RSS

Country Joe & The Fish

Daugeliui mano kartos žmonių, gyvenusių anais įdomiais laikais, grupė Country Joe & The Fish asocijuojasi su flower power judėjimu ir psichodelinės muzikos eros pradžia. Beje, debiutinis komandos albumas išleistas mėnesį iki garsiojo, „praplėtusio sąmonę“  Bitlų „Seržanto Pipiro“ bei „Meilės Vasaros“ pradžios. Pats grupės pavadinimas buvo sudarytas iš dviejų politinių klišių: 40-jų Amerikoje „Country Joe“ buvo pravardžiuojamas Stalinas, o „fish“ atsirado iš pirmininko Mao posakio apie tai, kad tikras revoliucionierius „valstiečių tarpe jaučiasi kaip žuvis vandenyje“.

Country Joe & The Fish įkūrė vokalistas „Kantri Džo“ Makdonaldas ir gitaristas „Žuvis“ Baris Meltonas: abu muzikantai (sprendžiant iš pravardžių) nuo pat gimimo turėjo „kairuolišką“ pakraipą. Muzika, o ypač dainų tekstai aiškiai rodė, kokiai klausytojų auditorijai yra skiriami. Reikia pradėti nuo to, kad Makdonaldo tėvai davė jam vardą Džozefas, tokiu būdu pagerbdami Staliną (matau kaip persikreipė kai kurių uolių tautiečių-„istorikų“ fizionomijos). Taip, taip gerbiamieji – nūnai tokia informacija yra slepiama, bet Antrojo Pasaulinio karo metu „tautų vadas“ buvo populiarus ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir Amerikoje, kur jį draugiškai vadino „Country Joe“.

Netieskit piršto link „esc“ klavišo – šis straipsnis ne apie komunistus (nebent jau jus krato vien nuo šito žodžio…). Taigi, Džozefo tėvai ne šiaip simpatizavo Stalinui – jie abu buvo Komunistų partijos nariai. Negana to, motinos mergautinė pavardė buvo Plotnik, jos žydiškos šaknys buvo Rusijoje (dabar regiu kaip panižo nagai „kremliaus agentų“ gaudytojams…). Tačiau prasidėjus „šaltajam karui“ ir senatoriaus Makarčio inicijuotai „raganų medžioklei“, Makdonaldo tėvai buvo priversti atsisakyti savo įsitikinimų ir išvažiuoti iš Vašingtono į saulėtą Los-Andželą. Taigi, nuo politinio persekiojimo kentėjo ir komunistai…

Baris Meltonas turėjo dar gilesnes šaknis Rusijoje: jo močiutė kilusi iš Sibire gyvenusios valstiečių Gorbunovų šeimos. Šeima priklausė molokanų religinei sektai, kurią iki pat Aleksandro I valdymo laikų persekiojo carinė valdžia. Norėdamas išvengti sūnų paėmimo į karinę tarnybą, šeima nutarė bėgti į Kiniją. Charbine jie sužinojo, kad renkami darbininkai į Havajus. Šeimai pasiūlė už darbą Honolulu didelius tais laikais pinigus – rublį į dieną (pagal tuometinį rublio ir dolco kursą). Po keleto metų kūprinimo Havajuose Gorbunovo duktė, būsimoji Bario močiutė, ištekėjo už amerikiečio jūreivio ir iškeliavo į San-Franciską. 1953 metais, kai tironas užsilenkė, ji labai verkė, nes manė, kad Stalinas buvo Rusijos gelbėtojas ir nešė tautoms saulę…

1965-siais šie du išeivių iš Rusijos palikuonys – „Kantri Džo“ Makdonaldas ir „Žuvis“ Baris Meltonas dalyvauja protesto prieš karą Vietname judėjime. Štai taip, Vatsonai.

Niekas negali pasakyti kada, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis grupė gavo stambios įrašų kompanijos palaikymą ir pasirašė kontraktą. Žinoma tik, kad albumas „Electric Music for the Mind and Body“ buvo 67-jų vasarį per savaitę įrašytas studijoje Sierra Sound Laboratories.


Albumą prodiusavo neeilinė asmenybė – Semiuelis Čartersas. Tai buvo ne šiaip muzikinis prodiuseris, bet ir rašytojas, muzikos istorikas, muzikantas ir poetas. Jis karštai nepritarė karui Vietname ir su entuziazmu ėmėsi prodiusuoti tokią pat, kaip kaip ir jis, politiškai angažuotą komandą. Semiuelis Čartersas prodiusavo visus „Country Joe…“ albumus nuo 1966 iki 1970-jų, kai, pasipiktinęs Amerikos agresija Vietname, paliko šalį ir persikėlė gyventi į Švediją.

Albumo dainos aštriai kritikuoja tuometinę valdžią.  Vienoje dainoje Džo siūlo išsiųsti prezidentą Lindoną Džonsoną pataisos darbų į  rančą Teksase, kur „priversim jį valgyti gėles, taip, ir paimti truputį rūgšties…“ Tiesa, vaikinai norėjo į šį albumą įtraukti  ir  dainą, kuri vėliau tapo jų vizitine kortele ir antikarinio protesto himnu. Tačiau Čartersas atkalbėjo juos traukti tokią radikalią dainą į debiutinį albumą, būgštaudamas, jog naujos nežinomos grupės albumas gali būti „užbanintas“ dėl politinių priežasčių. Ir ne tik albumo gali laukti toks likimas – gali būti uždrausti visi koncertai, o radijo stotys – blokuoti jų muziką.

 

Tačiau debiutinis albumas tapo labai populiarus ir daina neliko pamiršta. Ji tapo antrojo  albumo „Feel Like I‘m Fixin‘ To Die“ tituline daina. Daina vadinosi taip pat, kaip ir albumas, tačiau pernelyg ilgas pavadinimas buvo sunkiai įsimenamas, todėl ją pradėta vadinti „Vietnamo daina“.

Tais laikais albumai buvo įrašomi gyvai: chebra ateidavo į studiją (kur paprastai būdavo valandinė taksa) ir „ant greičio“ įrašydavo visa, ką sukūrę. Retai kada buvo naudojamas „makijažas“, nebent klientas norėdavo įdėti kokį spec. efektą. Tad štai tokio stachanovietiško darbo rezultatas: tarp pirmo ir antro „Country Joe & the Fish“ albumų išleidimo buvo tik 30 dienų laiko tarpas!

Tą „meilės vasarą“ grupė iš hipių sostinės darė milžinišką įtaką jaunimui visame pasaulyje. Be jokios abejonės, kažkas iš to pasidarė krūvas dolcų… o abu albumai dvejiems metams įsitvirtina amerikiečių Top 40 sąrašuose. Albumai albumais, o titulinė antrojo disko daina gyveno savo nepriklausomą gyvenimą ir apogėjų pasiekė 69-jų vasarą Vudstoke.

Kantri Džo Makdonaldas atliko ją, pritariant akustinei gitarai. Šis pasirodymas nebuvo planuojamas. Dėl blogo oro daug grupių negalėjo pasiekti scenos, tad organizatoriai, pamatę šalia scenos besišlaistanti Makdonaldą,  įsikibo jo ir pradėjo įkalbinėti „užkišti“ spragą, susidariusią festivalio programoje. Įkalbinėti teko ilgai – Džo drovėjosi milžiniškos, vos ne pusės milijono klausytojų auditorijos ir sakė, jog neturi savo gitaros. Jam be žodžių buvo įteikta „Yamaha FG 150“. Kita Kantri Džo „atmazkė“ buvo: „aš negaliu groti, kai gitaros neprilaiko diržas“. Diržo nerado, todėl buvo panaudota virvė ir taip jis buvo išstumtas prieš auditoriją. Pradžioje muzikanto vos neparalyžavo šimtatūkstantinės žmonių minios,  kuri jį supo iš visų pusių, vaizdas. Tačiau jis greitai susiorientavo, kad mažai kas kreipia į jį dėmesį, ir nusiramino. Minios apšildymui vietoj žodžio „fish“ jis sugalvojo kitką:

Sakykit F! – minia entuziastingai atsako: F!

Sakykit U! – U!

Sakykit C! – C!

Sakykit K! – K!

Kas išeina? – Minia džiaugsmingai atsako: Fuck!

Ir taip penkis kartus.

Dabar tūlas pradinukas pasakytų: o kas čia tokio, ble? Ir jis teisus – „fakai“ dabar skamba visur ir puikiai dera su rusiškais. Taigi. O tais visuotinos „Make Love – Not War“ laikais „fakas“ skambėjo kaip protestas puritoniškam isteblišmentui. Vėliau žurnalistai, buvę ten, rašė, kad šis šūkis iš pusės milijono jaunų gerklių buvo „krūčiausias“ Vudstoko festivalio momentas.

Bet grįžkim prie albumo. Amerikietiškame tiraže buvo ir žaidimas „Fish Game“ –  paprastas stalo žaidimas su kauliuku ir ėjimais nužymėtu keliu. Žuvų ten nei kvapo; pataikęs į vieną langelį, turi ką nors sudainuoti, į kitą – turi ką nors pabučiuoti… Yra labai įdomūs langeliai: tu areštuotas – praleidi ėjimą kalėjime. Mėgstamiausias žaidėjų langelis buvo „Acid Trip“: pataikęs į jį, gauni du papildomus ėjimus. Šiuo metu oficialus Country Joe & The Fish saitas siūlo šį žaidimą pažaisti “online”.

Albumas įtrauktas į knygą „1001 albumas, kurį reikia pasiklausyti, kol nenumirei“. Ir ne tik paklausyti, bet ir įsigilinti į dainų tekstus. Jie yra aktualūs ir šiandien, tik šalies pavadinimą reiktų pakeisti iš „Vietnamas“ į „Serbija“, „Irakas“, „Libija“ ar „Sirija“, o „red“ ir „commies“ – į „tarptautinį terorizmą“. Baubai kaip tai nesibaigia šiam pasauly. Nėra tų- išgalvosim kitus…

Nagi, pirmyn, dideli ir stiprūs vyrai,

Jūsų pagalba vėl reikalinga Dėdei Semui,

Jis papuolė į bėdą, ten, Vietname.

Mesk šalin knygas ir imk šautuvą į rankas-

Mums teks pavaryt.

Ir viens, du, trys!

Dėl ko kariaujam?

Neklausk manęs, man nusispjaut,

Sekantis sustojimas Vietnamas.

Ir penki, šeši, septyni-

Atidaryk rojaus vartus,

Nėra laiko klaust kodėl.

Ups! Mums visiems teks mirti.

Nagi, pirmyn generolai, greičiau,

Pagaliau puikus šansas,

Atvykti ir patvarkyti raudonuosius-

Geras commie – miręs commie!

Ir taika bus tada,

Kai išsiųsim juos visus

Į aną pasaulį.

Ir viens, du, trys…. 

Nagi, pirmyn, Volstryte, nestabdyk!

Tai labai dinamiškas fondas –  karas,

Galima padaryt gerą pinigą.

Duosim viską,

Tikėkim ir melskim, kad numestų bombą.

Numes ant Viet Kongo

Ir viens, du, trys….

Nagi, pirmyn, šalies motinos,

Ruoškit savo vaikus į Vietnamą.

Pirmyn, tėvai, be abejonių

Siųskit juos, kol dar nevėlu!

Būk pirmas savo rajone,

Gavęs savo berniuką medinėje dėžėje.

Ir viens, du, trys……    

 

 
Parašykite komentarą

Posted by on gegužės 14, 2017 in mėnesio albumas

 

Creedence Clearwater Revival: Finalas

 

Po ketverių labai sėkmingų ir produktyvių metų viena populiariausių pasaulio grupių išleido paskutinį atodūsį –  albumą „Mardi Gras“.

1970 metai buvo ypatingai puikūs komercine prasme: trys „Kridensų“ albumai įėjo į Top-5, grupė dažnai gastroliuoja. Tačiau nepaisant milžiniškos sėkmės ir populiarumo, komandos viduje prasideda nesutarimai, dažniausiai dėl Džono Fogerčio lyderiavimo visais kūrybiniais klausimais. Kiti grupės muzikantai taip pat norėjo aktyviau reikštis dainų kūrime. „Mums nusibodo klausytis, kad mes esam Džono akompanuojanti grupė“,- viename interviu prisipažino Stiu Kukas. Pirmas neiškentė Džono brolis Tomas –  71-jų vasarį jis palieka Kridensus. „1958 metais aš pradėjau kaip solistas ir dabar mane slegia, kad aš negaliu būti tuo, kuo norėjau būti nuo pat pradžios. Aš išėjau dėl nesutarimų su Džonu, liečiančių mūsų muziką ir mano įnašą į ją“,- taip savo išėjimą paaiškino vyresnysis Fogertis.

Po Tomo išėjimo CCR toliau dirba trise, keikdami negražiais rusiškais žodžiais Solą Zencą (firmos „Fantasy Records vadovą), kuris juos apvogė, ir kontraktą, pagal kurį visi pinigėliai plaukė į Solo kišenę. Tačiau visgi reikėjo atidirbti tą vergišką kontraktą ir 1972-jų balandį pasirodo naujas albumas „Mardi Gras“. Albume šalia Džono kompozicijų yra Kuko ir Klifordo dainos, kurias jie patys ir atliko. Albumą kritikai ir klausytojai sudirbo kaip būras savo bobą ir po gastrolių, rudenį, kuomet Firma Fantasy Records, nepasitarusi su muzikantais, kontraktą pratęsė dar 30(!) metų, Kridensai visiems parodė fuck‘ą ir paskelbė apie karjeros pabaigą.

Tai buvo paskutinis šovinys, kuris paprastai paliekamas sau. Manau, jeigu šis diskas būtų išleistas anksčiau, sakykim, po „Cosmo‘s Factory“, grupės karjera nebūtų taip drastiškai pasibaigusi. „Biednas“ kaip bažnyčios pelė, Solo Zenco nuskausmintas „ant babkių“, kompozitorius, vokalistas, gitaristas ir grupės lyderis Džonas Fogertis buvo priverstas „atidirbinėti“ skolas, nesgi už kampo laukė heavy armed kreditoriai. Greituoju būdu Džonas įrašo du solinius albumus ir dešimčiai metų nutyla. Per tuos metus jo buvę kolegos du kartus – 1980 ir 1983 –  susibėgo pagroti  savo malonumui ir vėl išsibėgiojo. Beje, užsuko ir į Lietuvą – mano draugas Jonas sakė, kad koncertas buvo superinis. O Jonas šituose reikaluose yra žinovas.

 
Parašykite komentarą

Posted by on balandžio 22, 2017 in mėnesio albumas

 

Naujas Deep Purple albumas: pakvipo 70-siais?

20-sis – ir pirmas po ketverių metų pertraukos grupės albumas  bando mus sugrąžinti į albumo „Abandon“ laikus, bent jau tokį verdiktą paskelbė muzikos kritikai. Deep Purple sugrįžimas į sceną įvyko 2013 metais – albumas „Now What?“ netikėtai tapo hitu Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir kitose EU šalyse, bei oficialiai buvo pripažintas „auksiniu“.

Janas Gilanas taip pakomentavo naujo albumo pavadinimą: „Žodis infinite – tai toks trimatis dvibriaunis kardas. Taip galima apibūdinti kažką, kas gali tęstis amžinai ir visomis kryptimis… Visata begalinė, ji neturi pabaigos, taip pat tai reiškia, kad ji neturi pradžios, taigi iš to galima daryti išvadą, jog mes neegzistuojam“. Kažkaip painu… Toliau Gilanas kalba ne taip sudėtingai: „Jeigu jūs galvojot, kad Deep Purple dainelė sudainuota, tai šis albumas įrodo kitką. Tai ne tik puikus albumas, bet ir viena geriausių plokštelių, kurią jūs išgirsite šiais metais“.

Hard-rock‘o herojai nutarė baigti karjerą mažorine nata ir garsiai užtrenkti duris. Jeigu jie nemeluoja – juk patys daug kartų girdėjom ir matėm įvairių roko legendų atsisveikinimus,… bet sekdavo „come back“ po „kambeko“. Matyt, vėl pritrūkdavo žaliųjų. Buvo laikotarpis, kai apie DP girdėdavom kasmet: tai jie groja „Gazpromo“ korporatyve, tai duoda išskirtinį koncertą prezidentui Medvedevui, tai kalba apie Blekmoro sugrįžimą…

Kai viena iš mylimiausių grupių įrašo albumą, visada, net jeigu įrašai ir neguldo ant menčių, galima rasti tai, kas suteikia malonumą. Man pirmą kartą perklausius diską tokių vietų neatsirado. Bet…yra taisyklė, kuri daug kartų pasitvirtino – muzika skamba kitaip po 2-3 perklausų ir po antro karto aš jau kelias puikias vietas radau. Ypač mano mylimiausių Doors‘ų koverį  „Roadhouse Blues“, na, ir neslėpsiu – pirma ir trečia kompozicijos sukėlė teigiamas emocijas. Šiek tiek rėžė ausį  gan agresyvūs klavišinių pasažai, ko niekad nedarydavo Džonas Lordas.

Apskritai kalbant, muzikantai nebando groti to, ko jie, atsižvelgiant į amžių, nepagrotų. Gilanas jau nebeima tų aukštumų, kurias jis anksčiau imdavo be ypatingų pastangų ir dainuoja taip, kaip gali. Vietomis kalba, vietomis švokščia ir stena, bet, kaip nekeista, šis garsų rinkinys gan organiškai įsipina į vyksmą. Kitą vertus, joks stebukladarys jam nesuveiks nauju balso stygų (kad ir „po blatu“).

Reziume: visiems mums, kam Deep Purple privaloma klausytis „pagal amžių“, šis albumas taps dar vienu geru mūsų mylimos grupės darbu. Savo muzika ir dvasia atitinkančiu muzikantų ir jų prisiekusių klausytojų amžių.

Todėl vertinu šį albumą tvirtu septynetu ir įtariu, kad jei Deep Purple sugalvos išleisti dar vieną diską, tai jis bus instrumentinis…

 
Parašykite komentarą

Posted by on balandžio 14, 2017 in mėnesio albumas

 

Mėnesio albumas

 

Paice Ashton Lord: Malice In Wonderland

 

Naujos grupės idėja atėjo į galvą Džonui Lordui ir Janui Peisui, kurie po Deep Purple iširimo 1976-aisiais (kai Ričis Blekmoras paliko grupę ir surinko komandą Rainbow), suprato, kad jiems kartu puikiai sekasi dirbti (per aštuonis metus grojimo vienoje geriausių pasaulyje grupių jie to nesuprato?). Į kompaniją pasikvietė Tonį Eštoną – vokalistą ir klavišininką, kuris dirbo su grupėmis Family ir Ashton, Gardner & Dyke. Gitaristo vietą užėmė Bernis Marsdenas. „Aš vos spėjau į šį traukinį“,- pasakojo Bernis. „Kartą buvau  Rainbow koncerte Hamersmite ir jų būgnininkas Kozi Pauelas man pasakė, kad Lordas renka naują grupę. Aš net skelbimo žurnale nepastebėjau. Kozi paėmė mane už rankelės ir atvedė pas Džoną. Tai buvo mano geriausias žingsnis, kurį aš kada nors padariau“. Vėliau prie naujos komandos prisijungė bosistas Polas Martinesas, grupė pūtikų ir bek-vokalistės. Vienu metu scenoje būdavo iki 11 žmonių ir nebuvo panašu, jog šis darinys gros roką a la Deep Purple. Po kurio laiko grupė išvažiavo į Miuncheną plokštelės įrašymui.

Pasirodžius albumui tapo neaišku, į kokią publiką orientuota PAL muzika. Bet tikrai ne hard roko mėgėjams. Tuo labiau ir ne DP fanams, kurie su nekantrumu laukė, „kas ce bus“…  Muzika labiau priminė amerikietišką „meinstrymą“, o kai pasijungdavo pūtikų sekcija, visa tai labai priminė grupę Chicago ar Blood Sweat & Tears, tik labiau „funky“.  Deep Purple fanai tikėjosi išgirsti ką nors kietesnio, o funky stiliaus mėgėjams Deep Purple pavadinimas nieko nesakė. Diskas patyrė komercinį fiasko. Nepaisant to, kad per koncertus Britanijoje buvo anšlagas, projektas Paice Ashton Lord, deja, buvo negyvybingas. Norėdami padėti Eštonui, kuriam vokalisto vaidmuo buvo per sunkus, Peisas ir Lordas bandė pasikviesti naująją roko žvaigžde Deividą Koverdeilą, bet šis jau organizavo savo Whitesnake ir… perviliojo pas save Bernį Marsdeną… Tuo pat metu su Toni Eštonu derybas vedė Uriah Heep. Šioms visoms perturbacijoms tašką padėjo nesėkmingas Tonio „nusileidimas“ nuo scenos koncerto metu – jis susilaužė koją.

78-jų pradžioje firma Paice Ashton Lord paskelbė bankrotą ir trenkė pradėtą darbą prie antro albumo. Po kelių mėnesių Džonas Lordas prisijungė prie Whitesnake, o Peisas jį „pasivijo“ 1979 metais. Ir pasaulį užvaldė Baltoji Gyvatė…bet tai jau kita istorija.

 
Parašykite komentarą

Posted by on balandžio 4, 2017 in Uncategorized

 

Debiutas

Bob Dylan

Kai aš žiūriu naujienas, aš suprantu –  pasaulį valdo tie, kurie niekada neklauso muzikos.

Bobas Dilanas – muzikantas, dainų autorius, dailininkas ir rašytojas. Kultinė Amerikos folko ir roko scenos XX amžiaus 60-jų scenos figūra. Nemirtingų hitų „Blowin‘ in the Wind“ ir „Knockin‘ in the Heavens Door“ autorius, „country rock“ muzikos stiliaus pradininkas. Vienas iš kairiojo amerikiečių antikarinio judėjimo simbolių. Nobelio literatūros premijos laureatas.

Debiutinis Dilano albumas buvo išleistas 1962 metais. Jam pačiam tebuvo 20 metų ir šaukė jį tada Robertu Alenu Cimermanu. Albumą sudarė klasikinių bliuzo ir folko dainų „rimeikai“, bei dvi autorinės Dilano dainos. Tais pačiais metais muzikantas oficialiai pakeitė savo vardą ir tapo Bobu Dilanu. Albumas buvo akustinis, tačiau vėliau, sukeldamas dalies fanų pasipiktinimą, Bobas paėmė į rankas elektrinę gitarą.

Bobo dainos buvo kupinos aštrių socialinių temų, bent jau karjeros pradžioje. Džordžas Harisonas pasakojo, kad pirmą Dilano albumą Bitlai „užgrojo“ iki skylių. Plokštelė išmokė ketveriukę, jog dainų turinys – tai ne tik romantiški vyro ir moters jausmai. „Kai mes susitikom su juo pirmą kartą, mes turėjom apie ką padiskutuoti. Paskui parūkėm žolės“,- atviravo Harisonas.

Šiais metais pasirodė 38-asis Maestro albumas – trigubas diskas „Triplicate“.

The Grateful Dead

„Pasauly egzistuoja keli energetiniai centrai – Maču Pikču, Everestas ir Stounhendžas. Dar viena tokia vieta – čia, San-Franciske. Tai kanalizacijos šulinio dangtis, kuris yra Hait ir Ešberi sankryžoje“,- 1967-aisiais sakė Veivis Greivis, vienas iš art-grupės „Merry Pranksters“ narių. „Aš tuo įsitikinęs todėl, kad kartą apsirūkęs užmyniau ant šio dangčio ir pamačiau vaivorykštę virš Džerio Garsijos galvos“…

60-jų pabaigoje Grateful Dead, kaip ir Jefferson Airplane, bei dar kelios grupės, tapo amerikietiško psichodelinio roko pradininkais. Grupę 1965-aisiais surinko Džeris Garsija, o po pasirodymų Monterėjaus ir Vudstoko festivaliuose „nabašnikams“ teko garbė užimti svarbią vietą Amerikos tiek muzikinėje scenoje, tiek kontrkultūroje. Grupė žinoma savo unikaliu, eklektišku stiliumi, jungiančiu folko, bliugraso, bliuzo, kantri, džiazo ir psichodelinio roko žanrų elementus.

Kaip byloja legenda, Grateful Dead pavadinimas atsirado iš įvairių kultūrų padavimų, kurie pasakoja apie žmogų, palaidojusį numirėlį, ką visi kiti atsisakė tai daryti. Vėliau šis žmogelis papuola į bėdą ir „dėkingo numirėlio“ dvasia jį išgelbėja.

Karjeros pradžioje jie turėjo glaudžius ryšius su Keno Kizio komuna „Merry Pranksters“. Ši komuna organizuodavo hepeningus arba acid test‘us, kurių metu buvo dalinamas LSD25 narkotikas… Grateful turėjo ištikimų fanų komandą „Deadheads“, kurie ištisus metus lydėjo grupę jų gastrolių metu.

Grateful Dead yra vienintelė psichodelinio roko komanda, kuri dar ir šiandien važinėja su koncertais, nors po Džerio Garsijos mirties 1995 metais daugelis grupės fanų manė, jog tai grupės pabaiga. Nežiūrint didelio populiarumo, nei viena Grateful Dead kompozicija nepateko į hit paradų karštąjį dešimtuką. Tačiau keli koncertiniai albumai tapo „auksiniais“, beje, grupė išleido daugiausiai koncertinių albumų, nei bet kuri kita.
1992 metais Grateful Dead tapo Lietuvos jaunos, nepriklausomos valstybės krepšinio komandos rėmėjais Barselonos olimpiadoje ir papuošė komandą efektingais „Skullman“ marškinėliais.

Foreigner

Lygiai prieš 40 metų, kovo mėnesį, muzikos parduotuvėse pasirodė naujos grupės “Užsieniečiai” albumas. Albumo viršelyje, stilizuotame it tapybos paveikslas, grupės muzikantai pavaizduoti kaip keliautojai, ką tik atvykę traukiniu, kurį tolstantį dar galima pamatyti kitoje voko puseje. Trise stovi su lagaminais – užuomina į tai, kad trys grupės nariai yra svetimšaliai – Mikas Džonsas (grupės įkūrėjas), Janas Makdonaldas ir Denisas Eliotas londoniečiai. Ši “Užsieniečių” trijulė spėjo pasižymėti tokiose super grupese kaip “Spooky Tooth”, “King Crimson” ir “If”.

Taigi, 1977 metais išėjo pirmas “Foreigner” albumas ir iškart jie buvo pripažinti geriausia naujai pasirodžiusia grupe. Diskas šoktelėjo į ketvirtą Billboard čartų poziciją. Dauguma albumo dainų ir tokių hitų, kaip “Feels Like The First Time” ir “Cold As Ice”, buvo parašyti Miko Džonso ir grupės vokalisto Lu Gremo.

Nors grupė keturis kartus dalyvavo populiariame Redingtono festyvalyje Anglijoje, tačiau Amerikoje jie turėjo didesnį pasisekimą. Pirmi šeši “Foreigner” albumai tapo platininiais.

Styx

Grupė „Styx“, kartu su „Journey“, „Boston“, „Foreigner“, „Toto“ ir kitomis, buvo neatskiriama dalis fenomeno, pavadinto AOR (Album-oriented rock) arba, liaudiškai tariant, „stadioniniu roku“ (kai kurie muzikos kritikai AOR vadindavo „Adult oriented rock“) . Tomis pačiomis dienomis, kai gatvėse griaudėjo ką tik gimęs  pank rokas, jo antipodas, progresyvusis rokas galutinai komercializavosi. 70-jų pabaigoje, kai maištingas rokas tapo respektabiliu, Amerikoje susiformavo absoliučiai buržuazinis ir išskirtinai komerciškas muzikos stilius, kurį ir pavadino AOR. Ir nieko nuostabaus, kad karta, kuri užaugo su pank roku, žiauriai neapkentė Foreigner, Styx, Boston ir panašaus tipo grupių.

„Styx“ galima pavadinti amerikiečių atsaku į britų „Queen“. Visgi Stiksai skyrėsi savo poslinkiu į art ir folk roką, bei tipiškai amerikietišku „saundu“, kas dažnai juos nublokšdavo iki pigaus popso. 1971 metais grupė įrašė demo, kuris pateko į „Wooden Nickel Records“ menedžerių rankas. Ir tikriausiai jiems patiko. Tad greituoju būdu buvo pasirašytas kontraktas ir senas grupės pavadinimas „TW4“ buvo pakeistas į paslaptingai skambantį „Styx“. Debiutinis albumas išėjo 1972 metais ir jame skambėjo tiesmukiško roko, prog-roko ir art-roko mišinys. Po disko pasirodymo grupėje augo nesutarimai: vokalistas De Jangas norėjo eiti – kaip čia apibūdinus? – teatrališkai progresyviu keliu, o gitaristas Tomis Šo ir antras gitaristas Džeimsas Jangas norėjo groti aštresnę ir sunkesnę muziką. 1983 metais grupė iširo.

Stiksų atgimimas įvyko 1990-aisiais, tačiau po gastrolių komandos narių keliai vėl išsiskyrė. Antras reunion‘as įvyko 1995 metais, kuomet buvo išleistas albumas „Styx Greatest Hits“… bet dabar iškilo rimtos problemos grupės būgnininkui Džonui Panoco, kuris labai mėgo ugninį vandenį ir po metų užvertė apatines galūnes. 1997 metais grupę palieka dar du „Styx“ mohikanai – Denisas De Jangas ir Čakas Panoco…

XXI amžiuje pasirodė dar du šios grupės albumai, kurie nepadarė bangos ir tuom viskas pasibaigė…

 

 
Parašykite komentarą

Posted by on kovo 25, 2017 in Uncategorized

 

Trumpai tariant

Black Sabbath atgrojo atsisveikinimo koncertą savo gimtinėje

16 tūkstančių talpinančioje Genting arenoje heavy metal pionieriai sugrojo paskutinį atsisveikinimo turo „The End“ koncertą. Ar tai išties bus jų paskutinis koncertas, parodys laikas. Nepaisant Ozio Osborno žodžių, jog tai tikrai pabaiga, Aiomis ir Batleris pasiruošę apsvarstyti galimybę įrašyti dar vieną albumą. Tačiau gastrolių daugiau nebus: Tonis Aiomis yra prižiūrimas medikų ir turi dažnai duoti kraują „analizams“, Ozis nors ir sako, kad jau trys metai kaip negeria, kiekvieną dieną darosi širdies kardiogramą. Batleris, kuris visada buvo vegetaras, dabar patapo veganu. „Mes savęs daugiau nežudom, – sako Ozis. – Fiziškai yra labai sunku atlaikyti ilgas gastroles. Neįsivaizduoju, kaip atlaiko tie velniai „Rolling Stones“. Aš tiek metų buvau nevaldomas – šiandien pats nesuprantu, kaip aš sugebėdavau „tūsintis“, prisipumpavęs tiek „Jack Daniel‘s“ ir surijęs krūvą visokio šlamšto“. “Dabar mes turim savo lėktuvus ir geriausius numerius superiniuose viešbučiuose, bet dabar jokių moterų ir jokių narkotikų, – šypsosi Gizeris Batleris. – Nulipi nuo scenos, išgeri puodelį arbatos ir eini miegot.“

Baigiantis koncertiniam turui charakteringu pavadinimu  „The End“, Ozis davė interviu vienam britų leidiniui.

Tu gimei po Antrojo Pasaulinio karo. Ar vis dar domiesi tuo periodu?

Aš gimiau 48-siais. Kaip ir visi anglų vaikai, aš žaisdavau slėptuvėse nuo bombų. Viskas, kas susiję su tuo laikotarpiu, mane labai domina. Hitleris tikrai buvo trenktas, jeigu galvojo, kad valdys pasaulį. Jis bandė užimti Rusiją – tai yra tas pats, kaip įveikti keturias laiko zonas. Net turints 3 milijonus kareivių – tai tikra beprotystė.

Pernai vyko plati diskusija, kad Hitleris turėjo mikropenį?

Turėjo ką?

Mikropenį.

Ot, apie tai neskaičiau. Aš visada galvojau, kad jis buvo gėjus. Tada homoseksualizmas buvo nusikaltimas. Kai jis važiuodavo į savo rezidenciją Berhtesgadene, jo tarnai kaskart tikrindavo patalynę, bet jokių dėmių nerasdavo. Jis tikrai neužsiminėdavo seksu su Ieva Braun.

Juokinga, kad žmonės tuo domisi po 70-ties metų.

Na, jie niekad nepasakys, kad jis turėjo didele varpą. Jie geriau pasakys: „ Kam tu nužudei žmogų, Karlai“ (frazė paimta iš serialo“Walking dead“ – Dinorock). Cha-cha-cha!

Kai kurios grupės, pvz. The Who, važinėja į atsisveikinimo gastroles, o po kelių metų vėl sugrįžta. Black Sabbath ne iš tokių?

Mes tikrai užbaigsim Birmingeme. Mes neatgimsim „gerbiamai publikai prašant“. Mes tiek metų murkdėmės šūde, tai skęsdami, tai išplaukdami, todėl norisi viską pabaigti švariems ir aukšta nata.

Ką galvoji apie Sabbath, prisimindamas senus laikus?

Na, mes buvom smulkmė. Įkūrėm grupe. Pasiekėm sėkmę, o paskui menedžeris pabėgo su mūsų pinigėliais. Mes gi pradėjom karjerą, kad pinigėlius skaičiuotume. Pradėjom ir viskas. Pirmus 10 metų buvo sunku. Paskui man nučiuožė stogas. Pradėjom karą su vagim menedžeriu. Paskui ėmėmės juristų. Galų gale „dubasinomes“ tarpusavyje. Reikėjo nešti muilą.

Tu jau vieną kartą buvai išėjęs į pensiją 90-jų pradžioj, bet vėl grįžai. Kaip čia išėjo?

Žinai, aš vis dar „tūsinuosi“ ir užsiimu autodestrukcija. Nesmarkiai. Bet, skirtingai nei tais smagiais laikais, dabar nuo kai ko atsisakau. Dabar aš nebegeriu ir nesinarkošinu. Bet šiaip, turėdamas 67 metus, vis dar neblogai „uždegu“.

Ką veiksi po atsisveikinimo turo?

Dirbsiu solo. Jeigu sąžiningai – dar apie tai rimtai negalvojau.

 

 
Parašykite komentarą

Posted by on kovo 11, 2017 in Uncategorized

 

Trumpai tariant

Paviešintos iki šiol neskelbtos nuotraukos iš „All You Need Is Love“ įrašų sesijos

1963 metais fotografas Devidas Magnusas buvo pakviestas padirbėti su Bitlais ir gavo puikią progą padaryti daug unikalių grupės nuotraukų. Kai 1967 metais iš EMI Studio1 Bitlai visam pasauliui transliavo savo kvietimą mylėti, Deividas Magnusas plušėjo ir užfiksavo daug puikių momentų. Tos nuotraukose įamžintos akimirkos  viešumoje skelbiamos tik dabar.

2017012518285015

2017012518284475

2017012518283898

2017012518283221

2017012518281611

2017012518281130

2017012518275670

Du buvę Bitlai susitiko studijoje.

2017022109335520

Seras Polas Makartnis ir Ringo Staras pirmą kartą po ilgo laiko susitiko Džo Volšo, buvusio Eagles gitaristo, studijoje, kur įrašinėjamas Ringo albumas. Ringo savo Twiterio paskyroje parašė Polui: „Ačiū tau, kad atėjai ir sugrojai. Puikus grojimas bosu. Myliu tave, seni, peace & love!“. Ringo Staro prodiuseris patvirtino, kad naujas albumas pasirodys 2017 metais.

Filas Kolinzas koncertuoja kartu su sūnum.

Filas Kolinzas grįžta į sceną su serija koncertų, pavadintų „Not Dead Yet“. Visuose  koncertuose dalyvaus jo sūnus Nikolasas. Birželio mėnesį Londono Hyde Park‘e suplanuotas grandioziškas Kolinzo koncertas, po kurio seks gastrolės Europoje. 15- metis būgnininkas Nikolasas Kolinzas, legendinio „Genesis“ drumerio sūnus sakė, jog pirmas koncertas su tėvu sukėlė jam daug teigiamų emocijų. „Aš stengiuosi būti panašus į tėvą, pasiekti jo lygį“,- pasakojo Kolinzas-junior, – tačiau labiausiai mane įtakoja Led Zeppelin būgnininkas Džonas Bonemas“.

2017012922283924

Mokslininkai tikina, kad šunys mėgsta regi ir soft roko stiliaus muziką.

„Šunys, kaip ir žmonės, gali turėti individualius skonius, tačiau regis ir soft rokas labiausiai veikia pozityvius pokyčius šunų elgsenoje“,- tvirtina Glazgo universiteto profesorius Nilas Evansas. „Vėliau mūsų augintiniams mes galėsime sudaryti specialų šunišką „pleilistą“,- patikino SPCA bendrijos atstovė Džili Mendes Fereira. Long Live Bobas Marli, Fleetwood Mac, Kansas ir Steely Dan!

Au-au.

Du legendinių Pink Floyd įkūrėjai anonsavo parodą „Pink Floyd: Their Mortal Remains“.

Buvau jau rašęs apie šią parodą, kuri bus atidaryta Londone, Viktorijos ir Alberto muziejuje gegužės 13-ą. Rodžeris Votersas ir Nikas Meisonas per spaudos konferenciją plačiau papasakojo apie artėjantį įvykį. „Aš buvau parodoje, skirtoje Deividui Boviui šiame muziejuje, ir gavau puikią dozę gerų emocijų. Tačiau man pasirodė, kad mes nepasieksim jos lygio. Pirmiausia, mes neturim tiek kostiumų, kiek jų turėjo deividas“,- juokavo Nikas Meisonas.

Vyriausioji muziejaus kuratorė Viktorija Bruks papasakojo, kad paroda skirta Pink Floyd pirmojo singlo „Arnold Lane“ išleidimo 50-mečiui. Vienas įdomiausių eksponatų – lazda, su kuria mokytojai lupdavo Rodžerį Votersą Kembridžšyro mokykloje. Savaime suprantama, parodoje dalyvaus garsioji Pink Floyd kiaulikė bei personažai iš „The Wall“ albumo ir filmo.

Grupės „enfant terrible“ Rodžeris Votersas sakė, kad daugelis nekreipia dėmesio į politinį grupės kūrinių aspektą: „Mes dažnai rašėm apie politiką, nors dauguma galvoja, kad mūsų dainos apie narkotikus. Pvz., The Wall įgauna įdomų skambėjimą paskutinių pono Trampo pareiškimų apie sienų statymą kontekste. Mūsų albumas buvo apie sienų statymo pavojus. Šio pasaulio galingieji pamiršo apie tai, kad reikia siekti supratimo, atvirumo ir gerumo“.

Nikas Meisonas nukreipdamas kalbą nuo politikos ir sušvelnindamas politinę Rodžerio kalbą, pasakė: “Ak, taip, aš ne per seniausiai girdėjau, kad Trampas pasakė, jog reikia statyti sieną tarp JAV ir Meksikos, o už ją sumokės Pink Floyd“. Atsakydamas į klausimą, kodėl paroda rengiama būtent dabar, Meisonas atsakė paprastai: „Pirma, grupė švęs 50-metį, antra, mes esam tokiam amžiuj, kad ilgai čia nebebūsim“.

Albumas „The Dark Side Of The Moon“ yra sėkmingiausias roko istorijoje diskas – kiekvieną savaitę jo parduodama 10 tūkstančių egzempliorių.

 

Naujienos iš Anapilio.

geoff-nicholls-cropped-671x377

Būdamas 69-ių mirė Black Sabbath klavišininkas Džefas Nikolsas. Apie tai savo Facebook paskyroje paskelbė BS gitaristas Tonis Aiomis. Džefas dalyvavo įrašant albumą „Heaven & Hell“, bet koncerto metu jo beveik nesimatė – jis buvo patrauktas į scenos gilumą. 2004 metais jį pakeitė Riko Veikmano, grupės Yes klavišininko sūnus Adamas Veikmanas.

Sausio 31 dieną mirė vokalistas, multiinstrumentalistas, grupių King Crimson, Roxy Music, UK, Uriah Heep, Asia, Wishbone Ash narys Džonas Vetonas. Jam buvo 67 metai. Vetonas savo karjerą pradėjo Mogul Thrash ir Family grupėse, vėliau prisijungė prie King Crimson, su kuria įrašė 3 albumus. 1975 metais Uriah Heep sudėtyje dirbo įrašant albumus Return To Fantasy ir High & Mighty. Po to sekė labai komerciškai sėkmingi metai su grupe Asia. Vetonas taip pat išleido tris solinius albumus, kurie buvo pakankamai populiarūs.

Britų kompanija išleidžia vinilinius diskus su pelenais.  

794d84b26dee4b2985b6f167802391a8

Apie tai pranešė leidinys „Nerdist“, užduodamas klausimą: kaip jūs norėtumėt, kad jus prisimintų? Kai nustos groti paskutinė jūsų gyvenimo daina? Ar būti palaidotam ir pamirštam, kaip nevykęs solinis albumas; ar būti gražiai „įpakuotam“, kaip platininis diskas; ar tikėtis, kad jūsų klausysis kaip legendinį muzikantą?  Firma Andvinyl kaip bazinį pasiūlymą gali išleisti 30 plokštelių su jūsų pelenais. Įrašo trukmė kaip standartinio vinilinio albumo – 24 minutės. Plokštelėje galima įrašyti pranešimą arba pamėgtą dainą. Disko apipavidalinimas standartinis – bus nurodytas jūsų vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos. Įsiamžinimo kaina, sakyčiau, visai prieinama – 3 tūkstančiai angliškų pinigų. Už atskirą pinigėlį bus galima užsisakyti puikų voko apipavidalinimą ir originalią muziką, padidinti įrašo trukmę bei užsisakyti jūsų albumo distribuciją garsiausiose parduotuvėse visame pasaulyje. Analogiška paslauga galioja ir naminiams gyvūnams.

ashes-vinyl-615x343

Teko girdėti, kad eilė dar nedidelė, o biednesnių šalių piliečiams yra daug nuolaidų, tad kiekvienam save gerbiančiam tautiečiui vertėtų pagalvot apie šį puikų šansą įsiamžinti… Kita vertus, šiuo atveju nereiktų sukti galvos, kur tave pakas arba kur padės pelenus. Ir peleninis vinilas visad po ranka, lentynoje, šalia Bitlų, Cepelinų ir Eisidisų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 
2 Komentaras

Posted by on vasario 24, 2017 in Uncategorized