Aš – Ozis (23)

 Pamenu, didelį įspūdį paliko Klifas Ričardas, nes jis dainavo gyvai, pritariant visam orkestrui. Mes iš jo nesityčiojome, nieko panašaus – juk ne taip seniai aš pats dainavau „Living Doll“ šeimos rate. Atrodo, kad Klifas tada dalyvavo laidoje „I Ain’t Got Time Any More“. Daug metų nemačiau šios laidos įrašo, gal ji buvo ištrinta, kad atlaisvintų vietos ritėje, BBC taip dažnai pasitaikydavo. Na, ką aš galiu jums pasakyti: nenustebčiau, jei 1970 metų „Top Of The Pops“ programoje jis atrodytų vyresnis, nei dabar. Jo metų skaitiklis sukasi atgal. Kiekvieną kartą sutikus jį, paaiškėja, kad jis vėl numetė porą metų.

Kai atėjo mūsų eilė, mane paralyžavo iš baimės. Likusi trijulė neturėjo groti nė vienos natos: tiesiog priprasti prie situacijos ir trypti pagal fonogramos ritmą. O aš turėjau dainuoti gyvai. Tai buvo mano pirmas pasirodymas televizijoje ir aš dėjau į kelnes taip, kaip niekada gyvenime. Tiesiog siaubas. Mano burna išdžiūvo, jaučiausi taip, lyg ji būtų pilna vatos. Bet kažkaip išsisukau. Tėvai mane stebėjo per televizorių, apie ką po poros dienų sužinojau iš brolių. Net jei jie manimi didžiavosi, jie to nesakė. Vis dėlto guodžiu save viltimi, kad jie didžiavosi.

Ši daina (“Paranoid”- red.) pakeitė mūsų gyvenimus. Man patiko ją dainuoti. Po poros savaičių mūsų koncertuose pradėjo rodytis isteriškos mergičkos, kurios mėtė į mus kelnaites, ir tai buvo gera žinia. Tačiau tuo pat metu nerimavome, kad mūsų ištikimi gerbėjai gali ant mūsų supykti. Iškart po „Top Of The Pops“ grojome Paryžiuje. Po koncerto prie manęs prilipo miela prancūzė. Ji atsivedė mane į savo butą ir išdulkino taip, kad plunksnos skraidė. Aš nesupratau nė žodžio, ką ji sakė. Kartais net geriau, jei pažintis trunka vieną naktį.

Black Sabbath (Top of the Pops 1978)

Amerika man atrodė graži.

Paimkite, pavyzdžiui, picą. Tada svajojau, kad kažkas išrastų naujos rūšies maistą. Anglijoje visada turime kiaušinienę su keptom bulvėm, dešreles su keptom bulvėm ir pyragą su keptom bulvėm. Viskas buvo patiekta su bulvėmis. Žinote, galiausiai pasidaro koktu. 70-jų pradžioje Birmingame buvo sunku rasti rukolos salotų su plonais griežinėliais pjaustytu parmezanu. O jei kažkas nebuvo kepta riebaluose, tada žmonės klausdavo: „Kas čia per velnias?”. Tik Niujorke atradau picą. Ši pažintis nunešė man bokštą. Surydavau dešimt, dvidešimt gabalų per dieną. Ir kai supratau, kad galiu nusipirkti sau didelę picą, pradėjau ją užsisakyti visur, kur tik įmanoma. Nekantrauju grįžti namo ir pasakyti visiems savo bičiams: „Chebra, čia bomba! Tai yra iš Amerikos ir vadinasi pica. Tai kaip duona, tik tūkstantį kartų geriau!“ Kartą pabandžiau namuose atkartoti Niujorko picą, kad Telma galėtų paragauti. Paruošiau tešlą, atsitempiau skardinėse pupelių, sardinių, alyvuogių ir kito šlamšto ir viską supyliau ant pado. Produktų pripirkau, ble, už penkiolika svarų. Po dešimties minučių viskas ėmė tižti orkaitėje, lyg kas ten būtų privėmęs.

Telma žiūri ir sako:

– Man tikriausiai nepatiks pica, Džonai.

Ji niekada manęs nevadino Oziu, mano pirmoji žmona. Niekada, kiek aš ją pažįstu.

Kitas nuostabus dalykas, su kuriuo susipažinau Amerikoje, buvo “Harvey Wallbanger”: degtinės, “Galliano” likerio ir apelsinų sulčių kokteilis. Šis šūdas galėjo mane išversti iš koto. Išgėriau tiek vabangerių, kad dabar negaliu jų pakęsti. Tik užuodžiu ir iškarto vemiu.

Atskira tema – tai amerikietės, visai ne tokios panos, kaip Anglijoje. Na, tarkime, jūs susipažinot su britų džeke. Saldžiai nusišypsai, o toliau viskas klostosi įprastai: pasikvieti ją į kabaką, nuperkate dovanų, o maždaug po mėnesio klausiate, ar ji nenorėtų šiek tiek pakvailioti. Amerikoje merginos pačios prieina prie tavęs ir pasiūlo: „Eime dulkintis!” Ir jums nereikia nei piršto pajudinti.

    Apie tai sužinojome pirmą naktį, kai apsistojome “Loew’s Midtown Motor Inn”, 8-sios aveniu ir 48-sios gatvės kampe, gana bjaurioje miesto dalyje. Negalėjau užmigti dėl laiko juostų pasikeitimo, o tai man taip pat buvo nauja, smagi patirtis. Na, guliu atmerktomis akimis, trečia nakties, kažkas beldžiasi į duris. Atsikeliu, atidarau, o ten yra liesa džekė su trumpu paltu. Jis atsega sagas ir aš matau, kad po juo nieko nėra, džekė nuoga.

   – Ar galiu užeiti? – sušnabžda ji seksualiu balsu.

Ir ką aš turėjau pasakyti? „Ne, brangioji, ačiū. Aš šiek tiek užsiėmęs…“?   Na, tada aš paimu ją į apyvartą, o kai visiškai prašvinta, ji pakelia nuo grindų apsiaustą, pabučiuoja man į skruostą ir išrieda.

Vėliau, kai visi sėdime pusryčiaudami ir bandome suprasti, su kuo valgomas klevų sirupas (Gizeris užpylė jį ant savo bulvinių blynų), sakau:

– Nepatikėsite, kas man nutiko praėjusią naktį.

– O aš tikiu! – Bilas atsako ir lengvai kosėja. Paaiškėjo, kad pas kiekvieną iš mūsų nakti beldėsi. Iš turo organizatoriaus pusės tai buvo amerikietiško svetingumo aktas. Nors sprendžiant iš to, kaip mano jauna ponia atrodė dienos šviesoje (ji galėjo būti kokių keturiasdešimties) – ko gero, buvo padarytas urminis užsakymas.

    Per du mėnesius trukusią kelionę po Ameriką reikėjo įveikti tokius atstumus, kokius Anglijoje net sunku įsivaizduoti. Grojome Manheteno „Fillmore East“, San- Francisko „Fillmore West“, buvome net Floridoje, kur pirmą kartą pavyko paplaukioti baseine po atviru dangumi: buvo vidurnaktis, nuėjau maudytis, prieš tai pralinksminęs save alkoholiu ir žolyte. Puikumėis! Taip pat Floridoje pirmą kartą pamačiau tikrą turkio spalvos vandenyną.

   Bilas negalėjo pakęsti skrydžių ir dažniausiai keliaudavome automobiliu, kas mums tapo savotišku ritualu. Didvyriškos kelionės su Bilu buvo vienas šviesiausių mano kelionių po Ameriką momentų. Tiek daug laiko praleidome kartu išsinuomotuose GMC kemperiuose, kad susirišome it du banditai. Po kurio laiko Bilas pasamdė savo žentą Deivą vairuotoju, todėl turėjome daugiau laiko prisipumpuoti narkotikų ir viskio. Neįtikėtina, kaip gerai gali pažinti žmogų kelionės metu. Pavyzdžiui, rytais Bilas išgerdavo puodelį kavos, stiklinę apelsinų sulčių, stiklinę pieno ir alaus. Visada būtent tokia tvarka. Kartą jo paklausiau, kodėl jis tai daro.

– Kava pastato mane ant kojų, – pasakė Bilas. – Sultyse yra vitaminų, dėl to nesergu, pienas sukuria apsauginį apvalkalą skrandyje visai dienai, o alus, kad vėl užmigčiau.

 – Aha, aišku.

Juokingas bičas tas Bilas. Prisimenu, kartą konkrečiai prisikrovėm kemperį alaus ir cigarečių, o Deivis vairavo. Mūsų laukė ilga kelionė iš Niujorko į kažkur rytinėje pakrantėje.

 

Uriah Heep albumui – 50 metų

Akivaizdu, kad „Uriah Heep“ buvo ketvirtas tūzas nerūdijančiojo pasaulio hard rock gigantų kaladėje kartu su „Deep Purple“, „Led Zeppelin“ ir „Black Sabbath“.

1972 metų gegužės 19 dieną muzikos parduotuvių lentynose pasirodė ketvirtasis studijinis grupės albumas „Demons and Wizards“. Įrašo metu pagaliau susiformavo „auksinė“ grupės sudėtis, kuri negalėjo nepaveikti įrašo pozityviausiu būdu. Šis diskas daugelio gerbėjų laikomas geriausiu per visą „Hipų“ istoriją, o dainos iš jo mėgstamos ir garbstomos jau pusę amžiaus.

Siekdami pabrėžti fantastinį disko tekstų pobūdį, grupė ir jos menedžeriai viršelio dizainą patikėjo palyginti jaunam, bet jau žinomam menininkui Rodžeriui Dinui, kuris išskirtiniu bruožu kūrė egzotiškus personažus ir fantastinius peizažus.

Albumą „Demons and Wizards“ grupė įrašė siurrealistiniu stiliumi, tekstai kupini pasakiškų ir filosofinių temų. Visos šios raganiškos fantazijos ir temos sukūrė okultinį mitą apie grupę, kai „Uriah Heep“ gastroliavo Amerikoje, ir vos netapo grupės populiarumo kliūtim.

Duodamas interviu žurnalui NME 1976 m., Deividas Baironas sakė:

„Nuvykome į Valstijas ir pastebėjome, kad mūsų koncertuose pradėjo lankytis keisti žmonės. Bet kuriame oro uoste mus pasitikdavo „miesto atstovas“ – dažniausiai jis buvo apsirengęs juodu apsiaustu, kuris simbolizavo kažką Antgamtinio. Gerbėjai pradėjo ateiti su vyšnių raudonumo lūpdažiais dažytom lūpom ir sakyti: „Ei, žmogau, tu esi be galo kosminis“. „Spacey“ yra jų mėgstamiausias žodis, “ – aiškina Baironas ir tęsia, mėgdžiodamas amerikiečio gerbėjo kalbą: „Muzika tokia sunki, ir man ji taip patinka, ji mane išmuša iš vėžių, aš tiesiog išskrendu – ir visada klausau tavo žinutės“… Tikra nesąmonė. Dar pakenčiama, kai tai vyksta atvirai, bet kai gauni laiškus nuo nepažįstamo žmogaus ir ne visada su pozityviais ketinimais… Per kokius tris mėnesius gavome tiek “keistų“ laiškų, kad vos neišvedė mūsų iš proto. Mums rašė kitoje planetoje gyvenantys žmonės. Iš pradžių tai atrodė juokinga, o paskui pradėjo erzinti. Ir nusprendėme šią temą išjungti.“

Ar šis nuostabus albumas buvo tam tikras išsigelbėjimas nuo šių juodųjų monstrų? Galima pasakyti tik viena: albumo sėkmė muzikos industrijoje slypi išleistų singlų skaičiuje. Uriah Heep įrašė keturis šio albumo singlus. Tai reiškia, kad albumas yra puikus.

 

Games for May

Prieš penkiasdešimt penkerius metus, 1967 m. gegužės 12 d., „The Pink Floyd“ surengė savo pirmąjį konceptualų koncertą pavadinimu „Games for May – kosminio amžiaus atsipalaidavimas pavasario kulminacijai“, Londono Karalienės Elžbietos salėje. Tai buvo pirmasis erdvinio garso roko koncertas. Dėka jų savadarbio, proto-kvadrafoninio įrenginio „Azimuth Co-ordinator“, muzika skambėjo puikiai.

Be savo ankstyvųjų dainų ir neseniai baigtos pirmojo albumo „The Piper at the Dawn“ medžiagos, grupė taip pat pristatė visiškai naują, specialiai šiam renginiui parašytą dainą: „See Emily Play“ (dar žinoma kaip „Games For May“).

Tuo metu šios dainos žodžiai buvo šiek tiek kitokie. „See Emily Play“ buvo įrašytas „Sound Techniques“ Chelsyje, ir neilgai trukus tapo pirmuoju Floyd‘ų hitu.

Prieš pasirodymą, jo metu ir po jo buvo galima išgirsti keletą garso efektų: paukščių ir kitų gamtos garsų koliažą, kuris taip pat skambėjo salės fojė prieš koncertą. Be to, Rogeris mėtė bulves į didelį gongą, aišku, Nikas taip pat kapojo malkas scenoje, o kažkoks vyras (apsirengęs kaip admirolas) dalino publikai narcizus. Buvo daugybė gėlių ir spalvotų burbulų, kurios gamino mašina,kurią valdė Rikas. Minėtas „Azimuto koordinatorius“ buvo pavogtas iškart pasibaigus pasirodymui. Nepaisant to, šis koncertas yra svarbus ankstyvojoje grupės istorijoje. Daug vėliau pasklido gandai, kad koncertą įrašė EMI profesionaliais (daugiatakiais) įrašymo įrenginiais, tačiau Peteris Dženeris tuos gandus neigė. Nors kai kurie lankytojai matė, kad salėje buvo įrašymo įranga, tačiau jokių tikrų įrodymų nebuvo.

 

Ozzy Osbourne confirms his new album is finished

The followup to 2020’s ‘Ordinary Man’ is due out this year

The followup to 2020’s ‘Ordinary Man’ was expected to be released before the end of April according to a financial statement issued by Sony at the end of last year.

Last December, Osbourne’s producer and guitarist Andrew Watt said he and his bandmates were “about halfway through” recording the new album. The new band, Watt explained, features Osbourne on vocals, himself on guitar and Robert Trujillo (Metallica) on bass, with the late Taylor Hawkins (Foo Fighters) and Chad Smith (Red Hot Chili Peppers) sharing drumming duties.

In recent weeks, Smith has also confirmed that Guns N’ Roses’ Duff McKagan, Eric Clapton, Josh Homme and Pearl Jam’s Mike McCready also feature. He claims Ozzy also tried to get Jimmy Page to contribute but “I don’t think he plays anymore”.

 

DEEP PURPLE albumui „Machine Head“ – 50 metų

Vieno iš kertinių hard ‘n’ heavy albumų sukūrimą lydėjo neįtikėtinos aplinkybės, jau seniai tapusios rokenrolo legenda. Esmė ta, kad ši istorija iš tikrųjų įvyko.

1971 m. gruodį,atvykę į Montrė, muzikantai ketino įrašyti diską vietinio kazino scenoje vietoj studijos, kad garsas būtų kuo „gyvesnis“. Šiame kazino prieš numatytą įrašo sesiją su savo grupe koncertavo Frenkas Zappa. Deep Purple vaikinai stebėjo šį pasirodymą. Įpusėjus koncertui vienas žiūrovų paleido raketą į lubas ir senovinę medinę salę per kelias minutes apėmė ugnis. Sudegė didžiulis architektūrinis kompleksas. Naujo DP disko įrašymo vieta pavirto pelenais.

Grįžę į viešbutį, muzikantai stebėjo virš Ženevos ežero sklindančius gaisro dūmus ir Janas Gilanas, įkvėptas reginio, ant servetėlės parašė naujos dainos žodžius. Pavadinimą  „Smoke on the Water“ pasiūlė Rodžeris Gloveris, sakydamas, kad jį susapnavo. Ričis Blekmoras iš pradžių dėl pavadinimo suabejojo, sakydamas, jog toks pavadinimas „tiktų  narkomanams…“, o ne hard roko gabalui. Tačiau vėliau pavadinimą patvirtino ir Ričis, sukūręs patį žinomiausią rifą pasaulyje ir tai tapo tikru hard roko himnu. Disko įrašymui teko persikelti į pastatą, pavadintą „Paviljonu“. Tačiau iš netrukus rokerius išvijo policija, iškviesta kaimynų skundo dėl garsios muzikos. „Mentai pradėjo laužtis į duris“, – prisiminė Blekmoras, – bet mes neatidarėme, kol nebaigėme „Smoke…“ įrašymo“. Teko nuomotis tuščią, šaltą „Grand Hotel“ viešbutį, kuriame ir buvo baigtas įrašas.

 Būgnai buvo įrengti koridoriuje. Viešbutyje pūtė skersvėjai, fonavo stiprintuvai, bet kūrybinis procesas nesustojo: albumą atidaro kolosalus, greitas „Highway Star“ su galingu vokalu, sklindančiu į stratosferą, genialiais solo gitaros ir Hamondo vargonų pragrojimais, primenančiais J.S. Bacho stilių. Vienas iš centrinių albumo numerių tapo „Lazy“ su savo fenomenaliomis improvizacijomis ir Purple nebūdinga lūpine armonikėle. Įrašą užbaigė „Space Truckin“ – viena „rifiškiausių“ dainų.