RSS

Mėnesio archyvas: gegužės 2013

Šią savaitę mirė Rėjus Manzarekas…

Ray Manzarek performing with The Doors in 1968

   „Aš gimiau Čikagoje ir iš ten išvažiavau į Los-Andželą, kai man buvo dvidešimt vieneri. Mano tėvai pradėjo mane mokyti skambinti pianinu, kai man buvo devyni. Pirmus keturis metus aš nekenčiau šių užsiėmimų, bet nuo to momento, kai pajutau, kad moku, buvo labai smagu,- beveik tuo pat metu aš pirmą kartą išgirdau negrų muziką. Buvau dvylikos ar trylikos, žaidėme beisbolą ir vienas iš mūsų turėjo radijo imtuvą, per kurį transliavo kažkokią negrų muzikos stotį. Taip mane „užkabliavo“. Nuo tada visą muziką klausydavau tik per radiją: Elą Bensoną, „Big“ Bilą Hilą ir Čikagos didžėjus. Mano grojimo stilių smarkiai įtakojo džiazas: jau tada suvokiau, kad džiazas, bliuzas ir rokas – muzika su ryškiu ritmu, o tai kaip tik tas, ko man reikia.   Mokykloje aš pirmą kartą susidomėjau kinu. Kinas apjungė mano domėjimąsi drama, vizualia kūryba, muzika ir…  pinigais. Prieš išvykdamas iš Čikagos, aš vaidinau teatre. Tada mums atrodė, jog mūsų teatras, mūsų vaidyba buvo kažkas daugiau, nei gyvenimas.

Ray Manzarek

    Aš galvoju, kad „The Doors“ – charakteringa ir simboliška Amerikai grupė. Mes keitėmės ir ieškojom naujų formų kartu su šia šalimi. Mūsų grojama muzika susideda iš begalinių šaltinių, stilių, kuriuos mes sujungėme, gerai išmaišėme ir sukūrėme savo muzikinį veidą. Mes panašūs į savo šalį. Pašaliniam žmogui Amerika gali pasirodyti kaip absurdiškas kokteilis. Taip, kaip ir „The Doors“. Mes kilę iš įvairių sferų, iš įvairių muzikinių sferų. Mes kartu dirbom, kartu kovojom. Viskas, kas yra sakoma apie Ameriką, galima pritaikyti „The Doors“. Mes visi turim pakankamai laisvės ieškoti ir improvizuoti muzikoje. Džimas gi improvizuoja žodžiais.“

                                      R.Manzarekas, 1967 m. Los-Angeles                                                                                                                         

     Buvo 1983-jų spalio 11 diena. Rėjus Manzarekas Londone pristatė savo projektą „Carmina Burana“.

    „Atrodo, kažkur buvo pasakyta, kad jūs su Džimu susitikot 1962-aisiais, grupėje, grojusioje džiazą.

– Tai atsitiko Los-Andžele 63-siais, aš grojau džiaz-bande. Džimas, kaip ir aš, buvo kinematografijos fakulteto studentas. Džimas nebuvo muzikantas. Jis buvo atėjęs į kelis mūsų pasirodymus, kurie vyko tokioj panašioj į bitnikų kavinėj „Mother Neptune‘s“. Mes ten grojome džiazą a-la Horace Silva. Ir netikėtai, ten užėjo Džimas.

Doors_IThinkIKnow11x14143

      Tada jūs grojot su Edu Kesidi?

– Tikrai, Edas Kesidi buvo grupėje. Jis, poetas Maiklas Fordas, grojęs bosu, ir dar buvo saksofonistas bei trimitininkas.

      Kaip ilgai tai tęsėsi?

– Tai buvo tik laisvalaikio praleidimas, kuris tęsėsi metus.

       Jūs mokėtės muzikos?

– Taip. Aš nesimokiau muzikos koledže, bet lankiau privačias pamokas. Koledže, įkurtam prie DePaul universiteto, aš studijavau ekonomiką, o paskui įstojau į Kalifornijos universitetą, į kinematografijos fakultetą. Muzika visada buvo šalia manęs.

     Viename interviu jūs sakėt, kad pagal kontraktą su „Elektra“ jūs turėjot išleisti dar du albumus.

– Iš pradžių buvo susitarta, kad kontraktas pasibaigs išleidus „L.A. Woman“. Po Džimo mirties mes nutarėm pratęsti darbą ir pasirašėm naują kontraktą su „Elektra Records“ 5 albumams, padarėm du ir pasakėm – gana.

Ray Manzarek perfmorming with The Doors tribute band Riders On The Storm in

     Ką jūs jautėt po šio sprendimo?

– Kai kuriuos kūrinius mes repetavome studijoje be Džimo. Jis buvo Paryžiuj… Dabar sunku prisiminti… mes turėjom pabaigti kažkurią vieną dainą… bet Džimas išėjo…berods tai buvo „Get Up And Dance“, taip, tai buvo viena iš dainų, kurias mes repetavom su Džimu.

      Tarp jų nebuvo „Down On The Farm“?

– Taip, taip, teisingai, ši irgi. Buvo dar pora kūrinių, prie kurių dar reikėjo padirbėti.

       Dabar tie du albumai negailestingai kritikuojami…

– Taip…tiesa. Dieve, juk jūs žinot…mes neturėjom Morisono…mes stengėmės, kiek galėjom, bet jūs žinot, kad niekas grupėje neturėjo tos charizmos, kurią turėjo Morisonas. Ir niekas iš atėjusių per tuos metus po jo mirties į roko muziką neturi Morisono charizmos.

 

       Kaip jūs galvojat, kritika buvo teisinga?

– Iš tiesų, tai nebuvo geriausi darbai…todėl nutarėm uždaryti „Duris“. Mes grojom neblogą muziką, buvo įdomu ją kurti ir mes neblogai leidom laiką. Bet viskas be Morisono buvo ne taip. Neteisingai.

       Jūs tada pasakėt, kad daugiau niekad kartu negrosit?

– Taip. „Taigi, Džonai, Robi labai jums ačiū…Sudie…Dar kartą ačiū…buvo nuostabu. Mes praleidom aibę nuostabaus laiko ir štai atėjo laikas kiekvienam eiti savo keliu ir pereiti į sekančią mūsų gyvenimo fazę“. Septynerių metų ciklas baigėsi. Galvoju, kad Džimas mirė per anksti. Mes buvom kartu penkis metus; pritrūko dvejų metų pabaigti ciklą – dabar viskas baigta. Kaip bebūtų, dar kartą mes be Džimo susirinkom įrašant poezijos albumą „An American Prayer“.

The Doors perform at Steve Paul's The Scene nightclub on 27 June 1967

       Dalykas, kuris labai žavi klausytoją, tai jūsų vargonų skambesys. Kai kuriose dainose „The Doors“ netgi gali gerai skambėti be Morisono vokalo. Gaunasi tiesiog hipnotizuojantis efektas.

– Jūs teisus. Bet mes buvom visi kartu, todėl „The Doors“ turėjo tokį pasisiekimą. Centre buvo Morisonas, kaip atvaizdas, kai pagrindinė šerdis; bet juk ir mes buvom ten. Štai kodėl mes buvom grupė.

      Aš pastebiu įdomu dalyką – iš visų „The Doors“ narių Morisonas davė mažiausiai interviu.  Daugiausia buvo jūsų. Aš galvoju:  

        jūs buvot vyriausias amžiumi;

tikrai buvot geriausiai paruoštas muzikiniu atžvilgiu;

jūsų vargonai skambėjo išskirtinai, ypač kartu su bosine partija.

  Nedaugeliui Džimas Morisonas asocijuojasi su grupe, bet kalbėjau su kolekcionieriais ir jie sakė, jog Morisonas buvo „pirmas smuikas“, o Manzarekas buvo kaip atskira grupė.

– Labai įdomu, ačiū. Man malonu, kad mano darbą įvertino, bet juk be bet kurio grupės nario nebūtų „The Doors“. Mes įsiklausydavom į viens kito grojimą. Mes visada girdėjom…mes žinojom, ką dabar sako Džimas. Aš žinojau, ką daro Džonas ir tuo pat metu girdėjau Robį.

Ray Manzarek at the Sundance Film Festival, 2009, before a screening of the

    Manding, didelį vaidmenį vaidino seksas, narkotikai ir narkotinis misticizmas.

– Narkotikai…žinoma, bet ne heroinas arba kokainas, nieko tokio…bet per visą žmonijos istoriją, narkotikai sukeldavo psichodelines vizijas…magiškieji grybai – jūs žinot, kad daugelyje kultūrų grybai buvo vadinami “Dievų maistu“. Šios substancijos neturi būti naudojamos „kaifui“, bet psichodelijai ir tam, kad suteiktų jėgas įeinant į kontaktą su Visatos energija.

    Albumas „Full Circle“… Toks įspūdis, kad jūs nujautėt, jog tai pabaigos pradžia. „Doors“ muzikoje visada buvo akcentuojama į Likimą, Lemtį, o čia to nėra…

– Taip, kai mes galvojom, kaip pavadinti albumą, aš pasakiau: „Turiu neblogą mintį, pavadinkim jį „Full Circle“, todėl, kad tai reiškia ėjimą į pabaigą… taip ir buvo… „The Doors“ praėjo savo pilną ciklą ir laikas uždaryti „Duris“…

Legendary rock club Whisky A Go Go honors Ray Manzarek

 

RAYMOND DANIEL

 

MANZAREK

 

02.12.1939 – 05.20.2013

 

 

 
Komentarų: 1

Publikavo 25 gegužės, 2013 Uncategorized

 

Atsiprašymas

Adminas smarkiai atsiprašo už įvykusią klaidą. Pataisytas straipsnis apie Rėjų Manzareką bus paskelbtas vėliau.Dar karta sorry. Kartais kantuperis būna gudresnis už user’į…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 25 gegužės, 2013 Uncategorized

 

If you want to be a hippie…

           If you want to be a Hippie put a flower on your pipi

                                                                                    folkloras

hippies1

      Karts nuo karto medijose išlenda įvairūs opusai apie hipius, jų kultūrą bei jų pasipriešinimą komunistinei santvarkai. Blusaturgy „papigiai“ pirkau superinę knygelę apie šią žmonijos atmainą. Ir kaip prasiveržė prisiminimai!, ba ir aš būdamas jaunas hipiavau, kol nepaėmė į „čebatus“. Savaime aišku, kad šlovingoje raudonojoje armijoje šį kapitalistinį užkratą iš manęs bandė įvairiom priemonėm išmušti, bet buvau nepalaužiamas kaip Melnikaitė M. Taigi, bandysiu pasitelkdamas atmintį ir liaudišką folklorą išguldyti popieriuje, ką mačiau, girdėjau ir žinau. Žodžiu, kas tie hipiai yr.

 

      Kada viskas prasidėjo?

 

      Pradžia galima būtų pavadinti praeito amžiaus 40-jų pabaigoje Amerikoje įvykusį nekontroliuojamą būsimų hipių tėvų dauginimąsi. Karas baigėsi, Hitleris, perskaitęs brošiūrėlę apie budizmą, susidegino kaip koks lama, į šalį grižo tūkstančiai GI, ištroškusių moteriško švelnumo. Kaip žinia,  jankių auto buvo puikiai pritaikyti meilės proveržiams (ypač užpakalinės sėdynės), tai ko nesiveisti. Visas šis procesas buvo pavadintas „baby boom“. Šio proceso rezultatas buvo puikus – atsirado daugybė potencialių „amerikietiškos svajonės“ vykdytojų. Jos schema buvo paprasta: „pabaik koledžą, prisigimdyk vaikų, paimk ipoteką, ark visą gyvenimą, atiduodamas kreditus ir užsilenk“. Šis lozungas puikiai atspindėjo Sistemą , bet daugelį būsimų hipių veikė kaip vėmimą skatinančios tabletės, todėl atsirado tuntai gudruolių, kurie suprato, kad laikas tept slides ir eiti miškan.

comune1

 

    

                         If society wants me to be an outlaw, then I‘ll be an outlaw and a damned good one.  That‘s something people need. People at all times need outlaws

                                                                                                           

                                                                                   Ken Kesey                                                                                                                                              

         Taigi, minėti palikuonys pasiuntė gimdytojus ant trijų raidžių, susibėgo į didelį „tūsą“: dirbo laisvu grafiku, kas kūrikais, kas pusher‘iais, kas gatvės muzikantais etc., gyveno komunose, kur augino ekologiškai švarius pomidorus, užsiminėjo free love, plėtė sąmonę ir klausėsi muzikos. Trumpiau sakant, jaunatviškas maištas su daunšiftingo elementais.

comune2

 

       Į valstybę ir politiką hipiams (pavadinimą ir gyvenimo būdą pasiskolinusiems iš 40-50-jų hipsterių) iš pradžių buvo nusispjauti. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad valstybei nebuvo nusispjaut – prireikė mėsos Vietnamo karui. Potenciali mėsa suskubo pareikšti savo nepritarimą, siųsdama ant tų pačių trijų raidžių vyriausybę ir patį Lindoną B. Džonsoną. Populiarus tų laikų eilėraštukas: „Hey! Hey! LBJ! How many kids did you kill today?“.

not war

 

      Ši dainelė pasklido po visą šalį ir hipiai tapo žinomi, tačiau veikiai atsirado šeškų ir prielipų, kurie nusprendė, kad protestuoti prieš karą Vietname yra madinga. Protestai vyko amerikietiškai ir vadinosi campus politicos. CP – tai toks univero studentas, kuris dar per pirmą semestrą susuko visus vadovėlius į „skrutkes“, o per antrą su tom „skrutkėm“ pilnai išrūkė savo smegenis. Negana to, prisiklausęs nukvakusio feministinių pažiūrų profesoriaus, sužinojo tiesą: kapitalizmas yra pasaulio blogis; Amerika yra totalitarinis pragaras ir dėl visko kalti balti heteroseksualūs vyrai. Taigi šie įdomūs tipažai susibėgdavo į bet kokias demonstracijas ir maršus – by tik parėkt. Skiriamasis bruožas – marškinėliai su Če Gevaros arba Mao Czeduno abrozėliais ir baneriai su lozungais „Proletarians of all countries, unite!“. Savo ideologinę poziciją įtvirtindavo Molotovo kokteiliais nusiaubdami kokią valdišką kontorą. Pajutę, kuo čia kvepia, tikri hipiai tyliai išnešė muilą, juolab kad 60-eji ėjo į pabaigą ir daugelis jų artėjo prie Kristaus amžius, tad lakstymas su plakatais ir bonkykių mėtymas tokiam amžiuj lyg ir praranda savo šarmą.

legalize marijuana

 

      Kaip ten buvo toj Amerikėj iš tiesų, reikėtų paklausti pas likusius gyvus tikrus hipius, bet… vargu bau ar tokių liko, dabar tie, kurie bėgiojo su ilgais plaukais ir gėlėtais drabužėliais, šiandien yra pasiturintys middle-class pensininkai, nekenčiantys socialistų, bedarbių, gėjų ir nelegalių emigrantų, kaupiantys ginklų arsenalą ir įrenginėjantys atomines slėptuves savo garažėliuose. Laukia Fallout‘o, kuris prasidės po to, kai demokratai galutinai prašiks Ameriką.

 

                          A hand on your cock is more moral – and more fun –

then a finger on a trigger

 

                                                                                      Lawrence Lipton

 

 

Skiriamieji bruožai.     Hipiai buvo pasyvūs priešai bet kokio glamūrinio popso, smurto ir vartotojiškos visuomenės. Rengdavosi gelėtais kliošais, apsegiotais „grafkėm“, varpeliais arba lemputėm, ant kaklo kabindavosi daugybę karolių, plaukai buvo perrišami juostele (kad substancijų garai nenuneštų stogo), ant pavadėlio mėgdavo vedžiotis triušį arba tampydavo prasmirdusį seną batą.

hippy-bus

 

     Muzikoje dominavo psichodelija, hard rokas, progresyvas ir acid rokas, bet jie žanrų neskyrė, o viską vadino rock‘n‘roll.  Mėgstamiausia muzika: The Doors, Jethro Tull, The Byrds, Jimi Hendrix, Jefferson Airplane, Country Joe & the Fish ir pan., nors dauguma tų grupių savęs hipiais nelaikė.

Hendrixwoodstock

 

             The Beatles thing had just gone beyond comprehension. We were smoking marihuana for breakfest. We were well into marihuana and nobody could communicate with us, because we were just all glazed eyes, gigling all the time. In our own world

                                                                                             John Lennon

 

     Also, didele dalis hipių buvo jaunos mergičkos, su kuriomis galima buvo „pasitūsint“, tik savo išvaizda jos prašyte prašėsi išprausiamos. Asmeninės higienos jos laikėsi gan…neformaliai. Graži mergina buvo daugiau išimtis, nei taisyklė. Free-love‘inės merginos paprastai būdavo baisios, kaip vizijos po suvalgytų musmirių. Kaip žinia, kuo daugiau alkoholio, tuo mergina gražesnė. Deja, tokiam kiekiui alkoholio hipiai pinigų neturėdavo.

stop the war nude

 

            The Hippies are a gold idea – love, flowers, and that is great – but when you see the other half of it, it‘s like anything. I love all these people, too, those who are honest and trying to find a bit of truth and to straighten out the untruths. I‘m with them one hundred persent, but when I see the bad side of it, I‘m not so happy

                                                                                         George Harrison

 

     Savo dvasiniu tėvu hipiai paskyrė genialų mokslininką Albertą Hofmaną, išradusį „Lucy in the Sky with Diamonds“, dirbusį garsioje farmaceptinėje  „Sandoz“ kontoroje. Beje, darbas realiai buvo pakankamai linksmas ir kreatyvus: ieškodamas psichodelinių medžiagų, jis buvo nuvykęs į Meksiką bei kitas lotynamerikas grybauti ir pasirinkti visokių žolyčių. Iš jų išskirdavo psichoaktyvias medžiagas, dažnai apturėdamas trip‘ą. Šiuolaikinis ofisinis planktonas apie tokį darbą gali tik svajoti! Hofmanas savo pvz. įrodė, kad „Lucy“ nekenkia sveikatai (jeigu nerysi arkliškom dozėm), ir mirė būdamas 102 metų.  Timotis Liris ir Kenas Kizis išplatino šios substancijos reklamą po visas Valstijas ir sukūrė hipių ideologiją.

love not war

demonstration time

 

   

                                What I have to say can be summed up in six words –

                                      Tune In, Turn On,    Drop Out

                                                                                             Timothy Leary

 

     Hipiai domėjosi krišnaizmu, budizmu ir šamanizmu, tačiau buvo ir atskira rūšis-  hipiai-bedieviai. Kultinės knygos buvo Ričardo Bacho „Džonatano Livingstono žuvėdra“, Keno Kizio „Skrydis virš gegutės lizdo“, Hermano Hesės „Stepių vilkas“, Roberto Heinleino „Svetimas svetimoje šalyje“, indų Vedos, Keruako „Dharmos valkatos“ ir daugiatomiai Kastanedos darbai.

 

           The doors of perception were flung open and everybody in the rock scene was liberated. They would no longer conform

                                                                         Jack Good, TV producer of the 60‘s

 

Šioje šalyje (buv. LTSR)

Kaip dainavo BG, intelektualioms mažumoms žinomas vardu Borisas Grebenščikovas:

                                             Панки любят грязь, а хиппи—цветы.                                        И тех, и других берут менты.

     Hipių subkultūra pas mus atsirado praeito amžiaus 60-jų pabaigoje. Nieko bendro su Amerikos hipiais jie neturėjo, nes SSSR nebuvo karo Vietname, LSD ir, kaip visi puikiai žinome, sekso taip pat. Šis judėjimas turėjo kovos prieš Sistemą bruožų, kuri pasireikšdavo nusišlapinimu ant partijos komiteto sienų ir vėliavų plėšimų per sovietines šventes. Muzikos buvo klausomasi per „Spidolą“, gaudant Radio Luxembourg arba Amerikos Balsą ir tai buvo tos pačios grupės, kurias mėgo jų pusbroliai Amerikoje. Labiausiai pasižymėjusius gaudė milicija ir draugovininkai, nukirpdavo plikai ir atiduodavo arba į psichuškę arba į KGB, kur išrašydavo „vilko bilietą“, o tai reiškė, kad tavęs joks butų ūkis nepriimtų dirbti gatvių šlavėju. Jau nekalbant apie stojimą į univerą.

autostop

     Hipiai mėgdavo keliauti autostopu, nes pinigų valdiškam transportui neturėjo ir nuvažiuoti į Taliną arba Rygą buvo brangu. Kelionė į Piterį arba kokį Muchosranską prilygo kelionei su šunimis į Šiaurės ašigalį.

    Jie gal ir toliau būtų važinėję autostopu ir gadinę valdišką turtą, bet staiga tik pyst! ir Imperija žlugo. Bet liko Sistema, kuri persidažė kitom spalvom, bet iš esmės liko ta pati.

Pasakėlę apie šiuolaikinių hipių porūšius seksime kitą kartą.

Thank you. Good night.

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 13 gegužės, 2013 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: