RSS

Pink Floyd debut: The Piper at the Gates of Dawn

Pirmas Pink Floyd albumas buvo Sido Bareto kūdikis. Jo pavadinimą Sidas paėmė iš Keneto Gremo romano vaikams „The Wind In The Willows“. Jame romano herojai sutinka gamtos dievą Paną. Baretą patraukė lengvumas, su kuriuo Gremas atskleidžia jauniems skaitytojams gilias filosofines koncepcijas. Ekscentriško Bareto , sugalvojusio ir grupės pavadinimą, sumanymas panaudoti „fidbekus“, „distoršinus“ ir reverberaciją, sukūrė originalų skambėjimą –  kosminę psichodelinę viso albumo muzikinę paletę.

Didelę įtaką Sidui kaip autoriui turėjo daug šaltinių: pasakos, fantastika, domėjimas astronomija, kinų Permainų Knyga ir tokių grandų, kaip Dž. Tolkienas, E. Liras ir, žinoma, Bitlai, kūryba. Be jokios abejonės, įtaką turėjo ir LSD, kurį Sidas itin pamėgo ir tai jam „davė“ gilų gamtos supratimą, domėjimąsi misticizmu ir žmogaus paieškomis savo vietos visatoje.

„Jeigu jūs klausotės „The Piper at the Gates of Down“, jūs girdit nepaprastas dainas, kurias rašė Sidas“,- vėliau pasakojo Rikas Raitas. – Jis buvo nuostabus žmogus, jo dainos buvo tokios, kurių niekas prieš tai nerašė – vaikiškai naivios, bet tuo pačiu labai „skanios“. Sidas buvo kūrėjas, o paskui atėjom mes ir turėjom daryti dar geriau, buvo nepaprastai atsakinga imtis šio darbo. Mes niekad nesugebėtume rašyti taip, kaip tai darė Sidas, mes neturėjom tokios vaizduotės, kurią galima buvo išreikšti lyrikoje“.

Parašyti dainą „Matilda Mother“ Sidą įkvėpė prisiminimai apie pasakas, kurias prieš miegą jam pasakojo mama. Didžioji dalis personažų paimti iš populiarių Hileirio Beloko eilėraščių vaikams „Cautionary Tales“. Kaip ir Džonui Lenonui, Sidui vaikystė buvo savotiška pastogė, kai realybės sunkumai buvo ypač nepakenčiami. Kai daina būdavo atliekama gyvai, Sidas skaitydavo eiles iš knygos, tačiau kai reikėjo įrašinėti albumą, Pink Floyd menedžeris Endriu Kingas negavo leidimo panaudoti šių eilėraščių, todėl Sidas parašė savo versiją.

Kita kompozicija, atspindinti ankstesnės Pink Floyd muzikos stilių, buvo „Interstellar Overdrive“. Kai vaikinai koncertuodavo Londono Marquee ir UFO klubuose, ji buvo programos „vinis“. Savo avangardiniu skambėjimu ši kompozicija atvėrė kelią eksperimentams muzikoje ir įprastų muzikinių formų atsisakymui . Kai Sidas „apturėjo“ antrą „tripą“ po eilinės LSD dozės, jam atsivėrė kosmoso platybės ir jis „pakibo“ tarp Veneros ir Jupiterio…

Galima drąsiai sakyti, kad pačioje pradžioje Pink Floyd buvo Sido Bareto grupė – po jo išėjimo Pinkai pasuko savo keliu. Nemažai grupės fanų mano, kad „The Piper…“ stovi aukščiau, negu tai, kas buvo įrašyta po jo išėjimo. Tūlam melomanui išties įdomu, nuo ko pradėjo prog-roko dievai.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo rugpjūčio 26, 2017 Debiutas

 

Big Brother & The Holding Co

Kai grupėje atsirado Dženis Džoplin, Didysis Brolis ir Co pradėjo groti kitokią muziką – nuo psichodelinio fjužino ir laisvų formų jie perėjo prie dinamiškos pop-psichodelijos ir bliuzo. “Mes ne beaistriai profesionalai”,- sakė Dženis. – Mes esam labai emocionalūs”. Kaip prisimena grupes bosistas Piteris Albinas, jiems teko susimažinti garsą – net tokios stiprios kaip Dženis vokalistės  balso stygos nesugebėjo perrėkti muzikantų keliamo triukšmo. Dženis įkalbėjo vaikinus įsigyti naują, kokybiškesnę aparatūrą – anksčiau po kiekvieno koncerto technikai turėdavo kelti iš numirusių viską mačiusius garso stiprintuvus.

Dėka ryškios artistiškos Dženis charizmos grupė labai greitai įžengė į San Francisko roko grupių elitą. “Mes leidom Dženis tobulėti. Mes niekad neversdavom jos dainuoti tam tikru stiliumi. Visada likdavo vietos improvizacijai”,- pasakojo Piteris. Tačiau po pirmųjų koncertų su nauja vokaliste muzikantai pajuto negatyvią vietinių grupės fanų reakciją. „Jūs, vaikinai, prarandat savo veidą, muzika tampa gražiai sušukuota. Jūs vis daugiau tampat panašūs į kitus. Atsikratykit šios mergšės!“,- vis dažniau girdėjosi nepatenkintųjų balsai. Padėtis buvo nekokia…

Savo debiutinį albumą Big Brother įrašinėjo Čikagos ir Los-Andželo studijose. Naujas grupės prodiuseris Bobas Šedas neleido muzikantams būti studijoje tuo metu, kai jis darė galutinį miksavimą. Jis neleisdavo įrašinėti vieną dainą ilgiau nei 13 minučių, manydamas, kad tai „atneš nelaimę“. Prastai įrašytas, „žalias“ albumas buvo padėtas į lentyną ir tik po metų, po triumfališko grupės pasirodymo Monterėjuje pagaliau buvo išleistas.

Leidybinė firma Mainstream piršto nepajudino, kad padarytų albumui gerą reklamą. „Albumas gavosi silpnas todėl, kad mes buvom jauni ir naivūs. Buvo blogas prodiuseris, mes neturėjom nei menedžerio, nei apskritai žmogaus, kuris galėtų kažką patarti. Mes buvom pasimetę. Mumis paprasčiausiai pasinaudojo. Davė tris dienas įrašinėjimui ir užsiminė, kad jeigu mes studijoje leisim sau savarankišką kūrybą, mus tuoj pat iš ten išmes“,- taip apie pirmą diską atsiliepė Dženis…

 
Parašykite komentarą

Publikavo rugpjūčio 20, 2017 Debiutas

 

Jethro Tull bosui – 70!

 Viena ryškiausių, savita ir ilgaamžiška grupė švenčia savo lyderio gimtadienį. Jethro Tull susikūrė Londono priemiestyje Lutone 1968 metais. Per savo gyvavimą išleido daugiau kaip 30 studijinių ir koncertinių albumų. Oficialiai gyvavo iki 2014 metų. 

Jethro Tull labiausiai atitinka progresyviojo roko stiliaus kanonus ir nors grupės muzikantai nesiekė kurti komercinės muzikos, dauguma jų albumų turėjo didelę komercinę sėkmę. Beje, grupės karjeros pradžioje, daugelis manė, jog Džetro Tall – tai grupės lyderio vardas. Janas Andersonas – vokalistas, visų tekstų ir didesnės dalies kūrinių muzikos  autorius, garsus fleitininkas, puikiai grojantis akustine gitara ir dažnai prodiusuojantis savo muziką. Nepaisant garbaus amžiaus, jis vis dar išleidžia albumus ir koncertuoja visame pasaulyje. Finansus, naujus projektus ir šiaip visokius reikalus, susijusius su Jethro Tull vardu, tvarko jis, Andersonas. Už savo literatūrinę veiklą yra dviejų universitetų habilituotas daktaras, o 2008 metais tapo Britų Imperijos ordino kavalieriumi.

Ką jis pats apie save galvoja? Roko menestrelis byloja:

„Fokusas yra tame, kad aš fleita grojau kaip soline gitara“.

„Mokykloje mano kaip lyderio savybės nebuvo pastebimos. Aš nenorėjau būti komandos kapitonu. Aš buvau vienišius. Būti grupėje – tai tas pats kaip žaisti futbolo komandoje. Aš neturiu menedžerio gyslelės ir nemoku valdyti žmonių, ar juos telkti. Bet kažkas turi tai daryti. Tokie žmonės kaip John Mayall, Frank Zappa ir Captain Beefheart dažnai tokį darbą atlikdavo gan brutaliai“.

„Jeigu tu dainų autorius, tau sunku dirbti su kitais. Reikalingas privatumas, netgi izoliacija, kad turėtum galimybę netrukdomas dirbti. Todėl manęs netraukia „tūsai“ ir audringas rokenrolinis gyvenimas. Aš nesijaučiau savo lėkštėje įvairiuose renginiuose ir man nepatikdavo kitų nevaldomas elgesys. Man lengviau nueiti į savo viešbučio numerį ir pagroti gitara, pasižiūrėti TV ir eiti miegoti. Ryte atsikelti ankstėliau ir vėl pagroti gitara“.

„Be abejo, yra daug puikių roko muzikantų, bet daugelis jų nuobodūs, kvaili ir kartoja vienas kitą. Aš džiaugiuosi, kad aš fleitininkas: roke mūsų visai nedaug, todėl aš galiu kilti į paviršių su giliu pagarbos jausmu sau. Šis skirtumas daro mane laimingu“.

„Aš nemanau, kad Jetro Tull roko grupė, ta prasme, kokia roko grupė yra Motorhead. Mūsų muzika – tai įvairių žanrų mišinys, dažnai suklaidinantis žmones. Ypač žurnalistus. Bet tai ir gerai, todėl kad aš pats dažnai būnu suklaidintas… Mes nebuvom tipiška roko grupė, kokia buvo The Who“.

„Mūsų arsenale folk-rokas, progresyvus rokas, klasikinis rokas, niekada nemirštantis rokas…jūs suprantat, žmonės tai vadina roku, bet aš – akustinis muzikantas. Aš groju fleita, mandolina, akustine gitara, o už manęs stovi vaikinai su gitaromis ir būgnais, kurie groja roką. Gal mūsų muziką galima būtų pavadinti akustinės muzikos ir roko mišiniu. Aš niekad nemėgau popso. Aš augau su juodu amerikietišku bliuzu, keltų folku, džiazu ir klasika. Didžiausią įtaką man turėjo folklorinė daugelio šalių kultūra“.

„Aš nežaidžiu golfo, nemėgstu žuvauti…aš iš tiesų labai nuobodus tipas, bet aš stengiuosi būti sąžiningas. Taigi, aš neatitinku roko žvaigždės imidžo. Tikriausiai aš nuobodžiausias žmogus iš tų, kurie groja muziką, nes aš ją tik groju. Muzika man ir darbas, ir hobis, ir aistra. Ir kažkodėl negalvoju, kad man reikia gyventi rokenrolo stiliumi“.

Happy birthday, Ian Anderson!

 
Parašykite komentarą

Publikavo rugpjūčio 14, 2017 Uncategorized

 

Vanilla Fudge: debiutas

To laikmečio muzikos kritikai juos vadino genijais: nors jų muzika nebuvo masiškai populiari, beveik visi jų išleisti albumai ir singlai skriete įskriedavo į Bilboard karštąjį dvidešimtuką. Tačiau didžiausią populiarumą grupė pasiekė … iširusi. Jų muzika padėjo rasti savo stilių ir Yes, ir Deep Purple…  Vanilla Fudge buvo vieni iš sunkiojo roko pradininkų Amerikoje, nors viename interviu muzikantai pavadino savo muzikos stilių „psichodeliniu simfo-roku“.

Markas Steinas, grupės vokalistas, klavišininkas ir kompozitorius, šou biznyje nebuvo naujokas – dar būdamas vaikas jis dainavo ir grojo fortepijonu vaikams skirtuose televizijos šou, o 1959 metais net įrašė singlą. Vėliau jis surinko grupę The Pigeons, kuri įrašė kelias garsių atlikėjų kover-versijas, bet nedidelės įrašų kompanijos Wand bosams jų muzika nepatiko, tad juos nukišo giliai į archyvą. Netrukus būgnininko vietą grupėje užėmė muzikinį išsilavinimą ir septynių metų grojimo stažą turintis Karminas Episas. Grupė garsių amerikietiškų ledų garbei pradėjo vadintis Vanilla Fudge.

Tuo metu grupė buvo viena populiariausių Rytų pakrantės klubinių komandų ir grojo psichodelinį roką, kuris buvo užvaldęs San Francisko pogrindį. 67-jų vasaros pradžioje „Vanilinė Lazdelė“ pasirašė kontraktą su Atlantic Records ir surengė pirmą koncertą Niujorko teatro The Village (vėliau pervadinta į garsujį The Filmore East) scenoje. Po jų turėjo pasirodyti The Byrds ir The Seeds. Vanilla Fudge atgrojo puikiai ir padarė didžiulį įspūdį žiūrovams. Jų firminiu ženklu tapo sunkus vargonų skambėjimas, puikus vokalas, pseudo orkestrinės aranžuotės ir sulėtintas dainų tempas, tad net pop dainelės „jų rankose“ virsdavo sunkiais, epiniais kūriniais.

1967-jų rugpjūčio pradžioje buvo išleistas debiutinis albumas, kuriame buvo garsių hitų ir atlikėjų „rimeikai“: Bitlų „Eleanor Rigby“ ir „Ticket To Ride“, The Zombies „She‘s Not There“ ir kiti. Liudininkai prisimena, kad šitas diskas buvo Nr.1 Džordžo Harisono namuose. Su susižavėjimo šūksniais Džordžas leisdavo jį savo svečiams. Netrukus albumas gavo „auksinio“ statusą.

1969-jų gegužę Vanilla Fudge turėjo būti pagrindinė žvaigždė didžiulio šou, surengto Niujorke. Juos „apšildė“ dar visai jauni britai Ten Years After, Led Zeppelin ir Jeff Beck Group. Kai prie Džefo Beko grupės prisijungė „cepelinai“ Plantas, Peidžas ir Bonemas, publika taip užkaifavo, kad Vanilla Fudge net neišėjo į sceną. O kam, kai visi laurai atiteko kitiems? Tai buvo ženklas, kad jų era baigėsi. Rugsėjo mėnesį Vanilla Fudge oficialiai sustabdė savo veiklą.

Timas Bogertas ir Karmin Epis bandė suburti naują komandą, kurioje būtu Džefas Bekas ir Rodas Stiuartas, tačiau tuo metu Bekas papuolė į avariją ir susilaužė koją. Sumanymas nepavyko, bet vyrukai subūrė nė kiek neblogesnę chebrą vardu Cactus. Markas Steinas bandė laimę su savo komanda Boomerang, grojo pas Elisą Kuperį ir su Tomiu Bolinu, ir net (nesėkmingai) siūlė savo paslaugas Ričiui Blekmorui, paleidusį naują projektą Rainbow.

Pats garsiausias ir sėkmingiausias iš Fudge muzikantų buvo Karmin Epis, kuris grojo su aibe garsių grupių: Beck, Bogert & Appice, Cactus, King Kobra, Pink Floyd (albume „A Momentary Lapse Of Reason“) ir kt.

Originali Vanilla Fudge sudėtis vėliau buvo susibėgusi dar kelis kartus, o 1991 metais, po didelio turne JAV, buvo išleistas šio turo albumas.

 
Parašykite komentarą

Publikavo rugpjūčio 5, 2017 Debiutas

 

Trumpai tariant (special edition)

Prieš 50 vyko Monterey International Pop Music Festival

1967-jų vasarą, netoli San-Francisko, Monterėjuje įvyko pirmo istorijoje tokio tipo festivalio atidarymas. Festivalis tęsėsi tris dienas, į jį suvažiavo apie 200 000 melomanų ir hipių iš visos Amerikos ir užsienio. Vienas festivalio organizatorių, grupės The Mamas & The Papas narys Džonas Filipsas, kviesdamas visus vykti į San-Franciską, parašė dainą, kurią sudainavo Filipso draugas Skotas Makenzis. Netrukus daina tapo savotišku Meilės Vasaros himnu. Kaip byloja legenda, po trejų metų nuo šio festivalio žmonės matė Skotą Kalifornijos dykumoje, vaikštantį basomis ir bendraujantį su kaktusais. O rimtesnė tema šios dainos istorijoje yra ta, kad ji buvo tapusi neoficialiu „Prahos sukilimo“ himnu, kai 1968-ais Čekoslovakijos žmonės sukilo prieš komunistinį režimą.

Grįžtant prie festivalio, jame dalyvavo The Who, Jimi Hendrix Experience, The Animals, Dženis Džoplin su Big Brother & The Holding Co, Canned Heat, Grateful Dead, Moby Grape ir daug kitų garsių (ir nelabai) komandų. Anonsuojamas kaip „Muzika, Meilė ir Gėlės“, Monterėjaus festivalis ne tik pateisino savo pavadinimą, bet tapo tikru istoriniu įvykiu. Vienas iš pagrindinių festivalio bruožų – idėja „renkis kuo beprotiškiau“. Ten buvo galima pamatyti daug, švelniai tariant, keistų tipažų. Tačiau svarbiausia buvo roko muzika. Ir iki tol Monterėjaus Feirground Kaunty vykdavo garsūs džiazo festivaliai, todėl vietiniai buvo įpratę prie spalvingos minios klausytojų ir keistai apsitaisę šio renginio dalyviai niekam šoko nesukėlė ir psichiatrų pagalbos neprireikė.

Čia, Skaitytojui leidus, padarysiu geografinį (ir istorinį) šuolį į tuometinį Kauną. Įdomių personažų galėjai pamatyti vakarais, kai Laisvės alėja pavirsdavo savotišku podiumu. Nuo Centrinio pašto iki Soboro ir atgal kursuodavo Senamiesčio ir Centro stileivos. Tai buvo tikras galvos skausmas milicininkams ir draugovininkams! Madingiausi iš jų buvo Leščius ir Stankė. Leščius dar nebuvo užsiauginęs ilgų plaukų ir milicija jo dar negaudė… Mūsų su Džyza „kliošai“, deja, dar tik buvo siuvami pas vieną populiarų „Slobodkės“ siuvėją, todėl mes ir nedalyvavom tose eitynėse. O ir mano „topinis“ „klėtkavas“ švarkas iki kelių, mamos „rekvizuotas“ už „gerą“ elgesį mokykloje, kabojo spintoje. Bet tai buvo lyrinis nukrypimas mano jaunystės miestan, o tuo metu Monterėjuje…

June 1967, Monterey, California, USA — Janis Joplin with the guitarists of Big Brother and the Holding Company, on stage at the Monterey Pop Festival.

Lui Adlerio, Džono Filipso ir Bilo Grehemo organizuotas didžiausias roko festivalis pritraukė visą tuometinės muzikinės grietinėlę. Žiūrovai buvo pasitinkami su havajietiškomis orchidėjomis ir palydėti iki jų vietų, čia buvo galima gauti paketėlius su nuotaiką pakeliančiais purpurinės spalvos preparatais. Psichodeliniam festivalio pojūčiui palaikyti buvo parinktas ir atitinkamas šviesų šou. Organizatoriai norėjo į festivalį pakviesti Bitlus ir paskambino Polui Makartniui. Polas paaiškino, kad Bitlai jau nebekoncertuoja ir pasiūlė vietoj savęs Džimį Hendriksą. „Džonas Filipsas ir kiti aplankė mane Londone ir paklausė ar Bitlai bus Monterėjuje? Aš atsakiau, kad negalėsim ir rekomendavau Džimį Hendriksą. Jie nebuvo apie jį girdėję“,- viename interviu pasakojo Makartnis. – „Ar jis nieko?“,- klausė jie manęs. Aš jiems papasakojau apie koncertą, kurį aš mačiau ir pasakiau, kad jis buvo fantastiškas“. Taip Džimis pirmą kartą gavo progą koncertuoti gimtojoje Amerikoje, kuri anksčiau nesuprato jo talento. Beje, 1967 metais, kai buvo kuriamas Bitlų filmas „Magical Mystery Tour“, Hendriksas turėjo jame filmuotis, bet išvažiavo Amerikon.

Dar vieną įdomią istoriją papasakojo The Who vokalistas Rodžeris Doltris. Pasirodo, po scena, kur buvo repeticijų kambarys, Džimis Hendriksas, prieš pasirodymą miklindamas pirštus, sugrojo visą Bitlų albumą „Sergeant Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“, o visi, kas tuo metu buvo kambary, dainavo ir pritarė įvairiais mušamaisiais, pvz. šakutėmis, peiliais, batais ir švirkštais…

Bet ne viskas buvo taip idiliška: The Who lyderis Pitas Taunsendas susikibo su Hendriksu, ginčydamiesi, kas turi pirmas pasirodyti scenoje. Kiekvienas jų bijojo, kad varžovas spės parodyti visus savo sprogius sceninius triukus ir sekantis neturės kuo nustebinti žiūrovų. Anglams pasisiekė: The Who puikiai atgrojo, pabaigoje seto sulaužydami gitarą ir būgnus. Bet Hendriksas nenusileido anglų modams ir pasirodymo pabaigoje padegė savo gitarą. Buvo toks įspūdis, kad gitaros siela kaukdama pakilo į dangų…

Džimis Hendriksas ir Dženis Džoplin šiame festivalyje kūrė roko istoriją, nors iki festivalio Monterėjuje jie nebuvo žinomi. Abiejų pasirodymas nepaliko nė vieno abejingo ir buvo įamžintas D.A. Penebeikerio šiam festivaliui skirtoje kino juostoje. Taip Monterėjaus festivalis tapo savotiška preliudija didžiausiems roko festivaliams. Iki Vudstoko buvo likę du metai…

 

San-Franciskas  švenčia Meilės Vasaros 50-metį

Prieš pusę amžiaus Amerikos jaunimas sukėlė kultūrinę revoliuciją: dauguma kilo dėl muzikos ir uždraustų preparatų, protestavo prieš karą Vietname ir subujojusį 60-jų amerikietišką ortodoksalumą. Kiti „bujojo“, ba nebuvo vasarą kas veikti. Treti tiesiog dėl kompanijos (kaip tas, anot senos patarlės, vienos išskirtinės tautos atstovas, kuris dėl kompanijos net pasikorė)… Taigi visa tai išsiliejo į galingą judėjimą, įgavusį atgarsį visame pasaulyje ir paliko nepamirštamą paveldą. Kaip sakė grupės Grateful Dead gitaristas Bobas Veiras, kultūrinis sprogimas išsiveržė pro amerikietiškos visuomenės fasado plyšius  ir 1967-jų vasara tapo lūžio tašku rokenrolo istorijoje. Tai atsispindėjo ne tik muzikoje, bet ir kine, literatūroje ir dailėje. Pagaliau, žmonių protuose.

Dabar San-Franciskas tapo technologiniu centru ir nė kiek nepanašus į tą 70-jų miestą. Vis dėlto miestas tikisi naujo „svečių“ pliūpsnio su turistiniais doleriais ir labai rimtai žiūri į šią istorinę datą. Atidarytos jubiliejinės parodos, vyksta kino ir muzikos festivaliai, tematinės diskotekos ir lekcijos. Jubiliejus duoda aiškiai suprasti: tai, kas įvyko prieš 50 metų, šiuolaikiniame San-Franciske neįvyktų. Šiuolaikiniai nežinomi kūrėjai negali sau leisti kurti šiame mieste. Miestas vis dar traukia jaunus žmones, bet net tie, kurie uždirba šešiaženkles dolerių sumas Silikono slėnyje, skundžiasi brangiu pragyvenimu.

Grupės Quicksilver Messenger Service vokalistas ir bosistas Devidas Freibergas pažymėjo, jog dabar visi prisimena tik muziką, bet ne tik ja viskas apsiribodavo. „Ten buvo dailininkai, poetai, muzikantai, visos puikios rūbų parduotuvės, maisto parduotuvės hipiams. Tai buvo visa bendruomenė“,- prisimena Freibergas.

„Kiekviena fantazija apie 67-jų vasarą – taika, džiaugsmas, meilė, prievartos atsisakymas, gėlės plaukuose ir fantastiška muzika – buvo realybė Monterėjuje. Tai buvo palaiminimas“,- pasakojo kitas tų laikų liudininkas Denisas Maknalis, oficialus Grateful Dead biografas. Jis kuravo parodą „Kelyje į Meilės Vasarą“, kuri vyko  Kalifornijos istorijos draugijoje. Paroda nušvietė kelią, kaip atsirado ši epinė vasara ir kodėl San-Franciskas tapo jos „neišvengiamais namais“. Dar viena paroda, pavadinta „Meilės Vasaros patirtis“, veikia De Jango muziejuje: ten galima pamatyti psichodelinį muzikos šou ir tų laikų koncertinius posterius bei fotografijas, pasiklausyti muzikos ir sužinoti apie tos epochos madas.

Taigi, įsisegam į praretėjusius plaukus gėles ir pirmyn į Friską!

If you’re going to San Francisco
Be sure to wear some flowers in your hair
If you’re going to San Francisco
You’re gonna meet some gentle people there

For those who come to San Francisco
Summertime will be a love-in there
In the streets of San Francisco
Gentle people with flowers in their hair

 
Parašykite komentarą

Publikavo liepos 21, 2017 trumpai tariant

 
 
%d bloggers like this: