RSS

Mėnesio archyvas: liepos 2017

Trumpai tariant (special edition)

Prieš 50 vyko Monterey International Pop Music Festival

1967-jų vasarą, netoli San-Francisko, Monterėjuje įvyko pirmo istorijoje tokio tipo festivalio atidarymas. Festivalis tęsėsi tris dienas, į jį suvažiavo apie 200 000 melomanų ir hipių iš visos Amerikos ir užsienio. Vienas festivalio organizatorių, grupės The Mamas & The Papas narys Džonas Filipsas, kviesdamas visus vykti į San-Franciską, parašė dainą, kurią sudainavo Filipso draugas Skotas Makenzis. Netrukus daina tapo savotišku Meilės Vasaros himnu. Kaip byloja legenda, po trejų metų nuo šio festivalio žmonės matė Skotą Kalifornijos dykumoje, vaikštantį basomis ir bendraujantį su kaktusais. O rimtesnė tema šios dainos istorijoje yra ta, kad ji buvo tapusi neoficialiu „Prahos sukilimo“ himnu, kai 1968-ais Čekoslovakijos žmonės sukilo prieš komunistinį režimą.

Grįžtant prie festivalio, jame dalyvavo The Who, Jimi Hendrix Experience, The Animals, Dženis Džoplin su Big Brother & The Holding Co, Canned Heat, Grateful Dead, Moby Grape ir daug kitų garsių (ir nelabai) komandų. Anonsuojamas kaip „Muzika, Meilė ir Gėlės“, Monterėjaus festivalis ne tik pateisino savo pavadinimą, bet tapo tikru istoriniu įvykiu. Vienas iš pagrindinių festivalio bruožų – idėja „renkis kuo beprotiškiau“. Ten buvo galima pamatyti daug, švelniai tariant, keistų tipažų. Tačiau svarbiausia buvo roko muzika. Ir iki tol Monterėjaus Feirground Kaunty vykdavo garsūs džiazo festivaliai, todėl vietiniai buvo įpratę prie spalvingos minios klausytojų ir keistai apsitaisę šio renginio dalyviai niekam šoko nesukėlė ir psichiatrų pagalbos neprireikė.

Čia, Skaitytojui leidus, padarysiu geografinį (ir istorinį) šuolį į tuometinį Kauną. Įdomių personažų galėjai pamatyti vakarais, kai Laisvės alėja pavirsdavo savotišku podiumu. Nuo Centrinio pašto iki Soboro ir atgal kursuodavo Senamiesčio ir Centro stileivos. Tai buvo tikras galvos skausmas milicininkams ir draugovininkams! Madingiausi iš jų buvo Leščius ir Stankė. Leščius dar nebuvo užsiauginęs ilgų plaukų ir milicija jo dar negaudė… Mūsų su Džyza „kliošai“, deja, dar tik buvo siuvami pas vieną populiarų „Slobodkės“ siuvėją, todėl mes ir nedalyvavom tose eitynėse. O ir mano „topinis“ „klėtkavas“ švarkas iki kelių, mamos „rekvizuotas“ už „gerą“ elgesį mokykloje, kabojo spintoje. Bet tai buvo lyrinis nukrypimas mano jaunystės miestan, o tuo metu Monterėjuje…

June 1967, Monterey, California, USA — Janis Joplin with the guitarists of Big Brother and the Holding Company, on stage at the Monterey Pop Festival.

Lui Adlerio, Džono Filipso ir Bilo Grehemo organizuotas didžiausias roko festivalis pritraukė visą tuometinės muzikinės grietinėlę. Žiūrovai buvo pasitinkami su havajietiškomis orchidėjomis ir palydėti iki jų vietų, čia buvo galima gauti paketėlius su nuotaiką pakeliančiais purpurinės spalvos preparatais. Psichodeliniam festivalio pojūčiui palaikyti buvo parinktas ir atitinkamas šviesų šou. Organizatoriai norėjo į festivalį pakviesti Bitlus ir paskambino Polui Makartniui. Polas paaiškino, kad Bitlai jau nebekoncertuoja ir pasiūlė vietoj savęs Džimį Hendriksą. „Džonas Filipsas ir kiti aplankė mane Londone ir paklausė ar Bitlai bus Monterėjuje? Aš atsakiau, kad negalėsim ir rekomendavau Džimį Hendriksą. Jie nebuvo apie jį girdėję“,- viename interviu pasakojo Makartnis. – „Ar jis nieko?“,- klausė jie manęs. Aš jiems papasakojau apie koncertą, kurį aš mačiau ir pasakiau, kad jis buvo fantastiškas“. Taip Džimis pirmą kartą gavo progą koncertuoti gimtojoje Amerikoje, kuri anksčiau nesuprato jo talento. Beje, 1967 metais, kai buvo kuriamas Bitlų filmas „Magical Mystery Tour“, Hendriksas turėjo jame filmuotis, bet išvažiavo Amerikon.

Dar vieną įdomią istoriją papasakojo The Who vokalistas Rodžeris Doltris. Pasirodo, po scena, kur buvo repeticijų kambarys, Džimis Hendriksas, prieš pasirodymą miklindamas pirštus, sugrojo visą Bitlų albumą „Sergeant Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“, o visi, kas tuo metu buvo kambary, dainavo ir pritarė įvairiais mušamaisiais, pvz. šakutėmis, peiliais, batais ir švirkštais…

Bet ne viskas buvo taip idiliška: The Who lyderis Pitas Taunsendas susikibo su Hendriksu, ginčydamiesi, kas turi pirmas pasirodyti scenoje. Kiekvienas jų bijojo, kad varžovas spės parodyti visus savo sprogius sceninius triukus ir sekantis neturės kuo nustebinti žiūrovų. Anglams pasisiekė: The Who puikiai atgrojo, pabaigoje seto sulaužydami gitarą ir būgnus. Bet Hendriksas nenusileido anglų modams ir pasirodymo pabaigoje padegė savo gitarą. Buvo toks įspūdis, kad gitaros siela kaukdama pakilo į dangų…

Džimis Hendriksas ir Dženis Džoplin šiame festivalyje kūrė roko istoriją, nors iki festivalio Monterėjuje jie nebuvo žinomi. Abiejų pasirodymas nepaliko nė vieno abejingo ir buvo įamžintas D.A. Penebeikerio šiam festivaliui skirtoje kino juostoje. Taip Monterėjaus festivalis tapo savotiška preliudija didžiausiems roko festivaliams. Iki Vudstoko buvo likę du metai…

 

San-Franciskas  švenčia Meilės Vasaros 50-metį

Prieš pusę amžiaus Amerikos jaunimas sukėlė kultūrinę revoliuciją: dauguma kilo dėl muzikos ir uždraustų preparatų, protestavo prieš karą Vietname ir subujojusį 60-jų amerikietišką ortodoksalumą. Kiti „bujojo“, ba nebuvo vasarą kas veikti. Treti tiesiog dėl kompanijos (kaip tas, anot senos patarlės, vienos išskirtinės tautos atstovas, kuris dėl kompanijos net pasikorė)… Taigi visa tai išsiliejo į galingą judėjimą, įgavusį atgarsį visame pasaulyje ir paliko nepamirštamą paveldą. Kaip sakė grupės Grateful Dead gitaristas Bobas Veiras, kultūrinis sprogimas išsiveržė pro amerikietiškos visuomenės fasado plyšius  ir 1967-jų vasara tapo lūžio tašku rokenrolo istorijoje. Tai atsispindėjo ne tik muzikoje, bet ir kine, literatūroje ir dailėje. Pagaliau, žmonių protuose.

Dabar San-Franciskas tapo technologiniu centru ir nė kiek nepanašus į tą 70-jų miestą. Vis dėlto miestas tikisi naujo „svečių“ pliūpsnio su turistiniais doleriais ir labai rimtai žiūri į šią istorinę datą. Atidarytos jubiliejinės parodos, vyksta kino ir muzikos festivaliai, tematinės diskotekos ir lekcijos. Jubiliejus duoda aiškiai suprasti: tai, kas įvyko prieš 50 metų, šiuolaikiniame San-Franciske neįvyktų. Šiuolaikiniai nežinomi kūrėjai negali sau leisti kurti šiame mieste. Miestas vis dar traukia jaunus žmones, bet net tie, kurie uždirba šešiaženkles dolerių sumas Silikono slėnyje, skundžiasi brangiu pragyvenimu.

Grupės Quicksilver Messenger Service vokalistas ir bosistas Devidas Freibergas pažymėjo, jog dabar visi prisimena tik muziką, bet ne tik ja viskas apsiribodavo. „Ten buvo dailininkai, poetai, muzikantai, visos puikios rūbų parduotuvės, maisto parduotuvės hipiams. Tai buvo visa bendruomenė“,- prisimena Freibergas.

„Kiekviena fantazija apie 67-jų vasarą – taika, džiaugsmas, meilė, prievartos atsisakymas, gėlės plaukuose ir fantastiška muzika – buvo realybė Monterėjuje. Tai buvo palaiminimas“,- pasakojo kitas tų laikų liudininkas Denisas Maknalis, oficialus Grateful Dead biografas. Jis kuravo parodą „Kelyje į Meilės Vasarą“, kuri vyko  Kalifornijos istorijos draugijoje. Paroda nušvietė kelią, kaip atsirado ši epinė vasara ir kodėl San-Franciskas tapo jos „neišvengiamais namais“. Dar viena paroda, pavadinta „Meilės Vasaros patirtis“, veikia De Jango muziejuje: ten galima pamatyti psichodelinį muzikos šou ir tų laikų koncertinius posterius bei fotografijas, pasiklausyti muzikos ir sužinoti apie tos epochos madas.

Taigi, įsisegam į praretėjusius plaukus gėles ir pirmyn į Friską!

If you’re going to San Francisco
Be sure to wear some flowers in your hair
If you’re going to San Francisco
You’re gonna meet some gentle people there

For those who come to San Francisco
Summertime will be a love-in there
In the streets of San Francisco
Gentle people with flowers in their hair

 
Parašykite komentarą

Publikavo 21 liepos, 2017 trumpai tariant

 

Debiutas: Bee Gees

Albumas “Bee Gees’1st”, išleistas 67-jų liepą, iš tiesų nėra debiutinis. Tai buvo trečias vaikinų albumas, o pirmi du išleisti tik Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Mūsų laikais, ko gero, lengviau būtų gauti Šekspyro autografą, nei tuos du diskus. 70-aisiais daugelis mano draugų melomanų (jų tarpe ir aš) galvojo, jog broliai Gibai yra australai, bet taip nėra – jie yra šimtaprocentiniai anglai, gimę Meno saloje. Vėliau gyveno Mančesteryje ir tik 1958 metais visa šeima emigravo į Australiją.

Dainuoti broliai Baris, Robinas ir Morisas pradėjo dar gyvendami Anglijoje. Atvykę į Australiją taip pat naudojosi kiekviena galimybe iš dainavimo užsikalti kišenpinigių. Ir “prisidainavo” iki to, kad jais susidomėjo vietinis impresarijus Bilas Gudas. Jis supažindino brolius su vietiniu DJ Bilu Geitsu(!). Žinoma, tai nebuvo mums žinomas kompiuterių dievas. Tas Bilas Geitsas ir pavadino juos Bee Gees – pagal savo ir Bilo Gudo inicialus. Anaiptol ne “Brothers Gibb”, kaip buvo manoma. Broliai tapo labai populiarūs Sidnėjaus klubuose, tad ant mokyklos buvo “padėtas skersas”. Juolab, kad kišenpinigiai jau nebetilpo kišenėse.

 

 

Po kelių metų muzikavimo broliai suprato, kad Australija yra stabdys jų tolimesniam tobulėjimui ir laikas grįžti į Londoną, kuris jau svingavo ir patapo naujos jaunimo filosofijos, madų ir roko muzikos sostine. 67-jų pradžioje broliai pasikrovė į laivą ir išplaukė gimtinėn. Gimdytojai buvo smarkiai prieš tokį vaikinų sprendimą – tėvas net buvo paslėpęs jų pasus, bet paskui atlyžo ir net parašė laišką, kurį kartu su demo įrašais išsiuntė pačiam Bitlų menedžeriui Brajanui Epštainui. Šis, kaip dabar madinga sakyt, delegavo tuos įrašus jaunam firmos darbuotojui Robertui Stigvudui. Po kažkiek metų šis jaunasis darbuotojas pataps Bee Gees ir Cream prodiuseriu bei įrašų kompanijos bosu.

Laivas plaukė šešias savaites ir broliai, turėdami marias laiko, rašė dainas. Debiutinio albumo dainos „To Love Somebody“, „I Can‘t See Nobody“ ir kitos gimė laive, plaukiančiam Anglijon. Pagrindinis albumo hitas – „New York Mining Disaster 1947“ buvo parašytas po tragiškos katastrofos Velso miestelio Aberfan kasykloje. Sunku įsivaizduoti, kad tokio turinio kūrinys būtų parašytas šiais totalaus glamūro ir vyriškų sijonų laikais, tuo labiau įeitu į čartus. Didžėjai kasdien per radiją grojo „New York Mining Disaster 1941“ singlą, manydami, jog tai Bitlai, pasivadinę „BG“, išleido naują dainą. Tai irgi padėjo smarkiai stumtelėti dainą į britų čartų 12-ą vietą.

Albumas tikrai nustebins tuos, kurie laiko Bee Gees glamūriniais, blizgančius rūbus dėvinčiais ir spiegiančiais balsais dainuojančius popsą bičais. Jame daug nuoširdžių, įvairaus stiliaus dainų. Nepamirškim, kad diskas pasirodė praėjus vos mėnesiui po Bitlų „Sergeant Pepper‘s…“ ir jame daug psichodelikos. Debiutinis Bee Gees albumas susilaukė didžiulės sėkmės, užimdamas aštuntą vietą Britanijos čartuose. Pati grupė gavo tais laikais neįsivaizduojamą pasiūlymą iš Atlantic Records – 80.000 svarų sterlingų kontraktą su teise platinti visus grupės albumus.

Gerb. Redaktorė apsilankė prie Bee Gees namo Londone

„Bee Gees‘1st“ yra vienas tų nedaugelio albumų, kurie sėkmingai iššauna pirmą šūvį ir garantuoja grupei vietą aukščiausioje roko lygoje. Pirmiausia rekomenduočiau šį albumą ne disko muzikos gerbėjams, o visiems 60-jų pabaigos psichodelinės ir kitos rimtesnės muzikos mėgėjams.

 

 
Komentarų: 1

Publikavo 15 liepos, 2017 Uncategorized

 

Archeologija

Moby Grape

Grupė, kuri galbūt yra labiausiai neįvertinta tarp ano amžiaus septinto dešimtmečio komandų, nors jos sudėtyje buvo puikūs muzikantai ir muziką jie grojo visai padorią. Užbėgant už akių galiu pasakyti, kad dabar šios komandos diskai yra retenybė ir kainuoja nerealius pinigus.

Grupės siela, poetas ir gitaristas Aleksandras „Skipas“ Spensas (kuris dabar groja danguje kokioj nors angelų psichodelinėj grupėj), prieš ateidamas į „Moby Grape“ dar spėjo pagroti garsiose grupėse. Pirmoji buvo Devido Freibergo „Quicksilver Messenger Service“, bet labai greitai jį perviliojo į kitą, ne mažiau garsią komandą „Jefferson Airplane“ jos gitaristas Marti Beilinas. Įrašęs su jais debiutinį albumą ir padalyvavęs antrame kaip kviestinis muzikantas (abiejose albumuose grojęs būgnais), Skipas (po geros dozės LSD, kuris 66-siais buvo legalus), sugalvojo suburti grupę. Naujosios grupės debiutas įvyko Marinkaunto stadione Ark. Bet tikra sėkmė atėjo po koncerto garsioje „Filmor East“ salėje, po kurio „Moby Grape“ išgarsėjo kaip kultine hipių grupė. Muzikantams buvo pasiūlyta net 13 kontraktų iš garsiausių įrašų kompanijų. Buvo pasirinkta „Columbia Records“, kurioje ir buvo įrašytas debiutinis albumas.

Albumo prezentacija buvo grandioziška – ant salės sienų buvo pakabintos didžiulės vazos, kuriose plaukiojo purpurinės orchidėjos, duodančios užuominą į grupės pavadinimą. Vakaro pabaigoje žiedlapiai dengė visą salę ir vakarėlio svečiai paslydę griuvo ant grindų. Buvo sulaužytų kojų. Kompanija pristatė 100 dėžių kolekcinio rožinio vyno ir specialius purpurinės spalvos bokalus. Ir ne vieno kamščiatraukio…

Įtariu, leiblo bosai per prezentaciją „biskelį“ padaugino, kitaip negaliu paaiškinti to fakto, kad iš debiutinio albumo į rinką buvo paleisti  net penki singlai. Ir visi jie su trenksmu nugarmėjo į čartų apačią. Nukentėjo grupės reputacija, smarkiai nukentėjo ir albumas, žiauriai sudirbtas kritikų. Tą pačią savaitę trys grupės nariai buvo areštuoti už narkotikų laikymą. Negana to, kažkas iš amerikontų-puritonų pamatė, kad albumo viršelio nuotraukoje būgnininkas rodo „faką“ ir visos neparduotos plokštelės buvo greitu būdu išimtos iš prekybos. Puritonų ramybę sudrumstęs pirštas buvo užtušuotas, tuo pačiu buvo užtepliota ir amerikiečių vėliava, buvusi už muzikantų nugarų. Jei šiais laikais panorėsit šio albumo originalu papuošti kolekciją, turėsit pakloti nemenką krūvelę žalių. Tik dėl „fako“.

Bet labiausiai susidirbo Skipas Spensas: palikęs Vakaruose šeimą, jis susidėjo su moterim, užsiiminėjusia juodąja magija, ir pateko josios įtakon. Ši jam „makaronino“, jog jis turi kovoti su blogiu ir dalyvauti okultinėse apeigose. Situacija pasiekė apogėjų, kai ragana paskelbė, kad jo grupės draugai yra juodosios gyvatės vaikai ir juos reikia sunaikinti. Apsiginklavęs priešgaisriniu kirviu Skipas bandė įsiveržti į kompanjonų viešbučio kambarį. Laimei, vaikinai buvo išėję į studiją, tad nukentėjo tik kambario durys, iš kurių teliko skiedros. Su kirviu rankose Skipas bandė susistabdyti taksi, bet šaunūs kopai jį sučiupo ir uždarė į cypę, o vėliau į Belvju psichuškę. Tą dieną, kai jį turėjo paleisti, Skipas vien su pižama pabėgo į Nešvilą ir ten įrašė vienintelį solinį albumą „Oar“. Po ilgų valkatavimo, „bomžavimo“ ir ligų metų, 1999-ais Skipas mirė.

Paskutinį kartą Moby Grape su naujais muzikantais koncertavo 2007 metais, minint „Meiles vasaros“ keturiasdešimtmetį San-Francisko Golden Gate parke. Jų pasirodymo atėjo pažiūrėti 40.000 jų gerbėjų. Taip baigėsi šios grupės istorija, bet ateinančioms kartoms liko jų muzika.

Ronnie James Dio & Elf

1967 metais būsimieji elfai vadinosi „The Electric Elves“.  1970 metais grupė persivadino „Elf“ ir jos lyderis Ronis Džeimsas Dio tiksliai žinojo, kokią muziką jie gros – jį įkvėpė ką tik išleistas Deep Purple albumas „In Rock“. Elfai smarkiai progresavo ir netrukus CBS pasiūlė jiems kontraktą. Tai, kas įvyko toliau, galima paaiškinti nebent antgamtiškų jėgų įsikišimu.

Dio su draugais CBS studijoje Niujorke ruošėsi debiutinio albumo įrašų sesijoms, kai Deep Purple vokalistas Gilanas susirgo (DP gastroliavo Amerikoje) ir gastrolės buvo trumpam pristabdytos. Rodžeris Gloveris ir Janas Peisas, neturėdami ką veikti, klajojo po miestą ir užėjo į vieną studiją, kur tuo metu repetavo „Elf“. Štai kaip apie tai pasakoja Gloveris: „Mes su Peisu pirmą kartą juos pamatėm Niujorke. Jie skambėjo pašėlusiai gerai. Ronis buvo geriausias vokalistas iš visų, kuriuos aš kada nors girdėjau ir su kuo teko dirbti. Neįprastas pianino akompanimentas darė jų muziką nepakartojamą“.

Panašus abiejų grupių skambėjimas padarė didelį įspūdį „parpaliniams“ ir jie nutarė prodiusuoti elfų pirmąjį albumą. Beje, Gloveris prodiusavo ir du jų sekančius albumus, bei pakvietė Dio sudainuoti jo paties soliniame albume. Deep Purple muzikantai ne tik priėmė juos į savo firmą Purple Records, bet ir pasiimdavo elfus su savim į koncertinius turus kaip „apšildančią“ grupę. Tose kelionėse ir įvyko Ronio ir Ričio Blekmoro pažintis. „1975 metais mes buvome kartu su Deep Purple koncerte Zagrebe. Būsiu atviras, aš neatsimenu šio koncerto, bet salė ir atmosfera joje buvo nuostabi“, – pasakojo Ronis Dio. –  Man atrodė, kad žmonėms Jugoslavijoje buvo uždrausta klausytis roko muzikos, todėl aš buvau apstulbintas to priėmimo, kurį mums surengė klausytojai. Panašu, kad tuo laiku Blekmoras ruošėsi palikti DP ir būtent tuo momentu mes susipažinom artimiau. Jis pakvietė mane į studiją kartu įrašyti dainą „Black Sheep Of The Family“. Tai buvo naujos Ričio grupės Rainbow užuomazga. O kas buvo toliau, mes puikiai žinom. Tai buvo puikios mano mylimiausio vokalisto Ronnie James Dio stulbinančios karjeros pradžia. Bet tai jau visai kita istorija.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 7 liepos, 2017 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: