RSS

Mėnesio archyvas: kovo 2017

Debiutas

Bob Dylan

Kai aš žiūriu naujienas, aš suprantu –  pasaulį valdo tie, kurie niekada neklauso muzikos.

Bobas Dilanas – muzikantas, dainų autorius, dailininkas ir rašytojas. Kultinė Amerikos folko ir roko scenos XX amžiaus 60-jų scenos figūra. Nemirtingų hitų „Blowin‘ in the Wind“ ir „Knockin‘ in the Heavens Door“ autorius, „country rock“ muzikos stiliaus pradininkas. Vienas iš kairiojo amerikiečių antikarinio judėjimo simbolių. Nobelio literatūros premijos laureatas.

Debiutinis Dilano albumas buvo išleistas 1962 metais. Jam pačiam tebuvo 20 metų ir šaukė jį tada Robertu Alenu Cimermanu. Albumą sudarė klasikinių bliuzo ir folko dainų „rimeikai“, bei dvi autorinės Dilano dainos. Tais pačiais metais muzikantas oficialiai pakeitė savo vardą ir tapo Bobu Dilanu. Albumas buvo akustinis, tačiau vėliau, sukeldamas dalies fanų pasipiktinimą, Bobas paėmė į rankas elektrinę gitarą.

Bobo dainos buvo kupinos aštrių socialinių temų, bent jau karjeros pradžioje. Džordžas Harisonas pasakojo, kad pirmą Dilano albumą Bitlai „užgrojo“ iki skylių. Plokštelė išmokė ketveriukę, jog dainų turinys – tai ne tik romantiški vyro ir moters jausmai. „Kai mes susitikom su juo pirmą kartą, mes turėjom apie ką padiskutuoti. Paskui parūkėm žolės“,- atviravo Harisonas.

Šiais metais pasirodė 38-asis Maestro albumas – trigubas diskas „Triplicate“.

The Grateful Dead

„Pasauly egzistuoja keli energetiniai centrai – Maču Pikču, Everestas ir Stounhendžas. Dar viena tokia vieta – čia, San-Franciske. Tai kanalizacijos šulinio dangtis, kuris yra Hait ir Ešberi sankryžoje“,- 1967-aisiais sakė Veivis Greivis, vienas iš art-grupės „Merry Pranksters“ narių. „Aš tuo įsitikinęs todėl, kad kartą apsirūkęs užmyniau ant šio dangčio ir pamačiau vaivorykštę virš Džerio Garsijos galvos“…

60-jų pabaigoje Grateful Dead, kaip ir Jefferson Airplane, bei dar kelios grupės, tapo amerikietiško psichodelinio roko pradininkais. Grupę 1965-aisiais surinko Džeris Garsija, o po pasirodymų Monterėjaus ir Vudstoko festivaliuose „nabašnikams“ teko garbė užimti svarbią vietą Amerikos tiek muzikinėje scenoje, tiek kontrkultūroje. Grupė žinoma savo unikaliu, eklektišku stiliumi, jungiančiu folko, bliugraso, bliuzo, kantri, džiazo ir psichodelinio roko žanrų elementus.

Kaip byloja legenda, Grateful Dead pavadinimas atsirado iš įvairių kultūrų padavimų, kurie pasakoja apie žmogų, palaidojusį numirėlį, ką visi kiti atsisakė tai daryti. Vėliau šis žmogelis papuola į bėdą ir „dėkingo numirėlio“ dvasia jį išgelbėja.

Karjeros pradžioje jie turėjo glaudžius ryšius su Keno Kizio komuna „Merry Pranksters“. Ši komuna organizuodavo hepeningus arba acid test‘us, kurių metu buvo dalinamas LSD25 narkotikas… Grateful turėjo ištikimų fanų komandą „Deadheads“, kurie ištisus metus lydėjo grupę jų gastrolių metu.

Grateful Dead yra vienintelė psichodelinio roko komanda, kuri dar ir šiandien važinėja su koncertais, nors po Džerio Garsijos mirties 1995 metais daugelis grupės fanų manė, jog tai grupės pabaiga. Nežiūrint didelio populiarumo, nei viena Grateful Dead kompozicija nepateko į hit paradų karštąjį dešimtuką. Tačiau keli koncertiniai albumai tapo „auksiniais“, beje, grupė išleido daugiausiai koncertinių albumų, nei bet kuri kita.
1992 metais Grateful Dead tapo Lietuvos jaunos, nepriklausomos valstybės krepšinio komandos rėmėjais Barselonos olimpiadoje ir papuošė komandą efektingais „Skullman“ marškinėliais.

Foreigner

Lygiai prieš 40 metų, kovo mėnesį, muzikos parduotuvėse pasirodė naujos grupės “Užsieniečiai” albumas. Albumo viršelyje, stilizuotame it tapybos paveikslas, grupės muzikantai pavaizduoti kaip keliautojai, ką tik atvykę traukiniu, kurį tolstantį dar galima pamatyti kitoje voko puseje. Trise stovi su lagaminais – užuomina į tai, kad trys grupės nariai yra svetimšaliai – Mikas Džonsas (grupės įkūrėjas), Janas Makdonaldas ir Denisas Eliotas londoniečiai. Ši “Užsieniečių” trijulė spėjo pasižymėti tokiose super grupese kaip “Spooky Tooth”, “King Crimson” ir “If”.

Taigi, 1977 metais išėjo pirmas “Foreigner” albumas ir iškart jie buvo pripažinti geriausia naujai pasirodžiusia grupe. Diskas šoktelėjo į ketvirtą Billboard čartų poziciją. Dauguma albumo dainų ir tokių hitų, kaip “Feels Like The First Time” ir “Cold As Ice”, buvo parašyti Miko Džonso ir grupės vokalisto Lu Gremo.

Nors grupė keturis kartus dalyvavo populiariame Redingtono festyvalyje Anglijoje, tačiau Amerikoje jie turėjo didesnį pasisekimą. Pirmi šeši “Foreigner” albumai tapo platininiais.

Styx

Grupė „Styx“, kartu su „Journey“, „Boston“, „Foreigner“, „Toto“ ir kitomis, buvo neatskiriama dalis fenomeno, pavadinto AOR (Album-oriented rock) arba, liaudiškai tariant, „stadioniniu roku“ (kai kurie muzikos kritikai AOR vadindavo „Adult oriented rock“) . Tomis pačiomis dienomis, kai gatvėse griaudėjo ką tik gimęs  pank rokas, jo antipodas, progresyvusis rokas galutinai komercializavosi. 70-jų pabaigoje, kai maištingas rokas tapo respektabiliu, Amerikoje susiformavo absoliučiai buržuazinis ir išskirtinai komerciškas muzikos stilius, kurį ir pavadino AOR. Ir nieko nuostabaus, kad karta, kuri užaugo su pank roku, žiauriai neapkentė Foreigner, Styx, Boston ir panašaus tipo grupių.

„Styx“ galima pavadinti amerikiečių atsaku į britų „Queen“. Visgi Stiksai skyrėsi savo poslinkiu į art ir folk roką, bei tipiškai amerikietišku „saundu“, kas dažnai juos nublokšdavo iki pigaus popso. 1971 metais grupė įrašė demo, kuris pateko į „Wooden Nickel Records“ menedžerių rankas. Ir tikriausiai jiems patiko. Tad greituoju būdu buvo pasirašytas kontraktas ir senas grupės pavadinimas „TW4“ buvo pakeistas į paslaptingai skambantį „Styx“. Debiutinis albumas išėjo 1972 metais ir jame skambėjo tiesmukiško roko, prog-roko ir art-roko mišinys. Po disko pasirodymo grupėje augo nesutarimai: vokalistas De Jangas norėjo eiti – kaip čia apibūdinus? – teatrališkai progresyviu keliu, o gitaristas Tomis Šo ir antras gitaristas Džeimsas Jangas norėjo groti aštresnę ir sunkesnę muziką. 1983 metais grupė iširo.

Stiksų atgimimas įvyko 1990-aisiais, tačiau po gastrolių komandos narių keliai vėl išsiskyrė. Antras reunion‘as įvyko 1995 metais, kuomet buvo išleistas albumas „Styx Greatest Hits“… bet dabar iškilo rimtos problemos grupės būgnininkui Džonui Panoco, kuris labai mėgo ugninį vandenį ir po metų užvertė apatines galūnes. 1997 metais grupę palieka dar du „Styx“ mohikanai – Denisas De Jangas ir Čakas Panoco…

XXI amžiuje pasirodė dar du šios grupės albumai, kurie nepadarė bangos ir tuom viskas pasibaigė…

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 25 kovo, 2017 Uncategorized

 

Trumpai tariant

Black Sabbath atgrojo atsisveikinimo koncertą savo gimtinėje

16 tūkstančių talpinančioje Genting arenoje heavy metal pionieriai sugrojo paskutinį atsisveikinimo turo „The End“ koncertą. Ar tai išties bus jų paskutinis koncertas, parodys laikas. Nepaisant Ozio Osborno žodžių, jog tai tikrai pabaiga, Aiomis ir Batleris pasiruošę apsvarstyti galimybę įrašyti dar vieną albumą. Tačiau gastrolių daugiau nebus: Tonis Aiomis yra prižiūrimas medikų ir turi dažnai duoti kraują „analizams“, Ozis nors ir sako, kad jau trys metai kaip negeria, kiekvieną dieną darosi širdies kardiogramą. Batleris, kuris visada buvo vegetaras, dabar patapo veganu. „Mes savęs daugiau nežudom, – sako Ozis. – Fiziškai yra labai sunku atlaikyti ilgas gastroles. Neįsivaizduoju, kaip atlaiko tie velniai „Rolling Stones“. Aš tiek metų buvau nevaldomas – šiandien pats nesuprantu, kaip aš sugebėdavau „tūsintis“, prisipumpavęs tiek „Jack Daniel‘s“ ir surijęs krūvą visokio šlamšto“. “Dabar mes turim savo lėktuvus ir geriausius numerius superiniuose viešbučiuose, bet dabar jokių moterų ir jokių narkotikų, – šypsosi Gizeris Batleris. – Nulipi nuo scenos, išgeri puodelį arbatos ir eini miegot.“

Baigiantis koncertiniam turui charakteringu pavadinimu  „The End“, Ozis davė interviu vienam britų leidiniui.

Tu gimei po Antrojo Pasaulinio karo. Ar vis dar domiesi tuo periodu?

Aš gimiau 48-siais. Kaip ir visi anglų vaikai, aš žaisdavau slėptuvėse nuo bombų. Viskas, kas susiję su tuo laikotarpiu, mane labai domina. Hitleris tikrai buvo trenktas, jeigu galvojo, kad valdys pasaulį. Jis bandė užimti Rusiją – tai yra tas pats, kaip įveikti keturias laiko zonas. Net turints 3 milijonus kareivių – tai tikra beprotystė.

Pernai vyko plati diskusija, kad Hitleris turėjo mikropenį?

Turėjo ką?

Mikropenį.

Ot, apie tai neskaičiau. Aš visada galvojau, kad jis buvo gėjus. Tada homoseksualizmas buvo nusikaltimas. Kai jis važiuodavo į savo rezidenciją Berhtesgadene, jo tarnai kaskart tikrindavo patalynę, bet jokių dėmių nerasdavo. Jis tikrai neužsiminėdavo seksu su Ieva Braun.

Juokinga, kad žmonės tuo domisi po 70-ties metų.

Na, jie niekad nepasakys, kad jis turėjo didele varpą. Jie geriau pasakys: „ Kam tu nužudei žmogų, Karlai“ (frazė paimta iš serialo“Walking dead“ – Dinorock). Cha-cha-cha!

Kai kurios grupės, pvz. The Who, važinėja į atsisveikinimo gastroles, o po kelių metų vėl sugrįžta. Black Sabbath ne iš tokių?

Mes tikrai užbaigsim Birmingeme. Mes neatgimsim „gerbiamai publikai prašant“. Mes tiek metų murkdėmės šūde, tai skęsdami, tai išplaukdami, todėl norisi viską pabaigti švariems ir aukšta nata.

Ką galvoji apie Sabbath, prisimindamas senus laikus?

Na, mes buvom smulkmė. Įkūrėm grupe. Pasiekėm sėkmę, o paskui menedžeris pabėgo su mūsų pinigėliais. Mes gi pradėjom karjerą, kad pinigėlius skaičiuotume. Pradėjom ir viskas. Pirmus 10 metų buvo sunku. Paskui man nučiuožė stogas. Pradėjom karą su vagim menedžeriu. Paskui ėmėmės juristų. Galų gale „dubasinomes“ tarpusavyje. Reikėjo nešti muilą.

Tu jau vieną kartą buvai išėjęs į pensiją 90-jų pradžioj, bet vėl grįžai. Kaip čia išėjo?

Žinai, aš vis dar „tūsinuosi“ ir užsiimu autodestrukcija. Nesmarkiai. Bet, skirtingai nei tais smagiais laikais, dabar nuo kai ko atsisakau. Dabar aš nebegeriu ir nesinarkošinu. Bet šiaip, turėdamas 67 metus, vis dar neblogai „uždegu“.

Ką veiksi po atsisveikinimo turo?

Dirbsiu solo. Jeigu sąžiningai – dar apie tai rimtai negalvojau.

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 11 kovo, 2017 Uncategorized

 
 
%d bloggers like this: