RSS

Mėnesio archyvas: liepos 2019

Filmo ir albumo „A Hard Day‘s Night“ jubiliejus

Džonas Lenonas: „Tai buvo realių įvykių versija. Išties, mums buvo smarkiai blogiau. Man patiko filmo scenarijus, nors prieš jį parašant Elanas Ovenas su mumis praleido tik dvi dienas“.

Polas Makartnis: „Kurį laiką mes mąstėm apie filmo kūrimą. Mes tapom populiarūs Amerikoje. Dabar atėjo filmo eilė. Mums patiko filmas „The Girl Can‘t Help It“ ir mes žinojom, kad galima nufilmuoti rokenrolinį filmą. Mes matėm visus tuos trumpus amerikiečių filmus, ir nors jie visi buvo mažo biudžeto ir nevisai sėkmingi, juose skambėjo muzika ir mes dažnai juos žiūrėdavom. Todėl mes užsimanėm nufilmuoti juostą, kurioje mes dalyvautume.

Bet gerą. Scenaristas Elanas Ovenas pastebėdavo įvairias smulkmenas, būdingas mums, mūsų replikas, tokias kaip „jis pavėlavo, bet atėjo švarus“, juokelius, sarkazmą, Džono aštrų protą, Ringo lakonizmą, kiekvieno iš mūsų ypatumus. Filme labai gerai parodyti mūsų charakteriai, todėl kad Elanas naudojo tik tas frazes, kurias girdėjo iš mūsų. Man regis, jis parašė puikų scenarijų. Režisierius Dikas Lesteris atvažiavo susitikti su mumis ir mes sužinojom, kad jis dar yra ir muzikantas: jis neblogai skambino pianinu džiazo muziką ir tai mus suintrigavo. Jis buvo amerikietis, bet dirbo Anglijoje su grupe „The Goons“ ir šios informacijos mums pakako.

Džonas Lenonas: „Kartą važiuojant namo Dikas pasiūlė pavadinimui panaudoti kokią nors frazę, pasakytą Ringo. Aš jau buvau panaudojęs savo knygoje vieną Ringo ekspromtą, neteisingai panaudotą žodį, savotišką „ringoizmą“, pasakytą šiaip sau. Dikas pasakė: „Šį pavadinimą ir paliksim“. Kitą rytą aš atsivežiau naują dainą tokiu pat pavadinimu“.

Ringo: „Kartą, kai mes atidirbom visą dieną iki vakarą, aš galvojau, kad dar diena ir pasakiau: „Sunki buvo diena…“, pasižiūrėjau pro langą ir pastebėjau, kad lauke tamsu ir pasitaisiau: „Vakaras po sunkios dienos“.

Džordžas Harisonas: „Manau, kad viena iš Bitlų ypatybių buvo humoras, kuris nūnai visiems asocijuojasi su mumis. Yra scenos, kurias mes sugalvodavom vykstant filmavimui, ir jos atrodo pakankamai neblogai. Imkim sceną spaudos konferencijoje. Mes sugalvojom daugybę atsakymų, o Dikas komanduodavo: „Palikit taip, sakykit taip ir taip.“

Ringo: „ Keltis anksti nebuvo geriausias mūsų talentas ir tam pavyzdis viena iš scenų už kurią mane gyrė: aš su fotokamera einu paupiu – vienišo herojaus įvaizdis. Aš atvažiavau į darbą iš naktinio klubo (tikrai neprofesianalus požiūris), su lengvom pagiriom…jeigu ne daugiau… Man taip blogai gavosi filmuojama scena, kad pagaliau man pasiūlė: „Nufilmuokim bet ką“. Aš pasakiau: „Geriau aš eisiu, o jūs filmuokit“. Mes taip ir padarėm. Štai kodėl aš atrodau toks sušalęs ir nelaimingas: todėl, kad man tikrai buvo nesveika… Tai nebuvo vaidyba, man tikrai buvo bloga“.

Džonas: „Mums su Polu patiko rašyti muziką filmui. Buvo minučių, kai buvom tvirtai įsitikinę, jog mums neužteks laiko parašyti visą muzikinę medžiagą filmui. Man labai patiko keturios dainos: „Can‘t Buy Me Love“, „If I Feel“, „I Should Have Known Better“ – ypač lūpinės armonikėlės partija ir „Tell Me Why“ – daina pabaigai“.  

Citatos iš „The Beatles Anthology“   

 
Parašykite komentarą

Publikavo 28 liepos, 2019 mėnesio albumas

 

Albumui “Tommy“ – 50

 

Situacija, kurioje 1968 metais atsidūrė The Who, buvo nepavydėtina: koncertų metu sunaikinus aibę savo aparatūros, gitarų ir būgnų, grupei grėsė bankrotas. O kūrybiniam ceche jautėsi stagnacija… Jeigu nauja plokštelė patirtų fiasko, tai reikštų The Who mirtį.

Kai kolektyvas atėjo į studiją, Pete‘as Townshend‘as turėjo nebaigtą siužetą apie aklą ir kurčią berniuką, bet nebuvo jam sugalvojęs vardo. Jis turėjo ir kelias dainas – finalinį himną „We‘re Not Gonna Take It“, taip pat dainas „Welcome“, „Sensation“ ir „Amazing Journey“, kurios ir tapo tekstiniu bei muzikiniu raktu visam albumui. Grupė buvo „išdirbusi“ nestandartinį, bet efektyvų įrašų metodą: “Pradžioje mes apmąstydavom siužetą, socialine ir religine potekste, ir įsitikinę, kad epizodas gavosi tinkamas, eidavom į studiją. Studijoje prisigerdavom, viską įrašydavom ir, perklausę įrašą, trumpinom įrašytą medžiagą ir atidžiai redaguodavom tai, kas gavosi. Paskui vėl prisigerdavom ir kartojom visą procedūrą. Bet šįkart gavosi taip, tarsi viskas buvo padaryta vienu įkvėpimu“- aiškina Pitas.

Nors albumo idėja priklausė Pitui, jis įtraukė į kūrybinį procesą savo kolegas: “Pitas kurdavo dainas, ir pritaikydavo jas kaip dėlionės dalis vieną prie kitos. Paskui, kai visi susirinkdavom studijoj, klausdavo, ką mes galvojam apie šį fragmentą, o paskui siūlydavo kitą. Tada Džonas arba kas nors kitas siūlydavo kokią nors idėją. Taip visa grupė dalyvavo darbe“- vėliau pasakodavo Kitas Munas. „Tommy“ tapo pažangiu reiškiniu roko muzikoje: aprašyta istorija ketino papasakoti apie herojaus  pakilimą, triumfą ir stabo nuvertimą. Iš kitos pusės, plokštelė atspindi pagrindinio herojaus dvasines paieškas. Būtent darbas kuriant šį albumą padėjo Rodžeriui Doltriui ištobulinti savo balsą bei sceninį įvaizdį.

Vargu bau, „Tommy“ yra roko opera (nors opusas būtent taip pažymėtas ant albumo voko, o terminas sugalvotas gudragalvio grupės menedžerio Kito Lamberto visiems patiko). Iš muzikinės pusės šis albumas yra tobuliausias The Who kūrinys, kupinas šviesos ir šešėlių, kur galingi akordai keičiami puikiais akustiniais eskizais, sudarydami efektingą kontrastą. Sceninis albumo variantas tapo kolektyvui monumentaliu spektakliu keliems metams ir neužleido vietos sekančiam jų opusui – roko operai „Quadrophenia“.

Su prašymu apipavidalinti disko voką Pitas kreipėsi į savo draugą Maiką Makinerį,  alternatyvaus laikraščio redaktorių, kaip ir Pitas, aistringą guru Meher Baba pasekėją. Maikas niekad nieko panašaus nedarė, bet suprato, kad „Tommy“ atspindėjo guru mokymą apie tai, jog neįmanoma pažinti dvasinio pasaulio penkiais jausmais: “Aš norėjau parodyti proveržį iš tam tikros ribotos plokštumos į laisvę“.

P.S.

Ilgai galima ginčytis, kuri opera buvo pati pirmiausia (dauguma muzkritikų nurodo į grupės The Pretty Things opusą „S.F. Sorrow), bet kad „Tommy“ tapo vienu iš pačių reikšmingiausių ir įdomiausių šio žanro, tuomet dar tik darančio pirmus žingsnius, kūriniu – tai neginčijamas faktas.

Galbūt, teksto atžvilgiu ši istorija pasirodys beprotiška, bet muzika ir po 50-ties metų skamba puikiai. „Tommy“ sėkmė buvo stulbinanti: režisierius Kenas Raselas, garsėjantis savo neordinariais darbais, 1975 metais nufilmavo spalvingą filmą, kuriame  pagrindinį vaidmenį suvaidino pats Rodžeris Doltris. Kitus vaidmenis atliko Eltonas Džonas, Tina Terner, Oliveris Ridas ir Džekas Nikolsonas, dėdę Ernį suvaidino grupės būgninikas Kitas Munas, o Merlin kulto žynį – Erikas Kleptonas.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 7 liepos, 2019 mėnesio albumas

 

Rėjaus Deiviso jubiliejui

1944-jų birželio pabaigoje į šį pasaulį atėjo The Kinks atamanas, kompozitorius, grupės ideologas, puikus poetas ir akylas britų tikrovės stebėtojas Rėjus Deivisas.

The Kinks nesižavėjo narkotikais, nerengdavo įspūdingų šviesų šou ir scenoje nesimėgaudavo ilgais „jam“-ais. Tačiau muzikiniu atžvilgiu jų įtaka kitoms britų grupėms buvo didžiulė. Per pirmajį ritm-end-bliuzinį laikotarpį jie užkrėtė Angliją savo kietu ir grubiu stiliumi bei pakilo į sėkmės viršūnę… kai staiga pakeitė kursą. 65-jų pabaigoje Kinks pakeitė savo amerikanizuotą repertuarą – tuomet jų lyderis Rėjus Deivisas atrado savyje dainų rašytojo talentą. Jis pradėjo kurti siužetinius, su tipišku anglišku humoru tekstus, pakeisdamas isimylėjusio kankinio vaidmenį į pasakotojo-stebėtojo ampluą. Muzika tapo melodingesnė ir labiau įsimenanti, nei jų karjeros pradžioje. Taip prasidėjo ypatingai kūrybiškas, bet komerciškai nesėkmingas etapas.

Rėjaus brolis Deivas, savo autobiografinėje knygoje rašė: „Kai visi aplinkui eksperimentuodavo su psichodelija, mes ieškojom ir rinkom informacijos apie šeimos šaknis, britiškas tradicijas ir istoriją… Mūsų muzikinis kelias buvo kitoks, nei daugybės to laikmečio grupių, ir aš džiaugiuosi tuo, kad mūsų muzika tapo unikali…“.

Rėjus: „Manau, kad šešiasdešimtieji buvo klastotė: šalį visgi valdė isteblišmentas. 60-ji buvo panašūs į morką, kurią valdžia laikė prieš jaunimo nosį, kad ši negalėtų pakilti į kovą prieš valdančiuosius. Prieš kyšius ir korupciją politikoje. Valdžia palaipsniui griovė kaimus, pjovė medžius, kad pratiestų greitkelius, uždarinėjo fabrikus ir kasyklas. Aš supratau, kad yra tūkstančiai žmonių, kuriems atiteko mėšlina 60-jų pusė. Žmonių, kurie liks be darbo ir vietos visuomenėje. Bjauriausia yra tai, kad mane paskelbė šios melagingos epochos vėliavnešiu. Aš rašiau dainas, o jie palaipsniui išpardavinėjo šalį.

The Kinks in 1970.

…Kartą vėlų sekmadienio vakarą aš supratau, kad laikas palikti šeimos lizdą ir eiti aplankyti begalinio ir sugadinto didžiulio miesto pasaulio. Aš nuėjau prie Šv. Jokūbo bažnyčios, iškilusios virš šiaurinio Londono, įsėdau į 134-tą autobusą ir patogiai įsitaisiau viršuje, apžiūrinėdamas gatves, kol autobusas vežė mane į Vest-Endą. Aš išlipau Lester-skvere ir pradėjau klajoti siauromis Soho gatvelėmis. Tai buvo pirmoji 15-mečio rizikinga kelionė į tamsųjį, nesveiką ir nešvarų pasaulį.

Tada aš dar to nesupratau, bet ta kelionė autobusu tapo mano pirmu išėjimu į suaugusių gyvenimą. Pirmą kartą važiavau raudoname Londono 134 autobuse. Aš su niekuo nesikalbėjau, paprasčiausiai vaikščiojau ir stebėjau. Šie pasivaikščiojimai siauromis Soho gatvelėmis paliko gilų spaudą mano pasąmonėj ir darė įtaką mano grojimo stiliui. Tokiame amžiuje, kai mažai kas padaro įspūdį, pasikeitė mano požiūris į gyvenimą. Kai ateina patirtis, pradedi kitaip suvokti akordus ir natas, kuriuos groji. Tad nusprendžiau, kad išaugau ir laikas kuo greičiau eiti iš mokyklos.

… Dabar dainose nėra ilgesio dėl žalio kaimo, vidurdienio arbatos ir šlovingus karalienės Viktorijos laikų. Kalba eina apie tai, jog anglų kultūroje vis daugiau vietos užima žemos kokybės popsas. Kitaip tariant, šiandien kiekvienas, sudilusio penso nevertas pajacas, gali tapti sensacija… Erzina tai, kuo mes, anglai, tapome. Ir dėl to mes savęs nekenčiame. Naujos dainos turi tapti pasakojimu apie tai, kas atsitinka su mums. Aš dėl to labai pergyvenu. Ir dar: aš niekad ir niekur nebandysiu prisitaikyti. Aš jaučiu, kad mano tevynė čia ir niekur kitur“.

Ray Davies

 

X-Ray: The Unauthorized Autobiography (1995)

Ray Davies: Not Like Everybody Else (2007)

Americana: The Kinks, the Riff, the Road: The Story (2013)

Ray Davies: A Complicated Life  (2016)

Dave Davies: Kink: An Autobiography (1996)

 
Parašykite komentarą

Publikavo 1 liepos, 2019 bendra

 
 
%d bloggers like this: