RSS

Mėnesio archyvas: rugpjūčio 2019

Woodstock – 50

Kaip greitai bėga metai… Jau pusė amžiaus prabėgo nuo tos įsimintinos dienos, kai įvyko visų laikų didžiausias roko festivalis… Kadais Vudstokas simbolizavo utopinį grįžimą į gamtą, visuotinę meilę ir taiką visame pasaulyje. Tai buvo paskutinis didelis hipių festivalis po 1967-jų „meilės vasaros“, tai buvo metai, kada roko muzika nustojo būti nesudėtinga, o psichodelinės improvizacijos tapo „trendu“ keleriems sekantiems metams.

Daugumai muzikantų, kurie ir iki festivalio buvo pakankamai žinomi, pasirodymas Vudstoke tapo išties išskirtiniu – nežiūrint visų organizacinių problemų. Šis festivalis buvo reikalingas, kad milžiniškas žmonių kiekis susitelktų – per tuos tris metus, kai hipių kultūra tapo masiniu reiškiniu, pasaulis smarkiai pasikeitė. Amerikoje vyko demonstracijos prieš karą Vietname ir dažni susirėmimai su policija. Žvelgiant atgal, tenka su liūdesiu pripažinti, jog Vudstokas užvėrė rokenrolinį romantizmą ir tapo kritinio realizmo (ar siurrealizmo, kaip kam patinka) reiškiniu, kai muzikantai iš palaimintų pranašų tapo geltonosios spaudos ir skandalingų kronikų herojais.  

Honorarų dydžiai ir plokštelių tiražai tapo vieninteliu sėkmės ir populiarumo matu, beprotišką įkvėpimą pakeitė išskaičiavimas ir ciniška spekuliacija, o rokenrolas prarado savo vidinę laisvę.

Ir visgi graži pasaka apie festivalį-stebuklą – pasaka su laiminga pabaiga, nes leidžia juo tikėti, leidžia tikėtis…  „Vudstokas nebuvo gimdymo kančios, greičiau priešmirtinė hipių kultūros palaima. Galima sakyti, jos orgazmas: patyrusi jį, ji mirė laiminga, o mirusi, sėkmingai įsipaišė į esteblišmentą“.(„The New York Times“) Tas tris muzikos dienas prisimena kelios kartos.

Nors Vudstokas finansine prasme organizatoriams buvo nuostolingas, bet vėliau Vudstoko simbolika ant įvairių prekių atnešė jo organizatoriams 20& milijonų kasmet. 2019, jubiliejiniais metais, pardavimai gali pasiekti 100 milijonų.

Dabar paklausykim prisiminimų tų žmonių, kurie dalyvavo Vudstoko festivalyje: garso inžinierius Edas Krameris, kuris dirbo su Džimiu Hendriksu ir Led Zeppelin,  apibūdina festivalį kaip „…tris dienas narkotinio pragaro, tikrą kautynių lauką, bet, nežiūrint į bent paprasčiausio komforto stoką, ten buvo daug įspūdingų, įėjusių į istoriją pasirodymų“. Vienu ryškiausių festivalio pasirodymų buvo Elvino Li iš Ten Years After gitaros solo dainoje „I‘m Coming Home“. Vėliau jį pradėjo vadinti techniškiausiu gitaristu Vakaruose.

Lee Lyons, TYA bosistas: “Mes buvom įpratę groti „I‘m Coming Home“ koncerto pabaigoje, nes bisui mums pritrūkdavo dainų. Keista, kad vėliau šis gabalas tapo mūsų himnu“.

The Who atgrojo su jiems būdingu dinamizmu ir ekspresija. Juos išleido į sceną jau brėkštant ir jų seto pabaigoje pasirodė saulė, kuri tapo savotišku šviesos efektu, sužavėjusiu muzikantus. Tačiau sąlygos, kuriose vyko festivalis, juos smarkiai erzino: jie buvo priversti šlaistytis teritorijoje – šiame pelkėtame chaose apie 15 valandų. Kai jie pagaliau išėjo į sceną, grupės lyderiui Pitui Taunsendui teko ištumti iš scenos aktyvistą, protestavusį prieš grupės MC5 menedžerį D. Sinklerį.

Nežiūrint to, kad Vudstokas buvo „dešimtmečio kulminacija, švente visų tų, kurie norėjo susivienyti“, Taunsendas turėjo savo nuomonę: “Jau šitie hipiai! Jie judėjo miniomis, o aš kaip paskutinis britų šunsnukis, turėjau iš paskutinių jėgų spraustis prie scenos. Jie svajojo, kaip pakeisti pasaulį… Tas pažliugęs nuo purvo laukas ir marihuanos debesis virš jų… ir jie ruošėsi gyventi tokiam pasauly?! Tokiu atveju tegul jie eina į subinę!“

Vienu iš Vudstoko perlų buvo grupės Creedence Clearwater Revival koncertas.  Vėliau Džonas Fogertis sarkastiškai atsiliepė apie patį renginį ir viską, kas su juo susiję: “ Vudstoko karta?… Taip, super. Penkiasdešimties mylių automobilių kamštis. Nei maisto, nei vandens, nei stogo virš galvos, nėra kur miegoti. Lyja lietus, visi miega purve. Pas vieną paklausiau, ką jis matė, ir šis atsakė: „Bičiau, tai buvo super! Kokia šventė! Tu klausi, ką aš mačiau praeitą naktį? Taigi aš buvau užsikaifavęs… neatsimenu ką…“.

Pagal „The New York Times“ ir „Classic Rock“

P.S.: Festivalio organizatoriai labai norėjo pasikviesti Bitlus, bet „tai buvo iš fantastikos srities“. Tačiau jiems pavyko susisiekti su Džonu Lenonu, kuris pranešė, kad atsivežti Bitlus ne jo jėgoms, bet jis gali sudalyvauti su savo grupė Plastic Ono Band. Organizatorių tai netenkino, tad Džonas pasiliko namie.

P.P.S.: Nežiūrint visų tų neigiamų įvykių, lydėjusių Vudstoką, dauguma mano kartos žmonių sutiktų iškentėti viską, kad tik taptų šio istorinio įvykio dalyviais…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 21 rugpjūčio, 2019 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: