RSS

Mėnesio archyvas: kovo 2021

Aš – Ozis (12)

Po incidento Tonis ilgam paniro į baisią depresiją, gerai nors, kad ryte dar atsikeldavo iš lovos. Vieną dieną jo buvęs kolega iš fabriko atnešė plokštelę, kurioje buvo įrašytas belgų džiazo gitaristo, čigono Džango Reinhardo muzika. Akordus jis imdavo tik dviem pirštais, nes kiti buvo apdegę. Tada Tonis pagalvojo: “Na, kadangi senajam Džangui pavyko, tai pavyks ir man“. Iš pradžių bandė groti dešine ranka, bet nieko neišėjo. Tada su kaire ėmė akordus dviem pirštais, bet tai jam netiko. Galiausiai jis suprato, ką daryti. Ištirpino plastikinį „Fairy“ buteliuką ir ant sužeistų pirštų pagamino du antpirščius. Juos nušlifavo, kol jie įgavo pirštų galiukų formą ir dydį. Vėliau ant viršaus užklijavo mažus odinius dėklus, kad būtų patogu spausti stygas. Sumažino stygų įtempimą, kad nereikėtų jų stipriai spausti.

Nuo tada jis turėjo mokytis groti nuo nulio, nes pirštuose nebuvo jautrumo. Aš vis dar neįsivaizduoju, kaip jis tai padarė. Kad ir kur eitų, Tonis visad pasiimdavo savo paties pagamintą antpirščių ir odinių dėklų krepšį; lituoklis visada buvo po ranka, jei reiktų ką nors pataisyti. Kalbant apie jo grojimo techniką, mane stebino toks atsidavimas. Todėl aš labai gerbiu Tonį. Be to, aš tikiu, kad tas įvykis jam padėjo nuostabiu būdu: kai vėl išmoko groti, jis sukūrė savo unikalų stilių, kurio niekas nesugebėjo nukopijuoti. Po velnių, o juk daug kas bandė!

Po to nelamingo įvykio Tonis susisiekė su grupe „Rest“, tačiau be didelio entuziazmo. Jis manė, kad visas ažiotažas dėl „Birmingamo bangos“ grupių yra nesąmonė ir nesusidėjo su šia chebra. Taigi, kai „Mitologija“ pasiūlė jam perklausą Karlailyje, jį lyg vėjas nupūtė. Ir dar pasiėmė kartu vokalistą iš „Rest“. Kai „Mitology“ tipai išgirdo šį duetą, jie pačiupo juos kaip vanagai. Po kelių mėnesių būgnininkas paliko grupę. Tonis paskambino į Astoną savo senam pažįstamam Bilui Vordui, o šio ilgai nereikėjo įtikinėti.

Niekada nebuvau „Mitologijos“ koncerte, bet girdėjau, kad visur, kur jie grojo, žiūrovai kaifavo. Jie turėjo „nešvarų“, klampų bliuzo skambesį ir atliko tokių grupių, kaip „Buffalo Springfield“, „The Jimi Hendrix Expirience“ arba „John Mayall & The Bluesbreakers“, pas kuriuos grojo Erikas Kleptonas, koverius. Kleptonas neseniai pasitraukė iš „The Yardbirds“ ir tuo pasinaudojo Džimis Peidžas, pakeisdamas jį.

Tai buvo klasikinė rokenrolo era ir „mitologams“ neblogai sekėsi. Koncertuodami sausakimšose salėse kaip apšildanti grupė, greitai įgijo ištikimą gerbėjų būrį Kamberlando grafystėje. Vėliau prasidėjo teisinės problemos, kurios ištikdavo visus, kurie nešiojo ilgus plaukus, ūsus ir mūvėjo aptemptas   odines kelnes. Girdėjau, kad pirmą kartą jie „sudegė“, kai užuot sumokėję rinkliavą ir gavę tikrą bilietą, ant savo furgono priekinio stiklo užklijavo „Newcastle Brown Ale“ butelio lipduką. Kitą kartą viskas buvo rimčiau ir tai juos „pribaigė“. Policija uždarė jų dilerį, studentą iš Lidso, ir su visu klientūros sąrašu bei kratos orderiu užpuolė „Mythology“ būstinę Komptone. Reikalai buvo blogi, vaikinai!

Visi keturi grupės nariai pateko į cype už marihuanos laikymą. Šiandien tokie atvejai nekelia skandalo, tačiau tais laikais tai buvo tikra katastrofa . Jie pripažino savo kaltę ir turėjo sumokėti 15 svarų baudą, tačiau nusikaltėlių atspaudas išliko. Niekas nenorėjo turėti reikalų su žmonėmis, kurie „degė“ dėl narkotikų, tokie buvo laikomi mėšlu. Be to, niekas nenorėjo turėti problemų su įstatymais, ypač jei gresia licencijos panaikinimas. 1968-jų  vasarą uždarbis iš „Mythology“ koncertų buvo tiek sumažėjęs, kad vaikinai praktiškai liko be pinigų. Net maistui nepakako! Bilas ir Tonis turėjo pasirinkti: atsisakyti profesionalios muzikos ir susirasti įprastą darbą Karlailyje, kaip planavo jų grupės draugai, arba „nešti muilą“ atgal į Astoną, šiek tiek pagyventi su tėvais ir išsaugoti karjerą. Jie pasirinko Astoną ir taip atsidūrė prie mano namų slenksčio. Nors užmušk, nepamenu, ką tą vakarą pasakiau Toniui, bet jis persigalvojo ir nusprendė suteikti man šansą. Be abejo, didelę reikšmę turėjo mano aparatūra. O gal jis suprato, kad mokyklą baigėme prieš penkerius metus ir per šį laiką abu subrendom? Na, galbūt nebuvau subrendęs per daug, bet bent jau žinojau, kad nenoriu grįžti nei į kalėjimą, nei į gamyklą. Manau, kad Tonis taip pat jautėsi panašiai po problemų su narkotikais ir incidentu su presu. Nepaisant to, kad jo tėvai buvo turtingi žmonės – jie turėjo savo parduotuvę ant Park Lane kampo, Tonis paliko mokyklą Birchfield Road neturėdamas jokios ateities perspektyvos. Kaip ir aš.

Be muzikos mums buvo šakės! Ir Bilas už mane garantavo. Malonus vaikinas, šis Bilas. Fantastiškas būgnininkas, kaip netrukus įsitikinau, bet ir protingas bei subalansuotas žmogus. Tiesiog reikėjo pažvelgti į jo drabužius. Kalbant apie jo stilių, jis buvo priešingybė Gizeriui. Anti-Gizeris.  Kažkas iš šalies galėjo pagalvoti, kad šis tipas gyvena kartoninėje dėžėje šalia M6 greitkelio.

Ir per visus mūsų draugystės metus jis visiškai nepasikeitė. Po kelerių metų aš pirmą kartą  skridau su Bilu „Concorde’u“. Jis vėlavo, o aš sėdėjau lėktuve ir sukau galvą, kur jį ,ble, velnias nešioja. Galų gale jis pasirodo sugremžtu lietpalčiu ir dviem „Tesco“ maišeliais, pripildytais sidro skardinių. Aš žiūriu į jį ir sakau:

 – Bet žinai, Bilai , „Konkorde“ siūlomi nemokami gėrimai! Nereikia su savimi tasyti sidro iš „Tesco“!

O jis man ir sako:

– Et, nenoriu jų vargint!

Toks jau yra Bilas Vordas.

Po to, kai Tonis šiek tiek nusileido, mes sulipome į furgoną ir sėdėjome ten iki ryto. Rūkėm, pasakojom istorijas apie kalėjimą ir Karlailą, narkomanų gaudynes ir apipjaustytus pirštus, mokytoją poną Džounsą, karvių dubasinimą* pneumatiniu pistoletu ir naujausias bliuzo plokšteles. Ir tada jie pradėjo kurti globalius planus.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 14 kovo, 2021 Archeologija

 

Aš – Ozis (11)

 Gizerio kompanijoje ne kartą susidūrėme su tokiais žmonėmis, kaip Robertas Plantas. Man atrodė, kad Gizeris visus pažįsta. Jis sukosi tarp šaunių vaikinų, lankėsi šauniuose vakarėliuose, vartojo „tinkamus“ narkotikus, draugavo su reikšmingais žmonėmis. Džiaugiausi, kad dalyvauju ir pratinuosi prie naujo gyvenimo. Mus vargino tik vienas dalykas: mūsų grupė „Rare Breed“ buvo visiškas vėmalas. Palyginti su mumis, „Hobbstweedle“ grojo kaip „The Who“. Kai atėjau į grupę, buvo sakoma, kad „mes eksperimentuojame“. Mes turėjome superinį scenos rekvizitą ir stroboskopus, tarsi norėtume tapti antraisiais „Pink Floyd“. Akivaizdu, kad tame nebuvo nieko blogo – vėliau noriai pasidariau „cheminį“ smegenų praplovimą, besiklausydamas „Interstellar Overdrive“. Bet mes žaidėme kitoje lygoje… „Pink Floyd“ koncertavo turtingiems koledžo vaikučiams, o mes, blet*, buvome  jiems visiška priešingybė. Bet kuriuo atveju „Rare Breed“ trypčiojo vietoje – tiek Gizerio, tiek mano nuomone. Kiekviena repeticija buvo nesibaigiančios diskusijos apie tai, kur turėtų būti solo bongais. Blogiausia, kad pas mus grojo tipelis, kurį pravardžiavom  „Plyta“ ir kuris bandė atrodyti kaip hipis iš San Francisko.

-Plyta – bambukas*! – sakau aš Gizeriui.

-Tu ką? Jis normalus bičas.

– Ne, Plyta – mudakas*!

-Ramiai, Ozi.

-Vyt jį nxuj*!   Ir taip toliau.

Aš neturėjau trinties su likusiais grupės chebrantais*. Bet kai tik scenoje pasirodydavo „Plyta“, aš, blemba, pasiusdavau. Buvo aišku, kad ilgiau tai negali tęstis. Galų gale net Gizerį tai užkniso. Vienintelis koncertas, kurį atsimenu iš tų laikų, berods su „Rare Breed“, nors galėjome groti ir kitu vardu, ir su kitais žmonėmis (sudėtis kas minutę keitėsi), įvyko per Kalėdas Birmingemo gaisrinėje. Tarp žiūrovų buvo du ugniagesiai, vienas kibiras ir kopėčios. Mes uždirbome pinigų šešioms pintoms alaus su limonadu. Tačiau tas pasirodymas man turėjo ypatingą prasmę, pirmą kartą pajutau scenos baimę. Jomajo*, kaip aš tada dėjau į kelnes! Sakyti, kad prieš koncertą jaudinausi, yra tarsi sakyti, kad jei sprogs atominė bomba, tai šiek tiek skaudės.

Kai išeidavau į sceną, mane užklupdavo sušiktas paralyžius. Prakaitas liejosi, burnoje sausra kaip per mormonų vestuves, kojos medvilninės, širdis dreba, rankos dreba – visas komplektas. Galvojau apsimyšiu. Niekada to nejaučiau gyvenime. Prieš vieną pasirodymą, atsimenu, išlenkiau bokaliuką, kad šiek tiek atvėsčiau. Nepadėjo. Būčiau išgėręs dvidešimt, jei turėčiau pinigų. Viskas baigėsi tuo, kad aš iššvokščiau keleta gabalų, kol garsiakalbis užlūžo ir mes nešėm iš ten muilą. Tėvukas nieko nesakė apie perdegusi dinamiką, tik paėmė veikiantį garsiakalbį iš radiolos ir įdėjo ten sudegusį. Pažadėjau sau, kad nupirksiu jam naują dinamiką, kai tik rasiu normalų darbą. Ir turėčiau jį susirasti, nes, sprendžiant iš koncerto gaisrinėje, muzikos srityje, vargu ar ką nors pasieksiu. Po kelių dienų nusprendžiau visam laikui parišti su vokalu. Prisimenu, kaip pabe kalbėjausi su Gizeriu:

 – Man gana, bičiuli, tai tik laiko švaistymas.

Gizeris raukia kaktą ir minko pirštus. Tada dusliu balsu sako:

-Man pasiūlė paaukštinimą darbe. Būsiu trečias buhalterijoje.

 – Taigi viskas aišku, tiesa?

 – Taip sakant.

 Baigėme alų, paspaudėme rankas ir išsiskyrėme į skirtingas puses.

 – Iki pasimatymo, Gizeri.

– Laikykis, Ozzy Zig.

…Tuk-tuk …

Atitraukiu užuolaidą svetainėje ir ant laiptelių pamatau keistą ilgaplaukį vaikiną su ūsais. Kas tai, deja vu? Bet ne. Nepaisant plaukų ir ūsų, tai nėra Gizeris. Atrodo labiau kaip bomžas. Netoliese stovi kitas tipas. Taip pat su ilgais plaukais, “king size” dydžio ūsais virš viršutinės lūpos. Šiek tiek aukštesnis ir šiek tiek man primena … Ne, neįmanoma … Tai ne jis… Už jų kieme – senas mėlynas autobusiukas su didele surūdijusia skyle sparne ir vos pastebimu užrašu šone: „MITOLOGIJA“.

– Džonai! Ar atidarysi?

– Ateinu!

Praėjo keli mėnesiai, kai aš palikau „Rare Breed“. Man stuktelėjo dvidešimt ir aš praradau bet kokią viltį tapti dainininku ir išsiveršti iš Astono. Na, turiu aš aparatą ir kas iš to. Nieko man neišeis! Aš įtikinėjau save, kad nėra prasmės bandyti, viskas žlugs. Taip kaip šulėje* arba darbe – ko tik nesiimčiau, galiausiai viskas buvo be ryšio. „Geras iš tavęs daininykas!- kartodavau.- Ir groti nemoki. Ko tu, biče, tikėjaisi?“. Aš net kalbėjau su motina apie grįžimą į gamyklą. Ji turėjo man pasakyti, kas iš to sumanymo išeis. „Rigway Music“ savininką paprašiau nukabinti mano skelbimą. Ozis Zigas – kas per debiliška kličkė* ! Čia Gizeris buvo teisus. Todėl aš nustebau, kai devintą valandą vakaro, antradienį, prieš mane stovėjo du ilgaplaukiai bičai. Gal Gizerio družbanai*? Ką bendro jie turi su “Rare Breed”? Kažkokia nesamonė! 

Tuk-tuk… tuk-tuk… Atidarau duris. Nepatogi pauzė. Pagaliau tas, žemesnio ūgio ir bomžiškos išvaizdos, klausia:

-Tai tu… Ozis Zigas?

Nespėjau aš atsakyti, kaip tas, aukštesnis pasilenkė ir atidžiai į mane pasižiurėjo. Aš akimirksniu jį pažinau ir apstulbau. Jis irgi mane pažino ir piktai suniurzgė:

-Kad tave kur! Čia tu?

Netikiu savo akim. Ant slenksčio stovi Tonis Aiomis, gražuolis iš Birčfild Roud mokyklos, metais už mane vyresnis, tas pats, kuris per Kalėdas į mokyklą atsinešė elektrinę gitarą ir pridarė tiek triukšmo, kad mokytojai sužvėrėjo. Nemačiau jo penkis metus, bet kai ką apie jį girdėjau. Baigęs mokyklą, jis Astone tapo žmogum – legenda: visi vaikai jį pažinojo ir jeigu norėjo groti grupėje, tai tik su Toniu. Deja, apie mane jis buvo kitos nuomonės.

-Eime, Bilai!,- sako Tonis bomžiškajam tipui. – Tik sugaišom laiką.

-Palauk,- sako bomžiškasis. – Kas čia per tipas?

-Štai ką tau pasakysiu: jis joks Ozis Zigas ir joks dainininkas. Šitą idiotą vadina Oziu Ozbornu. Valinam* iš čia!

– Palaukit minutelę,- įsikišu. Iš kur jūs žinot adresą? Iš kur girdėjot apie Ozį Zigą?

– „Ozis Zigas ieško grupės“,- sako Bilas ir gūžčioja pečiais.

– Aš juk dar prieš mėnesį sakiau jiems, kad jie nuimtu tą sušiktą skelbimą!

– Na, tai eik ir pašnekėk su jais, šiandien jis dar kabėjo.

– „Ringway Music“?

– Vitrinoj.

Apsimetu abejingu.

– Toni! – sako Bilas. Gal duodam jam šansą? Man atrodo, jis normalus bičas.

– Šansą? Jam?! – Tonis ryškiai praranda kantrybę. – Jis mokykloj buvo klounas. Aš negrosiu grupėje su trenktu kretinu!

Nieko protingo nesugalvoju, stoviu nuleides galvą.

-Ubagai nesirenka,- šnabžda Bilas. Priešingu atvėju mūsų čia nebūtų, tiesa?

Bet Tonis prunkštelėjo ir nuėjo prie autobusiuko. Bilas purto galvą, lyg sakytu: „Atleisk, seni, nieko čia nepadarysi“. Taip viskas ir pasibaigtų, jeigu nepastebėčiau Tonio dešinės rankos. Ko gero, ji nukentėjo per nelaimingą atsitikimą.

-Jomajo, Toni! Kas tavo pirštams, biče?

   Pasirodo, ne tik mane išmesdavo iš darbo kaip šiukšlę. Kai aš nuodijausi garais gamykloje ir gadinau klausą, derindamas automobilinius signalus, Tonis mokėsi metalo apdirbimo paslapčių – buvo šaltkalvio mokiniu. Vėliau jis man pasakojo, kad visas mokslas buvo apie metalo suvirinimą. O suvirinimas – tai itin pavojingas mėšlas. Didžiausias pavojus glūdi ultravioletiniame spinduliavime, kuris gali pradeginti odą ir akis. Galima pakratyti kojas nuo elektros šoko arba apsinuodyti antikoroziniu šūdu, kuriuo apdirbami metalo lakštai. Taigi, dieną Tonis virino, o vakarais su grupe „Rocking Chevrolets“  važinėdavo iš vieno klubo į kitą, ieškodamas sėkmės. Jis buvo talentingas, o nuo to, kad nuolat „šlifuodavo“ Čako Berio, Bo Didli ir Edi Kokraino gabalus, pradėjo varyt su gitara kaip kalės vaikas. Pagaliau jį pastebėjo kažkoks agentas ir pasiūlė profesionaliai groti Vokietijoje. Tonis nusprendė trenkti darbą gamykloje. Pagalvojo, štai ji, sėkmė.

 O čia šikna… Paskutinę darbo dieną jam nurodė pakeisti vaikiną, kuris nepasirodė darbe. Plieninį lakštą prieš suvirinant reikia supresuoti ir supjaustyti – būtent tai turėjo padaryti Tonis. Iki šios dienos nežinau, kas ten įvyko: ar Tonis nelabai gerai mokėjo dirbti presavimo staklėm, ar pastarosios buvo sugedę, ar dar kas nors. Taigi, šis didžiulis, sukruštas presas nukirto jam dviejų dešinės rankos pirštų – vidurinio ir bevardžio- pagalvėles. Tonis buvo kairiarankis ir šiais pirštais ėmė akordus. Net šiandien aš sudrebu nuo minties apie tai. Įsivaizduokit, kaip tai turėjo siaubingai atrodyti: klanai kraujo, šūksniai, žmonės karštligiškai ieško ant grindu pirštų. Ligoninėje Toniui pasakė, kad jis niekad negalės groti. Kelis mėnesius iš eilės jis lankėsi pas visokius specialistus, bet visi tvirtino tą patį: „Mesk iš galvos rokenrolą, sūneli! Pamiršk, susirask kitą užsiėmimą!”. Nabagas, matyt ne kartą pagalvodavo spjauti į muziką. Tai jam buvo taip pat baisu, kaip man peršauta gerklė.   

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 7 kovo, 2021 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: