RSS

Mėnesio archyvas: rugsėjo 2021

Deep Purple „Fireball“ albumui – 50 metų

Naujos medžiagos repeticijos vyko Velkombo kaime, Hermitedž sodyboje, prie Devono ir Kornvalio ribos.

R. Gloveris: „Pirmasis rimtas susiskaldymas grupėje prasidėjo tada, kai įstrigome kaime. Džonas ir Ričis porą kartų smarkiai pikosi, o aš buvau tarpininkas. Gillanas gi, praleido visą repeticijų procesą apsikabinęs viskio butelį. Ričis elgėsi itin nesuprantamai. Su juo nebuvo lengva … “

Blekmoras, tuo metu pamėgęs „magiškus“ eksperimentus, kūrybos procesui suteikė įtampos. Gloveris tuometinį gyvenimą apibūdina taip: „ Magijos seansai tapo įprastu dalyku, kaip pusryčiai ar vakarienė. Tačiau viskam yra riba: kartą Ričis mane davedė iki tokios būsenos, kad naktį aš jį persekiojau po namus su kėdės koja, ir, pasigavęs tamsiame kampe, sunkiai galėjau atsispirti, kad neišmušti iš jo visą šitą mėšlą: buvau toks įniršęs … Ir viskas todėl, kad jis kirviu sukapojo mano kambario duris, nes aš atsisakiau jam paskolinti kryžių kitam „magiškam seansui“.

Per repeticijas gimė singlas „Strange Kind of Woman“, taip pat dainos „Freedom“ ir „Slow Train“ (neįtrauktos į albumą), tačiau galutinius kontūrus albumas įgavo kai komanda grįžo į Londoną ir pradėjo įrašinėti albumą vadovaujant Martinui Birčui „De Lane Lea“ ir „Olympic“ studijose. Diske skambėjo: greita titulinė kompozicija su ryškiais bosinės gitaros ir vargonais  „Hammond“, draivinė „Demon’s Eye“, taip pat humoristiška, folko stilium skambanti „Anyone’s Daughter“, „The Mule“, kuri vietomis skambėjo kaip ankstyvųjų Pink Floyd ir Bitlų psichodelinių opusų mišinys, kieta „Fools“ su gitaros pasažais, imituojančiais violončelės skambesį ir „No One Came“ su ideologiniu tekstu, kurią dainavo rečitatyvu.

I. Pace: „Kai įrašinėjome„ Fireball “,  aš sugalvojau intro. Su vienu bosiniu būgnu gabalas  tiesiog neskambėjo, jam trūko jėgos. Laimei, „The Who“ dieną prieš mus baigė įrašynėti savo albumą toje pačioje studijoje ir Kito Muno būgnai vis dar stovėjo kampe. Aš paėmiau Kito bosinį būgną, pridėjau jį prie savo rinkinio ir gavosi stiprus dvigubas smūgis. Jei atidžiai klausysite, „bačkų“ smūgiai dešinėje ir kairėje garso kolonėlėse skamba visiškai kitaip. Viena iš jų yra mano, kita – Kito Mono “.

Kiek vėliau keturi grupės nariai apie albumą kalbėjo nelabai pozityviai, tačiau Gilanas buvo kitokios nuomones: „Fireball“ mums buvo labai svarbus, nes leido išsiveržti iš hard roko. Jei būtume įrašę dar vieną „In Rock“, tai jis užimtų pirmąsias vietas viso pasaulio topuose, bet nesu tikras, kad dabar kas nors apie jį prisimintų “.

P .S .

«I believe that I must tell the truth

And say things as they really are

But if I told the truth and nothing but the truth

Could I ever be a star…?»

 
Parašykite komentarą

Publikavo 16 rugsėjo, 2021 mėnesio albumas

 

Aš – Ozis (17)

Per repeticijas mes dažnai improvizuodavom ir iš to pamažu gimdavo dainos. Vėliau Tonis davė mums idėją apie grėsmingą garsą. Netoli kultūros centro Six Wayz, kur repetavome, buvo kino teatras „Orient“ ir ten buvo rodomas siaubo filmas: eilė būdavo nutįsusi iki horizonto. Pamenu, Tonis kartą pasakė:

– Ar nenustebote, kad žmonės mėto tokius pinigus tam, kad išsigąstų? Gal reikėtų atsisakyti bliuzo ir parašyti „bauginančią“ muziką?

   Mes su Bilu pamanėme, kad tai puiki idėja ir pradėjome dirbti. Netrukus pasirodė keli tekstai, kurie tapo daina „Black Sabbath“. Trumpai tariant, tai istorija apie vaikiną, kuris mato prie jo artėjantį tamsų žmogų, norintį nutempti jį į ugnies ežerą. Tonis sugalvojo šiurpiai skambantį rifą, aš įmečiau melodiją ir tai galų gale buvo jėga, geriau už viską iki šiol. Vėliau kažkas man pasakė, kad Tonio rifas pastatytas ant vadinamojo „velnio intervalo“ arba „tritonio“. Jie sakė, kad viduramžiais bažnyčia uždraudė jį naudoti religinėse giesmėse, nes žmonės apsišikdavo iš baimės. Vargonininkas pradėdavo groti, o parapijiečiams vaidendavosi, kad velnias tuoj iššoks iš už altoriaus.

   Dainos pavadinimą sugalvojo Gizeris. Kino teatruose tuo metu buvo rodomas siaubo filmas su Borisu Karloffu. Nors nuoširdžiai manau, kad Gizeris jo niekada nematė. Aš tai tikrai ne, tik po daugelio metų sužinojau, kad yra toks filmas. Juokinga, nors judėjome nauja linkme, bet, tiesą sakant, grojome tą patį dvylikos taktų bliuzą. Atidžiai klausydamiesi galite rasti didžiulę džiazo įtaką mūsų muzikoje, pavyzdžiui, svinginis intro viename iš pirmųjų mūsų gabalų – dainoje „Wicked World“. Skirtumas tame, kad grojome tūkstantį kartų garsiau nei koks džiaz-bendas.

Šiandien kai kurie žmonės teigia, kad būtent mes pagimdėme „sunkųjį metalą“ su savo daina „Black Sabbath“. Bet šis teiginys mane erzina, nes neturi jokio ryšio su muzika – ypač dabar, kai yra 70-ųjų, aštuntojo bei devintojo dešimtmečių ir naujojo tūkstantmečio „sunkusis metalas“. Kiekvienas jų yra visiškai skirtingas, nors tūlam žmogui nėra skirtumo. Tiesą sakant, pirmą kartą šį terminą išgirdau dainos „Born to be Wild“ žodžiuose. Bet spauda pasigriebė šią etiketę ir pirmyn! Mes jo visai nesugalvojome. Manėme, kad esame tik paprasta bliuzo grupė, nusprendusi groti šiek tiek niūriau. Ir vėliau, nors tokios muzikos mes jau seniai neįrašinėjome, žmonės ir toliau sakė: „Ak, tai „ metalistai“. Jie tikrai dainuoja apie šėtoną ir pasaulio pabaigą “. Štai kodėl taip nekenčiau šio apibrėžimo.

Deja, nepamenu, kur pirmą kartą grojome „Black Sabbath“, bet puikiai atsimenu žiūrovų reakciją. Visos mergos sprukdamos išbėgo iš salės. Aš vėliau bambėjau, ar mes grojame grupėje, norėdami dulkinti džekes, ar jas gąsdinti?

– Pripras – pakomentavo Gizeris.

    Dar vienas atmintinas „Juodojo šabašo“ atlikimas įvyko kažkokioje rotušėje už Mančesterio. Kai išsikrovėme iš mikroautobuso, koncerto organizatorius mūsų jau laukė šventiškai pasipuošęs, su kostiumu ir kaklaraiščiu. Gaila, kad nematėt jo veido, kai jis atidžiau pažvelgė į mus.

– Ir šitaip atrodydami ketinate pasirodyti scenoje? – klausia jis, išpūtęs akis į mano basas kojas ir pižamos švarką.

 – Ne, ne – aš apsimetu susirūpinęs. – Aš visada koncertuoju, dėvėdamas auksinio elastano kostiumą. (Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose daugeliui roko grupių populiarūs buvo leginsai iš elastano daugiausia dėl to, kad elastanas, ne taip kaip džinsai ar odinės kelnės, sugebėjo išsitempti ir prisitaikyti prie muzikantų judesių scenoje, leidžiantys pašokti aukštai ar pastatyti kojas ant monitorių – red. pastaba). – Ar kada nors matėte Elvio koncertą? Aš šiek tiek panašus į jį, bet turiu mažesnius papus.

– Na, taip, gerai, taip – sutinka organizatorius.

Aparatūra scenoje, mes derinamės. Tonis groja „Black Sabbath“ rifą – tu-dy-dyyn! – po pirmųjų garsų organizatorius, raudonas kaip pomidoras, iššoka ant scenos ir pradeda šaukti:

– Sustabdyti! Sustabdyti! Sustabdyti! Ble *, po velnių, išprotėjot? Turite groti hit parado dainų šokių versijas. Kas jūs esat?

– „Earth“, – atsako Tonis ir gūžteli pečiais. – Jūs pakvietėte mus čia.

– Tikėjausi išgirsti ką kita! Maniau, kad grosit „Mellow Yellow“, „California Dreamin‘“

– Kas? Mes?? – Tonis juokiasi.

– Tai man pažadėjo jūsų vadybininkas!

– Džimas Simpsonas tau tai pažadėjo?

 – Kas čia toks?

– Aha – Tonis suprato, kas nutiko. Jis atsisuka į mus ir sako:

– Vaikinai, mes ne vieninteliai vadinamės „ Earth “.

Jis buvo teisus. Kažkur muzikinio pasaulio dugne buvo dar viena „Žemė“. Jie negrojo šėtoniškos muzikos, jiems labiau patiko pop ir Motown koveriai. O Džimo Simpsono pagamintas reklaminis plakatas dar labiau padidino sumaištį, nes mes atrodėme kaip hipių grupė. Mūsų portretai buvo nupiešti ranka aplink didelę saulę debesyse. Pavadinimas „Earth“ buvo psichodeliškai užrašytas neryškiomis raidėmis.

– Matot, pavadinimas smirda naftalinu – sakau. – Prašau, pagaliau sugalvokime tai, kas neskamba kaip…

– Klausyk – organizatorius pertraukia mane. – Čia yra dvidešimt svarų už tai, kad jūs atvykot  iš toli. O dabar dinkit.

Taip, ir šis kirminas yra teisus – reikia keisti pavadinimą.

 Po kelių savaičių aš parašiau: „Miela mama, važiuojame koncertuoti į „Star Club“ Hamburge. Ten grojo „The Beatles“! Šiuo metu keltu keliauju į Diunkerką. Tikiuosi, kad jums patiks baltų uolų nuotrauka (kitoj pusėj), aš dabar žiūriu į jas. O dabar bomba: grįžę į Angliją, pavadinimą pakeisim į „Black Sabbath“. Gal pagaliau prasimušime. Apkabinu visus, Džonas.

P.S.: Paskambinsiu Džinai iš Hamburgo.

P.P.S.: Kada turėsite telefoną? Pasakyk tėčiui, kad lauke jau 70-ieji !!!“

Tai buvo 1969-jų rugpjūčio 9 diena. Būtent šią dieną Čarlzas Mensonas sušaudė žmones Los- Andžele. Tačiau mes nesekėme naujienų, tada Europoje buvo beveik neįmanoma nusipirkti angliško laikraščio, o jei pavykdavo, tai buvo praeito mėnesio numeris. Be to, mes buvome susitelkę į koncertus ir nekvaršinom galvos, kas vyksta pasaulyje.

Mes jau grojom „StarClub“ garsiojoje Reeperbann gatvėje, kur visos šios lengvo elgesio ponios žygiuoja mini sijonais ir tinklinėmis kojinėmis, o tai reiškia, kad mes atspėjome, ko tikėtis. Bet šį kartą mes koncertavome kaip „nuolatinė“ grupė, o tai reiškė, kad  yra garantijų,  jog gausim savo pinigėlius. Plius mus apgyvendino apleistam kambaryje virš scenos, kuris ne kartą degė gaisre. Ir mainais už tai turėjome groti septynis kartus per dieną, užpildydami spragą tarp kitų grupių pasirodymų. Apskritai nebloga pramoga, nors velniškai vargina. Mes pradėdavome kiekvieną dieną vidurdienį ir baigdavom antrą valandą nakties. Jėgas palaikydavome spido tabletėmis, žolyte, alumi – viskuo, kas pasitaikė po ranka, kad tik neužmigtume. Kažkas suskaičiavo mūsų pasirodymus „StarClub“ ir paaiškėjo, kad ten grojome daugiau koncertų nei „Bitlai“. Turėkit omeny, kad buvo 1969 metai – praėjo septyneri metai po „The Beatles“ aukso amžiaus, o klubas smarkiai suprastėjo. Taigi, mes buvome viena iš paskutinių angliškų grupių, grojusių ten reguliariai. Įstaiga užsidarė visam laikui prieš Naujuosius metus.

   O paskui klubas visiškai sudegė.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 4 rugsėjo, 2021 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: