RSS

Mėnesio archyvas: lapkričio 2021

TRUMPA „GITAROS DIEVO“ ISTORIJA

Džimis Hendriksas  buvo absoliučiai Pirmasis gitaros virtuozas roko pasaulyje, bet šiandien apie tai daug kas pamiršo. Roko mylėtojo paklausus apie hard roko žvaigždes ir apskritai apie roką, jis be abejo prisimins „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Black Sabbath“, kartais „Kiss“ ar „Status Quo“ muzikantus, priklausomai nuo jo amžiaus ir erudicijos. Paminėjus Džimio Hendrikso vardą, roko muzikos žinovas dažniausiai pasineria į mintis – jis neturi paruošto Hendrikso muzikos įvardinimo. Jam sunku kalbėti apie Džimio grojimo stilių ir techniką, todėl apseina bendromis frazėmis: taip, genijus, taip, virtuozas. Nepamirškim –  Hendriksas buvo kairiarankis.

 Jo muzikinė karjera apsiriboja ketveriais metais – nuo 1966-jų iki 1970-jų. 1967 metais „The Beatles“ išleidžia savo „Sergeant Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“, 1969 metais „bitlai“ išsiskiria, o Vudstoke įvyksta grandioziškiausias roko istorijoje festivalis, pagal kurį kaip standartą vis dar pasveriama ir matuojama bet kokio roko koncerto po atviru dangumi reikšmė. Taigi visi šie ir daugelis kitų, be jokios abejonės, roko klasikos epochą formavusių įvykių nublanksta šalia to, ką tuo metu padarė Džimis Hendriksas. Tai nereiškia, kad puikios anglų ir amerikiečių roko grupės buvo niekas šalia Hendrikso, tai tiesiog reiškia, kad Džimis buvo išskirtinis. Žinoma, galima apsiriboti Hendrikso kūrinių išvardinimu, kurių šiandien, praėjus 50 metų po jo mirties, nei vienas  gitaristas negali sugroti taip, kaip jis – išmintingesni muzikantai to net nesistengia daryti.

Reikia pasakyti, kad Džimis Hendriksas pavertė elektrinę gitarą išskirtiniu soliniu instrumentu. „Prieš Džimį“ ji teatliko akompanuojantį vaidmenį ir net Erikas Kleptonas, gimtojoje Anglijoje tuo laiku vadinamas „gitaros dievu“, lyginant su Hendriksu niekad  nemokėjo tinkamai groti solo. Džimis sukūrė stilių, kuris visiškai skyrėsi nuo to meto garsiausių gitaristų, stilių, kuris šokiravo Džimio kolegas.

Maikas Blumfildas, tuo metu laikomas vienu geriausių planetos bliuzo gitaristų, prisimena, kaip pirmą kartą Hendriksą pamatė „gyvai“: „Megatoninės vandenilinės bombos sprogimas, lydimas rusiškų „katiušų“ salvių (mačiau tai kai kuriuose filmuose apie karą) – taip apibūdinčiau garsus, kuriuos jis išgaudavo iš savo gitaros: iš paprasčiausio stiprintuvo,  „stratocaster“ gitaros, „fuzz box“ ir „Wau-Wau“ pedalų  jis išgaudavo kokius tik panorėjo garsus ir tuo pat metu grojo neįtikėtinai švariai. Vis dar nesuprantu, kaip jis tai darė. Džimis stovėjo penkių pėdų atstumu nuo manęs ir išdarinėjo tokius dalykus, kad po šio koncerto metus negalėjau prisiversti paimti gitaros į rankas.“

Džimis ilgą laiką stropiai mokėsi kai kurių muzikantų atlikimo technikos ir manierų. Jis klajojo po valstijas, kirsdamas žemyną įvairiomis kryptimis tik tam, kad paklausytų garsių gitaros meistrų grojimo. Pavyzdžiui, kad Los Andžele išgirstų ir savo akimis pamatytų, kaip Dikas Deilas išvysto beprotišką grojimo tempą savo „Fender‘iu“, per kelias minutes sutrindamas į miltus penkis mediatorius. Kartą Čikagoje jis nuėjo pasižiūrėti, kaip mikliai Badis Gajus laksto pirštais po savo gitaros grifą – Badis Gajus tuo metu buvo legendinis Čikagos gitaristas, kaip Džimis Peidžas  Londone.

Savo karjeros pradžioje Džimis Hendriksas su savo psichopirotechniniu stiliumi nebuvo rimtai priimtas Amerikos klausytojų. Juodaodžiai Amerikos bliuzo ir roko klausytojai jo neprpažino,  pasipiktinę vadino jį muzikos iškrypėliu. Hendriksą daugiausiai garbino psichodelinės muzikos mėgėjai, ypač publika, nuolat ieškanti neištirtų garsinių (ir ne tik) potyrių. Grojęs Amerikoje daug kur ir su daug kuo, tačiau išgarsėjo tik tada, kai jį pamatė buvęs „The Animals“ bosistas Časas Čandleris, tapo jo prodiuseriu ir atsivežė į Londoną. Čia, Anglijoje, jo talentas ir švystelėjo kaip raketa. Jam užteko tik bosisto ir būgnininko kompanijos, viską  darė jo gitara.

Nesuskaičiuojamuose interviu su šiandienos gitaros virtuozais – nuo ​​Stivio Stivenso iki Stivio Vei, nuo Ingvio Malmstino iki Polo Džilberto – visi tvirtina, kad Hendriksas buvo tas vaikinas, kuris apvertė jų supratimą apie grojimą, o albumas „Are You Experience?“ buvo ta šoko terapijos dozė, atvėrusi šio instrumento galimybes. Štai kodėl dauguma Hendrikso imitatorių blunka, palyginti su originalu. Galima, žinoma, kartoti jo techniką, bet norint pasiekti jo meninio suvokimo lygį, tą JAUSMĄ, reikia pereiti į aukštesnę pojūčių sferą.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 27 lapkričio, 2021 Archeologija

 

„Led Zeppelin IV“ albumui – 50 metų

Sąmoningai negavęs pavadinimo ketvirtasis Led Zeppelin albumas buvo išleistas 1971 metų lapkričio 8 dieną ir iškart pakilo į britų topų viršūnę, kur praleido didžiąją gruodžio dalį. Jo paklausa buvo tokia didelė, kad naujai atidarytoje Ričardo Brensono parduotuvėje „Virgin Records“ teko skubiai įrengti papildomas lentynas. Tas pats nutiko ir valstijose, tačiau Kerol King albumas „Tapestry“ sutrukdė mūsų herojams užimti pirmąją vietą Amerikos hit- parade. Bet tai jau neturėjo reikšmės. Sugrojus „Stairway To Heaven“, roko pasaulis krito jiems po kojomis, o Led Zeppelin IV-asis diskas šešis mėnesius išbuvo Amerikos „Top 40“. Kompanija „Atlantic“ ketino išleisti šį kūrinį singlu, tačiau grupė tam griežtai priešinosi. „Norime būti išgirsti viso albumo kontekste“, – Achmedui Erteganui paaiškino Džimis Peidžas. Na, Zeppelin nuėjo toliau siekti naujų laimėjimų, o šis albumas išlieka vienu perkamiausių roko istorijoje. Dabar tai nebekelia abejonių, nes buvo parduota daugiau nei 35 milijonai kopijų – ir toliau parduodama! Ar nenuostabu, kad ant jo užaugo ne viena roko muzikantų karta?

Viršelis

Peidžas buvo davęs idėją pirmųjų trijų Led Zeppelin albumų viršelių apipavidalinimui, bet šįkart naudojosi menininko Rodžerio Dino paslaugomis. Pastarasis išgarsėjo kurdamas grupės „YES“ albumų grafiką ir buvo laikomas vienu „kiečiausių“ šioje srityje. Pasitikėjimas savo teisumu leido Džimiui palaužti „Atlantic Records“ vadovybės pasipriešinimą, kuri nepalaikė tokios albumo apipavidalinimo versijos. „Jie prieštaravo tam, kad albumas neturės pavadinimo, bet mes norėjome, kad ant viršelio nebūtų jokių užrašų, – sakė Robertas Plantas. – Ginčydavomės su jais ilgai, kol Džimis kartą prisiminė, kad kontrakte apie viršelius nebuvo nė žodžio. Ir tada mes jiems pasakėme: „Kol nepadarysite taip, kaip mums reikia, jūs negausite „master-tape“-o!“

Senis su žabų ryšuliu

Ši nuotrauka patraukė Peidžo ir Planto akį mažoje antikvarinėje parduotuvėje Ridinge. Džimis prisimena: „Šis žmogus yra visiškoje harmonijoje su gamta. Jis viską semiasi iš jos. Tai natūralus procesas“. Kitoje albumo puseje Birmingemo apgriuvusio gyvenamojo rajono nuotrauka (fone matosi išlikęs Solsberio bokšto pastatas). Vėliau Peidžas atskleidė, kad šią nuotrauką pasirinko dėl grupės noro parodyti miesto ir kaimo dichotomiją, kuri anksčiau buvo išryškėjusi „Led Zeppelin III“ dainose: “Tai atspindi pusiausvyros pasikeitimą. Senas kaimietis ir nugriauto namo sienos fragmentas. Tai buvo tik būdas pasakyti, kad turime prižiūrėti žemę, o ne ją prievartauti ir grobti.

Vidinė albumo pusė

Idėja patalpinti Taro kortų personažą „Atsiskyrėlį“, išminties ir vilties simbolį – priklausė Džimiui Peidžui. Piešinį padarė jo draugas Baringtonas Kolbi.

Pavadinimas (arba jo nebuvimas)

„Po visos  kvailos kritikos dėl pavadinimo nebuvimo aš pasiūliau vaikinams nenaudoti savo vardų“, – prisimena Džimis Peidžas. Visi keturi muzikantai pasirinko po simbolį vietoj vardų. Kai kurie laikraščiai iškart užkibo ant „Keturių simbolių“ ir bandė atspėti jų reikšmę savo puslapiuose.

Keturi simboliai

Džimis Peidžas: „Iš pradžių norėjau, kad simbolis būtų vienas, bet tai buvo mūsų ketvirtasis albumas, o grupėje buvome keturi, tad nusprendėme, kad kiekvienas sugalvos savo“. Jo pasirinktas simbolis buvo sudarytas iš raidžių ZOSO, pačio simbolio prasmę Peidžas atsisakė paaiškinti. Panašų simbolį, žymintį planetą Saturnas, galima rasti matematiko ir okultisto Džerlamo Kardamo knygoje „Ars Magica Arteficii“.

Robertas Plantas: “Aš pasirinkau plunksną apskritimo centre, nes šis simbolis yra beveik bet kurios filosofinės sistemos pagrindas. Pavyzdžiui, daugelyje indėnų genčių tai reiškia drąsą. Man patinka, kai žmonės sako tiesą apie save ir nekabina makaronų ant ausų. Tai ir norėjau išreikšti savo simboliu“.

Džonas Polas Džonsas: “Džimis mums parodė Roberto Kocho „Ženklų knygą“ ir pasakė, kad turėtume rinktis sau simbolį. Na, mes su Bonzo ją pavartėme, ir parodėme pirštu į tuos, kurie mums labiausiai patiko. Ir tada mes sužinojome kad Džimis ir Robertas užsisakė savuosius pas kažkokį dizainerį. Ką gi, tai buvo jų pasirinkimas.“ Pats Džonsas pasirinko skandinavišką runą, reiškiančią intelektą ir pasitikėjimą savimi.

Kalbant apie Džoną Bonamą, jam, kaip žemiškų džiaugsmų nevengiančiam žmogui, patiko trys persipynę apskritimai, išreiškiantys triadą „vyras – moteris – vaikas“. Tačiau gali būti, kad taip atsitiko dėl to, jog šis simbolis labai panašus „Ballantine“ alaus logotipą…

Per koncertinį turą 1995-96 metais Peidžas ir Plantas scenoje pakabindavo savo simbolius.

Led Zeppelin IV

Released: 1971

Producer: Jimmy Page

Label: Atlantic

Highest UK chart: 1

Highest US chart: 2

 
Parašykite komentarą

Publikavo 7 lapkričio, 2021 mėnesio albumas

 
 
%d bloggers like this: