RSS

Mėnesio archyvas: spalio 2013

Voodoo Child

      WHEN THE POWER OF LOVE OVERCOMES THE LOVE POWER, THE WORLD WILL     KNOW THE PEACE

JAMES MARSHALL HENDRIX

Jimi+Hendrix+Hendrix

Džimis Hendriksas (gimęs gavo vardą Johnny Allen Hendrix, vėliau pakeistas į prabangesnį James Marshall Hendrix; gimė 1942.11.27 Sietle, užmigo 1970.09.18 Londone) – afroamerikietis, dainavęs epinis gitaristas, grojęs Fender Stratocaster‘iu rankom, kojom ir kitom kūno dalim.

Džonas Alenas gimė 1942-ais, o po keturių metų jo tėtukas grižo iš karo ir pervardijo berniuką į Džeimsą Maršalą. Nuo vaikystės Hendriksas pažino visą gyvenimo grožį, ardamas politkorektiškų amerikiečių rasistų plantacijose už varganus grašius. Ši patirtis ir jo močiutės indėniškos šaknys pastūmėjo sukurti klastingą keršto planą. Jis nutarė tapti gitaristu tam, kad savo grojimu išneštų smegenų likučius rasistams. Apskritai, groti gitara buvo vienintelis dalykas, kurį jis gerai išmoko, nes iš mokyklos buvo išpirdolytas už bandymą paimti už rankos baltą merginą.

Jimi+Hendrix+Early+Jimi

61-aisiais Džimis išėjo į desantūrą (tiksliau, jį ten išsiuntė teismas už mašinos nuvarymą – tradicinė jaunų tamsiaodžių vaikinų pramoga), bet, laimei, greitai nešė iš ten muilą po nesėkmingo nusileidimo ant kulkšnies. Nuo tada jam niekas nesutrukdė realizuoti savo planą(išnešti smegenų likučius rasistams). Grojo įvairiose grupėse ir išties, nuo jo grojimo nepratusiems prie tokių garsų chamiakams išnešdavo smegenis. Visai. Ši veikla nevirto ilgalaikiu bendradarbiavimu su kitais muzikantais ir Džimis suprato: arba jis ir toliau keršys rasistams – ir mirs badu, arba ras stabilesnę publiką. Tokią publiką jis rado Niujorke.

hendrix+winter

Ten jį ir užpelengavo „The Animals“ bosistas Časas Čandleris, sugebantis iškęsti Hendrikso muziką. Časas pavadino jį „Jimi Hendrix“ ir pakvietė pasitūsint į Londoną. Londone Džimio grojimas padarė Sviborgo efektą visiems tenykščiams daugmaž garsiems gitaristams, including Eriką Kleptoną ir Džefą Beką. Čandleris surinko Hendriksui komandą ir pasielgė kaip tikras baltasis žmogus – paėmė jį į vergiją, gudriai surašydamas kontraktą. Tačiau visa tai pagaliau leido Džimiui įrašyti plokštelę, pakeliauti po svietą ir savo grojimu nešti stogus įvairių rasių žmogeliams.

Jimi+Hendrix+jimi_clapton

Džimis studijoje įrašė tris diskus,- kiekvienas jų yra nelygios kovos su leiblais rezultatas. Pirmas – „Are You Experienced“ – Amerikoje buvo išleistas po to, kai Džimis zombiavo amerikiečius Monterėjaus festivaly. Jankiai išmetė iš albumo tris gabalus, kurie jiems pasirodė neverti jų ausų ir bijodami, kad potencialūs pirkėjai neišsigąstu pragaro garsų ir sutaupytų dolcų neišleistu „big makui“, o ne šiam diskui. Dėl dainos „Red House“ Džimis kapojosi su jankiais iki paskutinio, bet leidėjas jį pasiuntė, tipo: „amerikiečiai nejaučia bliuzo“. Negana to, albumo dizainą pakeitė į labiau narkomanišką, kas kartu su ankstesne pastaba duoda suprasti, kad leidėjas likusius amerikontus laikė bukais debilais.

jimi_hendrix_1967

Sekantis darbas vadinosi „Axis: Bold As Love“,- Džimis norėjo, kad viršelis pabrėžtų jo indėniškas šaknis, o kadangi žodžiai „indusas“ ir „indėnas“ jankiams skamba vienodai, leidėjas pasakė „OK“ ir patalpino viršelyje kažkokį indišką, tipo, koliažą. O į europietišką leidybinę kontorą kaip tik tuo metu užvežė geros žolės ir technikų sąmonė buvo itin prasiplėtusi, taigi, kaip Europoje, taip ir Zimbabvėj albumas buvo išleistas su itin nekokybišku masteringu.

axis

Paskutinis epinis albumas – „Electric Ladyland“,- tai Džimio kūrybos viršūnė. Viršeliui jis specialiai padarė eskizą ir žodinį aprašymą, kad neatsitiktų, kaip praeitą kartą. Džimis norėjo, kad viršely būtu nuotrauką su jo grupe, sėdinčia vaikų apsuptyje prie Alisos iš Stebuklų šalies paminklo Central parke. Leidėjas įdėjo į viršelį 19 baisių nuogų mergų, kurios už apnuogintą krūtinę gavo po 5 dolcus. Tos, kurios veržėsi rodyti pornografiją, gavo dar po 5. Nu bet geras, a ne?

Jimi+Hendrix+Electric+Ladyland++Gatefold+Fr

Amerikonų Glavlitas, išsigandęs, kad šaly kils masturbavimosi epidemija, viršelį užbanino. Suvisam. Respektas. Juk už tokią nuodėmę Dievulis galvos nepaglostys – kaip sakydavo mano babytė: „už tai Dievulis pakoros ir jiems rankos nudžius“. Taigi, bijodamas, kad staiga atsiras milijonai invalidų, Glavlitas jį ir užbanijo. Primeskit, mokyklose berankiai invalidai, plantacijose trūksta darbo rankų, nesgi kam nudžiūvo, o kam ir sąnariai neatlaikė. Ką samdysi? Negrą? Visi negrai arba groja, arba dainuoja, arba šoka. Likusieji – kairiarankiai. Lietuvaičius? Vėl gi lietuvaičiai gyvena rezervate vardu „Geležinė Uždanga“. Das ist katastrophisch!!,- kaip sako Angelė M.  …Užtat dabar vinilas su nuogom bobom viršely kainuoja marias dolcų ir kitos konvertuojamos valiutos.

Also, galim konstatuoti, kad „Bitlų“ pasėti psichodelijos daigai geriausiai prigijo Hendrikso oranžerijoje: jis tapo pirmu ir svarbiausiu jų koncepcijos pasekėju, darydamas iš kiekvieno koncerto ar albumo trip‘ą į astralą.

experience

Užtenka paklausyti intervus su tų laikų rokeriais, kad įvertintum visą Hendrikso svarbą. Kai kalba eina apie 60-iusius, anie nuolat prisimena „tą vaikiną“, kuris savo grojimu išnešė jiems smegenus. Džimis grojo naudodamas įvairius pribambasus, pvz. Wah-Wah ir Fuzz‘ą, kol gitara pradėdavo transliuoti Ktulchu balsą. Beje, Hendrikso atvaizdai turėjo ypatingą vietą jaunojo persų dailininko Farucho Bulsaros, plačiai žinomo pravarde Fredis Merkuris, kūryboje…

jimi

Džimis mėgo prikolus ir niekad nenusimindavo. Jis galėjo atsivesti į studiją minią bomžų iš gatvės. Mėgo dėl bajerio patrolinti kolegas, o kartą apsirūkęs prakniso kasetę su antro albumo įrašu, kurią reikėjo kitą dieną nešti į gamybą. Nepaisant to, kad dažnai elgėsi kaip razdolbajus, iš esmės buvo perfekcionistas: dainai „Gypsy Eyes“ įrašyti prireikė net 43 dublių!

gypsy style

Jis buvo geraširdis žmogus: būsimas Experience bosistas Noelis Redingas atėjo į perklausą alkanas ir be grašio kišenėj. Džimis pastatė jam šimtą lašų, davė dešimt svarų ir šokoladuką. Noelis vadino jį nigeriu, o Džimiui buvo dzin.

Jimi_Hendrix & Noel_Redding

Scenoje Džimis viešai prievartavo savo gitarą: grojo dantimis, kojomis ir kitom atsikišusiom kūno dalim, o pabaigoje ją sudegindavo, sukeldamas smegenų skausmą gitaristams – juk kiek teisingų, oldskulinių Stratokasterių buvo iškepta! Kadangi jis buvo kairiarankis, o pritaikytų kairiams Stratų gamino kokius porą procentų iš viso tiražo, todėl tekdavo gitarą perdarinėti ir atidavinėti vandalui viešam eksterminavimui. Vudstoko festivaly Džimis just for lulz sugrojo savo amerikonų himno versiją, o kartą su Džimiu Morisonu kažkokioj knaipėj sugrojo beprotišką jam‘ą, kurio metu Morisonas džiaugsmingai šaudė rožinius kralikėlius Neptūno planetoje, apie šiuos nuotykius duodamas ataskaitą tiesiai į mikrofoną, keikdamasis kaip svoločius.

Monterey pop festival

Barbaro vaidmuo, kurį negailestingai eksploatuodavo Hendriksas, priversdavo visų amžių moteris eiti dėl jo iš proto, sukeldamas primygtinį norą paimti jį jėga. Po koncertų sužvėrėjusios damos persekiodavo jį ir prispausdamos tarpdury, lupdavo plaukų kuokštus „ant laimės“. Džimis turėjo 4 nuolatines padružkes ir nesuskaičiuojamą kiekį atsitiktinų. Visos jos buvo tos nuomonės, kad Džimis drovus ir sekso giganto vaidmeniui netiko.

Jimi+Hendrix+JimiHendrix

Laisvoje ir demokratiškoje Amerikoje odos spalva buvo Džimio nelaimė: kartą su grupe grįžęs iš Anglijos, oro uoste pamatė savo kumirą – rokenrolo dievuką Džerį Li Liuisą. Džeris pasisveikino su muzikantais. Su visais. Išskyrus Hendriksą, apsimetęs, kad jo nemato. Ir tik dėl to, kad jis buvo „spalvotas“. Grynakraujams anglams buvo sunku suprasti tokią jankių deklaruojamą „lygybę ir brolybę“. Tuo pat metu „juodos roko žvaigždės“ statusas pritraukė įvairaus plauko politinių aktyvistų dėmesį. Neaišku, ko Džimis labiau bijojo – politkorektiškų baltųjų ar savų „juodųjų brolių“.

jimi_hendrix_buddy miles

1968-jų balandžio 4 dieną nužudė Martiną Liuterį Kingą. „Juodojo mesijo“ mirtis sukėlė pogromų bangą visoje US teritorijoje. Kaip tik tą dieną Džimis Memfyje turėjo koncertą, bet sužinojęs apie bespredielus, nutarė ten nevažiuoti. Tada jam paskambino vietiniai mentai ir pasakė, kad jeigu jis neatvažiuos, didžiulė įsiutusi minia, laukianti prie scenos, išeis į gatves ir supleškins nakum visą miestą. Hendriksas atvažiavo, išėjo į sceną aidint pragariškam alasui, pasakė į mikrofoną: „Šią dainą skiriu savo draugui“,- sugrojo labai ilgą, neapsakomai gražią kompoziciją, padėjo gitarą ir išėjo…

Feb 24, 1968 - Toronto, CANADA - JIMI HENDRIX performing at the CNE Coliseum...

Gitaristus galima suskirstyt į dvi kategorijas: vieni tyrinėja Hendrikso kūrybą ir daug gero išmoksta, kiti bando kartoti jo stilių ir net bando būti pranašesniais. Briedas! Groti kaip Džimis gali tik pats Džimis. Aleluja! Also, muzikantų tarpe yra navarotas: sugrojus/sukūrus/aranžavus kokį gabalą, repeticijos metu pasakoma: „Džimis Hendriksas būtų patenkintas!“

„Juokinga, kaip daug žmonių myli numirėlius. Pakanka numirti ir gyvieji tavim susidomi. Reikia numirti, kad nuspręstu, kad tu esi kažko vertas.“

                                                                                                         Jimi Hendrix

 Iš pradžių rašydamas dainas Džimis įkvėpimui naudojo ugninį vandenį (taigi indėno genai!),- su jo pagalba buvo įrašomas pirmas albumas. Jau tada tapo aišku, kad įvairios substancijos, su kuriomis Džimis pradėjo eksperimentuoti, gadino jam gyvenimą. Padauginus jį užvaldydavo asmeninis misteris Haidas,- pvz. jis sudubasino savo padružke Keti Etčingem telefono rageliu (vaikai, tada nebuvo mobiliakų, buvo toks ragelis ant šniūro ir ratukas su skaičiukais, kurį reikėjo sukti, bet galima buvo naudoti ir kaip dubasinimo priemonę) už tai, kad ji, tipo, skambino kitam bičui. Kitąsyk sudaužė butelį į galvą kitai padružkei – Karmen Borero; davė į feisą savo draugui, garsiam advokatui Polui Karuzo, o Švedijoj taip „atrenovavo“ viešbučio kambarį, kad remontui administracijai teko samdytis brigada lenkų santechnikų-statybininkų, ba geri specai iš Lietuvos dar nebuvo atrasti.

hendrix_entwistle

1967 metais Džimis pirmą kartą pakaštavojo rūgšties, galvodamas, kad substancija nuneš jį į stratosferą. Gavosi atvirkščiai – jam pačiam nunešė stogą ir visą koncertą jis prasėdėjo ant stiprintuvo, tabaluodamas galūnėmis. Kiekvieną kartą, kai chebra užgrodavo, jis pradėdavo žvengti. Teko atsisveikinti su publika ir nešti jį lauk. Hendriksas eksperimentuodavo ne tik muzikoje: nebuvo tokių narkotikų, kurių jis nebūtų paragavęs. Po kiekvieno naujo mėginio sakydavo, kad ši būsena „geriausia, kas gali būti po mirties“.

Jimi+Hendrix+miami

Juodieji aktyvistai privertė Džimį sukurti juodaodžių grupę, atsisakyti psichodelijos ir groti umba-jumba genties ritmus; baltieji menedžeriai vertė groti popsą; žiūrovai laukė senų gabalų ir pirotechninio cirko scenoje. Bet patį Džimį jau užkniso vaidinti scenoje laukinį iš tos pačios genties ir deginti Stratus, ba Amerikoj tuo metų buvo benzino krizė ir su žiebtuvėliais buvo bėda, taigi. Tačiau Hendriksas negalėjo ilgai volioti durnių ir greitai atsigavo, pagrojęs naujoje grupėje. Ėjo kalbos, kad turi atsirasti nauja komanda „Help“ – Hendriksas, Emersonas, Leikas ir Palmeris, bet 70-jų rugsėjo 18 atėjo boba su dalgių ir jįjį išsivedė…

Jimi+Hendrix+hendrix+dead

Apie jo mirtį ginčijosi visi, kas netingėjo: anot vienų pletkų, jis mirė perdozavęs barbitūratų, anot kitų – priėmė arklišką dozė vodkės (netiesa, kad arklys miršta nuo kibiro alkoholio) ir užspringo skrandžio turiniu. Monika Dannemann, kuri buvo su Džimiu tą naktį, sakė, kad greitukės sanitarai vietoj to, kad jį paguldytų mašinoj, kaip reikalauja taisyklės, pasodino į kėdę. Važiuojant galva atsilošė ir jis užduso. Kita versija byloja, kad Džimio naujas menedžeris turėjo intymių ryšių su CŽV ir mafija, ir visus Hendrikso baksus pasiėmė sau. Kai Džimis sužinojo apie tokį zapadlo ir sugalvojo bičą užgesinti, pats staiga mirė. Galimai apie jo mirtį daugiau pasakytų jo draugiaškė Monika, bet ši 96-ais iškeliavo pas Abraomą perdozavusi. Kita, Devon Vilson, su kurią Hendriksas buvo susitikęs dieną prieš mirtį, po pusmečio netyčia iškrito pro langą… Su kuo neatsitinka, tiesa?

jimi and monika dannemann

Also, po daug metų Džimiui, matomai, nusibodo vienam draskyti gitarą anam pasauly, tai jis pasikvietė pas save likusius Experience narius – Mitch Mitchell‘ą ir Noel‘į Redding‘ą. Bus su kuo pagrot ir „ant trijų“ padaryt.

Jimi+Hendrix+peace++love

 
Parašykite komentarą

Publikavo 25 spalio, 2013 Uncategorized

 

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (22 dalis)

                                                                   Kuris iš jų esi, mano vaikuti? Juk  labai nesipriešinsi,        mielasis mano, jeigu tau nukirpsiu truputį plaukų ir išsiųsiu juos į Angliją  savo dukrai?…

 Po taip mums reikalingo poilsio Majamyje vaikinai turėjo koncertuoti viename iš didžiausių stadionų Vašingtone. Nors ir daug keliavome po Valstijas, tačiau visiškai nepažinom šios šalies. Prisimenu tiktai viešbučių kambarius, prabėgančius už automobilio lango vaizdus, na, ir minias. Bitlai pasirodė puikiais Didžiosios Britanijos ambasadoriais už vandenyno, stebėjausi jų sąžiningumu ir entuziazmu, parodytu duodant interviu ir viešuose pasisakymuose. Tuomet nebuvo jokių paslėptų užkulisinių vaidų ir išankstinių susitarimų. Grupė laikėsi taisyklės: vienas už visus, visi už vieną, kiekvienas iš vaikinų prisiderindavo prie likusių.

crazy boys

Valdėsi net tada, kai jų kantrybei tekdavo sunkus išbandymas, kaip, pavyzdžiui, šventinių pietų, surengtų jų garbei Anglijos ambasadoje Vašingtone, metu. Brajanas turėjo ilgai įkalbinėti Bitlus, kad priimtų šį pakvietimą, nes visas šis renginys buvo aiškiai ne jų stiliuje. Pagaliau jie sutiko ir tada paaiškėjo, kad mūsų tautiečių kolonija Amerikos sostinėje parodė tokį snobiškumą, kurį galėjo parodyti tik aukštų sluoksnių atstovai. Kažkuriuo momentu vienos damos rankose atsirado žirklės…

– Kuris iš jų esi, mano vaikuti? Juk labai nesipriešinsi, mielasis mano, jeigu tau nukirpsiu truputi plaukų ir išsiųsiu juos į Angliją savo dukrai?

– Kad tave velniai griebtų, sena kriošena!

Sulig šitais žodžiais visas pokalbis nutrūko. Bitlai pakilo ir išėjo. Protokolas protokolu, bet jie neturėjo noro klausytis tokių nesąmonių.(…)

The Beatles

Mūsų grižimą į Tėvynę, kaip įprasta, lydėjo tos pačios beprotiškų fanų minios.(…) Anglija buvo nuostabus kraštas, ramus ir savas, palyginus su nutrūktgalviška ir ekshibicionistine Amerika. Anglija buvo mūsų gimtieji namai, o man namai buvo ten, kur buvo mano sūnelis. Kai su Džonu užtektinai atsidžiaugėm mūsų mažuoju Džulianu, supratom, kad geriausiai būtų persikelti gyventi kur nors į provinciją. Reikalas tame, kad “tipiškų” Bitlų fanų sumažėjo, o šalia mūsų namo pradėjo atsirasti keisti tipeliai – dažnai rasdavom juos sėdinčius ant laiptų šalia įėjimo. Labai pergyvenau dėl vaiko ir savęs. Kai Džono nebūdavo namie, niekas manes neapgintų nuo bepročių. Tuo metu padažnėjo nepadorių telefono skambučių – buvau beveik ant nervinio išsekimo ribos. Nutarėm išsinuomoti namelį provincijoj, tad vieną dieną išsiruošėm į Surėjų. Išsirinkom būten Surėjų todėl, kad Bitlų buhalteris gyveno Veibridže.* Sužinojęs, kad mes ieškom būsto,  jis pakvietė mus arbatos. Veibridže mums labai patiko: iki Londono buvo pakankamai toli ir jautėsi tikros provincijos atmosfera, tačiau  Džono darbas buvo netoli. Namas, kurį pagaliau išsirinkom, buvo ramiam užkampy, kalvos viršūnėje, ekskliuzyvinėj miestelio vietoj, vadinamoj St. George’s Hill Estate. Pats namas man pasirodė kone prabangi rezidencija,- niekad anksčiau nemačiau ko nors tokio gražaus ir įspūdingo. Buvo Viktorijos laikų stiliaus, o sode augo įvairiausių rūšių medžiai, krūmai ir gėlės. Namas buvo senas, tikrai ne “naujos statybos”, jaučiau, kad jame mums bus labai gera.

beatles

Supratau, kad į namą teks įdėti didelius pinigus, tačiau Bitlų sėkmė išlaisvino mus nuo bet kokių finansinių problemų. Pinigai neturėjo reikšmės – ramybė ir išsilaisvinimas nuo fanatiškų gerbėjų buvo verti bet kokios pinigų sumos. Kai tik pasirašėm pirkimo dokumentus, susipakavom mantą ir išvažiavom į mūsų puikų, žalią kaimą. (…) Kasdieniai vargai nuskrido kažkur toli toli, nelyginant popieriaus skiautės, nuneštos vėjo.

John and Cyn happy together

Pirmus devynis mėnesius mūsų trijulė gyveno sandėliuke palėpėje. Tuo metų visa armija žmonių pradėjo, kaip man pasirodė, ardyti mūsų namą dalimis. Puikūs projektai, kuriuos mums rodė, atrodė smarkiai nutolę nuo realybės, bent mes taip galvojom. Vaikštant po kambarius, pilnus statybinio laužo ir įvairių šiukšlių, išardytų grindų, tarp šimtų tuščių konservų dėžučių, paliktų darbininkų, tie puikūs projektai atrodė neįgyvendinami.(…) Nepamenu, kad kas nors iš tų žmonių dirbtų: šie samdyti žmonės tik sėdėjo, “pletkino” ir gėrė arbatą. Tarp šių žmonių jaučiausi ne kaip namo savininkė, o tarsi prašalaitė. Nuolatos turėjau priminti pati sau, kad už visa tai mokam mes iš savo kišenes. Nekalbant apie mūsų nors ir laikiną, bet labai nepatogų gyvenimą palėpeje, svajos apie ramų gyvenimą netrukus buvo brutaliai nutrauktos.(…)

Buvo tokių momentų, kai iš apačios mūsų nepasiekdavo jokie garsai, buvom tarsi atskirti nuo pasaulio. Vakarais, kai išeidavo darbininkai, užmigdydavau Džulianą ir tada mudu su Džonu stūmėm laiką įprastu būdu,- žiūrėdami televizorių. Viskas buvo OK iki to momento, kai name, kaip tuščioj kriauklėj, stodavo tyla. Iš baimės tiesiog važiuodavo stogas nuo menkiausio garso, sklindančio iš apačios. Ginčydavomės, kuris iš mudviejų nulips žemyn ir pažiūrės, kas ten yra (aš kiekvieną kartą aiškinau Džonui, kad esu bailė); baigdavosi tuo, jog laiptais lipom abudu. Bet ne toliau, kaip keli laipteliai žemyn, po to mus apimdavo paniška baimė ir tekini grįždavom į miegamąjį, užsitraukdavom antklodę iki ausų, kad nieko negirdėtume. Pamenu, vieną rytą, po panašios siaubo nakties, aiškiai išgirdom sklindančius iš pirmo aukšto įtartinus garsus. Nubėgau į apačią ir pamačiau, kaip dvidešimt ar trisdešimt jaunų Bitlų gerbėjų  lipa laiptais į viršų. Namo durys buvo atlapotos ir kai nekviesti svečiai mane pamatė, visi suspiegė veriančiu ausis riksmu ir apsisuko bėgti, lyg pats velnias juos vytųsi. Abu su Džonu atsidusom ir viską supratom: nesam saugūs, kad ir kur gyventume. Sena istorija kartojosi. Turėjom susitaikyti su likimu ir gyventi, kaip iki šiol gyvenom.

stage

Grįžom į tą pačią rutiną: turėjom puikų sūnelį, kuriuo reikėjo rūpintis, o Džonas turėjo dirbti. Tuo metu Džordžo ir Pati draugystė klojosi kuo puikiausiai.(…) Jų santykių jau buvo neįmanoma nuslėpti nuo žurnalistų. Džordžas, matydamas, kad jo pastangos labiau pažinti savo būsimą žmoną nuolat pasiekia laikraščių puslapius, pasiūle visai mums “privatų” savaitgalį Airijoje – pailsėti nuo viso šito pragaro.

george*patty

Svarbiausia šio sumanymo  sąlyga –   laikyti viską paslapty. Ir štai ką sugalvojom: Džonas ir Džordžas turėjo prisilipdyti dirbtinius ūsus, pasirišti šalikėlius ir užsidėti skrybėles. Išsinuomavom šešiavietį lėktuvą, o Dromoland Castle viešbutyje rezervavom kelis kambarius. Problemos prasidėjo Mančesterio oro uoste, bergždžiai bandant išlaikyti rimtį, kai apstulbę keleiviai isvydo du vyrukus su vėplio ūsais, žygiuojančius per visą oro uosto salę, o iš paskos – dvi, daugybę rankinio bagažo tempiančias ir krizenančias panelytes. Visi stovėjo it perkūno trenkti ir spoksojo išverstom akim į mus. Be abejonės, suprato, ką mato prieš save, nors ir negalėtų tiksliai pasakyti mūsų vardų. Pagaliau niekieno netrukdomi pasiekėm savo lėktuvą. (…)

is this john?

Dromoland Castle Hotel buvo puiki vieta poilsiui: toli nuo miesto šurmulio ir aukščiausia aptarnavimo klasė, aš jaučiausi ten super! Mums pasakė, kad mūsų kambariuose prieš tai gyveno prezidentas Kenedi su svita. Mes su Pati iškarto patikom viena kitai. Ji buvo labai draugiška ir simpatiška mergina, kupina džiaugsmo ir pašėlusio humoro, labai vaikiška, tačiau tai nereiškia, kad buvo nesubrendusi. Man ji priminė didelį, nuostabaus grožio, švelnų drugelį. Pavydėjau jai visko: figūros, skonio parenkant garderobą, pasitikėjimo savimi. Kai keitėsi mada, Pati rengdavosi naujais, madingais rūbais ir visad atrodė nuostabiai ir skoningai. Buvau tikra, kad Džordžui velniškai pasisiekė. Pati elgėsi su juo labai sumaniai, atsižvelgiant į jų skirtingą socialinę kilmę. Labai pamilau tą merginą ir džiaugiausi, kad vėl turiu šalia savęs moterišką kompaniją. Džiaugėmės pirmą dieną praleista ramybėje ir toli nuo triukšmingos Anglijos. Gyvenimas viešbuty, pasivaikščiojimai vaizdingomis apylinkėmis, nebijant sutikti isteriškų fanų ir nesigręžiojant atgal – visa tai leido mums pasijausti tariamai saugiais.(…) Pirmą vakarą tyliai pavakareniavome ir atsigulėm į lovą įsitikinę, kad kita diena bus tokia pat nuostabi ir rami.

george&patty

Išaušo rytas, suskambo telefonas, atitraukėm užuolaidas ir net nespėję gerai prasikrapštyti akių supratom, kad esam apsuptyje. Tačiau vietoje priešų su lankais ir strėlėmis pamatėm priešus su fotoaparatais. Laukė mūsų visur, kiekvienam viešbučio kamputyje, grasindami savo ginklais.(…) Po detalaus taktikos aptarimo pagalvojom, kad geriausia būtu kreiptis pagalbos į viešbučio personalą. Tik airiai ir galėjo sugalvoti kažką tokio, kas padėtų mums atsikratyti persekiotojų. Idėja buvo nuostabi savo paprastumu. Kad negalėtų nufotografuoti Džordžo kartu su Pati, teko išsiskirstyti. Džonas ir Džordžas turėjo vykti į oro uostą įprastiniu būdu, o mes su Pati turėjom dingti iš viešbučio airiškai: turėjom persirengti kambarinėmis – juodos suknelės, baltos megztos kepuraitės ir prijuostės… Tylėdamos persirengėm – supratom, kad bus linksma. Mums pasiūlė paimti didelį pintą krepšį su nešvaria patalyne – turėjom jį nunešti į apačią laiptais, kuriais naudojasi viešbučio darbuotojai. Personalas visą laiką stebėjo priešus, o mes, iškrovę krepšį, staigiai sulindom į jį…

Beatles First Appearance On Sullivan Show 1964

 

* Namas Veibridže Džonui kainavo trisdešimt tūkstančių svarų, o surado jį anksčiau minėtas dr. Strachas. Šalia buvo Ringo  rezidencija, kurioje jis turėjo apsigyventi po vedybų su kirpėja Maureen Cox. Ko gero, tai buvo Brajano Epstaino idėja apgyvendinti visus Bitlus netoli savęs. Taip pat paaiškėjo, kad netoli Lenono šeimos namo yra viešbutis, kuriame gyveno…Džono tėvas, Fredis. Džonas paskutinį kartą jį matė, kai jam tebuvo keturi metukai. Tada Fredis ruošėsi palikti Liverpulį (ir šeimą) ir išvažiuoti į Afriką. Džonas susitiko su tėvu tik kartą, kai Fredis netikėtai apsilankė Veibridže ir Džonas jam prieš nosį užtrenkė duris. Vėliau “tėtė” Lenonas nesėkmingai bandė susikrauti kapitalą, dalindamas prisiminimus, o po kelių metų net įrašė dainą “That’s My Life”.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 21 spalio, 2013 Uncategorized

 

Trumpai tariant…

Tomas Veitsas (Tom Waits) šiais metais surengs labdaringą koncertą Bridž-Skul  mokiniams, turintiems problemų su mokymusi. Viena iš mokyklos įkūrėjų yra Nilo Jango žmona Pege. Labdaringais koncertais šios mokyklos rėmimui, kurie rengiami nuo 1968 metų ir vyksta kasmet, rūpinasi pats Nilas Jangas. Šiais metais norą koncertuoti pareiškė „Crosby, Stils, Nash & Young“ (Neilas Jangas šiuose koncertuose dalyvauja kasmet), „Queens of Stone Age“, „My Morning Jacket“, „The Killers“, Elvis Costello, „Heart“, ir štai šiemet prie dalyvių prisijungė ir Veitsas.

Tom Waits

JAV pašto tarnyba išleis pašto ženklą su Rėjaus Čarlzo atvaizdu. Ženklas papildys seriją „Muzikos ikonos“, kurioje jau yra amerikiečių dainininkė ir gitaristė Lidija Mendoza ir Džonis Kešas. Ženklo dizaineris Nilas Ešbis  papasakojo, kad labai sunku buvo surasti tinkamą atvaizdą, kuris atspindėtų muzikanto, kurio karjera tęsėsi 57 metus, asmenybės mastą. Galų gale dizaineris ir meno direktorė Etele Kesler pasirinko fotografiją, kuri buvo panaudota artisto albumo „The Best of Ray Charles“ viršeliui. Ženklo išleidimo data (rugsėjo 24) sutapo su naujo rinkinio „Ray Charles Forever“ pasirodymu.

130922-raycharles-600x400-1379889170

2014 metais Mikas Džageris taps proseneliu. Tiesa, anūkė Asizi apie tai sužinojo neseniai, tad Mikui teks palaukti oficialaus prosenelio vardo. Asizi mama Džeid nors ir džiaugiasi, tačiau neįsivaizduoja, kaip galima tapti senele, kai tau tik 42 metai. Džagerio duktė yra dizainerė ir labai artimai bendrauja su Stela Makartni. Mikas labai džiaugiasi šia naujiena ir sako, kad koncertuos tol, kol netaps proproseneliu. 70-metis Mikas turi septynis vaikus nuo keturių moterų: 43-jų metų dukrą Keris nuo dainininkes ir aktorės Maršos Hant (beje, garsus „Free“ gabalas „All Right Now“ būtent apie ją), dukrą Džeid nuo pirmos žmonos Biankos Peres-Mora Masias, dvi dukras ir du sūnus nuo antros žmonos, modelio Džeri Hol ir 14 metų sūnų nuo brazilų TV žvaigždės Lusianos Himenis. Vaikinas nesnaudė… O dar keturi anūkai…

young mick

Interaktyvus rinkinys „John Lennon: The Bermuda Tapes“ iTunes parduotuvėse pasirodė spalio 5 dieną. Rinkinio pardavimo lėšos bus skirtos badaujantiems. Jame pasakojama apie Džono ir Joko kelionę į Bermudus 1980-aisiais- šie įrašai buvo paskutinio Lenono albumo „Double Fantasy“ pagrindu. Įsigiję rinkinį, klausytojai galės savo vaizduotėje persikelti į Bermudus ir pasiklausyti tokių dainų, kaip „Woman“, „(Just Like) Starting Over“, „I‘m Loosing You“ ir kitų. Muzikanto našlė įsteigė labdaringą kompaniją „Imagine There‘s No Hunger“, o jos partneriu tapo kompanija „Hard Rock Cafe International“, kuri per savo restoranų tinklus visame pasaulyje pardavinės marškinėlius, šalius, apyrankes ir kitą suvenyrinę produkciją.

2013092400003150

„King Crimson“ grįžta po keturių metų tylos,- apie tai pranešė Roberto Fripo blogas. Atnaujintos sudėties grupę, kaip rašo Fripas, sudarys septyni muzikantai: keturi iš Anglijos ir trys iš Amerikos. Į atnaujintą versiją kartu su Fripu įeis: Melas Kolinsas, Tonis Levinas, Petas Masteloto, Gevinas Harisonas, Bilas Riflinas ir Džako Džekžikas. Trys iš muzikantų yra būgnininkai. Kai kurie jų jau grojo „King Crimson“, su kitais Fripas dirbo įvairiuose projektuose, pvz. su buvusiu grupės „Ministry“ būgnininku Bilu Rifliu buvo įrašytas diskas „Ten Seconds“. Kolinsas ir Džekžikas kartu su Fripu įrašė albumą „A Scarcity of Miracles“. Kaip sakė Fripas, koncertinei veiklai pasiruošti prireiks metų. 2012 metais Robertas Fripas yra pareiškęs, kad jis ketina baigti veiklą kaip profesionalus muzikantas, nes jo netenkina bendra muzikos industrijos būklė.

Robert Fripp

Pirmas Džono Lenono namas bus parduotas aukcione spalio 29 dieną. Kaip sakė Dona Džekson iš British Beatles Fan Club, namui adresu 9 Newcastle Road Liverpulio rajone Penny Lane, kur Džonas gyveno su motina Džulija, reikalingas šioks toks remontas, kad jame būtų galima gyventi, „bet jis turi puikų potencialą. Visai nesunku įsivaizduoti, kaip ten gyveno Džonas“. Nekilnojamo turto agentūros Rightmove.co.uk internetiniame puslapyje rašoma, kad „tai yra kultinis namas su terasa ir trimis miegamaisiais“. Prašoma atkreipti dėmesį į namo numerį. „Aš gyvenau adresu 9 Newcastle Road. Aš gimiau spalio 9-ą. Šis skaičius visur mane lydi“,- tokie Džono Lenono žodžiai yra firmos puslapyje.

2013093022355688JL house

 

 

 

 

 

 

“Queen“ būgnininkas Rodžeris Teiloras pristatė savo naują dainą BBC radijui. Saldi dainelė „Sunny Day“ iš ilgai laukto muzikanto albumo „Fun On The Earth“ buvo pristatyta praėjusį savaitgalį ir, kaip sako žinovai, Teiloro balsas labai smarkiai priminė Rodo Stiuarto vokalą. Pačiam Teilorui paskutinės dvi savaitės buvo labai įtemptos: kartu su Brajanu Mėjum jis dalyvavo iHeartRadio festivalyje Las-Vegase, atidarė savo paskyrą Twitter‘yje, kuriame, be abejo, pasidalins su lankytojais, kaip vyko darbas kuriant albumą.

 

Roger Taylor

„Badfinger“ daina „Baby Blue“, išleista tolimais 1971 metais, sudrebino muzikinę rinką! Billboard pranešė, kad dainos, nuskambėjusios amerikiečių serialo “Breaking Bad” finale, pardavimai pasiekė 3000 procentų. Daina už pinigus buvo “parsipumpuota” 5000 kartų tik per vieną naktį, taigi,  ji gali tapti šios srities čempione, nes paprastai per visą sąvaitę paspaudžiama ne daugiau kaip tūkstantis “Download”! Jeigu daina pasieks Billboard’o čartus, tai bus antras šios dainos pasirodymas sąraše po 1972-jų, kuomet ji pakilo į 14 vietą.

badfinger

Pati brangiausia 78 aps/min plokštelė parduota eBay aukcione už 37100 “žalių”: kolekciniu graliu tapo Misisipės bliuzo legendos Tommy Johnson’o  “Alcohol and Jake Blues” *, išleista 1930 metais. Tokia aukšta kaina paaiškinama paprastai: pasaulyje liko tik dvi šio singlo kopijos. Įrašą įsigijo žinomas senų plokštelių kolekcininkas Džonas Tefteleris, kurio kolekcijoje tokių retenybių yra arti 75 tūkstančių! Kaip teigia naujas plokštelės savininkas, 37000 baksų jam anokia riba: “Gaukit man retą Willie Brown’ą arba JD Short’ą su Paramount leiblu ir jūs pamatysit, kaip aš pasirašinėju čekius iš tikrųjų rimtoms sumoms”.

tommy johnson* “Alkoholio ir Džeiko bliuzas”: “Džeikas” – slenginis Jamaikos trauktinės, gaminamos iš imbiero ir 70-80 procentų etilo spirito, pavadinimas. Trauktinė buvo užpatentuota kaip vaistinis preparatas, kas leido butlėgeriams įvežti ją, apeinant “sausą istatymą”. “Džeiko” kaštavojimas dažnai privesdavo prie galūnių paralyžiaus ir šitam reikalu apdainuoti buvo skirti keli to laikmečio bliuzai, tame tarpe ir Džonsono daina.

 50650

Dabar apie linksmesnius dalykus– ir kaip paskutiniu metu dažniausiai nutinka, šie dalykai susiję su Bitlais. Dvi Anglijos gyventojos buvo maloniai nustebintos, kai gavo Polo Makartnio atsakymą į savo garsinį laišką, išsiųstą prieš 50 metų. Kaip rašo Rolling Stone, Barbara Bezant ir Lin Filips įrašė savo žinutę į juostelę 1963 metais ir išsiuntė į Finsbury Park Astoria, kur tuo metu koncertavo “The Beatles”. “Mūsų svajonė – ateiti už scenos ir pamatyti jus, bet nemanom, kad taip kada nors atsitiks. Bet mes visada galim gyventi viltimi, tiesa?”,- sakoma žinutėje. Tuo metu Bitlų fanėms buvo 17 ir 19. Tačiau tada Makartnis šio įrašo negavo, o po tiek prabėgusių metų britų istorikas Devidas Makdermotas nusipirko šį įrašą blusaturgyje. Jis papasakojo, kad perklausęs įrašą, nutarė sužinoti, ar gyvos jo autorės. Įrašo autores pavyko rasti ir po 40 metų abi susitiko Liverpulio muziejuje The Beatles Story, ten joms ir buvo įteiktas Polo Makartnio atsakymas. “Sveikos, Linda ir Barbara, didžiulis ačiū už Jūsų puikią juostelę. Pagaliau ją pristatė, geriau vėliau, nei niekad. Nuostabu sužinoti, kad jūs radot viena kitą po tiek metų. Toliau mėgaukites muzika. Su meile, Polas”,- rašoma laiške.

Toliau liekam su seru Polu (susidaro toks įspūdis, kad grįžo Bitlomanijos laikai): tabloidai išvien rašo apie buvusius gyvus ir a.a. “The Beatles” narius.

2013100208502250

Polas Makartnis ir Nense Ševel apsilankė Stelos Makartni Haute couture kolekcijos pristatyme Paryžiuje. Kaip rašo Examiner, galbūt 2014 pavasario/vasaros rūbų kolekcijoje nebuvo “radikaliai naujo dizaino”, užtat tarp žiūrovų buvo daug garsių personų. Sesę atėjo palaikyti jos brolis Džeimsas Makartnis, defile stebėjo ir Ringo Staro žmona Barbara Bach (Goldbach).

kissing barbara

paul and wife

Vaikiška knygelė “High in the Clouds”, kurią parašė Polas Makartnis, Džofas Danbaras ir Filipas Arda, bus ekranizuota. ShowBiz praneša, kad istorija apie vovieriuką, ieškanti Animalijos šalies, pasirodys 3D formate 2015 metais. Seras Polas parašys filmukui kelias naujas dainas ir, kaip pats sakė, jis tikisi sukurti “dvasingą, juokingą ir kartu jaudinantį multfilmą, kuris ras kelią į viso pasaulio žiūrovų širdis”.

pretty book

Dar vienas filmas, kuris pradės savo kelią į ekranus 2014 metais, pareikalavo daugiau laiko paruošiamiesiems darbams, nei tikėjosi jo kūrėjai. Biografinio filmo apie Brajaną Epstainą “The Fifth Beatle” filmavimas pagaliau pajudėjo iš mirties taško: prodiuseris Briusas Koenas, kurio taupyklėje tokie Oskarais apdovanoti filmai, kaip “American Beauty” ir “Silver Linings Playbook”, pasirašė sutartį filmavimui. Filmo siužetas buvo rašomas kelis metus ir, jeigu tikėti gandais, tai bus žvilgsnis į asmeninį gyvenimą Bitlų menedžerio, kuris suvaidino svarbų vaidmenį jų kelyje į šlovę ir kurio staigi mirtis nuo perdozavimo 1967 metais tapo pranašu chaoso ir nesutarimų tarp Džono Lenono ir Polo Makartnio. Lyginant su kitais Holivudo darbais panašia tematika, filmo saundtrekui bus panaudotos originalios ketveriukės dainos (paprastai tokiais atvejais buvo naudojami kažkieno sugroti kaveriai, arba originalus gabalas buvo grojamas 30 sekundžių).

Hard Day's Night

Automobilis 1964 Facel II Vega, priklausęs Ringo Starui, bus parduotas aukcione, pranešė The Telegraph. Aukcionas Bonhams vyks Londone gruodžio 1 dieną. Manoma, kad  pradinė kaina bus 300-350 tūkstančių svarų sterlingų. Tokie automobiliai buvo pagaminti tik du ir Ringo pirko vieną iš jų 1964 metais už 5,75 tūkstančius. Jame buvo 6.7 litrų variklis, mechaninė pavarų dėžė, šis modelis buvo paskutinis iš 26, kurie turėjo vairą dešinėj pusėj. “Ko gero, šis automobilis yra vienas rečiausių kolekcinių automobilių, žiūrint į jo unikalias technines charakteristikas bei vietą muzikos istorijoje”,- pareiškė Bonhams atstovas. 60-jų pradžioje Facel II buvo labai populiarus garsių personų tarpe – juos turėjo Džoan Kolinz, Pablas Pikaso ir Frenkas Sinatra. Anksčiau Džono Lenono Feraris buvo Bonhams aukcione parduotas už 359 tūkstančius svarų, nors ekspertai prognozavo, kad jis bus parduotas daugiausiai už 200 tūkstančių.

ringo,s car

Britų tabloidas Sun rašo, kad prodiuserių komandai, dirbančiai Abbey Road Studios ruošiant promo-medžiagą naujam Polo Makartnio dainos klipui “Queenie Eye” (kuriame dalyvaus Keitė Mos ir Džonis Depas), buvo pasakyta, kad bet kuris, besinaudojantis socialiniais tinklais, valgantis mėsą ar vartojantis narkotikus darbo metu, bus išvytas. Nežiūrint to, kad sero Polo pareiškimas buvo padarytas su doze humoro, prodiuseriai į jį reagavo labai rimtai. Laikraštis cituoja vieno iš komandos narių žodžius: “Nors šis pareiškimas ir nuskambėjo kaip pokštas, bet jus išves už ausies už durų, jeigu jūs jį ignoruosite. Kiekvieną, kurį pagaus Twitter’i ar Facebook’e, arba pagaus žiaumojant sumuštinį su kumpiu, tuojau pat išvys”. Beje, šis draudimas negalioja pačiam Makartniui, kuris prieš kelias dienas bendravo su fanais Twitter’yje…

2013100208515985

Ir tęsiant sero Polo temą: jis surengė du koncertus-siurprizus Niujorke. Iš pradžių koncertavo Frenko Sinatros vardo meno mokyklos mokiniams Kvinse. Šou stebėjo 400 mokinių, su jais – mokyklos įkūrėjas Tonis Benetas bei Makartnio žmona Nensė Ševel.

live in school“Dabar aš galėčiau sedėti namie ir žiūrėti televizorių, bet aš nutariau būti čia”,- pasakė per koncerto pertrauką Bitlas. Jis noriai bendravo su studentais ir atsakinėjo į jų klausimus. Vienas klausimų buvo, kokią gyvenimo pamoką jis išmoko jaunystėje. “Kai mes tik pradėjom groti, aš baisiai bijojau padaryti ką nors ne taip scenoje. Bet paskui aš supratau, kad žmonės neprieštarauja ir jiems tai net patinka!“,- pareiškė muzikantas. Antras koncertas įvyko Taims skvere: apie šou informacija pasirodė likus tik valandai iki jo pradžios.

live in new-york

live in new-york

Kaip pasakojo vienas žiūrovų Fredas Velesas, seras Polas atliko tik naujas dainas iš albumo „New“. Koncertą stebėjo apie 3000 žmonių,- „minia buvo didelė ir kupina entuziazmo. Kai kurie nežinojo, kad tai jis ir klausinėjo „Kas čia?“. Polas negrojo senų Bitlų dainų. Aš negalėjau prasibrauti arčiau, bet man pavyko padaryti kelias nuotraukas. Tai buvo geras būdas praleisti pilką dieną Niujorke“,- pasakojo Velesas.

live in new-york

Režisierius Adrianas Mabenas savo bute Paryžiuje aptiko apie 60 minučių trukmės anksčiau neskelbtų „Pink Floyd“ video įrašų, nufilmuotų studijoje „Europa-Sonor“1971-jų gruodį. Įrašai užfiksavo grupę miksuojant garsą filmui „Live In Pompei“. Aštuonios minutes medžiagos, nufilmuotos šioje studijoje, įėjo į filmo versiją, žinoma kaip „Director‘s Cut“, tačiau naujas radinys dar nebuvo niekur publikuojamas ir, pasak žmonių, kuriems nusišypsojo laimė pamatyti šią naują medžiagą, ji yra labai intriguojanti, palyginus su fragmentais, kur muzikantai šlemščia austres. Mabenas jau sumontavo iš jų filmą „Chit Chat with Oysters“ ir skaitmeninė filmo versija buvo parodyta „Festival de Nouveau Cinema“ spalio 11 dieną Monrealyje. Diena anksčiau ten buvo parodytas „Live In Pompei“ originaliam 4.3 formate. Ką gi, teks palaukti Blue-Ray sumiksuoto 5.1, kurį galėtų padaryti Gatris, kuris miksavo „The Wall“, o tai įvyks negreitai, jeigu apskritai įvyks… Jeigu ką, aš šaldytuve. Atitirpdykit mane po 30 metų.

Išvytas iš „Black Sabbath“ būgnininkas Bilas Vordas (Bill Ward), pasirodo, neleido laiko veltui ir įrašė solinį albumą „Accountable Beasts“. Kaip sake muzikantas, jis fragmentiškai dirbo prie šio albumo paskutinius penkis metus. Visų kompozicijų autorius yra Bilas ir savaime aišku, pats grojo būgnais, tačiau, kaip nekeista, nevisose kompozicijose: „ Įrašiau septynias ar aštuonias“,- nors albume jų devynios. „Jeigu pardavimai bus geri, važiuosiu į turą“,- sake Ward‘as.

bill ward

Rugsėjį Londone įvyko „Atvirų durų diena“ – architektūrinis festivalis, kurio metu šimtai  pastatų, paprastai uždarytų eiliniams lankytojams, atveria savo duris. Festivalio metu itin didelio lankytojų antplūdžio sulaukė elektrinė jėgainė Battersy, žinoma „Pink Floyd“ gerbėjams iš albumo „Animals“ viršelio.

Animals

Jau po dviejų valandų nuo lankymo pradžios buvo paskelbta, kad daugiau lankytojai nebus įleidžiami ir 20 tūkstančių, norinčių patekti į vidų, liko už durų. Būta dėl ko veržtis: lankytojai paskutinį kartą buvo įleidžiami į vidų- stotis bus perstatyta. Pernai Battersy pirko Malaizijos kompanija, kuri jėgainės vietoje pastatys gyvenamąjį rajoną, laimei, palikdama jos garsiuosius baltus kaminus.

battersy power station

Vienas iš „Pink Floyd“ įkūrėjų, Rodžeris Votersas pareiškė apgailestaująs, kad 80-siais tampė po teismus dėl grupės pavadinimo naudojimo savo kolegas. „Mūsų karjera buvo nuostabi. Aš žvelgiu atgal ir su pasididžiavimu, o kartais su nuostaba pagalvoju, kaip mums pavyko padaryti tokį didelį darbą. Ir aš nenoriu nieko už nieką kaltinti“. Atsakydamas į klausimą, kodėl jis neleido draugams naudoti grupės pavadinimo, jis atsakė: “Tada aš galvojau, kad tai neteisinga. Ir aš buvau neteisus!”.  Tai vadinama “išmintis, kuri ateina su metais” ir net už tai, kad pripažino klydęs, Rodžeris vertas pagarbos. Beje, jo koncertinis turas “The Wall Live” pagal parduotų bilietų kiekį sumušė ankstesnį Madonos rekordą ir išėjo į pirmą vietą su 81.3 milijonais $.

roger w

Dabar keliais žodžiais apie nelabai malonius dalykus: nežinomi vandalai išniekino Džono Lenono žvaigždę Holivudo “Žvaigždžių Alėjoje”. Apie tai pranešė Džiliana Lomaks iš Magical Mystery Tour kompanijos. Žvaigždė buvo įšpaišyta grafičiais. Šalia esančios kitų Bitlų žvaigždės nenukentėjo. Hollywood Walk of Fame darbuotoja Kete Kreiger pažadėjo, kad grafičiai bus pašalinti iki renginių, skirtų Džono Lenono atminimui ir jo gimimo dienai paminėti. “Galiu tvirtai pareikšti, kad Džono gimimo dieną 18.00 val. užrašų nebus ir gerbėjai galės papuošti jo žvaigždę gėlėmis ir žvakutėmis”.

john's star

Britanijos Kambrija grafystės gyventoją nuteisė 4 mėnesiams kalejimo už nelegalių “The Beatles” albumų kopijų pardavimą, pranešė NME. Polo Parkino namuose buvo rasti daugelio Bitlų albumų viniliniai butlegai ir nelegalios CD kopijos. 57-ių metų piratas pripažino savo kaltę pagal 23 kaltinimus. Nieko sau! Aš asmeniškai pažįstu tokius (pirštais nerodysim), kuriems grėstų daugkartinė iki gyvos galvos įkalinimo bausmė…

The Beatles

 
2 Komentaras

Publikavo 13 spalio, 2013 Uncategorized

 

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (21 dalis)

 

in tv

Televizijos studija, kurioje turėjo vykti Bitlų pristatymas amerikiečiams, buvo netoli Plaza viešbučio, tačiau Brajanas ir vietinė policija suko galvą, kaip įveikti tą trumpą kelią. Viešbutis buvo apgultas fanų minios. Policija „išvalė“ kelią – kelis metrus, kad mes kuo greičiau nubėgtume iki automobilio. Įmitę kopai puikiai atliko savo darbą, atitverdami mus nuo spiegiančios minios, kad saugiai įveiktume tuos kelis metrus iki mašinos. Vaikinams nubėgus iki automobilio, kopai atitvėrė juos nuo minios, o aš – o,Dieve! – nespėjau kartu su visais nubėgti ir likau vidury šėlstančios minios. Pagalvojau – štai man ir atėjo galas. Kaip iš čia ištrūkti? Vieną akimirką mačiau Džono veidą, rėkianti kopams, kad manę praleistų. Pareigūnai, be abejo, nežinojo, kas esu (ir iš kur galėjo žinoti?), o aš jau praradau viltį, kad liksiu gyva, kai staiga pajutau, kad kažkas pakėlė mane į viršų ir netrukus aš jau sėdėjau ant kažkurio iš vaikinų kelių. Neišgirdau nė vieno užuojautos žodžio, tik piktus pamokymus ir patarimus: „Jeigu kitą kartą būsi tokia velniška sraigė, būsi sudraskyta į skutus, kaip ką tik galėjo atsitikti!“.

american fans

Kitas mūsų kelionės tikslas buvo Majamis.(…)

Tai buvo visai kitas pasaulis, nei Niujorkas – rojus turtingiems amerikiečių pensininkams. Visą mūsų laisvą laiką užimdavo įvairių (beveidžių ir bevardžių) asmenų , kurie mus kviesdavo į susitikimus, lankymas. Viskas sukosi it kokio pašėlusio šokio ritmu. Labai greitai įsitikinom, kad negalim išeiti iš viešbučio normaliu keliu, nes visur, kur apsistodavom, tęsėsi ta pati istorija: visi įėjimai buvo blokuojami fanų.(…) Laimei, vietinis policininkas, kuris buvo mūsų asmeninis apsauginis, pasukęs smegenis sugalvojo genialų planą.   Automobilis, vežiojantis mėsą!!!     Sutikom, pripažindami, kad tai yra puiki idėja. Visas planas turėjo veikti taip: mašina privažiuoja prie viešbučio virtuvės durų, mes, braudamiesi pro kalnus nešvarių indų ir maisto likučių, pasiekiam laisvę. Taigi, pasileidom bėgte, it mus vytųsi pasiutęs buldogas ir kartu su mūsų kopu įšokom į laukiantį mūsų sunkvežimį dirbančiu varikliu. Atsidūrėm tamsiame, smirdančiame kėbule ir su palengvėjimu atsidusom. Vairuotojas, gal būt pamanęs, kad veža pabėgusius iš kalėjimo kalinius, iki galo spustelėjo greičio pedalą. Mano savisaugos refleksas kaip visada buvo užsnūdęs ir, neturėdama atramos po kojomis bei už ko nusistverti, pakilau į orą ir mosikuodama kažkur nuskridau…Staiga tūkstančiai žvaigždžių, sužibusių mano akyse, nušvietė mūsų slėptuvę. Atsitrenkiau į metalines duris ir po sekundes pavirtau į krūvą skarmalų, netvarkingai numestų kampe.

– Kas čia po perkūnais buvo?!,- iš tamsos manę pasiekė kažkieno balsas.

– Gal nori pasakyti, kas tai buvo, tiesa?,- sušukau ir tuo pat metu pajutau, kaip ant mano galvos iššoko galingas guzas.

– Man turėtu mokėti priedą už darbą pavojingomis sąlygomis, ar ne?

Kai pagaliau pasiekėm tikslą, saulė dar švietė, o namas, pro kurio duris įžengėm, buvo iš tiesų nuostabus. Jis stovėjo ant vandenyno kranto, ten buvo baseinas ir viskas, ko reikėjo turtingiems šeimininkams. Mus pasitiko Džordžas Martinas su savo nuostabia žmona Džudi.Buvo malonu pamatyti pažįstamus veidus. Kaip mus informavo, pačių šeimininkų nebuvo, bet saugoti mus turėjo tipiškas amerikiečių „gorila“,- galėčiau prisiekti, kad jis ką tik buvo ištrenktas iš mafijos. Jis man priminė Al Kapones laikų Čikagos gangsterį ir pilnam paveikslui trūko tik dėklo su revolveriu ir užmaukšlintos ant akių skrybėlės.** 

swimming boys

Kai kaitinomės saulėje ir maudėmės baseine, tas žmogysta kepė grilyje įspūdingą krūvą steikų, jo veidas visai neatrodė draugiškas, o nuo lūpų buvo nukarusi cigaretės nuorūka. Padariau išvadą, kad jo darbdaviai neišmokė jo Žmonių Negąsdinimo meno. Visgi ten praleidom puikią popietę plaukiodami, slidinėdami su vandens slidėmis ir apskritai buvom atitrūkę nuo aplinkinio pasaulio.

Būnant Majamyje mums organizavo susitikimą su didžiuoju ir vieninteliu pasaulyje Mohamedu Ali. Tuo metu jis ten treniravosi, besiruošdamas savo dar vienai didžiajai kovai.***  Man atrodė, kad visa amerikiečių žiniasklaida, visos radijo stotys ir televizija tuo momentu buvo Majamyje. Ali buvo gerai nusitekęs ir puikioj formoj, ir vaikinai labai džiaugėsi, kad gali su juo susipažinti. Buvo net suruošta atseit sparingo dvikova tarp jo ir Bitlų.(…)

ingo Starr Mohamed Ali

Kai grįžom atgal į viešbutį, pajutau norą išleisti kelis dolerius. Apačioje buvo butikas, taigi negalėjau atsispirti pagundai. Pastatas išorėje buvo kaip paprastai apgultas, bet aš jaučiausi visiškai saugi viduje, nes niekas nepažinojo mano veido. Taigi, atsisveikinau su visais ir išėjau į „trasą“. Apžiūrinėdama rūbelius, tvarkingai sukabintus ant pakabų, staiga išgirdau dviejų moterėlių  pokalbio nuotrupas. Kai pamačiau besikalbančias, akys man išvirto ant kaktos: negana to, kad turėjo r-y-y-y-škų viršsvorį,  tai, kuo buvo apsirengę, atrodė super bjauriai! Ant šlaunų buvo užsitempusios šortus-„bermudus“,  apkarstytus kažkokiais blizgučiais. Šortai buvo taip aptempti, kad per visus laisvus plyšelius vertėsi pilvas ir kumpiai. Į komplektą įėjo viršutinės dalies, hm…rutuliai. Nuo sprando į viršų jų oranžinius, primenančius išdžiūvusias slyvas veidus dengė storas sluoksnis makiažo ir itin ryškūs lūpdažiai. Bet labiausiai manę šokiravo šių moterų šukuosenos: tai buvo masė įvairiaspalvių suktinukų, papuoštu taškuotais kaspinėliais. Vaizdelį užbaigė akiniai nuo saulės iššaukiančiai inkrustuotais rėmeliais, besiilsinčiais ant jų saulės nudegintų nosių. Man sunkiai sekėsi suvaldyti juoką, girdint jų pokalbį:

– Žinai, brangioji, kad ta baisi grupė, na tie – Bitlz, apsistojo mūsų viešbuty?

– O Dieve, taip, žinau, bet kaip jie atrodo, tie jų ilgi plaukai!

– Gal jų gyvenime neplovė? Brangioji, į juos gaila žiūrėti, neįsivaizduoju, ką tokio ypatingo juose mato mūsų vaikai.

– O tas eržilas, kurį vadina Ringo, koks jis bjaurus! Ar matei kada nors tokią nosį? Žinai ką brangioji, jeigu tokios keturios gauruotos baidyklės čia apsigyveno, tai aš iš čia išsikeliu.

– Tu teisi, brangioji, jie atrodo kaip keturios beždžionės, kurios pabėgo iš zoo, ypač tasai Ringo, kas čia per vardas – Ringo?

Ir tuo pat metų damutės prapliupo juokų, o aš nutariau eiti prie jų, tikriausiai supratot, kam. Bet nespėjau,- jos pasuko išėjimo link ir kaip niekur nieko praėjo pro fanus ir juos saugančius kopus, o aš likau pačios širšalynės epicentre. Priėjau prie grėsmingai atrodančio policininko ir prisiminiau, kad neturiu jokio tapatybę įrodančio dokumento. Situaciją apsunkino tai, kad merginos su ašaromis akyse prašė įleisti jas į vidų. Visa policininko povyza rodė, kad jam yra dzin jų maldavimai. Priėjau kiek įmanoma arčiau ir su kuo ryškiausiu anglišku akcentu pasakiau:

– Atsiprašau, norėčiau praeiti, mano vardas Sintija Lenon, esu žmona vieno iš Bitlų ir gyvenu šiame viešbutyje.

Kaip mat mane apsupo banda fanių ir iš baimės man sudrėko delnai, o veidas užsiplieskė raudoniu. Kitos merginos metėsi arčiau mūsų, kad pamatytų kas vyksta.

– Klausyk vaikeli,- riktelėjo policininkas.– Jau girdėjau milijoną tokių nesąmonių ir žinau visus jūsų bajerius.

Nežinojau ką daryti. Norėjau bandyti dar kartą, bet staiga iš minios priėjo mergina, kuri, ko gero pažino mano veidą iš nuotraukos.

– Ei, žmogau, ar tau galvoj negerai? Ji sako tiesą, juk tai Sintija Lenon, girdėjai jos anglišką akcentą, tu, debesie!

Beatlemania in US

Šios merginos buvo nuostabios,- visos, palaikydamos mane, pradėjo rėkti ir rodyti kopui mano nuotrauką. Jų lojalumą teko atlyginti – kiekvienai merginai daviau savo autografą. Dėkojau joms ir pažadėjau gauti visų Bitlų autografus.

* Džordžas Martinas ilsėjosi Amerikoje visai atsitiktinai ir į Majamį atvyko specialiai tam, kad susitiktų su grupe. Judy Lockhart-Smith tuo metų buvo jo sužadėtinė. Edo Salivano šou, kuris vyko Mau Mau klube, transliavo TV ir jį tiesiogiai matė 75 milijonai žiūrovų. Policininkas, kurį prisimena Sintija, tai seržantas Badis Bresneris, o viešbutis, iš kurio jis organizavo „pabėgimą“ sunkvežimiu (tai tikras faktas-red.), vadinosi Hotel Deauville – jis nuo pat Bitlų atvykimo buvo „apgultyje“.

 

** Sintija neteisi – šis tipas visą laiką po švarku nešiojosi gerai matomą galingą „pušką“. Džordžas Martinas pasakojo, kad lydintis Bitlus Epsteinas, bendraudamas su apsauginiu, kai šis kepė steikus, pasiskundė jam, kad nelegalios įrašų studijos išleidžia į rinką daug „bootleg“ formato plokštelių, dėl ko jie praranda daug pinigų. Sulig tais žodžiais „gorilos“ veidas paniuro ir,  palenkęs galvą prie Epstaino, jis konfidencialiai pasiūlė, jeigu Brajanas nori, tai jis pats asmeniškai „užsiims“ tais „butlegeriais“.

 

*** Muhamedas Ali (Cassius Clay) tuo metu ruošėsi kovai su Soni Listonu. Susitikimo su Bitlais metu jis pasakė, kad iš tiesų jie yra žinomiausi pasaulyje, bet „gražiausias yra jis“.

 

 

 

 

 

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 5 spalio, 2013 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: