RSS

Trumpai tariant

Abba vėl dainuos!

Po 35-ių metų pertraukos Agneta, Bjornas, Benis ir Ani-Frid pareiškė apie susivienijimą. Tai jie paskelbė savo paskyroje Instagrame. Jie dalyvaus naujame skaitmeniniame-pramoginiame projekte, kuris bus rodomas žiemą per vieną iš Švedijos TV. Kolektyvas jau įrašė dvi dainas, kurios skambės tame projekte.

Seras Polas gavo dar vieną apdovanojimą

Karalienė Elžbieta įteikė Makartniui Garbės Kavaleriaus Ordiną. Bitlas buvo apdovanotas už indėlį į muziką. „Mano mama ir tėtis didžiuotūsi šiuo apdovanojimu“,- po ceremonijos Bekingemo rūmuose sakė Polas. Jį pasveikino dukra Stela, garsi dizainerė, ir padėkojo, kad šiai iškilmei jis pasirinko jos sukurtą kostiumą.

The Kinks išleidžia albumą.

Grupės frontmenas Rėjus Deivisas užsiminė, kad grupė gali surengti kelis koncertus. Paskutini albumą „To The Bone“ The Kinks išleido prieš 24 metus. Deivisas su entuziazmu kalba apie šį reunion‘ą – „Dabar pats laikas bendram darbui – medžiagos albumui turim. Aš parašiau visas šias dainas“. Kaip sakė Rėjus, į koncertinius turus grupė neketina važiuoti, tačiau keli kameriniai pasirodymai pabuose planuojami. Primenu, jog muzikos kritikai 60-jų viduryje kartu su Bitlais, Rolingais ir The Who įjungė The Kinks į „didijį Britų invazijos“ ketvertuką.

Bee Gees vokalistas tapo riteriu.

Vokalistas ir grupės lyderis Baris Gibas už pasiekimus muzikoje iš princo Čarlzo rankų gavo garbingą apdovanojimą. Baris šį apdovanojimą skyrė savo broliams Morisui ir Robinui, kurie jau paliko šį pasaulį. „Jeigu ne mano broliai, manes čia nebūtų. Manau, jie didžiuojasi šiuo apdovanojimu, aš meldžiuosi už juos“,- sakė 71-ių muzikantas. Morisas mirė 2003 metais po pooperacinių komplikacijų, o Robinas – 2012 nuo vėžio.

Polas Makartnis sudalyvavo „The Late Show with James Corden“

TV kanalas CBS išleido 23-jų minučių epizodą su Polu Makartniu, kuriame ex-bitlas pakvietė laidos vedėją Džeimsą Kardeną į „stebuklingą magišką kelionę“ po savo gimtajį miestą. Carpool Karaoke yra šio naktinio šou epizodas, kuriame vedėjas kviečia svečius kartu padainuoti, važiuojant automobiliu svečių pasirinktais maršrutais (paprastai tai apkrautas traffic‘u Los-Andželas). Jame jau sudalyvavo Vilas Smitas, Metallica, Šakilas O’Nilas ir kitos žvaigždės.

 

Anglija pralaimėjo futbolo čempionatą. Kaltas Mikas Džiageris!

Leidinys The Sun parašė, kad Anglijos rinktinės pralaimėjimas pasaulio futbolo čempionato pusfinalyje buvo pavadintas „Miko Džiagerio prakeiksmu“. Rolingų frontmenas žinomas kaip žmogus, „atnešantis nelaimes“ tiems, už kuriuos jis serga. Išimtimi netapo ir rungtynės su kroatais. Mikas atėjo į „Lužniki“ stadioną palaikyti savo tautiečių, bet jie pralaimėjo. Žmogaus su „bloga aura“ reputaciją Mikas gavo dar per 2010-jų čempionatą, vykusį PAR. Tada Džiageris sirgo ne tik už gimtają Angliją, bet ir už Braziliją bei JAV. Visos jos pralaimėjo. 1998 metais per čempionatą Prancūzijoje jis taip pat buvo tribūnose, kai Anglija nusileido Argentinai. 1994 metais Mikas palaikė anglus Tviteryje. Pralaimėta Italijai ir Urugvajui. Šiais metais jis taip pat palaikė tautiečius Tviteryje. 2014 metais jis stebėjo garsias rungtynes tarp Brazilijos ir Vokietijos, kai vokiečiai buvo sutriuškinti 7:1. Už ką sirgo Mikas, manau, aišku. Po rungtynių Mikas pašmaikštavo, kad kaltę už pirmą įvartį prisiimtų sau. Bet ne už likusius šešis.

Pamenu, buvo apsireiškęs išprotėjęs daktarėlis, kuris paskelbė savo istorinio tyrimo išvadas ir tvirtino, jog 100%  žuvusių per karą kareivių valgė agurkus… Musėt, The Sun rašeivos užvalgė ko nors rimtesnio…     

  

Slaptas Makartnio koncertas įvyko Cavern Club‘e

Koncertas truko daugiau kaip dvi valandas ir jame nuskambėjo Bitlų ir Wings dainos, taip pat dainos iš naujo sero Polo albumo Egypt Station. „Tai buvo nuostabu ir sugrąžino daug prisiminimų apie tai, nuo ko viskas prasidėjo“,- savo „veidaknygėj“ parašė Makartnis. Per pasirodymą neapsieita be incidento – Polas po pirmos dainos nutraukė koncertą ir liepė išjungti įrašančius prietaisus. Filmuoti šou buvo uždrausta. Koncerte dalyvavo apie 350 žmonių, kurių tarpe buvo grupės Blossoms muzikantai ir futbolininkas Džeimis Karageris.

Kelias dienas prieš tai panašus koncertas vyko Abbey Road studijose. Į jį atvyko dainininkė Kaile Minog, Džonis Depas, Orlando Blumas, reperis Stormzy ir Polo žmona Nensė bei brolis Džeimsas Makartnis. Prieš koncertą Polas perėjo garsiąja pesčiujų perėja ties Abbey Road studija.

Norintiems pamatyti sero Polo koncertą noriu pranešti: į koncertą Vienoje, kuris įvyks gruodžio 5 dieną, dar yra bilietų. Kaina – 490, 247 ir 150 europietiškų pinigų.

Black Sabbath albumui «Born Again» – 35-eri!

Įrašant šį albumą, į komandos gretas grįžo Bilas Vordas, o vokalistu netikėtai tapo Janas Gilanas: “Aš neturėjau grupės, o Sabatai neturėjo vokalisto“- pasakojo Gilanas. Ypatingo entuziazmo ši idėja jam nesukėlė, tačiau Toniui Aiomiui, kaip jis pats sakė, Jano balsas labai patiko ir buvo nutarta pasikviesti jį į kabaką, skant, intymioj aplinkoj pabandyti jį įkalbeti. „Mes su Toniu ir Gizeriu apie kažką diskutavom. Smulkmenų nepamenu, tik atsimenu, kad diskusijos pabaigoje Gizeris nukrito po stalu… O kitą rytą aš tapau Black Sabbath nariu. Šią naujieną man pranešė mano menedžeris, perspėjęs, jog visus mano karjeros vingius derinčiau su juo. Mes įrašėm albumą „Born Again“ ir išvažiavom į turne… tai buvo ilgiausias „balius“ mano gyvenime!“,- atviravo Gilanas. Jis su savo dainavimo maniera puikiai tiko sabatams. Dar vieną įdomią istoriją papasakojo Gizeris: “Dainoje „Disturbing  The Priest“ pasakojama tikra istorija. Mes ilgai repetavom šį gabalą vienoje bažnyčioje, kur nevykdavo pamaldos. Mes turėjom šunį – airių vilkinį, kuris rytais kaukdavo, prašydamas jį išleisti palakstyti. Tai trukdavo iki tol, kol kas nors iš mūsų neužsimanydavo išeiti „išleisti“ iš pūslės vakarykščio alaus. Po kelių dienų mums pranešė, kad mūsų muzika trukdo vietiniam kunigui ir jis negali užmigti. Bet jis mums atkeršijo – kai mes eidavom popiečio miego, pradėdavo su visa jėga skambint bažnyčios varpais“.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo rugpjūčio 10, 2018 trumpai tariant

 

Džinas Simonsas apie save, Hitlerį ir Donaldą Trampą

 

Nesu ir niekad nebuvau Kiss fanas, bet šis Džin Simonso interviu, kurį jis davė žurnalui Rolling Stone, mane užkabino. Nutariau šiek tiek sutrumpinta versija pasidalinti su Jumis.

Jeigu norit, kad Džinas Simonsas aplankytų jus, tai viskas, ką jums reikia padaryti – nupirkti jo solinį box-setą „The Vault“ už 2.000 amerikietiškų pinigų. Jis pats jį atneš jums į rankas. Galit pasikviesti 25 draugus. Jis dvi valandas praleis jūsų namuose ir gal būt net pagros kelias dainas. Visa tai jums kainuos dar 50.000 tų pačių amerikietiškų pinigų. Tiesa, dar pridėkit bilieto kainą Amerikon.

Nei viena roko žvaigždė dar nekeliavo po šalį, lankydama fanus jų namuose, bet Džinas žino, kaip užsikalti pinigėlio, jam nesvarbu, ar tai bus komiksai apie Kiss nuotykius, ar Kiss vardo prezervatyvai…

Koks buvo geriausias patarimas, kurį tu gavai?

Išmintingiausiu žmogumi buvo mano motina. Kai jai buvo keturiolika, nacių koncentracijos stovykloje žuvo visa jos šeima. Ji sakydavo: „ Kiekviena diena žemėje yra puiki, tad siek savo tikslo. Kol taves niekas nesiruošia nugalabyt“. Taip pat ji mane išmokė, kad sėkmė – tai laikinas dalykas. Todėl ji nesupranta, kas ir kodėl man moka pinigus. Ir tiek daug. Kai aš jai parodžiau pirmą čekį, kur buvo dešimt milijonų dolerių, ji nesuprato, ar tai dešimt tūkstančių ar šimtas.

Kaip tu galvoji, ar tavo principai būtu tokie patys, jeigu būtum gimęs turtingoje amerikietiškoje šeimoje?

Aš negimiau Amerikoje, tik vėliau aš sužinojau apie pažadėtąją žeme, kuri vadinasi Amerika. Nors aš ir esu gimęs pažadėtoj Izraelio žemej, nėra tokios kitos šalies, kuri duotų tau tiek, kiek Amerika.

Be tavo motinos, kas dar yra tavo didvyris?

Albertas Einšteinas. Jis blogai mokėsi mokykloje, buvo latras, kurį visą laiką traukė moterys. Jis buvo ypatingas. Nebūtų buvę Einšteino, vokiečiai ir japonai būtų laimėję karą.

Ačiu Dievui, Hitleris buvo kvailas, kad išvijo Einšteiną ir tokius kaip jis iš Vokietijos.

Įdomu tai, kad XX amžiuje neapykantos tėvyne du kartus buvo Vokietija. Nepaisant to, visi didžiausi pasaulio protai atėjo iš ten. Ir jie visi žydai: Karlas Marksas, Froidas, Einšteinas. Jie visi atėjo iš ten.

Kuris tavo mylimiausias miestas pasaulyje?

Kur aš nenuvažiuočiau, ten bus mano mylimiausia vieta. Aš pabuvojau visame pasaulyje – Kiss groja ir gastroliuoja jau 40 metų, bet šventa tiesa yra tai, kad man yra geriausia Amerikoje – ir nesvarbu, kuriame mieste. Geriau būsiu San-Antonijuje, nei Paryžiuje.

Kodėl?

Čia yra ypatinga minties laisvė. Pagalvojus supranti, kad lėktuvus sugalvojo Amerikoj, ji išrado elektros šviesą, kuri paverčia naktį į dieną. Internetas, fastfudas, rokenrolas, džinsai – tai Amerika. Aš turiu omenyje, kad pasaulinė kultūra – tai Amerika. Aš žinau, kad kultūra Afrikoje – tai rūbai iš skardinių puodukų, bet aš nevaikštau su skuduru ant šlaunų ir nenešioju lanko su strelėmis. Aš žinau, kad rusai megsta barščius, bet aš neapkenčiu barščių.

Tu vienas iš nedaugelio roko žvaigždžių, kurie niekad nevartojo narkotikų arba alkoholio. Kaip tu sugebėjai pasipriešinti?

Gal man pasisekė. Gal mano organizmas tam atsparus. Jeigu aš pajuntu alkoholio kvapą, mane vimdo. Man nepatinka kvapas, išvaizda. Aš geriančius vadinu silpnavaliais.

Ar smalsu paragauti alkoholio? Ar tave tai kiek nors domina?

Absoliučiai ne. Jeigu kas nors be tavo žinios duos tau tabletę, nuo kurios tu išsijungsi keliom dienom ir tu nesugebesi prisiminti kelių savo gyvenimo dienų, vargu ar tau tai patiks. Tai kodėl žmonės noriai daro tokius dalykus? Aš tik klausiu, o ne smerkiu. Sako, kad jeigu daug išgersi, tavo pasididžiavimas nepabus ir tu greičiausiai apvemsi savo drauges batelius. Tu nesugebesi būti šmaikštus. Tu nebusi šaunuolis. Tu pralaimėsi.

Kaip tu jautiesi, kai per teliką rodo neonacius, žygiuojančius gatvėmis ir skanduojančius: „Žydai mūsų nepakeis“?

Tai idiotizmo viršunė. Neapykantos neturi būti niekur, bet šioje šalyje tu turi teisę išsakyti savo nuomonę ir netgi propaguoti neapykantą. Žinot, viename Ilinojaus valstijos miestelyje naciai norėjo surengti maršą, bet jiems neleido. Žmogus, kuris juos gynė, buvo sūnus žydo, išgyvenusio Holokaustą. Naciams davė advokatą-žydą, kad jis juos gintų. Tai įmanoma tik Amerikoje.

Ką tu galvoji apie prezidentą Trampą, pareiškusio, kad tarp tų žygiuojančių nacių buvo ir „gerų žmonių“?

Man regis, ten buvo neišprusę, silpnavaliai žmonės. Mažame rasistiniame miestelyje didelį spaudimą daro miestelio bendruomenė. Kaip galima laikytis liberalios nuomonės – „meilė artimajam, neteiskit ir patys nebūsit teisiami“ – kaip tai padaryti? Ir visi šie vaikinai, kurie žygiuoja su kryžiais, bet nekenčia žydų, net nesupranta, kad jų Dievas, velniai griebtu, žydas ir rabinas. Jeigu aš būčiau valdžioje, aš uždrausčiau nacistų partiją bet kokiu pavidalu, o nacius sodinčiau į kalejimą. Arba tremčiau į Aliaską. Toliau nuo visuomenės.

Kaip tu įvertintum Trampą prezidento poste?

Ar kam patinka tai ar ne, jis yra išrinktas prezidentas ir, manau, tai reikia gerbti. Sekančiame rinkimų cikle, jeigu žmonės bus juo patenkinti, jį perrinks. O jei ne – tai ne.

Manai jis gerai tvarkosi?

Kol kas taip. Reikia pagaliau patvarkyti tuos vaikinus iš Islamo Valstybės – susekti ir sunaikinti. Didelė problema yra Šiaurės Korėja (interviu buvo darytas pradžioje metų – Dinorock). Rusija ir Kinija – tušti plepalai. Rusija, Kinija ir Amerika pririšti prie Pasaulinio banko ir niekas iš jų nepradės karo, juk karas nėra pats pelningiausias darbas, kokiu jis buvo XX amžiuje.

Koks tavo fitnes režimas?

Aš jo neturiu, išskyrus tai, kad aš laikausi griežtos baltymų dietos. Na, gal būt ne visai griežtos, todėl, kad salotos tai ne baltymai, bet aš numečiau penkis svarus. Kiss yra labiausiai „prakaituojanti“ grupė šou biznyje – scenoje aš lakstau su septynių colių platformos batais ir keturiasdešimt kilogramų sveriančiais „šarvais“. Kai turiu laisvą dieną, einu į žygį – dešimt mylių Santa-Monikos kalnais.

Kokia muzika tau patinka labiausiai?

Mano mėgstamiausios melodijos – tai naujos pop-melodijos. Bet naujų talentų nėra. Naujų The Beatles jau nebus. Galim sužaisti žaidimą: nuo 1958 iki 1988-jų atsirado Elvis Preslis, Bitlai, Rolingai, Maiklas Džeksonas, U2, AC/DC, gal būt Kiss. Dabar imkim laikotarpį pradedant nuo 1988-jų ir iki dabar. Parodyk man naujus Bitlus.

Prieš porą metų tu pareiškei, kad rokas mirė. Tu dabar gali pasakyti tą patį?

Aš dar kartą klausiu – kas nauji Bitlai?

O tokie kaip Pearl Jam ir Radiohead? Manau, daug žmonių bus sujaudinti, pamatę juos gatvėje…

Jeigu kas nors iš jų eitu gatve Pasadenoje, kas atsitiktų? Aš su Deivu Grolu ėjau gatve ir niekas nežinojo, kad jis žvaigždė. Ne, jis ne žvaigždė. Princas buvo žvaigždė – tu galėjai pastebėti jį už poros mylių. Yra sėkmingi artistai. Pearl Jam labai sėkmingi. Sutik, kur kas daugiau žmonių pažins Motley Crue gatvėje, nei tuos pačius Radiohead. Bet aš nemanau, kad Motley Crue geresni.

Sistema sulūžo. Naujos grupės kaip kūdikiai. Jiems reikia meilės, kad jos kūrybiškai augtų, pradėtų nuo „Love Me Do“ ir galų gale parašytų „A Day In The Life“. Tai ta pati grupė – Bitlai. Jie turėjo laiko augti ir tobulėti. Bet jeigu jie gyventų savo motinos namo rūsyje ir turėtų užsidirbti pragyvenimui, kaip nūnai yra su daugeliu grupių, jie nepasiektų tokių aukštumų. Taip, rokas miręs. Ne tai, kad jis galėtų prisikelti, bet šis biznis miręs. O jeigu biznis miręs, tai rokas taip pat. Žinai, kas dar nemirė? Pop-muzika. Juodoji muzika, ypač repas. Jų fanatai vis dar perka šią muziką.

Ką tu galvoji apie savo 70-metį dabar, kai iki šios datos liko vos du metai?

Taip, man dabar 68 metai ir aš jaučiuosi puikiai. Aš dar turiu plaukus ant galvos ir nugaros. Taigi galvoju pozytiviai. 

Kaip tu nori, kad tave prisimintų?

Atvirai kalbant, manęs tai nejaudina. Mano gyvenimas buvo puikus ir aš vis dar darau puikius dalykus. Neturiu nei lašelio nusivylimo. Aš žinau, kas bus parašyta mano antkapyje: „Ačiū ir labanaktis“.

 
Parašykite komentarą

Publikavo liepos 15, 2018 bendra

 

SVARBUS PRANEŠIMAS

Mieli seno ir gero roko gerbėjai, bei mano svetainės svečiai! Noriu pranešti Jums liūdną žinią- mus su redaktore paliko geriausias šeimos draugas ir nepamainomas pagalbininkas… Kantuperis. Su juo kartu užmarštin nugrimzdo nemenka dalis archyvo, tad sutriko informacijos srautas mano svetainėje.

Laimei, liko daug metų rinktas įvairių iškarpų ir užrašų archyvas. Ir pagaliau „with a little help from my friends“ mūsų šeimoje atsirado naujas draugas ir pagalbininkas Makas Makintošas. Šiuo metu vyksta abipusis susipažinimo procesas, tad neužilgo tęsim kelionę į roko muzikos istoriją.

Gerų Jums atostogų!

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo liepos 3, 2018 Uncategorized

 

Creedence Clearwater Revival

1958 metais ne kiekviena mokykla galėjo sau leisti turėt savo rok-bendą. San-Francisko priemiestyje, El Čerite tokia mokykla buvo Portola Junior High School. Ir šios mokyklos šokiuose grojo chebra, vardu The Blue Velvets. Ją įkūrė pametę galvas dėl rokenrolo šios mokyklos mokiniai Džonas Fogertis ir Dagas Klifordas. Su mamos pagalba Džonas kreditan nusipirko gitarą Sears Silvertone, kuri kainavo neįtikėtinus tais laikais 80 žalių. Namo rūsyje jis įrengė repeticijų kambarį ir ten savarankiškai mokėsi groti. Laisvu nuo mokyklos ir gitarinių akordų kalimo laiku dirbo laikraščių „išmėtytoju“ ir, užsidirbęs 88 dolcus, atidavė skolas kreditoriams ir mamai. Jo bičiulis Dagas „kankino“ įtaisytą ant gėlių stovo  būgną. Senukas būgnas turėjo atlaikyti ypač skausmingas kančias – jo skūrą Dagas „lupo“ savadarbėmis lazdelėmis, padarytomis iš biliardo lazdų.

Nepatenkinti dueto skambėjimu pasikvietė Dago draugą – Stju Kuką. Dagas ir Stju gimė beveik tuo pačiu laiku, tik kelių valandų skirtumu, ir buvo neišskiriami draugai, net mokykloje sėdėjo viename suole. Tad nenuostabu, kad Stju atsirado grupėje šalia savo draugo. Dagas kelis metus mokėsi skambint klasikiniu fortepijonu, kas visai netrukdė jam klausytis rokenrolo per radijo stotį KWBR. (Malonumo klausytis „Radio Luxembourg“ transliacijų vietiniai roko maniakai neturėjo). Vaikinai nepraleisdavo progos pagroti, ar tai būtų šokiai mokyklose, ar vakarėliai, ar „jomarkai“. Iki 1961 metų jaunoji grupė taip nušlifavo savo meistriškumą, kad atsirado noras padaryti rimtą įrašą. Tiesa, pirmą įrašą jie padarė akompanuodami juodaodžiui dainininkui Džeimsui Pauelui ir dainelė „Beverly Angel“ net tris savaites skambėjo vietos radijuje.

Džonas turėjo vyresnį brolį – Tomą, kuris buvo vedęs ir kaip muzikantas ir vokalistas bandė daryti karjerą. Jis turėjo neblogą „rokenrolinį“ balsą, keliantį ekstazę spiegiančių merginų tarpe, tad pakvietimų turėjo daug ir iš įvairių grupių. Bet netrukus geras gyvenimas baigėsi: dvi grupės, kuriose jis dainavo, baigė karjerą. Nieko kito neliko, kaip pasiprašyti į jaunesniojo brolio grupę – tuo laiku Džonas dar nedainavo, o Blue Velvets grodavo daugiausiai instrumentinę muziką. Tomas gi buvo vietinė vokalo žvaigždė. Grupė persivadino į Tommy Fogerty & The Blue Velvets ir netrukus tapo populiari Šiaurės Kalifornijoje.

„Kartą mes turėjom pirmi groti viename šou Friske“,- prisimena Džonas,- per saundčeką mes pabandėm savo gabalą „Born On The Bayou“ paversti bliuzu Led Belio stiliumi. Kai apšilimo laikas baigėsi, vienas iš salės darbuotojų riktelėjo: „Varykit nuo scenos, nevykėliai!“. O aš jam atgal: „Pasimatysim po metų, šunsnuki, ir pažiūrėsim, kas iš čia varys!“.

Vieną vakarą vaikinai žiūrėjo TV ir sužinojo, kad San-Franciske yra įrašų kompanija Fantasy, kurioje „popigiai“ galima padaryti įrašą. Po kelių mėnesių atkaklių bandymų vienas iš firmos bosų Maksas Vaisas susidomėjo jaunais muzikantais ir pasiūlė jiems kontraktą. Jis įkalbėjo muzikantus pakeisti pavadinimą, nes The Blue Velvets, jo manymu, skambėjo senamadiškai. Buvo pasirinktas The Visions vardas ir įrašytas singlas. Dar nespėjus jam pasirodyti pardavime, Ameriką apėmė bitlomanija. Fantasy savininkas sumanė tuo pasinaudoti ir vietoj to, kad nuskristų į Angliją ir pasirašyti kontraktą su kokia nors grupe, grojančia „mersey-beat“ stiliumi, jis išleido jau įrašytą singlą. Eilinį kartą pavadinimas buvo pakeistas ir komandą gavo naują vardą – The Golliwogs. Tokia pravarde buvo vadinamos lėlės-monstrai ir tris metus grupė gyveno su šiuo vardu. Įdomu, kokiomis asociacijomis vadovavosi tas žmogus, duodamas tokį keistą pavadinimą jaunai grupei…

Kai vaikinams sukako 25 metai, The Golliwogs buvo leista groti baruose ir kitose pavojingose vietose. Kaip tik tuo metu Džonas Fogertis pradėjo dainuoti: stengdamasis kompensuoti menką stiprintuvų ir kolonėlių galingumą, jis rėkdavo visa gerkle, taip sukurdamas „firminį“ būsimujų Kridensų skambėjimą. Stju tuo metu jau grojo bosine gitara, o Tomas paėmė į rankas ritminę gitarą.

Baigę mokyklą, Dagas ir Stju įstojo į koledžą, o Džonas įsidarbino klerku toje pačioje Fantasy firmoje. Tomas, reikia manyti, popino vaikus… Vakarais jie repetuodavo naujas dainas, kurias pradėjo rašyti Džonas Fogertis. Bet tokiam nerūpestingam gyvenimui staiga atėjo galas – Dagas ir Džonas buvo paimti į šlovingą Amerikos kariuomenę. Stju gi išsisuko – jo tėvelis buvo juristas ir norėjo, kad sūnus eitų jo pėdomis. Puikiai žinome, koks komfortiškas ir sotus yra Amerikos lojerių gyvenimas…

Ir štai bitlomaniją pakeitė „meilės vasara“,  „gėlių vaikai“ ir psichodelija. Vaikinai jau buvo pakankamai suaugę ir čia pakilo klausimas – ką daryti toliau? Buvo pasirinkta muzika. Stju pardavė mašiną, kurią koledžo baigimo proga jam padovanojo tėvas, ir kartu su Dagu arendavo nedidelį „ružavą“ namą, kur grupė repetavo ir „tūsinosi“. Tomas metė darbą ir padarė įnašą į bendrą grupės katilą, kuris buvo skirtas kreditoriams, dažnai aplankantiems juos su sunkia ginkluote. Akivaizdu, kad katilas greičiau tuštėdavo, nei buvo daromi įnašai, tad ateidavo kiti sužvėreję kreditoriai su dar sunkesniais pabūklais. Nors dabar vaikinai už koncertus gaudavo daugiau banko bilietų, jų vis tiek nepakakdavo su visais atsiskaityti.

67-jų rudenį broliai Vaisai, firmos Fantasy savininkai, sugalvojo uždaryti nerentabilią kompaniją. Ją išgelbėjo vienas jos darbuotojų, Solas Zencas, išpirkdamas iš brolių akcijas. Zencas įdėmiai stebėjo San-Francisko muzikinį gyvenimą ir žinojo apie grupę keistu pavadinimu. Džonas, kaip buvęs firmos darbuotojas, pažinojo jį ir netrukus gavo iš naujos valdžios pasiūlymą pasirašyti kontraktą. Bet vėl su sąlyga – pakeisti pavadinimą. Vaikinai su džiaugsmu sutiko – jie nekentė vardo, kurį jiems davė buvusi valdžia. Buvo siūlomi įvairus pavadinimai – Muddy Rabbit, Gossamer Wump ir Credence Nuball & The Ruby (Credence Nuball buvo Tomo draugas). Buvo nutarta prie vardo pridėti dar vieną raide „e“, kas toks (-ia) buvo Ruby neaišku, bet dabar jau ir nesvarbu – atsirado žodis clearwater iš alaus reklamos. Revival, kaip sakė Džonas ‚ „buvo svarbiausia dalimi“, po 10 nesėkmingų metų scenoje turėjusi pakelti vaikinų tikėjimą ir optimizmą.

Prasidėjo rimti darbai studijoje, įrašant debiutinį albumą. Vieną iš albumo dainų – Suzy Q –  San-Francisko radijo didžėjai pradėjo sukti eteryje dar albumui nepasirodžius prekyboje. Reikalas tame, kad tokia ypatingą meilę ir palankumą grupė užsitarnavo, palaikydama didžėjų streiką, sugrodama labdaringą koncertą ir dalyvaudama kituose renginiuose.

Jau debiutiniame albume susiformavo firminis Kridensų stilius ir skambėjimas, nors kai kuriuose fragmentuose dar buvo girdėti psichodeliniai sąskambiai bei efektai, panašūs į tuos, kuriuos Bitlai naudojo Seržanto Peperio albume. Vėlesniuose albumuose, kur grupė pajunta savo jėgą ir ypatingą „swamp-rock“ stilių, tokių efektų jau nesigirdi – garsas ir stilistika bus tradiciški, atitinkantys „paprastų vaikinų iš Pietų“ įvaizdį. Po šio albumo CCR tampa žinoma ir populiari visame pasaulyje. Kridensų muzika pralaužė sieną ir į Lietuvą. Tai buvo viena iš komerciškai sėkmingiausių Amerikos grupių, kurios septyni singlai ir du albumai 1960-70 metais pabuvojo čartų Hot 10 sąrašuose. Nežiūrint tokios sėkmės, patys muzikantai vos netapo „konteineriniais“. Visi muzikantų pinigai atiteko Fantasy firmai ir jos savininkui Solui Zencui. Džonas Fogertis kaltino menedžerį, tačiau ir pats buvo kaltas, kad pasirašė patį katastrofiškiausią kontraktą per visą roko muzikos istoriją, o vėliau atsisakė kompanijos pasiūlymo pakeisti kontrakto sąlygas, tuo savo veiksmu prarasdamas 50 milijonų dolerių. Negana to, jis dar leido Solui Zencui „prasukti“ pinigus per ofšorus. Bankrutavus ofšoriniam bankui, visų grupės muzikantų pinigai sudegė, bet „išrinktos tautos“ atstovas ir jo asistentai spėjo pinigėlius pervesti į saugesnius bankus. Šveicariškus.

1978 metais prasidėjo teismo procesas ir po penkių metų vaikinai gavo kompensacijas, tačiau jos greitai išgaravo – reikėjo sumokėti skolas. Kišenėje liko centai. 2004 metais kompanija Fantasy buvo parduota ir jau kita kompanija išmokėjo grupei autorinius pinigėlius. Jų negavo tik Tomas Fogertis – jis jau buvo miręs… Po CCR karjeros pabaigos Solas Zencas ir Fantasy Records padavė į teismą Džoną Fogertį, teigdami, kad jo solinis 1985 metų hitas „Old Man Down The Road“ iš esmės yra 1970-jų dainos „Run Through The Jungle“ plagijavimas. Visos autorinės teisės tuo metu priklausė Zencui. Džonas buvo iškviestas į teismą, gitara sugrojo abi dainas ir laimėjo bylą. Deja, tuo bylinėjimasis nesibaigė: Džono albume „Centerfield“ buvo dar dvi dainos, prie kurių prikibo Zencas – „Mr. Greed“ ir „Zanz can‘t dance but he‘ll steal your money“. Pastarosios pavadinimą reikalauta pakeisti į „Vanz Can‘t Dance“.

Galima įvairiai vertinti Solą Zencą ir visą tą istoriją: be abejo, jis buvo godus „žulikas“, bet tuo pat metu buvo puikus prodiuseris. Jis turėjo gerą uoslę komerciniuose reikaluose. Jis iš tiesų išvedė Kridensus į žmones, nors po to juos ir apvogė. Jis davė jiems šlovę mainais į pinigus.

Šalia muzikinio biznio jis prodiusavo filmus ir darė tai profesionaliai. Jo prodiusuoti filmai „Skrydis virš gegutės lizdo“, „Amadeus“ ir „Anglas ligonis“ gavo „Oskarus“.

O Džonui Fogerčiui reikėjo gerai pagalvoti, prieš pasirašant tokį tragišką kontraktą.

Iš visos šios istorijos galima daryti išvadą – ir Amerikoje vagia. Kas nesugeba vogti, tas graibo aktores už minkštų vietų. Džiugu, kad mes puikiai perimam pavyzdį iš peraugusios jaunesnės sesės.

Štai tokia gavosi keista traktato pabaiga.

 
Parašykite komentarą

Publikavo gegužės 25, 2018 Debiutas

 

Quicksilver Messenger Service

 Labiausiai už viską šios grupės nariai mėgo parūkyti žolę, pagroti savo malonumui ir būti nepriklausomais nuo jokių kontraktų. Jie grojo muziką, kuri labai patiko hipiams. Grupės istorija prasidėjo 1965 metais Los-Andžele , kur greitai tapo viena žinomiausių komandų, grojusių   psichodelinį roką. Nors ir buvo labai populiari, bet neturėjo tokio komercinio pasisiekimo, kaip Jefferson Airplane, ar Grateful Dead. Vaikinai, kaip ir priklauso  tikriems hipiams, neturėjo ambicingų planų įrašyti kuo daugiau diskų, ar užkariauti muzikinius čartus. Kaip sakė gitaristas Geris Dankanas: „Mes norėjom kaifuoti, groti savo muziką ir užsidirbti pakankamai pinigų marihuanai“. Pinigų žolei, reikia manyti, jie uždirbdavo pakankamai, nes porą metų vaikinai ištisai koncertavo.

Pirmoji grupes sudėtis buvo tokia: vokalistas Dino Valenti (tikras vardas Česteris Pauersas), gitaristas Džonas Sipolina, gitaristas Džimas Miurejus, būgnininkas Gregas Elmoras, bosistas Deividas Freibergas ir dar vienas gitaristas Geris Dankenas. Dar net bendroms repeticijoms neprasidėjus, Dino Valenti buvo areštuotas už marihuanos laikymą ir įkištas už grotų. Sunku pasakyti, kaip būtų evoliucionavusi grupės muzika, jeigu Dino nebūtų patekęs į kalėjimą: juk tai jis 1962 metais, kaip sakydavo sovietmečiu, „harmonizavo“ dainą  „Hey Joe“, kurią 1966 metais fantastiškai sugrojo Džimis Hendriksas. Kitą jo parašytą dainą „Get Together“ grojo kas tik netingėjo, bet išpopuliarino ją 1967 metais grupė The Youngbloods. Taigi, puikus autorius dėl nepažabotos meilės žolei trims metams buvo išjungtas iš aktyvaus muzikinio gyvenimo… „Quicksilver Messenger Service“ sudėtis nebuvo pastovi – karts nuo karto kuris nors iš muzikantų buvo uždaromas į cypę už marihuanos laikymą. Tik du gitaristai – Džonas Sipolina ir Geris Dankanas kažkaip sugebėdavo likti laisvėje.

1967-jų birželį QMS dalyvauja garsiame Monterejaus festivalyje, po kurio koncertuoja Vakarų pakrantėje stambiuose muzikiniuose renginiuose. Su įvairiom garsiom grupėm groja salėse, kurių šeimininkai su mielu noru priima roko muzikantus. Metų pabaigoje įrašų kompanijos Capitol Records agentams pagaliau pavyksta įkalbėti vaikinus pasirašyti kontraktą. Iš visų geriausių San-Francisko grupių jie ir Steve Miller Band buvo paskutiniai, paimti į vergovę. Norėdami išspausti iš naujokų kuo daugiau žalių, kompanijos bosai tremia muzikantus į įrašų studiją, kur, deja, žlunga muzikos verslo plėšikų kalėdiniai lūkesčiai-   prieš pat Kalėdas debiutinis albumas nebuvo įrašytas. Parduotuvėse jis pasirodė tik sekančių metų balandį. 1968-ais buvo parašytos dvi kompozicijos kultiniam filmui „Revolution“ bei įrašytas pusiau koncertinis diskas „Happy Trails“. Daugelio muzikos kritikų šis albumas buvo pripažintas geriausiu grupės diskografijoje.

Iš karto po šio albumo išleidimo QMS palieka gitaristas Geris Dankenas ir, persikėlęs į Niujorką, kartu su išėjusiu iš kalėjimo Dino Valenti  pradeda įrašinėti naują albumą. Dankeno vietą užima garsus anglų studijinis muzikantas Niki Hopkinsas. Sekančiais 1970 metais į Quicksilver Messenger Service sugrįžta sūnūs paklydėliai Dankenas ir Valenti. Ypatingą aktyvumą rodė Dino, kuris bandė nukreipti kolegas nuo ilgų instrumentinių improvizacijų į tradicinį dainų formatą. Tačiau Valenti diktatas, apsunkintas narkotinių problemų, neprisidėjo prie geros atmosferos komandoje ir liaudis pamažu išsibėgiojo. Per trumpą laiką pasišalino Sipolina, Hopkinsas, o Freibergas buvo suimtas už narkotikų laikymą. 1972 metais grupė įrašo du blankius, nesėkmingus albumus ir oficialiai paskelbia apie veiklos pabaigą. Vėliau QMS kelis kartus bandė reanimuotis, net įrašinėjo albumus, kurie, deja, nebuvo perkami, o į koncertus susirinkdavo mažai klausytojų. Tad grupė vėl užsikonservuodavo…  iki kito prisikėlimo.

 
Parašykite komentarą

Publikavo gegužės 11, 2018 Debiutas

 
 
%d bloggers like this: