RSS

Mėnesio archyvas: liepos 2020

Aš – Ozis

Ozis Osbornas

Dalyvaujant Krisui Airsui

Norėčiau skirti šią knygą visiems mano fanams. Jūsų dėka aš turėjau tokį stebuklingą gyvenimą. Iš visos širdies dėkoju jums. Telaiminą jus Dievas. Ozis.

P.S. Prisiminkime vieną vaikiną vardu Rendi Roudsas, kuris tiek daug man reiškė. Ilsėkis ramybėje. Aš taves niekad nepamiršiu. Viliuosi, kad mes kur nors susitiksim.

Sakė, kad aš niekad neparašysiu šios knygos.

Eina jie šiknon – štai ji.

Tik prisiminsiu kažką…

Ble, nieko neatsimenu.

Na, nebent tai…*

*Tam tikrus įvykius, aprašytus šioje knygoje, kai kurie gali prisiminti savaip. Nesiruošiu su jais ginčytis. Per pastaruosius keturiasdešmt metų aš kišau į save alkoholį, kokainą, „rūgštį“, barbituratus, klijus, sirupą nuo kosulio, heroiną, rogipnolį, klonopiną, vikodiną ir masę kitų psichiką veikiančių substancijų, kurių pilnas sąrašas netilptų šioje nuorodoje. Yra buvę atvejų, kai imdavau viską kartu. Aš ne suknista „Encyclopaedia Britannika“, kad viską žinočiau. Jūs čia perskaitysite tik tai, ką man pavyko išspausti iš savo drebučių, vadinamų smegenimis, bandant atkurti mano gyvenimo istoriją. Ir viskas, nieko daugiau…    

PIRMA DALIS

PRADŽIOJE…

Apie Džoną – įsilaužėlį

    Tėvas nuolat sakydavo, kad gyvenime aš ko nors pasieksiu.

 – Džonai Osbornai, turiu nuojautą, kad iš taves bus naudos! – mėgdavo pareikšti, prieš tai ištuštinęs porą alaus bokalų. – Arba papulsi už grotų!

Ir jis buvo teisus, mano senis…

Man dar nespėjus sulaukti 18-os, aš jau sėdėjau kaliūzėj. Pasodino mane už vagystę su įsilaužimu. Arba, kaip skambėjo kaltinimas: „Neteisėtas pateikimas į patalpą ir nusavybės vagystė už 25 svarų sumą“,- maždaug 300 svarų šiai dienai. Aš jums pasakysiu štai ką – tai nebuvo „Didžiausias amžiaus apiplėšimas“. Niekam tikęs iš manęs plėšikas. Bet aš tai dariau vėl ir vėl. Kartą mūsų gatvėje įlindau į Saros Klark rūbų parduotuvę. Kai griebiau kalną pakabų, pagalvojau: „Super, viską „prastumsiu“ pabe“. Bet buvau pamiršęs žibintuvėlį ir paaiškėjo, kad tamsoje susirinkau vaikiškas kelnytes ir seilinukus. Su panašia sėkme galėjau „stumdyt“ šunšūdį. Nieko nepadarysi, teko vėl ten grįžti. Šį kartą nugvelbiau 24 colių teliką. Šitas šūdas buvo per sunkus man ir, kai aš lipau per tvorą už pardės, telikas krito man ant krūtinės ir aš kokią valandą negalėjau pajudėti. Guliu griovy visas  dilgėlėse kaip koks idiotas. Šiaip ne taip pavyko nustumti teliką į šoną, bet namo grįžau tuščiom rankom. 

Tečią kartą prigriebiau porą marškinių. Į galvą atėjo genialį mintis – užsimauti pirštines kaip tikras profis. Bet likimas pakišo kiaulę: ant vienos nebuvo didžiojo piršto ir aš smarkiai „pripėdavau“. Po kelių dienų į duris pabeldė faraonai. Iškart atsirado ir pirštinės, ir pavogti daiktai. – Pirštinės be piršto? Ai-ai-ai!,- tyčiojosi mentas, segdamas man „brasletus“,- Ką? Galvojai, esi pats protingiausias?..

Kitą savaitę teisėjas įtaisė man 40-ties svarų baudą. Rankose neturėjau tiek „babkių“. Negalėjau susimokėti baudos: turėčiau apiplėšti banką… arba pasiskolinti pas tėvą. Bet pagalbos rankos jis man neištiesė. – Aš gyvenimui užsidirbu sažiningai dirbdamas!- sakė jis. Aš turiu duot tau pinigų?! Tave pasodins. O tu nevok! Bus tau pamoka!- Bet tėti… – Taip bus tau geriau, sūnau.  Viskas, užteks „bazaro“.

Už „vengimą mokėti baudą“ teisėjas nuteisė mane tris mėnesius kalėti Vinson Grine. Pasakysiu jums tiesiai šviesiai: kai man papasakojo apie cypę, aš vos neapsišikau iš baimės. Vinson Grinas – senas, viktorianiškas, 1849 metais statytas kalėjimas, o prižiurėtojai ten – baisūs šunsnukiai. Po kelerių metų vyresnysis kalėjimų inspektorius visai šaliai paskelbė, kad gyvenime nematęs taip smirdančio, prievartos ir neteisėtumo kupino suknisto kalėjimo, kaip Vinson Grinas. Aš maldavau tėvą, kad tas sumokėtu baudą, bet jis vis kartojo, kad kaliūzė įdės mano smegeninėn proto…

 Kaip ir dauguma „maloletkų“, kurie įsivėlė į kriminalą, aš norėjau padaryti įspūdį savo „korešams“. Galvojau, kad „bandiūga“ tai – „krūtas“ reikalas! Ir bandžiau tokiu tapti. Bet Vinson Grine greitai persigalvojau. Kai mane „priėmė“ prie įėjimo, širdis daužėsi taip, lyg norėtų iššokti iš krūtinės ir trenktis į betonines grindis. Prižiūrėtojai ištuštino mano kišenes ir, supakavę visą smulkmę (piniginę, raktus, cigaretes) į polietileninį paketą, iki valiai prisižvengė iš mano ilgų, banguotų, kaštoninių plaukų. – O tu patiksi vaikinams iš Eič bloko!- pakuždėjo man į ausį vienas iš prižiūrėtojų. – Sėkmės pirty, salduk! Neturėjau supratimo apie ką jis. Greitai sužinojau…

 Astono jaunimas neturėjo jokių perspektyvų ateičiai, na, nebent kūprinti naktinėj pamainoj gamykloj prie konvejerio. Tik ten reikėjo darbo rankų. Žmonės tada gyveno apgailėtinose lūšnose be „šikano“. Per antskrydžius Astonas sumokėjo už tai, kad per karą centrineje Anglijoje gamyklose buvo surenkama daug tankų, sunkvėžimių ir lėktuvų. Kai buvau mažas, praktiškai ant kiekvieno kampo buvo griuvėsiai, tai yra namai, kuriuos vokiečiai sulygino su žeme, tikedamasi subombarduoti „Spitfire‘ų“ gamybą Kasl Bromviče. Aš naiviai spėjau, kad būtent taip vadinosi vaikų aikštelės.

Aš gimiau 1948-siais ir išaugau name Lodž Roud 14, pačiam viduryje eilės vienodų, su bendromis šoninėmis sienomis,  namelių. Mano tėtis, Džonas Tomasas, pagal profesiją buvo šaltkalviu-įrankininku ir dirbo naktineje pamainoje „General Electric“ gamykloje, Viton Lein gatvėje. Visi jį vadino Džeku, neaišku kodėl, bet būtent taip tada kreipdavosi į Džonus. Tėtukas dažnai pasakojo apie karą, apie tai, kaip 40-jų pradžioje dirbo Kings Stenli, Glosteširo grafystėje. Kasnakt vokiečių bombonešiai dulkėmis versdavo Koventrį, kuris buvo už kokių penkiasdešimt mylių nuo kaimo. Mėtydavo fugasus ir minas su parašiutais ir sprogimų atšvaitai buvo tokie ryškūs, kad per užtemdymą tėvas galėjo ramiai skaityti laikraštį. Aš buvau dar „pacanėlis“ ir nesugebėjau suvokti, koks tai buvo pragaras. Isivaizduokit, žmonės vakare gulasi miegot ir nežino ar jų namai stovės auštant savo vietoje. 

Bus daugiau…

 
Parašykite komentarą

Publikavo 17 liepos, 2020 Archeologija

 

OZZY v.s PARKINSON

Metų pradžioje laikraščiai mirgėjo antraštėmis apie tai, jog Oziui Osbornui diagnozuota Parkinsono liga. Jam apie šią diagnozę buvo pranešta 2019-jų vasarį. „Tai buvo siaubingai sunkus išbandymas mums visiems,- papasakojo Ozis teleprogramoje „Labas rytas, Amerika“ šių metų sausį. „Prieš Naujus metus aš surengiau paskutinį koncertą. Po jo nuėjau į tualetą, kur nesėkmingai kritau ir susižeidžiau sprandą. Teko daryti operaciją, kas atsiliepė nervų sistemai. Pagaliau, be visų šitų bėdų buvo diagnozuota antro tipo Parkinsono liga.“ „Tai ne mirties nuosprendis,- sakė Ozio žmona Šeron,- bet ši liga paveikia tam tikrus nervus“.  

Toliau sekė įvairios publikacijos Ozio sveikatos tema.

 „Tamsos Princas“ Ozis Osbornas, kuris paskutinius 40 metų mito šikšnosparniais, LSD ir viskiu, dabar ves skiltį apie sveikatą“,- pranešė Sunday Times.

„Buvęs „Black Sabbath“ lyderis Ozis Osbornas nutarė po mirties palikti savo kūną mokslui. Kaip sakė muzikantas, specialistams turi būti idomu ištirti jo ilgaamžiškumo fenomeną. „Tai tikras medicininis stebuklas, kad aš dar gyvas! Aš girtuokliavau 40 metų ir man nieko neatsitiko. Aš prisigerdavau, smigdavau, o vėliau atsigaudavau. Porai dienų „pagauti kablį“- vieni juokai.  Daugelis tai patyrė. Bet mano „zacepas“ tęsėsi keturiasdešimt metų, todėl aš jaučiuosi it vaikštantis stebuklas“,- pareiškė rokeris. „Manau, turiu palikti savo kūną Londono Gamtos istorijos muziejui“,- pasirodė žinutės Internete.

Pagaliau pernai viename moksliniame leidinyje pasirodė straipsnis apie genetines mutacijas. Kaip pranešė New York Post, profesorius Bilis Salivanas iš Indianos Universiteto papasakojo, kad 2010 metais Masačiusetso kompanijos Knome Ink. mokslininkai, tiriantys genus, nutarė ištirti neįprastus žmogaus DNR ir susiekė su Osbornu. Atlikę testus, atrado, jog dainininkas turi anksčiau ištirtą mutaciją, kurios dėka alkoholis praktiškai neveikia organizmo.

 „Jis tikrai yra genetinis mutantas“,- paraše Bilis Salivanas, tyręs DNR įtaką žmogaus elgesiui. Kai kuriems žmonėms atsiranda priklausomybė saldumynams, kai kurie genai didina susidomėjimą kava. Genai taip pat veikia bazines emocijas, pvz. seksualumą, ir netgi politines žmogaus pažiūras.

Kažkas yra pasakęs, kad po Apokalipses Žemeje liks tarakonai, Ozis ir „rolingas“ Kitas Ričardas…

Nelaukdamas Apokalipses ir to momento, kada Ozis atiduos savo kūną į muziejų, noriu supažindinti Jus su šio neordinaraus žmogaus biografija – 2009 metais išleista jo knyga „Aš – Ozis“. 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 17 liepos, 2020 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: