės parodos, vyksta kino ir muzikos festivaliai, tematinės diskotekos ir lekcijos. Jubiliejus duoda aiškiai suprasti: tai, kas įvyko prieš 50 metų, šiuolaikiniame San-Franciske neįvyktų. Šiuolaikiniai nežinomi kūrėjai negali sau leisti kurti šiame mieste. Miestas vis dar traukia jaunus žmones, bet net tie, kurie uždirba šešiaženkles dolerių sumas Silikono slėnyje, skundžiasi brangiu pragyvenimu.

Grupės Quicksilver Messenger Service vokalistas ir bosistas Devidas Freibergas pažymėjo, jog dabar visi prisimena tik muziką, bet ne tik ja viskas apsiribodavo. „Ten buvo dailininkai, poetai, muzikantai, visos puikios rūbų parduotuvės, maisto parduotuvės hipiams. Tai buvo visa bendruomenė“,- prisimena Freibergas.

„Kiekviena fantazija apie 67-jų vasarą – taika, džiaugsmas, meilė, prievartos atsisakymas, gėlės plaukuose ir fantastiška muzika – buvo realybė Monterėjuje. Tai buvo palaiminimas“,- pasakojo kitas tų laikų liudininkas Denisas Maknalis, oficialus Grateful Dead biografas. Jis kuravo parodą „Kelyje į Meilės Vasarą“, kuri vyko  Kalifornijos istorijos draugijoje. Paroda nušvietė kelią, kaip atsirado ši epinė vasara ir kodėl San-Franciskas tapo jos „neišvengiamais namais“. Dar viena paroda, pavadinta „Meilės Vasaros patirtis“, veikia De Jango muziejuje: ten galima pamatyti psichodelinį muzikos šou ir tų laikų koncertinius posterius bei fotografijas, pasiklausyti muzikos ir sužinoti apie tos epochos madas.

Taigi, įsisegam į praretėjusius plaukus gėles ir pirmyn į Friską!

If you’re going to San Francisco
Be sure to wear some flowers in your hair
If you’re going to San Francisco
You’re gonna meet some gentle people there

For those who come to San Francisco
Summertime will be a love-in there
In the streets of San Francisco
Gentle people with flowers in their hair

 
Parašykite komentarą

Publikavo on liepos 21, 2017 trumpai tariant

 

Debiutas: Bee Gees

Albumas “Bee Gees’1st”, išleistas 67-jų liepą, iš tiesų nėra debiutinis. Tai buvo trečias vaikinų albumas, o pirmi du išleisti tik Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Mūsų laikais, ko gero, lengviau būtų gauti Šekspyro autografą, nei tuos du diskus. 70-aisiais daugelis mano draugų melomanų (jų tarpe ir aš) galvojo, jog broliai Gibai yra australai, bet taip nėra – jie yra šimtaprocentiniai anglai, gimę Meno saloje. Vėliau gyveno Mančesteryje ir tik 1958 metais visa šeima emigravo į Australiją.

Dainuoti broliai Baris, Robinas ir Morisas pradėjo dar gyvendami Anglijoje. Atvykę į Australiją taip pat naudojosi kiekviena galimybe iš dainavimo užsikalti kišenpinigių. Ir “prisidainavo” iki to, kad jais susidomėjo vietinis impresarijus Bilas Gudas. Jis supažindino brolius su vietiniu DJ Bilu Geitsu(!). Žinoma, tai nebuvo mums žinomas kompiuterių dievas. Tas Bilas Geitsas ir pavadino juos Bee Gees – pagal savo ir Bilo Gudo inicialus. Anaiptol ne “Brothers Gibb”, kaip buvo manoma. Broliai tapo labai populiarūs Sidnėjaus klubuose, tad ant mokyklos buvo “padėtas skersas”. Juolab, kad kišenpinigiai jau nebetilpo kišenėse.

 

 

Po kelių metų muzikavimo broliai suprato, kad Australija yra stabdys jų tolimesniam tobulėjimui ir laikas grįžti į Londoną, kuris jau svingavo ir patapo naujos jaunimo filosofijos, madų ir roko muzikos sostine. 67-jų pradžioje broliai pasikrovė į laivą ir išplaukė gimtinėn. Gimdytojai buvo smarkiai prieš tokį vaikinų sprendimą – tėvas net buvo paslėpęs jų pasus, bet paskui atlyžo ir net parašė laišką, kurį kartu su demo įrašais išsiuntė pačiam Bitlų menedžeriui Brajanui Epštainui. Šis, kaip dabar madinga sakyt, delegavo tuos įrašus jaunam firmos darbuotojui Robertui Stigvudui. Po kažkiek metų šis jaunasis darbuotojas pataps Bee Gees ir Cream prodiuseriu bei įrašų kompanijos bosu.

Laivas plaukė šešias savaites ir broliai, turėdami marias laiko, rašė dainas. Debiutinio albumo dainos „To Love Somebody“, „I Can‘t See Nobody“ ir kitos gimė laive, plaukiančiam Anglijon. Pagrindinis albumo hitas – „New York Mining Disaster 1947“ buvo parašytas po tragiškos katastrofos Velso miestelio Aberfan kasykloje. Sunku įsivaizduoti, kad tokio turinio kūrinys būtų parašytas šiais totalaus glamūro ir vyriškų sijonų laikais, tuo labiau įeitu į čartus. Didžėjai kasdien per radiją grojo „New York Mining Disaster 1941“ singlą, manydami, jog tai Bitlai, pasivadinę „BG“, išleido naują dainą. Tai irgi padėjo smarkiai stumtelėti dainą į britų čartų 12-ą vietą.

Albumas tikrai nustebins tuos, kurie laiko Bee Gees glamūriniais, blizgančius rūbus dėvinčiais ir spiegiančiais balsais dainuojančius popsą bičais. Jame daug nuoširdžių, įvairaus stiliaus dainų. Nepamirškim, kad diskas pasirodė praėjus vos mėnesiui po Bitlų „Sergeant Pepper‘s…“ ir jame daug psichodelikos. Debiutinis Bee Gees albumas susilaukė didžiulės sėkmės, užimdamas aštuntą vietą Britanijos čartuose. Pati grupė gavo tais laikais neįsivaizduojamą pasiūlymą iš Atlantic Records – 80.000 svarų sterlingų kontraktą su teise platinti visus grupės albumus.

Gerb. Redaktorė apsilankė prie Bee Gees namo Londone

„Bee Gees‘1st“ yra vienas tų nedaugelio albumų, kurie sėkmingai iššauna pirmą šūvį ir garantuoja grupei vietą aukščiausioje roko lygoje. Pirmiausia rekomenduočiau šį albumą ne disko muzikos gerbėjams, o visiems 60-jų pabaigos psichodelinės ir kitos rimtesnės muzikos mėgėjams.

 

 
Komentarų: 1

Publikavo on liepos 15, 2017 Uncategorized

 

Archeologija

Moby Grape

Grupė, kuri galbūt yra labiausiai neįvertinta tarp ano amžiaus septinto dešimtmečio komandų, nors jos sudėtyje buvo puikūs muzikantai ir muziką jie grojo visai padorią. Užbėgant už akių galiu pasakyti, kad dabar šios komandos diskai yra retenybė ir kainuoja nerealius pinigus.

Grupės siela, poetas ir gitaristas Aleksandras „Skipas“ Spensas (kuris dabar groja danguje kokioj nors angelų psichodelinėj grupėj), prieš ateidamas į „Moby Grape“ dar spėjo pagroti garsiose grupėse. Pirmoji buvo Devido Freibergo „Quicksilver Messenger Service“, bet labai greitai jį perviliojo į kitą, ne mažiau garsią komandą „Jefferson Airplane“ jos gitaristas Marti Beilinas. Įrašęs su jais debiutinį albumą ir padalyvavęs antrame kaip kviestinis muzikantas (abiejose albumuose grojęs būgnais), Skipas (po geros dozės LSD, kuris 66-siais buvo legalus), sugalvojo suburti grupę. Naujosios grupės debiutas įvyko Marinkaunto stadione Ark. Bet tikra sėkmė atėjo po koncerto garsioje „Filmor East“ salėje, po kurio „Moby Grape“ išgarsėjo kaip kultine hipių grupė. Muzikantams buvo pasiūlyta net 13 kontraktų iš garsiausių įrašų kompanijų. Buvo pasirinkta „Columbia Records“, kurioje ir buvo įrašytas debiutinis albumas.

Albumo prezentacija buvo grandioziška – ant salės sienų buvo pakabintos didžiulės vazos, kuriose plaukiojo purpurinės orchidėjos, duodančios užuominą į grupės pavadinimą. Vakaro pabaigoje žiedlapiai dengė visą salę ir vakarėlio svečiai paslydę griuvo ant grindų. Buvo sulaužytų kojų. Kompanija pristatė 100 dėžių kolekcinio rožinio vyno ir specialius purpurinės spalvos bokalus. Ir ne vieno kamščiatraukio…

Įtariu, leiblo bosai per prezentaciją „biskelį“ padaugino, kitaip negaliu paaiškinti to fakto, kad iš debiutinio albumo į rinką buvo paleisti  net penki singlai. Ir visi jie su trenksmu nugarmėjo į čartų apačią. Nukentėjo grupės reputacija, smarkiai nukentėjo ir albumas, žiauriai sudirbtas kritikų. Tą pačią savaitę trys grupės nariai buvo areštuoti už narkotikų laikymą. Negana to, kažkas iš amerikontų-puritonų pamatė, kad albumo viršelio nuotraukoje būgnininkas rodo „faką“ ir visos neparduotos plokštelės buvo greitu būdu išimtos iš prekybos. Puritonų ramybę sudrumstęs pirštas buvo užtušuotas, tuo pačiu buvo užtepliota ir amerikiečių vėliava, buvusi už muzikantų nugarų. Jei šiais laikais panorėsit šio albumo originalu papuošti kolekciją, turėsit pakloti nemenką krūvelę žalių. Tik dėl „fako“.

Bet labiausiai susidirbo Skipas Spensas: palikęs Vakaruose šeimą, jis susidėjo su moterim, užsiiminėjusia juodąja magija, ir pateko josios įtakon. Ši jam „makaronino“, jog jis turi kovoti su blogiu ir dalyvauti okultinėse apeigose. Situacija pasiekė apogėjų, kai ragana paskelbė, kad jo grupės draugai yra juodosios gyvatės vaikai ir juos reikia sunaikinti. Apsiginklavęs priešgaisriniu kirviu Skipas bandė įsiveržti į kompanjonų viešbučio kambarį. Laimei, vaikinai buvo išėję į studiją, tad nukentėjo tik kambario durys, iš kurių teliko skiedros. Su kirviu rankose Skipas bandė susistabdyti taksi, bet šaunūs kopai jį sučiupo ir uždarė į cypę, o vėliau į Belvju psichuškę. Tą dieną, kai jį turėjo paleisti, Skipas vien su pižama pabėgo į Nešvilą ir ten įrašė vienintelį solinį albumą „Oar“. Po ilgų valkatavimo, „bomžavimo“ ir ligų metų, 1999-ais Skipas mirė.

Paskutinį kartą Moby Grape su naujais muzikantais koncertavo 2007 metais, minint „Meiles vasaros“ keturiasdešimtmetį San-Francisko Golden Gate parke. Jų pasirodymo atėjo pažiūrėti 40.000 jų gerbėjų. Taip baigėsi šios grupės istorija, bet ateinančioms kartoms liko jų muzika.

Ronnie James Dio & Elf

1967 metais būsimieji elfai vadinosi „The Electric Elves“.  1970 metais grupė persivadino „Elf“ ir jos lyderis Ronis Džeimsas Dio tiksliai žinojo, kokią muziką jie gros – jį įkvėpė ką tik išleistas Deep Purple albumas „In Rock“. Elfai smarkiai progresavo ir netrukus CBS pasiūlė jiems kontraktą. Tai, kas įvyko toliau, galima paaiškinti nebent antgamtiškų jėgų įsikišimu.

Dio su draugais CBS studijoje Niujorke ruošėsi debiutinio albumo įrašų sesijoms, kai Deep Purple vokalistas Gilanas susirgo (DP gastroliavo Amerikoje) ir gastrolės buvo trumpam pristabdytos. Rodžeris Gloveris ir Janas Peisas, neturėdami ką veikti, klajojo po miestą ir užėjo į vieną studiją, kur tuo metu repetavo „Elf“. Štai kaip apie tai pasakoja Gloveris: „Mes su Peisu pirmą kartą juos pamatėm Niujorke. Jie skambėjo pašėlusiai gerai. Ronis buvo geriausias vokalistas iš visų, kuriuos aš kada nors girdėjau ir su kuo teko dirbti. Neįprastas pianino akompanimentas darė jų muziką nepakartojamą“.

Panašus abiejų grupių skambėjimas padarė didelį įspūdį „parpaliniams“ ir jie nutarė prodiusuoti elfų pirmąjį albumą. Beje, Gloveris prodiusavo ir du jų sekančius albumus, bei pakvietė Dio sudainuoti jo paties soliniame albume. Deep Purple muzikantai ne tik priėmė juos į savo firmą Purple Records, bet ir pasiimdavo elfus su savim į koncertinius turus kaip „apšildančią“ grupę. Tose kelionėse ir įvyko Ronio ir Ričio Blekmoro pažintis. „1975 metais mes buvome kartu su Deep Purple koncerte Zagrebe. Būsiu atviras, aš neatsimenu šio koncerto, bet salė ir atmosfera joje buvo nuostabi“, – pasakojo Ronis Dio. –  Man atrodė, kad žmonėms Jugoslavijoje buvo uždrausta klausytis roko muzikos, todėl aš buvau apstulbintas to priėmimo, kurį mums surengė klausytojai. Panašu, kad tuo laiku Blekmoras ruošėsi palikti DP ir būtent tuo momentu mes susipažinom artimiau. Jis pakvietė mane į studiją kartu įrašyti dainą „Black Sheep Of The Family“. Tai buvo naujos Ričio grupės Rainbow užuomazga. O kas buvo toliau, mes puikiai žinom. Tai buvo puikios mano mylimiausio vokalisto Ronnie James Dio stulbinančios karjeros pradžia. Bet tai jau visai kita istorija.

 
Parašykite komentarą

Publikavo on liepos 7, 2017 Archeologija

 

Atostogos

Šį nuostabų metų laiką kiekvienas “čiūdinasi” savaip: vieni važiuoja į Maldyvus, kiti į Turkiją, kur viskas įskaičiuota, treti į Zizėnus daržų ravėc. Alytiškių melomanų komanda spjovė į visus pasaulio stebuklus ir kasmet važiuoja paklausyti ir gyvai pamatyti dar neišmirusių roko dinozaurų. Ta vieta vadinasi Loreley, Deutschland. Štai foto reportažas iš šių metų Open Air Loreley.

Rockfels Loreley 2017

 
Parašykite komentarą

Publikavo on birželio 30, 2017 bendra

 

Roger Waters — «Is This The Life We Really Want?»

 

„Ar tai tikrai tas gyvenimas, kurio mes norim?“,- klausia Rodžeris Votersas savo naujame albume. „Ar tai ta muzika, kurios mes iš tavęs laukėm?“,- norisi užduoti jam klausimą. Atsakymas ko gero būtų nedviprasmiškas.

Lygiai prieš 25 metus pasaulis išvydo puikų eks- Pink Floyd lyderio albumą „Amused To Death“. Ir štai šiom dienom turim galimybę klausytis naują Voterso opusą. Tai konceptualus diskas-antiutopija, „The Wall“ su juo palyginus yra kabaretas vaikų auditorijai. Tai ne mano nuomonė – aš po pirmo albumo perklausymo (kaip ir po pirmos „čierkos“ samanės)  nesusidariau apie jį tvirtos nuomonės. Kas iškart „krenta į ausis“ – Rodžeris nuolat pirštu bado į šiuolaikinių politikų bukumą, o save pristato kaip viską pasaulyje keikiantį pranašą, apie viską turintį savo nuomonę. Jis dainuoja apie tai, kad dievai, nekreipdami dėmesio į žmonių kančias, maukia kaip batsiuviai, jis rimuoja pavadinimą „Wish You Were Here“ su Gvantanamo kalėjimu ir kalbasi apie skolų grąžinimą su teroristais jiems suprantama kalba. Visą tai skamba baisokai, bet jis yra vienintelis muzikantas, kurio žodžiai gali pasiekti paskutinius įtakingus 21-jo amžiaus politikų ausis.

Albumas iš tiesų kontraversiškas – užtenka paskaityti pirmus klausytojų ir kritikų atsiliepimus: “Jau iš pirmų albumo fragmentų buvo aišku, kad tai ne šedevras, kokiu buvo „Amused To Death“,- fragmentai, pristatyti prieš albumo išleidimą, ir buvo vieninteliai geriausi…“, „…mano jaunystės kumiras, šių laikų didis muzikantas išleido tikrą „lažą“ ir spjovė į veidą milžiniškai armijai savo gerbėjų. Vangiai, blausiai, nuobodžiai, nieko naujo ir įkvepiančio…“, „Kaip jis pats sakė, tai kūriniai, kurie neįėjo į ankstesnius albumus. Dabar aišku kodėl. Gėda. Deja…“, „Tokius Godričius (Neidželas Godričius – albumo prodiuseris, kuris prieš tai dirbo su Radiohead) reikia vyti toliau ir neprileisti per patrankos šūvį.“

Aš asmeniškai labiausiai pasigedau Deivido Gilmoro solinės gitaros, o kur ji  yra, tai skamba labai blankiai. Įrašant Amused To Death, buvo pakviesti net aštuoni gitaristai su Džefu Beku priešaky. Čia gi buvo keturi gitaristai, bet aš kažkaip jų neišgirdau… Trūksta ne tik gitaros, bet ir ryškių klavišinių. Nors puikių melodijų netrūksta, bet jos taip užmaskuotos, kad iškart ir nepastebėsi. Perkompresuotas garsas paverčia muziką monotonišku ūžesiu ir tenka smarkiai susikoncentruoti, kad ji nevirstų nepastebimu fonu. Potencialiai puikus albumas, gal net vienas geriausių Voterso darbų, buvo užmuštas šūdinu prodiusingu. Bet labiausiai man nepatiko šiame albume mušamųjų skambėjimas. Taip, Pinkai mėgo sausą garsą, bet jis kartu buvo ir pakankamai minkštas. O čia kiekvienas smūgis į būgną ir lėkštes –  it kuvalda per skardos lakštą. Klausydamas bet kurios grupės muzikos, visada pirmiausiai atkreipiu dėmesį į būgnininko darbą. Bet čia net nereikėjo ypatingų pastangų – mušamieji kaip įkyri musė lindo į ausis.

Nesinori daryti detalios albumo recenzijos, tad pirmas įspūdis – puiki demo-versija. Rekrutavus gerus muzikantus, vertėjo pasėdėti dar pusmetuką studijoj ir įrašyti kaip reikia. Gautųsi puikus albumas, gal net geresnis už „Amused To Death“.

P.S. Nenoriu primesti savo nuomonės apie šį albumą – kiekvienas, perklausęs jį, turės savo nuomonę.

Ir dar P.S. Prabėgus dviem savaitėm po pirmo pasymatymo, perklausiau visą albumą dar tris kartus. Radau daugiau pliusų… Po šešto karto pirksiu vinilą.

 
Parašykite komentarą

Publikavo on birželio 23, 2017 Uncategorized

 

Trumpai tariant

Ray Davies gavo riterio titulą.

Vienos garsiausių 60-jų grupės The Kinks lydėriui „už tarnavimą menui“ buvo suteiktas riterio titulas. Bekingemo rūmuose muzikantui apdovanojimą įteikė princas Čarlzas. „Tai tęsėsi kokias 3 minutes ir praėjo puikiai. Aš atsisveikinau ir išėjau namo“,- papasakojo 72-metis muzikantas. Rėjus ir Deivas Deivisai bei du jų draugai įkūrė The Kinks 1964 metais. Grupė garsėjo savo aštriais tekstais socialinėmis temomis ir gal būt todėl buvo nelabai megiama politikų. 1990 metais Rėjus kartu su Kinks tapo rokenrolo Hall of Fame nariais, jis taip pat yra Ivor Novello Awards laureatas už ypatingus nuopelnus britų muzikai. 2004 metais jis tapo ordino „The Most Excellent Order of the Britis Empire“ komandoru.

 

Legendinio trio „Cream“ muzikantų vaikai atkuria tėvų muziką

Birželio pradžioje Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje vyks grupės „The Music of Cream“ turas skirtas „Cream“ 50-čiui. Visi šios naujos formacijos nariai yra artimi legendinės 60-jų komandos giminaičiai. Kofis Beikeris yra Džindžerio Beikerio sūnus, multiinstrumentalistas Malkolmas Briusas yra Džeko Briuso sūnus ir dar vienas muzikantas – Vilas Džonsas, Eriko Kleptono sūnėnas ir garsiojo garso inžinieriaus Endi Džonso, dirbusio su Džimiu Hendriksu, Rolling Stones ir Led Zeppelin, atžala.

Visi trys yra patyrę muzikantai ne kartą kartu su tėvais ir kitais roko veteranais groję koncertuose. Jubiliejinį renginį, kaip kviestinė žvaigždė palaikys ir buvęs Deep Purple narys Glenas Hjuzas.

Krevetė pavadinta Pink Floyd vardu

Oksfordo universiteto zoologas Semis de Greivas pavadino naują krevetę aptiktą prie Panamos krantų savo mylimos grupės vardu. „Aš dažnai darbe klausausi Pink Floyd. Šios krevetės atradimas tapo puikia galimybe pagaliau pažymėti mylimą grupę. Mūsų laboratorijoje yra pakankamai Pinkų fanatų, todėl mes susitarėm, kad jeigu rasim naują rožinę krevetę, tai ją ir pavadinsim Pink Floyd“, – pasakojo de Greivas.

Oksfordo mokslininkai nepraleido progos draugiškai partolinti kolegas ir nupiešė šaržus į kultinių Pinkų albumų viršelius.

 „Procol Harum“ jubiliejus

Prieš pusę amžiaus Procol Harum išleido savo garsiausią singlą „A Whiter Shade Of Pale“, kuris suformavo dar vieną roko stilių – progresyvųjį roką. Iki šių dienų šis singlas yra visų laikų perkamiausių.

Labai įdomią istoriją, susijusią su šia daina papasakojo Polas Makartnis: „67-jų gegužės 15-tą Brajanas Epstainas surengė vakarėlį, skirtą albumo „Sgt. Pepper‘s“ užbaigimui. Po jos Polas su draugais nuvažiavo į klubą Bag O‘Nails. Tą vakarą aš sutikau Lindą. Ji ten buvo su The Animals muzikantais, kuriuos gerai pažinojo. Kai ji praėjo šalia mūsų staliuko, aš pastojau jai kelią ir pasakiau: „Labas, kaip gyveni?“. Aš prisistačiau ir pasakiau, kad mes einam į kitą klubą ir ar ji nenorėtų mums palaikyti kompaniją?“.

Redaktorė prie garsaus klubo įėjimo

Mes visi nuvažiavom į Speakeasy klubą. Tai buvo pats pirmas kartas kai aš išgirdau įrašą „A Whiter Shade Of Pale“ su tekstu apie tai, kad kažką pykino. Tekstas buvo keistas, bet labai poetiškas, o muzikinė tema buvo paimta iš Bacho, bet mes šito nežinojom. Paprasčiausiai mes pagalvojom „Dieve, kokia nereali daina! Tai buvo etalonas. Mes pradėjom spėlioti, kas atlikėjas. Kažkas iš mūsų nuėjo į DJ‘jaus kabiną ir paklausė, ką jis ką tik pagrojo. Jis pasakė: „ Ak, taip, A Whiter Shade Of Pale, Procol Harum“. Procol kas? Čia lotyniškai ar kokią kitą kalbą? Visi apie tai ir kalbėjo, ką tai reiškia. Tai buvo vakaro intriga“.

Nuo savo pirmo pasirodymo Procol Harum evoliucionuoja, tik prie grupės vairo lieka nepakeičiamas vokalistas, pianistas ir kompozitorius Geris Brukeris. Paskutinis grupės albumas buvo išleistas 2003 metais ir štai dabar grupė 50-čio progą pasirodė naujas diskas „Novum“. Gyvenimas tęsiasi.

Sukūrta Lenono figurelė.

Jau dabar Internete galima užsisakyti Džono Lenono žaislinę figurelę. Skubekit, nes jų yra tik 500 vienetų. Nors kaina ir kandžiojasi (300 svarų), bet manau tikriems Džono fanams tai bus puiki dovana. Į komplektą taip pat įeina rūbai, aksesuarai ir keičiamos rankos.

Kuboje pažymėjo Seržanto Peperio 50-tį

A woman dances during an open-air covers concert in celebration of the release of Beatles’ landmark album “Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band” 50 years ago, in Havana, Cuba June 1, 2017.

Laisvės saloje buvo surengtas koncertas skirtas garsiausiam Bitlų albumui. Šou vyko atviroje aikštelėje viename iš Havanos parkų. Koncerto dalyviai grojo kubietiškas albumo dainų kaver versijas, kartais pagardindami jas salsos ritmais. Kubos spauda parašė, jog šalyje prasidėjo „pavėluotas bitlomanijos žydėjimas“.

Laisvė alui!

Šiais metais metaliūgos, kurie rinksis į Wacken Open Air festivalį, alų gaus iš alaustiekio. Vamzdžiai, kuriais alutis tiekės į festivalį bus 70 cm gylyje ir 7 kilometrus bėgs į ištroškusių metalistų gerkles.

Anksčiau alutį veždavo statinėmis sunkvežimiai, bet gamtą mylintis vokiečiai nusprendė atsisakyti sunkiųjų furų kadangi jos ardo dirvožemį ir baueriai pasibaigus festivaliui negalės pasisėti nei ridisėlio, nei morkvos.

Wacken Open Air yra vienas didžiausių sunkios muzikos festivalių pasaulyje. Pedantiški fricai paskaičiavo, kad kasmet jį aplanko apie 75000 metalistų, kurie per tris dienas išgeria vidutiniškai 5,1 litro alaus kiekvienas. Blemba, reiktu deleguoti į ten Karbauckį su Veryga!

 

Šiais metais festivalyje pasirodys Accept, Alice Cooper, Avantasia, Candlemass, Marilyn Manson ir dar apie 150 garsių komandų.

Visi trys yra patyrę muzikantai ne kartą kartu su tėvais ir kitais roko veteranais groję koncertuose. Jubiliejinį renginį, kaip kviestinė žvaigždė palaikys ir buvęs Deep Purple narys Glenas Hjuzas.

Vaizdeliai iš festo

 

 

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo on birželio 10, 2017 trumpai tariant

 

Albumui „Sergeant Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“ – 50!

«It was fifty years ago today, Sgt. Pepper taught the band to play…» 

1966-jų rugpjūtį, pavargę nuo gastrolių ir spiegiančių, su šlapiom nuo ekstazės kelnaitėm mergaičių,  Bitlai nutarė atsisakyti koncertinės veiklos ir tapti studijine grupe. Pirmą kartą pas juos atsirado aibė laisvo laiko ir galimybė rimtai padirbėti studijoje. Kaip sėkmingiausia britų grupė (ir višta, nešanti auksinius kiaušinius firmai EMI bei Anglijos biudžetui), jie turėjo galimybę neribojamai dirbti Abbey Road studijoje. Jau kadais ketveriukė planavo parašyti dainų ciklą, susijusį su vaikystės prisiminimais ir kasdienybe. „Babkių“ darymo skaitliukas buvo įjungtas ir niekam nebuvo įdomu, kad jie daugiau nebekoncertuos – tai jų teisė, bet EMI bosai ir Brajanas Epštainas reikalavo naujų dainų. Pirmais šios idėjos vaisiais tapo dvi dainos – „Strawberry Fields Forever“ ir „Penny Lane“.

Šios dvi pačios gražiausios būsimo disko dainos buvo paaukotos komercijos dievams: abi jos buvo išleistos singlu. Pagal pačių Bitlų sugalvota tradiciją dainos, išleistos atskiru singlu, į albumą nebuvo įtraukiamos (dėl ko vėliau Džordžas Martinas labai krimtosi). Jos pasirodė išplėstineje albumo „Magical Mistery Tour“, išleisto Amerikoje, versijoje. Taigi, originali Bitlų albumo „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“ koncepcija buvo, vaizdžiai tariant, nukirsdinta.

Dar šis albumas buvo vadinamas „Meilės Vasaros garso takelis“ arba „Hipių Simfonija Nr.1“, tapęs tuo metu stiprėjančio hipių judėjimo trubadūru. Šis albumas pagimdė psichodelinį, o vėliau ir prog roką, įtakojo tolimesnį roko muzikos vystymąsi, įkvėpė tūkstančių naujų grupių atsiradimą ir smarkiai paveikė jau egzistuojančių kūrybą. Iki „Seržanto“ roko muzika buvo skirta tineidžeriams, o jam pasirodžius, roko muzika susidomėjo įvairesnio amžiaus žmonės. Nuo tada visa roko muzika dalinama į „iki Seržanto“ ir „po Seržanto“. Iškart po albumo išleidimo pasipylė skambūs vertinimai: britų laikraščio The Times muzikos kritikas Kenetas Tainanas pavadino jį „lemiamu Vakarų civilizacijos istorijos momentu“.

Labai įdomi istorija atsitiko su albumo realizavimu Australijoje. Kaip tik tuo metu vyko garsus „Šešiadienis karas“ tarp Izraelio ir Egipto, todėl Sueco kanalas buvo laikinai uždarytas ir laivas, prikrautas „Sgt. Pepper‘s…“ albumų, turėjo daryti didelį lankstą, it senovėje apiplaukiant Afrikos žemyną. Kol laivas keliavos, australiečių grupei „The Twilights“ tik jiems žinomais keliais pavyko gauti albumo egzempliorių. Muzikantai išmoko nata į natą visą albumą ir pribloškė vietinius Bitlų fanus, sugrodami visą albumą likus kelioms savaitėm iki jam pasirodant prekyboje. Tai, seneliuk, ne baltarusiškas cigaretes per sieną atgabenti!

Laikraštis Daily Mail šiomis dienom papasakojo apie albumo „paslaptis“ ir, žinoma, pradėjo nuo dainos „A Day In The Life“. Dainos atsiradimą įkvėpė straipsnis DM laikraštyje, datuotame 1967-jų sausio 17 dieną. Jame buvo pasakojama apie bylos klausymą dėl žuvusio autokatastrofoje 21 metų Taros Brauno dviejų vaikų globos. T.Braunas buvo garsios Guinness aludarių dinastijos atžala. Džonas ir Polas jį gerai pažinojo, o Polas netgi buvo pasiskolinęs iš jo motorolerį, su kuriuo pateko ir į avariją. Daina tapo pirmąja,  uždrausta groti BBC radijuje, manoma, dėl žodžių „I‘d love to turn you on“, atseit, nurodančių sąsajas su narkotikais (ko gero, taip iš tiesų ir buvo). Leidinys taip pat rašė, kad Lenonas niekad taip gerai nedainavo, kaip šioje dainoje. Taip pat didelį redakcijos susirūpinimą sukėlė žodžiai „I went into a dream“ (hm, visur jiems vaidenosi narkotikai). Finalinį akordą, kurį Džordžas Martinas vadino „orkestriniu orgazmu“, sugalvojo Polas, o žadintuvą, kuris skamba dainoje, į studiją atnešė Džonas, kad partolintų Ringo, dažnai „pramiegantį“ įstojimo momentą.

Tame pačiame laikraščio numeryje buvo straipsnis apie tragišką kelių būklę Blekberne. Buvo rašoma apie 4 tūkstančius duobių, į ką Džonas sureagavo parašydamas „I read the news today, oh boy/Four thousand holes in Blackburn, Lancashire…“.

Apie uždraustas medžiagas, kaip manė redaktorius, buvo kalbama ir dainoje „With A Little Help From My Friends“, kur Ringo dainavo „I get high with a little help from my friends“. Bet Lenonas karštai tvirtino, jog marihuanos kvapo čia jis neužuodžia.

Labiausiai buvo puolama viena gražiausių albumo dainų „Lucy In The Sky With Diamonds“ (akylas skaitytojas suprato dėl ko…). 4-mečio Džuliano Lenono piešinys, kuris ir tapo dainos tema, užkliuvo dėl abreviatūros iš pirmųjų žodžių raidžių. „Supuvęs kapitalistinis pasaulis – narkotikus vartoja vaikai!“,- jei sovietinių laikraščių redaktoriai būtų žinoję reikalo esmę, jų laikraščiai mirgėtu tokiais straipsnių pavadinimais. Aš taip manau, bet sovietijos piliečiai nežinojo, kas tie Bitlai yr. Tik nedidelis procentukas, jo, tų, kurie naktimis gaudė „Radio Luxembourg“. Ir kitas kenkėjiškas propagandas, seneliuk.

Dainai „She‘s Leaving Home“ impulsą taip pat davė straipsnis apie merginą, vardu Melani Kou, kuri pabėgo iš namų. Vėliau pati Melani prisipažino, kad dainos tekstas labai tiksliai atspindėjo jos santykius su šeima, ypač frazė „something inside that was always denied“. Polas net atspėjo, kad Melani pabėgo su boyfrend‘u, tik jis neatspėjo jo profesijos.

Daugiausia kritikos sulaukė Džordžo Harisono daina „Within You Without You“, kuriai atlikti Džordžas iš Indijos atsivežė galybę įvairių indiškų instrumentų. Tačiau Džonas kritikams atsakė: „Tai viena geriausių Džordžo dainų. Jo protas ir jo muzika švarūs“.

67-jų sausį Bitlai filmavosi promo-klipe dainai „Strawberry Fields Forever“ Kento mieste ir Džonas vienoje antikvarinėje parduotuvėje nusipirko Viktorijos laikų cirko afišą, kurios tekstas skamba dainoje „Being For The Benefit Of Mr. Kite“.

Dainą „When I‘m 64“ Polas parašė dar būdamas paaugliu. Ją Bitlai dainuodavo The Cavern klube, kai dingdavo elektra. Su nauju tekstu ir 1930-jų aranžuote Džordžas Martinas pavertė ją viena mylimiausių klausytojų dainų.

Ir pabaigai visiems žinomas faktas: daina „Good Morning Good Morning“ Džonas sukūrė dėl jį mirtinai užknisusios Kellog‘s reklamos, kurią pastoviai transliuodavo per teliką. Kaip žinia, didžiausias įkvėpimas Džoną aplankydavo, kai fone  burbė įjungtas TyVy.

Štai kaip, seneliuk, viskas paprasta: išgirdai reklamą, perskaitei laikraštį, surūkei „skrutkę“ ir – please –  šedevras yra.

O šiaip – sveikinam. Su jubiliejum, bičiukai.

 
Parašykite komentarą

Publikavo on birželio 4, 2017 mėnesio albumas