RSS

Mėnesio archyvas: spalio 2014

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai

The+Beatles+they+are+the+walrus+jk+it+was
Kelionė iš mano indiško rojaus namo buvo beviltiška. Džonas norėjo kuo greičiau atsirasti namuose ir buvo labai nervingas po visų tų įvykių.

– Sin, dėl Dievo meilės, jausiuos saugus tik Anglijoj. Man atrodo, kad Mahariši mums dar atsirūgs.

Tai nuskambėjo juokingai, it mus būtų persekiojęs koks nuožmus priešas, turėdamas vienintelį tikslą – atkeršyti. Tačiau keistu sutapymu nemalonus įvykis mus užklupo važiuojant taksi į Delį. Kaip jau pasakojau, indų taksi automobiliai buvo tokie pavojingi, kad britų techninė kontrolė juos masiškai „išimdavo“ iš eismo dėl itin dažnų gedimų. Taigi mūsų mašinikė subyrėjo netoli kažkokio miesto. Vairuotojas nekalbėjo angliškai, mes nei žodžio nesupratom iš jo aistringų aiškinimų. Kai po kelių akimirkų jis palikęs mus nuėjo, pagalvojom, kad jis, ko gero, nuėjo ieškoti pagalbos. Su Džonu atsisėdom į pakelės žolę, netrukus sutemo, o mes neturėjom nei valgyti, nei gerti. Aplink buvo tyla ir juoda tamsa, o mes neturėjom jokio žibinto. Netrukus mus apėmė baimė.

– Džonai, ką dabar darysim, kur mes esame? Neturim kišenėj nei penso, čia esam svetimi ir jaučiu, kad mūsų vairuotojas jau nebegrįš.

Vienintelis dalykas, kurį sugalvojo Džonas – atsistoti šalikelėj ir „balsuoti“ kiekvienai artėjančiai mašinai (kurios visai nenorėjo važiuoti į šitą pusę). Jau buvom beprarandą viltį, kai šalia mūsų sustojo didelis, žydros spalvos automobilis ir du inteligentiški indai paklausė, kaip jaučiamės. Pagaliau ramiai atsikvėpėm.

The-Beatles-In-India-19681

Indai atrodė labai draugiški ir noriai mums padėjo. Tas, kuris vairavo, buvo labai geras ir greitas vairuotojas – mudu iš visų jėgų įsitvėrėm sėdynių, atsisveikindami su šiuo pasauliu, juk tiedu galėjo būti pamišėliai. Jau norėjom prašyti, kad sustotų ir mus išleistų, kai staiga vienas jų pasakė, kad pažino Džoną, vieną iš Bitlų ir pažadėjo, jog padarys viską, kad mes sėkmingai pasiektume Delį. Artimiausiam miestelyje nupirko mums gėrimų ir ilgai įkalbinėjo vietinį taksistą, kad paskutinę mūsų kelionės dalį mes pratęstume su juo. Mūsų bagažas taip pat buvo saugiai pakrautas ir išvyko kartu su mumis.

The+Beatles+beatles

Kai prisimenu šį atsitikimą, pagalvoju, kad mus su Džonu globojo mūsų angelas-sargas. Viešbutį pasiekėm dar didesniam strese: taksistas mus vežiojo po visą Delį, kad prisimintume, kur yra mūsų viešbutis. Pagaliau mūsų galvose kažkas paspaudė stebuklingą mygtuką ir mes prisiminėm viešbučio pavadinimą. Atvažiavom daugiau nei trys valandos po to, kai jį pasiekė mūsų draugai, ir sumišimas jų veiduose rodė, kad jie galvojo, jog Mahariši kerštas kažkokiu būdu pasiekė mane ir Džoną.

0524

Planavom skristi į Angliją rytojaus pirmu reisu, bet Aleksas „surado“ kažkokį naktinį reisą ir lėktuvas turėjo pakilti po valandos. Skrendant namo, pradėjau pokalbį apie vyriškus-moteriškus reikalus. Nepamenu, kodėl būtent šia tematika, prisimenu tik Džono nekantrų atsakymą:

– Žinoma, Sin, kad daugelis žmonių turi norą eksperimentuoti. Žinai, Sintija, esi tikra naivuolė!

Tikrai turiu prisipažinti – Džono atveju buvau baisiai naivi. Niekad net minties neturėjau įtarti mano vyrą neištikimybe. Ir niekad niekas man apie tai nepasakojo. Puikiai supratau, kad koncertuodamas užsienyje ir turėdamas daug tokiu pagundų, apie kurias kiti vyrai gali tik pasvajoti, Džonas paprasčiausiai negalėjo būti man ištikimas.(…)

The Beatles

Džonui tiktu pravardė „atsargiukas“. Per visus mūsų santuokos metus tik vienas vienintelis atvejis turėjo pagrindą mano pavydui. Tai įvyko per privatų vakarėlį po „Magical Mistery Tour“, baisiai nevykusio televizijos filmo, premjeros. Vaikinai parašė šiam filmui scenarijų ir patys jį prodiusavo. *(…) Į tą vakarėlį svečiai turėjo ateiti kuo fantastiškesniais, jų pačių sugalvotais kostiumais. Tai buvo nuostabi naktis! Visi puikiai linksminosi, apsirengę keistais rūbais, ir kvailiojimams nebuvo ribų. Džonas buvo savo stichijoje: atėjo apsirengęs a la Teddy-boy – ant plaukų buvo išpiltas ne vienas buteliukas briliantino, kas teikė atstumiantį vaizdą, visas „odinis“ ir apsikarstęs grandinėm. Palyginus su vyreliu, aš su savo rūbeliais atrodžiau diametraliai priešingai.

0874

Buvau dama, visa ta žodžio prasme – visa krinolinuose, su skrybėlaite ir plunksnose. Vakarėlis įsibėgėjo, o prieš prasidedant šokiams buvom perspėti, kad pagal sutartą ženklą susikeisim partneriais. Džonas prilipo prie Pati, kuri su savo Rytų šokėjos kostiumu, susidedančiu iš septynių permatomų plonos medžiagos šalių (po jais daugiau nieko nebuvo) atrodė itin seksualiai. Jaučiausi vieniša ir palikta. Viena iš atėjusių merginų, dainininkė Lulu, pastebėjo pernelyg smarkų Džono asistavimą savo partnerei ir susijaudinusi prisėdo šalia manęs. Ji sugalvojo pastatyti Džoną į vietą ir kelias minutes skaitė jam moralą apie netinkamą elgesį su žmona. Tai atrodė labai komiškai – aukštas Džonas ir prieš jį smulkutė Lulu, apsirengusi Shirley Temple.

Paul, Lulu, John

Paul, Lulu, John

Iš tiesų sienų ir aš neramsčiau, šokau su Bili Krameriu, apsirengusiu kareivėliu iš Quality Street – abu buvom graži pora iki to momento, kai vietoj valso pradėjom šokti džaivą. Persivalgiusi, padauginusi vyno ir atitinkamos nuotaikos, visiškai pamiršau, kad mano krinolinai nėra tas rūbas, su kuriuo galima daryti staigius apsisukimus ir šuoliukus. Rezultatas buvo apgailėtinas: atsidūriau ant grindų. Buvo labai gėda… Skrybėlaitė nusmuko man ant akių, iškrakmolinti pasijoniai aplink mane atrodė kaip pripūstas balionas. Visada taip būna: jeigu pradedi su kuo nors konkuruoti, arba nori kam nors padaryti gerą įspūdį – liksi kvailio vietoj. Žvilgsnis, kurį tuo metu metė į mane Džonas, neskleidė meilės ir susižavėjimo, o tik sutrikimą… Aš vėl jį pavedžiau.

0891
* Daina „Magical Mistery Tour“, kurią parašė Polas, turėjo atsirasti albume „Sergant Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“, tačiau buvo išbrokuota, kaip iškrentanti iš viso albumo koncepcijos. Tik vėliau, jau po Epsteino mirties, idėja tokiu pavadinimu susukti filmą pastūmėjo Polą parašyti scenarijų šiam absurdiškam filmui. Jo siužetas (režisavo jį patys Bitlai) buvo labai paprastas: 1967-jų rugsėjį vaikinai kartu su operatoriais, technikais, lydimi kelių pakviestų pažįstamų ir visai svetimų žmogelių, išvyko „į Angliją“ išnuomotu autobusu.

The-Beatles-Hulton-Archive

Atsieit, kelionė į nežinomybę, kurios metu buvo filmuojama „bele kas“ – be jokio scenarijaus ar aptarto plano. Panašios „kelionės į niekur“ buvo dažnai kelionių biurų naudojamas lozungas. Nors ši kelionė buvo laikoma paslaptyje, komandą kasdien lydėjo žioplių ir žurnalistų tuntai, kurie per kiekvieną sustojimą apguldavo autobusą. Nebuvo jokio „scenarijaus“ – viskas buvo sugalvojama spontaniškai, dažnai šiame procese dalyvaujant visai svetimiems žmonėms, tuo momentu atsidūrusiems filmavimo aikštelėj; operatoriai nežinojo, ką iš tikrųjų turi filmuoti; aktoriai neturėjo žalio supratimo, ką turi vaidinti. Lėtai judantis autobusas sukeldavo didžiulius kamščius keliuose, komandoje tvyrojo chaosas, balaganas ir painiava.

paul-mccartney-beatles-magical-mystery-tour-chris-walter

Pagaliau ekspedicija pasiekė Devoną ir pasuko į Londoną, kur netrukus prasidėjo ginčai, kaip montuoti šią apgailėtiną, improvizuotą medžiagą. Montažas truko 11 savaičių, kažkokioj skubiai išnuomotoj studijoj Soho rajone. Bitlai pastoviai keitė savo sprendimus – pagaliau filmo galutinę versiją įsigijo BBC TV ir parodė ją per 1967-jų Kalėdas. Filmo premjeros proga buvo surengtas puikus priėmimas, apie kurį rašo Sintija.

114216693_beatles_342779b

Tuo pat metu filmas gavo gniuždančiai blogas recenzijas: po albumo „Sgt. Pepper‘s…“ visi laukė eilinio šedevro, tačiau žiūrovai išvydo absurdišką, pseudopsichodelinį, ištęstą kičą, kuriame ryškiai matėsi Bitlų mėgėjiškumas, profesionalaus scenaristo ir režisieriaus nebuvimas. Bitlams tai buvo staigmena ir šokas – pirmą kartą jų puikioje karjeroje juos ištiko nesėkmė – meninė (kas jiems buvo skaudžiausia) ir finansinė. Juo toliau, juo blogiau – pradedant 1968 metais, jų kolosalūs pelnai bus apmokestinti ir ketveriukė turės mokėti milžiniškus mokesčius. Tokia buvo nauja leiboristų partijos fiskalinė politika…
Great Performances

 
Parašykite komentarą

Publikavo 25 spalio, 2014 Uncategorized

 

Trumpai tariant

 

2014093007335956

„Black Sabbath“, senų metalistų, vis dar „headbang‘inančių“ pleiskanas iš praretėjusių „hair‘ų“, visų laikų mylimiausia komanda, kurios muzika, galima sakyti, su motinos pienu į kraują įsiurbta, nutarė rimtai atsisveikinti. Metal Hammer‘iui apie tai pranešė pats tamsos valdovas Ozikas ibn Osbornas. „Mes ruošiames įrašyti dar vieną albumą ir „prasikošti“ su paskutinių turu po pasaulį. Po paskutinio turo koncerto mes aptarinėjom šią idėją, nes mus visą laiką apie tai klausdavo. Mūsų leidybinė firma nori dar vienos plokštelės. Tai būtų mūsų 20-ji plokštelė. Galbūt, pradėsim įrašinėti 2015-ais, viskas priklauso nuo Tonio sveikatos, gal tas prakeiktas chemoterapijos kursas jau baigtas? Dar neturim jokios naujos „fuc‘‘‘ng“ medžiagos. Aš nežinau, kur įrašinėsim, ar Los-Anžele ar Londone,- jei reikes, nuskrisim į mėnulį. Aš sakau Šeron:“Ką toliau daryti?“. O ji man:“ Palauk, duok man viską iššniukštinėti“. Praėjo dvi sąvaitės, aš vėl klausiu, o ji sako, kad reikia dar su kai kuo paderinti. Tada aš pasakiau:“ Šeron, blin, man jau ne 21-neri, jeigu mes užvirsim šią košę, aš noriu ją išvirti iki to laiko, kai man „stuktels“ 70. Laikas ne mūsų pusėje. Ji, aišku, pradėjo kažkam skambinti, paskui pasakė, kad mūsų leiblas nori dar vieno disko…“ Paklaustas, kada „visa ši košė virsis“, Ozis atsakė, kad „tai įvyks ko gero greičiau, nei vėliau“. Tonis Aiomis, kuriam gydytojai diagnozavo vėžį dar prieš įrašant albumą „13“, pridūrė, kad diską reikia įrašinėti „arba dabar, arba niekad“. Tuo pačiu metu Ozis planuoja išleisti solinius CD ir DVD – „Memoirs Of A Madman“.


Polas Makartnis oficialiai pranešė apie albumų „Wings at the Speed of Sound“ ir „Venus and Mars“ perleidimą CD ir vinilinės plokštelės formatais.

2014072918235157Skaitmeninės albumų versijos jau yra iTunes, o standartinės versijos bus remasteruotos, taip pat bus papildomas retų demo-įrašų albumas. Deluxe Edition bus papildytas knyga su reta archyvine medžiaga ir anksčiau nepublikuotom nuotraukom iš sero Polo asmeninių archyvų.

 
Malkolmo Jango šeima patvirtino, kad 61-ių AC/DC gitaristui diagnozuota dimensija. Panaudotą žodį „dementia“ galima traktuoti įvairiai, bet, kiek žinoma, Jangas pamiršta apie pašnekovo egzistavimą, su kuriuo ką tik bendravo, jis visiškai nesiorientuoja realiam laike. Šeimos nariai prašė gerbti privatų muzikanto gyvenimą ir nelįsti su bukais klausimais.

malkolm_yang

Iš pradžių situacija neatrodė taip tragiškai – balandį buvo pranešama, kad Malkolmas nori pailsėti, o AC/DC įrašys naują albumą be jo, tačiau rudenį, kai buvo paskelbta apie naujo albumo „Rock Or Bust“ išleidimą, tapo aišku, kad jis paliko komandą. Apie gitaristo problemų specifiką nebuvo pranešta. Jango sūnėnas Stivis užėmė dėdės vietą įrašant naują albumą, jis važiuos ir į pasaulinį turą vietoj Jango. Albumas pasieks grupės fanus gruodžio 2-ą dieną.


Džo Peri iš Aerosmith papasakojo apie „slaptą“ studijinę sesiją su Polu Makartniu, pristatydamas savo naują knygą „Rocks: My Life In And Out of Aerosmith“. Pasak Džo, jis dirba slaptame projekte kartu su Polu Makartniu, Džoniu Depu ir Elis Kuperiu, o kalba eina apie dainą, kurią seras Polas parašė prieš daug metų ir kuri dar nebuvo publikuota. Dainos pavadinimo jis nepasakė, bet pažymėjo, kad buvo sužavėtas bendru darbu su Makartniu. „Aš buvau studijoje su Elis Kuperiu, Džoniu Depu ir grojau gitara. Mes žiūrėjom viens į kitą, tipo – “Ei, mes čia sėdim su Polu Makartniu!“. Sėdėjom ir žiūrėjom išsižioję viens į kitą“.

2012 iHeartRadio Music Festival - Day 2 - Show

Tuo tarpu speciali kolekcija, skirta pačio įtakingiausio šių laikų muzikanto Polo Makartnio garbei, pasirodė šį šeštadienį, spalio 18 dieną. Kolekcija pavadinta „The Art Of McCartney“ ir joje atsirado 42 geriausi bitlo hitai, perdainuoti kitų atlikėjų, kurių tarpe tokios žvaigždės, kaip Bobas Dilanas, Bilis Džoelis, Rodžeris Doltris, „The Cure“, „Kiss“, „Def Leppard“ ir kiti.

 

Šešios retos „The Beatles“ nuotraukos, padarytos „Abbey Road“ albumo viršeliui, bus pasiūlytos aukcione lapkričio 21 dieną. Nuotraukas darė artimas Džono ir Joko draugas, fotografas Iain Macmillan 1969-ųjų rugpjūčio 8 dieną.

 

Reproduction, © Bloomsbury Auctions

Fotografas turėjo tik kelias minutes, kol polismenas stabdė eismą. Buvo padaryti šeši kadrai, iš kurių vienas ir buvo atrinktas viršeliui. Priedo prie šių nuotraukų bus pasiūlyta dar viena nuotrauka, kuri buvo panaudota albumo reversui, nors Makmilanui ši nuotrauka nepatiko, nes į kadrą pateko mergina mėlyna suknele. Prognozuojama, kad nuotraukų kaina sieks minimum 50-70 tūkstančių svarų. Norintys pasižiūrėti, kas vyksta Abbey Road šiuo momentu, galite stebėti veiksmą per web-kamerą pagal šią nuorodą  http://www.abbeyroad.com/crossing

Džonas Lenonas įėjo į pačių turtingiausių „nabašninkų“ sąrašą. Per metus muzikanto paveldas atnešė 12 milijonų dolerių pelną. Žurnalas Forbes padarė pačių turtingiausių mirusių žvaigždžių sąrašą, kuriame Lenonas užėmė 7 vietą. Pirmoje vietoje yra Maiklas Džeksonas su 140 mln., antroje Elvis Preslis su 55mln., penktoje Bobas Marlėjus – 20mln., aštuntoje Albertas Einšteinas su 11 mln.$ .

20110511171457302

Puiki kaiminystė! Kyla klausimas: iš kur tokios „babkes“? Štai, pavyzdžiui, lapkričio 23 dieną įvyks aukcionas, kurame bus parduodama Lenono gitara Gretsch 6120, su kuria jis sugrojo garsiąją „Paperback Writer“. Džonas padovanojo šią gitarą savo pusbroliui Deividui Berčui 67-jų spalį, kai tas svečiavosi pas jį. Berčas norėjo suburti savo grupę ir jam užteko drąsos paprašyti Džoną, kad jis padovanotų jam vieną iš gitarų, kuria jis nesinaudojo. Kaip pasakoja Berčas, jis buvo išsirinkęs Fender Stratokaster, bet Lenonas pasiūlė Gretsch. Reikia manyti, kad keli centai, pardavus gitarą aukcione, nubyrės į sąskaitą to žmogaus, kuris turi raktelį nuo seifo, kuriame guli Lenono pinigėliai.

 
„Neįtikėtinas David Bowie“ – taip pavadinta pačio paslaptingiausio roko pasaulio atlikėjo retrospektyvinė paroda.

boui

Per penkis savo nuostabios karjeros dešimtmečius Deividas Bovi dažnai keitė savo įvaizdį: glamūrinė roko žvaigždė, aistringas pop-žigolo, nepripažįstantis jokių rėmų atlikėjas ir sekso dievaitis. Ne veltui jis yra pramintas „roko chameleonu“. Neseniai atidarytoje parodoje Šiuolaikinio meno Muziejuje Čikagoje galima pamatyti daug artefaktų, sukauptų per įspūdingą atlikėjo karjerą.

12a

Jis ir fantastiškas dailininkas-iliustratorius, ir aistringas įvairių daiktų kolekcionierius, ir poetas, ir muzikantas. Beje, Deividas aršus savosios kūrybos redaktorius – viename iš parodos displėjų galima pamatyti, kaip dainos „Fame“ (sudainuotos kartu su Džonu Lenonu) rankraštyje pakeisti žodžiai „Fame, what you need is the limo“ į mažiau sarkastiškus „Fame, what you like is in the limo“.

14a
Spalio 9 dieną rytiniame Kriso Evanso šou, kurį transliavo BBC 2, buvo pristatyta nauja „Pink Floyd“ daina „Louder Than Words“. Tos pačios dienos vakarą Deividas Gilmoras ir Nikas Meisonas paskelbė video įrašą, padarytą Gilmoro plaukiančiojoje studijoje „Astorija“, kuriame pasakoja apie naują albumą ir tą svarų įnašą, kurį padarė Rikas Raitas šiam albumui. Kitą dieną abu „Pink Floyd“ nariai davė radijo stočiai BBC 6 interviu apie naują albumą „Endless River“. Po kurio laiko Rodžeris Votersas, buvęs „Pink Floyd“ įkūrėjas, griežtai atsiribojo nuo kalbų, kad jis dalyvavo šiame projekte – jis savo Facebook‘e parašė tokio turinio tekstą: „Brangūs bičiuliai! Paskutiniu metu mano žmona Lori periodiškai klausinėjama apie albumą, kurį aš tariamai išleisiu lapkritį. Mmmm, kas, atsiprašau? Aš nieko neišleidžiu lapkritį, o šie žmonės, berods, kažką supainiojo – tai Deividas Gilmoras ir Nikas Meisonas ruošiasi išleisti albumą. Ir „Pink Floyd“ dabar susideda būtent iš jų dviejų. Aš, savo ruožtu, neįeinu į „Pink Floyd“. Aš iš ten išėjau 1985-ais, 29 metai atgal. Ir aš neturėjau nieko bendro su paskutiniais dviem floydų albumais „Momentary Lapse of Reason“ ir „The Division Bell“, ir su „Endless River“ taip pat neturiu. Ir gana, nejaugi taip sunku įsiminti?“.


Spalio 4 dieną Anapilin išėjo grupės „Paul Revere & The Raides“ įkūrėjas Polas Reviras. Grupė buvo įkurta Amerikoje 1958 metais. Nuo 1966 iki 1971 metų pagal bendrą savo plokštelių pardavimą nusileido tik Bitlams ir Rolingams. Grojo nepretenzingą, kaip jankiai sako „raw“ rokenrolą, kurį vėliau grojo „proto-punk“ grupės. Penkiolika grupės albumų įėjo į Billboard 200, 24 singlai – į Billboard Hot 100, o didžiausią sėkmę turėjo jų daina „Indian Reservation (The Lament Of The Cherokee Reservation Indian)“, kuri 1971 metais pasiekė topų viršūnę.

181947

Kaip pranešė oficialus grupės saitas, klavišininkas ir nuolatinis grupės lyderis Paul Revere Dick mirė savo namuose Aidahe. Paskutinius metus jis kovojo su vežiu. Dėl savo spalvingos husariškos aprangos ir užkrečiančių konferansų, o taip pat pašėlusio rokabilinio draivo buvo pramintas „rokenrolo bepročiu“. Kartu su „Raiders“ Polas praleido daugiau kaip 50 metų ir įrašė vieną stipriausių antinarkotinių himnų „Kicks“.

628x471

Liepą savo Facebook‘e jis parašė:“ Nepaisant to, kad su sveikata problemos, niekas negali sustabdyti senio. Aš kaip tas zuikis iš baterijų reklamos – visą laiką lekiu su lagaminu, prikrautu aptempiančių kelnių, į gastrolių autobusą. Gydytojai draudžia, bet aš vis dar koncertuoju. Juk reikia kažkam nuo scenos tauškti kvailus pokštus. Ko gero, tie daktarai, kurie dabar mane gydo, savo karjeroje neturėjo blogesnio paciento už mane“. Nors gydytojai ir draudė koncertuoti, visi bilietai į „The Raiders“ šou 2015 metais buvo išparduoti. Bet, deja… Dabar Polas linksmina angelus… Arba trinasi tarp katilų su karšta smala ir linksmina vietinę publika. Kaip sakė žinovai, publika ten rinktinė.

 

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 19 spalio, 2014 Uncategorized

 

Mano gyvenimas su Džonu. Lenono žmonos Sintijos prisiminimai (31 dalis)

201301091913478829

Meditacija reikalauja vienatvės. Su Džonu gyvenom kartu viename namelyje, bet laikui bėgant supratom, kad sunku suderinti meditacijų laiką. Du žmonės negali medituoti, uždaryti tarp keturių sienų – tai problematiška ir pakankamai sudėtinga. Taigi, nutarėm gyventi atskirai ir elgtis savo valia. Man atrodo, kad nuo tos dienos, kai priėmėm šį sprendimą, kiekvienas mūsų pradėjo gyventi savo nepriklausomą gyvenimą – nebūtinai dvasine prasme, bet fiziškai. Kartais susitikdavom per pusryčius, bet buvo dienų, kai visai nesimatėm. Viskas priklausė nuo meditacijų laiko. Kai prasilenkdavom vingiuojančiam tarp namelių siaurame takelyje, tada sveikindamiesi mojavom viens kitam. Tačiau artumo jausmas, kurį patyrėm po Brajano mirties, kažkur pamažu dingo. Tapom atskiromis būtybėmis, mūsų susitikimai vis retėjo…

BII

Tos viešnagės metu mums viskas atrodė fantastiška. Pirmą kartą pajutau, kad esu savo likimo šeimininkė: buvau nepriklausoma, ilgas valandas piešiau, puikiai leidau laiką plepėdama su įdomiais žmonėmis, atvykusiais į Rišikešą. Džonas įsitraukė į meditacijas, palikdamas man aibę laisvo laiko: manau, meditacija yra nuostabus dalykas kūnui ir dvasiai, bet man pasaulis ties ja nesustojo. Džonui gi visa kita, išskyrus meditavimą, neturėjo jokios reikšmės. Visas dienas praleisdavo giliuose apmastymuose. Ir tada, ir dabar esu įsitikinusi, kad Mahariši yra protingas ir puikus žmogus. Viso pasaulio spauda su pasimėgavimu voliojo jį purve, tačiau ši negatyvi nuomonė nebuvo grindžiama jo propaguojamų mokslų žinojimu. Ir man neturi reikšmės, ką kažkas kalba apie Mahariši, manau, jis darė gera žmonėms.(…)

ps12

Mums su Džonu jis buvo labai geras: pamenu, besikalbėdami, prisiminėm, kad greitai mūsų sūnelio gimtadienis. Po kiek laiko Mahariši pakvietė mus pas save. Kai įėjom į jo kambarį, pamatėm laimingą jogo veidą – ant stalo gulėjo nuostabaus grožio indiškas rankų darbo kostiumas mūsų Džulianui! Jis puikiai tiktų mažam maharadžai. Šalia aprangos gulėjo visas komplektas puikių rankomis margintų žvėrelių ir indų medžiotojų figūrėlių. Tai buvo taip netikėta, ypač įvertinus, kokiomis sąlygomis mes buvom pratinti gyventi Rišikeše. Buvom sutrikę ir sujaudinti parodyto mums dėmesio.(…)

0932

Besimokydami meditacijos mokslų, dažnai pasijusdavom mokyklinukais – per daug darbo, per mažai žaidimų. Turėjom kažkaip išsikrauti. Kai į mūsų „stovyklą“ atvažiavo Polas, Džein, Ringo ir Morin, pradėjom mažiau dėmesio skirti užsiėmimams – popietę eidavom degintis prie Gango. Aktorės Mia Farrow, Maiko Lavo iš „Beach-Boys“ ir Donovano atvykimas sukėlė šurmulį „studentų“ tarpe.(…) Augo susidomėjimas transcendentine meditacija ir mūsų laimingiausia po saule grupė augo kaip ant mielių. Džordžas ir Pati su užsidegimu mokėsi groti sitaru; Džonas parašė keletą puikių dainų, skirtų motinai Džulijai; Donovanas irgi parašė dainą, skirtą Pati sesei Dženi – „Jennifer Juniper“.(…) Deja, Morin ir Ringo buvo su mumis trumpai: Morin netiko indiška virtuvė ir ji smarkiai kentėjo nuo musių ir parazitų, kurių ten buvo apsčiai. Ringo, kuriam vaikystėje buvo padaryta daug skrandžio operacijų, irgi negalėjo priprasti prie aštrių indiškų patiekalų.

Beatles-Donovan-India1

Išsikraudavom lošdami kortomis ir kartą – tik vieną kartą – gerdami indišką vyną. Šis „patiekalas“ buvo griežtai draudžiamas Rišikeše. Alkoholio vartojimas prieštaravo meditavimo taisyklėms ir mokslui, kurį propagavo Mahariši. Bet juk mes buvom žmonės, o dar priedo maištininkai, tad „kontrabandiniu“ būdu įsinešėm į teritoriją butelį indiško vyno. Vienas Dievas žino, kaip mes sugebėjom nuryti tą skystį. Buvau tikra, kad jeigu būčiau uždegusi degtuką, butelis to „pilstuko“ būtu kaipmat sprogęs. Nepaisant tokio pavojaus, kiekvienas mūsų „truktelėjo“ nemažą dozę šio „marmalo“, o paskui cypėm, dejavom ir kikenom iš savo kvailumo. Po kelių dienų sužinojom, kad kažkoks laikraštpalaikis išspausdino straipsnį apie prekybą indišku alkoholiu, kuriuo apsinuodijo šimtai aplinkinių gyventojų. Daugiau niekada neragavom indiško vyno. Laimei, niekas iš mūsų nesusirgo, bet nemaloniai jautėmės, trumpam praradę disciplinos jausmą. Džonas ir Džordžas šiam „baliuke“ nedalyvavo. Jiems nereikėjo išsikrauti, to reikėjo man, Pati, Aleksui ir dviems amerikiečiams. Vyną atnešė Aleksas.

ps28

Kartą Mahariši sumanė nusifotografuoti su savo mokiniais ir studentais. Ta proga kiekviena mūsų gavo sarį (iki to momento nešiojom paprastus rūbus, pasiūtus indų siuvėjų). Reikia pripažinti, kai buvom pasidabinusios tais rūbais, atrodėm nuostabiai, ant kaklo mums uždėjo ką tik nuskintų gėlių vainikus. Vaikinai dėvėjo vakarietiškus rūbus, kurie buvo sukirpti pagal indišką madą ir darė puiku įspūdį. Tai buvo nuostabi diena!

ps7

Mahariši buvo apgalvojęs viską: pas moteris ateidavo indė masažuotoja su daugybe kvepiančių buteliukų. Rišikeše praleidom daug nuostabių ir laimingų dienų, kai staiga atsitiko kažkas negero: į mūsų durys pasibeldė kartėlis ir nesantaika. Visa tai mane šokiravo ir varė į neviltį – gandai, iš piršto laužti kaltinimai, nemotyvuotas elgesys. Įtarimai buvo labai „patikimai“ nukreipti į žmogų, kuris mums tiek davė – į Maharišį. Nesutarimų sėklą pasėjo Aleksas ir jo meditacijų bendražygė. Ilgai praktikuojant meditaciją, žmogus tampa itin jautrus stipriems išoriniams biolaukams. Jo mąstymą lengva pakeisti. Gandai, kuriuos skleidė Aleksas (kalbėta, kad Mahariši užmezgė ryšį, greičiausiai ne dvasinį, su viena mūsų aplinkos dama ir jis yra baisus šunsnukis), augo kaip sniego kamuolys. Patikėkit manim, šiems gandams Aleksas neturėjo jokių įrodymų. Man tapo aišku, kad jam nusibodo Rišikeše ir jis norėjo priversti Bitlus atsisakyti meditacijų. Džonas su Džordžu nesuprato, kas vyksta: visą naktį sėdėjom kambary, karštligiškai stengdamiesi suprasti ir nuspręsti, ar patikėti Alekso ir jo draugės kaltinimais ar toliau kliautys Mahariši.

tumblr_mdp1thKqik1rzo5g6o1_500

Atmosfera buvo slegianti.(…) Mahariši buvo apkaltintas, nepaliekant jam jokių šansų gynybai. Mūsų protus aptemdė piktos mintys, mus įveikė pasitikėjimo nebuvimas. Kitą rytą Aleksas ištraukė granatos detonatorių: buvo iškviestas taksi, kuris turėjo mus nuvežti į Delio oro uostą. Įvykiai tapo nekontroliuojami ir viskas vyko pašėlusiai greitai. Mahariši turėjo būti liūdnas, kai paskutinį kartą kalbėjosi su Džonu ir Džordžu : jų kaltinimai neturėjo jokio pagrindo, o jiems patiems buvo baisiai nesmagu, tačiau jie neleido jogui net prasižioti. Kai jisai klausė, kokia yra tokio elgesio priežastis, jie tik kartojo: „Mokytojau, jeigu turi tą kosminę jėgą viską nuspėti, tai žinosi, kodėl išvažiuojam“. Su tokiais žodžiais jie paliko Mahariši ir grįžo į valgyklą, kur jų laukė visa mūsų kompanija.

tumblr_mkss61nFl61qerk0ho4_r1_500

Dar niekada su tokia sunkia širdim neteko pakuotis lagaminus. Jaučiau, kad pasielgėm blogai, labai blogai. Kad taip paskubomis nuteisti žmogų, kuris mums dovanojo laimę… Liūdniausia mūsų laukė prieš pat išvykimą iš stovyklos: sėdėjom valgykloj, laukdami taksi ir pašnibždomis kalbėjomės – visų nervai buvo įtempti, – kai iš savo namo išėjo Mahariši ir atsisėdo netoli mūsų maištininkų grupės. Vienas jo ištikimų mokinių priėjo prie mūsų ir paprašė, kad mes dar kartą pasikalbėtume su Mokytoju.

tumblr_lab3j4pxdz1qavukro2_r2_500

Mahariši sėdėjo vienas mažoj medinėj būdelėj, dengtoj sausom žolėm. Jis buvo panašus į Biblijos personažą ir tuo pat metu atrodė, kad jis prarado tikėjimą. Neįrodyti kaltinimai atėmė visą jo galią, o kreipimasis į mūsų žmogiškumą ir jausmus liko neišgirstas. Vaikinai buvo užsispyrę kaip asilai. Nusprendė sudeginti visus tiltus ir jokie Mahariši įkalbinėjimai bei prašymai jų nepaveikė. Tad pakilo iš savo vietų ir praėjo pro jogą, nepratardami ne žodžio. Niekad to neužmiršiu. Gal tai nuskambės melodramatiškai, bet man susidarė įspūdis, kad čia, Indijos kalnuose aš matau sceną iš Biblijos – štai Jėzus, paliktas savo mokinių. Nenoriu pasakyti, kad Mahariši man panašus į Jėzų, tačiau jis buvo žmogus, ieškantis santarvės, dovanojo viltį apie geresnį pasaulį. Ir štai jį palieka mūsų grupė, žmonės, kurie galėjo daryti įtaką viso pasaulio jaunimui, tačiau visas tas pastatas, kurį jis taip rūpestingai statė, sugriuvo jo akyse…(…)

0888

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 10 spalio, 2014 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: