RSS

Mėnesio archyvas: gegužės 2020

Ar Vudstoko festivalis vyko pandemijos metu?

Toks klausimas parūpo USA Today apžvalgininkams McKenzie Sadeghi ir Matthew Brown. Ir atsakymas yra: TAIP.

Jie ištyrė daug to meto ir šių dienų aktualios publikuotos medžiagos, kaip antai: „National Review: The Forgotten Hong Kong Flu Pandemic of 1968 Has Lessons for Today“, „Ligų kontrolės ir prevencijos centrai: 1968 m. pandemija“, Nacionalinis biotechnologijų informacijos centras, „Wall Street Journal“: Pamirštos pandemijos pasiūlymai prieštarauja šių dienų koronaviruso užrakinimui“, „ Ligų kontrolės ir prevencijos centrai: COVID-19 pandemija“. Savo straipsnyje apžvalgininkai rašo, jog 1968 metų pandemija buvo vadinama „Honkongo gripu“, o mokslininkai pavadino virusą H3N2.

 Amerikos ekonomikos tyrimų instituto rašte teigiama, kad tuometinės pandemijos metu įmonės nebuvo uždaromos, buvo leidžiami dideli renginiai, tokie kaip Vudstoko muzikos festivalis, kuriame dalyvavo 600 000 žmonių. Toliau rašoma: „Per 1968 metus verslai vis dar veikė, mokyklos liko atviros. Jūs galėjote eiti į kiną. Galėjot eiti į barus ir restoranus, akcijų rinkos nesugriuvo, nebuvo įvykdyti jokie buvimo namuose nurodymai ir Kongresas nepriėmė jokių teisės aktų“. Tvirtinama, „…kad vieninteliai vyriausybės veiksmai buvo duomenų rinkimas, skatinimas atlikti bandymus ir skiepijimus. Kongresas ir žiniasklaida daugiausia dėmesio skyrė Vietnamo karui, pilietinių teisių judėjimui ir nusileidimui Mėnulyje“.

   Marilyn Brown pasidalino savo istorija apie 1968-jų pandemiją. Kai jos sūnus Stivenas užsikrėte virusu, Marilyn jį pavadino „blogas gripas“. „Mes nieko nedarėme, išskyrus tai, kad mano bendradarbiai atsinešdavo alkoholio nušluostyti savo stalams ir nuvalyti pieštukams,  kuriuos klientai naudojo“, – sakė Brown.  

1969 m. rugpjūčio mėn. „New York Times“ straipsnis pranešė, kad Vudstoke buvo dešimtys gydytojų, kurie atkreipė dėmesį į „tokio didelio susirinkimo grėsmę galimai viruso ar pneumonijos epidemijai“.

Toliau žurnalistai rašo: „Žmonės jau turėjo imunitetą nuo 1968 metu pandemijos. Tą gripo pandemiją, paprastai vadinamą „Honkongo gripu“, sukėlė H3N2 paukščių gripo virusas. Pirmasis užfiksuotas ligos protrūkis Honkonge įvyko 1968 m. vasarą, nors kai kurie ekspertai tvirtina, kad virusas galėjo kilti iš žemyninės Kinijos. Virusas, kuris vis dar egzistuoja iki šiol, yra iš paukščių gripo grupės, ir kuris taip pat sukėlė 1957 m. gripo pandemiją. Ligų kontrolės centrų vertinimu, 1 mln. žmonių  visame pasaulyje,  tame tarpe ir 100 000 amerikiečių, mirė nuo 1968 m. gripo pandemijos, kuri tęsėsi ir 1969–70 m.m. Taip pat atkreiptinas dėmesys į gyventojų skaičių: 1969 m. liepą JAV gyveno apie 202,7 milijono žmonių, palyginti su maždaug 330 milijonais dabar“.

Mičigano ir Honkongo universitetų tyrėjų paskelbtame 2020 m. vasario mėn. tyrime nustatyta, kad 1968 m. gripo pandemija buvo sukelta užkrečiamo ir mirtino viruso. Užkrečiamumo ir mirtingumo atžvilgiu ši epidemija buvo labai panaši į savo 1957 metų pirmtaką, kurio simptomai atitiko sezoninio gripo simptomus, o didžiausias sergamumas ir mirtingumas buvo vaikų tarpe.

Garsus gripo prevencijos tyrėjas Edwinas Kilbourne’as 2006 m. rašė, kad „H3N2 potipis vis dar karaliauja kaip pagrindinis ir labiausiai nerimą žmonėms keliantis A tipo gripo virusas. Vyriausybės ir žiniasklaida neprašė apriboti viešojo gyvenimo ir ekonominės veiklos. Ligai buvo leista praktiškai netrukdomai plisti, kol maždaug keturiems mėnesiams po jos atsiradimo buvo gauta vakcina“.

Minesotos universiteto Globalių tyrimų instituto profesorė Susan Craddock teigė, kad 1968 m. pandemijos mirštamumas buvo daug mažesnis, nei dabartinis mirštamumo nuo COVID-19 rodiklis. Tuo metu visuomenės sveikatos pareigūnams taip pat nebuvo minties apie socialinį atsiribojimą. „Ši koncepcija buvo sukurta 2000-aisiais, kai buvo susirūpinta dėl dar vieno paukščių gripo protrūkio“, –  sakė Mičigano universiteto epidemiologijos profesorius Arnoldas Monto. „Tačiau per 2009 m. paukščių gripo protrūkį pareigūnai nusprendė, kad virusas nėra pakankamai sunkus, kad būtų reikalingos šios priemonės“.

Makenzis ir Metju daro išvadą: „1969 m. Vudstoko festivalis įvyko visuotinės pandemijos metu ir nebuvo jokių reikalavimų, kad žmonės liktų namuose. Visuomenės sveikatos ekspertai dar nebuvo pripažinę socialinio atsiribojimo koncepcijos, o 1968 m. gripo pandemija nebuvo tokia mirtina, kaip kitos ligos. Įstatymų leidėjai taip pat nebuvo patyrę rimto visuomenės spaudimo pristabdyti virusą, nes tautos dėmesys buvo sutelktas kitur“.

Padėjau tašką. Išėjau parūkyt. Susimąsčiau. Įdomu, kiek žmonių, dalyvavusių Vudstoke, numiro? Staiga šovė mintis: visuotinai žinoma, kad Vudstoke buvo paskelbta „laisvė žolei“. Švampiama buvo kiekvienam žingsny, tad kiek mirčių buvo rūkančiųjų tarpe? Tai gal coroną sustabdys ŽOLĖ?

 Labanaktis.  Linkėjimai Aurelijui.

 
Komentarų: 1

Publikavo 16 gegužės, 2020 redaktoriaus zodis

 

Ken Hensley: Kraujas ant asfalto. Pabaiga

Šiandien į pabą… ryt į pasaulį

Uriah Heep gimė tada, kai grupė Spice nutarė įjungti į savo sudėtį klavišininką, o jų bosistas Polas Niutonas rekomendavo mane. Aš tuo metu grojau gitara pas Klifą Benetą. Manau, vaikinai, atėję pasižiūrėti į mane, nebuvo labai sužavėti mano grojimu. Bet aš buvau pakviestas į susitikimą su jų menedžeriu Džeriu Bronu, kuris vadovavo kompanijai Sydney Bron Music, pakankamai respektabiliai ir gerbiamai. Menedžerio ofisas man, alkanam ir ambicingam vaikinukui, vos išėjusiam iš „tyneidžerio“ amžiaus, padarė įspūdį. Komanda jau dirbo studijoje ir tai, ką jie man papasakojo, skambėjo viliojančiai ir profesionaliai, tad aš sutikau palikti Klifą Benetą ir pereiti pas juos. Per pirmą pokalbį manęs paklausė, kokių vargonų aš norėčiau (tada aš dar jokių neturėjau) ir aš atsakiau, būtų gerai turėti Hammond M102, bet pats geriausias yra B3, bet jis tikriausiai labai brangus. Manęs paprašė surasti vieną egzempliorių, ką aš tinkamai ir atlikau. Menedžmentas nupirko jį man! Kokia puiki pradžia! Aš tada buvau labai laimingas pienburnis!

Būtent per repeticijas buvo nutarta suteikti grupei visiškai naują veidą, o pavadinimas Uriah Heep buvo sužvejotas tada, kai nuskambėjo menedžerio kabinete per televizorių –  tada buvo minimos Čarlzo Dikenso šimtosios mirties metinės.

Taigi, mes tęsėm darbą su pirmu albumu, pas mus pradėjo keistis būgnininkai ir iki to laiko, kai pirmas albumas „…very‘eavy… very‘umble“ buvo išleistas, mes pradėjom koncertuoti Britanijoje.

„Jeigu šiai komandai pasiseks…“

Nuo pat pradžios britų muzikinė spauda charakterizavo grupę kaip „pučiančią miglas į akis“, „paviršutinišką“, „klastotę“, „neturinčią turinio“, bla bla bla bla. Iki šių dienų toks požiuris  mažai pasikeitė. Ir tai buvo labai keista, nes žmonės mums kalbėjo priešingai. Mes vaidinom, kad mums nusispjauti, bet tikrovėje tai mus skaudino. Po to, kai mus apdovanojo auksiniais ir sidabriniais diskais daugelyje šalių, įskaitant Ameriką, aš specialiai parašiau dainą „You Can‘t Keep A Good Band Down“, kad parodyčiau jiems du pirštus. Visgi Britanija liko pačia silpniausia rinka.  

Besitęsiant mūsų kilimui – po singlo „Lady In Black“ iš mūsų antro albumo ir vėliau, kai sekė disko „Demons And Wizards“ garsus triumfas, jie pyko ant grupės. Tikriausiai dėl to, kad nepridėjo rankos kuriant sėkmę.

Dar vienas aspektas, kuris visur persekiojo mus kaip šešėlis, buvo žodžiai iš Melisos Mils recenzijos apie mūsų debiutą, kurį išspausdino žurnalas Rolling Stone: „Jeigu ši grupė išgarsės, aš nusižudysiu“,- parašė ji. Kai po poros metų aš paskambinau į žurnalą, man pasakė, kad ji dar dirba ten. Jie perkėlė ją į prenumeratos skyrių ar kažkur panašaus. Jos pareiškimas buvo toks kvailas, jog nei vienas mąstantis žmogus nepriėmė jo rimtai.

Ta sudėtis – Deividas Baironas, Mikas Boksas, Li Kersleikas, Hari Teinas ir aš – dirbo geriausiai ir visi ją prisimins kaip geriausią Uriah Heep sudėtį. Taip buvo nuo 1972 vasario iki vasario 75-jų, po to mes tęsėm be Hario. Paskutinis šou su Deividu įvyko Ispanijoje, 1976-jų birželio 25 dieną.

 Grupė, kurią aš palikau, skambėjo daugmaž kaip Uriah Heep, bet tai jau buvo ne tie Uriah Heep. Tokią išvadą aš padariau 1979 metais ir po metų tai tapo mano išėjimo iš Heep priežastimi. Man nuolat kildavo idėja susijungti su Uriah Heep,- labiausiai šito norėjo gerbėjai ir Mikas Boksas su Li Kersleiku. Bet aš turėjau vienintelį standartinį atsakymą: „Aš su džiaugsmu sudalyvaučiau šiame veiksme. Garbės žodis, aš viską atiduočiau dėl to, bet dviejų originalių dalyvių nebėra su mumis.“  

Reitingai ir pajamos

Po penkių metų , 74-jų pabaigoje mes nuolat gastroliavom arba sėdėjom studijoje. Mūsų dainos – „Lady In Black“, „Easy Livin“ ir „Stealin“ turėjo sėkmę  hit-paraduose, o albumai „Look At Yourself“, „Live“ ir „Sweet Freedom“ gavo sidabrinį sertifikatą Britanijoje. Valstijose plokštelės „Demons And Wizards“, „The Magician‘s Birthday“, „Live“ ir „Sweet Freedom“ tapo auksinėmis, jų pardavimai viršijo 500 000 egzempliorių. Dėka stiprių įrašų, gero menedžmento, FM radjo stočių ir puikių koncertų mes  užkariavome vos ne kiekvieną rinką, į kurią įeidavom.

Aš minėjau FM radiją: jo gimdytojais Amerikoje buvo keli ambicingi vyrukai, instaliavę imtuvą laukuose, kažkokioj lūšnoj. Jie rūkė žolę ir grojo savo mėgstamiausius gabalus savo draugams!

Kai nusileidžia uždanga

Mano paskutinis turnė su Uriah Heep 1980 metais man yra liūdnas prisiminimas. Per trumpą laiką dirbant su Džonu Slomanu, aš dariau viską, kad būčiau kuo toliau nuo grupės. Per turą, palaikantį plokštelę “Conquest” aš turėjau atskirą kambarį, kur stovėjo mano sintezatoriai ir pianinas Yamaha, kurį reikėdavo derinti kiekvieną dieną.

British rock group Uriah Heep performing on one of their two nights at the Hammersmith Odeon, London, 13th-14th December 1975. The concert is part of the Return to Fantasy tour. Left to right: Mick Box, David Byron (1947 – 1985), Ken Hensley and John Wetton.

Įtrūkimas tarp manęs ir grupės buvo gilus… Komanda vokalistu pasirinko Džoną Slomaną, o aš buvau prieš – aš maniau, kad Piteris Golbis būtų geresnis pasirinkimas. Džonas buvo puikus muzikantas ir gerai atrodė scenoje, bet jam, kaip vokalistui reikėjo šiek tiek patobulėti. Jis interpretuodavo mano dainas toli gražu ne taip, kaip jos turėjo skambėti. Aš galėjau suprasti norą judėti į priekį, bet šiuo atveju skirtumas buvo kaip tarp Black Sabbath ir Džino Vanelli.

Kai po paskutinio šou aš pabudai savo viešbučio kambaryje Portugalijoje, pasakiau sau: pagaliau viskas! Daugiau šito nebus! Grįžęs į Angliją, aš sukviečiau pasitarimą ofise ir, nelaukdamas pilstymo iš tuščio į kiaurą, pasakiau „sudiev“. Manau, daug įvykių turėjo įtakos tam, kad Heep prarado savo pozicijas. Aiškūs kandidatai – narkotikai ir alkoholis.  Ir aš įsitikinęs, kad pinigai taip pat turėjo didelę įtaką, smarkiai iškraipant tikrąjį vaizdą. Be abejo, neapsieita be pavydo ir tas faktas, kad mes pamiršom apie savo pradinį tikslą… kurti muziką. 

  Epilogas

Kokia išvada iš viso šito?

Na, iš šios istorijos nesunku padaryti išvadą, kad mano gyvenimas buvo neįprastas. Hiperaktyvi vaizduotė, dominuojanti mano gyvenime, ir širdis, užvaldžiusi mano kvailą galvą. Gyvenimas visiškai nesubalansuotas ir nestabilus!

Aš neieškau pasiteisinimų, paprasčiausiai iš visos širdies dalinuosi tiesa. Kažkur giliai savyje suprantu, kad mano roko žvaigždės gyvenimas nebuvo „realus“, kaip dauguma žmonių isivaizduoja realybę. Bet taip nutiko, ir nors aš suvokiau, jog vieną kartą viskam ateis galas, bet tuo momentu vistiek buvo sunku… nes jis užgriuvo staiga.

Ar aš tikrai visa tai dariau?

Aš tikrai pardaviau tiek plokštelių?

Ar aš tikrai turėjau tiek visokio gėrio?

Aš tikrai uždirbau tiek pinigų, vedžiau visas tas moteris ir man dirbo visa žmonių armija? O jeigu ir taip, tai kas atsitiko? Jie ką, viską pamiršo? Argi aš kadaise nebuvau svarbia jų gyvenimo gyvenimo dalimi? Ar aš buvau tik „pinigų mašina“, reikalingas tik iki to laiko, kol „rūpinausi“ šios mašinos darbu? Normalu, ar ne?

Jeigu rimtai pamąsčius, tai išvada bus akivaizdžiai liūdna, bet aiški ir atnešanti skausmą. Ir tik tiesos žinojimas, tikros tiesos, smarkiai padeda.

Aš giliai apgailestauju, kad kai kuriais momentais buvau šiknius, bet vėlgi, jei aš nesugebėčiau atsigręžti ir pamatyti to, tai nebūčiau pasiruošęs teigiamems pokyčiams, kurie manyje įvyko paskutiniu metu. Pokyčiams, už kuriuos aš labai dėkingas likimui. 

Bet apskritai aš labai sėkmingas žmogus. Padaryti viską, ką aš padariau, tiek daug pasiekti ir, skirtingai nuo kitų, išgyventi – stulbinantis jausmas. Bet to negalima lyginti su gyvenimu, kurį aš dabar gyvenu, ir su ateitimi, kurios aš nekantraudamas laukiu. 

Šios knygos parašymas buvo gera patirtimi. Suvokimas to, kad mano muzika teigiamai veikia daug žmonių, tas šokas ir atlygis, ir žinojimas, kur aš einu ir kaip ten patekti, reiškia, kad viskas, kas gera, dar ateityje.

Telaimina ir saugo jus Dievas. 

Publisher: Grosser & Stein GmbH; 1st edition

 
Komentarų: 1

Publikavo 10 gegužės, 2020 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: