RSS

2018 muzikinių įvykių apžvalga

Trumpai tariant – 2018-eji

SAUSIS

Albumas „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“ buvo geriausiai parduodamas JAV – realizuota  14,32 milijonų egzempliorių. Antroje vietoje –  taip pat Bitlų albumas „Abbey Road“.

Šį pasaulį paliko vienas iš grupės „Moody Blues“  įkūrėjų, fleitistas, vokalistas ir kompozitorius Rėjus Tomasas. Muzikantui buvo 76 metai.

Queen gavo „Grammy  Lifetime Achievement Award“, nors grupė formaliai jau „gyvena“ „Rokenrolo Šlovės Salėje“ kaip dainų „Bohemian Rhapsody“ ir „We Are The Champions“ atlikėjai. Nežiūrint jų buvusių pasiekimų roko muzikoje, tai bus pirmas grupės apdovanojimas.

Londone mirė grupės „The Cranberries“ 46-ių metų vokalistė Dolorese O‘Riordan. Oficialiame pareiškime sakoma, kad vokalistė Londone dalyvavo įrašų sesijoje.

Prieš 75 metus į šį pasaulį atėjo unikalaus vokalo ir viena ekstravagantiškiausių 60-jų roko muzikos ikonų – Dženis Džoplin. „Jokio „rytoj“ nebūna. Yra šiandien ir tik šiandien. Žurnalistai sako man, kad aš mirsiu jauna ir mirtis bus tragiška, kaip visų bliuzo atlikėjų. Ir ką aš į tai turiu atsakyti?“…

Eltonas Džonas pareiškė, jog palieka sceną. Dabar jam pirmoje vietoje jo vaikai. O ne sveikatos problemos, kaip anksčiau skelbė tabloidai.

VASARIS

Heavy metal gal būt taip neskambėtų, jeigu jame nebūtu Toni Aiomi gitaros rifų. Jaunysteje, dirbdamas gamykloje, gavo dešinės rankos traumą, tad svajonės apie gitaristo karjerą tarsi ir nutolo. Tačiau jis nutarė nepalikti muzikos ir, įkvėptas kito gitaristo – Džango Reinhardo pavyzdžio, pasigamino specialius protezus, tad dar ir šiandien „lydo metalą“.

Džordžui Harisonui – 75

KOVAS

Prieš 45 metus buvo išleistas albumas „The Dark Side Of The Moon“.

 Voterso sprendimas visus albumo dainų tekstus parašyti pačiam davė puikų rezultatą: sufokusavus visas albumo muzikines idėjas bei lyriką į vieną konceptualų kūrinį, gimė šedevras. Kasdienis stresas ir didelė psichologinė apkrova, brendimo, senėjimo ir mirties baimė, negailestinga kova dėl išlikimo ir valdžios, o taip pat vienatvė ir psichikos sutrikimai – tokios buvo pagrindinės opuso temos. Albumo pabaigoje nuskambanti paskutinė frazė viską paaiškina: „There is no dark side of the moon, really. Matter of fact it‘s all dark“…    

BALANDIS

„Abba“ nariai paskelbė apie grįžimą. Po 35-ių metų švedų kvartetas bando įbristi į tą pačią upę…

Koncertuodamas Minske, infarktą patyrė buvęs Rainbow, Deep Purple ir daugelio kitų grupių vokalistas Džo Lynas Terneris.

40 metų Rainbow albumui „Long Live Rock‘n‘Roll“. Itin sunku buvo sukurti ką nors geresnio, nei prieš tai išleistas puikus albumas „Rising“, bet Ričis Blekmoras, Ronis Džeimsas Dio ir Co sugebėjo paskelbti pagrindinį roko principą: „Tegyvuoja rokenrolas!“

GEGUŽĖ

1948-jų gegužę gimė būsimasis Black Sabbath būgninkas Bill‘as Ward‘as. Būdamas 4-ių, pradėjo daužyti į viską, kas turėjo cilindrišką formą. Ypač mėgo kartonines dėžes. Lemtinga būsimai muzikanto karjerai buvo diena, kai jis išgirdo Preslio „Jailhouse Rock“.

75-ių jubiliejų turėjo švęsti ir Džekas Briusas – bosinės gitaros virtuozas ir Cream vokalistas. Deja, prieš keturis metus roko muzikos pasaulis neteko šio garsaus muzikanto. „Gera roko grupė būna tada, kai scenoje muzikantai groja sau, o jeigu salėje dar yra ir publika – tegul klausosi į sveikatą“.

Ozis Osbornas, paklaustas, kokius albumus pasiimtų į negyvenamą salą, pareiškė, jog tai būtų 5 mylimiausi: The Beatles – Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band; The Beatles – Revolver; Led Zeppelin – I; Led Zeppelin – II; ir savo solinį – No More Tears.

BIRŽELIS

Fenomenalus būgnininkas, didysis improvizatorius, puikus virtuozas ir nepakeičiamas Deep Purple narys Ian‘as Paice‘as atšventė 70- metį. 

Atnaujinama garsioji Abbey Road perėja. Kad juos! Panaikino mudviejų su redaktore pedsakus! Teks skristi į Londę mindyt iš naujo.

LIEPA

Pernai garsiajam multikui „Yellow Submarine“ sukako 50 metų. Ironiška, bet patys Bitlai filmo kūrime ne tik nedalyvavo, bet į patį procesą  žiūrėjo abejingai. Tuo metu jie bandė pataisyti jų ką tik įkurtos firmos Apple Corps. finansinius reikalus. O svarbiausia – atsigauti po Brajano Epstaino tragiškos mirties. Dar paaiškėjo, kad pagal kontraktą jie liko skolingi kompanijai United Artists dar vieną filmą. Bitlai neturėjo jokio noro veltis į dar vieną kinoavantiūrą. „Multikas“ šioje situacijoje buvo idealus variantas. Iš jų reikalavo tik keturių naujų dainų. Netgi įgarsino atsitiktiniai aktoriai. Tiek atsitiktiniai, kad Harisono vaidmens „atlikėją“ surado artimiausiame pabe. Niekas nežinojo, kuo šis žmogus anksčiau vertėsi, kol vieną grąžią dieną karo policija jo nesuėmė už dezertyravimą. 1980 metais Džonas Lenonas su įprastu jam sarkazmu pasakė: „Su šiuo filmu mes neturėjom jokių ryšių. Jo herojai mums nepatiko. Mes tikrai nežinojom, kas ten vyksta“.  

1968-jų sausį The Doors pradėjo įrašineti savo trečią albumą, o liepą albumas „Waiting For The Sun“ pasiekė parduotuvių lentynas. Kaip įprasta, dirbant studijoje netrūko Morisono „bajerių“: kartą po 0,7 l dozės viskio jis atbrailomis apėjo studijos stogą. Prieš tai susilažindamas, kad jam tai padaryti – kartą nusispjauti. Dažnai Džimis ateidavo į studiją laikydamasis sienų. Draugams kildavo klausimas: ar jis išgyvens iki albumo įrašymo pabaigos?

RUGPJŪTIS

Rodžeris Votersas sugrojo koncertą Kaune. Po koncerto Lietuvos „patriotai“ reikalavo įkišti muzikantą už grotų. Už politizuotą šou.

RUGSĖJIS

Rodžeriui Votersui – 75. „Aš manau, sienos pradėtos statyti pasibaigus Antram Pasauliniam karui. Kažkam, kas susimąsto apie panašius dalykus, ši siena simbolizuoja atskirtį nuo viso pasaulio, kiekvienas tai supranta savaip. Mes savo rankomis pastatėm sieną tarp mūsų ir klausytojų. Reikėjo būti kuklesniems ir nerengti koncertų stadionuose. Stadionas pilnas fanatų atneš pelną, bet neatneš tavo muzikos supratimo“.

Naujas sero Polo albumas „Egypt Station“ užėmė antrą vietą britų čartuose.

SPALIS

Vieną geriausių savo albumų Eltonas Džonas išleido prieš 45 metus. Albumas „Goodbye Yellow Brick Road“ buvo įrašomas Prancūzijoje, studijoje, kurią jau išbandė Jethro Tull ir Uriah Heep. Eltonas abejojo, ar verta išleisti dvigubą albumą, kurio gamyba ir galutinė kaina gali būti per brangi. Išklausę visas dainas, jis nusprendė kai ką išmesti, o ką reikia – palikti.  

Paskutinis Džimio Hendrikso studijinis albumas „Electric Ladyland“ švenčia 50 metų jubiliejų.

Tokio pat garbingo jubiliejaus sulaukė debiutinis Jethro Tull diskas „This Was“. Gauruotai-barzdotas kolektyvas šiais laikais būtų priskirtas prie „Valstiečių-žaliujų sajungos“. Juk vardą tai jie turi valstietišką – anglų agronomo, gyvenusio 17-18 amžiuje. „Mūsų pirmojo albumo viršelyje mes vaizdavom gnomus. Tai buvo mistifikacija ir mes net nepagalvojom, kad daug kas priims tai už gryną pinigą. Kai mes pirmą kartą atvažiavom gastrolių į JAV, žiūrovai buvo šokiruoti; „Mes galvojom, jums virš 50!“,- prisimena Janas Andersonas.

 

LAPKRITIS

Švenčiant Bitlų „Baltojo“ albumo 50-metį, išleistas jubiliejinis box-set.

GRUODIS

Albumui „Sabbath Bloody Sabbath“- 45.

Prieš įrašant šį albumą, Ozis su draugais nutarė apsigyventi Kliaruelio pilyje. Kaip nebūtu keista, naujų idėjų sandėlys buvo tuščias, tad gotikinė pilies atmosfera turėjo padėti susikoncentruoti ties kūryba ir sugeneruoti naujų minčių. Visa aparatūra buvo sustatyta pilies požemiuose. Disko įrašymas virto siaubo filmu: tą naktį, kai buvo sugalvotas rifas titulinei dainai „Sabbath Bloody Sabbath“, Ozis vos nesudegė, užmigęs girtas prie židinio. Pilyje šlaistėsi vaiduokliai, kuriuos vaikinai dažnai matė. Tonis sugalvojo pagąsdinti draugus ir, aptikęs spintoje manekeną, aprengė jį moteriškais skarmalais. Kai Batleris ir Vordas grįžinėjo iš pabo,  Tonis išmetė manekeną per langą. Šie sekundei apstulbo, bet netrukus beprotišku greičiu pasileido bėgti. Tuo metu girtas Ozis su kirviu rankoje gaudė vaiduoklius…

 

Ozio Osborno jubiliejus. „Daugelyje atvejų aš dar užstrigęs 70-aisiais. Aš atsisakau naudotis mobiliuoju telefonu ir atsisakau mokytis naudotis kompiuteriu. Aš, po perkūnais, nenoriu apie tai žinoti. Niekas su niekuo daugiau nebekalba. Viskas sukasi aplink šitą kompiuterinį mėšlą ir elektroninį paštą. Vienintelis dalykas, kurį aš pažistu, mano teliko pultas. Mano didžiausias pasiekimas – kad aš vis dar gyvas“,- Ozzy Osbourne.

 

John Lennon. 1940.10.09.  –  1980.12.08.

Jim Morrison.1943.12.08 – 1971.07.03

Kitui Ričardsui sukako 75. Prie gyvos legendos statuso drąsiai galima pridėti gamtos dėsnių ir sveikos gyvensenos taisyklių laužytojo titulą.

Reklama
 
Komentarų: 1

Publikavo sausio 3, 2019 trumpai tariant

 

Jeff Lynne‘s ELO O2 arena, Londonas, 2018 m. spalio 18


Jeff Lynne yra viena iš labiausiai ilgalaikių bei paslaptingiausių figūrų roko pasaulyje. Formuodamas Electric Light Orchestra 1970-aisiais, jis pažadėjo tęsti Bitlų “I‘m The Walrus“ idėjas: rašė dainas pagal „simforoko“ prekinį ženklą,  sugebėjo sukurti puikių kūrinių su įdomiais „kabliukais“. 1976-1981 m. jo parašytos dainos pasiekė nepertraukiamą 15 ELO išleistų geriausių singlų karaliavimą. Džefas Lynas, britų spaudos pramintas „žmogumi su tamsiais  akiniais“, galėtų papasakoti daug įdomių istorijų iš savo ilgos muzikanto ir prodiuserio karjeros, bet jis pats mažai kalba –  už jį kalba jo sukurta nuostabi muzika. Ir praėjusį trečiadienį Londono O2 arenoje mes tai girdėjom.

Scenoje buvo ne tie „Elektrikai“, su kurių muzika augo dabartinių 50-60-mečių karta – tai buvo visiškai kiti muzikantai. Bet kaip jie grojo! Per trumpą pauzelę Džefas Lynas pasakė:“Aš nebūčiau šioje grupėje, jei nebūtų šios grupės“. Kiekviena daina skambėjo taip, kaip prieš daug metų iš radijo imtuvo ar vinilo skambėdavo tikri ELO. Daugiau kaip po 30 metų, kai tikras ELO „užgesino šviesą“, Džefas pagaliau išėjo iš savo namų įrašų studijos ir su nauja komanda užlipo į sceną… Kruopščiai atrinktos dainos išlaikė išbandymą laiku ir vis dar  jaudina gerbėjų širdis, todėl visi bilietai būna išpirkti. Kiekvienas koncerto elementas – ar tai būtų muzikinis atlikimas, ar šviesos, ar vizualiniai efektai – puikiai atitiko skambėjusių kūrinių dvasią. Šiaip iš prigimties pakankamai ramūs, anglai šėlo atsakančiai! Vienintelis dalykas, kuris nepatiko mano redaktorei – nebuvo vietos pašokti: parteris buvo užstatytas kėdėmis, o prie scenos neleido tvarkdariai. Tad išlieti susikaupusi adrenaliną galėjai smarkiai plodamas ir dainuodamas. Ypač adrenalinas viršijo normą, koncertui einant į pabaigą: „Don‘t Bring Me Down“, „Turn To Stone“ ir „Mr. Blue Sky“ pakėlė ant kojų sėdėjusius kėdėse. O Bethoveno 5-sios simfonijos įžanga, pereinanti į  Čako Berio „Roll Over Beethoven“, pastatė ant ausų visą salę. Po to paskutinis selfis su žiurovais. Viskas.

Redaktorės žodis:

Netikiu meile iš pirmo žvilgsnio, bet kai pirmąkart  išgirdau ELO  – o tai buvo jų„Twilight“ –  taip gimė , kaip aš sakydavau, „meilė iš pirmo gabalo ir visam gyvenimui“. Tada buvau, berods, dešimtoje klasėje ir nuo tada ELO man tapo- ir išliko iki šiol – grupė Nr.1. Mėgavausi jų muzika, kai šios grupės muzikantai koncertavo Vilniuje su G.Rinkevičiaus vadovaujamu simfoniniu orkestru. Tačiau jų tarpe, deja, nebuvo grupės lyderio Džefo Lyno: prieš daug metų jo ir kitų grupės muzikantų keliai išsiskyrė… Kartais sakydavau, kad didžiausia mano svajonė – pamatyti „elektrikus“ su Džefu Lynu. Ir štai didžioji svajonė pagaliau išsipildė (Justinai, Karole, Gabriele, dar kartą ačiū!).

Savo aplinkoj pažįstu ne vieną Deep Purple  faną, AC/D ar Queen mėgėją, sutikau ne vieną Depeche Mode bei Status Quo aistruolį, o jau apie „popsistus“ ir „metalistus“ išvis nekalbu …  Bet per visą savo gyvenimą sutikau tik vieną karštą Electric Light Orchestra gerbėją (dabar jau Amžiną Jam Atilsį…). Ir kai po truputį pildėsi 20 tūkstančių žiūrovų talpinanti  O2 arena, aš pasijutau, lyg būčiau tarp namiškių! Malonu buvo matyti šypsenas aplinkinių veiduose – juk tai susitikimas su muzika, su kuria jie augo, linksminosi, susitikinėjo, mylėjo…ir nesiskiria iki šiol. Koncertas pralėkė lyg akimirka…

Jei aš būčiau roko muzikos kritikas, vadinčiau Džefą Lyną roko muzikos Mocartu. O jei būčiau roko muzikos  Kristus, tai tarčiau jam: „ Tu esi  Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Šventovę , ir popso vartai jos nenugalės.

Bet aš tesu tik viena iš milijonų jo klausytojų, todėl su viltim sakau: See You, Jeff Lynne! See You, ELO! 

P.S. Po kelių dienų, norėdami atgaivinti koncerto dvasią, pasižiūrėjom pernai išleistą DVD „Wembley Or Bust“ ir galutinai suvokėm, kur teko laimė būti. Neabejingiems Džefo Lyno kūrybai rekomenduoju šį įrašą.


Fotogalerija

 

 

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo spalio 23, 2018 redaktoriaus zodis

 

London Calling: sugrįžimas (tęsinys)

 

Po higieninių-santechninių pamastymų sugrįžom į tikrovę ir patraukėm link kadaise labai garsios rokenrolinės vietos – klubo „Bag O‘Nails“. Tolimais laikais, kai Londonas pašėliškai svingavo, klubas buvo vieta, kur mėgo „tūsintis“ kūrybinė intelegentija ir muzikantai – Mikas Džageris, Erikas Kleptonas, Eltonas Džonas, „The Animals“, „The Who“, Džimis Hendriksas, „Small Faces“ bei daug kitų. Ir, žinoma, kultiniai Bitlai. Būtent čia Polas Makartnis susipažino su savo viso gyvenimo meile Linda Istman, o Džimis Hendriksas 1966 metais sugrojo savo pirmajį koncertą Londone. Tais laikais, jeigu jums atsibosdavo „žolė“, kuri karaliavo visose Soho klubuose (Džonui Lenonui tai labai nepatiko – žmonės be perstojo traukė „džointus“), ir tingėjot nueiti į pabą „Scotch St. James“, galima buvo paimti taksi arba paprašyti nuosavą vairuotoją nuvežti jus į „Bag O‘Nails“.

Šio klubo scena buvo svarbus etapas daugybei pradedančiujų, talentingų muzikantų. Čia buvo susitikimų vieta su garsiais prodiuseriais, gaudančiais būsimąsias žvaigždes. Kitiems tai buvo susitikimų su merginomis, kurios vėliau tapdavo žmonomis, vieta. Bitlai buvo nuolatiniai klubo lankytojai, o Polas Makartnis turėjo savo staliuką.

…Tai buvo 67-jų gegužes 15 diena: Brajanas Epstainas ištaisė iškilmingus pietus albumo „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“ išleidimo proga. Po šių pietų Polas su draugais nutarė pratęsti vakarėlį: “Tą vakarą, kai sutikau Lindą, aš buvau „Bag O‘Nails“e ir klausiausi Džordžo Feimo ir jo grupės „The Blue Flames“. Linda buvo su „The Animals“ vaikinais, su kuriais susipažino Niujorke per fotosesiją“. (Paul McCartney, ištrauka iš knygos: B.Miles, „Many Years From Now“). „Jie sėdėjo prie scenos už kelių žingsnių nuo mūsų staliuko. Pasirodymas baigėsi ir kai kurie jos draugų susiruošė išeiti, kiti nuėjo prie baro paimti gėrimų. Aš sėdėjau iš krašto ir, kai ji ėjo pro mūsų staliuką, aš buvau atsistojęs ir netikėtai pastojau jai kelią. Pasakiau: „Ak, atsiprašau! Labas. Kaip laikotės?“. Po to prisistačiau ir pasiūliau: „Mes ruošiames į kitą klubą, ar nenorėtumėt prie mūsų prisijungti?“. Aš jaudinausi, nes niekad anksčiau taip su merginomis nesusipažindavau“. Ji pasakė: „Gerai, nuvažiuojam dar kur nors“… „Mes šiek tiek paflirtavom ir aš jau buvau pasiruošusi grįžti pas savo draugus, bet Polas pasakė: „Mes važiuojam į kitą klubą. Nori su mumis?“. Aš pamenu, tą vakarą visi prie staliuko pasakojo, kad „Procol Harum“ šį vakarą gros viename klube. Po koncerto Polas pavėžėjo dailininką Dadly Edvardsą namo, o paskui mes nuvažiavom pas jį“. (Linda, „Many Years From Now“)…

Kiekvieną kartą, kai Londono padangėje sužibėdavo nauja žvaigždė, apie tai iškart sužinodavo visas pasaulis. Taip atsitiko ir Džimiui Hendriksui, kuris sugrojo savo debiutinį koncertą būtent šiame klube. Tąkart klubo lankytojai išgirdo tai, ko anksčiau negirdėjo ir nematė – šis koncertas pripažintas pačiu svarbiausiu iš „svinguojančių 60-jų“. „Tą vakarą,- prisimena Kitas Altemas, buvęs Džimio PR menedžeris,- Časas Čandleris iš „The Animals“ pakvietė mane pasiklausyti Hendrikso. Tai buvo pirmas jo gyvenime tikras koncertas. Koncerto metu Časas pasisuko į mane ir paklausė manes: „Na, ką tu galvoji?“. Aš pasakiau, kad nieko panašaus savo gyvenime negirdėjau.“ Po koncerto žinomas muzikinis prodiuseris Kitas Lambertas tikrąja tą žodžio prasme prasiveržė prie Džimio staliuko ir pasakė, kad jie būtinai turi įrašyti singlą. Praėjus keliems mėnesiams po šio įvykio, spalį, buvo įrašytas singlas „Hey Joe“,  išgarsinęs Jimi Hendrix Experience visame pasaulyje…

Taip mes su redaktore prisilietėm prie istorijos… Kaip vėliau sužinojom, šiame klube dažnai lankydavosi Mikas Džageris, kuris vėlai vakare pasistiprindavo, užsisakydamas savo firminį steiką su čipsais ir žirnių koše. Čia vienu metu galima buvo sutikti daug to laikmečio garsenybių, pamėgusių gyvenimo stilių, vadinamą „šampanas su ikrais“.. Dabar legendinis, kaip jį švelniai vadindavo, „Maišas“, veikia kaip private members club ir jo nariai turi tikrai karališkąsias privilegijas. Čia gamina itališkus patiekalus, o alkoholio kolekcijoje yra ne tik puikūs vynai, bet ir reti, 1811 metų konjakų egzemplioriai. O mūsų ekskursijos metu, deja, klubas buvo uždarytas – lentelė ant durų skelbė, kad lankytojai kviečiami atvykti vakare. Pasijutom šiek tiek pavargę nuo įspūdžių ir kitų rokenrolinių vietų lankymą atidėjom kitai dienai. Juolab, kad mūsų laukė skanios picos vienoje iš Grinvičo picerijų.

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo spalio 13, 2018 bendra

 

London calling: sugrįžimas

Paskutiniu metu mane užvalde geriausia žmogaus savybė – tinginystė –  ir šis traktatas buvo padėtas į stalčių, juolab ta moteriškė su arfa buvo nuskridusi pas kažką kitą… Bet visuomenės ir redaktorės spaudžiamas buvau priverstas nupūsti dulkes nuo klaviatūros ir prisiminti tai, kas buvo…

Nūnai yra labai populiarūs serialai ir „remeikai“. Serialai tęsiasi per daug sezonų ir nežinai žmogau, ar sulauksi jų pabaigos, ar anksčiau sudėsi „lastus“ ir patrauksi link Abraomo… Taigi, kažkaip  savaime gavosi, kad ir aš įbridau į tą pačią upe ir pasirašiau su redaktore kontraktą naujam sezonui ir naujam traktatui.  Apie  ką? Sprendžiant iš pavadinimo “London calling: Sugrįžimas” apie tą patį, beveik pamirštą rokenrolinį Londoną.

Po visų baisių įvykių su “bombistais” ir išprotėjusiais vairuotojais, bandančiais mus atversti islaman, kelionė lektuvu neatrodė jau tokia labai kasdieniška…ir  tas skrydis kažkaip pailgėjo. Šaunūs  Vilniaus muitininkai atėmė iš redaktorės paprasto lietuviško vandens butelaitį. Mane “nuskausmino”, atimdami pėdų gaivintuvą (prisiminęs skaudžią patirtį, kai vos vos išvengiau mažojo kojos piršto amputacijos, pasiėmiau kelionėn šį stebuklingą preparatą), tad šį kartą buvau pasiruošęs apsaugoti nuosavas kojas nuo bet kokių nelaimių.

Londoną  radom toj pačioj vietoj. Aborigenų rasinė sudėtis nepasikeitė, nors mano akys labiau pratusios prie šviesių spalvų, užfiksavo šiokį tokį aplinkinių patamsėjimą. Ir drabužių stiliuje daugiau dominavo džihado atstovų mados. Kaip ir pernai, rusų oligarchų bei Mozės vaikų nebuvo pastebėta (jie, kaip žinia, valdo pasaulį). Žinia, Londonas yra ne tik britų sostinė, milijonų imigrantų ir pigios darbo jėgos susitelkimo vieta, bet ir vienas iš dviejų didžiausių roko valstybių megapolis. Tačiau rokenrolinėje Britanijoje, skirtingai nuo Amerikos, už Didelės Balos, roko žvaigždės koncentruotai telkdavosi Londone. Amerikoje Princas buvo pasilikęs savo Detroite, Nirvana bazavosi Sietle, o Doors ir Beach-Boys – Los-Andžele. Net garsieji R.E.M. gyveno beveik provincijoje – nedideliame miestelyje Atėnai, Džordžijos valstijoje. Taigi, tūlas roko maniakas per kelias dienas gali aplankyti visas rokenrolines vietas Londone, o Amerikoje jam tektų trankytis po visas Valstijas, kaip antai: iš Niujorko į Friską, arba Los-Andželą, kad pagulėtų ant Venis paplūdimio smėlio. Ant kurio gulėjo Džimas Morisonas.

Pamiršęs apie vietinio klimato išdaigas, vieną rytą kukliai apsirengęs išėjau kieman sutraukti nikotino lazdelę ir pasigrožėti  anglišku “gardenu”. Viskas būtų buvę ok, bet kitą dieną aukšta temperatūra ir radikulitas atėmė visą gyvenimo džiaugsmą. Iškilo pavojus piligriminei kelionei į šventas rokenrolines vietas. Laimei, redaktorė išrašė puikų vaistą: dvi dienas gulėt lovoj. Tas išėjo abiem į naudą: aš pasveikau, o redaktorė dvi dienas ramiai “šopinosi”.  Kaip žinia, londonietiškas oras permainingas kaip moteriškas charakteris. Taigi, “paseilinto piršto” metodas čia nesuveikė ir į aprangos kodą turėjo būti įtrauktos įvairios apsauginės  – nuo lietaus ir kitokio darganoto oro – priemonės. Apsiginklavom visais reikalingais technologiniais stebuklais,  kurie sutilpo išmaniajame, ir leidomes, kaip mūsų kaime sako, “miestan”. Pirmas sustojimas – Grinvičas. Čia vyko “liaudies meistrų” mugė ar šiaip turgelis. O koks turgelis be skanių užkandžių! Ore tvyrojo indų, afrikiečių ir azijiečių kulinarinių stebuklų kvapai, kurie blaškė dėmėsį ir viliojo prieiti. Tačiau mus labiau domino, ką tokio ypatingo gamina britų “liaudies meistrai”.

Tarp įvairių kičinių daiktelių, galima buvo pamatyti gan įdomių dalykų. Staiga per visus kvapus ir garsus prasiveržė aborigenų muzikos garsai. Aikšteje, šalia turgelio šoko smagūs vyrukai – nusprendėm, kad tai gali būti škotai (bet be sijonų). Pasižiūrėjom jų puikaus šokio ir paaukoję kelis angliškus pinigus šokėjams patraukėm į mūsų jau išbandytą vietą – paban, atsigerti belgiško braškių alaus. Tuom išvyka ir pasibaigė… Bet čia tarp kitko.

Kitą dieną oras padiktavo rinktis vasarinį aprangos kodą – aplinka įkaito iki neįtikėtinų 22 laipsnių šilumos! Pagaliau galėjom traukti į Centrinį Londoną, kur yra didžiausia lankytinų vietų koncentracija. Big Benas, Taueris ir Vestminsteris turėjo palaukti savo eilės. Mūsų laukė Soho! Ten, kur buvo kuriama roko muzikos istorija.  Puikiai nusiteikę sulipom į double deck’o antrą aukštą ir leidomės į Sohą.

O, Sohas! Sovietmečiu buvo brukamas štampas, jog tai Sodoma ir Gomora – įžengęs ten gali tapti gašlių prostitučių ir prostitutų auka. Bet praleides ten kelias valandas nustebau: niekas mano tobulomis kūno formomis nesusižavėjo ir nekaltybę išsaugojau.

Anksčiau buvo taip: nori daryti tikrą roką – daryk. Nori, kad apie tave sužinotų visas pasaulis – važiuok į Londoną ir tau pasiseks. Tai įrodė roko muzikos legendos – Džimis Hendriksas, Bitlai ir Rolingai. Jie vaikščiojo šiomis gatvėmis. Gyveno šiuose namuose. Kvėpavo šiuo oru. Rašė dainas. Norit pamatyti tas vietas? Sekit paskui mus.

Pirmoji lankytina vieta – “Trident Sound Studios Ltd”, Anne’s Court gatveleje. GPS’as atvedė į norimą vietą, kuri, beje niekuo neišsiskyrė. Bet… Ant sienos po stiklu kabojo sąrašas muzikantų, kurie įrašinėjo šioje studijoje. Nuo pavardžių ir grupių pavadinimų užgniaužė kvapą! Sąrašo apačioje prierašas „And many, many more…“. Nevardinsiu visų garsių tų laikų grupių, kurios čia įrašinėjo, tai puikiai matosi nuotraukoj.

Pasižiūreję į „kantyčkes“, pasukom link Denmark Street, kur viename iš namų buvo įrašų studija Regent. Ten savo pirmą diską įrašė The Rolling Stones, po jų čia dirbo Jimi Hendrix, The Kinks, The Who, David Bowie… and many many more… Net garsieji Eagles, atskridę iš Amerikos, Regent studijoje šlifavo medžiagą savo albumui „On The Border“(pats albumas buvo įrašinėjamas Barnse, Olympic studijoje, apie kurią aš pasakojau anksčiau). Nedidelėje patalpoje sienos nukabinėtos tų laikų plakatais ir laikraščių iškarpomis. Ir gitaros! Garsiausių firmų ir įvairiausių formų. Jos kabo ant visų sienų, o brangiausios išstatytos apžvalgai vitrinoje, sukeldamos seilių išsiskyrimą pradedantiems ( ir ne tik) gitaristams.

Lengvai apsinešęs nuo įspūdžių, išėjau laukan. Sekantis objektas buvo už kelių kvartalų kelio, tad beeidamas atgavau įprastą formą. Sekantis programos taškas – Saville Theatre, dabar pervadintas į Odeon. Čia 1967 metais, prieš išvykdamas į Monterejaus festivalį, paskutinį pasirodymą surengė Džimis Hendriksas. Pastatytas 1931 metais, šis pastatas prastovėjo 10 metų ir buvo fricų liuftvafes subombarduotas, tačiau po karo atstatytas ir  daug kartų keisdamas paskirtį, savininkus ir pavadinimus, sulaukė mūsų dienų. Roko muzikos klestėjimo laikais čia grojo The Move, Procol Harum ir Cream. Bitlai čia filmavo video klipą dainai „Hello, Goodbye“, o 1965 Brajanas Epstainas ir Bitlai surengė spaudos konferenciją po ordinų įteikimo. Beje, Epstainas turėjo šio teatro kontrolinį akcijų paketą.

Sekantis mūsų keliones objektas buvo auksinių 60-jų roko Meka – Marquee klubas. Deja, nieko, išskyrus atsiminimus, nebeliko iš legendinio klubo… Štai jo trumpa istorija: pirmą kartą klubas atsirado 1958 metais – rokas tada dar lakstė su trumpom kelnytėm. Čia buvo vieta, kur skambėjo džiazas ir skiflas – labai populiarus tuometinėje Britanijoje muzikos stilius. 1964 metais klubas persikėlė į Sohą ir būtent čia jis įgavo savo legendinį statusą. Mažytėje klubo scenoje grojo The Rolling Stones, Yardbirds, The Who, Led Zeppelin, King Crimson, Jethro Tull, Jimi Hendrix, Pink Floyd. 64-aisiais pimą kartą į sceną išėjo niekam nežinomas Deividas Bovi, o 67-ais – Fleetwood Mac su Piteriu Grinu. 1964 metais Moody Blues menedžeris Aleksas Miurejus klubo kieme įrengė nedidelę studiją, kur buvo įrašytas pirmas Moody Blues singlas Go Now. Vėliau klubą užliejo pank roko banga – Stranglers, Clash, Generation X, kurioje savo karjerą pradėjo Bilis Aidolas.

Dabar toje vietoje, kur klubas gyveno savo aukso amžių, name Wardour Street, pažymėtame 90 numeriu, yra restoranas-baras Floridita. Vienintelis šlovingos šio namo roko istorijos atributas – memorialinė lenta atminti The Who būgnininkui Kitui Munui.

Po tokios dozės įspūdžių vidinis balsas pakuždėjo priimti dar vieną dozę – pintą gero alaus. Nemaniau, kad susirasti pabą, kuriame buvo galima tai padaryti, bus misija neįmanoma. Nors jų buvo kiekviename žingsnyje, norinčių susileisti pintą kitą buvo dar daugiau. Keli pabai buvo okupuoti „Arsenal“ futbolo klubo fanų (tai galima buvo suprasti iš baltai raudonų  šalikų) , „fundamentaliai“ besiruošiančių palaikyti savo numylėtinius per vakaro rungtynes. Kitame dominavo žalia spalva – kažką, garsiai dainuodami, šventė airiai. Atsidūrėm priešais barą su pažįstamu pavadinimu, bet praeiviai kažkaip ristele praeidavo pro jį. Supratom, kad šiandien ne ta diena jame apsilankyti… Gal pirmadienį…

Žinoma, galima buvo prisišlieti prie „Arsenalo“ fanų, pagaliau prie tų pačių balsingų airių, juolab, kad tenykščiai papročiai leidžia stovėti su bokalu alaus gatvėje. Tačiau angliškas oras vertė ieškoti sausesnės vietos.

Bus daugiau…

 
Parašykite komentarą

Publikavo rugsėjo 9, 2018 bendra

 

Trumpai tariant

Abba vėl dainuos!

Po 35-ių metų pertraukos Agneta, Bjornas, Benis ir Ani-Frid pareiškė apie susivienijimą. Tai jie paskelbė savo paskyroje Instagrame. Jie dalyvaus naujame skaitmeniniame-pramoginiame projekte, kuris bus rodomas žiemą per vieną iš Švedijos TV. Kolektyvas jau įrašė dvi dainas, kurios skambės tame projekte.

Seras Polas gavo dar vieną apdovanojimą

Karalienė Elžbieta įteikė Makartniui Garbės Kavaleriaus Ordiną. Bitlas buvo apdovanotas už indėlį į muziką. „Mano mama ir tėtis didžiuotūsi šiuo apdovanojimu“,- po ceremonijos Bekingemo rūmuose sakė Polas. Jį pasveikino dukra Stela, garsi dizainerė, ir padėkojo, kad šiai iškilmei jis pasirinko jos sukurtą kostiumą.

The Kinks išleidžia albumą.

Grupės frontmenas Rėjus Deivisas užsiminė, kad grupė gali surengti kelis koncertus. Paskutini albumą „To The Bone“ The Kinks išleido prieš 24 metus. Deivisas su entuziazmu kalba apie šį reunion‘ą – „Dabar pats laikas bendram darbui – medžiagos albumui turim. Aš parašiau visas šias dainas“. Kaip sakė Rėjus, į koncertinius turus grupė neketina važiuoti, tačiau keli kameriniai pasirodymai pabuose planuojami. Primenu, jog muzikos kritikai 60-jų viduryje kartu su Bitlais, Rolingais ir The Who įjungė The Kinks į „didijį Britų invazijos“ ketvertuką.

Bee Gees vokalistas tapo riteriu.

Vokalistas ir grupės lyderis Baris Gibas už pasiekimus muzikoje iš princo Čarlzo rankų gavo garbingą apdovanojimą. Baris šį apdovanojimą skyrė savo broliams Morisui ir Robinui, kurie jau paliko šį pasaulį. „Jeigu ne mano broliai, manes čia nebūtų. Manau, jie didžiuojasi šiuo apdovanojimu, aš meldžiuosi už juos“,- sakė 71-ių muzikantas. Morisas mirė 2003 metais po pooperacinių komplikacijų, o Robinas – 2012 nuo vėžio.

Polas Makartnis sudalyvavo „The Late Show with James Corden“

TV kanalas CBS išleido 23-jų minučių epizodą su Polu Makartniu, kuriame ex-bitlas pakvietė laidos vedėją Džeimsą Kardeną į „stebuklingą magišką kelionę“ po savo gimtajį miestą. Carpool Karaoke yra šio naktinio šou epizodas, kuriame vedėjas kviečia svečius kartu padainuoti, važiuojant automobiliu svečių pasirinktais maršrutais (paprastai tai apkrautas traffic‘u Los-Andželas). Jame jau sudalyvavo Vilas Smitas, Metallica, Šakilas O’Nilas ir kitos žvaigždės.

 

Anglija pralaimėjo futbolo čempionatą. Kaltas Mikas Džiageris!

Leidinys The Sun parašė, kad Anglijos rinktinės pralaimėjimas pasaulio futbolo čempionato pusfinalyje buvo pavadintas „Miko Džiagerio prakeiksmu“. Rolingų frontmenas žinomas kaip žmogus, „atnešantis nelaimes“ tiems, už kuriuos jis serga. Išimtimi netapo ir rungtynės su kroatais. Mikas atėjo į „Lužniki“ stadioną palaikyti savo tautiečių, bet jie pralaimėjo. Žmogaus su „bloga aura“ reputaciją Mikas gavo dar per 2010-jų čempionatą, vykusį PAR. Tada Džiageris sirgo ne tik už gimtają Angliją, bet ir už Braziliją bei JAV. Visos jos pralaimėjo. 1998 metais per čempionatą Prancūzijoje jis taip pat buvo tribūnose, kai Anglija nusileido Argentinai. 1994 metais Mikas palaikė anglus Tviteryje. Pralaimėta Italijai ir Urugvajui. Šiais metais jis taip pat palaikė tautiečius Tviteryje. 2014 metais jis stebėjo garsias rungtynes tarp Brazilijos ir Vokietijos, kai vokiečiai buvo sutriuškinti 7:1. Už ką sirgo Mikas, manau, aišku. Po rungtynių Mikas pašmaikštavo, kad kaltę už pirmą įvartį prisiimtų sau. Bet ne už likusius šešis.

Pamenu, buvo apsireiškęs išprotėjęs daktarėlis, kuris paskelbė savo istorinio tyrimo išvadas ir tvirtino, jog 100%  žuvusių per karą kareivių valgė agurkus… Musėt, The Sun rašeivos užvalgė ko nors rimtesnio…     

  

Slaptas Makartnio koncertas įvyko Cavern Club‘e

Koncertas truko daugiau kaip dvi valandas ir jame nuskambėjo Bitlų ir Wings dainos, taip pat dainos iš naujo sero Polo albumo Egypt Station. „Tai buvo nuostabu ir sugrąžino daug prisiminimų apie tai, nuo ko viskas prasidėjo“,- savo „veidaknygėj“ parašė Makartnis. Per pasirodymą neapsieita be incidento – Polas po pirmos dainos nutraukė koncertą ir liepė išjungti įrašančius prietaisus. Filmuoti šou buvo uždrausta. Koncerte dalyvavo apie 350 žmonių, kurių tarpe buvo grupės Blossoms muzikantai ir futbolininkas Džeimis Karageris.

Kelias dienas prieš tai panašus koncertas vyko Abbey Road studijose. Į jį atvyko dainininkė Kaile Minog, Džonis Depas, Orlando Blumas, reperis Stormzy ir Polo žmona Nensė bei brolis Džeimsas Makartnis. Prieš koncertą Polas perėjo garsiąja pesčiujų perėja ties Abbey Road studija.

Norintiems pamatyti sero Polo koncertą noriu pranešti: į koncertą Vienoje, kuris įvyks gruodžio 5 dieną, dar yra bilietų. Kaina – 490, 247 ir 150 europietiškų pinigų.

Black Sabbath albumui «Born Again» – 35-eri!

Įrašant šį albumą, į komandos gretas grįžo Bilas Vordas, o vokalistu netikėtai tapo Janas Gilanas: “Aš neturėjau grupės, o Sabatai neturėjo vokalisto“- pasakojo Gilanas. Ypatingo entuziazmo ši idėja jam nesukėlė, tačiau Toniui Aiomiui, kaip jis pats sakė, Jano balsas labai patiko ir buvo nutarta pasikviesti jį į kabaką, skant, intymioj aplinkoj pabandyti jį įkalbeti. „Mes su Toniu ir Gizeriu apie kažką diskutavom. Smulkmenų nepamenu, tik atsimenu, kad diskusijos pabaigoje Gizeris nukrito po stalu… O kitą rytą aš tapau Black Sabbath nariu. Šią naujieną man pranešė mano menedžeris, perspėjęs, jog visus mano karjeros vingius derinčiau su juo. Mes įrašėm albumą „Born Again“ ir išvažiavom į turne… tai buvo ilgiausias „balius“ mano gyvenime!“,- atviravo Gilanas. Jis su savo dainavimo maniera puikiai tiko sabatams. Dar vieną įdomią istoriją papasakojo Gizeris: “Dainoje „Disturbing  The Priest“ pasakojama tikra istorija. Mes ilgai repetavom šį gabalą vienoje bažnyčioje, kur nevykdavo pamaldos. Mes turėjom šunį – airių vilkinį, kuris rytais kaukdavo, prašydamas jį išleisti palakstyti. Tai trukdavo iki tol, kol kas nors iš mūsų neužsimanydavo išeiti „išleisti“ iš pūslės vakarykščio alaus. Po kelių dienų mums pranešė, kad mūsų muzika trukdo vietiniam kunigui ir jis negali užmigti. Bet jis mums atkeršijo – kai mes eidavom popiečio miego, pradėdavo su visa jėga skambint bažnyčios varpais“.

 
Parašykite komentarą

Publikavo rugpjūčio 10, 2018 trumpai tariant

 
 
%d bloggers like this: