RSS

Mėnesio archyvas: birželio 2021

Aš – Ozis (15)

O ką aš? Aš tęsiau savo klounadą, buvau psichas ir plepys, kuris prieš nieką nesitrauks. Visada buvau išstumtas į priešakines linijas tuo momentu, kai reikėjo padaryti ką nors ne visai malonaus. Pavyzdžiui, jei pasimesdavom, turedavau klausti, kaip patekti į vietą. Kartą Bornmute pamateme vaikiną, einantį per kelią su kilimu po pažastim. Visi šaukia: „Nagi, Ozzy! Klausk jo, klausk jo! “ Na, atidarau langą ir šaukiu: „Sveikas, pone! Ar galite pasakyti, kaip patekti į M1 greitkelį? “ Jis atsisuka ir sako: „Ne! Atsiknisk, ožy!”

 Kitą kartą, kai buvome Londone, atidaręs langą sušukau:

 – Atsiprašau, šefe, kaip iš čia patekti į „Marquee Club“?

O jis man:

– Šefas? Vade? Aš ką, atrodau kaip sušiktas indėnas?

Šakės! Lūžtu juoku! Ir tuo mes išsiskyrėme: humoro jausmu. Dėka jo viskas klostėsi sklandžiai, bent jau iš pradžių. Jei neturite humoro jausmo ir grojate grupėje, turit galimybę baigti kaip sušikti „Emerson Lake and Palmer“: aštuoniais albumais ir kad kiekvienas grojikas galėtų varyti savo solo kokias tris valandas. Kas norėjo klausytis tokių nesąmonių? Jei ne Tonio tėvai, nesu tikras, ar mes 1968 metais nebūtume mirę badu. Buvom tokioj gilioj šiknoj, kad vidury nakties eidavom vogti daržovių į daržus, norėdami ką nors užmesti ant danties. Kai su Bilu radome dešimt pensų, buvome, ble, laimingi tarsi pakirtę džek-potą loterijoje. Nežinojom, ką pirkti: keturias pakuotes traškučių ar dešimt cigarečių ir degtukų dėžutę. Galiausiai pasirinkom cigaretes.

Tonio tėvai buvo mūsų gelbėjimosi ratas. Jie mus vaišindavo sumuštiniais iš parduotuvės, konservuotomis pupelėmis skardinėse, kartais pakeliu „Player‘s Nr. 6“, kai kada iš kasos – pinigų benzinui. O juk jie nebuvo buržujai: jie turėjo krautuvelę Astone, o ne glamūrinį „Harrods“. Man patiko Silvija, Tonio mama –  ji buvo nuostabi moteris, aš ją dievinau. Tonio tėvas irgi buvo fainas*. Pirkdavo ir taisydavo senus trantus, to dėka visada turėjome susisiekimo priemonę: mums visada reikėjo furgonėlio, nes negalėjom atsisakyti koncertų. Net jei už dviejų valandų pasirodymą sumokėdavo kelis svarus keturiems – atėmus išlaidas. Suskaičiuodavom kiekvieną centą. Net Gizeris tuo metu jau buvo metęs darbą. Grupė buvo paskutinis mūsų šansas, kitaip mūsų laukė gamyklos vartai. Teko arti, nebuvo pasirinkimo.

Buvome atkakliai siekiantys tikslo vienminčiai. Pats beprotiškiausias dalykas – manau, kad Tonis jį sugalvojo – laukimas, kol į miestą atvyks garsi grupė. Kraudavom aparatūrą į furgoną ir stovėdavom šalia koncerto vietos. O jei grupė neatvyks? Tikimybė buvo lygi nuliui, bet jei taip atsitiktų, mes patys pasirodytume tūkstančių gerbėjų akivaizdoje … net jei mus žiūrovai užmėtytų tuščiais buteliais už tai, kad nebuvome ta grupė,  kurios koncerto bilietams jie išleido  kelių dienų uždarbį.

Ir žinai ką? Mums pasisekė! Kartą.

Garsioji grupė buvo „JethroTull“. Nepamenu, kur jie turėjo groti – Birmingeme, o gal Staforde, o gal kur kitur – bet kokiu atveju jie neatvyko. O mes sėdim mėlyname „Coomer“yje, pasiruošę mūšiui. Tonis nuėjo derėtis su salės administratoriumi.

 – Grupė dar neatvyko?

 Tony klausia praėjus dešimčiai minučių po to, kai turėtų prasidėti koncertas.

  – O ko tau reikia, sūnau? – skamba nervingas atsakymas.

 Akivaizdu, kad administratoriui buvo bloga diena.

   – Dar neatvyko, aš nežinau kodėl, aš nieko nežinau, bet kokiu atveju, jų nėra čia! Taip, skambinom penkis kartus į viešbutį. Grįžk rytoj, mes grąžinsime pinigus už bilietą.

  – Man nereikia grąžinti pinigų, – sako Tonis. – Norėjau pasakyti, kad važiavau kartu su grupe pro šalį ir kadangi žvaigždės nepasirodė, esame pasirengę juos pakeisti scenoje.

 – Ką? Juos??

 – Taip.

– “Jethro Tull“??

 – Taip.

– O kaip jus vadinatės, sūnau?

 – ŽEMĖ.

 – „Earth“?

 – ŽEMĖ!  Kaip ir mūsų planeta.

 – Taip, girdėjau, išprotejęs vokalas, bliuzo koveriai. Aš teisus?

 – Taip. Plius pora savo gabalų.

 – Kur jūsų įranga?

 – Netoliese, furgone.

– Taigi, po penkiolikos minučių turėtumėte būti scenoje. Sumokėsiu dešimt svarų. Būkite atsargūs, kad nesubombarduotų buteliais. Minia nepatenkinta ir pasiutusi.

Kai tik suderėjom, Tonis išbėgo į gatvę, išsišiepęs iki ausų, pakėlęs nykščius.

 – Per penkiolika minučių scenoje!- rėkia. – Penkiolika!

   Prisimenu šį nerealų adrenalino antplūdį. Emocijos mane užvaldė, pamiršau baimę. Ir pats koncertas sukrėtė. Iš pradžių žmonės vis dar niurzgėjo, o aš turėjau išsisukti nuo skraidančių „bombikių“ ir galų gale man visgi taip kalė į dūdą tuščia bonka, kad vos neapsivožiau!  Paskui nutiko juokingas dalykas. Viduryje mūsų pasirodymo salėje pasirodė „JethroTull“ vadas ir vokalistas Janas Andersonas (garsus tuo, kad grojo fleita išvertes akis ir stovėdamas ant vienos kojos kaip rūmų juokdarys).

Jų autobusas sugedo kažkur kely M6, ir jie neturėjo galimybės susisiekti su koncerto organizatoriais. Manau, kad Andersonas čia keliavo autostopu, kad asmeniškai jų atsiprašytų. Na, aš švokščiu į mikrofoną, matau – Andersonas stovi galerijoje, siūbuoja, elgiasi taip, tarsi jam patiktų mūsų muzika. Emocijos liejosi per viršų! Palikom sceną smarkiai susijaudinę. Salės administratorius negalėjo rasti sau vietos iš laimės. Galbūt pats Andersonas buvo mums dėkingas. Po to kiekvienas koncertų organizatorius žinojo mūsų grupės pavadinimą … Per kitas savaites mes įsibėgėjome. Koncertų buvo vis daugiau, scenoje atrodėme labiau susigroję, aplink mus pradėjo suktis vietiniai menedžeriai.

Ypač mumis domėjosi buvęs grupės „Locomotive“ trimitininkas Džimas Simpsonas. Grupė buvo gana gerai žinoma. Parišęs su koncertais, jis įkūrė prodiuserinį centrą „Big Bear“. Šią pravardę jam davė garsus didžejus Džonas Pilas dėl Džimio tvirto kūno sudėjimo ir nuolat apaugusio šeriais raudonos spalvos snukio. Simpsonas šlaistėsi Birmingeme kaip didelis prijaukintas grizlis. Džimis atidarė naktinį klubą virš „Crown Pub“ Stoties gatvėje ir pavadino jį „Henry’s Blues House“. Mums patiko ten tūsintis. Vienas pirmųjų koncertų, kurį ten mačiau, buvo Roberto Planto ir Džono Bonamo džemas, prieš pat „Led Zeppelin“ turą po Skandinaviją. Man per odą bėgioko skruzdės!..

1968-jų pabaigoje Džimas pakvietė mus groti kartu su „Ten Years After“, tuometine garsia bliuzo grupe. Vėliau grupės vokalistas ir gitaristas Elvinas Li tapo mūsų geriausiu draugu. Koks tai buvo vakaras! Šis pasirodymas, kaip ir koncertas vietoje „Jethro Tull“, tapo gera reklama mūsiškei „Earth“.

Po kelių dienų prie alaus Džimas pasakė man ir Bilui, kad jis svarsto galimybę tapti mūsų menedžeriu. Jo kompanija „Big Bear“ laikė po savo sparneliu „Locomotive“, taip pat dvi vietines grupes „Bakerloo Blues Line“ ir „Tea and Symphony“. Tai būtų buvęs proveržis. Džimo parama reiškė sunkų darbą, tačiau, kita vertus, buvo reali galimybė užsidirbti pinigų su muzika ir pagaliau atsisakyti Tonio tėvų paramos. Galėtume nuvykti į Londoną koncertui „Marquee“ ar išvykti į turą po Europą. Niekas mūsų neribojo. Vos sulaukėm ryto, kad apie tai papasakotume Toniui. Repeticijoms išsinuomavom salę „Six Way“. Pagaliau pasirodo Tonis ir mes jam viską papasakojam.

– Spėk, kas nutiko? – Kai pasakoju jam sutarties perspektyvas, Tonis žvelgia žemyn ir murma „Uh-huh“. Jis atrodo sutrikęs.

– Ar tau viskas gerai, Toni? – Klausiu.

– Aš irgi turiu naujienų, – tyliai sako jis.

Jaučiu, kad mano širdis sustoja. Išblykštu. Aš pagalvojau, kad kažkas mirė: jo mama ar tėtis. Turėjo įvykti kažkas bjauraus, nes jis net neklauso, kad mes turim menedžerį.

– Kas nutiko?

– Janas Andersonas iš “Jethro Tull” susisiekė su manim, – sako jis, žvelgdamas tolyn.

– Jų gitaristas paliko juos. Ir Andersonas paprašė manęs jį pakeisti … na, aš sutikau. Atsiprašau, vaikinai, negalėjau atsisakyti. Gruodžio dešimtąją grojam su Rolingais Vemblio rajone.

Mes šokiruoti. Tai pabaiga. Tai, kas buvo taip arti, staiga nuskriejo už milijonų šviesmečių.

– Toni … – bandau ką nors pasakyti, bet gerklė išdžiuvo.

– Super! Tai yra ko tu norėjai visada.

– Sveikinam, Toni. – Gizeris atideda gitarą į šalį ir eina paploti jam per petį.

– Būtent – priduria Bilas. – Jei kas nors iš mūsų to nusipelnė, tai tikrai tu. Tikiuosi, kad Džetro Talai supranta, kaip jiems pasisekė.

– Ačiū, vaikinai! – Sunkiai išspaudžia iš savęs Tonis, tarsi jam būtų sunku kvėpuoti.

 – Pamatysit, jums pasiseks. Su manim ar be manęs.

Aš galiu atvirai pasakyti, kad buvom nuoširdūs – su Toniu per pastaruosius kelis mėnesius išgyvenome daug ir kiekvienas iš mūsų nuoširdžiai linkėjome jam sėkmės.

Nepaisant to, tai buvo šlykščiausia naujiena, kurią girdėjau savo gyvenime.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 6 birželio, 2021 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: