Pink Floyd debut: The Piper at the Gates of Dawn

Pirmas Pink Floyd albumas buvo Sido Bareto kūdikis. Jo pavadinimą Sidas paėmė iš Keneto Gremo romano vaikams „The Wind In The Willows“. Jame romano herojai sutinka gamtos dievą Paną. Baretą patraukė lengvumas, su kuriuo Gremas atskleidžia jauniems skaitytojams gilias filosofines koncepcijas. Ekscentriško Bareto , sugalvojusio ir grupės pavadinimą, sumanymas panaudoti „fidbekus“, „distoršinus“ ir reverberaciją, sukūrė originalų skambėjimą –  kosminę psichodelinę viso albumo muzikinę paletę.

Didelę įtaką Sidui kaip autoriui turėjo daug šaltinių: pasakos, fantastika, domėjimas astronomija, kinų Permainų Knyga ir tokių grandų, kaip Dž. Tolkienas, E. Liras ir, žinoma, Bitlai, kūryba. Be jokios abejonės, įtaką turėjo ir LSD, kurį Sidas itin pamėgo ir tai jam „davė“ gilų gamtos supratimą, domėjimąsi misticizmu ir žmogaus paieškomis savo vietos visatoje.

„Jeigu jūs klausotės „The Piper at the Gates of Down“, jūs girdit nepaprastas dainas, kurias rašė Sidas“,- vėliau pasakojo Rikas Raitas. – Jis buvo nuostabus žmogus, jo dainos buvo tokios, kurių niekas prieš tai nerašė – vaikiškai naivios, bet tuo pačiu labai „skanios“. Sidas buvo kūrėjas, o paskui atėjom mes ir turėjom daryti dar geriau, buvo nepaprastai atsakinga imtis šio darbo. Mes niekad nesugebėtume rašyti taip, kaip tai darė Sidas, mes neturėjom tokios vaizduotės, kurią galima buvo išreikšti lyrikoje“.

Parašyti dainą „Matilda Mother“ Sidą įkvėpė prisiminimai apie pasakas, kurias prieš miegą jam pasakojo mama. Didžioji dalis personažų paimti iš populiarių Hileirio Beloko eilėraščių vaikams „Cautionary Tales“. Kaip ir Džonui Lenonui, Sidui vaikystė buvo savotiška pastogė, kai realybės sunkumai buvo ypač nepakenčiami. Kai daina būdavo atliekama gyvai, Sidas skaitydavo eiles iš knygos, tačiau kai reikėjo įrašinėti albumą, Pink Floyd menedžeris Endriu Kingas negavo leidimo panaudoti šių eilėraščių, todėl Sidas parašė savo versiją.

Kita kompozicija, atspindinti ankstesnės Pink Floyd muzikos stilių, buvo „Interstellar Overdrive“. Kai vaikinai koncertuodavo Londono Marquee ir UFO klubuose, ji buvo programos „vinis“. Savo avangardiniu skambėjimu ši kompozicija atvėrė kelią eksperimentams muzikoje ir įprastų muzikinių formų atsisakymui . Kai Sidas „apturėjo“ antrą „tripą“ po eilinės LSD dozės, jam atsivėrė kosmoso platybės ir jis „pakibo“ tarp Veneros ir Jupiterio…

Galima drąsiai sakyti, kad pačioje pradžioje Pink Floyd buvo Sido Bareto grupė – po jo išėjimo Pinkai pasuko savo keliu. Nemažai grupės fanų mano, kad „The Piper…“ stovi aukščiau, negu tai, kas buvo įrašyta po jo išėjimo. Tūlam melomanui išties įdomu, nuo ko pradėjo prog-roko dievai.

 

Big Brother & The Holding Co

Kai grupėje atsirado Dženis Džoplin, Didysis Brolis ir Co pradėjo groti kitokią muziką – nuo psichodelinio fjužino ir laisvų formų jie perėjo prie dinamiškos pop-psichodelijos ir bliuzo. “Mes ne beaistriai profesionalai”,- sakė Dženis. – Mes esam labai emocionalūs”. Kaip prisimena grupes bosistas Piteris Albinas, jiems teko susimažinti garsą – net tokios stiprios kaip Dženis vokalistės  balso stygos nesugebėjo perrėkti muzikantų keliamo triukšmo. Dženis įkalbėjo vaikinus įsigyti naują, kokybiškesnę aparatūrą – anksčiau po kiekvieno koncerto technikai turėdavo kelti iš numirusių viską mačiusius garso stiprintuvus.

Dėka ryškios artistiškos Dženis charizmos grupė labai greitai įžengė į San Francisko roko grupių elitą. “Mes leidom Dženis tobulėti. Mes niekad neversdavom jos dainuoti tam tikru stiliumi. Visada likdavo vietos improvizacijai”,- pasakojo Piteris. Tačiau po pirmųjų koncertų su nauja vokaliste muzikantai pajuto negatyvią vietinių grupės fanų reakciją. „Jūs, vaikinai, prarandat savo veidą, muzika tampa gražiai sušukuota. Jūs vis daugiau tampat panašūs į kitus. Atsikratykit šios mergšės!“,- vis dažniau girdėjosi nepatenkintųjų balsai. Padėtis buvo nekokia…

Savo debiutinį albumą Big Brother įrašinėjo Čikagos ir Los-Andželo studijose. Naujas grupės prodiuseris Bobas Šedas neleido muzikantams būti studijoje tuo metu, kai jis darė galutinį miksavimą. Jis neleisdavo įrašinėti vieną dainą ilgiau nei 13 minučių, manydamas, kad tai „atneš nelaimę“. Prastai įrašytas, „žalias“ albumas buvo padėtas į lentyną ir tik po metų, po triumfališko grupės pasirodymo Monterėjuje pagaliau buvo išleistas.

Leidybinė firma Mainstream piršto nepajudino, kad padarytų albumui gerą reklamą. „Albumas gavosi silpnas todėl, kad mes buvom jauni ir naivūs. Buvo blogas prodiuseris, mes neturėjom nei menedžerio, nei apskritai žmogaus, kuris galėtų kažką patarti. Mes buvom pasimetę. Mumis paprasčiausiai pasinaudojo. Davė tris dienas įrašinėjimui ir užsiminė, kad jeigu mes studijoje leisim sau savarankišką kūrybą, mus tuoj pat iš ten išmes“,- taip apie pirmą diską atsiliepė Dženis…

 

Jethro Tull bosui – 70!

 Viena ryškiausių, savita ir ilgaamžiška grupė švenčia savo lyderio gimtadienį. Jethro Tull susikūrė Londono priemiestyje Lutone 1968 metais. Per savo gyvavimą išleido daugiau kaip 30 studijinių ir koncertinių albumų. Oficialiai gyvavo iki 2014 metų. 

Jethro Tull labiausiai atitinka progresyviojo roko stiliaus kanonus ir nors grupės muzikantai nesiekė kurti komercinės muzikos, dauguma jų albumų turėjo didelę komercinę sėkmę. Beje, grupės karjeros pradžioje, daugelis manė, jog Džetro Tall – tai grupės lyderio vardas. Janas Andersonas – vokalistas, visų tekstų ir didesnės dalies kūrinių muzikos  autorius, garsus fleitininkas, puikiai grojantis akustine gitara ir dažnai prodiusuojantis savo muziką. Nepaisant garbaus amžiaus, jis vis dar išleidžia albumus ir koncertuoja visame pasaulyje. Finansus, naujus projektus ir šiaip visokius reikalus, susijusius su Jethro Tull vardu, tvarko jis, Andersonas. Už savo literatūrinę veiklą yra dviejų universitetų habilituotas daktaras, o 2008 metais tapo Britų Imperijos ordino kavalieriumi.

Ką jis pats apie save galvoja? Roko menestrelis byloja:

„Fokusas yra tame, kad aš fleita grojau kaip soline gitara“.

„Mokykloje mano kaip lyderio savybės nebuvo pastebimos. Aš nenorėjau būti komandos kapitonu. Aš buvau vienišius. Būti grupėje – tai tas pats kaip žaisti futbolo komandoje. Aš neturiu menedžerio gyslelės ir nemoku valdyti žmonių, ar juos telkti. Bet kažkas turi tai daryti. Tokie žmonės kaip John Mayall, Frank Zappa ir Captain Beefheart dažnai tokį darbą atlikdavo gan brutaliai“.

„Jeigu tu dainų autorius, tau sunku dirbti su kitais. Reikalingas privatumas, netgi izoliacija, kad turėtum galimybę netrukdomas dirbti. Todėl manęs netraukia „tūsai“ ir audringas rokenrolinis gyvenimas. Aš nesijaučiau savo lėkštėje įvairiuose renginiuose ir man nepatikdavo kitų nevaldomas elgesys. Man lengviau nueiti į savo viešbučio numerį ir pagroti gitara, pasižiūrėti TV ir eiti miegoti. Ryte atsikelti ankstėliau ir vėl pagroti gitara“.

„Be abejo, yra daug puikių roko muzikantų, bet daugelis jų nuobodūs, kvaili ir kartoja vienas kitą. Aš džiaugiuosi, kad aš fleitininkas: roke mūsų visai nedaug, todėl aš galiu kilti į paviršių su giliu pagarbos jausmu sau. Šis skirtumas daro mane laimingu“.

„Aš nemanau, kad Jetro Tull roko grupė, ta prasme, kokia roko grupė yra Motorhead. Mūsų muzika – tai įvairių žanrų mišinys, dažnai suklaidinantis žmones. Ypač žurnalistus. Bet tai ir gerai, todėl kad aš pats dažnai būnu suklaidintas… Mes nebuvom tipiška roko grupė, kokia buvo The Who“.

„Mūsų arsenale folk-rokas, progresyvus rokas, klasikinis rokas, niekada nemirštantis rokas…jūs suprantat, žmonės tai vadina roku, bet aš – akustinis muzikantas. Aš groju fleita, mandolina, akustine gitara, o už manęs stovi vaikinai su gitaromis ir būgnais, kurie groja roką. Gal mūsų muziką galima būtų pavadinti akustinės muzikos ir roko mišiniu. Aš niekad nemėgau popso. Aš augau su juodu amerikietišku bliuzu, keltų folku, džiazu ir klasika. Didžiausią įtaką man turėjo folklorinė daugelio šalių kultūra“.

„Aš nežaidžiu golfo, nemėgstu žuvauti…aš iš tiesų labai nuobodus tipas, bet aš stengiuosi būti sąžiningas. Taigi, aš neatitinku roko žvaigždės imidžo. Tikriausiai aš nuobodžiausias žmogus iš tų, kurie groja muziką, nes aš ją tik groju. Muzika man ir darbas, ir hobis, ir aistra. Ir kažkodėl negalvoju, kad man reikia gyventi rokenrolo stiliumi“.

Happy birthday, Ian Anderson!

 

Vanilla Fudge: debiutas

To laikmečio muzikos kritikai juos vadino genijais: nors jų muzika nebuvo masiškai populiari, beveik visi jų išleisti albumai ir singlai skriete įskriedavo į Bilboard karštąjį dvidešimtuką. Tačiau didžiausią populiarumą grupė pasiekė … iširusi. Jų muzika padėjo rasti savo stilių ir Yes, ir Deep Purple…  Vanilla Fudge buvo vieni iš sunkiojo roko pradininkų Amerikoje, nors viename interviu muzikantai pavadino savo muzikos stilių „psichodeliniu simfo-roku“.

Markas Steinas, grupės vokalistas, klavišininkas ir kompozitorius, šou biznyje nebuvo naujokas – dar būdamas vaikas jis dainavo ir grojo fortepijonu vaikams skirtuose televizijos šou, o 1959 metais net įrašė singlą. Vėliau jis surinko grupę The Pigeons, kuri įrašė kelias garsių atlikėjų kover-versijas, bet nedidelės įrašų kompanijos Wand bosams jų muzika nepatiko, tad juos nukišo giliai į archyvą. Netrukus būgnininko vietą grupėje užėmė muzikinį išsilavinimą ir septynių metų grojimo stažą turintis Karminas Episas. Grupė garsių amerikietiškų ledų garbei pradėjo vadintis Vanilla Fudge.

Tuo metu grupė buvo viena populiariausių Rytų pakrantės klubinių komandų ir grojo psichodelinį roką, kuris buvo užvaldęs San Francisko pogrindį. 67-jų vasaros pradžioje „Vanilinė Lazdelė“ pasirašė kontraktą su Atlantic Records ir surengė pirmą koncertą Niujorko teatro The Village (vėliau pervadinta į garsujį The Filmore East) scenoje. Po jų turėjo pasirodyti The Byrds ir The Seeds. Vanilla Fudge atgrojo puikiai ir padarė didžiulį įspūdį žiūrovams. Jų firminiu ženklu tapo sunkus vargonų skambėjimas, puikus vokalas, pseudo orkestrinės aranžuotės ir sulėtintas dainų tempas, tad net pop dainelės „jų rankose“ virsdavo sunkiais, epiniais kūriniais.

1967-jų rugpjūčio pradžioje buvo išleistas debiutinis albumas, kuriame buvo garsių hitų ir atlikėjų „rimeikai“: Bitlų „Eleanor Rigby“ ir „Ticket To Ride“, The Zombies „She‘s Not There“ ir kiti. Liudininkai prisimena, kad šitas diskas buvo Nr.1 Džordžo Harisono namuose. Su susižavėjimo šūksniais Džordžas leisdavo jį savo svečiams. Netrukus albumas gavo „auksinio“ statusą.

1969-jų gegužę Vanilla Fudge turėjo būti pagrindinė žvaigždė didžiulio šou, surengto Niujorke. Juos „apšildė“ dar visai jauni britai Ten Years After, Led Zeppelin ir Jeff Beck Group. Kai prie Džefo Beko grupės prisijungė „cepelinai“ Plantas, Peidžas ir Bonemas, publika taip užkaifavo, kad Vanilla Fudge net neišėjo į sceną. O kam, kai visi laurai atiteko kitiems? Tai buvo ženklas, kad jų era baigėsi. Rugsėjo mėnesį Vanilla Fudge oficialiai sustabdė savo veiklą.

Timas Bogertas ir Karmin Epis bandė suburti naują komandą, kurioje būtu Džefas Bekas ir Rodas Stiuartas, tačiau tuo metu Bekas papuolė į avariją ir susilaužė koją. Sumanymas nepavyko, bet vyrukai subūrė nė kiek neblogesnę chebrą vardu Cactus. Markas Steinas bandė laimę su savo komanda Boomerang, grojo pas Elisą Kuperį ir su Tomiu Bolinu, ir net (nesėkmingai) siūlė savo paslaugas Ričiui Blekmorui, paleidusį naują projektą Rainbow.

Pats garsiausias ir sėkmingiausias iš Fudge muzikantų buvo Karmin Epis, kuris grojo su aibe garsių grupių: Beck, Bogert & Appice, Cactus, King Kobra, Pink Floyd (albume „A Momentary Lapse Of Reason“) ir kt.

Originali Vanilla Fudge sudėtis vėliau buvo susibėgusi dar kelis kartus, o 1991 metais, po didelio turne JAV, buvo išleistas šio turo albumas.