RSS

Mėnesio archyvas: gegužės 2021

Aš – Ozis (14)

Koncertas buvo abaldienas*, nors aš buvau baisiai persigandęs, vos į kelnes nepridėjau. Problemos prasidėjo po koncerto.  Mes pakuojamės aparatūrą. Įrangos technikai buvo mums neįperkama prabanga. Staiga prie manęs artėja raudonplaukis ambalas spuoguotu veidu. Jis laiko bokalą alaus, o nykštukinė telyčia trinasi šalia jo.

 – Ei, tu! – šaukia jis. – Klijuoji mano džekę?

 – Atsiprašau, kas? – vėl klausiu.

 – Ką girdi. Klijuoji mano mergą? Tu spoksojai į ją. Ką, gal tu nori ją išdulkinti?

 – Jūs tikriausiai klydote. Aš į nieką nežiūrėjau.

-Tu spoksojai į ją. Aš mačiau. Savo akimis. – Vaikinas stovi taip arti, kad jaučiu jo prakaituotų marškinėlių smarvę. Bičas turi priekalo dydžio galvą ir atrodo dar didesnis, nei mano mokyklos gynėjas, gąsdinęs mano persekiotojus. Esu sutrikęs, nes žinau, kad kažkas turi nutikti.

Jei aš pasakysiu: „Senuk, aš duodu žodį, aš neklijavau tavo merginos“, jis man pasakys: „Tu tvirtini, kad ji negraži, tu, Birmingemo snuki!“ Ir nuplėš man galvą. O jei aš atsakysiu: „Smagu, kad apie tai pagalvoji, bet aš tiesiog pamaniau, kad mielai ją apkabinčiau.“  O jis man: „Aš taip ir žinojau, tu birmingemiškas snuki!“

Ir nuplėš galvą. Taip ar taip – man šikna. Ir tada man galvoje blykstelėjo: reikia į šį konfliktą pajungti kažką kitą, gal įtampa pasiskirstys tarp dviejų?

 – Ei, Bilai – šaukiu į priešingą scenos galą. – Ateik čia trumpam!

Bilas ateina laikydamas rankas kišenėse ir kažką švilpaudamas.

 – Kas nutiko, Ozi?

 – Gal norėtum išbarškint jo mergą? – klausiu rodydamas į  kresną riebulę.

 – Ką ???

 – Jo panelę. Ar trukteltum ją, ar ji tau bjauri?

 – Ozi!!! Ar tu  visiškas debilas???

 Šią akimirką vaikinas patiria aukščiausią pasiutligės stadiją. Su riksmu jis meta bokalą – alus išsilieja, bokalas dūžta, o milžinas šoka į mane, bet man pavyksta išsisukti. „Oi, oi!,- spėju pagalvoti,- bus drakė*.“ Ambalas* puola Bilą, kuris atrodo taip, lyg gulėtų pririštas prie bėgių prieš artėjantį traukinį. Buvau įsitikinęs, kad vienas iš mūsų (jei ne abu) mėnesį praleis ligoninėje, tačiau aš neįvertinau Tonio galimybių. Suvokęs, kuo tai gręsia, jis pribėga prie ambalo, nustumia jį ir liepia dingti. Tonis yra daug žemesnis už savo varžovą, tačiau jis moka kovoti kaip profis. Ryžas to nejautė ir puolė į mūšį. Šiek tiek kovos, raudonplaukis praleidžia keletą smūgių, o tada Tonis pataiko jam į „tablo“ ir toliau dubasina – Bam! Bam! Bam! Bam, kol trolis eina kaip Titanikas į dugną. Žiūriu išsižiojęs, kaip Tonis purto sutrenktą ranką, nusivalo kraują nuo veido ir ramiai toliau krauna aparatūrą. Niekas netaria net žodžio.

Vėliau, kai jau buvome pakeliui į kitą koncertą Vorkingtone, padėkojau Toniui, kad mane išgelbėjo. Jis numojo ranka, liepdamas man to neprisiminti. Bet Bilas visą savaitę nekalbėjo su manimi.

Kai grįžome į Astoną, Tonis išreiškė nepasitenkinimą Alanu ir Džimiu. Pasak jo, Džimis stumė dūrą* per repeticijas, be to, nebuvo prasmės laikyti saksofonininko, nes neturėjome visos pučiamųjų sekcijos. Tiesą sakant, niekam jos ir nereikėjo, nes tada reiktų samdytis dviejų aukštų autobusą. Tuomet apie uždarbį  tektų pamiršti, nes reikėtu dalytis pinigais su visa trimitininkų ir trombonininkų armija. Buvo nuspręsta: Alanas ir Džimmy išeina, o „Polka Tulk Blues Band“ virsta kvartetu. Bet Tonis ir toliau niurzgėjo:

 – Šis vardas … – sako per parukymą repeticoje. – Visiška netvarka.

 – Kas tau nepatinka? – protestuoju.

 – Kaskart, kai jį girdžiu, įsivaizduoju, kaip tu sėdi šikane nuleidęs kelnes ir „spaudi lervą“.

 – Tu neturi daugiau apie ką galvoti? Esu įžeistas.

 – Jeigu  mes pradėjome apie tai kalbėti, – sako Bilas,- aš irgi pastaruoju metu galvojau ir štai ką sugalvojau.

 – Kalbėk, – Tonis padrąsina.

 – Įsivaizduokite didelį plakatą. Geriau bilbordą.

 – Na, isivaizdavau  – sako Tonis.

Bilas giliai įkvepia ir sako: „Žemė“. Tonis ir Gizeris apsikeičia žvilgsniais, gūžteli pečiais. Nekreipiu į juos dėmesio ir apsimetu sumišęs.

 – Ar tau viskas gerai, Bilai? – klausiu truputį primerkes akį.

– Žinoma, kodėl?

 – Ar tu tuo tikras?

 – Žinoma, po velnių, esu tikras!

 – Taip, bet man atrodė, kad tu atsiriaugėjai.

 – Ką? Neapsimesk, Ozi!  Pavadinimas paprastas, galingas, tik penkios raidės: „EARTH“.

 -Bili, bičiuli, nuoširdžiai patariu tau kreiptis į gydytoją. Tu vėl atsirūgai!

– Baik, Ozi!- nervinasi Tonis.

– Bet tai daug geriau nei suknista „Polka Tulk“,- tęsia Bilas.

– Sutinku,- priduria Gizeris. 

Taip ir nusprendėm. Oficialiai grupėje nebuvo lyderio, o neoficialiai visi žinojome, kad juo yra Tonis. Jis buvo vyriausias, aukščiausias, mušėsi geriau už mus, atrodė geriausiai, turėjo patirties ir, svarbiausia, talentą. Pagaliau Tonis pradėjo pratintis prie šio vaidmens. Nusipirko juodą zomšinį kaubojišką švarką su kutais, kuris padėjo lengviau klijuoti panas. Supratome, kad Tony vieta yra viršuje, šalia tokių garsenybių kaip Kleptonas ir Hendriksas. Po truputį jis galėjo užaugti iki jų lygio. Jis buvo mūsų bilietas į šviesesnę ateitį. Gal todėl aš buvau toks drovus jo akivaizdoje, nors buvome draugai. O gal todėl, kad jis buvo intravertas? Niekada negali žinoti, kas vyksta Tonio galvoje. Kitaip tariant, jis buvo visiška mano priešingybė.   Visada matai, kas plaukioja mano galvos želėje, užpildančioje mano kvailą galvą. Gizerio akivaizdoje nebuvau drovus, o juk jis baigė gerą mokyklą ir daug žinojo. Kalbant apie Bilą, jis visada buvo pašaipų objektas. Mums patiko iš jo prikolintis*. Kai jis prisigerdavo iki sąmonės netekimo, mes  palikdavom jį miegoti parke ant suoliuko, iš anksto užklodami jį laikraščiu. Ir žvengėm iš tų bajerių, tarsi Žemėje nieko nebūtų juokingiau. Toks malonus vaikinas… Tiesiog jis užsiraudavo ant izdevalkių*.

  *Lietuvių žargono bazė – Vilniaus universiitetas, Filologijos fakultetas, 2010 m.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 24 gegužės, 2021 Archeologija

 
 
%d bloggers like this: