RSS

Koks būtų pasaulis be Bitlų?

Laikraštis The Guardian paskelbė straipsnį, skirtą netrukus pasirodysiančiam kinoteatruose filmui „Yesterday“. Laikraštis pabandė įsivaizduoti pasaulį be „The Beatles“.

Kritikas Aleksis Petridis mano, kad be Liverpulio ketveriukės tuometinė muzika smarkiai nepasikeistų. Pagal jį, grupė turėjo išskirtinį skonį ir ypatingą jautrumą – Bitlų albumai organiškai sujungė įvairias 1960-jų muzikos tendencijas. Skeptikai, žinoma, nurodo, jog daugybę tos epochos inovacijų sugalvojo ne Bitlai ir kad jie buvo įkvėpti svetimų idėjų (pradedant Bobo Dilano lyrika, baigiant juodųjų atlikėjų muzika). Tačiau reikia pabrėžti, kad grupės muzikantai įgyvendino tas idėjas iki puikaus rezultato.

Galbūt 60-ieji „įsisiūbuotų“ ir be Bitlų – pagaliau 1962 metais hitai buvo Beach-Boys „Surfin‘ Safari“ ir The Marvelettes – „Mr. Postman“, t.y. pop-muzika, kuri jau traukėsi nuo rokenrolo, mano Petridis. Be Liverpulio ketveriukės naujos idėjos niekad nevirstų ta jėga, kuri sudrebino pasaulį.

Piteris Dogetis, knygos „You Never Give Me Your Money: The Battle For The Soul Of The Beatles“ autorius, mano, kad be Bitlų bigbito bumas nebūtų toks ilgas ir popsas Klifo Ričardo stiliuje būtų paėmęs viršų. Latentinis šešiasdešimtųjų protestas susifokusuotų į folko muziką. Niekas neatrodytų taip iššaukiančiai Soho kvartaluose, kaip nebe pirmos jaunystės akustinė gitara su įbrėžtais antikariniais lozungais ir „pasifiku“. Ko gero, šiam trendui paklustų Klifas Ričardas ir pradėtų dainuoti protesto songus, smerkti karą ir skelbti krikščioniškus pareiškimus.

Analogiškai pasielgtų 14-metis Donis Osmondas ir 1971 metais jie surengtų koncertą Jesus Saves, prikišamai demonstruodami pop muziką kaip „paauglystės konformizmą“. Juodojoj Amerikoj bliuzas ir soulas transformuotųsi į naują muziką, tačiau ir čia pagrindinį vaidmeni atliktų folk muzika. 

1970-jų pabaigoje įvyktų elektro-roko atgimimas, bet šį pankų pagimdytą anachronizmą  greitai pakastų. Tikri maištininkai atsirastų kitur – madoje, mene, poezijoje, bet popso tai nepaveiktų. Naujas amžius pareikalautų permainų,  tad super žvaigždės turėtų sugebėti pritraukti paauglių auditoriją ir suderinti akustinį įmantrumą bei įprastus afroamerikietiškus ritmus.

Kritike Kiti Empair įsitikinusi, kad be Bitlų nebūtų globalios pop-kultūros fenomeno, vakarietiško gyvenimo būdo eksporto, “britų įsiveržimo“. Pop muzika niekad nebūtų susijusi su laisvės supratimu, seksualine revoliucija ir kontrkultūra. Ji liktų foniniu triukšmu. Kas pakeistų pop-kultūros fenomeną? Tikėtina, serfingas ir skeitbordingas – maištininkų ir individualistų pomėgiai. Tada visame pasaulyje atsirastų Hard Surf Cafe. Kaip alternatyva. Kiti siūlo šachmatus… Įsivaizduokit pasaulį, kuriame dievaičiais taptu šachmatininkai, palaikantys ne taiką ir meilę in-bed akcijomis, o agituojantys už karą kitais būdais. (Pvz., šachmatų lentomis… Įsivaizduokite Džimį Peidžą scenoje lakstantiį su šachmatų lenta?! – Dino).

Taip pat Empair neatmeta tokios alternatyvos – pop muzikos vietą užimtų džiazas: gitarą pakeistu saksofonas. Visur, nuo Mančesterio iki Melburno per Mombasą ir Maskvą. Vietoj bitlomanijos atsirastų mailzmanija (Mailzo Deviso garbei). O gal triumfą pasiektų Džordži Feimo ir Blue Flames pop-džiazas. Kas žino?

Knygos „And In The End: The Last Days Of The Beatles“ autorius Kenas Maknabas lygina pasaulį be The Beatles su pasauliu, kuriame Leonardas Da Vinčis neima į ranką teptuko, o Viljamas Šekspyras nusprendžia, kad „Hamletas“ – bjaurios eilės. Jeigu grupė nebūtų atsiradusi, kažkam reiktų ją sugalvoti, kaip antidotą prieš kasdienio milijonų žmonių gyvenimo rutiną ir pilkumą. Jeigu nebūtų Bitlų, kas įkvėptu jų amžininkus? Greičiausiai Mikas Džiageris dirbtų bankininkų Sityje ir įsitrauktų į politiką, Eltonas Džonas ir Bilis Džoelis dainuotų Frenko Sinatros ir Peri Komo dainas baruose. Noelis ir Liamas Galaheriai atsidurtų už grotų.  

Jeigu Polas Makartnis nesutiktų Džono Lenono, tai taptų anglų kalbos mokytoju ir karts nuo karto rašytų dainas, ypač apie gyvūnus (strazdus, usūrinius šunis ir bobteilus). Lenonas galėjo būti gatvės muzikantu, grojančiu šalia kirpyklos, Peni-Lein gatveje, Liverpulyje. Vėliau gal būt patektų į reklaminių džinglų pasaulį su savo “Give Peace A Chance“. Jų keliai nesusikirstų iki pat senatvės, kai jie taptų vietinio boulingo klubo nariais.

Kritikė Džud Rodžers mano, kad Brajanas Epstainas, jeigu nenuetų į „Cavern“ klubą, taip ir liktų savo muzikos prekių parduotuvėje. Arba atidarytų dar kelias. Jį tenkintų būti „The Hollies“ ir Sili Blek menedžeriu, bet jam visada noretųsi padirbėti su labiau charizmatiškais atlikėjais. Tokiais kaip Rolling Stones. Tokių artistų jis nerastų ir ši mintis jį kankintų… Epstainas persikeltu į Londoną. Kurį laiką jis padirbėtų muzikos srityje, nors 60-jų pabaigoje Anglijoje atsiradęs bliuz-rokas nebuvo jam prie širdies. Jis grįžtų į teatrą, paverstų savo paauglystės meilę madai į dailininko-modeliuotojo karjerą. Kurtų neblogai, bet aktoriai visada būtų aprengti geriau už aktores. Niekada nebūtų tikras, ar jį prisimins po jo mirties.

Kartą Vest-Ende jis netikėtai susidurtų su Sintija Pauel, kuri atsimins jį iš muzikinės parduotuvės laikų. Jie prisimintų vakarus, praleistus Kavern klube, ir pasijuoktų. Sintija ištekėjusi už vaikino iš Liverpulio ir tapusi dailininke. Ji pasakytų: „Juokinga, kaip pasimiršta laikas. Liverpulis dabar – tai savęs paties šešelis“.

 Brajanas Epstainas įjungia seną įrašą ir prisimena senus, paprastesnius laikus…

P.S. Šiek tiek juokinga skaityti apie šablonines Beach-Boys daineles ir apie tai,  ar Dilanas kaip poetas galėjo paveikti pop-kultūrą… Bitlai „padarė“ visus ir paaiškinimo šiam faktui nėra. Tai stebuklas. Mistika. Genijus. Su Bitlais pasaulis tapo geresnis! Taškas. (Dino)

Reklama
 
Komentarų: 1

Publikavo rugsėjo 6, 2019 redaktoriaus zodis, Uncategorized

 

Woodstock – 50

Kaip greitai bėga metai… Jau pusė amžiaus prabėgo nuo tos įsimintinos dienos, kai įvyko visų laikų didžiausias roko festivalis… Kadais Vudstokas simbolizavo utopinį grįžimą į gamtą, visuotinę meilę ir taiką visame pasaulyje. Tai buvo paskutinis didelis hipių festivalis po 1967-jų „meilės vasaros“, tai buvo metai, kada roko muzika nustojo būti nesudėtinga, o psichodelinės improvizacijos tapo „trendu“ keleriems sekantiems metams.

Daugumai muzikantų, kurie ir iki festivalio buvo pakankamai žinomi, pasirodymas Vudstoke tapo išties išskirtiniu – nežiūrint visų organizacinių problemų. Šis festivalis buvo reikalingas, kad milžiniškas žmonių kiekis susitelktų – per tuos tris metus, kai hipių kultūra tapo masiniu reiškiniu, pasaulis smarkiai pasikeitė. Amerikoje vyko demonstracijos prieš karą Vietname ir dažni susirėmimai su policija. Žvelgiant atgal, tenka su liūdesiu pripažinti, jog Vudstokas užvėrė rokenrolinį romantizmą ir tapo kritinio realizmo (ar siurrealizmo, kaip kam patinka) reiškiniu, kai muzikantai iš palaimintų pranašų tapo geltonosios spaudos ir skandalingų kronikų herojais.  

Honorarų dydžiai ir plokštelių tiražai tapo vieninteliu sėkmės ir populiarumo matu, beprotišką įkvėpimą pakeitė išskaičiavimas ir ciniška spekuliacija, o rokenrolas prarado savo vidinę laisvę.

Ir visgi graži pasaka apie festivalį-stebuklą – pasaka su laiminga pabaiga, nes leidžia juo tikėti, leidžia tikėtis…  „Vudstokas nebuvo gimdymo kančios, greičiau priešmirtinė hipių kultūros palaima. Galima sakyti, jos orgazmas: patyrusi jį, ji mirė laiminga, o mirusi, sėkmingai įsipaišė į esteblišmentą“.(„The New York Times“) Tas tris muzikos dienas prisimena kelios kartos.

Nors Vudstokas finansine prasme organizatoriams buvo nuostolingas, bet vėliau Vudstoko simbolika ant įvairių prekių atnešė jo organizatoriams 20& milijonų kasmet. 2019, jubiliejiniais metais, pardavimai gali pasiekti 100 milijonų.

Dabar paklausykim prisiminimų tų žmonių, kurie dalyvavo Vudstoko festivalyje: garso inžinierius Edas Krameris, kuris dirbo su Džimiu Hendriksu ir Led Zeppelin,  apibūdina festivalį kaip „…tris dienas narkotinio pragaro, tikrą kautynių lauką, bet, nežiūrint į bent paprasčiausio komforto stoką, ten buvo daug įspūdingų, įėjusių į istoriją pasirodymų“. Vienu ryškiausių festivalio pasirodymų buvo Elvino Li iš Ten Years After gitaros solo dainoje „I‘m Coming Home“. Vėliau jį pradėjo vadinti techniškiausiu gitaristu Vakaruose.

Lee Lyons, TYA bosistas: “Mes buvom įpratę groti „I‘m Coming Home“ koncerto pabaigoje, nes bisui mums pritrūkdavo dainų. Keista, kad vėliau šis gabalas tapo mūsų himnu“.

The Who atgrojo su jiems būdingu dinamizmu ir ekspresija. Juos išleido į sceną jau brėkštant ir jų seto pabaigoje pasirodė saulė, kuri tapo savotišku šviesos efektu, sužavėjusiu muzikantus. Tačiau sąlygos, kuriose vyko festivalis, juos smarkiai erzino: jie buvo priversti šlaistytis teritorijoje – šiame pelkėtame chaose apie 15 valandų. Kai jie pagaliau išėjo į sceną, grupės lyderiui Pitui Taunsendui teko ištumti iš scenos aktyvistą, protestavusį prieš grupės MC5 menedžerį D. Sinklerį.

Nežiūrint to, kad Vudstokas buvo „dešimtmečio kulminacija, švente visų tų, kurie norėjo susivienyti“, Taunsendas turėjo savo nuomonę: “Jau šitie hipiai! Jie judėjo miniomis, o aš kaip paskutinis britų šunsnukis, turėjau iš paskutinių jėgų spraustis prie scenos. Jie svajojo, kaip pakeisti pasaulį… Tas pažliugęs nuo purvo laukas ir marihuanos debesis virš jų… ir jie ruošėsi gyventi tokiam pasauly?! Tokiu atveju tegul jie eina į subinę!“

Vienu iš Vudstoko perlų buvo grupės Creedence Clearwater Revival koncertas.  Vėliau Džonas Fogertis sarkastiškai atsiliepė apie patį renginį ir viską, kas su juo susiję: “ Vudstoko karta?… Taip, super. Penkiasdešimties mylių automobilių kamštis. Nei maisto, nei vandens, nei stogo virš galvos, nėra kur miegoti. Lyja lietus, visi miega purve. Pas vieną paklausiau, ką jis matė, ir šis atsakė: „Bičiau, tai buvo super! Kokia šventė! Tu klausi, ką aš mačiau praeitą naktį? Taigi aš buvau užsikaifavęs… neatsimenu ką…“.

Pagal „The New York Times“ ir „Classic Rock“

P.S.: Festivalio organizatoriai labai norėjo pasikviesti Bitlus, bet „tai buvo iš fantastikos srities“. Tačiau jiems pavyko susisiekti su Džonu Lenonu, kuris pranešė, kad atsivežti Bitlus ne jo jėgoms, bet jis gali sudalyvauti su savo grupė Plastic Ono Band. Organizatorių tai netenkino, tad Džonas pasiliko namie.

P.P.S.: Nežiūrint visų tų neigiamų įvykių, lydėjusių Vudstoką, dauguma mano kartos žmonių sutiktų iškentėti viską, kad tik taptų šio istorinio įvykio dalyviais…

 
Parašykite komentarą

Publikavo rugpjūčio 21, 2019 Uncategorized

 

Filmo ir albumo „A Hard Day‘s Night“ jubiliejus

Džonas Lenonas: „Tai buvo realių įvykių versija. Išties, mums buvo smarkiai blogiau. Man patiko filmo scenarijus, nors prieš jį parašant Elanas Ovenas su mumis praleido tik dvi dienas“.

Polas Makartnis: „Kurį laiką mes mąstėm apie filmo kūrimą. Mes tapom populiarūs Amerikoje. Dabar atėjo filmo eilė. Mums patiko filmas „The Girl Can‘t Help It“ ir mes žinojom, kad galima nufilmuoti rokenrolinį filmą. Mes matėm visus tuos trumpus amerikiečių filmus, ir nors jie visi buvo mažo biudžeto ir nevisai sėkmingi, juose skambėjo muzika ir mes dažnai juos žiūrėdavom. Todėl mes užsimanėm nufilmuoti juostą, kurioje mes dalyvautume.

Bet gerą. Scenaristas Elanas Ovenas pastebėdavo įvairias smulkmenas, būdingas mums, mūsų replikas, tokias kaip „jis pavėlavo, bet atėjo švarus“, juokelius, sarkazmą, Džono aštrų protą, Ringo lakonizmą, kiekvieno iš mūsų ypatumus. Filme labai gerai parodyti mūsų charakteriai, todėl kad Elanas naudojo tik tas frazes, kurias girdėjo iš mūsų. Man regis, jis parašė puikų scenarijų. Režisierius Dikas Lesteris atvažiavo susitikti su mumis ir mes sužinojom, kad jis dar yra ir muzikantas: jis neblogai skambino pianinu džiazo muziką ir tai mus suintrigavo. Jis buvo amerikietis, bet dirbo Anglijoje su grupe „The Goons“ ir šios informacijos mums pakako.

Džonas Lenonas: „Kartą važiuojant namo Dikas pasiūlė pavadinimui panaudoti kokią nors frazę, pasakytą Ringo. Aš jau buvau panaudojęs savo knygoje vieną Ringo ekspromtą, neteisingai panaudotą žodį, savotišką „ringoizmą“, pasakytą šiaip sau. Dikas pasakė: „Šį pavadinimą ir paliksim“. Kitą rytą aš atsivežiau naują dainą tokiu pat pavadinimu“.

Ringo: „Kartą, kai mes atidirbom visą dieną iki vakarą, aš galvojau, kad dar diena ir pasakiau: „Sunki buvo diena…“, pasižiūrėjau pro langą ir pastebėjau, kad lauke tamsu ir pasitaisiau: „Vakaras po sunkios dienos“.

Džordžas Harisonas: „Manau, kad viena iš Bitlų ypatybių buvo humoras, kuris nūnai visiems asocijuojasi su mumis. Yra scenos, kurias mes sugalvodavom vykstant filmavimui, ir jos atrodo pakankamai neblogai. Imkim sceną spaudos konferencijoje. Mes sugalvojom daugybę atsakymų, o Dikas komanduodavo: „Palikit taip, sakykit taip ir taip.“

Ringo: „ Keltis anksti nebuvo geriausias mūsų talentas ir tam pavyzdis viena iš scenų už kurią mane gyrė: aš su fotokamera einu paupiu – vienišo herojaus įvaizdis. Aš atvažiavau į darbą iš naktinio klubo (tikrai neprofesianalus požiūris), su lengvom pagiriom…jeigu ne daugiau… Man taip blogai gavosi filmuojama scena, kad pagaliau man pasiūlė: „Nufilmuokim bet ką“. Aš pasakiau: „Geriau aš eisiu, o jūs filmuokit“. Mes taip ir padarėm. Štai kodėl aš atrodau toks sušalęs ir nelaimingas: todėl, kad man tikrai buvo nesveika… Tai nebuvo vaidyba, man tikrai buvo bloga“.

Džonas: „Mums su Polu patiko rašyti muziką filmui. Buvo minučių, kai buvom tvirtai įsitikinę, jog mums neužteks laiko parašyti visą muzikinę medžiagą filmui. Man labai patiko keturios dainos: „Can‘t Buy Me Love“, „If I Feel“, „I Should Have Known Better“ – ypač lūpinės armonikėlės partija ir „Tell Me Why“ – daina pabaigai“.  

Citatos iš „The Beatles Anthology“   

 
Parašykite komentarą

Publikavo liepos 28, 2019 mėnesio albumas

 

Albumui “Tommy“ – 50

 

Situacija, kurioje 1968 metais atsidūrė The Who, buvo nepavydėtina: koncertų metu sunaikinus aibę savo aparatūros, gitarų ir būgnų, grupei grėsė bankrotas. O kūrybiniam ceche jautėsi stagnacija… Jeigu nauja plokštelė patirtų fiasko, tai reikštų The Who mirtį.

Kai kolektyvas atėjo į studiją, Pete‘as Townshend‘as turėjo nebaigtą siužetą apie aklą ir kurčią berniuką, bet nebuvo jam sugalvojęs vardo. Jis turėjo ir kelias dainas – finalinį himną „We‘re Not Gonna Take It“, taip pat dainas „Welcome“, „Sensation“ ir „Amazing Journey“, kurios ir tapo tekstiniu bei muzikiniu raktu visam albumui. Grupė buvo „išdirbusi“ nestandartinį, bet efektyvų įrašų metodą: “Pradžioje mes apmąstydavom siužetą, socialine ir religine potekste, ir įsitikinę, kad epizodas gavosi tinkamas, eidavom į studiją. Studijoje prisigerdavom, viską įrašydavom ir, perklausę įrašą, trumpinom įrašytą medžiagą ir atidžiai redaguodavom tai, kas gavosi. Paskui vėl prisigerdavom ir kartojom visą procedūrą. Bet šįkart gavosi taip, tarsi viskas buvo padaryta vienu įkvėpimu“- aiškina Pitas.

Nors albumo idėja priklausė Pitui, jis įtraukė į kūrybinį procesą savo kolegas: “Pitas kurdavo dainas, ir pritaikydavo jas kaip dėlionės dalis vieną prie kitos. Paskui, kai visi susirinkdavom studijoj, klausdavo, ką mes galvojam apie šį fragmentą, o paskui siūlydavo kitą. Tada Džonas arba kas nors kitas siūlydavo kokią nors idėją. Taip visa grupė dalyvavo darbe“- vėliau pasakodavo Kitas Munas. „Tommy“ tapo pažangiu reiškiniu roko muzikoje: aprašyta istorija ketino papasakoti apie herojaus  pakilimą, triumfą ir stabo nuvertimą. Iš kitos pusės, plokštelė atspindi pagrindinio herojaus dvasines paieškas. Būtent darbas kuriant šį albumą padėjo Rodžeriui Doltriui ištobulinti savo balsą bei sceninį įvaizdį.

Vargu bau, „Tommy“ yra roko opera (nors opusas būtent taip pažymėtas ant albumo voko, o terminas sugalvotas gudragalvio grupės menedžerio Kito Lamberto visiems patiko). Iš muzikinės pusės šis albumas yra tobuliausias The Who kūrinys, kupinas šviesos ir šešėlių, kur galingi akordai keičiami puikiais akustiniais eskizais, sudarydami efektingą kontrastą. Sceninis albumo variantas tapo kolektyvui monumentaliu spektakliu keliems metams ir neužleido vietos sekančiam jų opusui – roko operai „Quadrophenia“.

Su prašymu apipavidalinti disko voką Pitas kreipėsi į savo draugą Maiką Makinerį,  alternatyvaus laikraščio redaktorių, kaip ir Pitas, aistringą guru Meher Baba pasekėją. Maikas niekad nieko panašaus nedarė, bet suprato, kad „Tommy“ atspindėjo guru mokymą apie tai, jog neįmanoma pažinti dvasinio pasaulio penkiais jausmais: “Aš norėjau parodyti proveržį iš tam tikros ribotos plokštumos į laisvę“.

P.S.

Ilgai galima ginčytis, kuri opera buvo pati pirmiausia (dauguma muzkritikų nurodo į grupės The Pretty Things opusą „S.F. Sorrow), bet kad „Tommy“ tapo vienu iš pačių reikšmingiausių ir įdomiausių šio žanro, tuomet dar tik darančio pirmus žingsnius, kūriniu – tai neginčijamas faktas.

Galbūt, teksto atžvilgiu ši istorija pasirodys beprotiška, bet muzika ir po 50-ties metų skamba puikiai. „Tommy“ sėkmė buvo stulbinanti: režisierius Kenas Raselas, garsėjantis savo neordinariais darbais, 1975 metais nufilmavo spalvingą filmą, kuriame  pagrindinį vaidmenį suvaidino pats Rodžeris Doltris. Kitus vaidmenis atliko Eltonas Džonas, Tina Terner, Oliveris Ridas ir Džekas Nikolsonas, dėdę Ernį suvaidino grupės būgninikas Kitas Munas, o Merlin kulto žynį – Erikas Kleptonas.

 
Parašykite komentarą

Publikavo liepos 7, 2019 mėnesio albumas

 

Rėjaus Deiviso jubiliejui

1944-jų birželio pabaigoje į šį pasaulį atėjo The Kinks atamanas, kompozitorius, grupės ideologas, puikus poetas ir akylas britų tikrovės stebėtojas Rėjus Deivisas.

The Kinks nesižavėjo narkotikais, nerengdavo įspūdingų šviesų šou ir scenoje nesimėgaudavo ilgais „jam“-ais. Tačiau muzikiniu atžvilgiu jų įtaka kitoms britų grupėms buvo didžiulė. Per pirmajį ritm-end-bliuzinį laikotarpį jie užkrėtė Angliją savo kietu ir grubiu stiliumi bei pakilo į sėkmės viršūnę… kai staiga pakeitė kursą. 65-jų pabaigoje Kinks pakeitė savo amerikanizuotą repertuarą – tuomet jų lyderis Rėjus Deivisas atrado savyje dainų rašytojo talentą. Jis pradėjo kurti siužetinius, su tipišku anglišku humoru tekstus, pakeisdamas isimylėjusio kankinio vaidmenį į pasakotojo-stebėtojo ampluą. Muzika tapo melodingesnė ir labiau įsimenanti, nei jų karjeros pradžioje. Taip prasidėjo ypatingai kūrybiškas, bet komerciškai nesėkmingas etapas.

Rėjaus brolis Deivas, savo autobiografinėje knygoje rašė: „Kai visi aplinkui eksperimentuodavo su psichodelija, mes ieškojom ir rinkom informacijos apie šeimos šaknis, britiškas tradicijas ir istoriją… Mūsų muzikinis kelias buvo kitoks, nei daugybės to laikmečio grupių, ir aš džiaugiuosi tuo, kad mūsų muzika tapo unikali…“.

Rėjus: „Manau, kad šešiasdešimtieji buvo klastotė: šalį visgi valdė isteblišmentas. 60-ji buvo panašūs į morką, kurią valdžia laikė prieš jaunimo nosį, kad ši negalėtų pakilti į kovą prieš valdančiuosius. Prieš kyšius ir korupciją politikoje. Valdžia palaipsniui griovė kaimus, pjovė medžius, kad pratiestų greitkelius, uždarinėjo fabrikus ir kasyklas. Aš supratau, kad yra tūkstančiai žmonių, kuriems atiteko mėšlina 60-jų pusė. Žmonių, kurie liks be darbo ir vietos visuomenėje. Bjauriausia yra tai, kad mane paskelbė šios melagingos epochos vėliavnešiu. Aš rašiau dainas, o jie palaipsniui išpardavinėjo šalį.

The Kinks in 1970.

…Kartą vėlų sekmadienio vakarą aš supratau, kad laikas palikti šeimos lizdą ir eiti aplankyti begalinio ir sugadinto didžiulio miesto pasaulio. Aš nuėjau prie Šv. Jokūbo bažnyčios, iškilusios virš šiaurinio Londono, įsėdau į 134-tą autobusą ir patogiai įsitaisiau viršuje, apžiūrinėdamas gatves, kol autobusas vežė mane į Vest-Endą. Aš išlipau Lester-skvere ir pradėjau klajoti siauromis Soho gatvelėmis. Tai buvo pirmoji 15-mečio rizikinga kelionė į tamsųjį, nesveiką ir nešvarų pasaulį.

Tada aš dar to nesupratau, bet ta kelionė autobusu tapo mano pirmu išėjimu į suaugusių gyvenimą. Pirmą kartą važiavau raudoname Londono 134 autobuse. Aš su niekuo nesikalbėjau, paprasčiausiai vaikščiojau ir stebėjau. Šie pasivaikščiojimai siauromis Soho gatvelėmis paliko gilų spaudą mano pasąmonėj ir darė įtaką mano grojimo stiliui. Tokiame amžiuje, kai mažai kas padaro įspūdį, pasikeitė mano požiūris į gyvenimą. Kai ateina patirtis, pradedi kitaip suvokti akordus ir natas, kuriuos groji. Tad nusprendžiau, kad išaugau ir laikas kuo greičiau eiti iš mokyklos.

… Dabar dainose nėra ilgesio dėl žalio kaimo, vidurdienio arbatos ir šlovingus karalienės Viktorijos laikų. Kalba eina apie tai, jog anglų kultūroje vis daugiau vietos užima žemos kokybės popsas. Kitaip tariant, šiandien kiekvienas, sudilusio penso nevertas pajacas, gali tapti sensacija… Erzina tai, kuo mes, anglai, tapome. Ir dėl to mes savęs nekenčiame. Naujos dainos turi tapti pasakojimu apie tai, kas atsitinka su mums. Aš dėl to labai pergyvenu. Ir dar: aš niekad ir niekur nebandysiu prisitaikyti. Aš jaučiu, kad mano tevynė čia ir niekur kitur“.

Ray Davies

 

X-Ray: The Unauthorized Autobiography (1995)

Ray Davies: Not Like Everybody Else (2007)

Americana: The Kinks, the Riff, the Road: The Story (2013)

Ray Davies: A Complicated Life  (2016)

Dave Davies: Kink: An Autobiography (1996)

 
Parašykite komentarą

Publikavo liepos 1, 2019 bendra

 
 
%d bloggers like this: