RSS

Mėnesio archyvas: gruodžio 2020

Paveikslėlis

 
Parašykite komentarą

Publikavo 24 gruodžio, 2020 redaktoriaus zodis

 

Aš – Ozis (7)

Vaikams iki niolikos metų, vegetarams ir gyvūnų mylėtojams nepatartina skaitytį šį skyrių.

Kai parėjau namo, manyje viskas pasikeitė: tarytum galvoje užsidegė ryški šviesa. Aš „užpielinau“ šitą diską iki skylių. Lenono ir Makartnio harmonijų magija nunešė mane iš Astono į įsivaizduojamą „The Beatles“ pasaulį. Negalėjau atsiplėšti nuo šių 14 gabalų: aštuonių originalų ir šešių kaverių, ypač Čako Berio „Roll Over Beethoven“. Gal dabar tai nuskambės pompastiškai, bet tuo momentu pajutau, kad mano gyvenimas įgavo prasmę. 

Vėl ir vėl klausiausi šios plokštelės ant vos gyvos tėvo magnetolos. Tai buvo lempinio ir senoviško gramofono hibridas, tarnaujantis kaip garnitūras ir stovėjęs garbingoj vietoj salione. Dar nueidavau į „Silver Blades“ čiuožyklą – ten irgi suko Bitlų muziką. Dažnai išeidavau pasivaikščioti su disku po pažastim, taip būdavau įsiaudrinęs. Pradėjau rinkti viską, kas susiję su Bitlais: fotkes, plakatus, atvirutes, viską! Pasikabinau šitą turtą virš lovos. Broliams tai netrukdė, jie irgi baldelino nuo Bitlų, bet tai buvo niekas, palyginus su tuo, kaip nuo Bitlų kaifavau aš. Savaime suprantama, reikėjo pastangų, kad nusipirktum jų pirmą diską „Please Please Me“, o kai išėjo jų „A Hard Day‘s Night“, aš buvau pirmas eilėje į muzikos prelių parduotuvę. Dėka bitlomanijos man nereikėjo slepti savo nenoro dirbti gamykloje. Džonas Lenonas ir Polas Makartnis irgi nenorėjo dirbti gamykloje! Jie irgi buvo panašūs į mane: paprasti vaikinai iš darbininkiškų šeimų, išauginti skurdžiuose pilko, nutolusio nuo Londono miesto rajonuose. Vienintelis skirtumas buvo tai, jog jie buvo iš Liverpulio, o aš iš Astono. Ir iš to, kad jie grojo grupėje, logiškai sekė išvada, kad ir aš turiu pabandyti. Aš buvau aštuoniais metais jaunesnis už Lenoną ir šešiais už Makartnį, reiškia, aš turėjau marias laiko, kad išgarsėčiau. Bet kitas dalykas – aš nežinojau, kap tai padaryti.

Išskyrus Tonį Aiomį, su kuriuo aš nesimačiau nuo mokyklos laikų, aš nepažinojau nei vieno, kuris mokėjo groti. Tada pradėjau auginti plaukus ir darytis tatuiruotes. Šiaip, dėl ponto*. Su plaukais nebuvo problemų, bet tatuiruotės velniškai degino, ble*. Pirmas ant rankos atsirado durklas. Paskui pats išmokau durti adatą su tušu. Užtekdavo užkabinti ant adatos galo tušo lašą ir įdurti kuo giliau po oda, kad laikytųsi spalva. Kartą, būdamas 17-os, beveik visą dieną praleidau Saton Parke padoriame Birmingemo rajone ir šios įšvykos rezultatu buvo tatu ant pirštų OZZY. Kai aš grįžau namo, buvau patenkintas kaip dramblys. O štai tėtušis nebuvo toks laimingas. Pamatęs mane, išbalo:

-Sūneli, tu atrodai kaip paskutinia idiotas!

1964-ais atsitiko kažkas neįtikėtino: aš gavau darbą, kuris man patiko. Paaiškėjo, jog nepaisant to, kad buvau sumautas santechnikas, nesugebėjau derinti automobilių signalų, arti statybose ir daryti daug kitų suknistų dalykų, iš kažkur išlindo talentas žudyti gyvūnus. Sako, kad tūlas žmogelis, apsilankęs skerdykloje, patampa vegetaru. Tik ne aš. Ir dar kai ko išmokau.  Greitai sužinojau, kad nebūna vištų, panašių į skrudintas kulšeles, arba mažų karvių, panašių į hamburgerį. Gyvuliai – tai siaubingai smirdantys bestijos. Manau, kad kiekvienas, valgantis mėsą, turi nors kartą gyvenime apsilankyti skerdykloje ir pamatyti, kaip tai atrodo iš tiesų. Kraujas, smarvė ir šūdas. Skerdykla, kurioje aš įsidarbinau, buvo Digbete, viename iš senų Birmingemo rajonų. Pradžioje į mano pareigas įėjo skrandžių ištuštinimas. Man parodė gulinčią kampe didžiulę krūvą avių skrandžių, kuriuos aš turėjau  perpjauti ir pašalinti turinį. Pirmą dieną aš pašėlusiai lupau ožius ir baisiai kentėjau. Visą mėnesį vos ne kas valandą aš išvemdavau savo skrandžio turinį, it kažkas būtu užkūręs laužą.

Kartais kolegos ant ponto* pakišdavo man brokuotą, senos sirgusios avies skrandį, netinkamą naudojimui. Sykį čiumpu tokį skrandį su „siurprizu“, o jis pratrūksta mano rankose. Kraujas sumaišytas su pūliais nubėga mano veidu. Visi apsimyža iš juoko, ble, lyg tai būtų geriausias prikolas Žemeje*. Bet, galų gale, aš pamilau skerdyklą. Pripratau prie smarvės, o kai susitvarkiau su skrandžių valymu, mane paskyrė skerdiku. Jomajo, va čia tai buvo darbelis! Aš jums taip pasakysiu: kas nors kartą gavo su kanopa, tam nereikia nieko aiškinti. Kai kartą vieną žalmargė užvažiavo man per margučius, pagalvojau, kad išspjausiu kairį kiaušą.

Visa procedūra atrodė taip: penki ar šeši ambalai* tempia surištą karvę į skerdimvietę. Gyvulys užeina į rampą, o čia aš su pneumatiniu pistoletu, kurio šūvis didele vinim, panašia į kaltą, pramuša karvės kaušą. Visas keblumas tame, kad reikia prieiti kuo arčiau ir iššauti, kol gyvulis neįsiuto, kitaip jį bus sunku užversti iš pirmo šūvio. Kiek mirtinų kovų „Žmogus vs Karvė“ matė ši skerdykla Digbete! Į vieną jautį teko šauti penkis ar šešis kartus ir tik po to jis krito. Blet*, kaip jis įsiuto! Kuriuo tai momentu pagalvojau, kad baigsiu gyvenimą bandelėje su kečupu.Po šios operacijos, karvei reikėjo surišti kojas ir pakabinti aukštyn kanopom ant judančio kablio, kuris ją pristatys į perdirbimo cechą. Ten jai kas nors perpjaus gerkle ir išleis kraują į specialų lovį. Galų gale gyvulys nugaišta. Vieną kartą aš pakabinau karvę ant kablio, nežinodamas, kad ji dar gyva. Ir kai ji kabojo aukštyn kanopom, ji sugebėjo įspirti man į subinę, kad aš atsidūriau lovy su kraujais. Kai mane iš ten ištraukė, aš atrodžiau kaip naujagimis. Nuo manes varvėjo kraujas, batuose kliuksėjo kraujas, plaukai buvo sulipę nuo kraujo. Net buvau nurijęs gurkšnį. O šitam lovy buvo ne tik kraujas, jame dar plaukiojo velniažin kokių neaiškių substancijų. Aš buvau taip pradvokęs, kad kelias savaites autobuse šalia manes niekas ne sėsdavo.

The Horse Meat Scandal moves to Romania where the original meat came from. The Doly-Com Abattoir in Roma, Botosani County, north east Romania which is the source of the horse meat at the centre of the scandal. Collect of inside the slaughterhouse

Digbete aš atlikdavau įvairias užduotis. Kurį laką specializavausi išdarinėti, dar buvau „kulniukų nuėmėju“, kitaip tariant, nupjaudavau kanopas. Aš suprantu, kažkam patinka skrandžiai, bet kas nx*, gali ėsti suknistas kanopas? Padirbėjau  kiaulių skerdiku. Sako, kad kiaulės viskas valgoma, išskyrus kiaulės žviegimą, ir tai tiesa. Kiekviena, net mažiausia kiaulės dalis tampa produktu. Buvo ir tokia užduotis: paimti specialias žnyples su kempine, sušlapinta vandenyje, ir suimti jomis kiaulės galvą. Po to paspausti elektros srovės mygtuką ir laukti, kol kiaulytė užsilenks. Bičai kai kada suskeldavo žiaurius bajerius ir suruošdavo kiaulėms tikrą Osvencimą, ko tik neišdarinėdavo… Būdavo, dar prieš užmušant kiaulę elektra, įmesdavo ją į vonią su verdančiu vandeniu. Arba gyvas kišdavo į krosnį, kad nusviltų šeriai. Šiandien aš gailiuosi, kad dalyvavau šiose egzekucijose. Užmušti kiaulę dešrai tai vienas dalykas, bet žiaurumui nėra pateisinimo, net jeigu tai daro pienburnių gauja. Žmogus, padirbėjęs skerdykloje, į mėsą žiūri kitaip. Pamenu, sykį piknike mes kepėm steikus grilyje. Nuo kaimyninio lauko atėjo karvės ir ėmė mane uostyti, tartum žinotų, kad aš esu jų draugių žudikas. Pasijutau kaip koks idiotas su tais steikais.

-Ten buvo ne jūsų giminaičiai, aš čia ne prie ko!- sakau aš joms, bet jos nesitraukia. Velniop tą grilį, kažkaip nežmoniška šlemšt jautieną  karvių kompanijoje.

Nežiurint tų visų nutikimų, darbas Digbete man patiko. Bičams,  su kuriais aš dirbau, visad kildavo beprotiškų idėjų ir jie visad ieškojo progos pažvengti. Po pamainos normos įvykdymo buvo galima eiti namo – pakakdavo pradėti nuo ankstaus ryto ir devintą arba dešimtą galima buvo dingti į visas keturias puses.

Ketvirtadieniais, gavę algą, traukdavom į pabą. Ten aš atlikdavau savo nemirtingą bajerį: įmesdavau žmonėms į kokteilį karvės akį. Tam tikslui vogdavau iš skerdyklos jų keliolika iškart. Kiečiausia buvo pastebėti jauną, iš pažiūros jautrią pupytę, sulaukti, kada ji nulėks į tuliką ir padėti vyzdį ant jos kolos skardinės. Grįžus jas paprastai ištikdavo isterijos priepuoliai. Sykį savininkas išvijo mane po to, kai viena mano auka metė šliauką ant kilimo, padabinto ornamentais. Na, aš išsiimu antrą buliaus akį, atsistoju pabo tarpdury ir išskrodžiu ją peiliu. Nuo šio vaizdo atsijungia dar pora žmogelių, o aš dėl suprantamų priežasčių laikau šitą bajerį genialiu prikolu.

Digbeto skerdykla turėjo dar vieną privalumą – tiesiai per kelią buvo naktinis klubas „Midnight City“. Ten grojo soul muzika, reiškia, išsiritęs iš pabo po uždarymo, galėdavau šokti klube iki penkių ryto. Pasikraudamas savo kaštonus deksedrinu. Ir iš ten eidavau tiesiai į skerdyklą, kur pribaigdavau porą karvių. Taip tęsdavosi iki sekmadienio vakaro, kai pagaliau atsirasdavau namie, Lodž Roude. Super!

Skerdykloje išsilaikiau maždaug pusantrų metų. Po skrandžių valymo, karvių skerdimo, vidurių išdarinėjimo ir kiaulių apsvaiginimo mane paskyrė į taukų surinkėjo poziciją. Gyvuliai turi aplink skrandį taip vadinamą riebalų klostę. Garantuoju, tokią klostę turi kiekvienas alaus megėjas. Į mano pareigas įėjo šį taukų sluoksnį išpjauti ir pakabinti nakčiai pradžiūti. Ryte visą šį turtą supakuodavo. Daugiausia iš jų gamindavo moterų kosmetiką. Tiesa, prieš džiovinimą šitą klostę reikėjo išvalyti. Darbo vietoje stovėjo metalinė statinė su verdančiu vandeniu ir taukus reikėdavo valyti garais , o tik po to džauti. Na, kolegos, žinoma, nepraleisdavo progos paprikolinti. Kai pasilenkdavau virš statinės, jie įpjaudavo juosteles, laikančias mano prijuostę, ir aš nuo galvos iki kojų būdavau apipilamas krauju, šūdais ir biesas žino kuo dar. Mane erzindavo tokie prikolai, o ypač užknisdavo vienas tipas. Aš tik pasilenkiu virš statinės, o tas ožys prisėlina ir perpjauna prijuostės juosteles. Atsisukęs, aš, nieko nelaukdamas kalu jam galvon basliu. Seni, aš savęs nekontroliavau. Vaizdelis buvo ne iš maloniųjų: aš sudaviau kelis kartus, kol jo veidas neapsipylė kraujais. Viskas baigėsi tuo, kad mano skriaudėją nuvežė į ligoninę. 

Taip baigesi mano darbas skerdykloje.

-Lauk, kad tavo nei kvapo čia nebūtų!- pasakė šefas.

  * Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 12 gruodžio, 2020 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: