RSS

Mėnesio archyvas: spalio 2021

Aš – Ozis (19)

Paaiškėjo, kad šalia koncertų salės buvo moterų psichiatrijos ligoninė, o kasmet per Kalėdas gydytojai išleisdavo pacientes į šventinius šokius. Mes apie tai nežinojom ir nė vienas iš mūsų negalėjo pagalvoti, kad šį kartą beprotnamyje nuspręs eiti į „Black Sabbath“ koncertą. Bet taip ir atsitiko. Mes grojame „N.I.B“, o kažkur vidury gabalo pro duris salės gale įeina visa šių puspročių mergų rikiuotė. Dainos pabaigoje prasideda bardakas. Jūs turėtumėt tai pamatyti: beprotės daužo atėjusius į koncertą vaikinus, o šių mergos – daužo pusprotes. Visiškas durnamis! Kai atvyko policija, ant grindų buvo sukrautos rietuvės moterų pamuštomis akimis, įtrūkusiomis nosimis ir suplėšytomis lūpomis.

Paskui jos uždainavo „ Give Peace A Chance “. Mes stovim scenoje, garsiakalbiuose sklinda triukšmas. Aš apsikeičiu žvilgsniu su Toniu:

– Jopta! – Negarsiai nusikeikiu. Tonis gūžčioja pečiais, užvaro iki galo garsą ir pradeda groti „We Wish You a Merry Christmas“…

1970 metų sausį tai pagaliau įvyko. Pasirašėme sutartį įrašui.

Kelis mėnesius Džimas Simpsonas bandė mus „parduoti“. Anksčiau į mūsų koncertus kviesdavo VIP‘us iš Londono, bet niekas nesusidomėjo. Kol vieną vakarą į Birmingemą atvažiavo vaikinas iš „Philips“ įrašų firmos, atėjo pažiūrėti, kaip mes grojame Henry’s House Blues ir nusprendė su mumis padaryti deal‘ą. Manau, kad grupės pavadinimas „Black Sabbath“ pataikė į dešimtuką. Tuo metu Deniso Vitli okultinės knygos karaliavo bestselerių sąrašuose. „Hammer Film“ studijos siaubo filmai uždirbo didžiulius pinigus kino teatruose, o televizija triūbijo apie Čarlio Mensono gaujos žmogžudystes.

 Tai reiškia, kad buvo didžiulė paklausa viskam, kas turėjo „piktą“ pobūdį. Nesupraskite manęs neteisingai: mūsų muzika buvo verta kontrakto, tačiau kartais visi komponentai turi būti puikiai sureguliuoti reikiamu metu. Ir niekada neprošal šiek tiek sėkmės. Mums taip pat padėjo tai, kad „Philips“ tada kūrė alternatyvų projektą „Vertigo“ ir mes ten puikiai pritapome. Bet išleistam singlui tai nė velnio nepadėjo. Abu kartus jis akmeniu krisdavo į apačią čartų sąrašuose. Bet tai mums netrukdė, nes BBC mūsų gabalą pragrojo „Radio 1“ eteryje. Kartą. Šeštą ryto. Aš buvau toks susijaudinęs, kad pabudau penktą ir turbūt išgėriau aštuonis puodelius arbatos.

– Jie to nedarys, – bandau įtikinti save.

– Jie negros …

Ir staiga: BAM! BAM! Tyn – Dyyn! BAAM! Tyn! BBBB! Tu-dy! Tu-Duuu-Du. Tyn – Dy. Too-Doo-Doo … Neįmanoma apibūdinti, kaip žmogus jaučiasi pirmą kartą išgirdęs savo balsą „Radio 1“. Tai tarsi pasaka, dar kiečiau! Bėgiojau po namus ir šaukiau: „Aš per radiją! Ble, aš per radiją! “ Galų gale mama nusileido į apačią su savo naktiniais marškiniais ir liepė man užsičiaupti.

„Evil Woman!“ – Įjungiau imtuvą visu garsumu. „Nežaisk žaidimų su manimi!“

Tada iššokau iš namų ir su baisiu šauksmu nuskuodžiau gatve. Ir jeigu faktas, kad tu girdėjai save per „Radio 1“, buvo tiesiog džiugus, tai koks džiaugsmingas turi būti toks dalykas, kaip firmos „Phillips“ avansas – šimtas penki svarai kiekvienam!!!

Niekada nelaikiau rankose uždirbtų dešimt svarų, o apie šimtinę… aš išvis tyliu. Norėdamas uždirbti tokius pinigus, metus turėjau derinti garso signalus „Lucas“ gamykloje. Visą savaitę jaučiausi lyg mano loterijos bilietas laimėjo. Pirmas dalykas, kurį nusipirkau, buvo „Brut“ losjonas po skutimosi, kad geriau kvepėčiau. Tada įsigijau visiškai naujus batus – senieji subyrėjo Danijoje. Aš atidaviau tai, kas liko mamai, kad apmokėtų sąskaitas. Ir tada nuolat maldaudavau jos babkių, kad tinkamai aplaistyčiau šitą reikalą pabe.

Ir tada vėl prie darbo.

Jei neklystu, neturėjome jokių „demkių“, taip pat nebuvo jokių oficialių diskusijų apie įrašo išleidimą. Parasčiausiai vieną dieną Džimas pasakė, kad mes pakviesti savaitei į Ciurichą, o pakeliui turime užsukti į „Regent Sound Studios“ Soho rajone ir ten įrašyti keletą kompozicijų, vadovaujant prodiuseriui Rodžeriui Beinui ir garso inžinieriui Tomui Alomui. Ką mes ir padarėme. Kaip ir praėjusį kartą, sustatėm aparatūrą ir sugrojome kaip koncerte, tik be žiūrovų. Po to per kelias valandas atšlifavom gitaras ir vokalą ir tuo viskas baigėsi. Įrašyta! Mes net nespėjome pavalgyti pabe. Ir visam šiam veiksmui trukom ne daugiau kaip dvylika valandų. Manau taip ir reikėtų įrašinėti albumus. Noriu nusičiaudėti ant tų, kurie įrašinėja antrąjį „Bridge OverTroubled Water“ penkerius, dešimt, penkiolika kartų ir metų metais knisdamiesi viename įraše, kaip „Guns ‘N Roses“. Tai juokinga ir taškas. Per šį laiką tu, kaip atlikėjas, mirei, vėl atgimei, o paskui vėl mirei …

Atkreipkite dėmesį, kad tada mes negalėjome taip gaišti laiko, tokia galimybė net nebuvo svarstoma. Atėjome į studiją, įrašėme diską, o kitą dieną išvažiavome Tonio tranzitu į Ciurichą. Tikslas buvo aludė, pavadinta „Hirschen Club“. Mes net nespėjome perklausyti pabaigtos, suvestos ir įrašytos į juostą medžiagos, o ką jau kalbėti apie disko viršelius. Taip tais laikais veikė šou verslas. Grupė turėjo mažiau teisių nei tualeto valytoja įrašų kompanijos boso ofise. Prisimenu, kaip mikrikas keliavo į Šveicariją be galo ilgai. Mes rūkėme žolę, kad užmuštume laiką. Dovelnia žolelės! Pagaliau, kai pasiekėm Ciurichą, mirėm badu, todėl pirmiausia nuvarėm į vieną iš šių išlaižytų Šveicarijos kavinių, kur surengėm varžybas: kas suvalgys daugiausiai bananinių ledų. Kol savininkas mūsų neišvarė, man pavyko suėsti 25- porcijas. Visas snukis buvo leduose. Bet būčiau įkalęs dar porą.

Tada mes nuėjom ieškoti „Hirschen Club“. Pasirodo, kad tai dar didesnė skylė nei „Star Club“. Ten buvo mikroskopinė scena už dviejų žingsnių nuo baro, buvo tamsu ir visur sukiojosi kekšės. Jų buvo visur. Mums davė utėlėtą kambariūkštį pirmam aukšte, o tai reiškia, kad pirmiausia kiekvienas turėjome susirasti džekę su gyvenamuoju plotu. Vieną vakarą dvi merginos su tinklinėmis kojinėmis pakvietė Gizerį ir mane į svečius. Kitą dieną  merginos buvo darbe, bet aš buvau pasirenges padaryti viską, kad tik nemiegočiU vienoje lovoje su Bilu, kuris nuolat skundėsi, kad mano kojos dvokia. O kai merginų pasiūlymas buvo paremtas žolYtėmis, greitai pasidaviau:

– Nafik, eime!

Bet Gizeris suabejojo:

– Tai kekšės, Ozi! – kartojo jis. – Pasigausim trepaką. Ieškokime kitų merginų!

– Neketinu dulkintis nei su viena, nei su kita – sakau. – Aš tiesiog nenoriu sėdėti šioje sušiktoje skylėje.

 O Gizeris į tai:

– Aha, taip aš ir patikėjau! Ta tamsiaplaukė džekė visai nieko. Po poros taurių ir kelių  stebuklingos žolytės įtraukimų ji padarys su manim viską, ką nori.

– Klausyk, jei ji įsikibs į tave, gaus spyrį į šikną ir mes dingstam. Sutarėm?  Ar pažadi? – Gizeri, kai tik pamatysiu, kaip ji taikosi į tavo pimpalą, nukeliu ją nuo taves ir valinam*.

– Gerai!

Einame su jomis į kambarį. Prieblanda, vienoje pusėje Gizeris sėdi su tamsiaplauke džeke, iš kitos pusės – aš su jos strošna drauge; paūukom kosiaką* ir klausomes „Blind Faith“ disko. Kurį laiką kambaryje idilė: kaifas, groja muzika, visi laižosi ir minko vienas kitą. Staiga žolytes dūmuose pasigirsta gilus balsas su Birmingemo akcentu:

– Ei, Ozi! – šaukia Gizeris. – Atėjo iškrovos laikas!

Matau, kaip kekšė jį pakinkė, o Gizeris guli užsimerkęs su kenčiančia veido išraiška. Ble, aš niekada nemačiau nieko juokingesnio.

Nežinau, ar jis ją išdulkino ar ne. Prisimenu tik tiek, kad taip juokiausi, kad net pravirkau.

Grįžę iš Šveicarijos, sužinojom, kad Džimas Simpsonas paskyrė mums susitikimą savo namuose.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 29 spalio, 2021 Archeologija

 

Londono centre, Carnaby gatvėje, buvo sumontuota Džono Lenono skulptūra, praneša „The Times“. Paminklas buvo sukurtas 2009 m. Autorius – Lawrence Holofsener (jis mirė 2017 m.). Skulptūros atidarymas sutapo su Džono gimtadieniu, kuris švenčiamas spalio 9 d.

Pusė amžiaus albumui „Imagine“

Baigęs įrašų sesiją, Džonas Lenonas interviu papasakojo savo darbą:“Tai buvo sunku, tikra kankynė. Kalbama, kad kurti dainas yra lengviau, nei įrašinėti. Tačiau man kurti – tarsi pereiti pragarą. Kai baigiu albumą, galvoju: „Po velnių! Daugiau nekomponuosiu! Man pakanka! Ir po keleto mėnesių nieko neveikimo staiga imu siautėti: „O Viešpatie, aš tikrai negaliu nieko komponuoti! Turiu parašyti ką nors dar … “

„Imagine“ buvo įrašytas vaizdingame Tittenhurst‘o dvare. Įrašant albumą Džonui talkino: Klausas Vormanas (bosas), „Wishbone Ash“ gitaristas Tedas Terneris, pianistas Nikis Hopkinsas, būgnininkas Alanas Vaitas, taip pat Džordžas Harisonas.

Daina „Imagine“ Amerikoje tapo tris kartus platininė

Amerikos įrašų industrijos asociacija paskelbė dainą „Imagine“ tris kartus platinine – JAV jos parduota 3 milijonai kopijų, skelbia „uDiscoverMusic“.

„Viena svarbiausių ir visuotinai pripažintų dainų muzikos istorijoje. Šis istorinis pasiekimas sutapo su dainos ir albumo 50 -mečiu “, – sakė Briusas Reznikovas, „ Universal Music Enterprises “ vadovas. Pasak jo, „Imagine“ vis dar yra pasaulinis himnas, kuris nėra pavaldus laikui, o Džono Lenono taikos žinia šiandien yra tokia pat aktuali, kaip ir tada, kai ji buvo sukurta.

Makartnis nebuvo „The Beatles“ išsiskyrimo iniciatorius

„Seras Polas Makartnis pareiškė, kad jis nėra „The Beatles“ išsiskyrimo iniciatorius“,- rašo „The Guardian“. „Ne aš inicijavau išsiskyrimą. Tai buvo mūsų Džonis “, – BBC radijui sakė seras Polas. Makartnis sakė norėjęs, kad grupė ir toliau dirbtų. Viena iš priežasčių yra ta, kad po aštuonerių metų kartu muzikantai vis dar kūrė „gana gerą medžiagą“. „Tai buvo mano grupė, tai buvo mano darbas, tai buvo mano gyvenimas, todėl norėjau, kad tai tęstųsi“, – sakė seras Paulas. Pasak jo, jei Džonas Lenonas nebūtų palikęs grupės,  jų muzikinė kelionė galėjo trukti ilgiau. Seras Polas pažymėjo, kad Lenonas pradėjo naują gyvenimą su Joko Ono: „Džonas visada norėjo būti laisvu nuo visuomenės, nes, kaip žinia, jį užaugino teta Mimi, kuri buvo gana despotiška, todėl Džonas visada norėjo išsilaisvinti“.

Paklaustas apie savo sprendimą tęsti solinę karjerą, seras Polas pasakė: „Dabar sustokite.  Aš nesu tas žmogus, kuris inicijavo išsiskyrimą. Oi ne, ne, ne. Vieną dieną atėjo Džonas ir pasakė, kad palieka „The Beatles“. Ar tai dezintegracijos pradžia, ar ne? “. Makartnis pridūrė, kad Lenonas apibūdino savo sprendimą kaip kažką „panašaus į skyrybas“.

Sumaištis kilo, kai naujasis „The Beatles“ vadybininkas Alenas Kleinas muzikantams liepė neafišuoti išsiskyrimo: „Taigi, turėjome  keletą mėnesių apsimesti, kad nieko neįvyko. Tai buvo keista, nes visi žinojome, kad tai „The Beatles“ pabaiga, tačiau negalėjome tiesiog pradėti eiti skirtingais keliais “. Galų gale Polas pavargo viską slėpti. Jis pabrėžia, kad nekaltina Joko dėl to, kas įvyko: „Jie buvo puiki pora. Jie turėjo didžiulę jėgą “.

Makartnis ilgą laiką įtikinėjo Džoną, Džordžą ir Ringo nepalikti „The Beatles“. Teigti, kad jis buvo išsiskyrimo iniciatorius būtų tas pats, kas sakyti, kad Saulė teka Vakaruose. Arba kad Žemė plokščia …

 
Parašykite komentarą

Publikavo 14 spalio, 2021 trumpai tariant

 

Aš – Ozis (18)

Šiaip ar taip, koncertai „Star Club“ mums buvo tokia praktika, apie kurią svajojome. Atlikimas gyvai nėra repeticija, turėjom ištverti iki galo ir tai buvo įprasta mūsų būsena. Mano išsidirbinėjimams scenoje nereikėjo specialaus pasirengimo, nuo pat gimimo buvau kvailys, o kvailiai – jie ir yra kvailiai.  Bet Hamburge mes nušlifavome visus naujus gabalus, tokius kaip „The Wizard“, „NIB“ (įkvėptas Bilo barzdos, kuri mums priminė plunksnos galiuką), „War Pigs“, „Rat Salad“ ir „Fairies Wear Boots“ (vis dar nežinia apie ką ši daina, nors žmonės sako, kad aš parašiau žodžius). „StarClub“ man pavyko įveikti scenos baimę. Aš atsipalaidavau, dariau visokias nesamones ir šou tęsėsi. O vaikinai mane padrąsindavo. Kai jie pastebėdavo, kad publikai nuobodu, Tonis sušukdavo: „Ozzy, pavaryk!“.  Tai buvo signalas pavaryt  kokį beprotišką triuką, kuris pritrauktų salės dėmesį. Kartą kažkur užkulisiuose radau skardinę violetinių dažų ir, išgirdęs Tonio signalą, įmerkiau į ją nosį. Ir viskas būtų gerai, tik šis mėšlas nenusiplaudavo. Kelias savaites negalėjau nusiplauti šito šūdo. Žmonės prieidavo prie manęs ir klausdavo: “Tu ką, bičiau, dolbajobas*?“ Arba išvis neprieidavo, manydami kad aš psichas.

Kiekvienas iš mūsų savaip išsiskyrė. Kartą Tonis, apsirūkęs žole, nusprendė pagroti fleita, bet prarado orientaciją erdvėje ir vietoj burnos prikišo instrumentą prie smakro. Taigi jis stovėjo iki dainos pabaigos, pūtė į mikrofoną ir žmonės galvojo: “Kas čia per velnias?“ Šakės! Vienintelis būdas pagerinti buvimą „StarClub’e“ – „pakabinti“ vokiečių džekę ir pasiausti jos trobelėje, kad nesidalintum dviaukšte lova su perdžiančiais ir kasančiais kiaušus chebrantais. Mes nebuvom itin išrankūs bičiai ir iš pažiūros anaiptol ne princai. O jei mergos dar pastatydavo mums alaus ir vaišino cigaretėmis, tai laikėme maloniu priedu. Jei mums neduodavo alaus ar nevaišindavo cigaretėmis, bandydavom “patikrinti” jų rankinukus. Dažniausiai masalas buvo Tonis, visos džekės mirė dėl jo. Planas budavo toks: Tonis eina į “plotą”, užkelią džeke į viršutinę lovą ir pradeda ją čiupinėti, o šiuo metu aš , kaip specnazas, šliaužiu ant pilvo ten, kur ji paliko savo rankinę, na, ir tuštinu piniginę. Nėra kuo didžiuotis, bet mes turėjome, ble*,  ką nors ėsti.

Mes duodavom džekėms pravardes, kurios iš laiko perspektyvos atrodo gana žiaurios, net brutalios. Pėvėzė, aš pakabinau džekė, kurią visi vadino „Baba Yaga“, kuri turėjo didesnį nei Gizerio šnobelį*. Mano sąjunga su Baba Yaga neišlaikė laiko išbandymo. Kartą ji atsivedė mane pas save, o ryte pabudo, išvirė kavos ir prieš išeidama pasakė:

– Aš turiu eiti į darbą. Gali likti, tik nieko neliesk, gerai?

Bet akivaizdu, kad buvo neprotinga man tai pasakyti. Vos užsidarius durims, ėmiau „tikrinti“ spinteles, ieškodamas to, ko neturėjau matyti. Ir prašau: giliai spintoje randu puikiai išlygintą vokišką uniformą! Gal tai priklausė jos tėvui ar jos artimiesiems. Tada pagalvojau: „Fuck, čia juk Klondaikas!“. Apsivelku uniformą, kambaryje randu mažą barą, o po minutės žygiuoju per salę ir su pašaipiu vokišku akcentu duodu įsakymus baldams. Rūkau cigaretes, bet vis labiau jaučiu pareinanti kaifą. Na, aš myliu karines relikvijas!

  Po valandos pasilinksminimo nusiimu uniformą, pakabinu ją spintoje, įsitikindamas, kad nieko nesuglamžiau, ir apsimetu, tipo nieko neatsitiko. Maždaug vidurdienį atėjo Baba Yaga ir ant greičio mane išriškyno. Nuėjo tiesiai prie spintos, atidarė duris, pažiūrėjo į uniformą ir kaip pradės rėkti! Nespėjo atsigręžti, o aš jau buvau apsižergės jos šluotą ir išskridęs iš buto.

Grįžę į Angliją, susitikome su Džimu Simpsonu jo namuose ir pranešėme apie grupės pavadinimo pakeitimą į „Black Sabbath“. Jis nešokinėjo iš džiaugsmo, nors, tiesą sakant, mano purpurinė nosis galėjo jį dezorientuoti. Džimas apie tai nepratarė nė žodžio, bet iš jo snukio supratau, kas jo galvoje, nes jis nuolat atsargiai žvilgčiojo į mano veidą. Neabejotinai  manė, kad Vokietijoje pasigavau kokią nors linksmą ligą ar panašiai. Berods,  tame susitikime dalyvavo Elvinas Li iš „Ten Years After“. Naujas grupės pavadinimas jam dar labiau nepatiko:

– Abejoju, vaikinai, kad su tokiu vardu toli eisit.

Tiesą sakant, kas buvo toliau, sunkiai prisimenu. Tik atsimenu, kad Džimas susitarė su biču, vardu Tonis Holas. Jis buvo muzikos prodiuseris ir pažadėjo mums padėti išleisti įrašą, o jei mums pasiseks, galėsime jam duoti dalį pinigų – kažkas panašaus. Aš šituose reikaluose nešarinu*. Geriau neklausti manęs apie sutartis, babkes ir panašiai.

 Šiaip ar taip, Tonis pasakė, kad esame „sunkaus bliuzo grupė“ ir mums reikia debiutinio singlo, nors tokios grupės kaip mūsų retai išleidžia singlus. Jis uždėjo mums amerikiečių grupės „Crow“ gabalą „Evil Woman“ ir paklausė, ar nenorėtume įrašyti savo versijos. Žinodamas, kad šį klausimą spręsim atsargiai, jis pasiūlė pasunkinti gitarų skambėjimą. Mes vis dar nebuvome patenkinti šia idėja, tačiau Tonis pasiūlė kuriam laikui rezervuoti „Trident Studios“ Soho rajone, ir mes pagalvojome: bliamba, o kodėl ne?

Gavosi ne visai tai, ko tikėjomes. Neturėjom supratimo apie įrašymą studijoje, nežinojome nuo ko pradėti, tiesiog pasiruošėm, paspaudėm mygtuką „įrašas“ ir sugrojom savo koncertinę programą. Kas tikrai profesionaliai gavosi – užrašas ant bosinio būgno juodomis raidėmis „Black Sabbath“. Jį iš izoliacinės juostos išpjovė ir užklijavo ant Bilo „bačkos“ vienas technikas.

     Prodiuseris buvo Gasas Dadžeonas. Jo akivaizdoje mes buvome nedrąsūs: o kaipgi, juk jis dirbo su Eriku Kleptonu, „Moody Blues“ ir „Rolling Stones“. Žvelgdamas atgal suprantu, kad jis su mumis elgėsi gerai, nors kartais mėgdavo pakomanduoti, o mes nebuvom įpratę vykdyti įsakymų. Tačiau rezultatas kalba pats už save: vaikinas buvo genijus. Išleidęs „Evil Woman“, Gasas prodiusavo keletą didžiųjų Eltono Johno hitų 70–80 metais. Visi buvo prislėgti, kai jis 2002 m. žuvo autoavarijoje su žmona Šeila. Gasas buvo vienas iš tų, kurie padarė didžiulę įtaką Didžiosios Britanijos muzikos pramonės plėtrai, nors jo vardas ir nebuvo plačiai žinomas. Ir nors tada mes to tikrai negalėjome įvertinti, mums nepaprastai pasisekė, kad jis padėjo karjeros pradžioje.

 Grojome keliuose Londono klubuose. Prieš vieną iš šių koncertų didžėjus paleido įrašą, kuris man nunešė stogą. Vokalisto balsas man pasirodė girdėtas: Robertas Plantas! Na, prieinu prie didžėjaus ir klausiu:

– Ar tai naujas „New Yardbirds“ diskas?

– Ne, tai nauja grupė „Led Zeppelin“.

– Tikrai?

– Stopudovai*, bič. Aš tau duodu žodį.

Mes sugrojome koncertą, o šis įrašas sukosi mano galvoje. Vėl einu prie didžėjaus ir klausiu:

– Ar tikrai ne „New Yardbirds“? – Aš pažįstu vokalistą ir jis iš tikrųjų nedainuoja grupėje „Led Zeppelin“. O kas parašyta ant voko, kas dar groja grupėje?

Jis skaito man vardus: – Jimmy Page, John Bonham, John Paul Jones, Robert Plant. Negalėjau patikėti savo ausimis. „The New Yardbirds“ vaikinai turėjo pakeisti savo vardą į „Led Zeppelin“… ir išleisti geriausią mano girdėtą įrašą per daugelį metų. Važiuodamas namo furgone paklausiau Tonio:

-Girdėjai tą sunkų„ Led Zeppelin “ skambėjimą?

Jis, nė nemirktelėjęs, sako:

– Mes grosim dar sunkiau.

1969 metų pabaigoje mes iš visų jėgų stengėmės pakilti į aukštesnį lygį, deja, nepaisant nesibaigiančių koncertų, likome grupe iš trečiosios lygos. Paskutinį tų metų koncertą turėjome groti gruodžio 24 d. Kumberlende, kur mus noriai pakvietė.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 10 spalio, 2021 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: