RSS

Mėnesio archyvas: spalio 2017

Ten Years After debiutas

Praeito amžiaus 60-jų pabaigoje Angliją pergyveno bliuzo bumą. Aibės grupių atsirasdavo ir išnykdavo, o bliuzo apsėsti muzikantai atsisakydavo mokslų, normalaus asmeninio gyvenimo, stabilaus uždarbio su viltimi realizuotis muzikoje. Deja, daugeliui nepasisekė, daugelis palūžo, kažkam pritrūko talento ir noro pasiekti tikslą… Tačiau kai kam pavyko prasiveržti į viršų, viena iš tokių laimingųjų buvo grupė Ten Years After, vedama lyderio Elvino Li. Grupės vaikinai tapo pripažintais autoritetais sunkaus bliuzo ir bliuz-roko srityje, kur sėkmingai konkuravo su šio stiliaus asais.

Grupės istorija prasidėjo nuo kolektyvo The Automates, susibūrusio 1960 metais. Tai buvo buvo gitaristas Elvinas Li, bosistas Leo Laionsas ir grojantis būgnais Deivas Kvikmejeris. 62-siais prie jų prisijungė vokalistas Aivenas Džėjus ir grupė pasivadino Jaymen, tačiau šis bičas komandoje neužsiliko. Likę trys muzikantai nieko gudriau nesugalvojo, kaip bandyti užkariauti garsųjį Hamburgo “Star Club”, kuriame visai neseniai grojo Bitlai su Toniu Šeridanu.  Hamburgo jie ne užkariavo, Bitlų sėkmės nepakartojo, bet grojimo techniką atšlifavo.

Keitėsi grupės pavadinimai, keitėsi grupės muzikantai, kol pagaliau 1966 metais sudėtis  stabilizavosi ir Elvinas Li sugalvojo naują komandos pavadinimą – Ten Years After. Pirmoji sėkmė atėjo po Vindzoro džiazo festivalio – grupė pasirašė kontraktą su firma Deram Records ir netrukus išleido debiutinį albumą. Britanijoje albumas nebuvo pastebėtas, bet muzikantų nuostabai jį pradėjo sukti San-Francisko radijo stočių didžėjai. Grupe susidomėjo garsus promouteris Bilas Gremas, kuris pakvietė juos pagroti Amerikoje. Vaikinai už vandenyno lankėsi 28 kartus, dažniau nei bet kuri kita anglų grupė. Per sekančius tris metus Ten Years After išleido penkis albumus ir 1969 metais buvo pakviesta į istorinį Vudstoko festivalį.

Tie, kas domisi roko muzikos istorija, tikriausiai matė grupės pasirodymą, įamžintą  dokumentiniame filme apie Vudstoką. Elvinas Li buvo pripažintas „pačiu greičiausiu“ gitaristu – jo puiki technika 11-os minučių kompozicijoje „Goin‘ Home“ nustebino daugiatūkstantinę klausytojų auditoriją. Po Vudstoko festivalio grupė išleido dar penkis albumus, o 1974 metais Elvinas Li paskelbė apie Ten Years After karjeros pabaigą. Pats  toliau tęsė muzikinę karjerą iki pat 2013 metų, kai, būdamas 68-ių, po sunkios ligos mirė.

1983 metais buvę Ten Years After muzikantai (be Elvino Li) sugrojo Redingo festivalyje, o 1988 metais išleido albumą „About Time“. Albumas netapo sensacija – jaunoji karta nežinojo tokios grupės…  2009 metais Ten Years After su jaunu gitaristu Joe Gooch‘u buvo visai arti Lietuvos – bliuzo festivalyje Suvalkuose – ir atgrojo puikų koncertą!

P.S. Tiems, kurie pirmą kartą susiduria su TYA: jų muzika priskiriama taip vadinamam progresyviąjam bliuzui. Šioje srityje pasidarbavo didieji Džimis Hendriksas, Led Zeppelin ir kiti. Prog-bliuzo tešla buvo minkoma su baltuoju, temperuotu bliuzu, džiga, raga, Vidurio Rytų pentatonika, juoduoju bliuzu, psichodelija, polifonija ir dar biesas žino kokiais ingredientais. Elvinas Li ir Co. – psichodelijos vaikai, užminkė roko ekspresiją ir neįtikėtiną draivą su svinguojančiu bliuzu ir gitariniu džiazu, taip gavosi sprogstamoji medžiaga, plėšanti garsiakalbius į skutus! Nereikia jų lyginti su kažkuo, jų reikia klausytis… kaip liaudis klausėsi Vudstoke. Tai evergreen‘as – nepriklausomai nuo mūsų nuomonės. Ir niekas manęs neįtikins, kad simfoninė muzika – kultūrinio Olimpo viršūnė. Muzikiniai prioritetai pasikeitė XX-jo amžiaus antroje pusėje, mieli ponai, daugumai mano kartos žmonių rokas yra klasika. Ir iki grabo lentos.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 29 spalio, 2017 Debiutas

 

Beach-Boys debiutas

Grupė gimė Kalifornijoje, tuo metu, kai plačiai buvo propaguojamas „visuotinis gyvenimo malonumas“ ir Amerikos klestėjimas. Tuo paaiškinamas ir grupės pavadinimo pasirinkimas, imidžas ir dainų tematika – saulėti Kalifornijos paplūdimiai, jūra, linksmas gyvenimas, meilė ir, žinoma, serfingas. Ši sporto šaka tapo itin populiari būtent „The Beach-Boys“ dėka – daugumos pirmų hitų pagrindinė tema buvo serfingas. Grupėje vienintelis žmogus, pametęs protą dėl serfingo ir kasdien „gaudęs“ bangas – būgnininkas Denis Vilsonas.

1961 metais jauni muzikantai gavo galimybę padaryti bandomąjį įrašą vienoje iš Holivudo muzikos firmų. Demo juosta patiko kompanijos vadovybei ir tais pačiais metais pasirodė pirmas grupės singlas „Surfin‘“, kuris netrukus papuolė į nacionalinį hitparadą. Eksperimentinį įrašą finansavo tėvai – jie apmokėjo instrumentų ir studijos arendą. Singlą išleido nedidelė kompanija Candix. Pirmas pasirodymas publikai įvyko Naujujų 1962-jų vakarą. Pasirodymas puikiai pavyko. Vienintelis minusas buvo repertuaro nebuvimas: grupės bagaže tuo metu buvo tik trys dainos. Klausytojams labai patiko „minkštas“ rokenrolas, sujungtas su kantri ir folku, o  ypač patiko vaikinų vokalinis meistriškumas. Vokalines harmonijas grupė „nusižiūrėjo“ iš  grupės „The Four Freshmen“, toks polifoninis skambėjimas tapo „Beach-Boys“ firminiu ženklu.

Staiga, pajutę dolcų kvapą, pabudo šou biznio rykliai ir tarp leiblų kilo lokalinis karas, kas paims naują ir talentingą grupę po savo sparnu. Laimėjo Capitol Records, kuri pasiūlė muzikantams kontraktą įrašyti ir išleisti tris geriausias Beach-Boys dainas: „Surfin‘ Safari“, „Surfer Girl“ ir „Surfin‘ USA“. Derybas vaikinų vardu vedė jų tėvas, džiazo muzikantas ir grupės vadovas Miuris Vilsonas. Po kontrakto pasirašymo jis tapo Beach-Boys menedžeriu.

Grupės sėkmė buvo stulbinama – tokių puikių melodijų, tokių sodrių ir intriguojančių harmonijų iš debiutantų niekas nesitikėjo. Trys broliai Vilsonai – Brajanas, Denisas ir Karlas kartu su pusbroliu Maiku Lavu ir Brajano mokyklos draugu Elu Džardinu sukūrė vieną kokybiškiausių savo skambesiu pop muzikos grupių. Amerikos jaunimas ėjo iš proto dėl serfingo, kurį propagavo vaikinai, o kritikai kalbėjo apie naują muzikos stilių surf roką.

1962-jų spalio pirmą dieną muzikos parduotuvių lentynas papuošė pirmasis  Beach-Boys albumas. Titulinė daina iškart papuolė į Top 20. Ažiotažas, kurį sukėlė surf rokas, buvo panašus į beprotybę: paplūdimiuose trūko vietų, serfingo lentų pardavimas pakilo į neregėtas aukštumas, merginos, it rykliai paskui savo aukas, sekė iš paskos serferiams. Štai ką reiškia jausti rinką ir publikos norus! Ką „Paplūdimio vaikinai“ ir padarė. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad surf  muzikos ir gyvenimo stiliui pradžią davė kiti Pietų Kalifornijos atlikėjai – Dick Dale, „The Chantays“, „The Astronauts“ ir kiti. Beach-Boys gi sėkmingai įsiliejo į šią srovę, išryškindami aprangos stilių bei nerūpestingą, kupiną malonumų gyvenimą. Iki karo Vietname ir Vudstoko buvo likę 7 metai…

Antras albumas „Surfin‘ USA“ pasirodė lygiai po pusės metų ir akimirksniu pakilo į Top 10 bei tapo „auksiniu“, užtvirtindamas pirmojo albumo sėkmę. Firmos Capitol politika reikalavo, kad komanda dirbtų su jų studijos prodiuseriu, tačiau vyresnysis brolis Brajanas paėmė iniciatyvą į savo rankas. Du pirmus albumus vaikinai įrašė faktiškai jam vadovaujant. Jis drąsiai eksperimentavo su muzikos struktūra ir instrumentais.   Iki 1963-jų pabaigos pasirodė dar trys naujos plokštelės. Broliai Vilsonai aptiko aukso gyslą. Saulėti landšaftai su merginomis, sportiniai automobiliai ir jūra tapo grupės vizitine kortele ir amerikiečių roko muzikos klasika.  1964-1966 metais Beach-Boys albumai čartuose stovėjo šalia Bitlų albumų, ir Amerikos patriotai pradėjo vadinti grupę „mūsų atsaku Britanijai“.

Išties, laimėję 60-jų populiariausios Valstijose grupės titulą, Beach-Boys buvo vienintele alternatyva  Bitlams, kurių laurai ilgus metus nedavė vaikinams ramybės. Be Beach-Boys niekam nepavyko, net trumpam, pakovoti su Liverpulio ketveriuke dėl absoliutaus lyderiavimo, užkariaujant roko muzikos fanų širdis bei rašančios apie muziką brolijos protus.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 16 spalio, 2017 Debiutas

 

Pusę amžiaus debiutiniam Procol Harum albumui

Procol Harum karjeros pradžia pasižymi mistinėm aplinkybėm… Kartą Garis Brukeris, mirštančios grupės The Paramounts pianistas ir vokalistas, susipažino su poetu Kitu Reidu. Per pirmą jų susitikimą Brukeris susidomėjo voko turiniu, kurį poetas buvo atsinešęs su savimi. Jame buvo niekur nepublikuotos Reido eiles. Atsisėdęs prie pianino ir prieš save pasidėjęs tekstus, Brukeris, lyg ištraukęs iš pasąmonės,  parašė tris dainas, nors prieš tai niekad nekūrė muzikos. Jis buvo priblokštas šio savo iki šiol nežinoto talento prasiveržimo. Sumanymas suburti grupę atsirado tą patį vakarą… Jų bendras pažįstamas, prodiuseris Gajus Stivensas kitą dieną paskambino Brukeriui ir pasiūlė grupę pavadinti jo bičiulio turimo Birmos katino vardu – Procol Harun. Išvertus į anglų kalbą, jis reiškė kažką panašaus į „anapus daiktų“, kas puikiai nusakė grupės muzikos stilių.  Ar telefoninis ryšys (pokalbis vyko telefonu) buvo blogas, ar kitam laido gale muzikantai buvo „padauginę“ medžiagų, tačiau vietoj raides „n“ atsirado raidė „m“.

Sekantis istorinis sprendimas buvo fortepijono ir Hammond vargonų skambėjimo derinys. Tais laikais dviejų klavišinių viename ansamblyje idėja britų roko muzikoje buvo neįsivaizduojamas „briedas“. Prasidėjo muzikanto, turinčio ir grojančio Hammond vargonais, paieška. Žurnale Melody Maker Brukeris ir Reidas aptiko skelbimą, kurį buvo patalpinęs muzikantas, vardu Metju Fišeris. Po pirmos perklausos Reidas pasakė, jog „tai yra fantastiškas muzikantas“.

Po pirmos įrašų sesijos paaiškėjo, kad gitaristas ir būgnininkas neatitinka norimo lygio, tad Brukeris nutarė pasikviesti buvusius kolegas iš The Paramounts – gitaristą Robiną Trauerį ir būgnininką Barį Džeimsą Vilsoną. Tai įvyko po to, kai 1967-jų gegužį buvo išleistas pirmas grupės singlas „A Whiter Shade Of Pale“, tapęs tos epochos simboliu ir dažniausiai radijo stočių grojama daina.

Kaip byloja legenda, buvo laikas, kai Džonas Lenonas ėjo iš proto dėl šios dainos ir įrašė ją į magnetofono kasetę. Kiauras dienas Džonas vaikščiodavo pridėjęs prie ausies „kasetniką“ ir niūniuodavo ją. Pasakojama,  kad sėdėdamas ant užpakalinės savo limuzino sėdynės be perstojo klausydavo šio kūrinio ir, nors automobilis jau būdavo pasiekęs keliones tikslą, jis iškart nelipdavo iš mašinos ir sėdėdavo atsilošęs su ausinėmis – jam reikėdavo perklausyti dainą dar kelis kartus prieš išlipant.

Albumas buvo įrašytas birželio mėnesį Olympic studijoje, panaudojus tokį pat keturių takelių magnetofoną, kuriuo Bitlai įrašė savo garsųjį „Seržantą Pipirą“. Visas albumo įrašas truko tris dienas, o šešios dainos buvo įrašytos per vieną sesiją. Tačiau dėl netikusios leidybinės firmos politikos albumas buvo išleistas tik rugsėjo mėnesį, kai įsisiūbavo „meilės vasara“ ir hipiams reikėjo šiek tiek kitokios muzikos.

Į albumą įėjo daug puikių dainų: jau minėtas hitas su seksualine potekste „A Whiter Shade Of Pale“, „Conquistador“, „A Christmas Camel“ ir kitos. Man asmeniškai iki šios dienos daugiausiai emocijų sukelia ekspresyvi kompozicija „Repent Walpurgis“, primenanti Pirmąją Bacho preliudiją ir Piotro Čaikovskio Pirmojo fortepijoninio koncerto įdomią interpretaciją.

Diskas tapo unikalaus vokalo, virtuoziškų fortepijono partijų, Hammond vargonų skambėjimo, emocionalių gitarinių linijų ir puikaus būgnininko darbo sinteze. Didžiule reikšme albumo sėkmei turėjo Kito Reido savotiškai niūri psichodelinė lyrika. Tuo pat metu panašias eiles už Didžiosios Balos kūrė dar kol kas niekam nežinomas poetas Džimas Morisonas…

 
Komentarų: 1

Publikavo 2 spalio, 2017 Debiutas

 
 
%d bloggers like this: