RSS

Mėnesio archyvas: balandžio 2013

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (16 dalis)

Tuo metu, kai plokštelių  parduotuvių klientai   Britanijoje ėjo iš proto dėl vaikinų, man buvo diskretiškai pasiūlyta likti nuošaly ir geriausia būtu, kad žinia apie vieno iš Bitlų vestuves būtu laikoma paslaptyje. 

while my guitar

 

     (…)Rinkoj pasirodė pirma vaikinų plokštelė „Love Me Do“ ir iškart užėmė aukštas vietas populiarių plokštelių sąrašuose. Brajanas tiesiog šėlo iš džiaugsmo!..* Organizavo koncertinį turą, kurio metu kartu su jais koncertavo dainininkė Helen Shapiro. Viskas atrodė kaip fantastiniame sapne. Iš klubo „Jacaranda“ į šlovę ir per tokį trumpą laiką, o dar santuoka, būsimas vaikas ir ateitis, kuri mums abiems atrodė puiki.

early beatles

     Tuo metu, kai plokštelių parduotuvių klientai Britanijoje ėjo iš proto dėl vaikinų, man buvo diskretiškai pasakyta, kad žinia apie vieno iš bitlų vestuves liktų paslaptyje. Turiu prisipažinti, kad su tuo beveik sutikau. Mane tenkino ramus gyvenimas ir darbas. Nieko prieš neturėjau nenešioti vestuvinio žiedo, tačiau išsaugoti paslaptyje vis didėjanti pilvuką nelabai sekėsi ir turėjau jį slėpti po laisvesniais rūbais. Bet didžiausią problemą man kėlė plaukai: dažyti juos pačiai dabar buvo nelengvas uždavinys, tad nusprendžiau, kad nueisiu pas patį madingiausią kirpėją Liverpulyje ir jis sutvarkys mano plaukus. Po kelių dienų turėjo grįžti Džonas, todėl pagalvojau, kad padarysiu jam nedidelę staigmeną. Mano plaukai buvo labai ilgi, o aš nebuvau dažna kirpyklų lankytoja, tačiau žinojau, kad kirpėjai ypatingai myli galvas su ilgais plaukais. Žinoma, kad nesugebėjau atsilaikyti įkalbinėjimams panaudoti žirkles. Iš kirpyklos išėjau su trumpais plaukais ir apsiverkusi…Taip didžiuodavausi savo plaukais, o dabar…pagalvojau, kad Džonas numirs, pamatęs mano trumpus plaukus.(…)

John and Cynthia lennon

 

     Tą patį vakarą kita ‚Bitlų“ plokštelė „Please Please Me“ pateko į hit paradus**, bet man dėl to nebuvo itin linksma… Galvojau apie viena: kokia bus Džono reakcija. Jis grįžo namo labai vėlai, kai aš jau gulėjau lovoj su suktukais ant galvos. Paslaptis buvo atskleista ryte: jeigu tuo momentų kas būtų pamatęs jo veido išraišką, tikriausiai pagalvotų, kad jis išvydo ufonautą. Siaubingai supyko ir žiūrėjo į mane akimis, pilnomis neapykantos ir pykčio, tarsi aš būčiau padariusi baisų nusikaltimą. Per sekančias dvi dienas nei karto manęs neužšnekino ir net nepažiūrėjo. Jau pradėjau galvoti, kad atėjo galas mūsų santuokai ir kokia tai liūdna pabaiga, tačiau laiku pristabdė ir matyt pagalvojo, kad elgiasi kvailai.

 

     Daina „Please Please Me“ užemė Britanijoje pirmą vietą – tai buvo fenomenali sėkmė. Bitlai buvo ant bangos ir sudrebino visą šou biznio pamatą. Įvairūs šio biznio vertelgos brovėsi per duris ir langus, kad tik užimtų naujai atsiradusią nišą, bet Brajanas su šypsena skaičiavo dividendus nuo sėkmingo biznio, neprileisdamas svetimų. Jo tikėjimas vaikinais ir jo paties pastangos pagaliau atnešė vaisius. Jis buvo labai nuoširdus ir sąžiningas žmogus, ir labai mylėjo savo Bitlus. Jie buvo jo vaikai, jo šeima, visų jo gyvenimu. Ką bedarytu, viskas buvo dėl jų. Galimybė patenkinti savo ambicijas atsirado keturių „kietų“ vaikinų iš Liverpulio pavidalu.

please me gold

 

      Verslininko instinktas jam padiktavo, kad šis „kietumas“ turi išnykti. Vaikinai turėjo apsivilkti rusvus kostiumus be apykaklės: aprangos ir šukuosenų vienodumas turėjo sukurti naują nekaltumo įvaizdį ir publika turėjo tai priimti. „Kad tave cholera, Brajanai, ar mes turim tai vilkėti? Nekenčiam šitų drapanų, atrodom kaip pedikai! Visi galvos, kad kopijuojam „The Shadows“, ar tai būtina?“- tokia buvo pirma vaikinų reakcija. Tačiau Brajanas buvo nepalenkiamas ir įvyko keletas fotosesijų. Nuotraukose vaikinai atrodė kaip keturi saldūs vyrukai mielais veideliais ir nekaltai besišypsantys. Dingo buvę „kietuoliai“, juos pakeitė „faino, gerai išauklėto kaimynų vaikio“ įvaizdis.

first photo session

Žinoma, kad viskas buvo padaryta nepaisant pačios ketveriukės nuomonės ir norų. Buvo daug pastatyta ant kortos ir taisykles diktavo profesionalumas. Džonas su draugais trankėsi po visą Angliją, o sėkmė vijo sėkmę: isteriškas grupės garbinimas ir beatlemania išaugo iki neapsakomo dydžio, bet aš tūnojau šešėlyje,- mane saugojo anonimiškumas.(…)

beatlemanija

 

     Per Kalėdas Džonas su vaikinais buvo „trasoje“ su Krisu Montezu ir Tomiu Ro***. Kaip įprasta, koncertinis turas baigėsi triumfu, Ringo labai sėkmingai įsipiešė į kolektyvą. Pagaliau visas kvartetas pasiekė tobulą talentų vienybę, o Džonui su Polu naujų dainų kūrimas ėjosi su neįtikinamų lengvumu.(…) Pagaliau baigėsi žiema: mano studentėliai išsiskirstė, o gimdymo diena nenumaldomai artėjo…

live on tv  

 

* Diskas su daina „Love Me Do“ pasirodė 62-jų spalio 4 diena. EMI neužtikrino reklamos šiai plokštelei ir pats Epstainas užsisakė 10.000 kopijų Parlophone firmoje. Iš pradžių pagrindiniai pirkėjai buvo vietiniai grupės fanai. Vėliau daina buvo sukama per Radio Luxembourg, kol pagaliau ja susidomėjo BBC,- būtent nuo tos akimirkos prasidėjo šios dainos karjera, kuri gruodžio mėnesį užėmė 17 „New Musical Express“ čarto poziciją.England The Beatles

 

** Dainos „Please Please Me“ įrašymas Abbey Road studijose truko labai trumpai ir pabaigoje Džordžas Martinas pasakė Bitlams: „Ponai, štai prieš akimirką įrašėtė savo pirmąjį hitą Numeris Vienas!“. Ir jis neapsiriko. Plokštelė turėjo pasiekti rinką 63-jų sausį ir iki to laiko Bitlai dar grojo Hamburge, po to Brajanas Epstainas organizavo jiems trumpą, bet nelabai sėkmingą turą Rytų Anglijoje. Po jo Bitlai vėl grižo į Hamburgą, kur „Star“ klube grojo paskutinį kartą. Liudininkai tvirtina, kad jie neatpažįstamai pasikeitė: dabar savo naktinius koncertus jie traktavo kaip „chalturkę“ ir jau nebendravo su publika, nelaidė sąmojų ir dažnai grojo girti. Per Naujametinį vakarėlį dainos refreną dainavo ne Džonas su Polu, o apsauginis Horstas Fišeris. Sausio tryliktą Bitlai grojo populiarioje ABC TV laidoje „Thank You Lucky Star“ ir sukėlė tikrą furorą visos šalies žiniasklaidoje.

promo photo

 

*** Maždaug tuo metu Bitlai įrašė savo pirmą LP „Please Please Me“. 1963-jų balandžio 27 dieną Bitlų daina „From Me To You“ užėmė aukščiausią Britanijos topų poziciją, o po keturių dienų Sintija pagimdė sūnų Julianą.     

 

          

          


Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo balandžio 29, 2013 Uncategorized

 

Brangiausios vinilinės plokštelės roko istorijoje

Šis traktatas Interneto platybėse pasirodė maždaug prieš metus, bet per tą laiką brangių vinilų rinkoje įvyko daug esminių pokyčių. Ypač kainų atžvilgui, tad nutariau pakoreguoti kai kurias detales ir patalpinti šį rašinį savo blog‘e .                           

    Visą žiemą mano mūza (ar rašymo šišas) tūnojo kažkur šiltoj vietoj, idant nenušaltų gležnų sparnelių. Rašalas rašiklyje sudžiūvo, mano smegenys paniro į somnolenciją it koks barsukas, tad daryti staigius proto judesius nesinorėjo. Bet (nors ir labai pavėluotai) pasirodžius pavasariškai saulutei, visai prie ausies sušiureno gležni sparneliai, pradėjo kaltis žolė ir aš, praskiedęs rašalą „rašalu“, sėdau kurpti šį opusą.

rok byl

        „Vinyl is back!“, „Vinyl records revival“ – tokiom ir panašiom antraštėm prieš kurį laiką mirgėjo Britanijos laikraščiai. Mes ne kartą bandėm įsigilinti į šio fenomeno esmę ir pasiaiškinti, „kas ta meilė yr“. Pavyko ar ne, kitas klausimas, tačiau jei kuris nors iš mūsų skaitytojų pajuto kažkur iš vidaus kylantį norą įsilieti į vinilo maniakų gretas – šis straipsnis jums.

         Pradžioje šiek tiek statistikos: pagal vienos didžiausių JAV tyrimo kompanijų „Nielsen Sound Scan“ atliktą tyrimą, vien Amerikoje per pastaruosius kelis metus buvo parduota daugiau kaip du milijonai vinilinių plokštelių. Tai duomenys iš prekybos tinklų, o kur dar prekyba tarp kolekcionierių? Manau, kokį milijoną diskų reiktų pridėti. Aišku, jog vinilas negali konkuruoti su kitais formatais – tai gan siaura niša, maždaug pora procentų nuo kitų formatų pardavimų. Panašu į tai, jog greitai sudalyvausime CD pakasynose ir muzika egzistuos „ūkanos“, “galaktikos“, “visatos“ ar kito pavadinimo formate – skaitmeninėje audiobibliotekoje, tolimame serveryje, kur bus saugoma visa per amžius sukurta muzika ir už nedidelį mokestį bus galima „paripinti“ viską, ko tik širdis geidžia. Vinilas gi liks kaip audiofilinis formatas naminiams pasiklausymams ir jo savininko ego pakėlimui.

      Rimti žinovai išrinko rečiausių ir brangiausių visų laikų vinilinių plokštelių komplektėlį ir pradedantysis „vinilofanas“ turi išmokti jų pavadinimus atmintinai – ką gali žinoti, gal kokiam „blusaturgy“ jam nusišypsos fortūna…Kaip jau sakiau pradžioje, įvyko daug pokyčių retų vinilų fronte, tad pasistengsiu papasakoti įdomiausius faktus apie albumus, kurie per pastaruosius metus buvo parduoti aukcionuose. Išvadas darykit patys.

albums

Pačią aukščiausią reitingo poziciją užima diskas, susijęs su “Bitlų” istorija. Apskritai, visa, kas priklauso jų kūrybai, turi didelę vertę, ypač plokštelės, mat jos daugiausiai ir kolekcionuojamos. Visi puikiai žino „Bitlų“ istoriją, tad ilgai pasakoti, kas tokie „Quarrymen“, nebūtina. Trumpai tariant, tai buvo mokyklos draugų grupė, iš kurios vėliau ir išsilukšteno legendinė ketveriukė. Savo pirmą plokštelę „The Quarrymen“ įrašė 1958-jų liepos 14 dieną tuo metu vienintelėje jų mieste įrašų studijoje tūlo Persio Filipso, jos savininko, namuose. Chebrai teko atsisakyti įprastos pintos elio ir susimesti studijos nuomai: visas malonumas vaikinams kainavo juokingus 17 šilingų ir 6 pensus (kam įdomu kiek tai yra, pasidomėkit, koks tada buvo valiutos kursas). Buvo įrašyti du kūriniai: Badžio Holio dainos „That‘ll Be The Day“ kaveris ir savos kūrybos daina „In Spite Of All The Danger“, beje, vienintelė daina, kurią sukūrė Polas Makartnis kartu su Džordžu Harisonu. Jauni muzikantai pradžioje norėjo įrašyti instrumentinę versiją, o vėliau vokalą, tačiau tapo aišku, kad pinigų dviems įrašams jiems neužteks, tad teko viską įrašyti vienu ypu, gyvai. Kūrinys, kuris buvo šiek tiek repetuotas – tai Badžio Holio daina. Ją sėkmingai įrašius, Polas pareiškė, jog nori sugroti naują dainą, kurios kiti ansamblio nariai dar negirdėjo. Pastarieji pareiškė protestą ir reikalavo repeticijos, tačiau įsikišo studijos savininkas, sakydamas, kad „už šiuos pinigus jūs negalit čia stypsoti visa dieną“ ir įrašymo sesiją teko pradėti. Lenonas tik spėjo pasakyti kitiems grupės nariams Lovui ir Hentoniui: “ Jūs tik grokite paskui mus!“- ir įrašas prasidėjo.

quarrymen-singleVaikinai susitarė, kad kiekvienas grupės narys galės plokštelės klausytis ne ilgiau kaip savaitę. Paskutinis, pas kurį liko plokštelė, buvo Džonas Lovas ir liko… 25-iems metams, mat netrukus driokstelėjo „bitlomanija“ ir buvę draugai tapo labai garsūs ir reikšmingi, tad ko gero ir pamiršo apie tą mokyklos laikų nuotykį. 1981 metais Džonas Lovas pasiūlė plokštelę aukcionui, tačiau parduoti nespėjo – ją perpirko Polas Makartnis ir tais pačiais metais padarė 50 disko kopijų, kurias išdovanojo draugams ir giminaičiams. 1995 metais skaitmeninė dainos „In Spite Of All The Danger“ versija įėjo į „Bitlų“ antologiją ir nustojo būti mitu – dabar jos galėjo pasiklausyti visi.

Šis singlas pripažintas pačia brangiausia plokštele, o 2004 metais autoritetingas žurnalas „The Record Collector“, kuris atlieka retų vinilų monitoringą, nustatė šio singlo vertę – kaip minimum $155.000. Vėliau ši kaina pakilo iki 200 tūkstančių “žalių”, tačiau ji yra santykinė ir neturi sąryšio su rinkos realijomis: diskas yra vienetinis ir vis dar priklauso serui Polui Makartniui. Ir žinot, jis man sakė, kad jo neparduos… Beje, kiekviena iš 50 Polo autorizuotų kopijų kainuoja nuo $15.000.

1980-ųjų gruodžio 8 dieną Džonas vienam iš gerbėjų pasirašė ant savo naujojo albumo viršelio. Prabėgus penkioms valandoms, šis gerbėjas, laikydamas plokštelę po pažastim, nušovė Džoną prie įėjimo į „Dakotą“, kurioje jis gyveno. Plokštelę nusikaltimo vietoje rado kažkoks džentelmenas ir ji tapo vienu iš įkalčiu, įrodančiu Marko Čepmeno kaltę – ant voko liko jo pirštų atspaudai. Pasibaigus teismo procesui, plokštelė su prokuroro padėkos laišku buvo grąžinta tam pačiam džentelmenui. Šis ponas, beje, „Bitlų“ fanas, ilgus 19 metų kovojo su nenumaldomu noru parduoti šį diską ir pagaliau 1999 metais merkantilinis interesas paėmė viršų: tarpininkaujant firmai „Moments in time“, kuri prekiauja žinomų žmonių autografais, plokštelė buvo parduota anoniminiam pirkėjui už $150.000  ir tai yra oficiali šio rariteto kaina.

john-lennon-double-fantasyPrieš keletą metų plokštelė vėl pasirodė viešumoje: ta pati kompanija paskelbė, jog savininkas pasiruošęs perleisti ją už „simboline“ kainą – $600.000 . Komplekte su albumu buvo savininko asmenybės patvirtinimas, prokuroro padėkos laiškas, policijos ataskaitos ir ekspertizės išvados, įrodančios, jog pirštų atspaudai ant voko yra Čepmeno. Deja, pirkėjo su didele pinigine ir dar didesne meile „Bitlams“ neatsirado…Kol kas…

Daugelis iš mūsų, užsikrėtusių kolekcionavimo bacila, turėjo savo kolekcijoje šį albumą. Aš irgi turėjau ir net neįtariau, kad mano rankose galbūt užslėptas lobis… Šio albumo istorija labai įdomi, taigi apie viską iš eilės. Šią retą kompiliaciją išleido kompanija “Capitol Records” 1966 metais ir ji buvo skirta tik Kanados ir JAV rinkoms. Čia buvo sudėtos dainos iš albumų “Help!“, „Rubber Soul“ bei „Revolver“ ir, atrodytų, jog nieko čia nuostabaus nėra, tačiau garsi ir reta ji tapo dėl savo šokiruojančio viršelio ir kolekcionierių buvo pavadinta „butcher cover“. Nuotrauką, kurioje „Bitlai“ pavaizduoti laikantys rankose mėsos gabalus ir ketvirčiuotas lėles, padarė fotografas Robertas Vitekeris art-projektui „Somnambulo kelionė“.

Viso buvo pagaminta 750 tūkstančių egzempliorių ir „Capitol Records“ jau išsiuntė pirmas tiražo siuntas diskžokėjams, žurnalistams ir kai kurioms parduotuvėms, tačiau reakcija į albumo viršelį buvo labai negatyvi, tad visas tiražas buvo atšauktas ir grąžintas atgal. Naikinti virš pusės milijono plokštelių kompanija nedrįso ir buvo priimtas saliamoniškas sprendimas: ant skandalingo viršelio užklijuoti kitą nuotrauką. Taigi po šios operacijos eilinis „Bitlų“ albumas patapo vienu rečiausių ir geidžiamiausių albumų kolekcionierių tarpe.

yesterday...today

Labiausiai vertinamas yra „first state covers“ egzempliorius su originaliu viršeliu, tačiau aukščiausias pilotažas – dar neišpakuota plokštelė ir tokių po saule tikrai yra. 1966 metais tuometinis „Capitol Records“ prezidentas Alanas Livingstonas išsaugojo visą dėžę dar neišpakuotų diskų, o 1987 jo sūnus pasiūlė aukcionui 12 vienetų iš tos dėžės.

Toliau seka „second state covers“ – plokštelės su užklijuotu kita nuotrauka viršeliu ir, kaip nebūtų keista, tokių išliko ne tiek daug, kaip tikėtasi. Kuomet pasklido kalbos apie „Bitlų“ albumą su „mėsininko“ viršeliu, Amerikoje prasidėjo viršelių „nuklijavimo“ isterija! Pamenat panašią istoriją su „Abbey Road“ albumu? Įvairiom cheminėm (ir ne) priemonėm trynėm viršelį ir patį diską, tikėdamiesi surasti ypatingus ženklus, įrodančius Polo Makartnio mirtį? Kaip nekeista, nei iš vieno, atlikusio tokią operaciją, nesužinojau, koks buvo tolimesnis plokštelės likimas. O Amerika nebūtų Amerika, jeigu po panašių inkvizitoriškų manipuliacijų išmestų sugadintą diską: ten po „nuklijavimo“ akcijų plokštelės buvo ypatingai paklausios! Žinoma, sumos nebuvo kosminės, bet jeigu kaina prasideda nuo kažin kiek tūkstančių „dolcų“, tai ką žinau…Šios plokštelės taip pat buvo klasifikuotos, gavo „third state covers“ statusą ir buvo vertinamos pagal tai, kokia operacija buvo įvykdyta: apdorotos garais su siaura horizontalia klijavimo juostele buvo brangesnės už tas, ant kurių buvo išmėginti laužtuvas ir replės.

the_freewheelin_bob_dylanDar viena originalaus albumo, kuris buvo uždraustas pardavinėti, vėliau po kastracijos buvo grąžintas į rinką, istorija. O buvo taip: “Columbia Records” (keista, bet ši firma figūruoja daugelyje panašių istorijų – gal joje dirbo KGB rezervistai??) sustabdė viso tiražo realizavimą ir pareikalavo, kad Bobas Dilanas neįtrauktų į albumą dainos “Talkin’ John Birch Paranoid Blues” ir parašytų kitą. Dainoje, kurioje pasakojama apie komunistų medžiotoją, buvo žodžiai: “Mes sutinkam su Hitlerio pažiūromis, nors jis ir išžudė 6 milijonus žydų / Na ir kas, kad jis fašistas – pagaliau juk ne komunistas”. Šią dainą Bobas turėjo atlikti garsiame Edo Salivano šou,  tačiau firmos juristai pareiškė, kad už šio kūrinio atlikimą gręsia teisminis ieškinys; “John Birch Society”, realiai egzistuojanti organizacija, įkurta kovai su komunistais 1958 metais ir turinti savo skyrius 50 valstijų, tad iš jų pusės galima susilaukti antisemitiniu išpuolių. Būtent juristų įsikišimas lėmė, jog į galutinę albumo versiją nebuvo įtrauktos dar trys dainos – “Let Me Die In My Footsteps”, “Rocks & Gravel” ir “Gamblin’ Willie’s Dead Man’s Hand”- ir jų vietoje Dilanas parašė naujas,  kurios ir papildė galutinį albumo meniu.

Nepaisant to, jog originalus albumas buvo uždraustas, kai kurios kopijos visgi išvydo dienos šviesą ir dabar laikomos rečiausiomis ir brangiausiomis šio puikaus muzikanto diskografijoje. Šio albumo mono versijos 90-aisiais buvo parduotos už 12.000 doleriu, bet jeigu jūsų kolekcijoje užsigulėjo stereo albumas, savo sąskaitą galite papildyti 40.000 dolerių.

Šį plokštelė – puikus pavyzdys, ką galima rasti “blusaturgy”: Monrealio gyventojas Vorenas Hilas šį deimantą pirko turguje už…75 centus. Ant disko ranka buvo parašyta “The Velvet Underground / Mr-N-Dolph / 4-25-66”. Manding, šis laimingasis buvo arba visiškas profanas, arba velniškai gudrus kolekcionierius, už 75 centus pirkęs…25 tūkstančius “žalių”.

velvet_underground_acetate.recordVėliau paaiškėjo, kad tai yra debiutinio grupės “Velvet Underground” albumo originalas, o užrašas padarytas ranka iššifruojamas taip: misteris Normanas Dolfas. Misteris M.N.Dolfas – buvęs “Columbia Records” darbuotojas, kuris 1966 metais padėjo Endi Vorholui, grupės prodiuseriui, rasti pinigų niekam nežinomos grupės įrašui. Hilui į rankas pakliuvo taip vadinamas acetatas – aliumininis diskas, padengtas nitroceliuliozės laku, kuriame daromas įrašas iš magnetinės juostos. Tai yra tarpinis variantas gaminant vinilinę plokštelę, faktiškai – tarnybinė medžiaga garso režisieriams: šių diskų klausomasi, norint įsitikinti, jog viskas skamba gerai, tembras normalus ir garso lygis nešokinėja. Po to, kai įvedamos reikalingos korekcijos, gaminamas “master disc”, o jau nuo jo “pjaustomas” visas tiražas. Acetatai yra vienetinis gaminys ir perklausyti jį galima vos keletą kartų: jie greitai susidėvi. Unikalus šis diskas yra tuo, kad jame dainos šiek tiek skiriasi nuo vėliau išleisto albumo. Aukcionas eBay, kuriame Hilas išstatė šį diską, pasibaigė ties $151. 401 , tačiau asmuo, laimėjęs aukcioną, atsisakė mokėti. Pakartotinam aukcione diskas buvo parduotas už 25.200 dolerių.

Savo devinto albumo dizainą “Bitlai” patikėjo dailininkui-konceptualistui Ričardui Hamiltonui, kuris 1966 metais kuravo daug triukšmo sukėlusią Marselio Diušano retrospektyvą “Tate Modern” galerijoje Londone. Hamiltono dizainas buvo pakankamai konceptualus, ypač jeigu lyginsim jį su prieš tai išėjusiu prašmatniai apiformintu “Sgt.Peppers Lonely Hearts Club Band” albumu.

TheBeatles white albumwhite album inlay

Šis gi buvo labai kuklus – baltame viršelyje buvo išspausta užrašas “The Beatles”. Visas fokusas buvo tame, kad kiekvienas vokas turėjo savo serijinį numerį apatiniame dešiniame kampe, tarsi tai būtų limituotas leidimas ir pagal Hamiltono idėją “tai sukeldavo ironišką situaciją – numeruotas albumo leidimas, kurio tiražas buvo maždaug penki milijonai”. Tačiau šis grafinis sprendimas turėjo neplanuotą šalutinį efektą: kiekvienas kolekcionierius, pasižiūrėjęs į viršelį, gali įvertinti, kiek retas yra egzempliorius, kurį jis laiko rankose. Aritmetika labai paprasta: leidinys tuo vertingesnis, kuo mažesnis skaičius voko apatiniame kampe. Be abejo, kalba eina apie pirmą 1968-jų leidinį, o ne 1973, 1982 ir 1995 metais perleistus albumus. Pavyzdžiui, albumas turintis numerį 0050000 gali kainuoti $150 – 300 , na, o pirmos dešimt kopijų sieks 10 tūkstančių svarų sterlingų.

Visa bėda tame, kad nuostabusis Internetas per vėlai atsirado, tad tais laikais, kai per rankas perėjo tikrai ne vienas “Baltasis albumas”, niekas net nepagalvojo apie kukliai kamputyje išspaustą numerėlį…gal kuris iš mūsų ir laikė savo rankose albumą, kur buvo išspausta daug nulių ir tik keli skaičiai?…

Istorija, susijusi su šiuo singlu, įrašytu 1977 metais, tokia pat spalvinga, kaip ir patys “Sex Pistols”, pradedant jų nepavykusiu koncertu, kurį po Vestminsterio rūmu langais jie bandė surengti, taip paminėdami karalienės gimtadienį. Kuomet “Sex Pistols” bandė atlikti “God Save The Queen”, visi, kas dalyvavo šiame mini-koncerte, buvo suimti. Po kiek laiko singlas pradėjo kopti į čartų viršūnes, tačiau britų “Glavlitas” laiku susigriebė ir singlą uždraudė transliuoti per radiją ir TV.

sex pistols god save the queenNepaisant to, ilgainiui daina tapo visų laiku pankų himnu. Nedidelį singlo tiražą spėjo atspausdinti kompanija A&M, tačiau matydami, koks skandalas kilo, firmos bosai nutraukė kontraktą su “Sex Pistols”. Šis singlas tapo pagrindiniu masalu kolekcionieriams Anglijoje, o kuomet žurnalas “Record Collector’s Rare Record Guide” paskelbė jo kainą – 5000 svarų, jis tapo paieškos objektu visame pasaulyje. 2006 metais viena šio tiražo plokštelė buvo parduota aukcione už 12.675 svarų sterlingų.

Šis singlas su pripažintu visų laikų geriausiu roko kūriniu, buvo sumanytas kaip tipiškas korporatyvinis suvenyras ir išleistas 200 vienetų tiražu, pažymint prestižinį karalienės apdovanojimą “Queen’s Award To Industry For Export Achievement”. Apdovanojimas buvo skirtas firmai EMI Records už nuopelnus parduodant britų muzikantų įrašus užsienyje. Visi puikiai žinom, jog tuo metu visame pasaulyje (čia seka mano kalambūras!) karaliavo “Karalienė” ir jos plokštelės buvo įšparduodamos žaibišku greičiu visur, kur EMI turėjo savo atstovybes ir kur nebuvo monarchijos.

queen bohemian rhapsodyTaigi firmos valdžia sugalvojo išleisti šį singlą kaip dovaną ir ne bet kokią, o spalvotą ir dar su įvairiais pribambasais. Pagal sumanymą diskas turėjo būti purpurinis, kadangi ši spalva yra grupės (ir monarchijos) tradicinė, tačiau per skubėjimą, vietoj purpurinės gavosi mėlyna. Jo gamyba, palyginus su paprastu singlu, buvo ganėtinai brangi, bet tuo metu firmoje vyravo maždaug “jei baliavot, tai baliavot” nuotaikos, o ofisinis planktonas visada „nor šventes švęst“ ir į išlaidas niekas nekreipė dėmesio. O skirtumas tarp gamybos kaštų buvo tikrai pastebimas: jei paprasto singlo gamybos savikaina buvo 50 pensų, tai “mėlynasis” kaštavo 4-5 svarus. Visas šventinis tiražas buvo išdalintas firmos planktonui ir našarnikams per baliuką, skirtą šiam įvykiui. Kartu su disku buvo dovanojami proginiai bokalai ir šalikai su firmos simbolika. Dabar toks “džentelmeno rinkinys” įkainuotas 5000 svarų, tačiau šalia šio oficialaus rinkinio esti dar vienas – nesunumeruoti ir be voko diskai (matomai, buvusio Alytaus mėsos kombinato sindromu sirgo ir kai kurie EMI gamybininkai). Manoma, jog tai yra testiniai diskai ir anglai vis dar suka galvas, kaip jie atsidūrė kolekcionierių rankose. (Tegul paklausia manęs, aš “vaizdžiai” paaiškinsiu.) Taigi, šiuos “nešikiškus” (nuo žodžio “nešti”, “išnešti”) egzempliorius galima įsigyti už “varguoliškus” 500-600 svarų.

60-ųjų pabaigoje Britanijos rinkoje sunku buvo rasti singlo formato plokštelę su meniškai apipavidalintu viršeliu – paprastai tokia produkcija buvo pakuojama į tualetinį popierinių. Leidybinės kompanijos manė, jog į šią produkciją neverta investuoti daug pinigų – tai buvo reikšmingas, tačiau trumpalaikis produktas, kurį plebsas ir taip suvalgys. Todėl kai 1996 metais kolekcionierių tarpe atsirado Deivido Bovi ( arba Boui kaip taria anglai, bet gink Dieve ne Deivido Buvi, kaip dažnai jį vadina kai kurių radijo stočių ir TV vedėjai) dainos “Space Oddity” singlas su spalvotų viršeliu, daugelis pamanė, kad tai puikiai padaryta klastotė.

space-oddityTačiau muzikanto biografas Maršalas Džarmanas surado žmogų, kuris 60-jų pabaigoje dirbo firmos Philips olandų filiale ir kuris paaiškino, kad tai buvo nedidelis eksperimentinis singlo tiražas, kurį firma išleido britų rinkai. Diskas buvo įrašytas stereo formatu, kas tais laikais buvo pakankamai retas reiškinys. Be to, jis buvo įkvėptas kosminės tematikos ir turėjo daug įvairių garso efektų, kas irgi buvo didelė inovacija. Buvo panaudotas ir marketingo triukas: plokštelės išleidimas turėjo sutapti su amerikiečių astronautų išsilaipinimu Mėnulyje. Kodėl šios plokštelės nepapuolė į plačiąją prekybą ir kur dingo iki šių dienų, lieka nepaaiškinamu faktu. Žinoma tiktai, kad pasaulyje yra tik keli šio disko egzemplioriai.

       Na ir pabaigoje, kaip žadėjau naujausios žinios iš aukcionų ir specializuotų leidinių.

Reta dvigubo „Baltojo“ albumo kopija buvo parduota per eBay už 19.201 svarų sterlingų,- ją aukcionui pasiūlė tūlas Austrijos gyventojas. Diskas yra vertingas tuo, kad turi unikalų serijinį numerį – 0000005! Kaip žinia, visų albumų viršeliuose puikavosi serijiniai numeriai ir šiuo metu šis yra pats vertingiausias rinkoje, nes pirmus keturis gavo patys „Bitlai“.

       Mono versija albumo „Please Please Me“ su visų keturių „Bitlų“ autografais buvo parduota už 25.000 dolerių. Albumas buvo išleistas 1963-ais ir dauguma albumų yra totaliai susidėvėję, bet parduotas egzempliorius buvo puikios kokybės.The-Beatles-Please-Please-Me-245866please me back cover


  

  

 

 

                                 

                                         

Nieko keisto, kad didžiausia kaina yra prašoma (ir sumokama) už „Bitlų“ albumus,- jie yra labiausiai vertinami kolekcionierių. Dar vienas jų albumas „Introducing…The Beatles“ buvo parduotas už 14.999 $.

1-best-cover-1-sr-1062-2008-front-insideŠi plokštelė yra vertinama todėl, kad tai buvo pirmas jų albumas, išleistas Amerikoje. Iš pradžių diskas turėjo pasirodyti 1963-ais, bet dėl juridinių problemų buvo išleistas 64-jų sausį. Vee-Jay Records leidybinė firma labai skubėjo paleisti šį albumą prekybon, bet paruoštas buvo tik viršelis ir kitoje voko pusėje teko spausdinti spalvotą kitų šio leiblo plokštelių reklamą. Ši albumo versija vadinama „Ad Back“. Kas įdomiausia, startinė kaina buvo 99 centai ir dėl disko kovėsi 13 pretendentų. Tiesa, plokštelė buvo idealios kokybės – „celofanuota“ ir su kaina!

      Džono Lenono albumas „Double Fantasy“, pasirašytas likus kelioms valandoms iki jo mirties, buvo parduotas Christie aukcione už 23.750 svarų sterlingų. Galutinė kaina maždaug penkis kartus viršijo pradinę, bet tai nebuvo albumas, kurį Džonas pasirašė savo žudikui. Pastarojo kaina, pasak ekspertų, gali siekti 600 tūkstančių dolcų! Aukcione parduotoji plokštelė buvo papuošta Džono Lenono autografu, jis ją pasirašė radijo laidos metu ir įteikė kaip prizą klausytoju konkurso nugalėtojui.

     Ir pabaigai žinia, kuri iš pradžių mane pribloškė, o paskui privertė suabejoti jos tikrumu ir skambėjo ji taip: “Londonas, balandžio1-oji. Aštuntas britų grupės „The Beatles“ albumas Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band, išleistas 1967 ir pasirašytas visų ansamblio narių, buvo parduotas aukcione JAV už  290.5 tūkst. dolerių. Kaip pranešė BBC, aukcionas vyko Dalase.“

sign1

Pagal prognozes, albumas turėjo būti parduotas maždaug už 30.000$, bet tokio galutinio rezultato niekas nesitikėjo. Kaip sakė Heritage Auctions atstovas,- „tai buvo efektingiausia aukciono brangenybė. Prieš tai rekordas už pasirašytą diską siekė 150 tūkst. dolerių ir priklausė plokštelei Meet The Beatles“.

sign2

Pirma mintis buvo: “Melagio dienos pokštas!“ Bet pasikapstęs Internete, radau aukciono puslapį ir jame viskas pasitvirtino!

        Vakarą praleidau glostinėdamas savosios kolekcijos „Bitliukų“ vinilus…

 

Parengta ir gražiai išguldyta mano, o tiekėjas – Internetas

 

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo balandžio 20, 2013 Uncategorized

 

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (15 dalis)

Kai pagaliau atsidūrėm kitoj įstaigos durų pusėj, susidūrėm su tikrove. Dabar buvau ponia Sintija Lennon, o Džonui, ko gero,  turėjo skaudėti galvą ne tik nuo to nelemto grąžto, bet ir nuo minties, kad turi žmoną ir vaiką…

     1963-jų rugpjūčio 23 dieną Džonas Vinstonas Lenonas ir Sintija Powell buvo sujungti šventais vedybiniais saitais.* Į tuoktuvių ceremoniją mus vežė Brajanas savo automobiliu. Apsirengusi buvau taip, kaip reikalauja mūsų angliška tradicija – kažką naujo, kažką seno, kažką skolinto ir kažką mėlyno. Galima pasakyti ir kitaip: ant manęs buvo labai daug seno, bet viduje jaučiau naujo gyvenimo pradžią. Žodį „seno“ reikia suprasti kaip seni rūbai: mano sutuoktuvių rūbai susidėjo iš panešioto tamsiai purpurinio dviejų dalių kostiumėlio, baltos plisuotos bliuzelės su aukšta apykakle (kurią gavau iš Astrid), juodų batelių ir rankinuko – tikrai nebuvau madingiausia metų nuotaka! Tačiau plaukus susitvarkiau itin kruopščiai ir kai tą įsimintiną dieną manęs atvažiavo Brajanas, jaučiau, kad atrodau elegantiškai, nors viduje ir tvyrojo baisi įtampa. Brajanas atrodė prašmatniai ir jo išvaizda teikė man tvirtumo. Kaip vestuvinę dovaną jis mums pasiūlė savo prabangų butą Faulkener Street, visai netoli mano mokyklos. Butas buvo apstatytas baldais ir mes bet kada galėjom į jį keltis. Aš taip džiaugsmingai reagavau į šį jo pasiūlymą, kad jam teko mane raminti.(…)

JOHN & CYNTHIA (2)     Pakviestųjų tarpe buvo mano brolis Tonis su savo žmona, Polas, Džordžas, Brajanas ir, be abejo, ponas jaunikis, t.y. Džonas. Tai, ką pamačiau įėjusi į įstaigą, kurioje turėjo vykti santuoka,  kiekvienam sukeltų isterišką juoką: vaizdas greičiau priminė pakasynas, o ne vestuves. Džonas, Polas ir Džordžas susispietę į niūraus laukiamojo kampą, kiekvienas vilkėjo juodą kostiumą, baltus marškinius ir juodą kaklaraištį. Jų veidai nuo įtampos buvo balti, pirštai nervingai krapštė kaklaraiščius, atsegdavo apykakles arba šukuodavo ir taip gerai sušukuotus plaukus. Visa tai darė vos ne tuo pačiu metu, kaip pagal komandą! Girdėjau nervingą kuždėjimą, o po minutės tylų kikenimą, grasinanti pereiti į visuotinį isterišką juoką. Mano brolis su žmona jautėsi labai nejaukiai šioje situacijoje ir sumišimas Tonio veide aiškiai rodė susirūpinimą sesers ateitimi. Džono šeima nutarė šias vestuves paprasčiausiai boikotuoti; mano mama buvo Kanadoje, taigi, galit įsivaizduoti, kaip jaučiausi.

f0210407_2172134

     Po įprastų apsikabinimų, bučinių ir linkėjimų, staiga atsidarė durys į iškilmių salę ir mus pasitiko niūrus kaip tos dienos rytas valdininkas. Manau, vien mūsų būrio išvaizda sugadino jam nuotaiką visai likusiai dienai. Užtat savo misiją jis traktavo labai rimtai, taip rimtai, kad nei karto mums nenusišypsojo. Tas jo rimtumas taip mus paveikė, kad visi nulenkėm galvas ir stovėjom tyloje, kartas nuo karto pertraukiamoje užduodamais klausimais. Mano kojos pavirto želė, džiūvo gerklė ir bijojau, kad net nesugebėsiu atsakyti į klausimus. Pažvelgiau pro langą į aukštus mūrus, kieme pastebėjau darbininką, kuris nešvariose rankose laikė pneumatinį grąžtą. Pasielgė taip, lyg tiksliai žinotų kada pradėti…ir pradėjo kaip tik tada, kai prasidėjo ceremonija. Nieko negirdėjom, net savo minčių… Sakomų žodžių grožis ir mūsų priesaikų svarba paskendo garsų kakofonijoj nuo drebančių stiklų ir žviegiančio grąžto. Buvo neįmanoma išlaikyti rimties ir iškilmių atmosferos, nors mes turėjom priimti labai mums svarbų sprendimą. Norėjom tik vieno – greičiau dingti iš šio klaustrofobiško beprotnamio, kuriame viskas atrodė nerealu. Kai pagaliau atsidūrėm kitoj įstaigos durų pusėj, susidūrėm su tikrove. Dabar buvau ponia Sintija Lenon, o Džonui, ko gero, turėjo skaudėti galvą ne tik nuo to nelemto grąžto, bet ir nuo minties, kad turi žmoną ir vaiką, kuris atsiras po aštuonių mėnesių. Atsižvelgiant į šią situaciją, trūko dar vieno deramo aspekto, kurio netrukus sulaukėm: dangus prapliupo galingu lietumi…0977

     Mūsų vestuvinę „puotą“ prisiminsiu ilgam: ji vyko „Reece‘s cafe“. Alkani ir peršlapę, tačiau geros nuotaikos įvirtom į kavinę. Tokiu laiku ten buvo daugybė lankytojų, nenumanančių, jog šalia vyksta toks svarbus įvykis. Nebuvo nė vienos laisvos vietos ir aš jau ėmiau galvoti, kad dievai susimokė prieš mus. Pagaliau atsilaisvino vienas staliukas ir mūsų kompanija pradėjo spraustis link jo. Į menių įėjo įprasti pietų patiekalai: sriuba, keptas viščiukas ir biskvitinis pyragas su kremu. Tikra puota, tiesa? Jei gerai pamenu, tosto už jaunuosius metu kėlėm stiklus su paprastu vandeniu, kadangi kavinė neturėjo leidimo prekiauti alkoholiu. Visa vestuvine puota kainavo mums tik penkiolika šilingų. Sąskaitą apmokėjo Brajanas.(…)george martin and brian

   (…)Pagaliau Brajanas Epstainas pasirašė kontraktą su „Beatles“, kurių sudėtyje buvo ir Ringo. Brajanas visas pastangas skyrė surasti leidėjui, su kuriuo būtų pasirašytas kontraktas plokštelei išleisti. Su magnetofoninėm kasetėm aplakstė visas įrašų kompanijas Londone, įtikinėdamas jų bosus, kad „The Beatles“ yra talentingiausia Britanijos grupė. Tačiau labai greitai suprato, kad paskyrė sau labai sunkią užduotį, ir kai kelis kartus su juo niekas nepanoro kalbėtis, buvo beprarandąs viltį… Pagaliau, kai muziką išgirdo Džordžas Martinas iš EMI, ši firma pasirašė su vaikinais kontraktą: pirmoje plokštelėje turėjo būti pačių muzikantų kompozicijos.(…) Brajano pastangų dėka dangus virš Džono ir jo draugų galvų pragiedrėjo,- dabar jie dažnai važiuodavo į Londoną ir aš likdavau viena. Džoną matydavau retai, o didžiąją dalį laiko praleisdavau skalbdama ir lygindama jo garderobą.

rs

* Sintijos ir Džono santuoka buvo užregistruota toje pačioje įstaigoje, kur 1938 metais susituokė Džono tėvai. Sintija, kaip nebūtų keista, pamiršo savo vestuvių datą – santuoka buvo įregistruota metais anksčiau – 1962-ais. Praslinkus porai dienų po vestuvių, grupės fanai paskelbė karą Epstainui dėl Pito Besto atleidimo iš grupės. Jam teko prašyti pas „Cavern“ klubo savininką apsaugos. Vėliau Brajanas pasiūlė Bestui vietą grupėje „Lee Curtis and the All Stars“, kurią jis ir užėmė. Tuo momentu Ringo su kitu ansambliu buvo išvykęs, tad trumpam reikėjo kito būgnininko – juo tapo Johnny Hutchinson iš grupės „The Big Three“. Jis nesutiko ilgam pasilikti grupėje, motyvuodamas tuo, jog Pitas Bestas yra jo geras draugas, tačiau sugrojo su „Bitlais“ vieną koncertą. Pirmame grupės single „Love Me Do/P.S I Love You“ kartu su „Bitlais“ grojo Endis Vaitas.

 
Parašykite komentarą

Publikavo balandžio 13, 2013 Uncategorized

 

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (14-ji dalis)

Užgimus fanų garbinimui, atsirado ir paklusnios, į lėles panašios „groupies“ – ištikimos gerbėjos, grupės vaikinai galėjo rinktis bet kurią iš jų – dėl savo dievaičių jos buvo pasiruošę viskam …

Būtent tada, smarkiai augant „Bitlų“ populiarumui, smalsumo vedamas Brajanas Epstainas užėjo į klubą „The Cavern“, kad savo akimis pamatytų visą ketveriukę. Jis buvo kilęs iš žydų šeimos, priklausančios viduriniajai klasei.*

cavern club

Dirbo darbą, kurį laikė nuobodžiu- jis prekiavo baldais ir plokštelėmis. Ir vien todėl, kad tūlas klientas paprašė ‚Bitlų“ plokštelės su daina „My Bonnie“, vieną vakarą ėmė ir atsidūrė tame klube. Brajanas visiškai netiko šiai vietai, tačiau išgirdus muziką jo širdis pradėjo plakti smarkiau, adrenalino kiekis kraujyje staiga pašoko ir Epstainas buvo priblokštas garsų ir vaizdų įvairovės.(…) Mintis, kad jis turi tapti šio dinamiško kvarteto menedžeriu, pradėjo įkyriai skverbtis į smegenis. Jį apėmė obsesija, kurią reikėjo tenkinti…

Brian Epstain      Kai jis vėliau papasakojo vaikinams savo idėjas ir nupiešė jiems šlovės ir sėkmės perspektyvas, ypatingo pasipriešinimo nesulaukė. Brajanas buvo tas žmogus, kurio „Bitlams“ reikėjo. Rengdavosi elegantiškai, kalbėjo „kultūringa“ kalba, o įspūdį vaikinams padarė tai, kad jo šeima turėjo Liverpulio centre didžiulį koncerną. Nors Brajanas visiškai nesiorientavo muzikos pasaulyje ir neturėjo didelės patirties dirbant su plokštelių firmomis, ilgėjosi šou biznio jupiterių šviesų.(…) Buvo pažadėjęs sau, kad pasieks šlovę, kad ir kiek jam tai kainuotų, dėl šio tikslo galėtų ir mirti. Taigi, ši svajonė turėjo tapti tikrove. Tačiau prieš sutvarkant visus formalumus, susijusius su „Bitlais“, reikėjo sutvarkyti vieną reikalą – kalba ėjo apie vaikinų nenorą groti tokios sudėties, kokia tuo metu buvo. Pitas Bestas vis dar buvo su jais ir labai stengėsi, bet to neužteko. Aplinkybės susiklostė taip, kad Rorio Stormo grupės būgnininkui Ringo Starui atsibodo Anglijoje ir jis troško išvažiuoti į Ameriką, tad paliko grupę ir buvo laisvas.** Net įsivaizduoti negalėjo, kaip jo gyvenimas netrukus pasikeis… „Bitlai“ atsidūrė keblioje situacijoje: bet kokia kaina priimti Ringo ir atsikratyti Pito iki kontrakto pasirašymo.

tusas...

Tuo tarpu džiaugsmą, susijusi su mano profesiniais reikalais, aptemdė vienas svarbus įvykis. Šiais laikais merginos protingai naudojasi žiniomis apie tai, kas tada buvo tabu – turiu omeny seksą. O tada kontraceptinė tabletė tik pasirodė horizonte. Mano atveju kalba ėjo apie principą „nežinojimas yra palaima“. Mane apakino meilė ir nepagalvojau apie pasekmes. Tai negali atsitikti būtent man, bent jau šiuo metu, ne, ne anksčiau, kaip pasieksiu rezultatų profesinėj srity ir jau tikrai ne prieš vedybas. Dieve, ką apie tai pasakys mama? Mano „kasmėnesinė draugė“ nepasirodė ir aš buvau visiškai pasimetusi, (…) dar daugiau,- pasibaigė mano santaupos ir buvau priversta kreiptis pagalbos į socialinės globos įstaigą.(…) Kai nuėjau į centrą, prie pat durų tiesiog susidūriau su Džono teta Mimi. Mano sumišimas buvo matomas už kilometro – veidas buvo purpurinis iš gėdos ir murmėjau sau po nosim pasisveikinimo žodžius, buvo aišku, kad sąžinė nešvari ir bandau kažką slėpti. Iš metų perspektyvos visa ši situacija atrodo kvailai, bet tada viskas buvo ganėtinai rimta – apnėštėjau be santuokos. Rytinis pykinimas ir draugės patarimai, kuri puikiai žinojo, ką reiškia šie simptomai, paskatino mane nueiti pas gydytoją – tą pačią ginekologę, pas kurią gydėsi mano draugė Filis. Drebėdama iš baimės įėjau į kabinetą: ponia gydytoja išklausė mano pasakojimų (su ašaromis ir atodūsiais) ir šaltai bei atmestinai mane apžiūrėjo. Viskas pasitvirtino. Neišgirdau ne vieno užuojautos ir supratimo žodžio, tik įžeidžiantį pamokymą apie netinkamą elgesį ir moralės principus. Palikau kabinetą, galvodama, kad atėjo pasaulio pabaiga.(…)

paul in actionKelias savaites prieš šį mane sukrėtusį įvykį, pasaulio pabaiga aplankė ir Dorotę. Tą atmintiną vakarą mes buvom namie: Dot ką tik išsiplovusi galvą, su suktukais ant galvos, senu, sulopytų motinos megztiniu ir motinos prieštvaninėm kelnaitėm (vienas Dievas žino, kam jas užsidėjo) buvo panaši į ateivę. Niekas neturėjo jos taip atrodančios matyti – ta tema mes net plepėjome ir juokavom: “kas būtų, jei vaikinai mus dabar pamatytų“. Nuotaika buvo puiki, kai staiga į duris kažkas pabeldė. Tai buvo Polas… Dot tartum žaibas trenkė – negalėjo nei susišukuoti, nei persirengti. Abu nuėjo į jos kambarį ir viskas nutilo. Pradėjau nerimauti, ar jie gyvi, kai jos kambario duris tyliai atsidarė ir taip pat tyliai užsidarė. Išgirdau greitų žingsnių garsą laiptinėje ir baisų lauko durų trenksmą,- tą sekunde šovė mintis, kad namas sugrius. Nieko nesupratau, bet netrukus į kambarį įpuolė isteriškai verkianti Dorotė.(…) Dabar jau viską supratau… Tik vienas dalykas galėjo taip paveikti Dot – Polo išėjimas. Užgimus fanų garbinimui, atsirado ir paklusnios, į lėles panašios „groupies“- ištikimos gerbėjos; grupės vaikinai galėjo rinktis bet kurią iš jų – dėl savo dievaičių jos buvo pasiruošę viskam … Tai buvo pagunda, kuriai Polas neatsilaikė. Pagaliau jis buvo jaunas, karštakraujis rokmenas, o šalia buvo tuntai jaunų, gražių moterų, kurios svajojo, kad jas kas atrastų. Jis buvo per jaunas rimtiems santykiams, bet kokia kaina norėjo būti laisvu ir nepriklausomu. Blaiviai įvertinus aplinkybes, galiu pasakyti, kad jis pakankamai garbingai pasielgė su Dorote, kuri galvojo, kad viskas atsitiko dėl jos netinkamos išvaizdos tą nelemtą vakarą.

at home(…) Turėjau pagaliau pasakyti Džonui apie tai, ką sužinojau gydytojos kabinete. Iš tikrųjų, tai buvo nelengva padaryti, visa drebėjau.(…) Netgi tuo momentu negalvojau apie vedybas, paprasčiausiai tai buvo iki tol neliesta tema. Norėjom tik būti kartu be oficialaus popieriuko ir santuokos „grandinių“. Tik kartą Džono laiške buvo užuomina apie tai, po to, kai Polas nupirko Dorotei sužadėtuvių žiedelį. Džonui tai labai patiko ir jis pasiūlė pagalvoti apie mūsų sužadėtuves, bet toliau žodžių tai nepajudėjo. Ir štai dabar aplinkybės privertė mus priimti sprendimą. Nedrąsiai ir abejingai papasakojau apie viską Džonui ir pastebėjau, kad jo veidas pabalo kaip kreida, o akyse atsirado baimė ir panika. Žiūrėjau į jį, o širdis daužėsi kaip kūjis, galvojau, kad tuoj sprogs ir aš mirsiu. Pagaliau Džonas nutraukė tylą: „Galim padaryti tik viena, Sintija,- turim susituokti“. Manau, taip sakydamas, nė kiek neabejojo dėl savo žodžių, juk buvo auklėjamas tradiciškai. Sugebėjo atskirti, kas yra gerai, o kas blogai. Ir nors žinojau, kad ne vienas mūsų dar nebuvo subrendęs santuokai, jau nekalbant apie tėvystės atsakomybę, pajutau didžiulį palengvėjimą. Vaikai man buvo rėkiantys ir vystyklus purvinantys maži padarėliai, atimantys daug laiko. Niekad į galvą neatėjo, kad vieną gražią dieną pagimdysiu vaiką.(…)

Džono ir Mimi konfrontacija nebuvo malonus įvykis. Džonas buvo labai santūrus ir nenorėdamas manęs įskaudinti,  nepasakojo, kas tarp jų įvyko. Neabejotina, jog Mimi ši žinia smarkiai sujaudino – ji pranešė, kad jokiomis aplinkybėmis negalės „įteisinti“ viso šio reikalo ir mūsų vestuvėse nedalyvaus. Ji pati, kaip ir likusi šeimos dalis, nenori turėti su tuo ką nors bendro.(…)

cavern2

* Istorija apie tai, kaip Brajanas Epstainas susitiko ir pasirašė kontraktą su „Bitlais“ buvo labiau komplikuota už tą, kurią Sintija aprašo savo atsiminimuose. Epstaino biografija ir jo asmenybė yra labai ryški ir dramatiška (buvo žinoma, kad jis yra gėjus). 1961 metais toks Raimondas Džonsas paprašė Epstaino, kuris tuo metų dirbo „NEMS“  plokštelių parduotuvėje (kurios savininkais buvo jo šeima), singlo  „My Bonnie“. Šį singlą įrašė dainininkas Tonis Šeridanas su grupe „Beat brothers“ (taip tada vadinosi „Bitlai“). Kadangi Brajanas neturėjo šio singlo, o jo reikalavo ir kiti klientai, jis nusprendė patikrinti, kas tai per grupė (ne vienas urmininkas negalėjo pristatyti šios plokštelės, nes mažai kas ją girdėjo). Klubas „The Cavern“ buvo visai šalia parduotuvės, bet Brajanas nieko negirdėjo apie „Beatles“, nes roku domėjosi tik iš profesinės pusės.  Dėl tos tos pačios priežasties retkarčiais paskaitydavo žurnalą „Mersey Beat“. Toliau įvykiai klostėsi maždaug taip, kaip aprašė Sintija: per pirmą susitikimą su „Bitlais“ Epstainas įsimylėjo Džoną, kas vėliau pablogino jo santykius su grupe. Oficialus susitarimas, po kurio sekė kontrakto pasirašymas,  įvyko 61-jų gruodį parduotuvėje „NEMS“, Brajano kabinete. Šiam susitarimui labiausiai priešinosi Polo Makartnio tėvas. Sintija taip pat nieko nerašo apie permainas, kurias įvedė Epstainas. Pirmiausiai tai lietė grupės įvaizdį,- būtent tada atsirado garsūs „a la Beatles“ kostiumai, tada įvyko ir susitikimas su Džordžu Martinu, kuris dažnai buvo vadinamas „penktuoju bitlu“. Martinas tada buvo vieno iš įrašų firmos „Parlophone Records“ filialo vadas – ir sutiko paaukoti savo laiką vaikinams, nes, kaip jis sakė, „jų muzikoje yra kažkas ypatingo“.

** Pitas Bestas Brajano Epstaino reikalavimu 62-ju rugpjūčio 16 dieną buvo pakeistas į geresnį ( Epstaino manymu) būgnininką Ringo Starą. Į šį įvykį neigiamai reagavo grupės fanai ,o ypatingai pats Bestas.

 
Parašykite komentarą

Publikavo balandžio 5, 2013 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: