RSS

Mėnesio archyvas: balandžio 2017

Creedence Clearwater Revival: Finalas

 

Po ketverių labai sėkmingų ir produktyvių metų viena populiariausių pasaulio grupių išleido paskutinį atodūsį –  albumą „Mardi Gras“.

1970 metai buvo ypatingai puikūs komercine prasme: trys „Kridensų“ albumai įėjo į Top-5, grupė dažnai gastroliuoja. Tačiau nepaisant milžiniškos sėkmės ir populiarumo, komandos viduje prasideda nesutarimai, dažniausiai dėl Džono Fogerčio lyderiavimo visais kūrybiniais klausimais. Kiti grupės muzikantai taip pat norėjo aktyviau reikštis dainų kūrime. „Mums nusibodo klausytis, kad mes esam Džono akompanuojanti grupė“,- viename interviu prisipažino Stiu Kukas. Pirmas neiškentė Džono brolis Tomas –  71-jų vasarį jis palieka Kridensus. „1958 metais aš pradėjau kaip solistas ir dabar mane slegia, kad aš negaliu būti tuo, kuo norėjau būti nuo pat pradžios. Aš išėjau dėl nesutarimų su Džonu, liečiančių mūsų muziką ir mano įnašą į ją“,- taip savo išėjimą paaiškino vyresnysis Fogertis.

Po Tomo išėjimo CCR toliau dirba trise, keikdami negražiais rusiškais žodžiais Solą Zencą (firmos „Fantasy Records vadovą), kuris juos apvogė, ir kontraktą, pagal kurį visi pinigėliai plaukė į Solo kišenę. Tačiau visgi reikėjo atidirbti tą vergišką kontraktą ir 1972-jų balandį pasirodo naujas albumas „Mardi Gras“. Albume šalia Džono kompozicijų yra Kuko ir Klifordo dainos, kurias jie patys ir atliko. Albumą kritikai ir klausytojai sudirbo kaip būras savo bobą ir po gastrolių, rudenį, kuomet Firma Fantasy Records, nepasitarusi su muzikantais, kontraktą pratęsė dar 30(!) metų, Kridensai visiems parodė fuck‘ą ir paskelbė apie karjeros pabaigą.

Tai buvo paskutinis šovinys, kuris paprastai paliekamas sau. Manau, jeigu šis diskas būtų išleistas anksčiau, sakykim, po „Cosmo‘s Factory“, grupės karjera nebūtų taip drastiškai pasibaigusi. „Biednas“ kaip bažnyčios pelė, Solo Zenco nuskausmintas „ant babkių“, kompozitorius, vokalistas, gitaristas ir grupės lyderis Džonas Fogertis buvo priverstas „atidirbinėti“ skolas, nesgi už kampo laukė heavy armed kreditoriai. Greituoju būdu Džonas įrašo du solinius albumus ir dešimčiai metų nutyla. Per tuos metus jo buvę kolegos du kartus – 1980 ir 1983 –  susibėgo pagroti  savo malonumui ir vėl išsibėgiojo. Beje, užsuko ir į Lietuvą – mano draugas Jonas sakė, kad koncertas buvo superinis. O Jonas šituose reikaluose yra žinovas.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo balandžio 22, 2017 mėnesio albumas

 

Naujas Deep Purple albumas: pakvipo 70-siais?

20-sis – ir pirmas po ketverių metų pertraukos grupės albumas  bando mus sugrąžinti į albumo „Abandon“ laikus, bent jau tokį verdiktą paskelbė muzikos kritikai. Deep Purple sugrįžimas į sceną įvyko 2013 metais – albumas „Now What?“ netikėtai tapo hitu Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir kitose EU šalyse, bei oficialiai buvo pripažintas „auksiniu“.

Janas Gilanas taip pakomentavo naujo albumo pavadinimą: „Žodis infinite – tai toks trimatis dvibriaunis kardas. Taip galima apibūdinti kažką, kas gali tęstis amžinai ir visomis kryptimis… Visata begalinė, ji neturi pabaigos, taip pat tai reiškia, kad ji neturi pradžios, taigi iš to galima daryti išvadą, jog mes neegzistuojam“. Kažkaip painu… Toliau Gilanas kalba ne taip sudėtingai: „Jeigu jūs galvojot, kad Deep Purple dainelė sudainuota, tai šis albumas įrodo kitką. Tai ne tik puikus albumas, bet ir viena geriausių plokštelių, kurią jūs išgirsite šiais metais“.

Hard-rock‘o herojai nutarė baigti karjerą mažorine nata ir garsiai užtrenkti duris. Jeigu jie nemeluoja – juk patys daug kartų girdėjom ir matėm įvairių roko legendų atsisveikinimus,… bet sekdavo „come back“ po „kambeko“. Matyt, vėl pritrūkdavo žaliųjų. Buvo laikotarpis, kai apie DP girdėdavom kasmet: tai jie groja „Gazpromo“ korporatyve, tai duoda išskirtinį koncertą prezidentui Medvedevui, tai kalba apie Blekmoro sugrįžimą…

Kai viena iš mylimiausių grupių įrašo albumą, visada, net jeigu įrašai ir neguldo ant menčių, galima rasti tai, kas suteikia malonumą. Man pirmą kartą perklausius diską tokių vietų neatsirado. Bet…yra taisyklė, kuri daug kartų pasitvirtino – muzika skamba kitaip po 2-3 perklausų ir po antro karto aš jau kelias puikias vietas radau. Ypač mano mylimiausių Doors‘ų koverį  „Roadhouse Blues“, na, ir neslėpsiu – pirma ir trečia kompozicijos sukėlė teigiamas emocijas. Šiek tiek rėžė ausį  gan agresyvūs klavišinių pasažai, ko niekad nedarydavo Džonas Lordas.

Apskritai kalbant, muzikantai nebando groti to, ko jie, atsižvelgiant į amžių, nepagrotų. Gilanas jau nebeima tų aukštumų, kurias jis anksčiau imdavo be ypatingų pastangų ir dainuoja taip, kaip gali. Vietomis kalba, vietomis švokščia ir stena, bet, kaip nekeista, šis garsų rinkinys gan organiškai įsipina į vyksmą. Kitą vertus, joks stebukladarys jam nesuveiks nauju balso stygų (kad ir „po blatu“).

Reziume: visiems mums, kam Deep Purple privaloma klausytis „pagal amžių“, šis albumas taps dar vienu geru mūsų mylimos grupės darbu. Savo muzika ir dvasia atitinkančiu muzikantų ir jų prisiekusių klausytojų amžių.

Todėl vertinu šį albumą tvirtu septynetu ir įtariu, kad jei Deep Purple sugalvos išleisti dar vieną diską, tai jis bus instrumentinis…

 
Parašykite komentarą

Publikavo balandžio 14, 2017 mėnesio albumas

 

Mėnesio albumas

 

Paice Ashton Lord: Malice In Wonderland

 

Naujos grupės idėja atėjo į galvą Džonui Lordui ir Janui Peisui, kurie po Deep Purple iširimo 1976-aisiais (kai Ričis Blekmoras paliko grupę ir surinko komandą Rainbow), suprato, kad jiems kartu puikiai sekasi dirbti (per aštuonis metus grojimo vienoje geriausių pasaulyje grupių jie to nesuprato?). Į kompaniją pasikvietė Tonį Eštoną – vokalistą ir klavišininką, kuris dirbo su grupėmis Family ir Ashton, Gardner & Dyke. Gitaristo vietą užėmė Bernis Marsdenas. „Aš vos spėjau į šį traukinį“,- pasakojo Bernis. „Kartą buvau  Rainbow koncerte Hamersmite ir jų būgnininkas Kozi Pauelas man pasakė, kad Lordas renka naują grupę. Aš net skelbimo žurnale nepastebėjau. Kozi paėmė mane už rankelės ir atvedė pas Džoną. Tai buvo mano geriausias žingsnis, kurį aš kada nors padariau“. Vėliau prie naujos komandos prisijungė bosistas Polas Martinesas, grupė pūtikų ir bek-vokalistės. Vienu metu scenoje būdavo iki 11 žmonių ir nebuvo panašu, jog šis darinys gros roką a la Deep Purple. Po kurio laiko grupė išvažiavo į Miuncheną plokštelės įrašymui.

Pasirodžius albumui tapo neaišku, į kokią publiką orientuota PAL muzika. Bet tikrai ne hard roko mėgėjams. Tuo labiau ir ne DP fanams, kurie su nekantrumu laukė, „kas ce bus“…  Muzika labiau priminė amerikietišką „meinstrymą“, o kai pasijungdavo pūtikų sekcija, visa tai labai priminė grupę Chicago ar Blood Sweat & Tears, tik labiau „funky“.  Deep Purple fanai tikėjosi išgirsti ką nors kietesnio, o funky stiliaus mėgėjams Deep Purple pavadinimas nieko nesakė. Diskas patyrė komercinį fiasko. Nepaisant to, kad per koncertus Britanijoje buvo anšlagas, projektas Paice Ashton Lord, deja, buvo negyvybingas. Norėdami padėti Eštonui, kuriam vokalisto vaidmuo buvo per sunkus, Peisas ir Lordas bandė pasikviesti naująją roko žvaigžde Deividą Koverdeilą, bet šis jau organizavo savo Whitesnake ir… perviliojo pas save Bernį Marsdeną… Tuo pat metu su Toni Eštonu derybas vedė Uriah Heep. Šioms visoms perturbacijoms tašką padėjo nesėkmingas Tonio „nusileidimas“ nuo scenos koncerto metu – jis susilaužė koją.

78-jų pradžioje firma Paice Ashton Lord paskelbė bankrotą ir trenkė pradėtą darbą prie antro albumo. Po kelių mėnesių Džonas Lordas prisijungė prie Whitesnake, o Peisas jį „pasivijo“ 1979 metais. Ir pasaulį užvaldė Baltoji Gyvatė…bet tai jau kita istorija.

 
Parašykite komentarą

Publikavo balandžio 4, 2017 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: