RSS

Kategorijų archyvai: Archeologija

Aš Ozis   (20)

– Noriu jums kai ką parodyti – pasakė Džimas grėsmingu balsu.

 Na, tai reiškia –  sėdime su juo po pietų salėje, nervinamės, galvojame, ką, fuck, jis mums  pasakys. Džimas atidarė diplomatą ir išsitraukė baigtą Black Sabbath diską. Mes negalėjome ištarti nė žodžio. Viršelyje pavaizduotas klaikiai atrodantis XV amžiaus malūnas (vėliau sužinojau, kad tai buvo Meiplediuremo malūnas prie Temzės, Oksfordšyre), aplink pilna nudžiūvusios lapijos, o viduryje stovi džiūsna – išblyškusio veido boba ilgais juodais plaukais, apsirengusi juodai. Genialu.

Atsidaro sulankstomas vokas, o ten juodame fone apverstas kryžius ir dar viduje parašyta baisi poema. Mes neturėjome jokios įtakos menininko pasirinkimui, o apverstas kryžius – satanistų simbolis, apie kurį sužinojome vėliau – neturėjo nieko bendro su mumis. Sako, kad mes buvome labai nepatenkinti, bet visa tai yra nesąmonė, laužta iš piršto. Kiek pamenu, viršelis mus tiesiog apstulbino. Spoksojome į jį ir kartojome:

– Jomajo! Ble*, jėga!

Džimas nuėjo prie patefono ir uždėjo plokštelę. Jos skambėjimas man išsunkė ašarą. Kai buvome Šveicarijoje, Rodžeris ir Tomas įrašė audros ir varpo aidą titulininės dainos pradiniam akordui ir tai skambėjo kaip filmo garso takelis. Efektas buvo stulbinantis! Dar ir šiandien, klausantis šio albumo, oda pašiurpsta kaip žąsies.

1970- jų vasario 13-ą, penktadienį, „Black Sabbath“ pirmas diskas pasirodo pardavime. Jaučiausi tarsi atgimęs, bet kritikai šį jausmą apšiko. Disleksikai pasižymi tokia savybe: jeigu jie sako, kad neskaito recenzijų, tai tikrai jų neskaito. Bet tai nereiškia, kad kiti neseka to, ką rašo laikraščiai. Iš visų nepritariančių atsiliepimų, atrodo, blogiausiai parašė Lesteris Bengsas iš “Rolling Stone“. Jis buvo mano amžiaus, bet aš tada apie tai nežinojau. Tiesą sakant, niekada nebuvau apie jį girdėjęs, o po to kai man papasakojo, ką jis parašė, pamaniau, kad geriau išvis negirdėti. Pamenu, kaip Gizeris skaitė kritikų atsiliepimus, kaip pasipylė tokie apibrėžimai kaip „tuščiažodžiavimas“, „žalias“. Paskutinis sakinys buvo maždaug toks: „Visai kaip “Cream”, tik blogiau“. Kas man buvo nesuprantama, nes „Cream“ buvo viena geriausių grupių pasaulyje.  

Bengsas mirė po dvylikos metų, būdamas 33 metų. Žmonės sakė, kad jis mikliai žongliravo žodžiais, bet mums jis buvo pompastiškas šiknius – vienas iš daugelio. Nuo tada mums nesisekė su „Rolling Stone“. Bet žinote ką – gauti velnių iš tokio žurnalo yra kliovas*reikalas,  tai sukelia žiniasklaidos ažiotažą. Muzikos leidinius okupavo vaikai, baigę koledžus, kurie manė, kad jie yra išminčiai … na, gal ir buvo tokie. O mes, savo ruožtu, būdami 15 metų, buvome išmesti iš mokyklos, užsidirbome pragyvenimui fabrikuose ir skerdyklose ir kažko pasiekėme, nepaisant visos sistemos pasipriešinimo. Kaip mes galime nesupykti, kai gudručiai mums pasako, kad esame vidutinybės?

Tuo pat metu tikėjom, kad kažkas apie mus galvoja kitaip, nes „Black Sabbath“ Britanijos topuose pakilo į aštuntą vietą, o Jungtinėse Valstijose – iki dvidešimt trečiosios vietos. O šiknius iš „Rolling Stone“ tiesiog paruošė mus tam, kas bus vėliau. Abejoju, ar vėliau kas nors iš viso apie mus ką nors rašė. Tiesą sakant, todėl aš ignoruoju kritikus. Ir išgirdęs, kad kažkas dėl jų skundžiasi, sakau, kad jų darbas kritikuoti. Todėl jie vadinami kritikais. Bet kai kurie, žinote, eina per toli. Pamenu, kartą Glazge mūsų viešbutyje pasirodė kritikas. Tonis prieina prie jo ir sako:

 – Noriu su tavimi pasikalbėti, aukseli tu mano!

 Aš apie tai nežinojau, bet vaikinas užvažiavo ant Tonio, vadindamas jį „Džeisonu Kingu statybininko rankomis“. Džeisonas Kingas tuo metu buvo populiari televizijos asmenybė, šiek tiek panašus į privatų detektyvą su ūsiukais ir šlykščiu kirpimu. Na, taigi, Tonis stovi priešais jį ir tas idiotas pratrūksta juoku, kas buvo kvaila iš jo pusės. Tonis šiek tiek palaukė ir sako:

– Na, gerai, sūneli, pasijuok dar šiek tiek, o po trisdešimties sekundžių tu nesijuoksi, – Tonis irgi juokiasi.

Kritikas į šį perspėjimą neatsižvelgė rimtai ir toliau žvengė. Taip kelias sekundes jie abu stovi ir juokiasi. Ir tada Tonis trenkė kumščiu taip, kad vaikinas vos  neatsidūrė ligoninėje. Nesu skaitęs jo apžvalgų apie mūsų koncertą, bet man buvo pasakyta, kad ji nebuvo pagiriamoji.

Mano senis taip pat nebuvo susižavėtas pirmuoju albumu. Niekada nepamiršiu dienos, kai grįžau namo su plokštele rankose ir pasakiau:

 – Žiūrėk, tėti! Mano balsas įrašytas!

 Matau, kaip jis suka akinius pirštuose ir laiko disko voką sau po nosim. Tada jis atidaro voką ir sako:

– Hmm … – ir priduria – Ar tikrai, sūnau, kad nėra klaidos?

– Kurios?

– Kryžius apverstas aukštyn kojomis.

– Taip ir turėtų būti.

– Aha. Gerai, gerai, nestovėk, uždėk ją. Dainuosim kartu.

Einu prie radiolos, atidarau sunkų medinį dangtį, įdedu plokštelę, tikėdamasis, kad naujas garsiakalbis, kurį ten įdėjau, veiks gerai ir padidinu garsą. Pasigirsta pirmas griaustinio smūgis ir tėtis suvirpa iš netikėtumo. Aš su nerimu žiūriu į jį. Ir tada: BOM! BOM! BOM! Tėtis kosėja. BOM! BOM! BOM! Tėtis vėl atsikosėja. BOM! BOM! BOM!

– Sūnau, kada bus …

BAM! TYN! YYYN! DYYN! Mano vargšas tėtis išblyško. Tikriausiai tikėjosi išgirsti kažką panašaus į „ Knees Up Mother Brown”…“ (angliška daina, populiari aludėse ir vakarėliuose red.pastaba). Šiaip ar taip, neišjungiu disko, Tonis ir Gizeris „pjauna“ gitaras, Bilas „kala per puodus“, o aš kaukiu apie vaikiną juodais rūbais, kuris mane nuneša į ugnies ežerą. Po šešių minučių ir aštuoniolikos sekundžių tėtis trina akis ir, purtydamas galvą, žvelgia žemyn. Tyla.

– Na, ką gali pasakyti?

– Džonai! – sako tėvas –  Ar tu tikrai įsitikinęs, kad geri tik alų?

Paraudęs kaip pomidoras sakau:

– Ech, na … Taip, tėti, bet nesvarbu …

Tebūnie su juo Dievas, jis vis tiek nieko nesuprato.

   Žinai, mano širdis buvo sudaužyta. Jaučiau, kad nuvyliau tėvą. Ir visai ne todėl, kad jis man kada nors priekaištavo. Ir dėl to, kad išskridau iš mokyklos, nemokėjau normaliai skaityti ir rašyti, praleidau laiką kalėjime ir buvau išmestas iš bet kokio darbo, kad ir ką bedariau. Bet galų gale aš su grupe padariau tai, kas man patiko, kas man sekėsi. Na, dėl to aš buvau pasirengęs sunkiai dirbti. Aš tiesiog norėjau, kad tėvas manimi didžiuotųsi. Ir tai buvo ne dėl jo kaltės. Tai buvo jo karta. Ir aš manau, kad giliai širdyje jis vis tiek manimi didžiavosi.

   Prisiekiu, kad nė vienos sekundės rimtai nepriėmėme visos šios juodosios magijos. Mums patiko tik teatro atmosfera. Net mano tėtis į „temą“ per darbo pietų pertrauką iš metalo padarė man skardinį kryžių. Kai atnešiau jį į repeticiją, visi norėjo tokio paties, tad turėjau paprašyti tėvo padaryti dar tris.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 5 gruodžio, 2021 Archeologija

 

TRUMPA „GITAROS DIEVO“ ISTORIJA

Džimis Hendriksas  buvo absoliučiai Pirmasis gitaros virtuozas roko pasaulyje, bet šiandien apie tai daug kas pamiršo. Roko mylėtojo paklausus apie hard roko žvaigždes ir apskritai apie roką, jis be abejo prisimins „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Black Sabbath“, kartais „Kiss“ ar „Status Quo“ muzikantus, priklausomai nuo jo amžiaus ir erudicijos. Paminėjus Džimio Hendrikso vardą, roko muzikos žinovas dažniausiai pasineria į mintis – jis neturi paruošto Hendrikso muzikos įvardinimo. Jam sunku kalbėti apie Džimio grojimo stilių ir techniką, todėl apseina bendromis frazėmis: taip, genijus, taip, virtuozas. Nepamirškim –  Hendriksas buvo kairiarankis.

 Jo muzikinė karjera apsiriboja ketveriais metais – nuo 1966-jų iki 1970-jų. 1967 metais „The Beatles“ išleidžia savo „Sergeant Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“, 1969 metais „bitlai“ išsiskiria, o Vudstoke įvyksta grandioziškiausias roko istorijoje festivalis, pagal kurį kaip standartą vis dar pasveriama ir matuojama bet kokio roko koncerto po atviru dangumi reikšmė. Taigi visi šie ir daugelis kitų, be jokios abejonės, roko klasikos epochą formavusių įvykių nublanksta šalia to, ką tuo metu padarė Džimis Hendriksas. Tai nereiškia, kad puikios anglų ir amerikiečių roko grupės buvo niekas šalia Hendrikso, tai tiesiog reiškia, kad Džimis buvo išskirtinis. Žinoma, galima apsiriboti Hendrikso kūrinių išvardinimu, kurių šiandien, praėjus 50 metų po jo mirties, nei vienas  gitaristas negali sugroti taip, kaip jis – išmintingesni muzikantai to net nesistengia daryti.

Reikia pasakyti, kad Džimis Hendriksas pavertė elektrinę gitarą išskirtiniu soliniu instrumentu. „Prieš Džimį“ ji teatliko akompanuojantį vaidmenį ir net Erikas Kleptonas, gimtojoje Anglijoje tuo laiku vadinamas „gitaros dievu“, lyginant su Hendriksu niekad  nemokėjo tinkamai groti solo. Džimis sukūrė stilių, kuris visiškai skyrėsi nuo to meto garsiausių gitaristų, stilių, kuris šokiravo Džimio kolegas.

Maikas Blumfildas, tuo metu laikomas vienu geriausių planetos bliuzo gitaristų, prisimena, kaip pirmą kartą Hendriksą pamatė „gyvai“: „Megatoninės vandenilinės bombos sprogimas, lydimas rusiškų „katiušų“ salvių (mačiau tai kai kuriuose filmuose apie karą) – taip apibūdinčiau garsus, kuriuos jis išgaudavo iš savo gitaros: iš paprasčiausio stiprintuvo,  „stratocaster“ gitaros, „fuzz box“ ir „Wau-Wau“ pedalų  jis išgaudavo kokius tik panorėjo garsus ir tuo pat metu grojo neįtikėtinai švariai. Vis dar nesuprantu, kaip jis tai darė. Džimis stovėjo penkių pėdų atstumu nuo manęs ir išdarinėjo tokius dalykus, kad po šio koncerto metus negalėjau prisiversti paimti gitaros į rankas.“

Džimis ilgą laiką stropiai mokėsi kai kurių muzikantų atlikimo technikos ir manierų. Jis klajojo po valstijas, kirsdamas žemyną įvairiomis kryptimis tik tam, kad paklausytų garsių gitaros meistrų grojimo. Pavyzdžiui, kad Los Andžele išgirstų ir savo akimis pamatytų, kaip Dikas Deilas išvysto beprotišką grojimo tempą savo „Fender‘iu“, per kelias minutes sutrindamas į miltus penkis mediatorius. Kartą Čikagoje jis nuėjo pasižiūrėti, kaip mikliai Badis Gajus laksto pirštais po savo gitaros grifą – Badis Gajus tuo metu buvo legendinis Čikagos gitaristas, kaip Džimis Peidžas  Londone.

Savo karjeros pradžioje Džimis Hendriksas su savo psichopirotechniniu stiliumi nebuvo rimtai priimtas Amerikos klausytojų. Juodaodžiai Amerikos bliuzo ir roko klausytojai jo neprpažino,  pasipiktinę vadino jį muzikos iškrypėliu. Hendriksą daugiausiai garbino psichodelinės muzikos mėgėjai, ypač publika, nuolat ieškanti neištirtų garsinių (ir ne tik) potyrių. Grojęs Amerikoje daug kur ir su daug kuo, tačiau išgarsėjo tik tada, kai jį pamatė buvęs „The Animals“ bosistas Časas Čandleris, tapo jo prodiuseriu ir atsivežė į Londoną. Čia, Anglijoje, jo talentas ir švystelėjo kaip raketa. Jam užteko tik bosisto ir būgnininko kompanijos, viską  darė jo gitara.

Nesuskaičiuojamuose interviu su šiandienos gitaros virtuozais – nuo ​​Stivio Stivenso iki Stivio Vei, nuo Ingvio Malmstino iki Polo Džilberto – visi tvirtina, kad Hendriksas buvo tas vaikinas, kuris apvertė jų supratimą apie grojimą, o albumas „Are You Experience?“ buvo ta šoko terapijos dozė, atvėrusi šio instrumento galimybes. Štai kodėl dauguma Hendrikso imitatorių blunka, palyginti su originalu. Galima, žinoma, kartoti jo techniką, bet norint pasiekti jo meninio suvokimo lygį, tą JAUSMĄ, reikia pereiti į aukštesnę pojūčių sferą.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 27 lapkričio, 2021 Archeologija

 

Aš – Ozis (19)

Paaiškėjo, kad šalia koncertų salės buvo moterų psichiatrijos ligoninė, o kasmet per Kalėdas gydytojai išleisdavo pacientes į šventinius šokius. Mes apie tai nežinojom ir nė vienas iš mūsų negalėjo pagalvoti, kad šį kartą beprotnamyje nuspręs eiti į „Black Sabbath“ koncertą. Bet taip ir atsitiko. Mes grojame „N.I.B“, o kažkur vidury gabalo pro duris salės gale įeina visa šių puspročių mergų rikiuotė. Dainos pabaigoje prasideda bardakas. Jūs turėtumėt tai pamatyti: beprotės daužo atėjusius į koncertą vaikinus, o šių mergos – daužo pusprotes. Visiškas durnamis! Kai atvyko policija, ant grindų buvo sukrautos rietuvės moterų pamuštomis akimis, įtrūkusiomis nosimis ir suplėšytomis lūpomis.

Paskui jos uždainavo „ Give Peace A Chance “. Mes stovim scenoje, garsiakalbiuose sklinda triukšmas. Aš apsikeičiu žvilgsniu su Toniu:

– Jopta! – Negarsiai nusikeikiu. Tonis gūžčioja pečiais, užvaro iki galo garsą ir pradeda groti „We Wish You a Merry Christmas“…

1970 metų sausį tai pagaliau įvyko. Pasirašėme sutartį įrašui.

Kelis mėnesius Džimas Simpsonas bandė mus „parduoti“. Anksčiau į mūsų koncertus kviesdavo VIP‘us iš Londono, bet niekas nesusidomėjo. Kol vieną vakarą į Birmingemą atvažiavo vaikinas iš „Philips“ įrašų firmos, atėjo pažiūrėti, kaip mes grojame Henry’s House Blues ir nusprendė su mumis padaryti deal‘ą. Manau, kad grupės pavadinimas „Black Sabbath“ pataikė į dešimtuką. Tuo metu Deniso Vitli okultinės knygos karaliavo bestselerių sąrašuose. „Hammer Film“ studijos siaubo filmai uždirbo didžiulius pinigus kino teatruose, o televizija triūbijo apie Čarlio Mensono gaujos žmogžudystes.

 Tai reiškia, kad buvo didžiulė paklausa viskam, kas turėjo „piktą“ pobūdį. Nesupraskite manęs neteisingai: mūsų muzika buvo verta kontrakto, tačiau kartais visi komponentai turi būti puikiai sureguliuoti reikiamu metu. Ir niekada neprošal šiek tiek sėkmės. Mums taip pat padėjo tai, kad „Philips“ tada kūrė alternatyvų projektą „Vertigo“ ir mes ten puikiai pritapome. Bet išleistam singlui tai nė velnio nepadėjo. Abu kartus jis akmeniu krisdavo į apačią čartų sąrašuose. Bet tai mums netrukdė, nes BBC mūsų gabalą pragrojo „Radio 1“ eteryje. Kartą. Šeštą ryto. Aš buvau toks susijaudinęs, kad pabudau penktą ir turbūt išgėriau aštuonis puodelius arbatos.

– Jie to nedarys, – bandau įtikinti save.

– Jie negros …

Ir staiga: BAM! BAM! Tyn – Dyyn! BAAM! Tyn! BBBB! Tu-dy! Tu-Duuu-Du. Tyn – Dy. Too-Doo-Doo … Neįmanoma apibūdinti, kaip žmogus jaučiasi pirmą kartą išgirdęs savo balsą „Radio 1“. Tai tarsi pasaka, dar kiečiau! Bėgiojau po namus ir šaukiau: „Aš per radiją! Ble, aš per radiją! “ Galų gale mama nusileido į apačią su savo naktiniais marškiniais ir liepė man užsičiaupti.

„Evil Woman!“ – Įjungiau imtuvą visu garsumu. „Nežaisk žaidimų su manimi!“

Tada iššokau iš namų ir su baisiu šauksmu nuskuodžiau gatve. Ir jeigu faktas, kad tu girdėjai save per „Radio 1“, buvo tiesiog džiugus, tai koks džiaugsmingas turi būti toks dalykas, kaip firmos „Phillips“ avansas – šimtas penki svarai kiekvienam!!!

Niekada nelaikiau rankose uždirbtų dešimt svarų, o apie šimtinę… aš išvis tyliu. Norėdamas uždirbti tokius pinigus, metus turėjau derinti garso signalus „Lucas“ gamykloje. Visą savaitę jaučiausi lyg mano loterijos bilietas laimėjo. Pirmas dalykas, kurį nusipirkau, buvo „Brut“ losjonas po skutimosi, kad geriau kvepėčiau. Tada įsigijau visiškai naujus batus – senieji subyrėjo Danijoje. Aš atidaviau tai, kas liko mamai, kad apmokėtų sąskaitas. Ir tada nuolat maldaudavau jos babkių, kad tinkamai aplaistyčiau šitą reikalą pabe.

Ir tada vėl prie darbo.

Jei neklystu, neturėjome jokių „demkių“, taip pat nebuvo jokių oficialių diskusijų apie įrašo išleidimą. Parasčiausiai vieną dieną Džimas pasakė, kad mes pakviesti savaitei į Ciurichą, o pakeliui turime užsukti į „Regent Sound Studios“ Soho rajone ir ten įrašyti keletą kompozicijų, vadovaujant prodiuseriui Rodžeriui Beinui ir garso inžinieriui Tomui Alomui. Ką mes ir padarėme. Kaip ir praėjusį kartą, sustatėm aparatūrą ir sugrojome kaip koncerte, tik be žiūrovų. Po to per kelias valandas atšlifavom gitaras ir vokalą ir tuo viskas baigėsi. Įrašyta! Mes net nespėjome pavalgyti pabe. Ir visam šiam veiksmui trukom ne daugiau kaip dvylika valandų. Manau taip ir reikėtų įrašinėti albumus. Noriu nusičiaudėti ant tų, kurie įrašinėja antrąjį „Bridge OverTroubled Water“ penkerius, dešimt, penkiolika kartų ir metų metais knisdamiesi viename įraše, kaip „Guns ‘N Roses“. Tai juokinga ir taškas. Per šį laiką tu, kaip atlikėjas, mirei, vėl atgimei, o paskui vėl mirei …

Atkreipkite dėmesį, kad tada mes negalėjome taip gaišti laiko, tokia galimybė net nebuvo svarstoma. Atėjome į studiją, įrašėme diską, o kitą dieną išvažiavome Tonio tranzitu į Ciurichą. Tikslas buvo aludė, pavadinta „Hirschen Club“. Mes net nespėjome perklausyti pabaigtos, suvestos ir įrašytos į juostą medžiagos, o ką jau kalbėti apie disko viršelius. Taip tais laikais veikė šou verslas. Grupė turėjo mažiau teisių nei tualeto valytoja įrašų kompanijos boso ofise. Prisimenu, kaip mikrikas keliavo į Šveicariją be galo ilgai. Mes rūkėme žolę, kad užmuštume laiką. Dovelnia žolelės! Pagaliau, kai pasiekėm Ciurichą, mirėm badu, todėl pirmiausia nuvarėm į vieną iš šių išlaižytų Šveicarijos kavinių, kur surengėm varžybas: kas suvalgys daugiausiai bananinių ledų. Kol savininkas mūsų neišvarė, man pavyko suėsti 25- porcijas. Visas snukis buvo leduose. Bet būčiau įkalęs dar porą.

Tada mes nuėjom ieškoti „Hirschen Club“. Pasirodo, kad tai dar didesnė skylė nei „Star Club“. Ten buvo mikroskopinė scena už dviejų žingsnių nuo baro, buvo tamsu ir visur sukiojosi kekšės. Jų buvo visur. Mums davė utėlėtą kambariūkštį pirmam aukšte, o tai reiškia, kad pirmiausia kiekvienas turėjome susirasti džekę su gyvenamuoju plotu. Vieną vakarą dvi merginos su tinklinėmis kojinėmis pakvietė Gizerį ir mane į svečius. Kitą dieną  merginos buvo darbe, bet aš buvau pasirenges padaryti viską, kad tik nemiegočiU vienoje lovoje su Bilu, kuris nuolat skundėsi, kad mano kojos dvokia. O kai merginų pasiūlymas buvo paremtas žolYtėmis, greitai pasidaviau:

– Nafik, eime!

Bet Gizeris suabejojo:

– Tai kekšės, Ozi! – kartojo jis. – Pasigausim trepaką. Ieškokime kitų merginų!

– Neketinu dulkintis nei su viena, nei su kita – sakau. – Aš tiesiog nenoriu sėdėti šioje sušiktoje skylėje.

 O Gizeris į tai:

– Aha, taip aš ir patikėjau! Ta tamsiaplaukė džekė visai nieko. Po poros taurių ir kelių  stebuklingos žolytės įtraukimų ji padarys su manim viską, ką nori.

– Klausyk, jei ji įsikibs į tave, gaus spyrį į šikną ir mes dingstam. Sutarėm?  Ar pažadi? – Gizeri, kai tik pamatysiu, kaip ji taikosi į tavo pimpalą, nukeliu ją nuo taves ir valinam*.

– Gerai!

Einame su jomis į kambarį. Prieblanda, vienoje pusėje Gizeris sėdi su tamsiaplauke džeke, iš kitos pusės – aš su jos strošna drauge; paūukom kosiaką* ir klausomes „Blind Faith“ disko. Kurį laiką kambaryje idilė: kaifas, groja muzika, visi laižosi ir minko vienas kitą. Staiga žolytes dūmuose pasigirsta gilus balsas su Birmingemo akcentu:

– Ei, Ozi! – šaukia Gizeris. – Atėjo iškrovos laikas!

Matau, kaip kekšė jį pakinkė, o Gizeris guli užsimerkęs su kenčiančia veido išraiška. Ble, aš niekada nemačiau nieko juokingesnio.

Nežinau, ar jis ją išdulkino ar ne. Prisimenu tik tiek, kad taip juokiausi, kad net pravirkau.

Grįžę iš Šveicarijos, sužinojom, kad Džimas Simpsonas paskyrė mums susitikimą savo namuose.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 29 spalio, 2021 Archeologija

 

Aš – Ozis (18)

Šiaip ar taip, koncertai „Star Club“ mums buvo tokia praktika, apie kurią svajojome. Atlikimas gyvai nėra repeticija, turėjom ištverti iki galo ir tai buvo įprasta mūsų būsena. Mano išsidirbinėjimams scenoje nereikėjo specialaus pasirengimo, nuo pat gimimo buvau kvailys, o kvailiai – jie ir yra kvailiai.  Bet Hamburge mes nušlifavome visus naujus gabalus, tokius kaip „The Wizard“, „NIB“ (įkvėptas Bilo barzdos, kuri mums priminė plunksnos galiuką), „War Pigs“, „Rat Salad“ ir „Fairies Wear Boots“ (vis dar nežinia apie ką ši daina, nors žmonės sako, kad aš parašiau žodžius). „StarClub“ man pavyko įveikti scenos baimę. Aš atsipalaidavau, dariau visokias nesamones ir šou tęsėsi. O vaikinai mane padrąsindavo. Kai jie pastebėdavo, kad publikai nuobodu, Tonis sušukdavo: „Ozzy, pavaryk!“.  Tai buvo signalas pavaryt  kokį beprotišką triuką, kuris pritrauktų salės dėmesį. Kartą kažkur užkulisiuose radau skardinę violetinių dažų ir, išgirdęs Tonio signalą, įmerkiau į ją nosį. Ir viskas būtų gerai, tik šis mėšlas nenusiplaudavo. Kelias savaites negalėjau nusiplauti šito šūdo. Žmonės prieidavo prie manęs ir klausdavo: “Tu ką, bičiau, dolbajobas*?“ Arba išvis neprieidavo, manydami kad aš psichas.

Kiekvienas iš mūsų savaip išsiskyrė. Kartą Tonis, apsirūkęs žole, nusprendė pagroti fleita, bet prarado orientaciją erdvėje ir vietoj burnos prikišo instrumentą prie smakro. Taigi jis stovėjo iki dainos pabaigos, pūtė į mikrofoną ir žmonės galvojo: “Kas čia per velnias?“ Šakės! Vienintelis būdas pagerinti buvimą „StarClub’e“ – „pakabinti“ vokiečių džekę ir pasiausti jos trobelėje, kad nesidalintum dviaukšte lova su perdžiančiais ir kasančiais kiaušus chebrantais. Mes nebuvom itin išrankūs bičiai ir iš pažiūros anaiptol ne princai. O jei mergos dar pastatydavo mums alaus ir vaišino cigaretėmis, tai laikėme maloniu priedu. Jei mums neduodavo alaus ar nevaišindavo cigaretėmis, bandydavom “patikrinti” jų rankinukus. Dažniausiai masalas buvo Tonis, visos džekės mirė dėl jo. Planas budavo toks: Tonis eina į “plotą”, užkelią džeke į viršutinę lovą ir pradeda ją čiupinėti, o šiuo metu aš , kaip specnazas, šliaužiu ant pilvo ten, kur ji paliko savo rankinę, na, ir tuštinu piniginę. Nėra kuo didžiuotis, bet mes turėjome, ble*,  ką nors ėsti.

Mes duodavom džekėms pravardes, kurios iš laiko perspektyvos atrodo gana žiaurios, net brutalios. Pėvėzė, aš pakabinau džekė, kurią visi vadino „Baba Yaga“, kuri turėjo didesnį nei Gizerio šnobelį*. Mano sąjunga su Baba Yaga neišlaikė laiko išbandymo. Kartą ji atsivedė mane pas save, o ryte pabudo, išvirė kavos ir prieš išeidama pasakė:

– Aš turiu eiti į darbą. Gali likti, tik nieko neliesk, gerai?

Bet akivaizdu, kad buvo neprotinga man tai pasakyti. Vos užsidarius durims, ėmiau „tikrinti“ spinteles, ieškodamas to, ko neturėjau matyti. Ir prašau: giliai spintoje randu puikiai išlygintą vokišką uniformą! Gal tai priklausė jos tėvui ar jos artimiesiems. Tada pagalvojau: „Fuck, čia juk Klondaikas!“. Apsivelku uniformą, kambaryje randu mažą barą, o po minutės žygiuoju per salę ir su pašaipiu vokišku akcentu duodu įsakymus baldams. Rūkau cigaretes, bet vis labiau jaučiu pareinanti kaifą. Na, aš myliu karines relikvijas!

  Po valandos pasilinksminimo nusiimu uniformą, pakabinu ją spintoje, įsitikindamas, kad nieko nesuglamžiau, ir apsimetu, tipo nieko neatsitiko. Maždaug vidurdienį atėjo Baba Yaga ir ant greičio mane išriškyno. Nuėjo tiesiai prie spintos, atidarė duris, pažiūrėjo į uniformą ir kaip pradės rėkti! Nespėjo atsigręžti, o aš jau buvau apsižergės jos šluotą ir išskridęs iš buto.

Grįžę į Angliją, susitikome su Džimu Simpsonu jo namuose ir pranešėme apie grupės pavadinimo pakeitimą į „Black Sabbath“. Jis nešokinėjo iš džiaugsmo, nors, tiesą sakant, mano purpurinė nosis galėjo jį dezorientuoti. Džimas apie tai nepratarė nė žodžio, bet iš jo snukio supratau, kas jo galvoje, nes jis nuolat atsargiai žvilgčiojo į mano veidą. Neabejotinai  manė, kad Vokietijoje pasigavau kokią nors linksmą ligą ar panašiai. Berods,  tame susitikime dalyvavo Elvinas Li iš „Ten Years After“. Naujas grupės pavadinimas jam dar labiau nepatiko:

– Abejoju, vaikinai, kad su tokiu vardu toli eisit.

Tiesą sakant, kas buvo toliau, sunkiai prisimenu. Tik atsimenu, kad Džimas susitarė su biču, vardu Tonis Holas. Jis buvo muzikos prodiuseris ir pažadėjo mums padėti išleisti įrašą, o jei mums pasiseks, galėsime jam duoti dalį pinigų – kažkas panašaus. Aš šituose reikaluose nešarinu*. Geriau neklausti manęs apie sutartis, babkes ir panašiai.

 Šiaip ar taip, Tonis pasakė, kad esame „sunkaus bliuzo grupė“ ir mums reikia debiutinio singlo, nors tokios grupės kaip mūsų retai išleidžia singlus. Jis uždėjo mums amerikiečių grupės „Crow“ gabalą „Evil Woman“ ir paklausė, ar nenorėtume įrašyti savo versijos. Žinodamas, kad šį klausimą spręsim atsargiai, jis pasiūlė pasunkinti gitarų skambėjimą. Mes vis dar nebuvome patenkinti šia idėja, tačiau Tonis pasiūlė kuriam laikui rezervuoti „Trident Studios“ Soho rajone, ir mes pagalvojome: bliamba, o kodėl ne?

Gavosi ne visai tai, ko tikėjomes. Neturėjom supratimo apie įrašymą studijoje, nežinojome nuo ko pradėti, tiesiog pasiruošėm, paspaudėm mygtuką „įrašas“ ir sugrojom savo koncertinę programą. Kas tikrai profesionaliai gavosi – užrašas ant bosinio būgno juodomis raidėmis „Black Sabbath“. Jį iš izoliacinės juostos išpjovė ir užklijavo ant Bilo „bačkos“ vienas technikas.

     Prodiuseris buvo Gasas Dadžeonas. Jo akivaizdoje mes buvome nedrąsūs: o kaipgi, juk jis dirbo su Eriku Kleptonu, „Moody Blues“ ir „Rolling Stones“. Žvelgdamas atgal suprantu, kad jis su mumis elgėsi gerai, nors kartais mėgdavo pakomanduoti, o mes nebuvom įpratę vykdyti įsakymų. Tačiau rezultatas kalba pats už save: vaikinas buvo genijus. Išleidęs „Evil Woman“, Gasas prodiusavo keletą didžiųjų Eltono Johno hitų 70–80 metais. Visi buvo prislėgti, kai jis 2002 m. žuvo autoavarijoje su žmona Šeila. Gasas buvo vienas iš tų, kurie padarė didžiulę įtaką Didžiosios Britanijos muzikos pramonės plėtrai, nors jo vardas ir nebuvo plačiai žinomas. Ir nors tada mes to tikrai negalėjome įvertinti, mums nepaprastai pasisekė, kad jis padėjo karjeros pradžioje.

 Grojome keliuose Londono klubuose. Prieš vieną iš šių koncertų didžėjus paleido įrašą, kuris man nunešė stogą. Vokalisto balsas man pasirodė girdėtas: Robertas Plantas! Na, prieinu prie didžėjaus ir klausiu:

– Ar tai naujas „New Yardbirds“ diskas?

– Ne, tai nauja grupė „Led Zeppelin“.

– Tikrai?

– Stopudovai*, bič. Aš tau duodu žodį.

Mes sugrojome koncertą, o šis įrašas sukosi mano galvoje. Vėl einu prie didžėjaus ir klausiu:

– Ar tikrai ne „New Yardbirds“? – Aš pažįstu vokalistą ir jis iš tikrųjų nedainuoja grupėje „Led Zeppelin“. O kas parašyta ant voko, kas dar groja grupėje?

Jis skaito man vardus: – Jimmy Page, John Bonham, John Paul Jones, Robert Plant. Negalėjau patikėti savo ausimis. „The New Yardbirds“ vaikinai turėjo pakeisti savo vardą į „Led Zeppelin“… ir išleisti geriausią mano girdėtą įrašą per daugelį metų. Važiuodamas namo furgone paklausiau Tonio:

-Girdėjai tą sunkų„ Led Zeppelin “ skambėjimą?

Jis, nė nemirktelėjęs, sako:

– Mes grosim dar sunkiau.

1969 metų pabaigoje mes iš visų jėgų stengėmės pakilti į aukštesnį lygį, deja, nepaisant nesibaigiančių koncertų, likome grupe iš trečiosios lygos. Paskutinį tų metų koncertą turėjome groti gruodžio 24 d. Kumberlende, kur mus noriai pakvietė.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 10 spalio, 2021 Archeologija

 

Aš – Ozis (17)

Per repeticijas mes dažnai improvizuodavom ir iš to pamažu gimdavo dainos. Vėliau Tonis davė mums idėją apie grėsmingą garsą. Netoli kultūros centro Six Wayz, kur repetavome, buvo kino teatras „Orient“ ir ten buvo rodomas siaubo filmas: eilė būdavo nutįsusi iki horizonto. Pamenu, Tonis kartą pasakė:

– Ar nenustebote, kad žmonės mėto tokius pinigus tam, kad išsigąstų? Gal reikėtų atsisakyti bliuzo ir parašyti „bauginančią“ muziką?

   Mes su Bilu pamanėme, kad tai puiki idėja ir pradėjome dirbti. Netrukus pasirodė keli tekstai, kurie tapo daina „Black Sabbath“. Trumpai tariant, tai istorija apie vaikiną, kuris mato prie jo artėjantį tamsų žmogų, norintį nutempti jį į ugnies ežerą. Tonis sugalvojo šiurpiai skambantį rifą, aš įmečiau melodiją ir tai galų gale buvo jėga, geriau už viską iki šiol. Vėliau kažkas man pasakė, kad Tonio rifas pastatytas ant vadinamojo „velnio intervalo“ arba „tritonio“. Jie sakė, kad viduramžiais bažnyčia uždraudė jį naudoti religinėse giesmėse, nes žmonės apsišikdavo iš baimės. Vargonininkas pradėdavo groti, o parapijiečiams vaidendavosi, kad velnias tuoj iššoks iš už altoriaus.

   Dainos pavadinimą sugalvojo Gizeris. Kino teatruose tuo metu buvo rodomas siaubo filmas su Borisu Karloffu. Nors nuoširdžiai manau, kad Gizeris jo niekada nematė. Aš tai tikrai ne, tik po daugelio metų sužinojau, kad yra toks filmas. Juokinga, nors judėjome nauja linkme, bet, tiesą sakant, grojome tą patį dvylikos taktų bliuzą. Atidžiai klausydamiesi galite rasti didžiulę džiazo įtaką mūsų muzikoje, pavyzdžiui, svinginis intro viename iš pirmųjų mūsų gabalų – dainoje „Wicked World“. Skirtumas tame, kad grojome tūkstantį kartų garsiau nei koks džiaz-bendas.

Šiandien kai kurie žmonės teigia, kad būtent mes pagimdėme „sunkųjį metalą“ su savo daina „Black Sabbath“. Bet šis teiginys mane erzina, nes neturi jokio ryšio su muzika – ypač dabar, kai yra 70-ųjų, aštuntojo bei devintojo dešimtmečių ir naujojo tūkstantmečio „sunkusis metalas“. Kiekvienas jų yra visiškai skirtingas, nors tūlam žmogui nėra skirtumo. Tiesą sakant, pirmą kartą šį terminą išgirdau dainos „Born to be Wild“ žodžiuose. Bet spauda pasigriebė šią etiketę ir pirmyn! Mes jo visai nesugalvojome. Manėme, kad esame tik paprasta bliuzo grupė, nusprendusi groti šiek tiek niūriau. Ir vėliau, nors tokios muzikos mes jau seniai neįrašinėjome, žmonės ir toliau sakė: „Ak, tai „ metalistai“. Jie tikrai dainuoja apie šėtoną ir pasaulio pabaigą “. Štai kodėl taip nekenčiau šio apibrėžimo.

Deja, nepamenu, kur pirmą kartą grojome „Black Sabbath“, bet puikiai atsimenu žiūrovų reakciją. Visos mergos sprukdamos išbėgo iš salės. Aš vėliau bambėjau, ar mes grojame grupėje, norėdami dulkinti džekes, ar jas gąsdinti?

– Pripras – pakomentavo Gizeris.

    Dar vienas atmintinas „Juodojo šabašo“ atlikimas įvyko kažkokioje rotušėje už Mančesterio. Kai išsikrovėme iš mikroautobuso, koncerto organizatorius mūsų jau laukė šventiškai pasipuošęs, su kostiumu ir kaklaraiščiu. Gaila, kad nematėt jo veido, kai jis atidžiau pažvelgė į mus.

– Ir šitaip atrodydami ketinate pasirodyti scenoje? – klausia jis, išpūtęs akis į mano basas kojas ir pižamos švarką.

 – Ne, ne – aš apsimetu susirūpinęs. – Aš visada koncertuoju, dėvėdamas auksinio elastano kostiumą. (Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose daugeliui roko grupių populiarūs buvo leginsai iš elastano daugiausia dėl to, kad elastanas, ne taip kaip džinsai ar odinės kelnės, sugebėjo išsitempti ir prisitaikyti prie muzikantų judesių scenoje, leidžiantys pašokti aukštai ar pastatyti kojas ant monitorių – red. pastaba). – Ar kada nors matėte Elvio koncertą? Aš šiek tiek panašus į jį, bet turiu mažesnius papus.

– Na, taip, gerai, taip – sutinka organizatorius.

Aparatūra scenoje, mes derinamės. Tonis groja „Black Sabbath“ rifą – tu-dy-dyyn! – po pirmųjų garsų organizatorius, raudonas kaip pomidoras, iššoka ant scenos ir pradeda šaukti:

– Sustabdyti! Sustabdyti! Sustabdyti! Ble *, po velnių, išprotėjot? Turite groti hit parado dainų šokių versijas. Kas jūs esat?

– „Earth“, – atsako Tonis ir gūžteli pečiais. – Jūs pakvietėte mus čia.

– Tikėjausi išgirsti ką kita! Maniau, kad grosit „Mellow Yellow“, „California Dreamin‘“

– Kas? Mes?? – Tonis juokiasi.

– Tai man pažadėjo jūsų vadybininkas!

– Džimas Simpsonas tau tai pažadėjo?

 – Kas čia toks?

– Aha – Tonis suprato, kas nutiko. Jis atsisuka į mus ir sako:

– Vaikinai, mes ne vieninteliai vadinamės „ Earth “.

Jis buvo teisus. Kažkur muzikinio pasaulio dugne buvo dar viena „Žemė“. Jie negrojo šėtoniškos muzikos, jiems labiau patiko pop ir Motown koveriai. O Džimo Simpsono pagamintas reklaminis plakatas dar labiau padidino sumaištį, nes mes atrodėme kaip hipių grupė. Mūsų portretai buvo nupiešti ranka aplink didelę saulę debesyse. Pavadinimas „Earth“ buvo psichodeliškai užrašytas neryškiomis raidėmis.

– Matot, pavadinimas smirda naftalinu – sakau. – Prašau, pagaliau sugalvokime tai, kas neskamba kaip…

– Klausyk – organizatorius pertraukia mane. – Čia yra dvidešimt svarų už tai, kad jūs atvykot  iš toli. O dabar dinkit.

Taip, ir šis kirminas yra teisus – reikia keisti pavadinimą.

 Po kelių savaičių aš parašiau: „Miela mama, važiuojame koncertuoti į „Star Club“ Hamburge. Ten grojo „The Beatles“! Šiuo metu keltu keliauju į Diunkerką. Tikiuosi, kad jums patiks baltų uolų nuotrauka (kitoj pusėj), aš dabar žiūriu į jas. O dabar bomba: grįžę į Angliją, pavadinimą pakeisim į „Black Sabbath“. Gal pagaliau prasimušime. Apkabinu visus, Džonas.

P.S.: Paskambinsiu Džinai iš Hamburgo.

P.P.S.: Kada turėsite telefoną? Pasakyk tėčiui, kad lauke jau 70-ieji !!!“

Tai buvo 1969-jų rugpjūčio 9 diena. Būtent šią dieną Čarlzas Mensonas sušaudė žmones Los- Andžele. Tačiau mes nesekėme naujienų, tada Europoje buvo beveik neįmanoma nusipirkti angliško laikraščio, o jei pavykdavo, tai buvo praeito mėnesio numeris. Be to, mes buvome susitelkę į koncertus ir nekvaršinom galvos, kas vyksta pasaulyje.

Mes jau grojom „StarClub“ garsiojoje Reeperbann gatvėje, kur visos šios lengvo elgesio ponios žygiuoja mini sijonais ir tinklinėmis kojinėmis, o tai reiškia, kad mes atspėjome, ko tikėtis. Bet šį kartą mes koncertavome kaip „nuolatinė“ grupė, o tai reiškė, kad  yra garantijų,  jog gausim savo pinigėlius. Plius mus apgyvendino apleistam kambaryje virš scenos, kuris ne kartą degė gaisre. Ir mainais už tai turėjome groti septynis kartus per dieną, užpildydami spragą tarp kitų grupių pasirodymų. Apskritai nebloga pramoga, nors velniškai vargina. Mes pradėdavome kiekvieną dieną vidurdienį ir baigdavom antrą valandą nakties. Jėgas palaikydavome spido tabletėmis, žolyte, alumi – viskuo, kas pasitaikė po ranka, kad tik neužmigtume. Kažkas suskaičiavo mūsų pasirodymus „StarClub“ ir paaiškėjo, kad ten grojome daugiau koncertų nei „Bitlai“. Turėkit omeny, kad buvo 1969 metai – praėjo septyneri metai po „The Beatles“ aukso amžiaus, o klubas smarkiai suprastėjo. Taigi, mes buvome viena iš paskutinių angliškų grupių, grojusių ten reguliariai. Įstaiga užsidarė visam laikui prieš Naujuosius metus.

   O paskui klubas visiškai sudegė.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 4 rugsėjo, 2021 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: