RSS

Mėnesio archyvas: kovo 2018

The Beatles: epochos pradžia

„One, two, three, four!“ – šia legendine tapusia skaičiuote prasideda debiutinis vaikinų iš Liverpulio albumas ir atsivėrė nauja epocha roko muzikoje. The Beatles jau du metus šlifavo savo koncertinę programą įvairiuose klubuose tiek gimtojoje Anglijoje, tiek ir už jos ribų. Medžiagos debiutiniam albumui prisirinko pakankamai.

62-jų pabaigoje buvo įrašytas pirmas Bitlų singlas „Love Me Do“, tad kelias albumui buvo nutiestas. Įrašui vadovavo Džordžas Martinas, vėliau vadintas „penktuoju Bitlu“. Keturios dainos tapo singlais, o likusios dešimt buvo paimtos iš koncertinio repertuaro. Tiesa, pirmas singlas „Love Me Do“ buvo įrašytas be Ringo – Džordžas Martinas pabijojo už būgnų sodinti ką tik atėjusį Starą, todėl būgnus daužė studijinis būgnininkas Alanas Vaitas. Ringui buvo leista pakratyti marakasus. Bet albume jis jau pasirodo visu gražumu.

1963 metų vasario 11 diena įėjo į istoriją kaip maratoninė debiutinio albumo įrašų sesija. Džordžas Martinas buvo nustebintas vaikinų energijos: „Jie grojo ištisas 12 valandų. Tai buvo įspūdingas nepertraukiamas koncertas. Jie čiulpė mėtinukus ir gėrė daug pieno, kad neužkimtų“. Kai vakare jie padarė trumpą pertrauką, Martinas pasakė, kad albumui trūksta dar vienos dainos. Visi nusprendė, kad tai bus „Twist and Shout“.  „Aš nujaučiau, kad ji bus paskutinė. Ji vos nepribaigė manęs… aš spiegiau kaip pamišęs, stengdamasis iš paskutinių jėgų,- vėliau pasakojo Lenonas. – Visą albumą mes įrašėm per 12 valandų. Mes norėjom parodyti, kaip mūsų muzika skambėjo gyvai Liverpulio ir Hamburgo salėse“. Ringo: „Savo pirmo albumo mes beveik nerepetavom. Manau, jis buvo įrašytas stichiškai. Iš pradžių mes pragrojom visas dainas, o paskui pradėjom jas įrašinėti vieną po kitos“.

Tai buvo pirmas ir vienintelis Bitlų albumas, kuris buvo įrašytas per vieną dieną Abbey Road Studios antroje studijoje 1963 metais vasario 11 dieną. Taigi, kovo 22 dieną diskas „Please Please Me“ pažymėjo oficialų fenomeno, vardu „The Beatles“, gimimą. Nei kokybe, nei įrašymo trukme ne vienas albumas net arti nestovi šalia Bitlų debiutinio disko. Būtent šis albumas davė pradžią vienai didžiausių XX amžiaus beprotybių, vardu bitlomanija…

Dažnai klausiu savęs – ką gi tokio ypatingo jie padarė? Ar be Bitlų muzikos mano gyvenimas turėtų tiek spalvų? Tiek draugų ir bendraminčių, mylinčių šitą muziką? Bitlai buvo mūsų kartos balsas. Praėjo daug metų ir įvairios muzikos teko girdėti, bet Bitlai –  tai pirma meilė.

 

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 25 kovo, 2018 Debiutas

 

The Electric Flag

Kai buvau dar ne visai senas ir vedžiau laidą radijuj, mane dažnai pagaudavo noras papasakoti apie tas grupes, kurios neužimdavo viršutinių čartų pozicijų, bet grodavo visai padorią muziką. Ot, nepasisekė, gal neturėjo „babkių“ papirkti muzikinio žurnalo redaktorių, gal nebuvo tų pačių „babkių“ tinkamai save pareklamuoti. O gal ir nenorėjo – grojo savo ir hipių bendruomenes džiaugsmui. Tokia muzika buvo labai populiari tarp Kauno neformalų XX amžiaus 70-jų pabaigoje. Mano nuostabai, po šmotelio metų, kai hipiai „legalizavosi“ ir grįžo iš ilgai trunkančio „trip“o, šalia manęs atsirado žmonių, kurie visą tą laiką nešė alternatyvaus roko vėliavą. Roko, kuris liko plokštelėse, kompaktuose ir Interneto platybėse. Vienu tokiu „roknešiu“ yra mano draugas Daivis – žmogus, kurio meilės ir atsidavimo roko muzikai reikia pavydėti. Jį sunku nustebinti kokiu retu albumu – atsakymas bus: „žinau, turiu“. Taip atsitiko ir su grupe, kuri yra šio rašinio herojė.

Trumpalaikė komandos „The Electric Flag“ karjera prasidėjo 1967 metais, kai gitaristas Maikas Blumfildas paliko gana sėkmingą kolektyvą „The Paul Butterfield Blues Band“. Kartu su kolega „PBBB“ vokalistu  Niku Greivinaitisu subūrė nauja kolektyvą „The Electric Flag“. Sudėtį papildė jau tada garsus būgnininkas Badis Mailzas bei dar penki nemažiau žinomi muzikantai. Netrukus buvo pasiūlyta „chalturkė“ – reikėjo sukurti muziką psichodeliniam filmui „The Trip“ (kas nematėt – rekomenduoju)- darbelis nereikalaujantis ypatingų pastangų. Pirmas „gyvas“ grupės pasirodymas prieš publiką įvyko 1967 metais, garsiame Monterėjaus festivalyje. Pasirodymas buvo sėkmingas ir netrukus buvo įrašytas debiutinis albumas „A Long Time Comin’“. Taigi, dar prieš Blood, Sweat & Tears ir Chicago atsiradimą Maiko Blumfildo komanda pradėjo bandymus su bigbendo ir roko sinteze. Ir jeigu BS&T po pirmojo albumo buvo priversti keisti savo vokalistą, tai Electric Flag muzikantams to daryti neprireikė – jų profesionalumas pridengė grupės vokalisto ne itin aukštus vokalinius sugebėjimus.

Žodžiu, The Electric Flag ateitis buvo puiki, tačiau prasidėjo rimtos problemos… Meilė narkotikams, konfliktai tarp muzikantų ir niekam tikęs menedžmentas skandino grupę. Pirmas tai suprato klavišininkas Baris Goldbergas, palikęs skęstantį laivą, o netrukus jį paliko ir kapitonas – Maikas Blumfildas. „Vairininku“ liko būgnininkas ir vokalistas Badis Mailzas. Buvo įrašytas antras albumas, bet kritikų teigimu, jis buvo silpnesnis už debiutinį ir atspindėjo grupės, paskendusios narkotikuose, problemas. Neatlaikęs užgriuvusios naštos, Mailzas nutarė uždaryti kontorą vardu „The Electric Flag“. Ilgai be darbo sėdėti neteko – tais pačiais metais Džimis Hendriksas pakvietė jį įrašinėti albumą „Electric Ladyland“. Vėliau Mailzas surinko savo grupę Buddy Miles Express ir pagaliau nuo 69-jų būgnijo Hendrikso grupėje Band Of Gypsys.

Buddy & Jimi

1974 metais buvo nesėkmingas bandymas reanimuoti originalios sudėties Electric Flag, net buvo įrašytas gan blankus albumas „The Band Kept Playing“. Bet po jo išleidimo muzikantai vėl išsibėgiojo. Visam laikui. Kai kuriems jų muzikinė karjera nesibaigė – klavišininkas Baris Goldbergas dirbo su Rodu Stiuartu, Džo Kokeriu, o prieš šešis metus, 2012-aisiais, kartu su Stivenu Stilsu surinko komandą The Rides. Bosistas Harvis Bruksas padėjo prasigėrusiam Džimui Morisonui aranžuoti ir įrašyti kelias dainas Doors albumui „The Soft Parade“. Buvusiam vokalistui Nikui Greivinaitisui staiga prasiveržė kompozitoriaus talentas ir jis parašė kelias dainas Džanis Džoplin, o po šios mirties tapo grupės Big Brother & The Holding Co vokalistu. Electric Flag lyderis Maikas Blumfildas tęsė solinę karjerą, įrašė kelis bliuzinius albumus, tačiau ilga draugystė su medžiagomis padarė savo – 1981 metais jis rastas savo automobilyje, miręs nuo perdozavimo.

Kaip sakoma, šia liūdna gaida ir baigsiu savo pasakojimą. Liko bekompromisis Electric Flag džiaz-rokas žmonėms, kurių dūšiose viskas gerai.

Muzika, kurios gera klausytis. Po darbo. Prie kefyro butelio.

Iki pasimatymo.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 16 kovo, 2018 Debiutas

 

Blood, Sweat & Tears: Child Is Father To The Man

Priešingai nuo jazz-fusion grupių, kurios demonstruodavo savo instrumentinių galimybių virtuoziškumą, Blood, Sweat & Tears savo muzikoje sumiksavo roką, R&B, soul muziką bei XX amžiaus klasikinės muzikos elementus. Visas šis mišinys buvo atliekamas nepamirštant nedidelių džiazo ansamblių tradicijų. Visos šios muzikinės koncepcijos buvo įtrauktos  į pirmą grupės albumą, išleistą 1968 metais. Šis albumas muzikos kritikų vadinamas išskirtiniu tuometinio BS&T lyderio Elo Kuperio darbu. Taip ar panašiai parašyta Vikipedijoj. Tiesa, dar ten parašyta, kad šis muzikos stilius buvo pavadintas „jazz-rock“. Asmeniškai aš šį terminą labiau siečiau su kitu bendu – The Chicago Transit Authority (vėlesniu Chicago).

Grupė gimė Niujorke iš The Blues Project ansamblio likučių: klavišininko, vokalisto ir kompozitoriaus Elo Kuperio bei gitaristo Stivo Katco. Jau šioje komandoje buvo bandoma suplakti į vieną indą bliuzą, R&B, džiazą, psichodeliją bei folk-roką. Patys muzikantai The Blues Project vadino „mūsų niujorkietišku atsaku“ Grateful Dead. Kaip ir „nabašnikai“, tai buvo ne tik grupė – tai buvo hipių komuna, kurioje visas turtas buvo bendras. Mergičkos irgi.

Užsidegęs idėja sukurti roko grupę su „pūtikų“ sekcija, panašią į čikagiečius The Buckinghams, Kuperis paliko komandą. Prie jo prisijungė bosistas Džimas Filderis ir būgnininkas Bobis Kolombis. Vėliau sudėtį papildė pučiamaisiais grojantys Rendis Brekeris, Džeris Vaisas, Dikas Haliganas bei Fredas Lipsius. Kuperis, nieko neklausdamas, pasiskyrė save lyderiu. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad jis buvo labiausiai patyręs muzikantas. Nežiūrint to, kad Filderis atėjo iš Frenko Zapos Mothers Of  Invention, Elas buvo autoritetingesnis. Juk tai būtent jis, grodamas su Bobu Dilanu, atliko Hammond vargonų partiją visų laikų ir tautų Nr.1 dainoje – Like A Rolling Stone.

Taigi, nauja komanda susikomplektavo ir reikėjo ją kažkaip pavadinti. Kartą Kuperis kalbėdamas su savo impresarijum apie būsimus grupės koncertus, ant stalo pamatė tūlo pažįstamo duotą paklausyti diską. Tai buvo Džonio Kešo albumas – „Blood, Sweat and Tears“ – pamatęs disko pavadinimą, Kuperis nutarė taip pavadinti grupę. Galimas daiktas, jog Džonis Kešas savo albumui panaudojo žodžius iš Čerčilio kalbos, kuria šis1940 metais,    tapdamas Didžiosios Britanijos ministru pirmininku, kreipėsi į Britanijos Parlamentą,: „Aš negaliu pasiūlyti nieko, išskyrus kraują, sunkų darbą, ašaras ir prakaitą“.   Labai abejoju, kad Kuperis žinojo, ką ten Čerčilis pasakė prieš 27-ius metus, bet šių žodžių derinys jam neabejotinai patiko. Kaip daugumai grupių, BS&T neteko ilgai laukti fortūnos šypsnio: pirmą koncertą jie sugrojo garsaus promouterio Bilo Gremo koncertų salėje Fillmore East. Netrukus trys garsios įrašų kompanijos pasiūlė vaikinams pasirašyti kontraktą. Buvo pasirinkta Columbia Records – šioje firmoje Elas Kuperis dirbo sesijiniu muzikantu. Mažiau nei per dvi savaites grupė įrašė debiutinį albumą Child Is Father To The Man. Pavadinimą linksmai iliustruoja albumo viršelis, kuriame kiekvienas muzikantas laiko ant kelių „vaiką“ –  savo tikslią, mažą kopiją.

Įkvėptas sėkmės, Kuperis pradėjo austi mintį apie sekantį albumą, tačiau Bobis Kolombis ir Stivas Katcas norėjo perimti grupės valdymą ir susirasti kitą vokalistą. Pasipiktinęs tokiu kolegų elgesiu, Kuperis  paliko grupę. Nurimus aistroms, jis sutiko aranžuoti kelias dainas naujam albumui. Prasidėjo naujo vokalisto paieška: buvo bandoma užverbuoti buvusį Buffalo Springfield gitaristą ir vokalistą Stiveną Stilsą. Bet šis buvo smarkiai užimtas projektu „Super Session“, kuriame dalyvavo Maikas Blumfildas ir… Elas Kuperis. Taip, taip, tas pats Kuperis iš BS&T, kurią jis prieš porą mėnesių paliko. Tuo metu bosistas Džimas Filderis turėjo romaną su dainininke Lora Niro, kuriai buvo pasiūlyta ateiti į repeticiją. Bet ji atsisakė tapti grupės vokaliste ir kaip kompensaciją padovanojo dainą „And When I Die“.

Daina buvo įrašyta ir tapo vienu iš garsiausių BS&T hitu. Tada į pagalbą atskubėjo dainininkė, Stivo Katco draugė Džudi Kolinz, kuri papasakojo, kad viename klube girdėjo tūlo Deivido Kleitono-Tomaso pasirodymą ir buvo labai sužavėta jo atlikimo stiliumi.

68-jų pabaigoje parduotuvėse pasirodė antras grupės diskas su nauju vokalistu ir tapo vienu labiausiai perkamų albumų –  net keturis kartus gavo “platininio” statusą. “Sužvaigždėję” Blood, Sweat & Tears buvo pakviesti į Vudstoko festivalį. “Mes mažai ką atsiminėm, nes scenoje buvom labai trumpai,- vėliau pasakojo Deividas. – Mus apgyvendino viešbutyje už 20 mylių ir atskraidino sraigtasparniu prieš pusvalandį iki mums pasirodant. Aš truputį pažiūrėjau Crosby, Stills and Nash pasirodymą, o po jų grojom mes. Grojom it kokiam rūke; paskui aš persimečiau keliais žodžiais su senais draugais ir po valandos mes jau skridom groti į kitą vietą. Taip kad „trys meilės ir taikos dienos“ mums truko viso labo porą valandų. Kai stovi scenoje, o prieš tave šeši šimtai penkiasdešimt tūkstančių žmonių, pradedi suprasti, kad vyksta kažkas nepaprasto, ko turbūt daugiau neįvyks. Ir tikrai daugiau neįvyko“.

Grupės menedžeriui buvo pasiūlyta 7500 dolerių už dalyvavimą filme apie festivalį, bet šis užrietė nosį ir pareikalavo daugiau, manydamas, kad BS&T yra tokie pat head‘laineriai, kaip Dženis Džoplin, ar Džimis Hendriksas. Jam net į galvą neatėjo mintis, koks kultinis yra Vudstoko festivalis ir kaip svarbu buvo nusifilmuoti tapsiančiame istoriniu filme. Jis uždraudė filmuoti grupės pasirodymą, tačiau filmavimo grupė sugebėjo nufilmuoti pirmą dainą, po kurios operatorių pravijo nuo scenos.

Atrodė, kad viskas klostosi puikiai, bet su Deividu Kleitonu-Tomasu iškilo problema: jis turėjo Kanados pasą, o Amerikoje buvo nelegalus imigrantas su pasibaigusia viza. Prasidėjo derybos su imigracine tarnyba dėl žalios kortos ir valdžia sutiko padaryti nuolaidas mainais į paslaugą iš grupės pusės. Vyko nepopuliarus karas Vietname ir Niksono administracijai buvo reikalingas jei ne palaikymas, tai bent supratimas iš protestuojančio amerikiečių jaunimo. Todėl departamentas pasiūlė Blood, Sweat & Tears už 40.000 dolerių važiuoti į „savanorišką“ koncertinį turą į Rytų Europą. Idėja buvo tokia – parodyti, kaip gera ir laisvę mylinti valdžia išsiuntė už „geležinės uždangos“ tikrą džiazroko komandą įpūsti Rumunijos, Lenkijos ir Jugoslavijos jaunimui geras vibracijas ir „laisvą Amerikos dvasią“. Vaikinams ši idėja nepatiko, bet norint turėti „ant duonos su sviestu“ ir gerą vokalistą, kokiu buvo Deividas, teko sutikti.

David Clayton-Thomas

Jau per pirmąjį koncertą Bukarešte „gerų vibracijų skleidėjai“ pamatė, ką reiškia gyvenimas „prie komunistų“: po pirmos dainos publika salėje atsistojo ir pradėjo skanduoti „USA! USA!“. Rumunų policija nieko geresnio nesugalvojo, kaip paleisti į minią vokiečių aviganius.  Po šio incidento grupė gavo griežtas instrukcijas: groti daugiau džiazo, mažiau roko. Jeigu publika pradėda triukšmauti, nedelsiant palikti sceną. „Bisui“ išeiti ne daugiau dviejų kartu,  nelaužyti instrumentų (matomai vienas iš „instruktorių“ girdėjo apie grupės The Who aistrą instrumentų naikinimui), kuo mažiau gestų ir kūno judesių, ir ginkdie jokių persirenginėjimų pasirodymo metu. Į kitą koncertą susirinko „instruktorių“ užslopinti paaugliai, kurie visą koncertą tylėjo.

Deja, labai mažai informacijos randama  apie vienintelį koncertą Varšuvoje. Tikrai žinau, kad koncertas vyko Kongresų salėje ir žiūrovai sėdėjo kėdėse, negalėdami prieiti arčiau scenos. Apie koncertus Jugoslavijoje aplamai jokios informacijos neradau.

Dabar leisiu sau nedidelį lyrinį nukrypimą – papasakosiu apie vieną koncertą 1966-siais Kaune. Į kurį aš nepatekau. Tais laikais apie roko koncertus galima buvo tik pasvajoti. Gal kas atsimena – buvo toks bulgarų dainininkas Emilis Dimitrovas. Jis savo koncertinėje programoje atlikdavo kelis garsių grupių gabalus, pvz. Animalsų „Trakų pilį“ (džoukas!), bei „Hippy Hippy Shake“.

Ir štai šis atlikėjas atvažiavo į Kauną. Taigi, mes su Džyza nutarėm, kaip dabar sakoma, į koncertą įeiti „našarom“. Visa Halė buvo apsupta milicijos, o prie tarnybinio įėjimo dar šmėžavo civiliškai apsirengę kėgebešnikai. Tiesa, šunų nebuvo. Ir štai, koncertui prasidėjus, kai kurie roko ištroškę žmogystos bandė prasiveržti į vidų. Jų tarpe buvom ir mes su Džyza. Milicininkų atsakas buvo greitas ir žiaurus: gavom gerą porciją tais laikais milicininkų mėgstamų „bananų“. Nors mentams ir buvo uždrausta mušti per nugarą ir kitas pavojingas sveikatai kūno vietas, jie to draudimo nesilaikė ir tvodavo kur papuola.

Vasarą į Kauną buvo atėjusi boloninių striukių mada, tad mokslo metų baigimo proga mano tėvas pas pažistamą bazės direktorių „po blatu“ gavo super madingą striukę. Supratot, kur aš lenkiu? Taip, mano super madinga striukė neatlaikė smūgio „bananu“ per nugarą ir namo parsinešiau du gabalus buvusio grožio… Negaliu pasakyti, kas geriau – įsiutusio mento „bananas“, ar vokiečių aviganio dantys užpakalyje. Ar guminė kulka. Bet šis traktatas ne apie tai.

Besidomintys istorija, ar šiaip moksliukai supras,  kokia politinė situacija buvo tuometinėje Amerikoje: pasakyti, kad Niksono administracija buvo nepopuliari, tai nieko nepasakyti. Jaunimo, studentų, hipių ir kitose bendruomenėse vyravo antivyriausybinės ir antikarinės nuotaikos, o jas palaikydavo visa rokenrolinė spauda su žurnalu Rolling Stone avangarde. Visi Niksono veiksmai Vietname buvo smerkiami. Kaip tik tuo metu valdžia bandė deportuoti nelegalų imigrantą Džoną Lenoną – jis tapo vienu iš kovos už žmogaus teises lyderių. Ir štai tokiam fone BS&T išvažiuoja į turne, kurį organizavo neapkenčiama Niksono vyriausybė. Grupės adresu iš spaudos puslapių pasipylė epitetai „išdavikai“ ir „režimo bendrininkai“, tuo atstumdami didelę dalį fanų hipių ir studentijos tarpe.

Situaciją dar labiau pablogino interviu, kurį grupė davė grįžus iš Europos. Jame grupės muzikantai svarstė apie amerikietišką laisvę, kurios dvasią jie skleidė komunistinėse šalyse.  Kento tragedijos fone, kur policija nušovė keturis studentus ir devynis sužeidė, šis interviu buvo suprastas kaip JAV vyriausybės palaikymas. „ Po mūsų interviu pasirodė straipsnis New York Post, kuriame apie mus kalba kaip apie aršius dešiniuosius, pritariančius žudynėms Kente, ir kad važiuoti pas komunistus buvo mūsų idėja, ir kad mes esam CŽV agentai,  ir mums reikia nešioti trumpus plaukus“,- prisimena Bobis Kolombis. „Tai buvo neįtikėtina“.

Po puikaus antro albumo išleidimo 68-jų pabaigoje, apie šį parašė tik tradiciškai apolitiški, rašantys apie džiazą žurnalai. Buvo giriamos puikios aranžuotės ir profesionalus atlikimas, tačiau roko muzikos kritikai pavadino BS&T „pretenciozine pop grupe su saviveikline pučiamųjų sekcija“. Kiti juos laikė džiaziniu ansambliu, bandančiu „prisimazint“ prie roko judėjimo. Žodžiu, jie buvo „nemūsiškiai“. Visiems. Katastrofiškas turne nebuvo minimas, bet buvo aišku, kad  būtent jis tapo visuotinės paniekos priežastimi.
Šiais laikais Blood, Sweat & Tears minimi kaip didvyriai ir pirmoji roko grupė, prasiskverbusi pro „geležinę uždangą“ ir atnešusi socialistinio popso, „Internacionalo“ ir „Marselietės“ iškankintoms  tautoms džiazrokinę  laisvę. Šioje vietoje reikia paprieštarauti jankiams – pirmoji komanda, kuri bandė nuversti komunistinę santvarką, buvo Rolling Stones, kurie 1967 metais koncertavo Varšuvoj. Sklido kalbos, kad už koncerto  honorarą jie norėjo užsipirkti visą vagoną lenkiškos vodkės, bet išsigandę nežmoniškų muitų, šios idėjos atsisakė.

Šia antialkoholine gaida ir norėčiau baigti savo pamokslą. Amen.

 
Komentarų: 1

Publikavo 11 kovo, 2018 Debiutas

 
 
%d bloggers like this: