RSS

Londono centre, Carnaby gatvėje, buvo sumontuota Džono Lenono skulptūra, praneša „The Times“. Paminklas buvo pagamintas 2009 m. Autorius – Lawrence Holofsener (jis mirė 2017 m.). Skulptūros atidfarymas sutapo su Džono gimtadieniu, kuris švenčiamas spalio 9 d.

Pusė amžiaus albumui „Imagine“

Interviu, kurį davė Džonas Lenonas užbaigus įrašų sesiją, jis papasakojo apie savo darbą: „Buvo velniškai sunku, tai buvo tiesiog kančia! Sako, kad dainų rašymas yra daug lengvesnis nei jų įrašymas. Tačiau kurti man yra tarsi pereiti pragarą. Kai baigiu albumą, galvoju: „Po velnių! Daugiau nekomponuosiu! Man pakanka! Tada, kai keletą mėnesių nieko neveikiu, staiga imu siautėti: „O Viešpatie, aš tikrai negaliu nieko komponuoti! Turiu parašyti ką nors dar … “

„Imagine“ buvo įrašytas vaizdingame Tittenhurst‘o dvare. Įrašant albumą Džonui talkino: Klausas Vormanas (bosas), „Wishbone Ash“ gitaristas Tedas Terneris, pianistas Nikis Hopkinsas, būgnininkas Alanas Vaitas, taip pat George’as Harrisonas.

Daina „Imagine“ Amerikoje tapo tris kartus platinė

Amerikos įrašų industrijos asociacija paskelbė dainą „Imagine“ tris kartus platinine – JAV jos parduota 3 milijonai kopijų, skelbia „uDiscoverMusic“.

„Viena svarbiausių ir visuotinai pripažintų dainų muzikos istorijoje. Šis istorinis pasiekimas sutapo su dainos ir albumo 50 -mečiu “, – sakė Briusas Reznikovas, „ Universal Music Enterprises “ vadovas. Pasak jo, „Imagine“ vis dar yra pasaulinis himnas, kuris nėra pavaldus laikui, o Džono Lenono taikos žinia šiandien yra tokia pat aktuali kaip ir tada, kai ji buvo paleista.

Makartnis nebuvo „The Beatles“ išsiskyrimo iniciatorius

„Seras Polas Makartni pareiškė, kad jis nėra „The Beatles“ išsiskyrimo iniciatorius“,- rašo „The Guardian“. „Ne aš inicijavau išsiskyrimą. Tai buvo mūsų Džonis “, – BBC radijui sakė seras Polas. Makartnis sakė norėjęs, kad grupė ir toliau dirbtų. Viena iš priežasčių yra ta, kad po aštuonerių metų kartu muzikantai vis dar kūrė „gana gerą medžiagą“. „Tai buvo mano grupė, tai buvo mano darbas, tai buvo mano gyvenimas, todėl norėjau, kad tai tęstųsi“, – sakė seras Paulas. Pasak jo, jei Džonas Lenonas nebūtų palikęs grupės,  jų muzikinė kelionė galėjo trukti ilgiau. Seras Polas pažymėjo, kad Lenonas pradėjo naują gyvenimą su Joko Ono: „Džonas visada norėjo būti laisvas nuo visuomenės, nes kaip žinia, jį užaugino teta Mimi, kuri buvo gana represivi, todėl Džonas visada norėjo išsilaisvinti“.

Paklaustas apie savo sprendimą tęsti solinę karjerą, seras Polas pasakė: „Dabar sustokite.  Aš nesu tas žmogus, kuris inicijavo išsiskyrimą. Oi ne, ne, ne. Vieną dieną atėjo Džonas ir pasakė, kad palieka „The Beatles“. Ar tai dezintegracijos pradžia, ar ne? “. Makartnis pridūrė, kad Lenonas apibūdino savo sprendimą kaip kažką „panašaus į skyrybas“.

Sumaištis kilo, kai naujasis „The Beatles“ vadybininkas Alenas Kleinas muzikantams liepė neafišuoti išsiskyrimo: „Taigi turėjome  keletą mėnesių apsimesti, kad nieko neįvyko. Tai buvo keista, nes visi žinojome, kad tai „The Beatles“ pabaiga, tačiau negalėjome tiesiog pradėti eiti skirtingais keliais “. Galų gale Polas pavargo viską slėpti. Jis pabrėžia, kad nekaltina Joko dėl to, kas įvyko: „Jie buvo puiki pora. Jie turėjo didžiulę jėgą “.

Makartnis buvo tas, kuris ilgą laiką įtikinėjo Džoną, Džordžą ir Ringo, nepalikti „The Beatles“. Sakyti, kad jis buvo išsiskyrimo iniciatorius, tas pats, kas sakyti, kad Saulė teka Vakaruose. Arba kad Žemė plokščia …

 
Parašykite komentarą

Publikavo 14 spalio, 2021 trumpai tariant

 

Aš – Ozis (18)

Šiaip ar taip, koncertai „Star Club“ mums buvo tokia praktika, apie kurią svajojome. Atlikimas gyvai nėra repeticija, turėjom ištverti iki galo ir tai buvo įprasta mūsų būsena. Mano išsidirbinėjimams scenoje nereikėjo specialaus pasirengimo, nuo pat gimimo buvau kvailys, o kvailiai – jie ir yra kvailiai.  Bet Hamburge mes nušlifavome visus naujus gabalus, tokius kaip „The Wizard“, „NIB“ (įkvėptas Bilo barzdos, kuri mums priminė plunksnos galiuką), „War Pigs“, „Rat Salad“ ir „Fairies Wear Boots“ (vis dar nežinia apie ką ši daina, nors žmonės sako, kad aš parašiau žodžius). „StarClub“ man pavyko įveikti scenos baimę. Aš atsipalaidavau, dariau visokias nesamones ir šou tęsėsi. O vaikinai mane padrąsindavo. Kai jie pastebėdavo, kad publikai nuobodu, Tonis sušukdavo: „Ozzy, pavaryk!“.  Tai buvo signalas pavaryt  kokį beprotišką triuką, kuris pritrauktų salės dėmesį. Kartą kažkur užkulisiuose radau skardinę violetinių dažų ir, išgirdęs Tonio signalą, įmerkiau į ją nosį. Ir viskas būtų gerai, tik šis mėšlas nenusiplaudavo. Kelias savaites negalėjau nusiplauti šito šūdo. Žmonės prieidavo prie manęs ir klausdavo: “Tu ką, bičiau, dolbajobas*?“ Arba išvis neprieidavo, manydami kad aš psichas.

Kiekvienas iš mūsų savaip išsiskyrė. Kartą Tonis, apsirūkęs žole, nusprendė pagroti fleita, bet prarado orientaciją erdvėje ir vietoj burnos prikišo instrumentą prie smakro. Taigi jis stovėjo iki dainos pabaigos, pūtė į mikrofoną ir žmonės galvojo: “Kas čia per velnias?“ Šakės! Vienintelis būdas pagerinti buvimą „StarClub’e“ – „pakabinti“ vokiečių džekę ir pasiausti jos trobelėje, kad nesidalintum dviaukšte lova su perdžiančiais ir kasančiais kiaušus chebrantais. Mes nebuvom itin išrankūs bičiai ir iš pažiūros anaiptol ne princai. O jei mergos dar pastatydavo mums alaus ir vaišino cigaretėmis, tai laikėme maloniu priedu. Jei mums neduodavo alaus ar nevaišindavo cigaretėmis, bandydavom “patikrinti” jų rankinukus. Dažniausiai masalas buvo Tonis, visos džekės mirė dėl jo. Planas budavo toks: Tonis eina į “plotą”, užkelią džeke į viršutinę lovą ir pradeda ją čiupinėti, o šiuo metu aš , kaip specnazas, šliaužiu ant pilvo ten, kur ji paliko savo rankinę, na, ir tuštinu piniginę. Nėra kuo didžiuotis, bet mes turėjome, ble*,  ką nors ėsti.

Mes duodavom džekėms pravardes, kurios iš laiko perspektyvos atrodo gana žiaurios, net brutalios. Pėvėzė, aš pakabinau džekė, kurią visi vadino „Baba Yaga“, kuri turėjo didesnį nei Gizerio šnobelį*. Mano sąjunga su Baba Yaga neišlaikė laiko išbandymo. Kartą ji atsivedė mane pas save, o ryte pabudo, išvirė kavos ir prieš išeidama pasakė:

– Aš turiu eiti į darbą. Gali likti, tik nieko neliesk, gerai?

Bet akivaizdu, kad buvo neprotinga man tai pasakyti. Vos užsidarius durims, ėmiau „tikrinti“ spinteles, ieškodamas to, ko neturėjau matyti. Ir prašau: giliai spintoje randu puikiai išlygintą vokišką uniformą! Gal tai priklausė jos tėvui ar jos artimiesiems. Tada pagalvojau: „Fuck, čia juk Klondaikas!“. Apsivelku uniformą, kambaryje randu mažą barą, o po minutės žygiuoju per salę ir su pašaipiu vokišku akcentu duodu įsakymus baldams. Rūkau cigaretes, bet vis labiau jaučiu pareinanti kaifą. Na, aš myliu karines relikvijas!

  Po valandos pasilinksminimo nusiimu uniformą, pakabinu ją spintoje, įsitikindamas, kad nieko nesuglamžiau, ir apsimetu, tipo nieko neatsitiko. Maždaug vidurdienį atėjo Baba Yaga ir ant greičio mane išriškyno. Nuėjo tiesiai prie spintos, atidarė duris, pažiūrėjo į uniformą ir kaip pradės rėkti! Nespėjo atsigręžti, o aš jau buvau apsižergės jos šluotą ir išskridęs iš buto.

Grįžę į Angliją, susitikome su Džimu Simpsonu jo namuose ir pranešėme apie grupės pavadinimo pakeitimą į „Black Sabbath“. Jis nešokinėjo iš džiaugsmo, nors, tiesą sakant, mano purpurinė nosis galėjo jį dezorientuoti. Džimas apie tai nepratarė nė žodžio, bet iš jo snukio supratau, kas jo galvoje, nes jis nuolat atsargiai žvilgčiojo į mano veidą. Neabejotinai  manė, kad Vokietijoje pasigavau kokią nors linksmą ligą ar panašiai. Berods,  tame susitikime dalyvavo Elvinas Li iš „Ten Years After“. Naujas grupės pavadinimas jam dar labiau nepatiko:

– Abejoju, vaikinai, kad su tokiu vardu toli eisit.

Tiesą sakant, kas buvo toliau, sunkiai prisimenu. Tik atsimenu, kad Džimas susitarė su biču, vardu Tonis Holas. Jis buvo muzikos prodiuseris ir pažadėjo mums padėti išleisti įrašą, o jei mums pasiseks, galėsime jam duoti dalį pinigų – kažkas panašaus. Aš šituose reikaluose nešarinu*. Geriau neklausti manęs apie sutartis, babkes ir panašiai.

 Šiaip ar taip, Tonis pasakė, kad esame „sunkaus bliuzo grupė“ ir mums reikia debiutinio singlo, nors tokios grupės kaip mūsų retai išleidžia singlus. Jis uždėjo mums amerikiečių grupės „Crow“ gabalą „Evil Woman“ ir paklausė, ar nenorėtume įrašyti savo versijos. Žinodamas, kad šį klausimą spręsim atsargiai, jis pasiūlė pasunkinti gitarų skambėjimą. Mes vis dar nebuvome patenkinti šia idėja, tačiau Tonis pasiūlė kuriam laikui rezervuoti „Trident Studios“ Soho rajone, ir mes pagalvojome: bliamba, o kodėl ne?

Gavosi ne visai tai, ko tikėjomes. Neturėjom supratimo apie įrašymą studijoje, nežinojome nuo ko pradėti, tiesiog pasiruošėm, paspaudėm mygtuką „įrašas“ ir sugrojom savo koncertinę programą. Kas tikrai profesionaliai gavosi – užrašas ant bosinio būgno juodomis raidėmis „Black Sabbath“. Jį iš izoliacinės juostos išpjovė ir užklijavo ant Bilo „bačkos“ vienas technikas.

     Prodiuseris buvo Gasas Dadžeonas. Jo akivaizdoje mes buvome nedrąsūs: o kaipgi, juk jis dirbo su Eriku Kleptonu, „Moody Blues“ ir „Rolling Stones“. Žvelgdamas atgal suprantu, kad jis su mumis elgėsi gerai, nors kartais mėgdavo pakomanduoti, o mes nebuvom įpratę vykdyti įsakymų. Tačiau rezultatas kalba pats už save: vaikinas buvo genijus. Išleidęs „Evil Woman“, Gasas prodiusavo keletą didžiųjų Eltono Johno hitų 70–80 metais. Visi buvo prislėgti, kai jis 2002 m. žuvo autoavarijoje su žmona Šeila. Gasas buvo vienas iš tų, kurie padarė didžiulę įtaką Didžiosios Britanijos muzikos pramonės plėtrai, nors jo vardas ir nebuvo plačiai žinomas. Ir nors tada mes to tikrai negalėjome įvertinti, mums nepaprastai pasisekė, kad jis padėjo karjeros pradžioje.

 Grojome keliuose Londono klubuose. Prieš vieną iš šių koncertų didžėjus paleido įrašą, kuris man nunešė stogą. Vokalisto balsas man pasirodė girdėtas: Robertas Plantas! Na, prieinu prie didžėjaus ir klausiu:

– Ar tai naujas „New Yardbirds“ diskas?

– Ne, tai nauja grupė „Led Zeppelin“.

– Tikrai?

– Stopudovai*, bič. Aš tau duodu žodį.

Mes sugrojome koncertą, o šis įrašas sukosi mano galvoje. Vėl einu prie didžėjaus ir klausiu:

– Ar tikrai ne „New Yardbirds“? – Aš pažįstu vokalistą ir jis iš tikrųjų nedainuoja grupėje „Led Zeppelin“. O kas parašyta ant voko, kas dar groja grupėje?

Jis skaito man vardus: – Jimmy Page, John Bonham, John Paul Jones, Robert Plant. Negalėjau patikėti savo ausimis. „The New Yardbirds“ vaikinai turėjo pakeisti savo vardą į „Led Zeppelin“… ir išleisti geriausią mano girdėtą įrašą per daugelį metų. Važiuodamas namo furgone paklausiau Tonio:

-Girdėjai tą sunkų„ Led Zeppelin “ skambėjimą?

Jis, nė nemirktelėjęs, sako:

– Mes grosim dar sunkiau.

1969 metų pabaigoje mes iš visų jėgų stengėmės pakilti į aukštesnį lygį, deja, nepaisant nesibaigiančių koncertų, likome grupe iš trečiosios lygos. Paskutinį tų metų koncertą turėjome groti gruodžio 24 d. Kumberlende, kur mus noriai pakvietė.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 10 spalio, 2021 Archeologija

 

Deep Purple „Fireball“ albumui – 50 metų

Naujos medžiagos repeticijos vyko Velkombo kaime, Hermitedž sodyboje, prie Devono ir Kornvalio ribos.

R. Gloveris: „Pirmasis rimtas susiskaldymas grupėje prasidėjo tada, kai įstrigome kaime. Džonas ir Ričis porą kartų smarkiai pikosi, o aš buvau tarpininkas. Gillanas gi, praleido visą repeticijų procesą apsikabinęs viskio butelį. Ričis elgėsi itin nesuprantamai. Su juo nebuvo lengva … “

Blekmoras, tuo metu pamėgęs „magiškus“ eksperimentus, kūrybos procesui suteikė įtampos. Gloveris tuometinį gyvenimą apibūdina taip: „ Magijos seansai tapo įprastu dalyku, kaip pusryčiai ar vakarienė. Tačiau viskam yra riba: kartą Ričis mane davedė iki tokios būsenos, kad naktį aš jį persekiojau po namus su kėdės koja, ir, pasigavęs tamsiame kampe, sunkiai galėjau atsispirti, kad neišmušti iš jo visą šitą mėšlą: buvau toks įniršęs … Ir viskas todėl, kad jis kirviu sukapojo mano kambario duris, nes aš atsisakiau jam paskolinti kryžių kitam „magiškam seansui“.

Per repeticijas gimė singlas „Strange Kind of Woman“, taip pat dainos „Freedom“ ir „Slow Train“ (neįtrauktos į albumą), tačiau galutinius kontūrus albumas įgavo kai komanda grįžo į Londoną ir pradėjo įrašinėti albumą vadovaujant Martinui Birčui „De Lane Lea“ ir „Olympic“ studijose. Diske skambėjo: greita titulinė kompozicija su ryškiais bosinės gitaros ir vargonais  „Hammond“, draivinė „Demon’s Eye“, taip pat humoristiška, folko stilium skambanti „Anyone’s Daughter“, „The Mule“, kuri vietomis skambėjo kaip ankstyvųjų Pink Floyd ir Bitlų psichodelinių opusų mišinys, kieta „Fools“ su gitaros pasažais, imituojančiais violončelės skambesį ir „No One Came“ su ideologiniu tekstu, kurią dainavo rečitatyvu.

I. Pace: „Kai įrašinėjome„ Fireball “,  aš sugalvojau intro. Su vienu bosiniu būgnu gabalas  tiesiog neskambėjo, jam trūko jėgos. Laimei, „The Who“ dieną prieš mus baigė įrašynėti savo albumą toje pačioje studijoje ir Kito Muno būgnai vis dar stovėjo kampe. Aš paėmiau Kito bosinį būgną, pridėjau jį prie savo rinkinio ir gavosi stiprus dvigubas smūgis. Jei atidžiai klausysite, „bačkų“ smūgiai dešinėje ir kairėje garso kolonėlėse skamba visiškai kitaip. Viena iš jų yra mano, kita – Kito Mono “.

Kiek vėliau keturi grupės nariai apie albumą kalbėjo nelabai pozityviai, tačiau Gilanas buvo kitokios nuomones: „Fireball“ mums buvo labai svarbus, nes leido išsiveržti iš hard roko. Jei būtume įrašę dar vieną „In Rock“, tai jis užimtų pirmąsias vietas viso pasaulio topuose, bet nesu tikras, kad dabar kas nors apie jį prisimintų “.

P .S .

«I believe that I must tell the truth

And say things as they really are

But if I told the truth and nothing but the truth

Could I ever be a star…?»

 
Parašykite komentarą

Publikavo 16 rugsėjo, 2021 mėnesio albumas

 

Aš – Ozis (17)

Per repeticijas mes dažnai improvizuodavom ir iš to pamažu gimdavo dainos. Vėliau Tonis davė mums idėją apie grėsmingą garsą. Netoli kultūros centro Six Wayz, kur repetavome, buvo kino teatras „Orient“ ir ten buvo rodomas siaubo filmas: eilė būdavo nutįsusi iki horizonto. Pamenu, Tonis kartą pasakė:

– Ar nenustebote, kad žmonės mėto tokius pinigus tam, kad išsigąstų? Gal reikėtų atsisakyti bliuzo ir parašyti „bauginančią“ muziką?

   Mes su Bilu pamanėme, kad tai puiki idėja ir pradėjome dirbti. Netrukus pasirodė keli tekstai, kurie tapo daina „Black Sabbath“. Trumpai tariant, tai istorija apie vaikiną, kuris mato prie jo artėjantį tamsų žmogų, norintį nutempti jį į ugnies ežerą. Tonis sugalvojo šiurpiai skambantį rifą, aš įmečiau melodiją ir tai galų gale buvo jėga, geriau už viską iki šiol. Vėliau kažkas man pasakė, kad Tonio rifas pastatytas ant vadinamojo „velnio intervalo“ arba „tritonio“. Jie sakė, kad viduramžiais bažnyčia uždraudė jį naudoti religinėse giesmėse, nes žmonės apsišikdavo iš baimės. Vargonininkas pradėdavo groti, o parapijiečiams vaidendavosi, kad velnias tuoj iššoks iš už altoriaus.

   Dainos pavadinimą sugalvojo Gizeris. Kino teatruose tuo metu buvo rodomas siaubo filmas su Borisu Karloffu. Nors nuoširdžiai manau, kad Gizeris jo niekada nematė. Aš tai tikrai ne, tik po daugelio metų sužinojau, kad yra toks filmas. Juokinga, nors judėjome nauja linkme, bet, tiesą sakant, grojome tą patį dvylikos taktų bliuzą. Atidžiai klausydamiesi galite rasti didžiulę džiazo įtaką mūsų muzikoje, pavyzdžiui, svinginis intro viename iš pirmųjų mūsų gabalų – dainoje „Wicked World“. Skirtumas tame, kad grojome tūkstantį kartų garsiau nei koks džiaz-bendas.

Šiandien kai kurie žmonės teigia, kad būtent mes pagimdėme „sunkųjį metalą“ su savo daina „Black Sabbath“. Bet šis teiginys mane erzina, nes neturi jokio ryšio su muzika – ypač dabar, kai yra 70-ųjų, aštuntojo bei devintojo dešimtmečių ir naujojo tūkstantmečio „sunkusis metalas“. Kiekvienas jų yra visiškai skirtingas, nors tūlam žmogui nėra skirtumo. Tiesą sakant, pirmą kartą šį terminą išgirdau dainos „Born to be Wild“ žodžiuose. Bet spauda pasigriebė šią etiketę ir pirmyn! Mes jo visai nesugalvojome. Manėme, kad esame tik paprasta bliuzo grupė, nusprendusi groti šiek tiek niūriau. Ir vėliau, nors tokios muzikos mes jau seniai neįrašinėjome, žmonės ir toliau sakė: „Ak, tai „ metalistai“. Jie tikrai dainuoja apie šėtoną ir pasaulio pabaigą “. Štai kodėl taip nekenčiau šio apibrėžimo.

Deja, nepamenu, kur pirmą kartą grojome „Black Sabbath“, bet puikiai atsimenu žiūrovų reakciją. Visos mergos sprukdamos išbėgo iš salės. Aš vėliau bambėjau, ar mes grojame grupėje, norėdami dulkinti džekes, ar jas gąsdinti?

– Pripras – pakomentavo Gizeris.

    Dar vienas atmintinas „Juodojo šabašo“ atlikimas įvyko kažkokioje rotušėje už Mančesterio. Kai išsikrovėme iš mikroautobuso, koncerto organizatorius mūsų jau laukė šventiškai pasipuošęs, su kostiumu ir kaklaraiščiu. Gaila, kad nematėt jo veido, kai jis atidžiau pažvelgė į mus.

– Ir šitaip atrodydami ketinate pasirodyti scenoje? – klausia jis, išpūtęs akis į mano basas kojas ir pižamos švarką.

 – Ne, ne – aš apsimetu susirūpinęs. – Aš visada koncertuoju, dėvėdamas auksinio elastano kostiumą. (Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose daugeliui roko grupių populiarūs buvo leginsai iš elastano daugiausia dėl to, kad elastanas, ne taip kaip džinsai ar odinės kelnės, sugebėjo išsitempti ir prisitaikyti prie muzikantų judesių scenoje, leidžiantys pašokti aukštai ar pastatyti kojas ant monitorių – red. pastaba). – Ar kada nors matėte Elvio koncertą? Aš šiek tiek panašus į jį, bet turiu mažesnius papus.

– Na, taip, gerai, taip – sutinka organizatorius.

Aparatūra scenoje, mes derinamės. Tonis groja „Black Sabbath“ rifą – tu-dy-dyyn! – po pirmųjų garsų organizatorius, raudonas kaip pomidoras, iššoka ant scenos ir pradeda šaukti:

– Sustabdyti! Sustabdyti! Sustabdyti! Ble *, po velnių, išprotėjot? Turite groti hit parado dainų šokių versijas. Kas jūs esat?

– „Earth“, – atsako Tonis ir gūžteli pečiais. – Jūs pakvietėte mus čia.

– Tikėjausi išgirsti ką kita! Maniau, kad grosit „Mellow Yellow“, „California Dreamin‘“

– Kas? Mes?? – Tonis juokiasi.

– Tai man pažadėjo jūsų vadybininkas!

– Džimas Simpsonas tau tai pažadėjo?

 – Kas čia toks?

– Aha – Tonis suprato, kas nutiko. Jis atsisuka į mus ir sako:

– Vaikinai, mes ne vieninteliai vadinamės „ Earth “.

Jis buvo teisus. Kažkur muzikinio pasaulio dugne buvo dar viena „Žemė“. Jie negrojo šėtoniškos muzikos, jiems labiau patiko pop ir Motown koveriai. O Džimo Simpsono pagamintas reklaminis plakatas dar labiau padidino sumaištį, nes mes atrodėme kaip hipių grupė. Mūsų portretai buvo nupiešti ranka aplink didelę saulę debesyse. Pavadinimas „Earth“ buvo psichodeliškai užrašytas neryškiomis raidėmis.

– Matot, pavadinimas smirda naftalinu – sakau. – Prašau, pagaliau sugalvokime tai, kas neskamba kaip…

– Klausyk – organizatorius pertraukia mane. – Čia yra dvidešimt svarų už tai, kad jūs atvykot  iš toli. O dabar dinkit.

Taip, ir šis kirminas yra teisus – reikia keisti pavadinimą.

 Po kelių savaičių aš parašiau: „Miela mama, važiuojame koncertuoti į „Star Club“ Hamburge. Ten grojo „The Beatles“! Šiuo metu keltu keliauju į Diunkerką. Tikiuosi, kad jums patiks baltų uolų nuotrauka (kitoj pusėj), aš dabar žiūriu į jas. O dabar bomba: grįžę į Angliją, pavadinimą pakeisim į „Black Sabbath“. Gal pagaliau prasimušime. Apkabinu visus, Džonas.

P.S.: Paskambinsiu Džinai iš Hamburgo.

P.P.S.: Kada turėsite telefoną? Pasakyk tėčiui, kad lauke jau 70-ieji !!!“

Tai buvo 1969-jų rugpjūčio 9 diena. Būtent šią dieną Čarlzas Mensonas sušaudė žmones Los- Andžele. Tačiau mes nesekėme naujienų, tada Europoje buvo beveik neįmanoma nusipirkti angliško laikraščio, o jei pavykdavo, tai buvo praeito mėnesio numeris. Be to, mes buvome susitelkę į koncertus ir nekvaršinom galvos, kas vyksta pasaulyje.

Mes jau grojom „StarClub“ garsiojoje Reeperbann gatvėje, kur visos šios lengvo elgesio ponios žygiuoja mini sijonais ir tinklinėmis kojinėmis, o tai reiškia, kad mes atspėjome, ko tikėtis. Bet šį kartą mes koncertavome kaip „nuolatinė“ grupė, o tai reiškė, kad  yra garantijų,  jog gausim savo pinigėlius. Plius mus apgyvendino apleistam kambaryje virš scenos, kuris ne kartą degė gaisre. Ir mainais už tai turėjome groti septynis kartus per dieną, užpildydami spragą tarp kitų grupių pasirodymų. Apskritai nebloga pramoga, nors velniškai vargina. Mes pradėdavome kiekvieną dieną vidurdienį ir baigdavom antrą valandą nakties. Jėgas palaikydavome spido tabletėmis, žolyte, alumi – viskuo, kas pasitaikė po ranka, kad tik neužmigtume. Kažkas suskaičiavo mūsų pasirodymus „StarClub“ ir paaiškėjo, kad ten grojome daugiau koncertų nei „Bitlai“. Turėkit omeny, kad buvo 1969 metai – praėjo septyneri metai po „The Beatles“ aukso amžiaus, o klubas smarkiai suprastėjo. Taigi, mes buvome viena iš paskutinių angliškų grupių, grojusių ten reguliariai. Įstaiga užsidarė visam laikui prieš Naujuosius metus.

   O paskui klubas visiškai sudegė.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 4 rugsėjo, 2021 Archeologija

 

Džimui Morisonui atminti. Po pusės amžiaus

1971 metų liepos 3 dieną mirė „The Doors“ lyderis. Remiantis žurnalo „Classic ROCK“ tyrimu, muzikantas mirė Paryžiaus „Rock’n’Roll circus“ klube, išbandęs neaiškią substanciją, kurią pirko Pamelai.

Džonas Densmoras: „Per kelerius metus Džimas išikrovė taip, kad niekas kitas nebūtų galėjęs per amžius. Tai buvo jo pašaukimas … “

Robis Krigeris: „Gali būti, kad galėtume groti ir šiandien. Arba būtume metę viską. Kas žino? Kai Džimas išvyko į Paryžių, buvau visiškai tikras, kad jis greitai grįš ir mes vėl pradėsime įrašinėti. Deja, taip neatsitiko “.

Briusas Botnikas (garso inžinierius): „Buvo daugybė žmonių, kurių žvaigždė blykstelėjo ir užgeso dar prieš Džimą, tačiau jis buvo vienas geriausių. Sunku jį įsivaizduoti mūsų laikais – ypač su jo klasikinėmis dainomis … “

Rėjus Manzarekas: „Jei Džimas būtų nustojęs gerti, Doors vis tiek darytų neįtikėtinus dalykus; liktume aktyvus kūrybinis kolektyvas: albumus įrašinėtume kas dvejus ar trejus metus, kruopščiai repetuodami kiekvieną kūrinį. Taip pat ketinome vykti į gastroles, kurti filmus … buvo daug planų. Būtų malonu galvoti, kad iš tikrųjų Džimas apsigyveno atogrąžų saloje ir sukūrė šeimą, tačiau jo likimas buvo dainuoti grupėje, jis negalėjo būti be jos. Todėl manau, kad jis jau seniai persikėlė į kitą pasaulį …“  (2007m.)

Džimas Morisonas: “Klausykit, tikroji poezija nieko nesako, ji tiesiog atveria galimybes. Atidarykit visas duris. Galite įeiti pro bet kurias, kurios jums tinka. Štai kodėl poezija mane taip traukia – ji yra amžina. Kol egzistuoja žmonės, jie galės įsiminti žodžius ir žodžių junginius. Niekas negali atsispirti sunaikinimui – tik eilėraščiai ir dainos. Niekas negali prisiminti viso romano. Niekas negali apibūdinti filmo, skulptūros, tapybos, tačiau tol, kol egzistuoja žmonės, dainos ir eilėraščiai išliks“.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 4 liepos, 2021 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: