RSS

Mėnesio archyvas: rugsėjo 2020

Džimio Hendrikso atminimui. Po pusės amžiaus…

1970 m. Rugsėjo 18 d. Žlugo roko bendruomenės viltis, kad Hendrix ir toliau teiks gitaros muziką masėms ….

A. Douglasas (prodiuseris, dirbęs su Hendriksu): „Jie mėgsta sakyti, kad Džimis pateko į depresiją, buvo prislėgtas, tačiau visa tai netiesa. Žinoma, jis turėjo visokių problemų, bet jis tikėjo savimi. Mačiau jį naktį prieš mirtį viename susibūrime: jis buvo laimingas ir labai linksmas. Su juo viskas buvo nuostabu. Bet kai Dievas jums sako, kad laikas išeiti, jūs išeinate. Nežinau, ką Džimis veiktų dabar, bet žinau, ko jis tikrai nedarytų: jis neatliktų tų pačių dalykų. Nemanau, kad jo galva kada nors nustotų veikti. Kaip tada vystytųsi muzika?“

P. McCartney: „Džimis pamatė tam tikrą peizažą ir tada jį atkūrė muzikoje“. „Seržantas Peperis“ buvo išleistas penktadienį, o sekmadienį Džimis Hendriksas pradėjo savo koncertą „Savile“ teatre tituline daina iš mūsų albumo. Man, kaip Džimio gerbėjui, tai buvo svarbus pripažinimo įrodymas –  jis išmoko šią dainą vos per dvi dienas “.

 Arturas Brownas: „Kai jis pasirodė, visi gitaristai susinervino. Tie, kurie buvo dosnūs siela, buvo patenkinti, kiti pavydėjo “.

 B. May: „Mes su Fredžiu buvome dideli Hendrikso gerbėjai. Hendriksas pakeitė mūsų, ypač mano, gyvenimą “.

 J. Hendriksas: „Nesvarbu, kiek jums metų, svarbu tik tai, kiek kelių praėjai. Mano tikslas yra susilieti su muzika. Tiesiog skiriu viską savo gyvenime šiam menui. Mano poezijos raktas –  yra vaizduotė. Ir šiek tiek mokslinės fantastikos “.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 19 rugsėjo, 2020 Uncategorized

 

Aš – Ozis (3)

Ne viskas, ką mes darėm, buvo uždrausta ir visiškai nesaugu.

Kartą mes su draugeliu Patu išsikasėm žeminę ir atsitempėm vidun senos lovos griaučius, kažkokias lentas, o skylė lubose atstojo kaminą. Šalia stovėjo surūdijusios statinės, nuo kurių mes šokinėjom ant afigieno tramplyno, padaryto iš senų metalinių čerpių. Šast! Ir nusileidi ant mūsų blindažo stogo. Kelias savaites viskas buvo čiki iki to momento, kai aš nuskridau tiesiai į vidų per tą suknistą skylę ir vos nenusisukau sprando. Kurį laiką Patas galvojo, kad man šakės. Bet pati didžiausia pramoga laukė mūsų namų griuvėsiuose. Ištisas valandas mes slankiodavom ten, ką nors sudaužydavom, kurdavom laužus. Ir nuolat ieškojom lobio. Vaizduotė dirbo pilnu apsisukimu. Mes turėjom didelį pasirinkimą sugriautų Viktorijos laikų namų – būtent tada buvo atstatomas Astonas. 

Šie seni namai buvo puikūs: galima buvo šėlti visuose keturiuose aukštuose. Nusipirkdavom porą cizų ir parūkydavom bombų sugriautose priemenėsė. „Woodbine“ ir „Park Drive“ – mūsų mylimiausios cigaretės. Sėdi žmogus tarp brudo ir dulkių ir dūmija, kartu įkvėpdamas ir sunkų, geltoną Birmingemo smogą. Ot, buvo laikai…

Aš nekenčiau mokyklos, kaip aš jos nekenčiau!

Iki šios dienos atsimenu savo pirmą dieną Prince Albert Juniors mokykloje Astone. Buvau pagautas už sprando ir jėga, rėkiantis ir besispardantis, pristatytas ten.

Vienintelis dalykas, kurio aš nekantraudamas laukiau, buvo skambutis 16-ą valandą. Aš nemokėjai normaliai skaityti, atitinkamai negaudavau gerų pažymių. Žinios mano smegeninėje neužsilikdavo, o aš nesuvokdavau, kodėl vietoj smegenų pas mane sumauti drebučiai. Kai aš varčiau knygą, man atrodė, kad ji yra parašyta kinų kalba. Jaučiausi visiškas degradas ir dundukas. Tik tada, kai man jau buvo virš 30, aš sužinojau, kad aš 1)disleksikas, 2) turiu dėmesio deficito sindromą ir 3)esu hiperaktyvus. Kaip rašo protingose knygose: „ selektyvus gebėjimo įsisavinti skaitymo ir rašymo įgūdžius pablogėjimas, išlaikant bendruosius mokymosi gebėjimus skaityti ir rašyti;  neurologinis elgesio raidos sutrikimas, prasidedantis vaikystėje. Pasireiškia tokiais simptomais, kaip sunkumas susikaupti, hiperaktyvumas ir blogai kontroliuojamas impulsyvumas“. Tais laikais apie šitą mokslinį šūdą nieks negirdėjo. Klasejė buvo 40 žmonių ir jeigu kas nors ko nors nesuprato, tu nors apsišik aukštielninkas, niekas dėl to nesiparino. Joks dėstytuvas. Mums leisdavo mušt dinderį, kuo aš puikiausiai naudojausi. Ir jeigu koks ožys bandė varyt padjebkes * dėl mano debilizmo, pvz. skaityti garsiai, tai aš voliodavau durnių ir visa klasė lūždavo juoku. Žodžiu, variau bajerius.  

Tikriausiai, vienintelis mano ligos privalumas buvo tas faktas, kad disleksikai buvo labai kreatyvūs. Bent jau taip man pasakė. Mes mąstom ne taip, kaip visi. Bet nemokėti skaityti, kaip visi normalus žmonės – gėda. Visada gailėjausi, kad negavau geros kokybės išsilavinimo. Knygos – tai jėga! Atrasti laiko knygų skaitymui, ble, fenomenalus reikalas. Per savo gyvenimą man pavyko perskaityti knygą iki paskutinio puslapio gal tik du kartus. Kartą per penkmetį mano smegeninėje kažkas atsiblokuoja ir aš stengiuosi kuo daugiau skaityti. O kai vėl įsijungia blokada, galiu tik spoksoti į knygą kaip ožys į naujus vartus. 

Kiek save atsimenu, mokykloje mane visi vadindavo Oziu. Net neįsivaizduoju, kas pirmas tai sugalvojo, kam ir kada. Tikriausiai tai mažybinis nuo pavardės. Ir visiškai atitiko mano klounišką esmę. Nuo to laiko, kai ši pravardė man prilipo, tik mano šeima ir toliau mane vadino Džonu. Šiandien aš visiškai nereaguoju į savo tikrą vardą. Jeigu kas sako: „Ei, Džonai! Eikš čia!“,- aš net neatsisuku. 

Baigęs pradinę mokyklą aš perėjau į vidurinę Birčfildo mokyklą Peri Baryje. O ten jau nešiojo uniformą. Tai nebuvo privaloma, bet praktiškai visi ją turėjo, įskaitant ir mano brolį, kuris apsimetė geru berniuku. Kasdien ateidavo į mokyklą su švarkeliu, senom flanelinėm kelnikėm, marškiniais ir pasirišęs kaklaraištį.  O aš „blizgėjau“ su purvinais kaliošais, suplėšytais džinsais ir senais, prasmirdusiais prakaitu megztiniais. Misteris Oldemas, mokyklos direktorius, nuolat, kai pasimaišydavau jam po kojom, suruošdavo man parodomąsias tortūras: – Džonai Ozbornai! Susitvarkyk! Tu darai gėdą mokyklai!-staugdavo jis koridoriuje. – Kodėl neimi pavyzdžio iš brolio?

Ir tik kartą misteris Oldemas paminėjo mane geru žodžiu. Aš pastuksėjau jam, kad vienas vyresniųjų klasių lopas pamėgino nunuodyti žuveliokus, į akvariumą įpildamas indų plovimo skysčio. Mane net pagyrė per rikiuotę: dėka Džono Ozborno mes sulaikėm niekšą, kuris padarė šią siaubingą piktadarystę.  Bet misteris Oldemas nežinojo, kad tai aš bandžiau nunuodyti žuvytes, pildamas „Fairy“ į akvariumą. Tik sumyžau pusiaukely. Žinojau, kad „apsiputojusį“ akvariumą ir taip užkabins man (aš buvau kaltas dėl viso blogio mokykloje), nutariau, jog nieko tokio, jei aš stuktelsiu kitą. Planas pavyko.

 Buvo vienas mokytojas, kurį aš net mylėjau – misteris Čeringtonas – už jo aistrą Anglijos istorijai. Kartą jis paėmė mus į atvirą pamoką, kuri vyko Pimpl Hile, kur anksčiau stūksojo Birmingemo pilis. Buvo super! Pasakojo apie įtvirtinimus, laidojimo vietas, viduramžių kankinimo įrankius. Ne viena pamoka man taip smarkiai nepatiko, kaip ši. Nors ir negavau gero pažymio, todėl, kad nieko nesugebėjau parašyti sąsiuvinyje. Jūs juoksitės, bet vienintelis dalykas, kuris man sekėsi Birčfild Roude, buvo metalo apdirbimas. Gal todėl, kad aš paveldėjau trauką metalui iš tėvo-įrankininko. Netgi klasės konkurse užėmiau pirmą vietą, pagaminęs skląstį. Bet tai nereiškia, kad aš nustojau išsidirbinėti. Mūsų darbų mokytojas, misteris Leinas, nuolat daužydavo mano subinę lentos gabalu. Kaldavo nuo dūšios ir man atrodė, kad mano šikna nukris. Bet nepaisant šio jo pomėgio, jis geras diedas. Nors ir baisus rasistas. Aš kreizėju prisimindamas, ką jis mums pasakojo… Šiandien jis už tokias kalbeles būtų ant smūgio parištas.  Per metalo apdirbimo pamokas aš darydavau tokį prikolą: vieno penso monetą tris-keturias minutes kaitindavau lituokliu ir dėdavau ją ant mokytojo stalo. Kai jis sėsdavo ir iš smalsumo paimdavo įkaitintą monetą, pradžioj girdėdavosi tik:- aaaai! Po to:- Ozbornai! Šunsnuki!.. Cha, cha, šitas senas, geras prikolas su varioku!  Afigėnas bajeris, seni!  

Kai man buvo 11, na, gal 12 metų, vyresni vaikinai tyčiojosi iš manęs. Palaukdavo po pamokų, numaudavo man kelnes ir tipo mėtydavo bajerius. Šakės, kokia gėda… Tiesa, manes nedulkino ir netampydavo mano miko, nieko panašaus nebuvo, šiaip, izdevalkės ant juoko, kaip tai daro jų amžiaus bičiai. Bet man budavo gėda, be to, mane prigąsdindavo, kad nepapasokočiau gymdytojams. Namuose mes dažnai užknisdavom viens kitą (nieko nuostabaus – ankštam kambarėlyje gyveno šeši vaikai) ir todėl aš nemačiau prasmės skųstis. Man atrodydavo, kad tai aš kaltas.

Bent jau nusprendžiau, kai išaugsiu ir turėsiu vaikų, pasakysiu jiems: „Nebijokit pasakoti mamai ir tėčiui apie savo problemas. Jūs žinot, kas yra gerai ir kas blogai! Ir jeigu kas nors norės padaryti ką nors jūsų kūnui, kas jūms nepatinka, eikit pas tėvus“. Ir patikėkit. Jeigu aš sužinočiau, kad kažkoks pydaras juos įskaudino, paleisčiau šiam šunsnukiui kraują. Pagaliau, radau būdą kaip baigti su persekiojimais: pastebėjau kankintojų tarpe didžiausią bičą ir išsidirbinėjau tol, kol jis pradėjo žvengt. Taip jis patapo mano draugu. Jei kam nors užeitų noras prieš jį ardytis, tai šiam drasuoliui tektų pusantro mėnesio maitintis per šiaudelį. Bet iš tikrųjų, tai buvo geraširdis milžinas. Nuo to laiko, kai mes susidraugavom, niekas prie manes nelindo – ir labai gerai, nes mušdavausi aš taip pat blogai, kaip ir skaitydavau.

 Vienas iš tų, kurie manes mokykloje ne karto nepalietė, buvo Tonis Aiomis. Jis mokėsi vyresnėje klasėje ir visi jį pažinojo, nes jis mokėjo groti gitara. Nors jis nesikabinėjo prie manęs, jaučiau jam respektą. Tonis buvo aukštas, gražus, visos mergšės ėjo dėl jo iš proto. Mušdavosi taip gerai, kad niekas negalėjo jo pargriauti. Prisimindamas Tonį mokyklos laikais, pamenu tą dieną, kai mums leido į mokyklą atsinešti Kalėdines dovanas. Tonis atėjo su ryškiai raudona elektrine gitara.

Pamenu, tada pagalvojau, kad nieko krūtesnio gyvenime nemačiau. Aš visada norėjau groti kokiu nors instrumentu, bet mano seniai neturėjo tam pinigų, o ir man pritrūkdavo atkaklumo. Daugiau penkių sekundžių nesugebėdavau sutelkti į ką nors dėmesį. O štai Tonis mokėjo groti. Buvo nuo gimimo talentingas. Jam galima buvo duoti kokius nors mongoliškus dūdmaišius, ir po poros valandų jis varytų ant jų bliuzinius rifus.

Mokyklos laikais man buvo labai įdomu, kaip susiklostys jo likimas. Turėjo prabėgti dar keli metai, kol mūsų keliai vėl susikirto…

* Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 18 rugsėjo, 2020 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: