RSS

Mėnesio archyvas: spalio 2020

Pusė amžiaus roko-operai «Jesus Christ Superstar»

Istorijoje yra tik vienas muzikos kūrinys, kurį galima pavadinti roko opera – tai „Jėzus Kristus superžvaigždė“, kuriame operos, klasikinės instrumentinės muzikos ir roko bruožai yra beveik viename lygyje. Kitų kompozitorių skirtingu metu sukurta muzika, kurią jie vadina „roko opera“, iš tiesų yra tik pompastiškas piktnaudžiavimas šia sąvoka. Tokį įžūlumą galima atleisti tik grupei „The Who“, kuri savo menedžerio siūlymu pavadino albumą „Tommy“ irgi, greičiausiai, iš visiško pižoniškumo…

Jesus Christ Superstar sukūrė kompozitorius Andrew Lloyd Webber ir poetas Timas Rice, buvęs advokatas, rokeriškai nusiteikęs autorius, bandęs rašyti dainas roko grupėms. Katalikų mokykloje augintas Raisas nuo pat vaikystės domėjosi klausimu: kodėl Judas Iskarijotas tapo išdaviku ir kokios jo poelgio priežastys? Pagal pirminį planą būtent Judas turėjo tapti pagrindiniu roko operos veikėju, tačiau kūrybinio proceso eigoje šis svoris proporcingai  buvo padalintas tarp Jėzaus ir Judo.

T. Raisas: „Nuo pat vaikystės mane kankino mintis – ką aš daryčiau, jei atsidurčiau toje pačioje situacijoje, kurioje atsidūrė Poncijus Pilotas ir Judas iš Iskarijoto. Iš kur jie galėjo žinoti, kad Jėzus įgys dieviškąjį statusą ir dėl to amžinai bus prakeiktas? “.

Daugeliu atžvilgių opera seka Evangelija, tačiau kai kurias svarbias detales autoriai interpretuoja labai laisvai: visų pirma Judas pristatomas kaip ieškantis mąstytojas, bandantis apsaugoti Jėzų ir Izraelio žmones nuo pavojaus, kuris kiltų Kristaus karūnavimo atveju, o tai reikštų neišvengiamą romėnų neramumų slopinimą bei masinį kraujo praliejimą. Biblijoje Judas yra daug paprastesnis: kai Judas piktinasi, kad brangusis aliejus buvo išleistas Jėzui, yra komentaras, kuriame teigiama, kad Judas tai pasakė ne todėl, kad jam rūpėjo vargšai, o todėl, kad jis buvo vagis, su savimi nešiodavęs medinę dėžę viskam, kas  buvo suaukojama.

Judo vaidmenį ryškiai įkūnijo Murray Head‘as, dainuodamas savo partijas kimiu, išraiškingu balsu, tačiau opera didžiąja dalimi pavyko Jano Gilano, atlikusio Jėzaus vaidmenį, dėka. „Deep Purple“ vokalistas, kurio balsas turėjęs unikalią tembrinę estetiką, diapazono platumą ir sugebėjimą išlaisvinti galingą, išraiškingą riksmą – jam nebuvo lygių hard- rock‘e.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į puikų Bario Deneno, giedojusio Piloto arijas, ir Maiko d’Abo, kuris vaidino karalių Erodą, darbą.  Beje, Erodas naudoja šiuolaikinius terminus, būdingus šou verslo agentui, taigi, šiuolaikinių aspektų operoje buvimas priverčia suprasti, kad daug tų problemų, kurios egzistavo prieš 2000 metų, išliko iki šių dienų.

Arčiausiai teminės roko formos buvo „The Beatles“, sukūrę roko albumo žanrą, kurį vienijo viena idėja, o po „Pepper“ ir „Abbey Road“ buvo galima tikėtis roko operos pasirodymų, tačiau grupė išsiskyrė. Webberis ir Rice’as padarė kažką išskirtinio, kovodami su amerikietiškais miuziklais, kur dažnai dominavo prastas vokalas ir primityvi muzika. Jie tarė naują žodį muzikinio teatro istorijoje. Čia nebuvo jokių miuziklams būdingų pokalbių scenų.

E. L. Webberis: „Niekas nenorėjo girdėti apie„ Jesus Christ Superstar “ pastatymą teatre. „Blogesnės įdėjos nesugalvosi“, – mums sakė vienas prodiuseris. Taigi, mes su Timu nusprendėme išleisti operą kaip muzikinį albumą. Tarp mano gyvenimo akimirkų, kuriomis labiausiai didžiuojuosi, buvo mano stabo Dmitrijaus Šostakovičiaus apsilankymas spektaklyje. Jis pasakė, kad norėtų pats parašyti ką nors panašaus ir gyrė mane už tai, kaip roko dalis dera su styginiais ir pučiamaisiais“.

T. Rice: „Dirbdami prie albumo, sutrumpinome ir modernizavome tekstą. Muzika pasirodė rokiškesnė ir energingesnė, daug labiau skirta jaunesnei auditorijai. Visa tai mums davė albumas. Iš pradžių to nesupratome, nes Endriu rašė ne albumui, o teatrui. Bet pasirodė dar geriau, dar prieš pastatymą sulaukėme didžiulio atgarsio, o kai pagaliau užlipome į sceną, visi dalyviai jau žinojo ir tekstą, ir muziką “.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 30 spalio, 2020 Uncategorized

 

55-osios „The Beatles“ apdovanojimų ordinais ceremonijos metinės

00d/09/huty/14392/03

Ringo: „Iš pradžių mes nutarėm, kad tai puiku. Mes einam pas karalienę, o ji apdovanos mus ženkliukais. Geras!“- galvojau aš.

Džonas: „Kai aš gavau voką su Karališkosios tarnybos emblema, aš pagalvojau, kad mane šaukia į kariuomenę.  Tai, kad mums nutarė įteikti apdovanojimą, pasirodė juokinga – kaip ir visiems kitiems. Kodėl? Kam? Mes to nenorėjome. Susirinkę mes visi sutarėme, kad tai nesąmonė. Parodžiau veidmainystę, priimdamas ordiną, bet džiaugiuosi, kad tai padariau, nes po ketverių metų gavau galimybę atlikti įspūdingą gestą“.

Ringo: „Aš priėjau prie karalienės ir ji paklausė: „ Ar jūs sukūrėte grupę? “. Aš atsakiau: “Ne, aš paskutinis atėjau į ją“. Tada ji paklausė: “Kiek laiko egzistuoja grupė?“ Ir mes su Polu nemirksėdami pasakėm: „Mes kartu jau keturiasdešimt metų ir šis laikotarpis mums niekada neatrodė per ilgas“. Jos veide pasirodė keista, paslaptinga išraiška, tarsi ji norėtų juoktis, o gal pagalvojo: “Jie išprotėję!“ ir paskui nusijuokė.

Džordžas: „Po viso to, ką padarėme Britanijos labui, kai mes skatinome velveto pardavimą ir padarėme jį madingu, mums buvo įteiktas medaliūkštis ant virvelės…“

Vėliau Džonas teigė, kad prieš susitikdami su karaliene jie buvo tokie nervingi, kad nuėjo į tualetą ir parūkė marihuanos.

Po ketverių metų Lenonas išsiuntė karalienei savo apdovanojimą. Kartu su ordinu išsiųstame laiške jis rašė: „Jūsų didenybe, aš grąžinu savo ordiną kaip protestą prieš britų dalyvavimą Biafro ir Nigerijos konflikte, prieš mūsų paramą Amerikai Vietname ir prieš „Šaltąjį Kalakutą“*, kuri nukrito čartuose. Johnas Lennonas „iš maišo“**“.

Medalis buvo rastas Šv. Jokūbo rūmų saugykloje 2009 m.

*1. Džono daina, patekusi į topus; 2. reiškia staiga nutraukti blogą įprotį, pvz. vartoti narkotikus.

**Turima omeny Lenono ir Joko Ono protesto akcija, kuri vadinosi „bagism“.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 27 spalio, 2020 Uncategorized

 

Aš – Ozis (4)

Kai aš paaugau, pradėjau rečiau rodytis klasėje, dažniau dingdavau tulike su cigarete. Dūminau taip, jog nuolat vėluodavau į rytinius patikrinimus, kuriems vadovavo misteris Džonsas, mokyklos regbio komandos treneris. Kaip jis manęs nekentė! Palikdavo po pamokų ir visaip tyčiojosi, kitiems vaikams matant. Bet didžiausią malonumą jam teikdavo bausmė batu. Misteris Džonsas liepdavo eiti prie priešingos sienos, prie lentynos, kur buvo sportinė avalynė, iš kur aš turėdavau atnešti patį didžiausią batą. Paskui kankintojas eidavo ten pats patikrinti ir jeigu aptikdavo gigantiško dydžio teniso batelius, tai aš gaudavau per subinę pagal dvigubą tarifą. Nieks nesityčiojo iš manęs taip, kaip jis. 

Be to, rytais misteris Džonsas su baltu rankšluosčiu tikrindavo mūsų švarą, ypatingą dėmesį skirdamas kaklams. Jeigu rankšluostis išsipurvindavo, prasikaltusį negailestingai, kaip gyvulį murkdydavo po klasės praustuvu. Niekas nesityčiodavo iš mūsų taip, kaip šis misteris Džonsas.

Labai greitai aš suvokiau, kad mano seniai neturi tiek babkių, kiek jų turi mano draugų tėvai. Turbūt aišku, kad mes kasmet negulėjome Maljorkoje todėl, kad reikėjo pamaitinti ir aprengti šešis Ozbornus. Pirmą kartą aš pamačiau jūrą, kai man buvo 14-a ir tai tik dėka mano Ados iš Sanderlendo. O jau vandenyną su vandeniu, kuriame neplaukioja šūdai iš Niukaslo ir kuriame per tris sekundes, nx * , sušalsi, pamačiau būdamas virš dvidešimties. Skurdo ženklų pas mus buvo žymiau daugiau. Pvz., laikraščių skutai, kuriais mes šluostemės šiknas vietoj tualetinio popieriaus. Ir kaliošai, su kuriais aš turėjau vaikščioti vasarą – nebuvo normalių batų. Ir tai, jog mama man niekad nepirkdavo apatinių. Na, ir tas įtartinas tipas, nuolat reikalaujantis pinigų. Mes jį vadindavom „geniu“. Tai buvo paprastas prekininkas, kuris išsimokėtinai stumdydavo mamai įvairų šlamštą iš katalogo, o paskui kiekvieną savaitę reikalaudavo pinigų. Mama pinigų niekada neturėjo, todėl ji manes prašydavo atsakinėti, kad jos nėr namie. Galų gale man tai atsibodo: – Mama sako, kad jos nėra namie!  

Praėjus porai metų aš nutariau galutinai pabaigti su šiuo reikalu. Kartą atidariau tam „geniui“ duris ir apmokėjau visas mamos skolas. Ir papildymui pasakiau, kad jis dingtų visiems laikams ir daugiau neknistų mums proto. Bet tai nesuveikė. Po dviejų savaičių ateinu, o mama išpakuoja naują kostiumėlį. Atspėkit iš pirmo karto, iš kur jis atsirado? Kai buvau mažas, pinigų neužtekdavo niekam. Kartą mama gimtadienio proga padovanojo man 10 šilingų, kad aš nusipirkčiau žibintuvėlį, žinot, tokį, kuris šviečia įvairiom spalvom. Grįždamas namo aš pamečiau grąžą. Ši diena buvo viena iš liūdniausių dienų mano vaikystėje. Gal būt kokias penkias valandas šukavau visus Astono griovius, ieškodamas tų variokų. Juokingiausia tai, kad šiandien net neatsimenu, ką pasakė mama, kai grįžau namo. Tiktai pamenu, kad aš vos neapsišikau iš baimės.

Negaliu pasakyti, kad Lodž Roud 14 gyvenimas buvo siaubingas, bet idilijos, ble*, nebuvo ne kvapo. Pirma, mama talentu nusileisdavo Delijai Smit, vedusiai kulinarines programas per radiją. Sekmadieniais visai dienai pradingdavo virtuvėje, o mes drebėjom iš nekantrumo, laukdami galutinio rezultato. Skųstis buvo nevalia. Kartą valgau kopūstus, o atsiduoda muilu. Džin, pamačiusi mano reakciją, slapčia trenkia man į šoną:- Sėdėk tyliai! Mane pykina ir aš nesiruošiu užsilenkti, bet tuo momentu iš pabo grįžta tėvas, pakabina lietpaltį, sėda prie stalo, ima lėkštę, šakutę įsmeigia į kopūstą, o iš ten kyšo gabalėlis susuktos vielos! Mamytė, apsaugok ją Viešpatie, paruošė mums „Brillo“ šepetį, kuriuo plaunami indai. Visi bėga į šikaną išsivemti. Kitą kartą mama paruošė man į mokyklą sumuštinį su kietai virtu kiaušiniu. Pasižiūriu vidun, o ten cigaretės pelenai ir susmulkintas lukštas. Ačiū, mama!

Trumpai tariant, mokyklos valgykla išgelbėjo man gyvenimą. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris man patiko per visą suknistą mokymosi laiką. Pietūs mokykloje buvo pasakiški: pirmas patiekalas ir pudingas desertui. Fantastika! Šiais laikais pasiimi ką nors valgomo ir girdi: „O! Čia 200 kalorijų!“ Arba: „Čia yra 8 gramai sočiujų riebalų“. Tais laikais apie jokias kalorijas nieks neraukė. Lekštėje gulėjo ėdalas, kurio, pagal mane, visada buvo mažai. 

Kasryt aš sukdavau galvą, kokią čia atmazkę nuo mokyklos sugalvoti. Todėl manim niekas netikėjo, nors aš ir sakydavau tiesą. Pavyzdžiui, kad aš išgirdau vaiduoklį. Sėdžiu sau virtuvėje, ruošiuosi mokyklon. Žiema, baisus šaltis, karštas vanduo iš čiaupo nebėga, tad šildau arbatinuką, kad išpaučiau indus kriauklėje. Ir staiga girdžiu balsą: – Ozbornai! Ozbornai! Ozbornai! Tėvas po naktinės, prieš eidamas gulti, išlydėdavo mus į mokyklą. Na, aš pasisuku į senį: – Tėti! Kažkas mus šaukia! Vaiduoklis! Mūsų name užsiveise vaiduoklis!

Na, tu ir sugalvojai, sūneli!- jis pasideda laikraštį į šoną. – Vaiduoklis ar koks velnias, į mokyklą vistiek eisi! Plauk indus!

O čia vėl balsas: – Ozbornai Ozbornai!

-Bet tėti!- šaukiu.- Juk girdėti, tiesa? Klausyk!

Pagaliau jis irgi išgirsta. Balsas skamba lyg iš gatvės. Išbėgam į gatvę, aš basas, o ten nieko. Šį kartą balsas skamba arčiau:- Ozbornai! Ozbornai!.. Girdisi už tvoros, na, mes ten, o ten ant žemės guli kaimynė. Vargšė senutė paslydo ant ledo ir tikrai būtų mirtinai sušalus, neatskubėk mes laiku. Perlipom per tvorą ir nunešėm ją į svetainę. Gyvenom kaimynystėje nuo neatmenamų laikų, bet niekad nebuvom pas ją. Išties buvo liūdna. Senutės vyrą karo metu nužudė fašistai kažkur Prancūzijoje. Vaikai žuvo bombų slėptuvėje. Ji apsimetinėjo, jog jie gyvi: visur buvo jų fotografijos, rūbai, žaislai… Tarsi šiuose namuose būtų sustojęs laikas. Niekas gyvenime neįvarė manęs į depresiją taip, kaip šis vaizdas. Gerai atsimenu, kaip tą dieną verkė mama, grįžusi iš kaimynės. Tai stulbina – gyventi už dviejų žingsnių nuo kaimynų ir nieko apie juos nežinoti.

* Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 9 spalio, 2020 bendra

 
 
%d bloggers like this: