RSS

Aš Ozis   (20)

– Noriu jums kai ką parodyti – pasakė Džimas grėsmingu balsu.

 Na, tai reiškia –  sėdime su juo po pietų salėje, nervinamės, galvojame, ką, fuck, jis mums  pasakys. Džimas atidarė diplomatą ir išsitraukė baigtą Black Sabbath diską. Mes negalėjome ištarti nė žodžio. Viršelyje pavaizduotas klaikiai atrodantis XV amžiaus malūnas (vėliau sužinojau, kad tai buvo Meiplediuremo malūnas prie Temzės, Oksfordšyre), aplink pilna nudžiūvusios lapijos, o viduryje stovi džiūsna – išblyškusio veido boba ilgais juodais plaukais, apsirengusi juodai. Genialu.

Atsidaro sulankstomas vokas, o ten juodame fone apverstas kryžius ir dar viduje parašyta baisi poema. Mes neturėjome jokios įtakos menininko pasirinkimui, o apverstas kryžius – satanistų simbolis, apie kurį sužinojome vėliau – neturėjo nieko bendro su mumis. Sako, kad mes buvome labai nepatenkinti, bet visa tai yra nesąmonė, laužta iš piršto. Kiek pamenu, viršelis mus tiesiog apstulbino. Spoksojome į jį ir kartojome:

– Jomajo! Ble*, jėga!

Džimas nuėjo prie patefono ir uždėjo plokštelę. Jos skambėjimas man išsunkė ašarą. Kai buvome Šveicarijoje, Rodžeris ir Tomas įrašė audros ir varpo aidą titulininės dainos pradiniam akordui ir tai skambėjo kaip filmo garso takelis. Efektas buvo stulbinantis! Dar ir šiandien, klausantis šio albumo, oda pašiurpsta kaip žąsies.

1970- jų vasario 13-ą, penktadienį, „Black Sabbath“ pirmas diskas pasirodo pardavime. Jaučiausi tarsi atgimęs, bet kritikai šį jausmą apšiko. Disleksikai pasižymi tokia savybe: jeigu jie sako, kad neskaito recenzijų, tai tikrai jų neskaito. Bet tai nereiškia, kad kiti neseka to, ką rašo laikraščiai. Iš visų nepritariančių atsiliepimų, atrodo, blogiausiai parašė Lesteris Bengsas iš “Rolling Stone“. Jis buvo mano amžiaus, bet aš tada apie tai nežinojau. Tiesą sakant, niekada nebuvau apie jį girdėjęs, o po to kai man papasakojo, ką jis parašė, pamaniau, kad geriau išvis negirdėti. Pamenu, kaip Gizeris skaitė kritikų atsiliepimus, kaip pasipylė tokie apibrėžimai kaip „tuščiažodžiavimas“, „žalias“. Paskutinis sakinys buvo maždaug toks: „Visai kaip “Cream”, tik blogiau“. Kas man buvo nesuprantama, nes „Cream“ buvo viena geriausių grupių pasaulyje.  

Bengsas mirė po dvylikos metų, būdamas 33 metų. Žmonės sakė, kad jis mikliai žongliravo žodžiais, bet mums jis buvo pompastiškas šiknius – vienas iš daugelio. Nuo tada mums nesisekė su „Rolling Stone“. Bet žinote ką – gauti velnių iš tokio žurnalo yra kliovas*reikalas,  tai sukelia žiniasklaidos ažiotažą. Muzikos leidinius okupavo vaikai, baigę koledžus, kurie manė, kad jie yra išminčiai … na, gal ir buvo tokie. O mes, savo ruožtu, būdami 15 metų, buvome išmesti iš mokyklos, užsidirbome pragyvenimui fabrikuose ir skerdyklose ir kažko pasiekėme, nepaisant visos sistemos pasipriešinimo. Kaip mes galime nesupykti, kai gudručiai mums pasako, kad esame vidutinybės?

Tuo pat metu tikėjom, kad kažkas apie mus galvoja kitaip, nes „Black Sabbath“ Britanijos topuose pakilo į aštuntą vietą, o Jungtinėse Valstijose – iki dvidešimt trečiosios vietos. O šiknius iš „Rolling Stone“ tiesiog paruošė mus tam, kas bus vėliau. Abejoju, ar vėliau kas nors iš viso apie mus ką nors rašė. Tiesą sakant, todėl aš ignoruoju kritikus. Ir išgirdęs, kad kažkas dėl jų skundžiasi, sakau, kad jų darbas kritikuoti. Todėl jie vadinami kritikais. Bet kai kurie, žinote, eina per toli. Pamenu, kartą Glazge mūsų viešbutyje pasirodė kritikas. Tonis prieina prie jo ir sako:

 – Noriu su tavimi pasikalbėti, aukseli tu mano!

 Aš apie tai nežinojau, bet vaikinas užvažiavo ant Tonio, vadindamas jį „Džeisonu Kingu statybininko rankomis“. Džeisonas Kingas tuo metu buvo populiari televizijos asmenybė, šiek tiek panašus į privatų detektyvą su ūsiukais ir šlykščiu kirpimu. Na, taigi, Tonis stovi priešais jį ir tas idiotas pratrūksta juoku, kas buvo kvaila iš jo pusės. Tonis šiek tiek palaukė ir sako:

– Na, gerai, sūneli, pasijuok dar šiek tiek, o po trisdešimties sekundžių tu nesijuoksi, – Tonis irgi juokiasi.

Kritikas į šį perspėjimą neatsižvelgė rimtai ir toliau žvengė. Taip kelias sekundes jie abu stovi ir juokiasi. Ir tada Tonis trenkė kumščiu taip, kad vaikinas vos  neatsidūrė ligoninėje. Nesu skaitęs jo apžvalgų apie mūsų koncertą, bet man buvo pasakyta, kad ji nebuvo pagiriamoji.

Mano senis taip pat nebuvo susižavėtas pirmuoju albumu. Niekada nepamiršiu dienos, kai grįžau namo su plokštele rankose ir pasakiau:

 – Žiūrėk, tėti! Mano balsas įrašytas!

 Matau, kaip jis suka akinius pirštuose ir laiko disko voką sau po nosim. Tada jis atidaro voką ir sako:

– Hmm … – ir priduria – Ar tikrai, sūnau, kad nėra klaidos?

– Kurios?

– Kryžius apverstas aukštyn kojomis.

– Taip ir turėtų būti.

– Aha. Gerai, gerai, nestovėk, uždėk ją. Dainuosim kartu.

Einu prie radiolos, atidarau sunkų medinį dangtį, įdedu plokštelę, tikėdamasis, kad naujas garsiakalbis, kurį ten įdėjau, veiks gerai ir padidinu garsą. Pasigirsta pirmas griaustinio smūgis ir tėtis suvirpa iš netikėtumo. Aš su nerimu žiūriu į jį. Ir tada: BOM! BOM! BOM! Tėtis kosėja. BOM! BOM! BOM! Tėtis vėl atsikosėja. BOM! BOM! BOM!

– Sūnau, kada bus …

BAM! TYN! YYYN! DYYN! Mano vargšas tėtis išblyško. Tikriausiai tikėjosi išgirsti kažką panašaus į „ Knees Up Mother Brown”…“ (angliška daina, populiari aludėse ir vakarėliuose red.pastaba). Šiaip ar taip, neišjungiu disko, Tonis ir Gizeris „pjauna“ gitaras, Bilas „kala per puodus“, o aš kaukiu apie vaikiną juodais rūbais, kuris mane nuneša į ugnies ežerą. Po šešių minučių ir aštuoniolikos sekundžių tėtis trina akis ir, purtydamas galvą, žvelgia žemyn. Tyla.

– Na, ką gali pasakyti?

– Džonai! – sako tėvas –  Ar tu tikrai įsitikinęs, kad geri tik alų?

Paraudęs kaip pomidoras sakau:

– Ech, na … Taip, tėti, bet nesvarbu …

Tebūnie su juo Dievas, jis vis tiek nieko nesuprato.

   Žinai, mano širdis buvo sudaužyta. Jaučiau, kad nuvyliau tėvą. Ir visai ne todėl, kad jis man kada nors priekaištavo. Ir dėl to, kad išskridau iš mokyklos, nemokėjau normaliai skaityti ir rašyti, praleidau laiką kalėjime ir buvau išmestas iš bet kokio darbo, kad ir ką bedariau. Bet galų gale aš su grupe padariau tai, kas man patiko, kas man sekėsi. Na, dėl to aš buvau pasirengęs sunkiai dirbti. Aš tiesiog norėjau, kad tėvas manimi didžiuotųsi. Ir tai buvo ne dėl jo kaltės. Tai buvo jo karta. Ir aš manau, kad giliai širdyje jis vis tiek manimi didžiavosi.

   Prisiekiu, kad nė vienos sekundės rimtai nepriėmėme visos šios juodosios magijos. Mums patiko tik teatro atmosfera. Net mano tėtis į „temą“ per darbo pietų pertrauką iš metalo padarė man skardinį kryžių. Kai atnešiau jį į repeticiją, visi norėjo tokio paties, tad turėjau paprašyti tėvo padaryti dar tris.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 5 gruodžio, 2021 Archeologija

 

Electric Light Orchestra (No Answer) (1971)

1960-ųjų pabaigoje grupės “The Move” gitaristui, vokalistui ir dainų autoriui Rojui Vudui kilo mintis sukurti naują grupę, į kurios sudėtį įeitų styginiai instrumentai ir  suteiktų rokui klasikinės muzikos atspalvį. Šia idėja susidomėjo grupės „The Idle Race“ lyderis Džefas Lynas. 1970-jų sausį Džefas priėmė Vudo pasiūlymą prisijungti prie grupės. Buvo sąlyga, kad Lynas visą dėmesį skirs naujajam projektui. Jie įdarbino dar šešis muzikantus, grojusius styginiais instrumentais ir surengė repeticiją. Nepaisant didelių ambicijų, grupės skambesys vis tiek buvo panašus į „The Move“ saundą. Debiutinis albumas „The Electric Light Orchestra“ buvo išleistas 1971 m., o kūrinys „10538 Overture“ pateko į TOP-10 Anglijoje.

 Pabaigus įrašus,  prodiuseris norėjo išsiaiškinti debiutinio albumo pavadinimą, tad  liepė sekretorei paskambinti muzikantams. Ši niekaip negalėjo prisiskambinti vyrukams, todėl ant boso stalo paliko raštelį: „No answer“. Nusprendęs, kad taip vadinasi albumas, davė užsakymą jį tiražuoti. Po pirmojo disko tapo aišku, kad du tokie skirtingi kapitonai, Rojus ir Džefas, nesugebės suvaldyti „ELO“ laivo.

Vudas šią problemą išsprendė labai paprastai: jis paliko „elektrikus“ ir, į pagalbą atsikvietęs klavišininką Bilą Hantą ir violončelininką Hju Makdovelą, tęsė karjerą naujai įkurtame projekte „Wizzard“.

“Electric Light Orchestra“ išlieka ryškia žvaigžde klasikinio ir art-roko žvaigždyne. Nei Vudas, nei Lynas daugiau niekada nesukūrė kito panašaus albumo, nors Džefas nebuvo atsisakęs šios idėjos. „ELO“ karjera tęsėsi iki 1986 metų. Vėliau grupės muzikantų ir Džefo Lyno keliai išsiskyrė, prasidėjo ginčai dėl autorinių teisų į pavadinimą. Vyrukai ėmė koncertuoti, pasivadinę „Electric Light Orchestra part 2“, Džefas kūrė įvairius projektus su kitais atlikėjais. 2014 m. rugsėjo 14 d. per „BBC Radio 2“ laidą „Festival in a Day“ Džefui Lynui buvo pasiūlyta atlikti ELO kūrinius per koncertą Haid parke. Dėl tų pačių ginčų dėl autorinių teisių jis pakeitė pavadinimą į „Jeff Lynne’s ELO“.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 1 gruodžio, 2021 mėnesio albumas

 

TRUMPA „GITAROS DIEVO“ ISTORIJA

Džimis Hendriksas  buvo absoliučiai Pirmasis gitaros virtuozas roko pasaulyje, bet šiandien apie tai daug kas pamiršo. Roko mylėtojo paklausus apie hard roko žvaigždes ir apskritai apie roką, jis be abejo prisimins „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Black Sabbath“, kartais „Kiss“ ar „Status Quo“ muzikantus, priklausomai nuo jo amžiaus ir erudicijos. Paminėjus Džimio Hendrikso vardą, roko muzikos žinovas dažniausiai pasineria į mintis – jis neturi paruošto Hendrikso muzikos įvardinimo. Jam sunku kalbėti apie Džimio grojimo stilių ir techniką, todėl apseina bendromis frazėmis: taip, genijus, taip, virtuozas. Nepamirškim –  Hendriksas buvo kairiarankis.

 Jo muzikinė karjera apsiriboja ketveriais metais – nuo 1966-jų iki 1970-jų. 1967 metais „The Beatles“ išleidžia savo „Sergeant Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“, 1969 metais „bitlai“ išsiskiria, o Vudstoke įvyksta grandioziškiausias roko istorijoje festivalis, pagal kurį kaip standartą vis dar pasveriama ir matuojama bet kokio roko koncerto po atviru dangumi reikšmė. Taigi visi šie ir daugelis kitų, be jokios abejonės, roko klasikos epochą formavusių įvykių nublanksta šalia to, ką tuo metu padarė Džimis Hendriksas. Tai nereiškia, kad puikios anglų ir amerikiečių roko grupės buvo niekas šalia Hendrikso, tai tiesiog reiškia, kad Džimis buvo išskirtinis. Žinoma, galima apsiriboti Hendrikso kūrinių išvardinimu, kurių šiandien, praėjus 50 metų po jo mirties, nei vienas  gitaristas negali sugroti taip, kaip jis – išmintingesni muzikantai to net nesistengia daryti.

Reikia pasakyti, kad Džimis Hendriksas pavertė elektrinę gitarą išskirtiniu soliniu instrumentu. „Prieš Džimį“ ji teatliko akompanuojantį vaidmenį ir net Erikas Kleptonas, gimtojoje Anglijoje tuo laiku vadinamas „gitaros dievu“, lyginant su Hendriksu niekad  nemokėjo tinkamai groti solo. Džimis sukūrė stilių, kuris visiškai skyrėsi nuo to meto garsiausių gitaristų, stilių, kuris šokiravo Džimio kolegas.

Maikas Blumfildas, tuo metu laikomas vienu geriausių planetos bliuzo gitaristų, prisimena, kaip pirmą kartą Hendriksą pamatė „gyvai“: „Megatoninės vandenilinės bombos sprogimas, lydimas rusiškų „katiušų“ salvių (mačiau tai kai kuriuose filmuose apie karą) – taip apibūdinčiau garsus, kuriuos jis išgaudavo iš savo gitaros: iš paprasčiausio stiprintuvo,  „stratocaster“ gitaros, „fuzz box“ ir „Wau-Wau“ pedalų  jis išgaudavo kokius tik panorėjo garsus ir tuo pat metu grojo neįtikėtinai švariai. Vis dar nesuprantu, kaip jis tai darė. Džimis stovėjo penkių pėdų atstumu nuo manęs ir išdarinėjo tokius dalykus, kad po šio koncerto metus negalėjau prisiversti paimti gitaros į rankas.“

Džimis ilgą laiką stropiai mokėsi kai kurių muzikantų atlikimo technikos ir manierų. Jis klajojo po valstijas, kirsdamas žemyną įvairiomis kryptimis tik tam, kad paklausytų garsių gitaros meistrų grojimo. Pavyzdžiui, kad Los Andžele išgirstų ir savo akimis pamatytų, kaip Dikas Deilas išvysto beprotišką grojimo tempą savo „Fender‘iu“, per kelias minutes sutrindamas į miltus penkis mediatorius. Kartą Čikagoje jis nuėjo pasižiūrėti, kaip mikliai Badis Gajus laksto pirštais po savo gitaros grifą – Badis Gajus tuo metu buvo legendinis Čikagos gitaristas, kaip Džimis Peidžas  Londone.

Savo karjeros pradžioje Džimis Hendriksas su savo psichopirotechniniu stiliumi nebuvo rimtai priimtas Amerikos klausytojų. Juodaodžiai Amerikos bliuzo ir roko klausytojai jo neprpažino,  pasipiktinę vadino jį muzikos iškrypėliu. Hendriksą daugiausiai garbino psichodelinės muzikos mėgėjai, ypač publika, nuolat ieškanti neištirtų garsinių (ir ne tik) potyrių. Grojęs Amerikoje daug kur ir su daug kuo, tačiau išgarsėjo tik tada, kai jį pamatė buvęs „The Animals“ bosistas Časas Čandleris, tapo jo prodiuseriu ir atsivežė į Londoną. Čia, Anglijoje, jo talentas ir švystelėjo kaip raketa. Jam užteko tik bosisto ir būgnininko kompanijos, viską  darė jo gitara.

Nesuskaičiuojamuose interviu su šiandienos gitaros virtuozais – nuo ​​Stivio Stivenso iki Stivio Vei, nuo Ingvio Malmstino iki Polo Džilberto – visi tvirtina, kad Hendriksas buvo tas vaikinas, kuris apvertė jų supratimą apie grojimą, o albumas „Are You Experience?“ buvo ta šoko terapijos dozė, atvėrusi šio instrumento galimybes. Štai kodėl dauguma Hendrikso imitatorių blunka, palyginti su originalu. Galima, žinoma, kartoti jo techniką, bet norint pasiekti jo meninio suvokimo lygį, tą JAUSMĄ, reikia pereiti į aukštesnę pojūčių sferą.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 27 lapkričio, 2021 Archeologija

 

„Led Zeppelin IV“ albumui – 50 metų

Sąmoningai negavęs pavadinimo ketvirtasis Led Zeppelin albumas buvo išleistas 1971 metų lapkričio 8 dieną ir iškart pakilo į britų topų viršūnę, kur praleido didžiąją gruodžio dalį. Jo paklausa buvo tokia didelė, kad naujai atidarytoje Ričardo Brensono parduotuvėje „Virgin Records“ teko skubiai įrengti papildomas lentynas. Tas pats nutiko ir valstijose, tačiau Kerol King albumas „Tapestry“ sutrukdė mūsų herojams užimti pirmąją vietą Amerikos hit- parade. Bet tai jau neturėjo reikšmės. Sugrojus „Stairway To Heaven“, roko pasaulis krito jiems po kojomis, o Led Zeppelin IV-asis diskas šešis mėnesius išbuvo Amerikos „Top 40“. Kompanija „Atlantic“ ketino išleisti šį kūrinį singlu, tačiau grupė tam griežtai priešinosi. „Norime būti išgirsti viso albumo kontekste“, – Achmedui Erteganui paaiškino Džimis Peidžas. Na, Zeppelin nuėjo toliau siekti naujų laimėjimų, o šis albumas išlieka vienu perkamiausių roko istorijoje. Dabar tai nebekelia abejonių, nes buvo parduota daugiau nei 35 milijonai kopijų – ir toliau parduodama! Ar nenuostabu, kad ant jo užaugo ne viena roko muzikantų karta?

Viršelis

Peidžas buvo davęs idėją pirmųjų trijų Led Zeppelin albumų viršelių apipavidalinimui, bet šįkart naudojosi menininko Rodžerio Dino paslaugomis. Pastarasis išgarsėjo kurdamas grupės „YES“ albumų grafiką ir buvo laikomas vienu „kiečiausių“ šioje srityje. Pasitikėjimas savo teisumu leido Džimiui palaužti „Atlantic Records“ vadovybės pasipriešinimą, kuri nepalaikė tokios albumo apipavidalinimo versijos. „Jie prieštaravo tam, kad albumas neturės pavadinimo, bet mes norėjome, kad ant viršelio nebūtų jokių užrašų, – sakė Robertas Plantas. – Ginčydavomės su jais ilgai, kol Džimis kartą prisiminė, kad kontrakte apie viršelius nebuvo nė žodžio. Ir tada mes jiems pasakėme: „Kol nepadarysite taip, kaip mums reikia, jūs negausite „master-tape“-o!“

Senis su žabų ryšuliu

Ši nuotrauka patraukė Peidžo ir Planto akį mažoje antikvarinėje parduotuvėje Ridinge. Džimis prisimena: „Šis žmogus yra visiškoje harmonijoje su gamta. Jis viską semiasi iš jos. Tai natūralus procesas“. Kitoje albumo puseje Birmingemo apgriuvusio gyvenamojo rajono nuotrauka (fone matosi išlikęs Solsberio bokšto pastatas). Vėliau Peidžas atskleidė, kad šią nuotrauką pasirinko dėl grupės noro parodyti miesto ir kaimo dichotomiją, kuri anksčiau buvo išryškėjusi „Led Zeppelin III“ dainose: “Tai atspindi pusiausvyros pasikeitimą. Senas kaimietis ir nugriauto namo sienos fragmentas. Tai buvo tik būdas pasakyti, kad turime prižiūrėti žemę, o ne ją prievartauti ir grobti.

Vidinė albumo pusė

Idėja patalpinti Taro kortų personažą „Atsiskyrėlį“, išminties ir vilties simbolį – priklausė Džimiui Peidžui. Piešinį padarė jo draugas Baringtonas Kolbi.

Pavadinimas (arba jo nebuvimas)

„Po visos  kvailos kritikos dėl pavadinimo nebuvimo aš pasiūliau vaikinams nenaudoti savo vardų“, – prisimena Džimis Peidžas. Visi keturi muzikantai pasirinko po simbolį vietoj vardų. Kai kurie laikraščiai iškart užkibo ant „Keturių simbolių“ ir bandė atspėti jų reikšmę savo puslapiuose.

Keturi simboliai

Džimis Peidžas: „Iš pradžių norėjau, kad simbolis būtų vienas, bet tai buvo mūsų ketvirtasis albumas, o grupėje buvome keturi, tad nusprendėme, kad kiekvienas sugalvos savo“. Jo pasirinktas simbolis buvo sudarytas iš raidžių ZOSO, pačio simbolio prasmę Peidžas atsisakė paaiškinti. Panašų simbolį, žymintį planetą Saturnas, galima rasti matematiko ir okultisto Džerlamo Kardamo knygoje „Ars Magica Arteficii“.

Robertas Plantas: “Aš pasirinkau plunksną apskritimo centre, nes šis simbolis yra beveik bet kurios filosofinės sistemos pagrindas. Pavyzdžiui, daugelyje indėnų genčių tai reiškia drąsą. Man patinka, kai žmonės sako tiesą apie save ir nekabina makaronų ant ausų. Tai ir norėjau išreikšti savo simboliu“.

Džonas Polas Džonsas: “Džimis mums parodė Roberto Kocho „Ženklų knygą“ ir pasakė, kad turėtume rinktis sau simbolį. Na, mes su Bonzo ją pavartėme, ir parodėme pirštu į tuos, kurie mums labiausiai patiko. Ir tada mes sužinojome kad Džimis ir Robertas užsisakė savuosius pas kažkokį dizainerį. Ką gi, tai buvo jų pasirinkimas.“ Pats Džonsas pasirinko skandinavišką runą, reiškiančią intelektą ir pasitikėjimą savimi.

Kalbant apie Džoną Bonamą, jam, kaip žemiškų džiaugsmų nevengiančiam žmogui, patiko trys persipynę apskritimai, išreiškiantys triadą „vyras – moteris – vaikas“. Tačiau gali būti, kad taip atsitiko dėl to, jog šis simbolis labai panašus „Ballantine“ alaus logotipą…

Per koncertinį turą 1995-96 metais Peidžas ir Plantas scenoje pakabindavo savo simbolius.

Led Zeppelin IV

Released: 1971

Producer: Jimmy Page

Label: Atlantic

Highest UK chart: 1

Highest US chart: 2

 
Parašykite komentarą

Publikavo 7 lapkričio, 2021 mėnesio albumas

 

Aš – Ozis (19)

Paaiškėjo, kad šalia koncertų salės buvo moterų psichiatrijos ligoninė, o kasmet per Kalėdas gydytojai išleisdavo pacientes į šventinius šokius. Mes apie tai nežinojom ir nė vienas iš mūsų negalėjo pagalvoti, kad šį kartą beprotnamyje nuspręs eiti į „Black Sabbath“ koncertą. Bet taip ir atsitiko. Mes grojame „N.I.B“, o kažkur vidury gabalo pro duris salės gale įeina visa šių puspročių mergų rikiuotė. Dainos pabaigoje prasideda bardakas. Jūs turėtumėt tai pamatyti: beprotės daužo atėjusius į koncertą vaikinus, o šių mergos – daužo pusprotes. Visiškas durnamis! Kai atvyko policija, ant grindų buvo sukrautos rietuvės moterų pamuštomis akimis, įtrūkusiomis nosimis ir suplėšytomis lūpomis.

Paskui jos uždainavo „ Give Peace A Chance “. Mes stovim scenoje, garsiakalbiuose sklinda triukšmas. Aš apsikeičiu žvilgsniu su Toniu:

– Jopta! – Negarsiai nusikeikiu. Tonis gūžčioja pečiais, užvaro iki galo garsą ir pradeda groti „We Wish You a Merry Christmas“…

1970 metų sausį tai pagaliau įvyko. Pasirašėme sutartį įrašui.

Kelis mėnesius Džimas Simpsonas bandė mus „parduoti“. Anksčiau į mūsų koncertus kviesdavo VIP‘us iš Londono, bet niekas nesusidomėjo. Kol vieną vakarą į Birmingemą atvažiavo vaikinas iš „Philips“ įrašų firmos, atėjo pažiūrėti, kaip mes grojame Henry’s House Blues ir nusprendė su mumis padaryti deal‘ą. Manau, kad grupės pavadinimas „Black Sabbath“ pataikė į dešimtuką. Tuo metu Deniso Vitli okultinės knygos karaliavo bestselerių sąrašuose. „Hammer Film“ studijos siaubo filmai uždirbo didžiulius pinigus kino teatruose, o televizija triūbijo apie Čarlio Mensono gaujos žmogžudystes.

 Tai reiškia, kad buvo didžiulė paklausa viskam, kas turėjo „piktą“ pobūdį. Nesupraskite manęs neteisingai: mūsų muzika buvo verta kontrakto, tačiau kartais visi komponentai turi būti puikiai sureguliuoti reikiamu metu. Ir niekada neprošal šiek tiek sėkmės. Mums taip pat padėjo tai, kad „Philips“ tada kūrė alternatyvų projektą „Vertigo“ ir mes ten puikiai pritapome. Bet išleistam singlui tai nė velnio nepadėjo. Abu kartus jis akmeniu krisdavo į apačią čartų sąrašuose. Bet tai mums netrukdė, nes BBC mūsų gabalą pragrojo „Radio 1“ eteryje. Kartą. Šeštą ryto. Aš buvau toks susijaudinęs, kad pabudau penktą ir turbūt išgėriau aštuonis puodelius arbatos.

– Jie to nedarys, – bandau įtikinti save.

– Jie negros …

Ir staiga: BAM! BAM! Tyn – Dyyn! BAAM! Tyn! BBBB! Tu-dy! Tu-Duuu-Du. Tyn – Dy. Too-Doo-Doo … Neįmanoma apibūdinti, kaip žmogus jaučiasi pirmą kartą išgirdęs savo balsą „Radio 1“. Tai tarsi pasaka, dar kiečiau! Bėgiojau po namus ir šaukiau: „Aš per radiją! Ble, aš per radiją! “ Galų gale mama nusileido į apačią su savo naktiniais marškiniais ir liepė man užsičiaupti.

„Evil Woman!“ – Įjungiau imtuvą visu garsumu. „Nežaisk žaidimų su manimi!“

Tada iššokau iš namų ir su baisiu šauksmu nuskuodžiau gatve. Ir jeigu faktas, kad tu girdėjai save per „Radio 1“, buvo tiesiog džiugus, tai koks džiaugsmingas turi būti toks dalykas, kaip firmos „Phillips“ avansas – šimtas penki svarai kiekvienam!!!

Niekada nelaikiau rankose uždirbtų dešimt svarų, o apie šimtinę… aš išvis tyliu. Norėdamas uždirbti tokius pinigus, metus turėjau derinti garso signalus „Lucas“ gamykloje. Visą savaitę jaučiausi lyg mano loterijos bilietas laimėjo. Pirmas dalykas, kurį nusipirkau, buvo „Brut“ losjonas po skutimosi, kad geriau kvepėčiau. Tada įsigijau visiškai naujus batus – senieji subyrėjo Danijoje. Aš atidaviau tai, kas liko mamai, kad apmokėtų sąskaitas. Ir tada nuolat maldaudavau jos babkių, kad tinkamai aplaistyčiau šitą reikalą pabe.

Ir tada vėl prie darbo.

Jei neklystu, neturėjome jokių „demkių“, taip pat nebuvo jokių oficialių diskusijų apie įrašo išleidimą. Parasčiausiai vieną dieną Džimas pasakė, kad mes pakviesti savaitei į Ciurichą, o pakeliui turime užsukti į „Regent Sound Studios“ Soho rajone ir ten įrašyti keletą kompozicijų, vadovaujant prodiuseriui Rodžeriui Beinui ir garso inžinieriui Tomui Alomui. Ką mes ir padarėme. Kaip ir praėjusį kartą, sustatėm aparatūrą ir sugrojome kaip koncerte, tik be žiūrovų. Po to per kelias valandas atšlifavom gitaras ir vokalą ir tuo viskas baigėsi. Įrašyta! Mes net nespėjome pavalgyti pabe. Ir visam šiam veiksmui trukom ne daugiau kaip dvylika valandų. Manau taip ir reikėtų įrašinėti albumus. Noriu nusičiaudėti ant tų, kurie įrašinėja antrąjį „Bridge OverTroubled Water“ penkerius, dešimt, penkiolika kartų ir metų metais knisdamiesi viename įraše, kaip „Guns ‘N Roses“. Tai juokinga ir taškas. Per šį laiką tu, kaip atlikėjas, mirei, vėl atgimei, o paskui vėl mirei …

Atkreipkite dėmesį, kad tada mes negalėjome taip gaišti laiko, tokia galimybė net nebuvo svarstoma. Atėjome į studiją, įrašėme diską, o kitą dieną išvažiavome Tonio tranzitu į Ciurichą. Tikslas buvo aludė, pavadinta „Hirschen Club“. Mes net nespėjome perklausyti pabaigtos, suvestos ir įrašytos į juostą medžiagos, o ką jau kalbėti apie disko viršelius. Taip tais laikais veikė šou verslas. Grupė turėjo mažiau teisių nei tualeto valytoja įrašų kompanijos boso ofise. Prisimenu, kaip mikrikas keliavo į Šveicariją be galo ilgai. Mes rūkėme žolę, kad užmuštume laiką. Dovelnia žolelės! Pagaliau, kai pasiekėm Ciurichą, mirėm badu, todėl pirmiausia nuvarėm į vieną iš šių išlaižytų Šveicarijos kavinių, kur surengėm varžybas: kas suvalgys daugiausiai bananinių ledų. Kol savininkas mūsų neišvarė, man pavyko suėsti 25- porcijas. Visas snukis buvo leduose. Bet būčiau įkalęs dar porą.

Tada mes nuėjom ieškoti „Hirschen Club“. Pasirodo, kad tai dar didesnė skylė nei „Star Club“. Ten buvo mikroskopinė scena už dviejų žingsnių nuo baro, buvo tamsu ir visur sukiojosi kekšės. Jų buvo visur. Mums davė utėlėtą kambariūkštį pirmam aukšte, o tai reiškia, kad pirmiausia kiekvienas turėjome susirasti džekę su gyvenamuoju plotu. Vieną vakarą dvi merginos su tinklinėmis kojinėmis pakvietė Gizerį ir mane į svečius. Kitą dieną  merginos buvo darbe, bet aš buvau pasirenges padaryti viską, kad tik nemiegočiU vienoje lovoje su Bilu, kuris nuolat skundėsi, kad mano kojos dvokia. O kai merginų pasiūlymas buvo paremtas žolYtėmis, greitai pasidaviau:

– Nafik, eime!

Bet Gizeris suabejojo:

– Tai kekšės, Ozi! – kartojo jis. – Pasigausim trepaką. Ieškokime kitų merginų!

– Neketinu dulkintis nei su viena, nei su kita – sakau. – Aš tiesiog nenoriu sėdėti šioje sušiktoje skylėje.

 O Gizeris į tai:

– Aha, taip aš ir patikėjau! Ta tamsiaplaukė džekė visai nieko. Po poros taurių ir kelių  stebuklingos žolytės įtraukimų ji padarys su manim viską, ką nori.

– Klausyk, jei ji įsikibs į tave, gaus spyrį į šikną ir mes dingstam. Sutarėm?  Ar pažadi? – Gizeri, kai tik pamatysiu, kaip ji taikosi į tavo pimpalą, nukeliu ją nuo taves ir valinam*.

– Gerai!

Einame su jomis į kambarį. Prieblanda, vienoje pusėje Gizeris sėdi su tamsiaplauke džeke, iš kitos pusės – aš su jos strošna drauge; paūukom kosiaką* ir klausomes „Blind Faith“ disko. Kurį laiką kambaryje idilė: kaifas, groja muzika, visi laižosi ir minko vienas kitą. Staiga žolytes dūmuose pasigirsta gilus balsas su Birmingemo akcentu:

– Ei, Ozi! – šaukia Gizeris. – Atėjo iškrovos laikas!

Matau, kaip kekšė jį pakinkė, o Gizeris guli užsimerkęs su kenčiančia veido išraiška. Ble, aš niekada nemačiau nieko juokingesnio.

Nežinau, ar jis ją išdulkino ar ne. Prisimenu tik tiek, kad taip juokiausi, kad net pravirkau.

Grįžę iš Šveicarijos, sužinojom, kad Džimas Simpsonas paskyrė mums susitikimą savo namuose.

*Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 29 spalio, 2021 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: