RSS

Mėnesio archyvas: birželio 2017

Atostogos

Šį nuostabų metų laiką kiekvienas “čiūdinasi” savaip: vieni važiuoja į Maldyvus, kiti į Turkiją, kur viskas įskaičiuota, treti į Zizėnus daržų ravėc. Alytiškių melomanų komanda spjovė į visus pasaulio stebuklus ir kasmet važiuoja paklausyti ir gyvai pamatyti dar neišmirusių roko dinozaurų. Ta vieta vadinasi Loreley, Deutschland. Štai foto reportažas iš šių metų Open Air Loreley.

Rockfels Loreley 2017

 
Parašykite komentarą

Publikavo 30 birželio, 2017 bendra

 

Roger Waters — «Is This The Life We Really Want?»

 

„Ar tai tikrai tas gyvenimas, kurio mes norim?“,- klausia Rodžeris Votersas savo naujame albume. „Ar tai ta muzika, kurios mes iš tavęs laukėm?“,- norisi užduoti jam klausimą. Atsakymas ko gero būtų nedviprasmiškas.

Lygiai prieš 25 metus pasaulis išvydo puikų eks- Pink Floyd lyderio albumą „Amused To Death“. Ir štai šiom dienom turim galimybę klausytis naują Voterso opusą. Tai konceptualus diskas-antiutopija, „The Wall“ su juo palyginus yra kabaretas vaikų auditorijai. Tai ne mano nuomonė – aš po pirmo albumo perklausymo (kaip ir po pirmos „čierkos“ samanės)  nesusidariau apie jį tvirtos nuomonės. Kas iškart „krenta į ausis“ – Rodžeris nuolat pirštu bado į šiuolaikinių politikų bukumą, o save pristato kaip viską pasaulyje keikiantį pranašą, apie viską turintį savo nuomonę. Jis dainuoja apie tai, kad dievai, nekreipdami dėmesio į žmonių kančias, maukia kaip batsiuviai, jis rimuoja pavadinimą „Wish You Were Here“ su Gvantanamo kalėjimu ir kalbasi apie skolų grąžinimą su teroristais jiems suprantama kalba. Visą tai skamba baisokai, bet jis yra vienintelis muzikantas, kurio žodžiai gali pasiekti paskutinius įtakingus 21-jo amžiaus politikų ausis.

Albumas iš tiesų kontraversiškas – užtenka paskaityti pirmus klausytojų ir kritikų atsiliepimus: “Jau iš pirmų albumo fragmentų buvo aišku, kad tai ne šedevras, kokiu buvo „Amused To Death“,- fragmentai, pristatyti prieš albumo išleidimą, ir buvo vieninteliai geriausi…“, „…mano jaunystės kumiras, šių laikų didis muzikantas išleido tikrą „lažą“ ir spjovė į veidą milžiniškai armijai savo gerbėjų. Vangiai, blausiai, nuobodžiai, nieko naujo ir įkvepiančio…“, „Kaip jis pats sakė, tai kūriniai, kurie neįėjo į ankstesnius albumus. Dabar aišku kodėl. Gėda. Deja…“, „Tokius Godričius (Neidželas Godričius – albumo prodiuseris, kuris prieš tai dirbo su Radiohead) reikia vyti toliau ir neprileisti per patrankos šūvį.“

Aš asmeniškai labiausiai pasigedau Deivido Gilmoro solinės gitaros, o kur ji  yra, tai skamba labai blankiai. Įrašant Amused To Death, buvo pakviesti net aštuoni gitaristai su Džefu Beku priešaky. Čia gi buvo keturi gitaristai, bet aš kažkaip jų neišgirdau… Trūksta ne tik gitaros, bet ir ryškių klavišinių. Nors puikių melodijų netrūksta, bet jos taip užmaskuotos, kad iškart ir nepastebėsi. Perkompresuotas garsas paverčia muziką monotonišku ūžesiu ir tenka smarkiai susikoncentruoti, kad ji nevirstų nepastebimu fonu. Potencialiai puikus albumas, gal net vienas geriausių Voterso darbų, buvo užmuštas šūdinu prodiusingu. Bet labiausiai man nepatiko šiame albume mušamųjų skambėjimas. Taip, Pinkai mėgo sausą garsą, bet jis kartu buvo ir pakankamai minkštas. O čia kiekvienas smūgis į būgną ir lėkštes –  it kuvalda per skardos lakštą. Klausydamas bet kurios grupės muzikos, visada pirmiausiai atkreipiu dėmesį į būgnininko darbą. Bet čia net nereikėjo ypatingų pastangų – mušamieji kaip įkyri musė lindo į ausis.

Nesinori daryti detalios albumo recenzijos, tad pirmas įspūdis – puiki demo-versija. Rekrutavus gerus muzikantus, vertėjo pasėdėti dar pusmetuką studijoj ir įrašyti kaip reikia. Gautųsi puikus albumas, gal net geresnis už „Amused To Death“.

P.S. Nenoriu primesti savo nuomonės apie šį albumą – kiekvienas, perklausęs jį, turės savo nuomonę.

Ir dar P.S. Prabėgus dviem savaitėm po pirmo pasymatymo, perklausiau visą albumą dar tris kartus. Radau daugiau pliusų… Po šešto karto pirksiu vinilą.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 23 birželio, 2017 Uncategorized

 

Trumpai tariant

Ray Davies gavo riterio titulą.

Vienos garsiausių 60-jų grupės The Kinks lydėriui „už tarnavimą menui“ buvo suteiktas riterio titulas. Bekingemo rūmuose muzikantui apdovanojimą įteikė princas Čarlzas. „Tai tęsėsi kokias 3 minutes ir praėjo puikiai. Aš atsisveikinau ir išėjau namo“,- papasakojo 72-metis muzikantas. Rėjus ir Deivas Deivisai bei du jų draugai įkūrė The Kinks 1964 metais. Grupė garsėjo savo aštriais tekstais socialinėmis temomis ir gal būt todėl buvo nelabai megiama politikų. 1990 metais Rėjus kartu su Kinks tapo rokenrolo Hall of Fame nariais, jis taip pat yra Ivor Novello Awards laureatas už ypatingus nuopelnus britų muzikai. 2004 metais jis tapo ordino „The Most Excellent Order of the Britis Empire“ komandoru.

 

Legendinio trio „Cream“ muzikantų vaikai atkuria tėvų muziką

Birželio pradžioje Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje vyks grupės „The Music of Cream“ turas skirtas „Cream“ 50-čiui. Visi šios naujos formacijos nariai yra artimi legendinės 60-jų komandos giminaičiai. Kofis Beikeris yra Džindžerio Beikerio sūnus, multiinstrumentalistas Malkolmas Briusas yra Džeko Briuso sūnus ir dar vienas muzikantas – Vilas Džonsas, Eriko Kleptono sūnėnas ir garsiojo garso inžinieriaus Endi Džonso, dirbusio su Džimiu Hendriksu, Rolling Stones ir Led Zeppelin, atžala.

Visi trys yra patyrę muzikantai ne kartą kartu su tėvais ir kitais roko veteranais groję koncertuose. Jubiliejinį renginį, kaip kviestinė žvaigždė palaikys ir buvęs Deep Purple narys Glenas Hjuzas.

Krevetė pavadinta Pink Floyd vardu

Oksfordo universiteto zoologas Semis de Greivas pavadino naują krevetę aptiktą prie Panamos krantų savo mylimos grupės vardu. „Aš dažnai darbe klausausi Pink Floyd. Šios krevetės atradimas tapo puikia galimybe pagaliau pažymėti mylimą grupę. Mūsų laboratorijoje yra pakankamai Pinkų fanatų, todėl mes susitarėm, kad jeigu rasim naują rožinę krevetę, tai ją ir pavadinsim Pink Floyd“, – pasakojo de Greivas.

Oksfordo mokslininkai nepraleido progos draugiškai partolinti kolegas ir nupiešė šaržus į kultinių Pinkų albumų viršelius.

 „Procol Harum“ jubiliejus

Prieš pusę amžiaus Procol Harum išleido savo garsiausią singlą „A Whiter Shade Of Pale“, kuris suformavo dar vieną roko stilių – progresyvųjį roką. Iki šių dienų šis singlas yra visų laikų perkamiausių.

Labai įdomią istoriją, susijusią su šia daina papasakojo Polas Makartnis: „67-jų gegužės 15-tą Brajanas Epstainas surengė vakarėlį, skirtą albumo „Sgt. Pepper‘s“ užbaigimui. Po jos Polas su draugais nuvažiavo į klubą Bag O‘Nails. Tą vakarą aš sutikau Lindą. Ji ten buvo su The Animals muzikantais, kuriuos gerai pažinojo. Kai ji praėjo šalia mūsų staliuko, aš pastojau jai kelią ir pasakiau: „Labas, kaip gyveni?“. Aš prisistačiau ir pasakiau, kad mes einam į kitą klubą ir ar ji nenorėtų mums palaikyti kompaniją?“.

Redaktorė prie garsaus klubo įėjimo

Mes visi nuvažiavom į Speakeasy klubą. Tai buvo pats pirmas kartas kai aš išgirdau įrašą „A Whiter Shade Of Pale“ su tekstu apie tai, kad kažką pykino. Tekstas buvo keistas, bet labai poetiškas, o muzikinė tema buvo paimta iš Bacho, bet mes šito nežinojom. Paprasčiausiai mes pagalvojom „Dieve, kokia nereali daina! Tai buvo etalonas. Mes pradėjom spėlioti, kas atlikėjas. Kažkas iš mūsų nuėjo į DJ‘jaus kabiną ir paklausė, ką jis ką tik pagrojo. Jis pasakė: „ Ak, taip, A Whiter Shade Of Pale, Procol Harum“. Procol kas? Čia lotyniškai ar kokią kitą kalbą? Visi apie tai ir kalbėjo, ką tai reiškia. Tai buvo vakaro intriga“.

Nuo savo pirmo pasirodymo Procol Harum evoliucionuoja, tik prie grupės vairo lieka nepakeičiamas vokalistas, pianistas ir kompozitorius Geris Brukeris. Paskutinis grupės albumas buvo išleistas 2003 metais ir štai dabar grupė 50-čio progą pasirodė naujas diskas „Novum“. Gyvenimas tęsiasi.

Sukūrta Lenono figurelė.

Jau dabar Internete galima užsisakyti Džono Lenono žaislinę figurelę. Skubekit, nes jų yra tik 500 vienetų. Nors kaina ir kandžiojasi (300 svarų), bet manau tikriems Džono fanams tai bus puiki dovana. Į komplektą taip pat įeina rūbai, aksesuarai ir keičiamos rankos.

Kuboje pažymėjo Seržanto Peperio 50-tį

A woman dances during an open-air covers concert in celebration of the release of Beatles’ landmark album “Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ 50 years ago, in Havana, Cuba June 1, 2017.

Laisvės saloje buvo surengtas koncertas skirtas garsiausiam Bitlų albumui. Šou vyko atviroje aikštelėje viename iš Havanos parkų. Koncerto dalyviai grojo kubietiškas albumo dainų kaver versijas, kartais pagardindami jas salsos ritmais. Kubos spauda parašė, jog šalyje prasidėjo „pavėluotas bitlomanijos žydėjimas“.

Laisvė alui!

Šiais metais metaliūgos, kurie rinksis į Wacken Open Air festivalį, alų gaus iš alaustiekio. Vamzdžiai, kuriais alutis tiekės į festivalį bus 70 cm gylyje ir 7 kilometrus bėgs į ištroškusių metalistų gerkles.

Anksčiau alutį veždavo statinėmis sunkvežimiai, bet gamtą mylintis vokiečiai nusprendė atsisakyti sunkiųjų furų kadangi jos ardo dirvožemį ir baueriai pasibaigus festivaliui negalės pasisėti nei ridisėlio, nei morkvos.

Wacken Open Air yra vienas didžiausių sunkios muzikos festivalių pasaulyje. Pedantiški fricai paskaičiavo, kad kasmet jį aplanko apie 75000 metalistų, kurie per tris dienas išgeria vidutiniškai 5,1 litro alaus kiekvienas. Blemba, reiktu deleguoti į ten Karbauckį su Veryga!

 

Šiais metais festivalyje pasirodys Accept, Alice Cooper, Avantasia, Candlemass, Marilyn Manson ir dar apie 150 garsių komandų.

Visi trys yra patyrę muzikantai ne kartą kartu su tėvais ir kitais roko veteranais groję koncertuose. Jubiliejinį renginį, kaip kviestinė žvaigždė palaikys ir buvęs Deep Purple narys Glenas Hjuzas.

Vaizdeliai iš festo

 

 

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 10 birželio, 2017 trumpai tariant

 

Albumui „Sergeant Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“ – 50!

«It was fifty years ago today, Sgt. Pepper taught the band to play…» 

1966-jų rugpjūtį, pavargę nuo gastrolių ir spiegiančių, su šlapiom nuo ekstazės kelnaitėm mergaičių,  Bitlai nutarė atsisakyti koncertinės veiklos ir tapti studijine grupe. Pirmą kartą pas juos atsirado aibė laisvo laiko ir galimybė rimtai padirbėti studijoje. Kaip sėkmingiausia britų grupė (ir višta, nešanti auksinius kiaušinius firmai EMI bei Anglijos biudžetui), jie turėjo galimybę neribojamai dirbti Abbey Road studijoje. Jau kadais ketveriukė planavo parašyti dainų ciklą, susijusį su vaikystės prisiminimais ir kasdienybe. „Babkių“ darymo skaitliukas buvo įjungtas ir niekam nebuvo įdomu, kad jie daugiau nebekoncertuos – tai jų teisė, bet EMI bosai ir Brajanas Epštainas reikalavo naujų dainų. Pirmais šios idėjos vaisiais tapo dvi dainos – „Strawberry Fields Forever“ ir „Penny Lane“.

Šios dvi pačios gražiausios būsimo disko dainos buvo paaukotos komercijos dievams: abi jos buvo išleistos singlu. Pagal pačių Bitlų sugalvota tradiciją dainos, išleistos atskiru singlu, į albumą nebuvo įtraukiamos (dėl ko vėliau Džordžas Martinas labai krimtosi). Jos pasirodė išplėstineje albumo „Magical Mistery Tour“, išleisto Amerikoje, versijoje. Taigi, originali Bitlų albumo „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“ koncepcija buvo, vaizdžiai tariant, nukirsdinta.

Dar šis albumas buvo vadinamas „Meilės Vasaros garso takelis“ arba „Hipių Simfonija Nr.1“, tapęs tuo metu stiprėjančio hipių judėjimo trubadūru. Šis albumas pagimdė psichodelinį, o vėliau ir prog roką, įtakojo tolimesnį roko muzikos vystymąsi, įkvėpė tūkstančių naujų grupių atsiradimą ir smarkiai paveikė jau egzistuojančių kūrybą. Iki „Seržanto“ roko muzika buvo skirta tineidžeriams, o jam pasirodžius, roko muzika susidomėjo įvairesnio amžiaus žmonės. Nuo tada visa roko muzika dalinama į „iki Seržanto“ ir „po Seržanto“. Iškart po albumo išleidimo pasipylė skambūs vertinimai: britų laikraščio The Times muzikos kritikas Kenetas Tainanas pavadino jį „lemiamu Vakarų civilizacijos istorijos momentu“.

Labai įdomi istorija atsitiko su albumo realizavimu Australijoje. Kaip tik tuo metu vyko garsus „Šešiadienis karas“ tarp Izraelio ir Egipto, todėl Sueco kanalas buvo laikinai uždarytas ir laivas, prikrautas „Sgt. Pepper‘s…“ albumų, turėjo daryti didelį lankstą, it senovėje apiplaukiant Afrikos žemyną. Kol laivas keliavos, australiečių grupei „The Twilights“ tik jiems žinomais keliais pavyko gauti albumo egzempliorių. Muzikantai išmoko nata į natą visą albumą ir pribloškė vietinius Bitlų fanus, sugrodami visą albumą likus kelioms savaitėm iki jam pasirodant prekyboje. Tai, seneliuk, ne baltarusiškas cigaretes per sieną atgabenti!

Laikraštis Daily Mail šiomis dienom papasakojo apie albumo „paslaptis“ ir, žinoma, pradėjo nuo dainos „A Day In The Life“. Dainos atsiradimą įkvėpė straipsnis DM laikraštyje, datuotame 1967-jų sausio 17 dieną. Jame buvo pasakojama apie bylos klausymą dėl žuvusio autokatastrofoje 21 metų Taros Brauno dviejų vaikų globos. T.Braunas buvo garsios Guinness aludarių dinastijos atžala. Džonas ir Polas jį gerai pažinojo, o Polas netgi buvo pasiskolinęs iš jo motorolerį, su kuriuo pateko ir į avariją. Daina tapo pirmąja,  uždrausta groti BBC radijuje, manoma, dėl žodžių „I‘d love to turn you on“, atseit, nurodančių sąsajas su narkotikais (ko gero, taip iš tiesų ir buvo). Leidinys taip pat rašė, kad Lenonas niekad taip gerai nedainavo, kaip šioje dainoje. Taip pat didelį redakcijos susirūpinimą sukėlė žodžiai „I went into a dream“ (hm, visur jiems vaidenosi narkotikai). Finalinį akordą, kurį Džordžas Martinas vadino „orkestriniu orgazmu“, sugalvojo Polas, o žadintuvą, kuris skamba dainoje, į studiją atnešė Džonas, kad partolintų Ringo, dažnai „pramiegantį“ įstojimo momentą.

Tame pačiame laikraščio numeryje buvo straipsnis apie tragišką kelių būklę Blekberne. Buvo rašoma apie 4 tūkstančius duobių, į ką Džonas sureagavo parašydamas „I read the news today, oh boy/Four thousand holes in Blackburn, Lancashire…“.

Apie uždraustas medžiagas, kaip manė redaktorius, buvo kalbama ir dainoje „With A Little Help From My Friends“, kur Ringo dainavo „I get high with a little help from my friends“. Bet Lenonas karštai tvirtino, jog marihuanos kvapo čia jis neužuodžia.

Labiausiai buvo puolama viena gražiausių albumo dainų „Lucy In The Sky With Diamonds“ (akylas skaitytojas suprato dėl ko…). 4-mečio Džuliano Lenono piešinys, kuris ir tapo dainos tema, užkliuvo dėl abreviatūros iš pirmųjų žodžių raidžių. „Supuvęs kapitalistinis pasaulis – narkotikus vartoja vaikai!“,- jei sovietinių laikraščių redaktoriai būtų žinoję reikalo esmę, jų laikraščiai mirgėtu tokiais straipsnių pavadinimais. Aš taip manau, bet sovietijos piliečiai nežinojo, kas tie Bitlai yr. Tik nedidelis procentukas, jo, tų, kurie naktimis gaudė „Radio Luxembourg“. Ir kitas kenkėjiškas propagandas, seneliuk.

Dainai „She‘s Leaving Home“ impulsą taip pat davė straipsnis apie merginą, vardu Melani Kou, kuri pabėgo iš namų. Vėliau pati Melani prisipažino, kad dainos tekstas labai tiksliai atspindėjo jos santykius su šeima, ypač frazė „something inside that was always denied“. Polas net atspėjo, kad Melani pabėgo su boyfrend‘u, tik jis neatspėjo jo profesijos.

Daugiausia kritikos sulaukė Džordžo Harisono daina „Within You Without You“, kuriai atlikti Džordžas iš Indijos atsivežė galybę įvairių indiškų instrumentų. Tačiau Džonas kritikams atsakė: „Tai viena geriausių Džordžo dainų. Jo protas ir jo muzika švarūs“.

67-jų sausį Bitlai filmavosi promo-klipe dainai „Strawberry Fields Forever“ Kento mieste ir Džonas vienoje antikvarinėje parduotuvėje nusipirko Viktorijos laikų cirko afišą, kurios tekstas skamba dainoje „Being For The Benefit Of Mr. Kite“.

Dainą „When I‘m 64“ Polas parašė dar būdamas paaugliu. Ją Bitlai dainuodavo The Cavern klube, kai dingdavo elektra. Su nauju tekstu ir 1930-jų aranžuote Džordžas Martinas pavertė ją viena mylimiausių klausytojų dainų.

Ir pabaigai visiems žinomas faktas: daina „Good Morning Good Morning“ Džonas sukūrė dėl jį mirtinai užknisusios Kellog‘s reklamos, kurią pastoviai transliuodavo per teliką. Kaip žinia, didžiausias įkvėpimas Džoną aplankydavo, kai fone  burbė įjungtas TyVy.

Štai kaip, seneliuk, viskas paprasta: išgirdai reklamą, perskaitei laikraštį, surūkei „skrutkę“ ir – please –  šedevras yra.

O šiaip – sveikinam. Su jubiliejum, bičiukai.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 4 birželio, 2017 mėnesio albumas

 
 
%d bloggers like this: