Istorijoje yra tik vienas muzikos kūrinys, kurį galima pavadinti roko opera – tai „Jėzus Kristus superžvaigždė“, kuriame operos, klasikinės instrumentinės muzikos ir roko bruožai yra beveik viename lygyje. Kitų kompozitorių skirtingu metu sukurta muzika, kurią jie vadina „roko opera“, iš tiesų yra tik pompastiškas piktnaudžiavimas šia sąvoka. Tokį įžūlumą galima atleisti tik grupei „The Who“, kuri savo menedžerio siūlymu pavadino albumą „Tommy“ irgi, greičiausiai, iš visiško pižoniškumo…
Jesus Christ Superstar sukūrė kompozitorius Andrew Lloyd Webber ir poetas Timas Rice, buvęs advokatas, rokeriškai nusiteikęs autorius, bandęs rašyti dainas roko grupėms. Katalikų mokykloje augintas Raisas nuo pat vaikystės domėjosi klausimu: kodėl Judas Iskarijotas tapo išdaviku ir kokios jo poelgio priežastys? Pagal pirminį planą būtent Judas turėjo tapti pagrindiniu roko operos veikėju, tačiau kūrybinio proceso eigoje šis svoris proporcingai buvo padalintas tarp Jėzaus ir Judo.
T. Raisas: „Nuo pat vaikystės mane kankino mintis – ką aš daryčiau, jei atsidurčiau toje pačioje situacijoje, kurioje atsidūrė Poncijus Pilotas ir Judas iš Iskarijoto. Iš kur jie galėjo žinoti, kad Jėzus įgys dieviškąjį statusą ir dėl to amžinai bus prakeiktas? “.
Daugeliu atžvilgių opera seka Evangelija, tačiau kai kurias svarbias detales autoriai interpretuoja labai laisvai: visų pirma Judas pristatomas kaip ieškantis mąstytojas, bandantis apsaugoti Jėzų ir Izraelio žmones nuo pavojaus, kuris kiltų Kristaus karūnavimo atveju, o tai reikštų neišvengiamą romėnų neramumų slopinimą bei masinį kraujo praliejimą. Biblijoje Judas yra daug paprastesnis: kai Judas piktinasi, kad brangusis aliejus buvo išleistas Jėzui, yra komentaras, kuriame teigiama, kad Judas tai pasakė ne todėl, kad jam rūpėjo vargšai, o todėl, kad jis buvo vagis, su savimi nešiodavęs medinę dėžę viskam, kas buvo suaukojama.
Judo vaidmenį ryškiai įkūnijo Murray Head‘as, dainuodamas savo partijas kimiu, išraiškingu balsu, tačiau opera didžiąja dalimi pavyko Jano Gilano, atlikusio Jėzaus vaidmenį, dėka. „Deep Purple“ vokalistas, kurio balsas turėjęs unikalią tembrinę estetiką, diapazono platumą ir sugebėjimą išlaisvinti galingą, išraiškingą riksmą – jam nebuvo lygių hard- rock‘e.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į puikų Bario Deneno, giedojusio Piloto arijas, ir Maiko d’Abo, kuris vaidino karalių Erodą, darbą. Beje, Erodas naudoja šiuolaikinius terminus, būdingus šou verslo agentui, taigi, šiuolaikinių aspektų operoje buvimas priverčia suprasti, kad daug tų problemų, kurios egzistavo prieš 2000 metų, išliko iki šių dienų.
Arčiausiai teminės roko formos buvo „The Beatles“, sukūrę roko albumo žanrą, kurį vienijo viena idėja, o po „Pepper“ ir „Abbey Road“ buvo galima tikėtis roko operos pasirodymų, tačiau grupė išsiskyrė. Webberis ir Rice’as padarė kažką išskirtinio, kovodami su amerikietiškais miuziklais, kur dažnai dominavo prastas vokalas ir primityvi muzika. Jie tarė naują žodį muzikinio teatro istorijoje. Čia nebuvo jokių miuziklams būdingų pokalbių scenų.
E. L. Webberis: „Niekas nenorėjo girdėti apie„ Jesus Christ Superstar “ pastatymą teatre. „Blogesnės įdėjos nesugalvosi“, – mums sakė vienas prodiuseris. Taigi, mes su Timu nusprendėme išleisti operą kaip muzikinį albumą. Tarp mano gyvenimo akimirkų, kuriomis labiausiai didžiuojuosi, buvo mano stabo Dmitrijaus Šostakovičiaus apsilankymas spektaklyje. Jis pasakė, kad norėtų pats parašyti ką nors panašaus ir gyrė mane už tai, kaip roko dalis dera su styginiais ir pučiamaisiais“.
T. Rice: „Dirbdami prie albumo, sutrumpinome ir modernizavome tekstą. Muzika pasirodė rokiškesnė ir energingesnė, daug labiau skirta jaunesnei auditorijai. Visa tai mums davė albumas. Iš pradžių to nesupratome, nes Endriu rašė ne albumui, o teatrui. Bet pasirodė dar geriau, dar prieš pastatymą sulaukėme didžiulio atgarsio, o kai pagaliau užlipome į sceną, visi dalyviai jau žinojo ir tekstą, ir muziką “.
dino
DinoRock 